1 Kings 19 Cross References - Lithuanian

¹ Ahabas papasakojo Jezabelei visa, ką padarė Elijas ir kaip jis išžudė visus Baalo pranašus. ² Jezabelė siuntė pasiuntinį pas Eliją, sakydama: “Tegul dievai man padaro tai ir dar daugiau, jei rytoj apie šitą laiką aš nepadarysiu tau taip, kaip tu padarei Baalo pranašams”. ³ Tai pamatęs, jis pakilo ir išėjo, kad išgelbėtų savo gyvybę. Atėjęs į Judo Beer Šebą ir palikęs ten savo tarną, ⁴ pats ėjo į dykumą visą dieną. Atėjęs jis atsisėdo po vienu kadagiu ir meldė sau mirties: “Viešpatie, gana, pasiimk mano gyvenimą, aš nesu geresnis už savo tėvus”. ⁵ Jis atsigulė ir užmigo po kadagiu. Angelas palietė jį ir tarė: “Kelkis ir valgyk”. ⁶ Elijas pažiūrėjo ir pamatė galvūgalyje paplotį ir indą su vandeniu. Pavalgęs ir atsigėręs jis vėl atsigulė. ⁷ Viešpaties angelas atėjo antrą kartą ir, jį palietęs, tarė: “Kelkis ir valgyk, nes tavęs laukia ilgas kelias”. ⁸ Pavalgęs ir pasistiprinęs tuo maistu, jis ėjo keturiasdešimt parų iki Dievo kalno Horebo. ⁹ Jam apsinakvojus vienoje oloje, Viešpats jam tarė: “Ką čia veiki, Elijau?” ¹⁰ Jis atsakė: “Aš buvau labai uolus dėl Viešpaties, kareivijų Dievo, nes izraelitai sulaužė Tavo sandorą, išgriovė Tavo aukurus ir išžudė Tavo pranašus. Aš vienas likau, ir jie ieško mano gyvybės”. ¹¹ Viešpats tarė: “Išeik ir atsistok ant kalno prieš Viešpatį”. Viešpats praėjo, ir didelė bei smarki audra, ardanti kalnus ir trupinanti uolas, buvo priešais Viešpatį. Bet audroje nebuvo Viešpaties. Po audros drebėjo žemė, bet Viešpaties nebuvo žemės drebėjime. ¹² Žemės drebėjimui praėjus, pakilo liepsnos, bet ir liepsnose Viešpaties nebuvo. Tada pasigirdo tylus ramus balsas. ¹³ Elijas, jį išgirdęs, apsigaubė veidą apsiaustu ir išėjęs atsistojo olos angoje. Pasigirdo balsas: “Ką čia veiki, Elijau?” ¹⁴ Jis atsakė: “Aš buvau labai uolus dėl Viešpaties, kareivijų Dievo, nes izraelitai sulaužė Tavo sandorą, išgriovė Tavo aukurus ir išžudė Tavo pranašus. Aš vienas likau, ir jie ieško mano gyvybės”. ¹⁵ Viešpats jam tarė: “Grįžk savo keliu per dykumą į Damaską ir nuvykęs ten patepk Hazaelį Sirijos karaliumi, ¹⁶ Nimšio sūnų Jehuvą­Izraelio karaliumi ir Šafato sūnų Eliziejų iš Abel Meholos patepk pranašu savo vieton. ¹⁷ Kas paspruks nuo Hazaelio kardo, tą nužudys Jehuvas, o kas paspruks nuo Jehuvo kardo, tą nužudys Eliziejus. ¹⁸ Tačiau Aš pasilikau Izraelyje septynis tūkstančius, kurie nesulenkė kelių prieš Baalą ir nebučiavo jo”. ¹⁹ Elijas, išėjęs iš ten, surado Šafato sūnų Eliziejų ariantį lauką. Dvylika jungų jaučių ėjo pirma jo, jis pats arė su dvyliktuoju. Elijas, praeidamas pro jį, užmetė ant jo savo apsiaustą. ²⁰ Tas, palikęs jaučius ir bėgdamas paskui Eliją, tarė: “Leisk man pabučiuoti savo tėvą ir motiną, tuomet aš seksiu tave”. Elijas jam atsakė: “Eik ir sugrįžk, nes ką aš tau padariau?” ²¹ Jis sugrįžo, papjovė jungo jaučius ir, išviręs juos ant pakinktų medžių, mėsą išdalino žmonėms, ir jie valgė. Po to jis sekė Eliją ir jam tarnavo.

³¹ Negana to, kad jis vaikščiojo Nebato sūnaus Jeroboamo nuodėmėje, jis dar vedė sidoniečių karaliaus Etbaalo dukterį Jezabelę ir tarnavo Baalui bei garbino jį.

⁴⁰ Elijas jiems tarė: “Suimkite Baalo pranašus! Nepaleiskite nė vieno!” Jiems juos suėmus, Elijas nuvedė juos prie Kišono upelio ir ten nužudė.

⁵ Jo žmona Jezabelė, atėjusi pas jį, klausė: “Kodėl tavo dvasia taip nuliūdusi, kad nevalgai?” ⁶ Jis jai atsakė: “Aš prašiau jezreeliečio Naboto parduoti man savo vynuogyną arba išmainyti į kitą vynuogyną, bet jis nesutiko”. ⁷ Jo žmona Jezabelė tarė jam: “Ar ne tu valdai Izraelį? Kelkis, valgyk ir būk geros nuotaikos! Aš atiduosiu tau jezreeliečio Naboto vynuogyną”.

²⁵ Nebuvo kito tokio, kuris būtų taip parsidavęs daryti pikta Viešpaties akyse, kaip Ahabas, nes jį suvedžiojo jo žmona Jezabelė.

²⁸ Ir faraonas tarė: “Šalin nuo manęs! Saugokis! Nebepasirodyk daugiau mano akyse, nes tą dieną, kurią pasirodysi, mirsi!”

⁹ Priešas tarė: ‘Vysiuos, sugausiu, pasidalinsiu grobį, pasitenkins mano aistra! Ištrauksiu kardą­juos sunaikins mano ranka!’

¹⁷ Kur tu mirsi, ir aš ten mirsiu ir būsiu palaidota. Tegul Viešpats padaro man tai ir dar daugiau, bet tik mirtis atskirs mane nuo tavęs”.

²⁸ Kai ta žinia pasiekė Joabą, jis nubėgo į Viešpaties palapinę ir nusitvėrė už aukuro ragų. Joabas buvo išvien su Adoniju, nors Abšalomo jis nerėmė.

¹⁰ Karalius vėl siuntė pas Ahabą pasiuntinius su tokiu pranešimu: “Tegul dievai padaro man tai ir dar daugiau, jei Samarijos dulkių bent po saują užtektų žmonėms, kurie seka mane”.

³¹ Jis tarė: “Tegul Dievas padaro man tai ir dar daugiau, jei Šafato sūnaus Eliziejaus galva šiandien pasiliks ant jo pečių”.

¹⁰ “Taip kalbėkite Judo karaliui Ezekijui: ‘Tegu Dievas, kuriuo tu pasitiki, neapgauna tavęs, sakydamas: ‘Jeruzalė nepateks į Asirijos karaliaus rankas’. ¹¹ Tu girdėjai, ką Asirijos karaliai padarė visose šalyse, jas visiškai sunaikindami. Argi tu būsi išgelbėtas? ¹² Argi tų tautų, kurias mano tėvai sunaikino, dievai išgelbėjo Gozaną, Charaną, Recefą ir Edeno vaikus, gyvenusius Telasare?

²² Ką tu paniekinai ir prieš ką piktžodžiavai? Prieš ką išdidžiai pakėlei balsą ir akis? Prieš Izraelio Šventąjį!

²⁷ Aš žinau, kaip tu gyveni, kaip tu įeini ir išeini, kaip tu siautėji prieš mane. ²⁸ Kadangi tavo siautėjimas prieš mane ir tavo pasipūtimas pasiekė mano ausis, Aš įversiu savo grandį į tavo šnerves ir tave pažabosiu, ir vesiu tave atgal keliu, kuriuo atėjai’.

¹ Nesigirk rytdiena, nes nežinai, ką ji tau atneš.

¹⁵ Dabar pasiruoškite, kai tik išgirsite rago, vamzdžio, citros, arfos, psalterio bei trimitų ir visokių muzikos instrumentų garsą, parpulti ir pagarbinti statulą, kurią pastatydinau. O jei nepagarbinsite, tuojau būsite įmesti į liepsnojančią krosnį. Ir koks Dievas išgelbės jus iš mano rankos?”

⁴ Suėmęs jį, įmesdino į kalėjimą ir pavedė saugoti keturgubai sargybai po keturis kareivius, o po Paschos ketino išvesti jį prieš minią. ⁵ Taigi Petras buvo uždarytas kalėjime. O bažnyčia nepaliaujamai meldėsi už jį Dievui. ⁶ Paskutinę naktį prieš Erodui išvedant Petrą, tas, supančiotas dviem grandinėmis, miegojo tarp dviejų kareivių. Prie durų kalėjimą saugojo sargybiniai.

¹³ Nagi jūs, kurie sakote: “Šiandien arba rytoj keliausime į tą ir tą miestą, tenai išbūsime metus, versimės prekyba ir pasipelnysime”,­ ¹⁴ jūs nežinote, kas atsitiks rytoj! Ir kas gi jūsų gyvybė? Garas, kuris trumpam pasirodo ir paskui išnyksta.

¹² ir tave pamatę egiptiečiai sakys: ‘Ši yra jo žmona’. Tada jie užmuš mane, o tave pasilaikys. ¹³ Sakyk tad, jog esi mano sesuo, kad man gerai būtų dėl tavęs ir išlikčiau gyvas tavo dėka”.

³¹ Ta vieta buvo pavadinta Beer Šeba, nes ten jie abu prisiekė.

¹⁵ Faraonas, išgirdęs apie tą įvykį, norėjo Mozę nužudyti. Bet Mozė pabėgo nuo faraono ir apsigyveno Midjano šalyje. Vieną dieną, sėdint jam prie šulinio,

¹ Dovydas tarė savo širdyje: “Vieną dieną aš žūsiu nuo Sauliaus rankos. Geriausia man būtų pasitraukti į filistinų šalį. Tada Saulius nebeieškos manęs Izraelyje, ir aš išsigelbėsiu nuo jo rankos”.

²⁵ Judas ir Izraelis, nuo Dano iki Beer Šebos, gyveno saugiai, kiekvienas žmogus po savo vynmedžiu ir figmedžiu per visas Saliamono dienas.

¹² “Aš, Aš guodžiu tave. Kas gi tu, kad bijotum mirtingo žmogaus, žmogaus sūnaus, kuris yra lyg žolė? ¹³ Tu užmiršai Viešpatį, savo Kūrėją, kuris ištiesė dangus ir sukūrė žemę. Tu nuolatos drebėjai dėl prispaudėjo žiaurumo, kuris siekė tave sunaikinti! Kur dingo prispaudėjo žiaurumas?

¹² Po to Amacija tarė Amosui: “Regėtojau, bėk į Judo šalį, valgyk ten duoną ir pranašauk. ¹³ Bet Betelyje daugiau nebepranašauk, nes čia yra karaliaus šventykla ir karališki namai”.

⁵⁶ Bet viskas šitaip įvyko, kad išsipildytų pranašų Raštai”. Tada visi mokiniai paliko Jį ir pabėgo.

⁷⁰ Bet jis išsigynė visų akivaizdoje: “Aš nežinau, ką tu sakai”. ⁷¹ Einantį vartų link, jį pastebėjo kita tarnaitė ir kalbėjo aplinkiniams: “Šitas buvo su Jėzumi Nazariečiu”. ⁷² Jis ir vėl išsigynė, prisiekdamas: “Aš nepažįstu to žmogaus!” ⁷³ Po kiek laiko priėjo ten stovėjusieji ir sakė Petrui: “Tikrai tu vienas iš jų, nes tavo tarmė tave išduoda”. ⁷⁴ Tada jis ėmė keiktis ir prisiekinėti: “Aš nepažįstu to žmogaus!” Ir tuojau pragydo gaidys.

⁷ Ir kad perdėm neišpuikčiau dėl gausybės apreiškimų, man duotas dyglys kūne, šėtono pasiuntinys, kad mane smūgiuotų ir aš neišpuikčiau.

¹⁵ Išsibaigus vandeniui odinėje, ji paliko vaiką po vienu krūmokšniu. ¹⁶ Paėjusi atsisėdo priešais jį lanko šūvio atstumu. Ji sakė: “Negaliu matyti mirštančio vaiko”. Ir graudžiai verkė.

¹⁵ Jeigu taip su manimi elgiesi, geriau nužudyk mane, jei atradau malonę Tavo akyse, kad nebūčiau varginamas tokių didelių bėdų”.

¹⁴ nujojo paskui Dievo vyrą. Radęs jį sėdintį po ąžuolu, klausė: “Ar tu esi Dievo vyras, atėjęs iš Judo?” Jis atsakė: “Taip, aš”.

³ Tai pamatęs, jis pakilo ir išėjo, kad išgelbėtų savo gyvybę. Atėjęs į Judo Beer Šebą ir palikęs ten savo tarną,

¹¹ Jiems besikalbant ir einant toliau, pasirodė ugninis vežimas bei ugniniai žirgai ir perskyrė juodu. Taip Elijas buvo paimtas viesulu į dangų.

²⁰ Kodėl šviesa duodama tam, kuris kenčia, ir gyvybė apkartusiai sielai? ²¹ Laukiantieji mirties jos nesulaukia; jie jos ieško labiau negu paslėptų turtų. ²² Jie džiaugiasi ir yra labai patenkinti, kai suranda sau kapą.

¹⁴ Prakeikta diena, kurią gimiau. Diena, kurią mane pagimdė motina, tenebūna palaiminta! ¹⁵ Prakeiktas žmogus, kuris pranešė mano tėvui žinią: “Tau gimė sūnus!”, ir jį labai pradžiugino. ¹⁶ Tebūna tas žmogus kaip miestai, kuriuos Viešpats nesigailėdamas sunaikino. Tegirdi jis šauksmą rytą ir vaitojimą vidudienį ¹⁷ dėl to, kad nenužudė manęs dar įsčiose, kad mano motina būtų man kapu ir būtų likusi nėščia amžinai! ¹⁸ Kodėl turėjau gimti, patirti vargą bei sielvartą ir praleisti savo dienas gėdoje?

² Eikite į Kalnę ir pasižiūrėkite; iš ten į didįjį miestą Hamatą, o po to nusileiskite į filistinų Gatą. Ar jūs geresni už šitas karalystes, ar jūsų kraštas didesnis už jų kraštus?

³ Todėl, Viešpatie, meldžiu, paimk mano gyvybę, nes man yra geriau mirti negu gyventi”.

⁸ Saulei patekėjus, Dievas paruošė svilinantį rytų vėją. Saulė spigino Jonos galvą, jis alpo ir geidė sau mirties, sakydamas: “Geriau man mirti negu gyventi!”

⁸ Ar tu geresnė už No Amono miestą, kuris buvo tarp upių, apsuptas vandenų?

²⁶ Pažvelkite į padangių paukščius: nei jie sėja, nei pjauna, nei į kluonus krauna, o jūsų dangiškasis Tėvas juos maitina. Argi jūs ne daug vertesni už juos?

⁶ Tenai buvo Jokūbo šulinys. Nuvargęs iš kelionės, Jėzus atsisėdo prie šulinio. Buvo apie šeštą valandą.

⁹ Tai ką gi? Ar mes turime pirmenybę? Visai ne! Juk jau įrodėme, kad žydai ir pagonys­visi yra nuodėmės valdžioje,

²¹ Man gyvenimas­tai Kristus, o mirtis­tai laimėjimas. ²² Bet jei aš, gyvendamas kūne, dar galiu vaisingai pasidarbuoti, tuomet nebežinau, ką pasirinkti. ²³ Mane traukia ir viena, ir kita, nors verčiau man iškeliauti ir būti su Kristumi, nes tai visų geriausia. ²⁴ O mano pasilikimas kūne reikalingesnis jums.

¹¹ Jis, pasiekęs vieną vietovę, ten pasiliko nakvoti, nes saulė jau buvo nusileidusi. Paėmęs vieną iš ten gulinčių akmenų, pasidėjo priegalviu ir atsigulė. ¹² Jis sapnavo kopėčias, pastatytas ant žemės, kurių viršus siekė dangų, o Dievo angelai jomis laipiojo aukštyn ir žemyn. ¹³ Kopėčių viršuje stovėjo Viešpats ir tarė: “Aš esu Viešpats, tavo tėvo Abraomo ir Izaoko Dievas. Tą žemę, ant kurios guli, atiduosiu tau ir tavo palikuonims. ¹⁴ O tavo palikuonių bus kaip žemės dulkių; tu išsiplėsi į vakarus ir į rytus, į šiaurę ir į pietus; tavyje ir tavo palikuonyse bus palaimintos visos žemės giminės! ¹⁵ Aš būsiu su tavimi ir tave saugosiu, ir lydėsiu visur, ir vėl tave parvesiu į šitą žemę; nepaliksiu tavęs, kol įvykdysiu tai, ką esu pažadėjęs”.

⁷ Viešpaties angelas stovyklauja aplink tuos, kurie Jo bijo, ir išgelbsti juos.

¹⁰ Jauni liūtai pritrūksta ir badauja, bet tie, kurie ieško Viešpaties, nestokoja jokio gero.

¹⁹ ir tarė: “Aš tau atskleisiu, kas atsitiks rūstybės dienų pabaigoje, nes galas ateis skirtu metu.

²¹ man dar besimeldžiant, vakarinės aukos metu, greitai atskridęs, prie manęs prisilietė Gabrielius, kurį anksčiau buvau matęs regėjime.

⁹ Išgirdau žodžių garsą ir kritau be jausmų veidu į žemę. ¹⁰ Ranka palietė mane ir pastatė mane ant kelių ir delnų.

⁷ Ir štai ten atsirado Viešpaties angelas, ir kamerą nutvieskė šviesa. Jis sudavė Petrui į šoną ir žadindamas tarė: “Kelkis greičiau!” Ir nukrito jam grandinės nuo rankų.

¹⁴ Argi jie visi nėra tarnaujančios dvasios, išsiųstos tarnauti tiems, kurie paveldės išgelbėjimą?

⁵ Gyvenkite be godumo pinigams, būkite patenkinti tuo, ką turite, nes Jis pats yra pasakęs: “Niekad Aš tavęs nepaliksiu ir nepamiršiu”.

⁶ Varnai atnešdavo jam duonos ir mėsos kas rytą ir vakarą, o iš upelio jis atsigerdavo.

⁹ “Eik į Sareptą Sidono krašte ir ten pasilik. Aš įsakiau vienai našlei aprūpinti tave”. ¹⁰ Jis nuėjo į Sareptą. Prie miesto vartų jis pamatė našlę, rankiojančią malkas. Elijas kreipėsi į ją: “Atnešk man truputį vandens atsigerti”. ¹¹ Jai einant, jis dar šūktelėjo: “Atnešk ir duonos kąsnelį!” ¹² Ji atsakė: “Kaip gyvas Viešpats, tavo Dievas, nieko neturiu, tik saują miltų statinaitėje ir truputį aliejaus puodelyje. Štai renku truputį malkų. Parėjusi paruošiu sau ir savo sūnui valgį ir, suvalgę jį, numirsime”. ¹³ Elijas jai atsakė: “Nebijok! Parėjus padaryk, kaip sakei, tik iškepk man pirma mažą paplotėlį ir atnešk jį man, o sau ir sūnui paskui padarysi. ¹⁴ Nes Viešpats, Izraelio Dievas, sako: ‘Miltai statinaitėje nesibaigs ir puodelyje aliejaus nesumažės iki tos dienos, kol Viešpats žemei duos lietaus’ ”. ¹⁵ Parėjusi namo, ji padarė, kaip Elijas sakė. Ir valgė ji, jis ir jos namai kasdien.

³ Pasitikėk Viešpačiu ir daryk gera, tada gyvensi žemėje ir būsi pamaitintas!

¹⁶ tas gyvens aukštumose; jo apsaugos pilis bus aukštose uolose, jis turės duonos ir jo vanduo neišseks.

¹¹ Tuomet velnias nuo Jo atsitraukė, ir štai angelai prisiartino ir Jam tarnavo.

³² Visų tų dalykų ieško pagonys. Jūsų dangiškasis Tėvas juk žino, kad viso to jums reikia.

² “Gaila man minios! Jau trys dienos žmonės yra su manimi ir neturi ko valgyti. ³ Jei paleisiu juos namo alkanus, jie nusilps kelyje, nes kai kurie yra atėję iš toli”.

⁵ O Jėzus jiems tarė: “Vaikeliai, ar neturite ko valgyti?” Jie atsakė: “Ne”.

⁹ Išlipę į krantą, jie pamatė žėrinčias žarijas, ant jų padėtą žuvį ir duonos.

²⁵ Geležies ir vario užkaiščiai saugos jo miestus. Jo gyvenimas bus saugus”.

¹³ Kaip tėvas pasigaili vaikų, taip Viešpats gailisi tų, kurie Jo bijo. ¹⁴ Jis mūsų prigimtį žino, atsimena, kad esame dulkės.

¹ Mozė ganė savo uošvio, midjaniečių kunigo Jetro, avis. Kartą jis buvo nusivaręs avis už dykumos, prie Dievo kalno Horebo.

¹⁸ Visas Sinajaus kalnas buvo apgaubtas dūmų, nes Viešpats nužengė ugnyje ant jo. Dūmai kilo tarsi iš krosnies, visas kalnas smarkiai drebėjo.

¹⁸ Mozė įėjo į debesį ir užlipo į kalną. Jis pasiliko kalne keturiasdešimt parų.

²⁸ Jis buvo ant kalno su Viešpačiu keturiasdešimt dienų ir keturiasdešimt naktų, nevalgė duonos ir negėrė vandens. Ir Jis įrašė plokštėse sandoros žodžius, dešimt įsakymų.

⁹ Aš užlipau ant kalno paimti akmeninių plokščių, plokščių sandoros, kurią Viešpats su jumis padarė, ir pasilikau ten keturiasdešimt parų, nevalgiau duonos ir negėriau vandens. ¹⁰ Viešpats įteikė man dvi akmenines plokštes, ant kurių buvo Dievo pirštu įrašyti žodžiai, kuriuos Jis kalbėjo iš ugnies tautos susirinkimui. ¹¹ Praėjus keturiasdešimčiai parų, Viešpats davė man dvi akmenines sandoros plokštes

¹⁸ puoliau ant žemės prieš Viešpatį ir, kaip pirma, keturiasdešimt parų nevalgiau duonos ir negėriau vandens dėl jūsų nuodėmių, kuriomis nusidėjote, piktai pasielgdami Viešpaties akivaizdoje ir sukeldami Jo pyktį,

¹⁵ Dešimčiai dienų praėjus, jų veidai atrodė gražesni ir jų kūnai buvo sveikesni negu visų jaunuolių, valgiusių karaliaus valgius.

⁴ Atsiminkite mano tarno Mozės įstatymą, kurį daviau Horebe visam Izraeliui, jo nuostatus ir potvarkius. ⁵ Aš siųsiu jums pranašą Eliją, prieš ateinant didingai ir baisiai Viešpaties dienai.

² Išpasninkavęs keturiasdešimt dienų ir keturiasdešimt naktų, Jis buvo alkanas.

¹³ Jis praleido dykumoje keturiasdešimt dienų šėtono gundomas, buvo kartu su žvėrimis, ir angelai Jam tarnavo.

² keturiasdešimčiai dienų, ir Jis buvo velnio gundomas. Jis nieko nevalgė per tas dienas ir, joms pasibaigus, buvo alkanas.

⁹ Bet Viešpats man pasakė: “Pakanka tau mano malonės, nes mano stiprybė tampa tobula silpnume”. Todėl mieliausiai girsiuosi savo silpnumais, kad Kristaus jėga ilsėtųsi ant manęs.

⁹ Viešpats Dievas pašaukė Adomą: “Kur tu esi?”

⁸ tarė: “Hagara, Sarajos tarnaite, iš kur atėjai ir kur eini?” Ji atsakė: “Bėgu nuo savo valdovės Sarajos”.

²¹ Štai vieta šalia manęs! Atsistok ant šios uolos. ²² Kai mano šlovė eis pro šalį, tave pastatysiu uolos plyšyje ir pridengsiu savo ranka, kol praeisiu.

¹³ Elijas, jį išgirdęs, apsigaubė veidą apsiaustu ir išėjęs atsistojo olos angoje. Pasigirdo balsas: “Ką čia veiki, Elijau?”

¹⁸ O dabar kodėl bėgi į Egiptą Šihoro vandens gerti ar į Asiriją gerti upės vandens?

² Jei dykumoje turėčiau pastogę, palikčiau savo tautą ir eičiau ten! Nes jie visi svetimauja­neištikimųjų gauja.

³ Jona pakilo, kad bėgtų nuo Viešpaties į Taršišą. Jis pasiekė Jopę, kur rado laivą, plaukiantį į Taršišą, sumokėjo už kelionę ir, įsėdęs į jį, su kitais plaukė į Taršišą nuo Viešpaties akivaizdos. ⁴ Viešpats pasiuntė smarkų vėją. Kilo didelė audra jūroje, ir laivui grėsė pavojus sudužti.

³⁸ Jie, kurių pasaulis nebuvo vertas, klajojo dykumose ir kalnuose, slapstėsi olose ir žemės plyšiuose.

⁵ Nesilenk prieš juos ir netarnauk jiems! Nes Aš, Viešpats, tavo Dievas, esu pavydus Dievas, baudžiąs vaikus už tėvų kaltes iki trečios ir ketvirtos kartos tų, kurie manęs nekenčia,

¹⁴ Negarbink svetimų dievų, nes Viešpats yra pavydus Dievas.

¹¹ “Kunigo Aarono sūnaus Eleazaro sūnus Finehasas išgelbėjo izraelitus nuo mano rūstybės; jis buvo uolus dėl manęs, kad Aš nesunaikinčiau izraelitų, apimtas pavydo.

¹³ jam ir jo palikuonims priklausys kunigystė kaip amžina sandora, nes jis buvo uolus dėl Dievo ir sutaikino izraelitus”.

⁴ Jezabelei naikinant Viešpaties pranašus, Abdijas paslėpė šimtą pranašų, po penkiasdešimt vienoje oloje, ir aprūpino juos duona bei vandeniu.

¹⁰ Kaip gyvas Viešpats, tavo Dievas, nėra tautos nė karalystės, kur mano valdovas nebūtų siuntęs tavęs ieškoti. O atsakius: ‘Jo čia nėra’, jis prisaikdindavo tą karalystę ar tautą, kad tu nerastas.

¹⁷ Ahabas, pamatęs Eliją, tarė: “Ar tai tu, kuris vargini Izraelį?”

²⁰ Ahabas surinko visus izraelitus ir pranašus ant Karmelio kalno.

²² Elijas sakė tautai: “Aš likau vienas Viešpaties pranašas, o Baalo pranašų yra keturi šimtai penkiasdešimt.

³⁰ Tada Elijas tarė žmonėms: “Ateikite prie manęs!” Žmonėms priartėjus, jis atstatė Viešpaties aukurą, kuris buvo sugriautas.

² Jezabelė siuntė pasiuntinį pas Eliją, sakydama: “Tegul dievai man padaro tai ir dar daugiau, jei rytoj apie šitą laiką aš nepadarysiu tau taip, kaip tu padarei Baalo pranašams”.

¹⁴ Jis atsakė: “Aš buvau labai uolus dėl Viešpaties, kareivijų Dievo, nes izraelitai sulaužė Tavo sandorą, išgriovė Tavo aukurus ir išžudė Tavo pranašus. Aš vienas likau, ir jie ieško mano gyvybės”.

¹³ Pranašas priėjo prie Izraelio karaliaus Ahabo ir tarė: “Taip sako Viešpats: ‘Ar matai visą šitą daugybę? Aš ją šiandien atiduosiu į tavo rankas, kad žinotum, jog Aš esu Viešpats’ ”.

²² Tada pranašas, atėjęs pas Izraelio karalių, jam tarė: “Eik, sustiprėk ir žiūrėk, ką darai, nes po metų Sirijos karalius vėl puls tave”.

³⁵ Vienas iš pranašų, Viešpačiui paliepus, tarė savo draugui: “Mušk mane”. Bet tas atsisakė jį mušti.

⁴¹ Jis skubiai nusiėmė raištį, ir Izraelio karalius atpažino, kad jis pranašas. ⁴² Pranašas jam tarė: “Taip sako Viešpats: ‘Kadangi tu paleidai vyrą, kurį Aš buvau paskyręs visiškam sunaikinimui, tai tavo gyvybė bus už jo gyvybę ir tavo tauta už jo tautą’ ”.

⁸ Izraelio karalius atsakė Juozapatui: “Yra vienas­Imlos sūnus Michėjas, per kurį būtų galima paklausti Viešpaties, bet aš jo nekenčiu, nes jis niekad nepranašauja apie mane gerai, tik blogai”. Juozapatas atsakė: “Nekalbėk taip, karaliau”.

⁹ Uolumas dėl Tavo namų sugraužė mane, Tave plūstančiųjų keiksmai krito ant manęs.

¹³⁹ Mano uolumas graužia mane, nes priešai pamiršo Tavo žodžius.

³⁰ ‘Veltui Aš baudžiau jūsų vaikus, jie nepriėmė pamokymo. Jūsų pačių kardas prarijo pranašus kaip draskąs liūtas.

¹¹ Efraimas prispaustas ir palaužtas teismo, nes sekė tuštybę.

¹⁶ Jūs vykdote Omrio ir Ahabo nuostatus ir elgiatės pagal jų patarimus. Todėl sunaikinsiu tave, o tavo gyventojai taps pajuoka. Jūs kentėsite mano tautos paniekinimą”.

² Dingo geri žmonės krašte, nebėra dorų žmonių. Jie visi tykoja kraujo, spendžia pinkles broliui.

¹⁷ Ir Jo mokiniai prisiminė, kad yra parašyta: “Uolumas dėl Tavo namų sugrauš mane”.

² Dievas neatstūmė savosios tautos, kurią iš anksto numatė. Ar nežinote, ką sako Raštas apie Eliją, kai šis skundžiasi Izraeliu: ³ “Viešpatie, jie išžudė Tavo pranašus, išgriovė Tavo aukurus; aš vienas belikau, ir jie tyko mano gyvybės”. ⁴ O kaip skamba Dievo atsakymas? “Aš pasilaikiau septynis tūkstančius vyrų, kurie nesulenkė kelių prieš Baalį”.

¹⁶ Trečiąją dieną, rytui išaušus griaudėjo perkūnija ir žaibavo, tamsūs debesys apdengė kalną ir pasigirdo labai stiprus trimito garsas. Visi žmonės stovykloje pradėjo drebėti.

²⁰ Viešpats nužengė ant Sinajaus kalno viršūnės ir, pasišaukęs Mozę ant kalno,

¹⁸ Visi žmonės girdėjo griaustinį ir trimito garsą, matė žaibus ir rūkstantį kalną. Matydami tai žmonės atsitraukė ir stovėjo atokiai.

¹² Viešpats tarė Mozei: “Užkopk pas mane ant kalno ir būk čia. Aš duosiu tau akmenines plokštes, įstatymą ir įsakymus, kuriuos surašiau, kad galėtum juos pamokyti”.

²¹ Štai vieta šalia manęs! Atsistok ant šios uolos. ²² Kai mano šlovė eis pro šalį, tave pastatysiu uolos plyšyje ir pridengsiu savo ranka, kol praeisiu. ²³ Po to atitrauksiu ranką ir matysi mane iš užpakalio, mano gi veido nematysi”.

² Rytą būk pasiruošęs, užlipk į Sinajaus kalną ir atsistok mano akivaizdoje.

⁶ Viešpats praėjo pro jį ir paskelbė: “Viešpats, Viešpats Dievas, gailestingas ir maloningas, kantrus ir kupinas gerumo bei tiesos,

¹⁵ Kilo panika stovykloje, laukuose ir tarp visų žmonių. Būriai, naikinę kraštą, taip tirtėjo, kad net žemė ėmė drebėti. Visus apėmė didelė baimė.

¹ Viešpats atsiliepė Jobui iš audros ir tarė:

³ Mūsų Dievas ateis ir netylės: naikinanti ugnis eis pirma Jo, o aplinkui Jį siaus audros.

⁸ žemė drebėjo, Dievo akivaizdoje dangūs lašėjo. Sinajus drebėjo prieš Dievą, Izraelio Dievą.

³⁰ Viešpats leis išgirsti savo šlovingą balsą ir pajusti nusileidžiančios rankos smūgį, užsidegusios rūstybės liepsnojančią ir ryjančią ugnį, smarkų lietų ir krušą.

⁴ Aš mačiau iš šiaurės kylantį viesulą ir debesis, aplinkui liepsnojo ugnis. Ugnies vidurys spindėjo lyg žėrintis gintaras.

⁷ Aš pranašavau, kaip Jis man įsakė. Pranašaujant pasigirdo garsas, ir pamačiau kaulus judant; jie artėjo vienas prie kito.

³ Viešpats yra lėtas pykti ir didis savo galia, Viešpats baudžia nusikaltėlį. Jis eina viesule ir audroje, debesys yra Jo kojų dulkės.

⁵ Kalnai svyruoja prieš Jį, kalvos tirpsta. Žemė ir visa, kas joje gyvena, dreba Jo akivaizdoje. ⁶ Kas gali atsilaikyti prieš Jo pyktį ir kas gali ištverti Jo rūstybės įkarštį? Jo rūstybė išsilieja kaip ugnis, Jis išvarto uolas.

³ Dievas atėjo iš Temano, Šventasis­nuo Parano kalno. Jo šlovė uždengė dangų ir žemė buvo pilna Jo gyriaus. ⁴ Spinduliuojančioje šviesoje Jis pasirodė. Iš Jo rankų tvieskė šviesos spinduliai­Jo galybė. ⁵ Pirma Jo ėjo maras, degančios anglys po Jo kojomis.

⁶ Jis tarė: “Tai yra Viešpaties žodis Zorobabeliui: ‘Ne galybe ir ne jėga, bet mano dvasia,­sako kareivijų Viešpats’ ”.

⁵ Jūs bėgsite į kalnų slėnį, kuris sieks iki Acalo. Jūs bėgsite, kaip bėgote nuo žemės drebėjimo Judo karaliaus Uzijo dienomis. Tada ateis Viešpats, mano Dievas, ir visi šventieji su Juo.

¹ Po šešių dienų Jėzus pasiėmė Petrą, Jokūbą ir jo brolį Joną ir užsivedė juos nuošaliai ant aukšto kalno. ² Ten Jis atsimainė jų akivaizdoje. Jo veidas švietė kaip saulė, o Jo drabužiai tapo balti kaip šviesa. ³ Ir štai jiems pasirodė Mozė ir Elijas, kurie kalbėjosi su Juo.

⁷ Tauta sukils prieš tautą ir karalystė prieš karalystę. Įvairiose vietose bus badmečių, marų ir žemės drebėjimų.

⁵¹ Ir štai šventyklos uždanga perplyšo pusiau nuo viršaus iki apačios, ir žemė sudrebėjo, ir uolos ėmė skeldėti. ⁵² Atsidarė kapai, ir daug užmigusių šventųjų kūnų prisikėlė. ⁵³ Išėję iš kapų po Jo prisikėlimo, jie atėjo į šventąjį miestą ir daug kam pasirodė. ⁵⁴ Šimtininkas ir kiti su juo saugojantys Jėzų, pamatę žemės drebėjimą ir visa, kas dėjosi, labai išsigando ir sakė: “Tikrai šitas buvo Dievo Sūnus!”

² Ir štai kilo smarkus žemės drebėjimas, nes Viešpaties angelas, nužengęs iš dangaus, atėjo, nurito akmenį nuo angos, ir atsisėdo ant jo.

¹⁸ Jūs prisiartinote ne prie apčiuopiamo ir liepsnojančio ugnimi kalno ar prie tamsos, ar ūkanų, ar viesulo, ¹⁹ ar trimito skardenimo, ar žodžių skambesio, kurį išgirdę žmonės meldė, kad daugiau nebūtų ištarta nė žodžio. ²⁰ Mat jie negalėjo pakelti įsakymo: “Net jeigu gyvulys paliestų kalną, jis privalo būti užmuštas akmenimis arba nušautas strėle”. ²¹ Anas reginys buvo toks baisus, jog Mozė pasakė: “Labai išsigandau ir visas drebu!”

²⁶ Jo balsas anuomet drebino žemę, o dabar Jis pažadėjo, sakydamas: “Aš dar kartą sudrebinsiu ne tik žemę, bet ir dangų!”

¹⁷ Jis gavo iš Dievo Tėvo garbę ir šlovę, kai iš tobulybės šlovės nuskambėjo Jam balsas: “Šitas yra mano mylimasis Sūnus, kuriuo Aš gėriuosi”. ¹⁸ Tą balsą mes girdėjome aidint iš dangaus, kai buvome su Juo ant šventojo kalno.

¹⁹ Ir atsidarė danguje Dievo šventykla, ir pasirodė Jo šventykloje Jo Sandoros skrynia. Ir radosi žaibai, balsai, griaustiniai, žemės drebėjimas ir didelė kruša.

¹⁸ Ir radosi žaibai, griaustiniai, garsai, ir kilo didžiulis žemės drebėjimas, kokio nebuvo, kiek žmogus gyvena žemėje,­toks smarkus, toks baisus žemės drebėjimas!

¹¹ Paskui mačiau didelį baltą sostą ir jame Sėdintįjį, nuo kurio veido pabėgo žemė ir dangus, ir nebeliko jiems vietos.

¹⁷ Nusileidus saulei ir sutemus, štai pasirodė rūkstanti krosnis ir liepsnojantis deglas ir praėjo tarp tų mėsos gabalų.

² Jam pasirodė Viešpaties angelas ugnies liepsnoje, kylančioje iš krūmo vidurio. Jis matė krūmą degantį, tačiau nesudegantį.

¹¹ Jūs priartėjote prie kalno pašlaitės, iš kur liepsnos kilo į dangų. Jis buvo apsuptas tamsa ir debesimis. ¹² Viešpats kalbėjo jums iš ugnies. Jūs girdėjote Jo žodžius, bet nematėte Jo pavidalo; girdėjote tik balsą.

³³ Ar kuri nors tauta girdėjo Dievo balsą, kalbantį iš ugnies, kaip tu girdėjai, ir išliko gyva?

³⁸ Tada Viešpaties ugnis krito ant aukuro ir sudegino auką, malkas, akmenis bei dulkes, ir sulaižė griovyje buvusį vandenį.

¹⁰ Elijas atsakė penkiasdešimtininkui: “Jei aš Dievo vyras, tai tegul ugnis krinta iš dangaus ir praryja tave bei tavo penkiasdešimt vyrų”. Ugnis krito iš dangaus ir prarijo jį bei jo visus vyrus.

¹⁶ Ji stovėjo, tačiau jos neatpažinau. Pavidalas buvo prieš mano akis; buvo tylu, ir aš išgirdau balsą:

⁷ Aš tavęs negaliu išgąsdinti ir mano ranka neprislėgs tavęs.

² Staiga iš dangaus pasigirdo ūžesys, tarsi pūstų smarkus vėjas. Jis pripildė visą namą, kur jie sėdėjo.

³⁶ Tad tvirtai žinokite, visi Izraelio namai: Dievas padarė Viešpačiu ir Kristumi tą Jėzų, kurį jūs nukryžiavote”. ³⁷ Tie žodžiai vėrė jiems širdį, ir jie klausė Petrą bei kitus apaštalus: “Ką mums daryti, vyrai broliai?”

²⁹ nes mūsų Dievas yra ryjanti ugnis.

⁵ Jis sakė: “Nesiartink prie šios vietos! Nusiauk nuo kojų apavą, nes vieta, ant kurios stovi, yra šventa žemė! ⁶ Aš esu tavo tėvo Dievas, Abraomo, Izaoko ir Jokūbo Dievas”. Mozė užsidengė veidą, nes bijojo pažvelgti į Dievą.

²³ Po to atitrauksiu ranką ir matysi mane iš užpakalio, mano gi veido nematysi”.

⁴² Ahabas nuėjo valgyti ir gerti, o Elijas, užlipęs ant Karmelio viršūnės, pasilenkė ir paslėpė savo veidą tarp kelių.

⁹ Jam apsinakvojus vienoje oloje, Viešpats jam tarė: “Ką čia veiki, Elijau?”

² Serafai stovėjo ties Juo. Kiekvienas iš jų turėjo po šešis sparnus: dviem jie dengė savo veidą, dviem kojas ir dviem skrido.

⁵ Aš tariau: “Vargas man, aš esu žuvęs! Aš esu žmogus nešvariomis lūpomis ir gyvenu tarp žmonių nešvariomis lūpomis. Aš savo akimis mačiau Karalių, kareivijų Viešpatį!”

¹⁵ Papusryčiavus Jėzus paklausė Simoną Petrą: “Simonai, Jonos sūnau, ar myli mane labiau už šituos?” Jis atsakė: “Taip, Viešpatie, Tu žinai, kad Tave myliu”. Jėzus jam tarė: “Ganyk mano avinėlius”. ¹⁶ Ir antrą kartą Jėzus paklausė: “Simonai, Jonos sūnau, ar myli mane?” Tas atsiliepė: “Taip, Viešpatie, Tu žinai, kad Tave myliu”. Jėzus jam pasakė: “Ganyk mano avis”. ¹⁷ Jėzus paklausė trečią kartą: “Simonai, Jonos sūnau, ar myli mane?” Petras nuliūdo, kad Jis trečią kartą klausia: “Ar myli mane?”, ir atsakė: “Viešpatie, Tu viską žinai. Tu žinai, kad Tave myliu”. Jėzus jam tarė: “Ganyk mano avis.

²⁵ Žmonės atsakys: ‘Kadangi jie apleido Viešpaties, savo tėvų Dievo, sandorą, kurią Jis padarė su jais, kai išvedė juos iš Egipto žemės,

²⁰ Aš juos įvesiu į žemę, plūstančią pienu ir medumi, kaip prisiekiau jų tėvams. Kai jie pasisotins ir nutuks, jie garbins kitus dievus ir jiems tarnaus, o mane paniekins ir sulaužys mano sandorą.

⁹ Jam apsinakvojus vienoje oloje, Viešpats jam tarė: “Ką čia veiki, Elijau?” ¹⁰ Jis atsakė: “Aš buvau labai uolus dėl Viešpaties, kareivijų Dievo, nes izraelitai sulaužė Tavo sandorą, išgriovė Tavo aukurus ir išžudė Tavo pranašus. Aš vienas likau, ir jie ieško mano gyvybės”.

³⁷ jų širdis nebuvo teisi prieš Jį, jie nepasiliko ištikimi Jo sandorai.

⁴ Vargas nuodėmingai giminei, nuo nedorybių apsunkusiai tautai, piktadarių palikuonims, nepaklusniems vaikams! Jie paliko Viešpatį, supykdė Izraelio Šventąjį, nusigręžė nuo Jo.

¹ Aš netylėsiu dėl Siono ir nenurimsiu dėl Jeruzalės, kol pasirodys jų teisumas lyg ryto aušra ir išgelbėjimas lyg degantis žibintas.

⁶ Jeruzale, ant tavo sienų Aš pastatysiu sargus; jie niekada­dieną ir naktį­nenurims. Jūs, kurie tariate Viešpaties vardą, netylėkite, ⁷ neduokite Jam poilsio, kol Jis atstatys Jeruzalę ir jos šlovę žemėje.

⁹ Jiems atsakys: ‘Kadangi jie paliko Viešpaties, savo Dievo, sandorą, garbino svetimus dievus ir jiems tarnavo’ ”.

³⁰ Prieš jį atplauks laivai iš Kitimų. Jis pasitrauks išsigandęs ir bus įtūžęs prieš šventąją sandorą. Jis įvykdys savo ketinimus ir susitars su tais, kurie sulaužė šventąją sandorą.

⁷ Jie kaip žmonės sulaužė sandorą, buvo man neištikimi.

⁹ Ne tokią Sandorą, kokią buvau sudaręs su jų tėvais tą dieną, kai paėmiau juos už rankos, norėdamas išvesti iš Egipto žemės. Jie neišsaugojo mano Sandoros, ir Aš juos apleidau,­sako Viešpats.­

¹⁵ Jis, padalinęs savo būrį, užpuolė juos nakčia, sumušė ir vijosi juos ligi Hobos, kuri yra į kairę nuo Damasko,

⁷ Kartą Eliziejus atėjo į Damaską. Sirijos karalius Ben Hadadas sirgo. Kai jam pranešė, kad atėjo Dievo vyras, ⁸ karalius sakė Hazaeliui: “Imk dovanų ir eik Dievo vyro pasitikti. Per jį paklausk Viešpatį, sakydamas: ‘Ar pasveiksiu iš šitos ligos?’ ” ⁹ Hazaelis, pasiėmęs dovanų, visokių Damasko gėrybių, kiek keturiasdešimt kupranugarių gali panešti, ėjo susitikti su Eliziejumi. Sutikęs jį, Hazaelis tarė: “Tavo sūnus Ben Hadadas, Sirijos karalius, atsiuntė mane pas tave paklausti, ar jis pasveiks iš šitos ligos”. ¹⁰ Eliziejus jam atsakė: “Eik ir pasakyk jam: ‘Tu tikrai pagysi’, bet Viešpats man parodė, kad jis tikrai mirs”. ¹¹ Jis ilgai žiūrėjo į jį, kol tas susigėdo. Ir Dievo vyras pradėjo verkti. ¹² Hazaelis klausė: “Kodėl tu verki, viešpatie?” Jis atsakė: “Dėl to, kad aš žinau, ką tu darysi izraelitams. Jų sutvirtintus miestus tu sudeginsi, jaunuolius išžudysi kardu, kūdikius sutraiškysi ir nėščias moteris perskrosi”. ¹³ Hazaelis atsakė: “Kas gi yra tavo tarnas? Ar aš šuo, kad galėčiau padaryti tokius didelius dalykus?” Eliziejus atsakė: “Viešpats man parodė, kad tu tapsi Sirijos karaliumi”. ¹⁴ Išsiskyręs su Eliziejumi, jis atėjo pas savo valdovą, kuris jį klausė: “Ką sakė Eliziejus?” Jis atsakė: “Jis sakė, kad tu tikrai pagysi”. ¹⁵ Kitą dieną jis ėmė antklodę, pamirkė ją vandenyje ir uždėjo karaliui ant veido, ir tas mirė. Hazaelis ėmė karaliauti jo vietoje.

²⁸ Jis su Ahabo sūnumi Jehoramu kariavo prieš Sirijos karalių Hazaelį Ramot Gileade, ir sirai sužeidė Jehoramą.

¹⁴ Taip Nimšio sūnaus Juozapato sūnus Jehuvas surengė sąmokslą prieš Jehoramą, kuris su visu Izraeliu buvo Ramot Gileade prieš Sirijos karalių Hazaelį.

¹ Taip sako Viešpats savo pateptajam Kyrui, kurį Jis pasirinko, kad atiduotų jam tautas ir nuginkluotų karalius, atidarytų duris ir vartų niekas jam neuždarytų:

¹⁰ Šiandien paskyriau tave virš tautų ir karalysčių rauti, griauti, nuversti, naikinti, statyti ir sodinti”.

² “Pasidaryk pančių bei jungų, užsidėk juos ant kaklo ³ ir pasiųsk juos Edomo, Moabo, Amono, Tyro ir Sidono karaliams per jų pasiuntinius, atvykusius į Jeruzalę pas Judo karalių Zedekiją. ⁴ Jiems įsakyk pranešti jų valdovams kareivijų Viešpaties, Izraelio Dievo, žodžius: ‘Taip sakykite savo valdovams: ⁵ ‘Aš sukūriau žemę su žmonėmis ir gyvuliais, esančiais ant žemės, savo didžia galia ir ištiesta ranka. Ir Aš duodu ją tam, kuriam Aš noriu. ⁶ Dabar Aš atidaviau visas šalis mano tarnui, Babilono karaliui Nebukadnecarui, net laukinius žvėris jam atidaviau, kad jam tarnautų. ⁷ Jam tarnaus visos tautos, jo sūnui ir jo sūnaus sūnui, kol ateis jo šalies metas; daug tautų ir galingų karalių tarnaus jam. ⁸ Tautą ir karalystę, kuri Babilono karaliui netarnaus ir nepalenks sprando po jo jungu, Aš bausiu kardu, badu ir maru,­sako Viešpats,­kol išnaikinsiu jo rankomis. ⁹ Todėl neklausykite savo pranašų, žynių, sapnuotojų, burtininkų ir kerėtojų, kurie jums sako: ‘Jūs netarnausite Babilono karaliui’. ¹⁰ Jie jus apgaudinėja, kad pašalintų jus iš jūsų žemės, Aš jus ištremčiau ir jūs žūtumėte. ¹¹ O tautas, kurios palenks sprandus po Babilono karaliaus jungu ir tarnaus jam, Aš paliksiu jų žemėje, kad jos ją dirbtų ir joje gyventų,­sako Viešpats’ ”. ¹² Judo karaliui Zedekijui aš kalbėjau tais pačiais žodžiais: “Palenkite sprandus po Babilono karaliaus jungu ir tarnaukite jam bei jo tautai, tada išliksite gyvi! ¹³ Kodėl tau, karaliau, ir tavo tautai mirti nuo kardo, bado ir maro, kaip Viešpats grasino tautai, kuri netarnaus Babilono karaliui? ¹⁴ Neklausykite pranašų, kurie jums sako: ‘Jūs netarnausite Babilono karaliui’. Jie jums meluoja. ¹⁵ ‘Aš jų nesiunčiau,­sako Viešpats,­tačiau jie pranašauja melus mano vardu, kad Aš jus išvaryčiau ir jūs žūtumėte, jūs ir pranašai, kurie jums pranašauja’ ”. ¹⁶ Kunigams ir visai tautai aš kalbėjau: “Taip sako Viešpats: ‘Neklausykite savo pranašų, kurie jums pranašauja, kad Viešpaties namų indai bus netrukus pargabenti iš Babilono. Jie pranašauja jums melą. ¹⁷ Neklausykite jų! Tarnaukite Babilono karaliui, tai išliksite gyvi. Kodėl šitas miestas turėtų pavirsti griuvėsiais? ¹⁸ Jei jie pranašai ir žino Viešpaties žodį, tai tegul užtaria prieš kareivijų Viešpatį, kad indai, pasilikę Viešpaties namuose, Judo karaliaus namuose ir Jeruzalėje, nepatektų į Babiloną’. ¹⁹ Kareivijų Viešpats taip sako apie kolonas, baseiną, stovus ir indus, pasilikusius šitame mieste, ²⁰ kurių Babilono karalius Nebukadnecaras, išvesdamas į nelaisvę Jehojakimo sūnų Jechoniją, Judo karalių, ir visus Judo bei Jeruzalės kilminguosius, nepaėmė iš Jeruzalės į Babiloną. ²¹ Taip sako kareivijų Viešpats, Izraelio Dievas, apie indus, pasilikusius Viešpaties namuose, Judo karaliaus namuose ir Jeruzalėje: ²² ‘Jie bus nugabenti į Babiloną ir ten liks, kol juos aplankysiu,­sako Viešpats.­Tada Aš juos atgabensiu ir sugrąžinsiu į šitą vietą’ ”.

⁴ Aš pasiųsiu ugnį į Hazaelio namus, ir ji sudegins Ben Hadado rūmus.

² ir išgavo raštus Damasko sinagogoms, kad, užtikęs to Kelio sekėjus, vyrus ir moteris, galėtų juos suiminėti ir gabenti į Jeruzalę. ³ Kai keliaudamas priartėjo prie Damasko, staiga jį apšvietė iš dangaus šviesa.

²² Trys šimtai trimitavo, ir Viešpats atgręžė midjaniečių kardus vienas prieš kitą visoje stovykloje. Jie bėgo ligi Bet Šitos, Cereros link, ligi Abel Meholos sienos, prie Tabato.

¹² Ahiludo sūnaus Baanos žinioje buvo Tanaachas, Megidas, visas Bet Šeanas, esąs šalia Caretano ir žemiau Jezreelio, nuo Bet Šeano iki Abel Meholos ir iki anapus Jokneamo;

¹⁹ Elijas, išėjęs iš ten, surado Šafato sūnų Eliziejų ariantį lauką. Dvylika jungų jaučių ėjo pirma jo, jis pats arė su dvyliktuoju. Elijas, praeidamas pro jį, užmetė ant jo savo apsiaustą. ²⁰ Tas, palikęs jaučius ir bėgdamas paskui Eliją, tarė: “Leisk man pabučiuoti savo tėvą ir motiną, tuomet aš seksiu tave”. Elijas jam atsakė: “Eik ir sugrįžk, nes ką aš tau padariau?” ²¹ Jis sugrįžo, papjovė jungo jaučius ir, išviręs juos ant pakinktų medžių, mėsą išdalino žmonėms, ir jie valgė. Po to jis sekė Eliją ir jam tarnavo.

⁹ Kitoje Jordano pusėje Elijas tarė Eliziejui: “Ko norėtum, kad padaryčiau prieš tai, kai būsiu paimtas nuo tavęs?” Eliziejus atsakė: “Prašau, kad tavo dvasios būtų dvigubai ant manęs”.

¹⁵ Pranašų sūnūs, kurie buvo kitoje pusėje, Jeriche, jį pamatę, sakė: “Elijo dvasia nužengė ant Eliziejaus”. Atėję jo pasitikti, jie nusilenkė prieš jį iki žemės

¹ Pranašas Eliziejus, pasišaukęs vieną iš pranašų sūnų, jam tarė: “Susijuosk, pasiimk indą aliejaus ir eik į Ramot Gileadą. ² Ten surask Nimšio sūnaus Juozapato sūnų Jehuvą. Pasikviesk jį iš jo brolių ir, įsivedęs į vidinį kambarį, ³ užpilk jam iš indo aliejaus ant galvos, sakydamas: ‘Taip sako Viešpats: ‘Aš tave patepiau Izraelio karaliumi’. Po to, atidaręs duris, išbėk nelaukdamas”. ⁴ Jaunasis pranašas atėjo į Ramot Gileadą. ⁵ Čia jis rado kariuomenės vadus besėdinčius. Jis tarė: “Turiu tau, vade, ką pasakyti”. Jehuvas paklausė: “Kuriam iš mūsų?” Jis atsakė: “Tau, vade”. ⁶ Atsikėlęs Jehuvas įėjo į namus. Tuomet jis išpylė aliejų jam ant galvos ir tarė: “Taip sako Viešpats, Izraelio Dievas: ‘Aš tave patepiau Viešpaties tautos Izraelio karaliumi. ⁷ Tu sunaikinsi savo valdovo Ahabo namus ir atkeršysi Jezabelei už pranašų ir visų Viešpaties tarnų kraują. ⁸ Visi Ahabo namai pražus. Aš išnaikinsiu Izraelyje visus Ahabo giminės vyrus, kaip vergus, taip ir likusius Izraelyje. ⁹ Padarysiu su Ahabo namais, kaip padariau su Nebato sūnaus Jeroboamo ir su Ahijos sūnaus Baašos namais. ¹⁰ Jezabelę suės šunys Jezreelyje ir niekas jos nepalaidos’ ”. Po to jis atidarė duris ir išbėgo. ¹¹ Jehuvui įėjus pas savo valdovo tarnus, jie klausė: “Kas atsitiko? Ko tas beprotis buvo atėjęs pas tave?” Jis jiems atsakė: “Jūs žinote tą žmogų ir jo kalbą”. ¹² Jie sakė: “Netiesa, pasakyk mums dabar”. Tuomet jis pasakė, ką pranašas kalbėjo, sakydamas: “Taip sako Viešpats: ‘Aš tave patepiau Izraelio karaliumi’ ”. ¹³ Tada kiekvienas iš jų skubiai ėmė savo apsiaustą, patiesė jį po jo kojomis ant plikų laiptų ir trimitavo, skelbdami: “Jehuvas yra karalius!” ¹⁴ Taip Nimšio sūnaus Juozapato sūnus Jehuvas surengė sąmokslą prieš Jehoramą, kuris su visu Izraeliu buvo Ramot Gileade prieš Sirijos karalių Hazaelį.

²⁷ Taip pat pranašo Eliziejaus laikais daug buvo raupsuotųjų Izraelyje, bet nė vienas iš jų nebuvo išgydytas, tik siras Naamanas”.

²³ Iš Jericho jis ėjo į Betelį. Jam einant keliu, maži vaikai, išėję iš miesto, tyčiojosi iš jo ir šaukė: “Eik aukštyn, pliki! Eik aukštyn, pliki!” ²⁴ Atsigręžęs jis pažiūrėjo į juos ir prakeikė juos Viešpaties vardu. Dvi lokės atbėgo iš miško ir sudraskė keturiasdešimt du vaikus.

¹² Hazaelis klausė: “Kodėl tu verki, viešpatie?” Jis atsakė: “Dėl to, kad aš žinau, ką tu darysi izraelitams. Jų sutvirtintus miestus tu sudeginsi, jaunuolius išžudysi kardu, kūdikius sutraiškysi ir nėščias moteris perskrosi”.

¹⁴ Taip Nimšio sūnaus Juozapato sūnus Jehuvas surengė sąmokslą prieš Jehoramą, kuris su visu Izraeliu buvo Ramot Gileade prieš Sirijos karalių Hazaelį. ¹⁵ Karalius Jehoramas buvo sugrįžęs į Jezreelį gydytis, nes buvo sužeistas, kai kariavo su Sirijos karaliumi Hazaeliu. Jehuvas sakė: “Jei jūs pritariate, tai tegul niekas neišeina iš miesto, kad nepraneštų Jezreelyje”. ¹⁶ Jehuvas sėdo į vežimą ir išvažiavo į Jezreelį, nes Jehoramas ten gydėsi, o Judo karalius Ahazijas buvo atvykęs Jehoramo lankyti. ¹⁷ Jezreelio bokšte sargybinis, pamatęs Jehuvo būrį atvažiuojant, pranešė: “Matau būrį”. Jehoramas įsakė pasiųsti raitelį ir jų paklausti: “Ar su taika?” ¹⁸ Raitelis, susitikęs su Jehuvo būriu, klausė: “Ar su taika?” Jehuvas atsakė: “Kam tau rūpi taika? Apsisuk ir sek paskui mane”. Sargybinis pranešė: “Pasiuntinys su jais susitiko, bet negrįžta”. ¹⁹ Jehoramas išsiuntė kitą raitelį. Tas, susitikęs su atvykstančiais, klausė: “Ar su taika?” Jehuvas atsakė: “Kam tau rūpi taika? Apsisuk ir sek paskui mane”. ²⁰ Sargybinis pranešė: “Jis juos pasiekė, bet negrįžta. Važiavimas panašus į Nimšio sūnaus Jehuvo važiavimą, nes važiuoja kaip padūkęs”. ²¹ Jehoramas įsakė paruošti vežimą. Izraelio karalius Jehoramas ir Judo karalius Ahazijas išvažiavo kiekvienas savo vežime. Jie sutiko Jehuvą prie jezreeliečio Naboto žemės sklypo. ²² Jehoramas, pamatęs Jehuvą, paklausė: “Ar su taika, Jehuvai?” Tas atsakė: “Kokia gali būti taika, kol vyksta tavo motinos Jezabelės paleistuvystės ir žyniavimai?” ²³ Jehoramas pasuko vežimą ir norėjo pabėgti, šaukdamas: “Išdavystė, Ahazijau!” ²⁴ Tačiau Jehuvas įtempė lanką ir iššovė. Strėlė pataikė Jehoramui į širdį ir jis susmuko vežime. ²⁵ Jehuvas įsakė savo vadui Bidkarui: “Išmesk jį ant jezreeliečio Naboto lauko! Aš prisimenu, kaip mudu važiavome paskui jo tėvą Ahabą ir Viešpats paskelbė prieš jį šį sprendimą:

¹⁴ Jehuvas įsakė suimti juos gyvus. Jie suėmė juos ir nužudė prie Bet Ekedo šulinio keturiasdešimt du vyrus; nė vieno nepaliko gyvo. ¹⁵ Pasitraukęs iš ten, jis sutiko Rechabo sūnų Jehonadabą. Jis jį pasveikino ir klausė: “Ar tavo širdis nusiteikusi, kaip ir mano širdis dėl tavęs?” Jehonadabas atsakė: “Taip”. Jehuvas tarė: “Jei taip, tai duok ranką”. Jam padavus ranką, Jehuvas padėjo jam įlipti į savo vežimą ¹⁶ ir tarė: “Eime su manimi ir pamatysi, koks aš uolus dėl Viešpaties”. ¹⁷ Atvykęs į Samariją, jis išžudė visus likusius Ahabo gimines Samarijoje pagal Viešpaties žodį, kurį Jis kalbėjo per Eliją. ¹⁸ Jehuvas, sušaukęs visus žmones, jiems tarė: “Ahabas mažai tarnavo Baalui, Jehuvas tarnaus jam daugiau. ¹⁹ Dabar sušaukite pas mane visus Baalo pranašus, visus jo garbintojus ir visus kunigus; žiūrėkite, kad nė vieno netrūktų, nes turiu aukoti Baalui didelę auką. Kas neatvyks, neliks gyvas”. Jehuvas tai darė klastingai, norėdamas išžudyti Baalo garbintojus. ²⁰ Jis įsakė suruošti Baalui iškilmingą šventę. ²¹ Jehuvas apie tai paskelbė visam Izraeliui. Atvyko visi iki vieno Baalo garbintojai, ir Baalo namai buvo pilni nuo vieno krašto iki kito. ²² Jis įsakė drabužių saugotojui išdalinti drabužius visiems Baalo garbintojams. ²³ Jehuvas, įėjęs su Rechabo sūnumi Jehonadabu į Baalo namus, tarė Baalo garbintojams: “Rūpestingai patikrinkite ir pažiūrėkite, kad čia nebūtų su jumis Viešpaties tarnų, tik vieni Baalo garbintojai”. ²⁴ Jie įėjo aukoti deginamąsias ir kitas aukas. Jehuvas buvo pastatęs lauke aštuoniasdešimt vyrų ir įsakęs: “Tas vyras, kuris leis ištrūkti bent vienam iš žmonių, kuriuos atiduodu į jūsų rankas, savo gyvybe atsakys už jį”. ²⁵ Baigus aukoti deginamąją auką, Jehuvas įsakė sargybai ir kariams: “Išžudykite juos! Niekas tenelieka gyvas!” Jie išžudė juos kardu, sargyba bei vyresnieji juos išmetė ir, įėję į Baalo namus,

³² Tuo laiku Viešpats pradėjo mažinti Izraelį. Hazaelis juos nugalėjo visame pasienyje,

³ Viešpaties rūstybė užsidegė prieš Izraelį, ir Jis juos atidavė Sirijos karaliui Hazaeliui ir jo sūnui Ben Hadadui per visas jų dienas.

²² Sirijos karalius Hazaelis spaudė Izraelį per visas Jehoachazo dienas.

⁴ Jis teisingai teis beturčius ir bešališkai krašto romiuosius. Jis ištiks žemę savo burnos lazda, nužudys nedorėlį savo pūstelėjimu.

¹⁷ Siaubas, duobė ir žabangai tau, žemės gyventojau! ¹⁸ Kas bėgs nuo siaubo garso, įkris į duobę; išlipęs iš duobės, pateks į žabangus; debesys atsivėrę, žemės pamatai dreba.

⁵ Aš tašiau juos per pranašus, žudžiau savo burnos žodžiais. Tavo teismai yra kaip nušvintanti šviesa.

¹⁴ Tada greitasis nepaspruks, stipriajam nepadės jo jėga, karžygys neišsigelbės,

¹⁹ Kaip žmogus, kuris, bėgdamas nuo liūto, sutiktų lokį arba, įėjęs į namus ir ranka atsirėmęs į sieną, būtų įgeltas gyvatės.

²¹ O visi kiti buvo užmušti kalaviju, einančiu iš raitelio burnos. Ir visi paukščiai prisilesė jų lavonų.

²⁷ mano širdis buvo slapta suvedžiota, ar aš bučiavau savo ranką?

¹² Bučiuokite Sūnų, kad Jis nerūstautų ir nežūtumėte kelyje, Jo rūstybei staiga užsidegus. Palaiminti visi, kurie Juo pasitiki.

⁹ Jei kareivijų Viešpats nebūtų palikęs mums mažo likučio, mes būtume kaip Sodoma, panašūs į Gomorą.

²⁰ Tuomet Izraelio ir Jokūbo namų likutis nebesirems juos nugalėjusiais, bet tiesoje vilsis Viešpačiu, Izraelio Šventuoju. ²¹ Jokūbo likutis sugrįš prie galingojo Dievo. ²² Izraeli, jei tavo tauta ir būtų gausi kaip pajūrio smiltys, tik likutis sugrįš. Sunaikinimas numatytas ir pelnytai užplūs.

²³ Karaliai bus tavo sargai ir karalienės­auklės. Jie puls prieš tave veidu į žemę ir laižys dulkes nuo tavo kojų. Tuomet suprasi, kad Aš esu Viešpats; nebus sugėdinti, kurie laukia manęs.

² Dabar jie nusideda dar labiau: lieja sidabrinius atvaizdus, stabus pagal savo sugebėjimus. Tai yra amatininkų darbas. Jie ragina: “Žmonės, kurie aukoja, tebučiuoja veršius!”

⁴ O kaip skamba Dievo atsakymas? “Aš pasilaikiau septynis tūkstančius vyrų, kurie nesulenkė kelių prieš Baalį”. ⁵ Ir dabartiniu metu yra malonės išrinktas likutis.

¹⁰ Tai kodėl gi tu teisi savo brolį? Arba kodėl niekini savo brolį? Juk mes visi stosime prieš Kristaus teismo krasę. ¹¹ Parašyta: “Kaip Aš gyvas,­sako Viešpats,­prieš mane suklups kiekvienas kelis, ir kiekvienos lūpos išpažins Dievą”. ¹² Taigi kiekvienas iš mūsų duos Dievui apyskaitą už save.

¹⁰ kad Jėzaus vardui priklauptų kiekvienas kelis danguje, žemėje ir po žeme

¹¹ Atėjęs Viešpaties angelas atsisėdo po ąžuolu Ofroje, kuris priklausė abiezeriui Jehoašui. Jo sūnus Gedeonas kūlė kviečius prie vyno spaustuvo, pasislėpęs nuo midjaniečių.

¹⁴ Karalius vėl klausė: “Kaip ji atrodo?” Ji atsakė: “Kyla senas vyras su apsiaustu”. Saulius suprato, kad tai Samuelis, ir nusilenkė veidu iki žemės.

⁸ Elijas, paėmęs savo apsiaustą, suvyniojo jį ir juo sudavė per vandenį. Vanduo persiskyrė, ir juodu perėjo sausuma.

¹³ Eliziejus, pakėlęs Elijo apsiaustą, kuris nuo jo nukrito, sugrįžęs atsistojo ant Jordano kranto. ¹⁴ Jis paėmė nuo Elijo nukritusį apsiaustą ir, sudavęs juo per vandenį, tarė: “Kur yra Viešpats, Elijo Dievas?” Kai jis sudavė per vandenį, vanduo persiskyrė, ir Eliziejus perėjo.

⁷⁰ Savo tarną Dovydą Jis išsirinko, paėmęs jį nuo avių gardų. ⁷¹ Pašaukė jį nuo žindančių avių ganyti Jokūbą ir Izraelį, Jo paveldėjimą. ⁷² Jis ganė juos nuoširdžiai, rūpestinga ranka juos vedė.

¹⁴ Amosas atsakė Amacijai: “Aš ne pranašas ir ne pranašo sūnus. Aš esu piemuo ir auginu šilkmedžius.

⁵ Kiekvienas sakys: ‘Aš ne pranašas, aš žemdirbys nuo pat savo jaunystės!’

¹⁸ Vaikščiodamas palei Galilėjos ežerą, Jėzus pamatė du brolius­ Simoną, vadinamą Petru, ir jo brolį Andriejų­metančius tinklą į ežerą; mat jie buvo žvejai. ¹⁹ Jis tarė jiems: “Sekite paskui mane, ir Aš padarysiu jus žmonių žvejais”. ²⁰ Tuodu tuojau paliko tinklus ir nusekė paskui Jį.

²² ir tie, tučtuojau palikę valtį ir tėvą, nusekė paskui Jį.

²¹ Kitas Jo mokinys prašė: “Viešpatie, leisk man pirmiau pareiti tėvo palaidoti”. ²² Bet Jėzus atsakė: “Sek paskui mane ir palik mirusiems laidoti savo numirėlius”.

⁹ Iškeliaudamas iš ten, Jėzus pamatė muitinėje sėdintį žmogų, vardu Matą, ir tarė jam: “Sek paskui mane!” Šis atsikėlė ir nusekė paskui Jį.

²⁷ Tada Petras Jį paklausė: “Štai mes viską palikome ir sekame paskui Tave. Kas mums bus už tai?”

⁶¹ Dar vienas tarė: “Aš seksiu paskui Tave, Viešpatie, bet leisk man pirmiau atsisveikinti su savo namiškiais”. ⁶² Jėzus tam atsakė: “Nė vienas, kuris uždeda ranką ant arklo ir žvalgosi atgal, netinka Dievo karalystei”.

³⁷ Visi pradėjo graudžiai verkti ir, puldami Pauliui ant kaklo, jį bučiavo.

¹³ Tai pakilo Mozė ir jo tarnas Jozuė, ir Mozė užlipo į Dievo kalną.

¹⁸ Viešpats atsakė Mozei: “Imk Nūno sūnų Jozuę, kuriame yra mano dvasia, ir ant jo uždėk savo ranką. ¹⁹ Jis teatsistoja kunigo Eleazaro ir visos tautos akivaizdoje, o tu duok jam paliepimus ²⁰ ir suteik jam savo garbės, kad jo klausytų visi izraelitai.

²² Tuomet Arauna atsakė Dovydui: “Mano valdove karaliau, imk ir aukok, ko tau reikia. Štai jaučiai deginamajai aukai, kūlimo įrankiai ir galvijų pakinktai kurui.

⁴³ Jis tarė savo tarnui: “Eik ir pažiūrėk link jūros”. Tas nuėjęs ir pažiūrėjęs sakė: “Nieko nėra!” Elijas tarė: “Padaryk tai septynis kartus”.

³ Pranašų sūnūs, kurie buvo Betelyje, atėję pas Eliziejų, klausė: “Ar žinai, kad šiandien Viešpats paims tavo valdovą nuo tavęs?” Tas atsakė: “Aš žinau, tylėkite”.

¹¹ Juozapatas paklausė: “Ar čia nėra Viešpaties pranašo, per kurį galėtume paklausti Viešpaties?” Vienas Izraelio karaliaus tarnas atsakė: “Čia yra Šafato sūnus Eliziejus, kuris pildavo Elijui ant rankų vandenį”.

²⁸ Tas atsikėlė ir, viską palikęs, nusekė paskui Jį. ²⁹ Levis savo namuose iškėlė Jam didelį pokylį. Prie stalo susirinko gausus būrys muitininkų ir kitų svečių.

⁵ Atvykę į Salaminą, jie pamokslavo Dievo žodį žydų sinagogose. Jiems talkino Jonas.

¹¹ Vienas Lukas tėra su manimi. Pasiimk ir atvesk su savimi Morkų, jis man naudingas tarnavimui.

¹³ Norėjau jį pasilaikyti, kad jis tavo vietoje man patarnautų, kol esu kalinamas dėl Evangelijos,