Acts 9 Cross References - Lithuanian

¹ Tuo tarpu Saulius, tebealsuodamas grasinimais ir žudynėmis prieš Viešpaties mokinius, nuėjo pas vyriausiąjį kunigą ² ir išgavo raštus Damasko sinagogoms, kad, užtikęs to Kelio sekėjus, vyrus ir moteris, galėtų juos suiminėti ir gabenti į Jeruzalę. ³ Kai keliaudamas priartėjo prie Damasko, staiga jį apšvietė iš dangaus šviesa. ⁴ Jis krito ant žemės ir išgirdo balsą, sakantį jam: “Sauliau, Sauliau, kam mane persekioji?” ⁵ Jis tarė: “Kas Tu esi, Viešpatie?” Viešpats atsakė: “Aš esu Jėzus, kurį tu persekioji. Sunku tau spyriotis prieš akstiną! ⁶ Kelkis, eik į miestą, ir tau bus pasakyta, ką turi daryti”. ⁷ Su juo keliavę vyrai stovėjo be žado: jie girdėjo balsą, tačiau nieko nematė. ⁸ Saulius atsikėlė nuo žemės, bet, atmerkęs akis, nieko nebematė. Laikydami už rankos, jie nuvedė jį į Damaską. ⁹ Jis tris dienas išbuvo neregintis, nieko nevalgė ir negėrė. ¹⁰ Damaske buvo vienas mokinys, vardu Ananijas. Viešpats tarė jam regėjime: “Ananijau!” Šis atsakė: “Štai aš, Viešpatie”. ¹¹ Viešpats tęsė: “Kelkis, eik į gatvę, vadinamą Tiesiąja, ir Judo namuose teiraukis tarsiečio, vardu Sauliaus. Štai, jis meldžiasi ¹² ir regėjime pamatė vyrą, vardu Ananiją, ateinantį ir uždedantį ant jo rankas, kad praregėtų”. ¹³ Ananijas atsakė: “Viešpatie, iš daugelio esu girdėjęs apie tą vyrą, kiek daug pikto jis yra padaręs Tavo šventiesiems Jeruzalėje. ¹⁴ Ir čia jis turi aukštųjų kunigų įgaliojimus suiminėti visus, kurie šaukiasi Tavo vardo”. ¹⁵ Bet Viešpats jam tarė: “Eik, nes jis yra mano išrinktas indas, kuris neš mano vardą pagonims, karaliams ir Izraelio vaikams. ¹⁶ Aš jam parodysiu, kiek daug jis turės iškentėti dėl mano vardo”. ¹⁷ Ananijas nuėjo į tuos namus, uždėjo ant jo rankas ir tarė: “Broli Sauliau! Viešpats Jėzus, kuris tau pasirodė kelyje, kai keliavai, atsiuntė mane, kad tu vėl regėtum ir taptum pilnas Šventosios Dvasios”. ¹⁸ Ir bematant jam nuo akių lyg žvynai nukrito. Jis kaipmat atgavo regėjimą ir buvo pakrikštytas. ¹⁹ Paskui užvalgęs sustiprėjo. Pabuvęs kelias dienas su Damasko mokiniais, ²⁰ Saulius bematant pradėjo pamokslauti sinagogose, kad Kristus yra Dievo Sūnus. ²¹ Visi, kurie tai girdėjo, be galo stebėjosi ir klausinėjo: “Ar čia ne tas pats, kuris Jeruzalėje persekiojo visus, kurie šaukiasi šito vardo?! Argi jis nėra čia atvykęs jų suimti ir gabenti pas aukštuosius kunigus?!” ²² O Saulius vis labiau stiprėjo ir kėlė sąmyšį tarp Damaske gyvenančių žydų, įrodinėdamas, kad Jėzus yra Kristus. ²³ Praslinkus nemažai laiko, žydai nutarė jį nužudyti. ²⁴ Tačiau Saulius sužinojo apie jų sąmokslą. Dieną ir naktį jie tykojo prie vartų, norėdami jį užmušti, ²⁵ bet mokiniai nakčia nuleido jį per sieną ant virvių pintinėje. ²⁶ Saulius nuvyko į Jeruzalę ir mėgino prisidėti prie mokinių, tačiau visi jo bijojo, netikėdami jį esant mokinį. ²⁷ Bet Barnabas, pasiėmęs jį, nusivedė pas apaštalus ir jiems papasakojo, kaip kelionėje Saulius regėjęs Viešpatį ir šis kalbėjęs su juo, ir kaip Damaske jis drąsiai pamokslavęs Jėzaus vardu. ²⁸ Taip jis liko su jais Jeruzalėje ir drąsiai kalbėjo Viešpaties Jėzaus vardu. ²⁹ Jis kalbėdavosi ir ginčydavosi su helenistais, o tie kėsinosi jį nužudyti. ³⁰ Tai sužinoję, broliai jį nugabeno į Cezarėją ir iš ten išsiuntė į Tarsą. ³¹ Tuo tarpu bažnyčios visoje Judėjoje, Galilėjoje ir Samarijoje džiaugėsi ramybe, statydinosi ir augo, gyvendamos su Viešpaties baime ir guodžiamos Šventosios Dvasios. ³² Kartą Petras, lankydamas jas visas, atėjo pas šventuosius, gyvenančius Lydoje. ³³ Ten jis užtiko žmogų, vardu Enėją, kuris paralyžiuotas jau aštuoneri metai gulėjo patale. ³⁴ Petras jam tarė: “Enėjau, Jėzus Kristus išgydo tave. Kelkis ir užklok savo patalą!” Šis bematant atsikėlė. ³⁵ Visi Lydos ir Sarono gyventojai pamatė jį ir atsivertė į Viešpatį. ³⁶ Jopėje gyveno viena mokinė, vardu Tabita, išvertus Dorkadė. Ji garsėjo gerais darbais ir gailestingumo aukomis. ³⁷ Tomis dienomis ji susirgo ir mirė. Ją nuprausė ir paguldė aukštutiniame kambaryje. ³⁸ Kadangi Lyda netoli Jopės, mokiniai, išgirdę ten esant Petrą, pasiuntė pas jį du vyrus, prašydami, kad jis nedelsdamas pas juos atvyktų. ³⁹ Petras pakilęs iškeliavo su jais. Kai tik atėjo, jį nuvedė į aukštutinį kambarį. Ten jį apstojo visos našlės, verkdamos ir rodydamos jam tunikas bei viršutinius drabužius, kuriuos, tebegyvendama su jomis, buvo pasiuvusi Dorkadė. ⁴⁰ Petras liepė visiems išeiti. Atsiklaupęs pasimeldė ir, atsisukęs į lavoną, tarė: “Tabita, kelkis!” Ši atmerkė akis ir, išvydusi Petrą, atsisėdo. ⁴¹ Jis ištiesė jai ranką ir ją pakėlė. Tada, pašaukęs vidun šventuosius ir našles, parodė jiems ją gyvą. ⁴² Žinia apie tai pasklido visoje Jopėje, ir daugelis įtikėjo Viešpatį. ⁴³ Jis dar ilgesnį laiką pasiliko Jopėje pas vieną odininką, vardu Simoną.

¹² Neatiduok manęs prispaudėjų savivalei, nes pakilo prieš mane neteisingi liudytojai ir alsuoja smurtu.

⁵⁸ išsitempė už miesto ir užmėtė akmenimis. Liudytojai padėjo savo drabužius prie kojų vieno jauno vyro, vardu Sauliaus.

³ O Saulius niokojo bažnyčią, naršydamas po namus, tempdamas iš jų vyrus ir moteris ir siųsdamas juos į kalėjimą.

¹¹ Viešpats tęsė: “Kelkis, eik į gatvę, vadinamą Tiesiąja, ir Judo namuose teiraukis tarsiečio, vardu Sauliaus. Štai, jis meldžiasi ¹² ir regėjime pamatė vyrą, vardu Ananiją, ateinantį ir uždedantį ant jo rankas, kad praregėtų”. ¹³ Ananijas atsakė: “Viešpatie, iš daugelio esu girdėjęs apie tą vyrą, kiek daug pikto jis yra padaręs Tavo šventiesiems Jeruzalėje. ¹⁴ Ir čia jis turi aukštųjų kunigų įgaliojimus suiminėti visus, kurie šaukiasi Tavo vardo”. ¹⁵ Bet Viešpats jam tarė: “Eik, nes jis yra mano išrinktas indas, kuris neš mano vardą pagonims, karaliams ir Izraelio vaikams. ¹⁶ Aš jam parodysiu, kiek daug jis turės iškentėti dėl mano vardo”. ¹⁷ Ananijas nuėjo į tuos namus, uždėjo ant jo rankas ir tarė: “Broli Sauliau! Viešpats Jėzus, kuris tau pasirodė kelyje, kai keliavai, atsiuntė mane, kad tu vėl regėtum ir taptum pilnas Šventosios Dvasios”. ¹⁸ Ir bematant jam nuo akių lyg žvynai nukrito. Jis kaipmat atgavo regėjimą ir buvo pakrikštytas. ¹⁹ Paskui užvalgęs sustiprėjo. Pabuvęs kelias dienas su Damasko mokiniais, ²⁰ Saulius bematant pradėjo pamokslauti sinagogose, kad Kristus yra Dievo Sūnus. ²¹ Visi, kurie tai girdėjo, be galo stebėjosi ir klausinėjo: “Ar čia ne tas pats, kuris Jeruzalėje persekiojo visus, kurie šaukiasi šito vardo?! Argi jis nėra čia atvykęs jų suimti ir gabenti pas aukštuosius kunigus?!”

³ “Aš esu žydas, gimęs Tarse, Kilikijoje, bet išauklėtas šitame mieste, prie Gamalielio kojų, tobulai išmokytas pagal mūsų protėvių Įstatymą, ir buvau ypatingai uolus dėl Dievo, kaip ir jūs visi šiandien. ⁴ Todėl iki mirties persekiojau šį Kelią, pančiodamas ir mesdamas į kalėjimą vyrus ir moteris. ⁵ Tai gali paliudyti ir vyriausiasis kunigas, ir visa vyresniųjų taryba. Iš jų buvau gavęs laiškus broliams ir keliavau į Damaską, kad tenykščius surištus atgabenčiau į Jeruzalę nubausti.

⁹ Tiesa, ir aš maniau, kad privalau visais būdais kovoti su Jėzaus Nazariečio vardu. ¹⁰ Aš taip ir dariau Jeruzalėje. Gavęs iš aukštųjų kunigų įgaliojimus, daugybę šventųjų uždariau į kalėjimus, o kai jie buvo žudomi, pritardavau. ¹¹ Visose sinagogose dažnai juos bausdavau, versdavau piktžodžiauti ir, be saiko prieš juos įtūžęs, persekiojau net svetimuose miestuose.

⁹ Juk aš esu mažiausias iš apaštalų, nevertas vadintis apaštalu, nes persekiojau Dievo bažnyčią.

¹³ Jūs, be abejo, girdėjote, kaip kadaise aš elgiausi, išpažindamas judaizmą, kaip be saiko persekiojau Dievo bažnyčią ir grioviau ją.

⁶ uolumu­bažnyčios persekiotojas, įstatymo teisumu­nepeiktinas.

¹³ nors anksčiau buvau piktžodžiautojas, persekiotojas ir akiplėša. Manęs buvo pasigailėta, nes taip elgiausi dėl neišmanymo ir netikėjimo.

⁸ Hamanas sakė karaliui Ahasverui: “Tavo karalystėje gyvena išsklaidyta tauta; jos įstatymai yra skirtingi nuo kitų tautų įstatymų, be to, jie nesilaiko karaliaus įstatymų. Karaliui nėra naudinga juos taip palikti. ⁹ Jei karalius sutinka, tebūna išleistas įsakymas juos išnaikinti, ir aš duosiu dešimt tūkstančių talentų sidabro karaliaus iždui”. ¹⁰ Karalius numovė žiedą nuo savo piršto ir padavė agagui Hamanui, Hamedatos sūnui, žydų priešui, ¹¹ ir tarė Hamanui: “Sidabrą pasilaikyk sau, o su žydų tauta daryk, kaip tau patinka”. ¹² Pirmo mėnesio tryliktą dieną buvo sušaukti karaliaus raštininkai ir, Hamanui diktuojant, buvo parašyti laiškai visiems vietininkams, kraštų valdytojams, kunigaikščiams ir tautoms jų kalba, karaliaus Ahasvero vardu ir užantspauduoti karaliaus žiedu. ¹³ Laiškai buvo išsiųsti per pasiuntinius į visus karaliaus kraštus, kad per vieną dieną, tai yra dvylikto mėnesio, vadinamo Adaru, tryliktą dieną, išžudytų ir išnaikintų visus žydus: jaunus, senus, moteris ir vaikus, o jų turtą paimtų.

² “Ar dar ilgai teisite neteisingai ir pataikausite nedorėliams? ³ Ginkite vargšus ir našlaičius, beturčių ir paniekintųjų saugokite teises. ⁴ Vargšus ir beturčius iš nedorėlių rankų vaduokite!”

⁹ Tuomet pakilo kai kurie iš vadinamosios libertinų sinagogos, iš kirėniečių, aleksandriečių ir iš Kilikijos bei Azijos ir ėmė ginčytis su Steponu.

¹⁹ Jis klastingai elgėsi su mūsų gimine, versdamas mūsų tėvus išmesti savo kūdikius, kad jie neliktų gyvi.

¹⁴ Ir čia jis turi aukštųjų kunigų įgaliojimus suiminėti visus, kurie šaukiasi Tavo vardo”.

¹⁴ O jie, išvykę iš Pergės, atkeliavo į Pisidijos Antiochiją. Sabato dieną nuėjo į sinagogą ir ten susėdo. ¹⁵ Po Įstatymo ir Pranašų skaitymo sinagogos vadovai kreipėsi į juos: “Vyrai broliai, jei turite paskatinimo žodį tautiečiams, tarkite!”

²⁵ Jis buvo pamokytas Viešpaties kelio ir, degdamas dvasia, kalbėjo ir uoliai mokė apie Viešpatį, nors tepažinojo Jono krikštą.

⁹ Kai kurie užkietėjo ir netikėjo, piktžodžiaudami tam Keliui daugumos akyse, tad Paulius pasitraukė nuo jų, atskyrė mokinius ir kasdien juos mokė Tirano mokykloje.

²³ Tuo metu kilo nemažas sąmyšis dėl Kelio.

¹⁴ Bet aš tau išpažįstu, jog tarnauju savo tėvų Dievui pagal Kelią, jų vadinamą sekta, tikėdamas visa, kas parašyta Įstatyme ir Pranašuose,

²² Feliksas, gerai nusimanydamas apie tą Kelią, tai išklausęs, atidėjo skundo svarstymą, sakydamas: “Kai atvyks tribūnas Lisijas, tuomet ir išaiškinsiu jūsų klausimą”.

¹² Tais pačiais tikslais keliavau į Damaską, turėdamas aukštųjų kunigų įgaliojimus ir leidimą.

¹⁷ Po trijų dienų Paulius pakvietė pas save žydų vadovus. Jiems susirinkus, jis prabilo: “Vyrai broliai! Nors aš nieku nesu nusikaltęs nei tautai, nei mūsų tėvų papročiams, buvau Jeruzalėje suimtas ir atiduotas į romėnų rankas. ¹⁸ Tie ištardę, norėjo mane paleisti, nes nerado jokio mirties verto nusižengimo. ¹⁹ Kadangi žydai prieštaravo, turėjau šauktis ciesoriaus, tiktai ne tam, kad apkaltinčiau savo tautą. ²⁰ Dėl šios priežasties ir pakviečiau jus, kad su jumis pasimatyčiau ir pasikalbėčiau; nes dėl Izraelio vilties esu surakintas šita grandine!” ²¹ Jie atsakė jam: “Mes nesame gavę apie tave iš Judėjos laiškų, ir nė vienas iš atvykusių brolių nepranešė ir nekalbėjo nieko blogo apie tave. ²² Vis dėlto norėtume išgirsti tavo pažiūras. Mat apie šitą sektą tiek težinome, jog jai visur prieštaraujama”.

² Tave supa šviesa kaip apsiaustas; ištiesei dangus kaip skraistę.

¹⁷ Ananijas nuėjo į tuos namus, uždėjo ant jo rankas ir tarė: “Broli Sauliau! Viešpats Jėzus, kuris tau pasirodė kelyje, kai keliavai, atsiuntė mane, kad tu vėl regėtum ir taptum pilnas Šventosios Dvasios”.

⁶ Man keliaujant ir artinantis prie Damasko, apie vidurdienį staiga mane apšvietė ryški šviesa iš dangaus.

¹² Tais pačiais tikslais keliavau į Damaską, turėdamas aukštųjų kunigų įgaliojimus ir leidimą. ¹³ Kelyje vidurdienį, karaliau, aš staiga išvydau, kaip mane ir keliavusius su manimi apšvietė šviesa iš dangaus, skaistesnė už saulę.

⁸ O visų paskiausiai, lyg ne laiku gimusiam, Jis pasirodė ir man.

¹⁶ vienintelis Nemirtingasis, gyvenantis neprieinamoje šviesoje, kurio joks žmogus neregėjo ir negali regėti. Jam šlovė ir amžinoji valdžia! Amen.

²³ Miestui apšviesti nereikia nei saulės, nei mėnulio, nes jame šviečia Dievo šlovė ir jo žiburys yra Avinėlis.

⁵ Ten nebebus nakties, jiems nereikės nei žiburio, nei saulės šviesos, nes Viešpats Dievas jiems švies, ir jie viešpataus per amžių amžius.

⁹ Viešpats Dievas pašaukė Adomą: “Kur tu esi?”

⁸ tarė: “Hagara, Sarajos tarnaite, iš kur atėjai ir kur eini?” Ji atsakė: “Bėgu nuo savo valdovės Sarajos”.

¹¹ Viešpaties angelas pašaukė jį iš dangaus: “Abraomai! Abraomai!” Tas atsakė: “Aš čia!”

⁴ Viešpats pamatė jį artėjant ir pašaukė iš krūmo: “Moze! Moze!” Tas atsiliepė: “Aš čia!”

⁴⁵ “Pasitraukite nuo šių žmonių. Aš juos tuojau sunaikinsiu”. Juodu puolė ant žemės.

⁹ Jis patyrė visą jų vargą ir angelas, esantis Jo akivaizdoje, jiems padėjo. Iš meilės ir pasigailėjimo jiems Jis atpirko juos, pakėlė juos ir nešė per visas praeities dienas.

⁸ Taip sako kareivijų Viešpats, kurio šlovė siuntė mane pas tautas, kurios plėšė jus: “Kas paliečia jus, paliečia mano akies vyzdį!

⁴⁰ Ir atsakys jiems Karalius: ‘Iš tiesų sakau jums, kiek kartų tai padarėte vienam iš šitų mažiausiųjų mano brolių, man padarėte’.

⁴⁵ Tada Jis atsakys jiems: ‘Iš tiesų sakau jums: kiek kartų taip nepadarėte vienam šitų mažiausiųjų, man nepadarėte’. ⁴⁶ Ir šitie eis į amžinąjį kentėjimą, o teisieji į amžinąjį gyvenimą”.

⁴¹ Tačiau Viešpats atsakė: “Morta, Morta, tu rūpiniesi ir nerimauji dėl daugelio dalykų,

⁶ Kai Jėzus ištarė: “Tai Aš”, jie atšoko atgal ir parpuolė ant žemės.

¹⁶ Jėzus jai sako: “Marija!” Ji atsigręžė ir sušuko: “Rabuni!” (Tai reiškia: “Mokytojau”).

¹⁵ Papusryčiavus Jėzus paklausė Simoną Petrą: “Simonai, Jonos sūnau, ar myli mane labiau už šituos?” Jis atsakė: “Taip, Viešpatie, Tu žinai, kad Tave myliu”. Jėzus jam tarė: “Ganyk mano avinėlius”.

¹⁰ Bematant ji susmuko jam po kojų ir mirė. Atėję jaunuoliai rado ją negyvą, nunešė ir palaidojo šalia vyro.

⁷ Aš kritau ant žemės ir išgirdau balsą, man sakantį: ‘Sauliau, Sauliau, kam mane persekioji?’ ⁸ Aš paklausiau: ‘Kas Tu esi, Viešpatie?’ Jis man atsakė: ‘Aš esu Jėzus iš Nazareto, kurį tu persekioji’.

¹⁴ Mes visi parpuolėme žemėn, ir aš išgirdau balsą, kuris man sakė hebrajiškai: ‘Sauliau, Sauliau, kam mane persekioji? Sunku tau spyriotis prieš akstiną!’ ¹⁵ Aš paklausiau: ‘Kas Tu esi, Viešpatie?’ Jis atsakė: ‘Aš esu Jėzus, kurį tu persekioji.

²² Taigi matai Dievo gerumą ir griežtumą: nupuolusiems­griežtumas, o tau­gerumas, jei pasiliksi Jo gerume, kitaip­ir tu būsi iškirstas!

⁷ Kas gi tave išskiria iš kitų? Ir ką gi turi, ko nebūtum gavęs? O jei esi gavęs, tai ko didžiuojies, lyg nebūtum gavęs?

¹² Nes kaip kūnas yra vienas ir turi daug narių, o visi to vieno kūno nariai, nepaisant daugumo, sudaro vieną kūną, taip ir Kristus.

³⁰ Mes gi esame Jo kūno nariai, iš Jo kūno ir kaulų.

¹⁵ Nutukęs, suriebėjęs, sustorėjęs Ješurūnas paliko Dievą, savo Kūrėją, ir paniekino išgelbėjimo Uolą.

⁴ Viešpats pašaukė Samuelį. Tas atsiliepė: “Aš čia”. ⁵ Nubėgęs pas Elį, Samuelis tarė: “Aš čia. Tu mane šaukei”. Tas atsakė: “Aš tavęs nešaukiau, eik ir miegok”. Jis grįžo ir atsigulė. ⁶ Viešpats antrą kartą pašaukė Samuelį. Atsikėlęs Samuelis vėl nuėjo pas Elį ir tarė: “Aš čia. Tu mane šaukei”. Tas atsakė: “Aš nešaukiau tavęs, mano sūnau, eik ir miegok”. ⁷ Samuelis dar nepažino Viešpaties ir jam dar nebuvo apreikštas Viešpaties žodis. ⁸ Viešpats pašaukė Samuelį trečią kartą. Atsikėlęs jis vėl nuėjo pas Elį ir sakė: “Aš čia. Tu mane šaukei”. Elis suprato, kad Viešpats šaukia berniuką, ⁹ ir tarė Samueliui: “Eik ir atsigulk. Jei tave vėl šauks, sakyk: ‘Kalbėk, Viešpatie, Tavo tarnas klauso’ ”. Nuėjęs Samuelis atsigulė. ¹⁰ Viešpats atėjo, atsistojo ir pašaukė, kaip pirma: “Samueli, Samueli!” Samuelis atsiliepė: “Kalbėk, Tavo tarnas klauso”.

⁴ Jis išmintingas širdyje ir galingas jėga. Kas, užsikietinęs prieš Jį, turėjo sėkmę?

⁹ Ar tavo ranka tokia kaip Dievo? Ar tavo balsas toks stiprus kaip Jo balsas? ¹⁰ Pasipuošk garbe ir kilnumu, apsisiausk šlove ir spindesiu.

¹² Bučiuokite Sūnų, kad Jis nerūstautų ir nežūtumėte kelyje, Jo rūstybei staiga užsidegus. Palaiminti visi, kurie Juo pasitiki.

⁹ Vargas tam, kuris vaidijasi su savo Kūrėju, molio šukė su puodžiumi. Ar sako molis puodžiui: ‘Ką darai?’ arba dirbinys savo dirbėjui: ‘Tu esi neišmanėlis!’?

³⁹ o jeigu tai iš Dievo, tai jūs nepajėgsite jų sunaikinti. Žiūrėkite, kad nepasirodytumėte kovojantys prieš Dievą!” Jie paklausė jo patarimo.

⁹ Tiesa, ir aš maniau, kad privalau visais būdais kovoti su Jėzaus Nazariečio vardu.

²² Nejaugi kurstysime Viešpaties pavydą? Ar mes už Jį stipresni?

⁵ Kai Saulius pamatė filistinų stovyklą, nusigando ir jo širdis ėmė labai drebėti.

⁸ Geras ir teisus yra Viešpats, todėl nusidėjėliams kelią parodo. ⁹ Romiųjų mintis kreipia į tiesą, savo kelių moko nuolankiuosius.

¹² Žmogų, kuris bijo Viešpaties, Jis mokys pasirinkti kelią.

¹² Palaimintas žmogus, Viešpatie, kurį Tu auklėji ir savo įstatymo mokai;

¹⁸ Aš mačiau jos kelius ir Aš gydysiu bei vedžiosiu ją, suteiksiu jai ramybės ir paguodos.

² Mano ranka visa tai sukūrė, ir taip visa atsirado,­sako Viešpats.­Aš pažvelgsiu į žmogų, kuris yra vargšas bei turi atgailaujančią dvasią ir dreba prieš mano žodį.

⁶ Aš ėjau pro šalį ir, matydamas tave begulinčią kraujyje, tariau: ‘Gyvenk’. ⁷ Aš užauginau tave kaip lauko augalą. Tu užaugai, subrendai, tapai labai graži, iškilo krūtinė, užaugo plaukai, tačiau tu buvai plika ir nuoga. ⁸ Kai Aš eidamas pažiūrėjau į tave, buvo atėjęs tavo meilės laikas. Aš apdengiau tavo nuogumą savo apsiaustu, prisiekiau tau, padariau su tavimi sandorą, ir tu tapai mano.

¹⁶ Man tai girdint, drebėjo mano kūnas, virpėjo lūpos. Skausmas palietė kaulus, buvau labai sukrėstas. Aš ramus laukiu bausmės tiems, kurie užpuolė mano tautą.

³⁰ Tačiau daug pirmųjų bus paskutiniai, ir paskutiniai­pirmi”.

¹⁰ Minios jį klausė: “Ką gi mums daryti?!”

³⁷ Tie žodžiai vėrė jiems širdį, ir jie klausė Petrą bei kitus apaštalus: “Ką mums daryti, vyrai broliai?”

¹⁵ Bet Viešpats jam tarė: “Eik, nes jis yra mano išrinktas indas, kuris neš mano vardą pagonims, karaliams ir Izraelio vaikams. ¹⁶ Aš jam parodysiu, kiek daug jis turės iškentėti dėl mano vardo”.

⁶ Jis svečiuojasi pas vieną odininką, Simoną, kurio namai stovi prie jūros. Petras pasakys tau, ką turi daryti”.

²² Tie atsakė: “Šimtininkas Kornelijus, teisus ir dievobaimingas vyras, turintis gerą vardą visoje žydų tautoje, gavo iš šventojo angelo nurodymą pakviesti tave į savo namus ir išklausyti tavo žodžių”.

³² Tad siųsk pasiuntinius į Jopę ir pasikviesk Simoną, vadinamą Petru. Jis yra apsistojęs odininko Simono namuose prie jūros. Atėjęs jis tau viską pasakys’.

¹³ Jis mums papasakojo savo namuose regėjęs stovintį angelą, kuris jam liepė: ‘Nusiųsk į Jopę žmones ir pasikviesk Simoną, vadinamą Petru. ¹⁴ Jis pasakys tau žodžius, kuriais išsigelbėsi tu ir visi tavo namai’.

²⁹ Paprašęs šviesos, jis šoko vidun ir, visas drebėdamas, puolė Pauliui ir Silui po kojų. ³⁰ Po to išvedė juos laukan ir paklausė: “Gerbiamieji, ką turiu daryti, kad būčiau išgelbėtas?”

¹⁰ Aš dar paklausiau: ‘Ką man daryti, Viešpatie?’ O Viešpats man tarė: ‘Kelkis, eik į Damaską, tenai tau bus pasakyta visa, ką tau reikia daryti’.

²⁵ Pauliui dėstant apie teisumą, susilaikymą ir būsimąjį teismą, Feliksas išsigando ir tarė: “Šiam kartui užtenka. Gali eiti. Kai turėsiu laiko, tave pasišauksiu”. ²⁶ Be to, jis tikėjosi, kad Paulius duos jam pinigų, jog jį išleistų, todėl dažniau jį kviesdavosi ir su juo kalbėdavosi.

¹⁶ Kelkis ir stokis ant kojų! Aš tau apsireiškiau, kad paskirčiau tave tarnu bei liudytoju tų dalykų, kuriuos matei ir kuriuos tau dar apreikšiu.

²⁰ Be to, įstatymas įsiterpė, kad nusikaltimas dar labiau padidėtų. Bet kur buvo apstu nuodėmės, ten dar apstesnė tapo malonė,

⁹ Kadaise be įstatymo aš buvau gyvas. Bet, atėjus įsakymui, atgijo nuodėmė, ir aš numiriau.

¹⁵ Jis Mozei kalba: “Aš pasigailėsiu to, kurio norėsiu pasigailėti, ir būsiu gailestingas tam, kuriam norėsiu gailestingas būti”. ¹⁶ Taigi viskas priklauso ne nuo to, kuris trokšta ar kuris bėga, bet nuo gailestingojo Dievo. ¹⁷ Juk Raštas faraonui sako: “Aš iškėliau tave, kad parodyčiau savo jėgą tau ir kad mano vardas būtų skelbiamas visoje žemėje”. ¹⁸ Vadinasi, ko Jis nori, to pasigaili, ir kurį nori, tą užkietina. ¹⁹ Gal man pasakysi: “O už ką tada Jis kaltina? Kas gi galėtų atsispirti Jo valiai?” ²⁰ Ak, žmogau! Kas gi, tiesą sakant, tu toks esi, kad drįsti prieštarauti Dievui? Argi dirbinys klausia meistro: “Kodėl mane tokį padarei?” ²¹ Ar puodžius neturi galios moliui, kad iš to paties minkalo pagamintų vieną indą garbingam panaudojimui, o kitą negarbingam? ²² O jeigu Dievas, norėdamas parodyti savo rūstybę ir apreikšti savo jėgą, didžiu kantrumu pakentė pražūčiai nužiestus rūstybės indus, ²³ kad apreikštų ir savo šlovės turtus gailestingumo indams, kuriuos iš anksto paruošė šlovei,­ ²⁴ ir mus pašaukė ne tik iš žydų, bet ir iš pagonių?

³ Nesuprasdami Dievo teisumo ir bandydami įtvirtinti savąjį teisumą, jie nepakluso Dievo teisumui.

²⁰ Izaijas labai drąsiai sako: “Mane atrado tie, kurie manęs neieškojo, apsireiškiau tiems, kurie apie mane neklausinėjo”.

¹⁵ Bet kai Dievas, kuris mane išskyrė dar esantį motinos įsčiose ir pašaukė savo malone, panorėjo ¹⁶ apreikšti manyje savo Sūnų, kad skelbčiau Jį pagonims, neskubėjau tartis su kūnu ir krauju

¹² Taigi, mano mylimieji, kaip visada paklusdavote, kai būdavau tarp jūsų, tai juo labiau dabar, man nesant tarp jūsų,—atbaikite savo išgelbėjimą su baime ir drebėdami,

¹⁴ Bet mūsų Viešpaties malonė išsiliejo be saiko su tikėjimu ir meile Kristuje Jėzuje. ¹⁵ Tikras žodis ir vertas visiško pritarimo, kad Kristus Jėzus atėjo į pasaulį išgelbėti nusidėjėlių, kurių pirmasis esu aš. ¹⁶ Todėl ir buvo manęs pasigailėta, kad manyje pirmame Jėzus Kristus parodytų visą savo kantrybę, duodamas pavyzdį tiems, kurie Jį įtikės amžinajam gyvenimui.

⁶ Bet Jis duoda dar didesnę malonę, ir todėl sako: “Dievas išdidiems priešinasi, o nuolankiesiems teikia malonę”.

⁷ Aš, Danielius, vienas temačiau tą regėjimą. Vyrai, kurie buvo su manimi, nematė jo, bet didelė baimė apėmė juos ir jie pasislėpė.

⁴⁰ Tada du bus kartu lauke, ir vienas bus paimtas, o kitas paliktas. ⁴¹ Dvi mals girnomis, ir viena bus paimta, o kita palikta.

²⁹ Aplink stovinti minia, tai išgirdusi, sakė griaustinį sugriaudus. Kai kurie tvirtino: “Angelas Jam kalbėjo”.

⁹ Buvusieji su manimi matė šviesą ir išsigando, bet negirdėjo man kalbančiojo balso.

¹³ Kelyje vidurdienį, karaliau, aš staiga išvydau, kaip mane ir keliavusius su manimi apšvietė šviesa iš dangaus, skaistesnė už saulę. ¹⁴ Mes visi parpuolėme žemėn, ir aš išgirdau balsą, kuris man sakė hebrajiškai: ‘Sauliau, Sauliau, kam mane persekioji? Sunku tau spyriotis prieš akstiną!’

¹¹ O tuos, kurie buvo prie namo durų, jie apakino, mažus ir didelius, kad jie nebesurastų durų.

¹¹ Viešpats jam atsakė: “Kas sutvėrė žmogaus burną? Kas padaro jį nebylų, kurčią, matantį ar aklą? Argi ne Aš, Viešpats?

¹⁷ Eliziejus meldėsi: “Viešpatie, atverk jo akis, kad matytų”. Viešpats atvėrė tarno akis, ir jis pamatė: štai kalnas buvo pilnas ugninių žirgų ir vežimų, supančių Eliziejų. ¹⁸ Sirams artinantis prie jo, Eliziejus meldėsi: “Viešpatie, apakink juos”. Ir Jis apakino juos pagal Eliziejaus žodį. ¹⁹ Tada Eliziejus tarė jiems: “Čia ne tas kelias ir ne tas miestas. Sekite mane, ir aš jus nuvesiu pas tą vyrą, kurio ieškote”. Jis juos nuvedė į Samariją. ²⁰ Jiems atėjus į Samariją, Eliziejus meldėsi: “Viešpatie, atverk jų akis, kad jie vėl matytų”. Viešpats atvėrė jų akis, ir jie pamatė esą Samarijos viduryje.

¹⁸ Ir bematant jam nuo akių lyg žvynai nukrito. Jis kaipmat atgavo regėjimą ir buvo pakrikštytas.

¹¹ Dabar štai tave ištiks Viešpaties ranka: tu tapsi aklas ir kurį laiką neregėsi saulės”. Ir tučtuojau užgulė jį migla ir tamsa, ir jis ėmė graibytis aplink, ieškodamas, kas jam ištiestų ranką.

¹¹ Kadangi tos šviesos šlovės apakintas nieko nebemačiau, palydovų už rankos vedamas pasiekiau Damaską.

¹² Būdamas nelaisvėje, jis nusižemino prieš savo tėvų Dievą ir maldavo Viešpatį, savo Dievą. ¹³ Viešpats išgirdo jo prašymą, išklausė jo maldavimą ir leido jam grįžti į Jeruzalę, į jo karalystę. Tada Manasas suprato, kad Viešpats yra Dievas.

¹⁸ Kiti Manaso darbai, jo malda į savo Dievą ir žodžiai regėtojų, kurie jam kalbėjo Viešpaties, Izraelio Dievo, vardu, yra surašyti Izraelio karalių knygoje. ¹⁹ Jo malda, Viešpaties atsakymas, nusikaltimas, neištikimybė ir vietos, kuriose jis prieš nusižemindamas įkūrė giraičių, aukštumų ir drožtų atvaizdų, yra surašyta regėtojų raštuose.

¹⁶ “Eik ir sušauk visus žydus Sūzuose; pasninkaukite dėl manęs tris dienas ir tris naktis, nieko nevalgykite ir negerkite. Aš taip pat pasninkausiu su savo tarnaitėmis. Po to eisiu pas karalių, laužydama įstatymą; jei žūsiu, tai žūsiu”.

⁶ Kai ta žinia pasiekė Ninevės karalių, jis pakilo iš savo sosto, nusivilko savo drabužius, apsisiautė ašutine ir atsisėdo pelenuose. ⁷ Ir jis išleido Ninevėje tokį įsakymą: “Karalius ir jo didžiūnai skelbia: žmonės ir gyvuliai, galvijai ir avys privalo pasninkauti. Teneragauja jie nei maisto, nei vandens. ⁸ Žmonės ir gyvuliai turi apsidengti ašutinėmis ir garsiai šauktis Dievo, atsisakyti piktų kelių ir smurto.

¹¹ Viešpats tęsė: “Kelkis, eik į gatvę, vadinamą Tiesiąja, ir Judo namuose teiraukis tarsiečio, vardu Sauliaus. Štai, jis meldžiasi ¹² ir regėjime pamatė vyrą, vardu Ananiją, ateinantį ir uždedantį ant jo rankas, kad praregėtų”.

¹ Po šių įvykių Dievas mėgi no Abraomą. Jis tarė jam: “Abraomai!” Tas atsiliepė: “Aš čia!”

¹¹ Tada Dievo angelas sapne man tarė: ‘Jokūbai!’ Aš atsiliepiau: ‘Aš čia!’

⁶ Jis tarė jiems: “Klausykite! Jei kas tarp jūsų yra Viešpaties pranašas, Aš jam apsireiškiu regėjime arba kalbu sapne.

⁴ Viešpats pašaukė Samuelį. Tas atsiliepė: “Aš čia”.

²⁶ Jei Jis man sakys: ‘Aš nepatenkintas tavimi’, tai tegul daro su manimi, kaip Jam patinka”.

⁸ Aš girdėjau Viešpaties balsą. Jis klausė: “Ką man pasiųsti? Kas eis už mus?” Aš atsiliepiau: “Aš čia, siųsk mane!”

¹⁹ Danieliui nakties regėjime buvo apreikšta paslaptis. Tada jis šlovino dangaus Dievą, tardamas:

¹⁷ ‘Paskutinėmis dienomis,­sako Dievas,­Aš išliesiu savo Dvasios kiekvienam kūnui, ir jūsų sūnūs bei dukterys pranašaus, jūsų jaunuoliai matys regėjimus, o senieji sapnuos sapnus.

³ Kartą, apie devintą valandą, jis regėjime aiškiai išvydo pas jį ateinantį Dievo angelą, kuris jam tarė: “Kornelijau!”

¹⁷ Petrui tebesvarstant, ką galėtų reikšti matytas regėjimas, štai Kornelijaus pasiuntiniai, išklausinėję, kur Simono namai, sustojo prie vartų. ¹⁸ Jie sušukę paklausė: “Ar čia vieši Simonas, vadinamas Petru?” ¹⁹ Petrui, vis tebemąstančiam apie regėjimą, Dvasia tarė: “Štai trys vyrai ieško tavęs. ²⁰ Kelkis, lipk žemyn ir keliauk su jais nė kiek nedvejodamas, nes Aš juos atsiunčiau”.

¹² Toksai Ananijas, Įstatymo požiūriu dievotas vyras, apie kurį gerai liudijo visi aplinkiniai žydai,

²⁹ Bet jei ten ieškosi Viešpaties, savo Dievo, visa širdimi ir siela, tu atrasi Jį.

¹⁸ Jis saugo jo sielą nuo pražūties ir gyvybę nuo mirties. ¹⁹ Žmogus baudžiamas skausmais savo lovoje, visi jo kaulai apimti stipraus skausmo. ²⁰ Mėgstamiausio maisto jis nebegali valgyti, ²¹ jo kūnas sunyksta, kad negali jo atpažinti, lieka tik vieni kaulai. ²² Jo siela artėja prie kapo, gyvybė­prie mirties. ²³ Jei pas jį ateitų pasiuntinys kaip tarpininkas, vienas iš tūkstančio, ir parodytų žmogui Jo teisingumą, ²⁴ Jis būtų maloningas jam ir sakytų: ‘Išlaisvink jį, kad nenueitų į duobę; Aš suradau išpirką’. ²⁵ Jo kūnas atsinaujins ir jis grįš į jaunystės dienas. ²⁶ Jis melsis Dievui, ir Tas bus maloningas jam. Su džiaugsmu jis regės Jo veidą, nes Jis sugrąžins žmogui savo teisumą. ²⁷ Jis žiūrės į žmones ir sakys: ‘Buvau nusidėjęs ir nukrypęs nuo tiesos, bet man už tai neatlygino’. ²⁸ Jis išgelbės jo sielą iš duobės ir jis gyvendamas matys šviesą.

³ Kol tylėjau, nyko mano kaulai nuo kasdieninio mano vaitojimo. ⁴ Dieną ir naktį sunkiai slėgė mane Tavo ranka. Mano jėgos seko, lyg vasaros kaitros džiovinamos. ⁵ Savo nuodėmę Tau išpažinau ir savo kaltės neslėpiau. Tariau: “Išpažinsiu savo nusikaltimus Viešpačiui”. Tada atleidai man kaltę. ⁶ Dėl to kiekvienas teisusis melsis Tau, kai Tave galima surasti, kol didelis tvanas nepriartėjo prie jų.

¹ Kantriai laukiau Viešpaties, Jis pasilenkė prie manęs ir išgirdo mano šauksmą. ² Jis ištraukė mane iš baisios duobės, iš klampaus purvo ir pastatė ant uolos mano kojas, sutvirtino mano žingsnius.

¹⁵ Šaukis manęs nelaimės dieną­tai išgelbėsiu tave, o tu šlovinsi mane”.

¹ Iš gilybės šaukiuos Tavęs, Viešpatie! ² Viešpatie, išgirsk mano balsą! Tegul Tavo ausys išgirsta mano maldavimus. ³ Viešpatie, jei Tu neatleisi kalčių, kas, Viešpatie, išsilaikys?

⁸ Nedorėlio auka­pasibjaurėjimas Viešpačiui, bet teisiųjų maldos Jam patinka.

⁶ Ieškokite Viešpaties, kol galima Jį rasti, šaukitės Jo, kol Jis arti. ⁷ Nedorėlis tepalieka savo kelią, o neteisusis­savo mintis; tegrįžta jis pas Viešpatį, mūsų Dievą, ir Jis pasigailės jo, nes yra gailestingas.

¹² Tada jūs šauksitės manęs ir melsitės, ir Aš jus išklausysiu. ¹³ Kai manęs ieškosite visa širdimi, rasite.

¹⁸ Aš girdžiu, kaip Efraimas dejuoja: ‘Nuplakei mane kaip nesuvaldomą veršį. Sugrąžink mane, ir aš sugrįšiu, nes Tu esi Viešpats, mano Dievas! ¹⁹ Kai aš buvau nuklydęs­atgailavau, kai buvau pamokytas­mušiausi į krūtinę. Aš gėdijuosi ir raustu dėl savo jaunystės darbų’. ²⁰ Argi Efraimas ne mano mielas sūnus, argi jis ne mano mylimas vaikas? Nors kalbėjau prieš jį, Aš su meile jį prisimenu. Mano širdis ilgisi jo ir Aš tikrai jo pasigailėsiu,­sako Viešpats”.

¹ Tada Jona iš žuvies pilvo meldėsi Viešpačiui, savo Dievui: ² “Aš šaukiausi Viešpaties savo varguose, ir Jis išklausė mane. Kai iš mirusiųjų buveinės pilvo šaukiau, Tu išgirdai mano balsą. ³ Tu įmetei mane į gelmę, į jūrų širdį. Vandenys apsupo mane, visos Tavo bangos ir vilnys ritosi per mane. ⁴ Tada galvojau: ‘Esu atstumtas nuo Tavęs, nebepamatysiu Tavo šventyklos!’

¹⁰ o Dovydo namams ir Jeruzalės gyventojams išliesiu malonės ir maldos dvasią. Jie žvelgs į mane, kurį jie perdūrė, apraudos, kaip aprauda vienintelį sūnų, ir liūdės, kaip liūdi, netekę pirmagimio.

⁷ “Prašykite, ir jums bus duota, ieškokite, ir rasite, belskite, ir bus jums atidaryta. ⁸ Kiekvienas, kas prašo, gauna, kas ieško, randa, ir beldžiančiam atidaroma.

⁹ Tad ir Aš jums sakau: prašykite, ir jums bus duota; ieškokite, ir rasite; belskite, ir bus jums atidaryta. ¹⁰ Nes kiekvienas, kas prašo, gauna, kas ieško, randa, ir beldžiančiam atidaroma.

⁷ Tad nejaugi Dievas neapgins savo išrinktųjų, kurie Jo šaukiasi dieną ir naktį, ir dels jiems padėti? ⁸ Sakau jums: Jis apgins jų teises labai greitai. Bet ar atėjęs Žmogaus Sūnus beras žemėje tikėjimą?” ⁹ Tiems, kurie pasitikėjo savo teisumu, o kitus niekino, Jėzus pasakė palyginimą: ¹⁰ “Du žmonės atėjo į šventyklą melstis: vienas­fariziejus, o kitas­muitininkas. ¹¹ Fariziejus stovėdamas taip sau vienas meldėsi: ‘Dėkoju Tau, Dieve, kad nesu toks, kaip kiti žmonės­plėšikai, sukčiai, svetimautojai­arba kaip šis va muitininkas. ¹² Aš pasninkauju du kartus per savaitę, duodu dešimtinę iš visko, ką įsigyju’. ¹³ O muitininkas, atokiai stovėdamas, nedrįso nė akių pakelti į dangų, tik, mušdamasis į krūtinę, maldavo: ‘Dieve, būk gailestingas man, nusidėjėliui!’ ¹⁴ Sakau jums: šitas nuėjo į namus išteisintas, o ne anas. Kiekvienas, kuris save aukština, bus pažemintas, o kuris save žemina, bus išaukštintas”.

⁴² Ir jis tarė Jėzui: “Viešpatie, prisimink mane, kai ateisi į savo karalystę”. ⁴³ Jėzus jam atsakė: “Iš tiesų sakau tau: šiandien su manimi būsi rojuje”.

¹⁰ Jėzus jai tarė: “Jei tu pažintum Dievo dovaną ir kas yra Tas, kuris tave prašo: ‘Duok man gerti’, pati būtum Jį prašiusi, ir Jis tau būtų davęs gyvojo vandens!”

²¹ Ir kiekvienas, kuris šauksis Viešpaties vardo, bus išgelbėtas’.

²² Taigi atgailauk dėl šio savo nedorumo ir melsk Dievą­gal Jis atleis tavo širdies sumanymą.

²⁶ Viešpaties angelas prabilo į Pilypą, sakydamas: “Kelkis ir eik pietų link ant kelio, kuris eina iš Jeruzalės į Gazą. Jis visiškai tuščias”.

³⁰ Tai sužinoję, broliai jį nugabeno į Cezarėją ir iš ten išsiuntė į Tarsą.

⁵ Dabar siųsk vyrus į Jopę ir pasikviesk Simoną, vadinamą Petru. ⁶ Jis svečiuojasi pas vieną odininką, Simoną, kurio namai stovi prie jūros. Petras pasakys tau, ką turi daryti”.

¹³ Jis mums papasakojo savo namuose regėjęs stovintį angelą, kuris jam liepė: ‘Nusiųsk į Jopę žmones ir pasikviesk Simoną, vadinamą Petru.

²⁵ Tada Barnabas nukeliavo į Tarsą ieškoti Sauliaus

³⁹ Paulius atsakė: “Aš esu žydas iš Kilikijos Tarso, taigi žymaus miesto pilietis. Prašau tavęs, leisk man prabilti žmonėms”.

³ “Aš esu žydas, gimęs Tarse, Kilikijoje, bet išauklėtas šitame mieste, prie Gamalielio kojų, tobulai išmokytas pagal mūsų protėvių Įstatymą, ir buvau ypatingai uolus dėl Dievo, kaip ir jūs visi šiandien.

²³ karštai maldaudamas: “Mano dukrelė miršta! Ateik ir uždėk ant jos rankas, kad pagytų ir gyventų”.

¹⁰ Damaske buvo vienas mokinys, vardu Ananijas. Viešpats tarė jam regėjime: “Ananijau!” Šis atsakė: “Štai aš, Viešpatie”.

¹⁷ Ananijas nuėjo į tuos namus, uždėjo ant jo rankas ir tarė: “Broli Sauliau! Viešpats Jėzus, kuris tau pasirodė kelyje, kai keliavai, atsiuntė mane, kad tu vėl regėtum ir taptum pilnas Šventosios Dvasios”. ¹⁸ Ir bematant jam nuo akių lyg žvynai nukrito. Jis kaipmat atgavo regėjimą ir buvo pakrikštytas.

¹³ Jis atsakė: “Prašau, Viešpatie, siųsk ką nors kitą!” ¹⁴ Tada Viešpats supykęs tarė: “Žinau, kad tavo brolis Aaronas, levitas, yra iškalbus ir jis pasitiks tave. Tave pamatęs, jis džiaugsis savo širdyje. ¹⁵ Tu kalbėsi jam ir įdėsi žodžius į jo lūpas. Aš būsiu su tavo ir jo lūpomis ir jus pamokysiu, ką turite daryti. ¹⁶ Jis kalbės už tave tautai. Jis bus tavo lūpomis, o tu būsi jam vietoje Dievo. ¹⁷ Pasiimk šitą lazdą, su kuria darysi ženklus”. ¹⁸ Mozė sugrįžo pas savo uošvį Jetrą ir tarė jam: “Prašau, leisk man sugrįžti į Egiptą pas savo brolius ir pasižiūrėti, ar jie tebėra gyvi”. Jetras atsakė: “Eik ramybėje!” ¹⁹ Viešpats tarė Mozei Midjane: “Sugrįžk į Egiptą! Nes visi, kurie ieškojo tavo gyvybės, yra mirę”.

² Samuelis atsakė: “Kaip aš galiu eiti? Jei išgirs Saulius, jis mane nužudys”. Viešpats tarė: “Pasiimk veršį ir nuėjęs sakyk: ‘Atėjau Viešpačiui aukoti’.

⁹ Jis sakė: “Kuo nusidėjau, kad tu atiduodi savo tarną Ahabui nužudyti? ¹⁰ Kaip gyvas Viešpats, tavo Dievas, nėra tautos nė karalystės, kur mano valdovas nebūtų siuntęs tavęs ieškoti. O atsakius: ‘Jo čia nėra’, jis prisaikdindavo tą karalystę ar tautą, kad tu nerastas. ¹¹ O dabar tu sakai: ‘Eik ir sakyk savo valdovui, kad Elijas čia’. ¹² Man nuėjus, Viešpaties Dvasia nuneš tave į man nežinomą vietą. Kai aš kalbėsiu Ahabui ir jis tavęs neras, jis nužudys mane, nors tavo tarnas bijo Viešpaties nuo pat savo jaunystės. ¹³ Argi nebuvo pranešta mano viešpačiui, ką aš, Jezabelei žudant Dievo pranašus, padariau, kaip paslėpiau šimtą Viešpaties pranašų, po penkiasdešimt vienoje oloje, ir juos aprūpinau duona bei vandeniu? ¹⁴ O dabar tu sakai: ‘Eik ir sakyk savo valdovui, kad Elijas čia’. Juk jis mane nužudys”.

⁹ Aš galvojau: “Nebeminėsiu Jo ir nebekalbėsiu Jo vardu”. Tačiau Jo žodis mano širdyje buvo tarsi ugnis, uždaryta mano kauluose, aš stengiausi susilaikyti, bet negalėjau. ¹⁰ Aš girdėjau daugelį šnibždant: “Įskųskime jį!” Visi mano artimi draugai laukia mano suklupimo: “Gal jis leisis suviliojamas, tada jį nugalėsime ir jam atkeršysime!”

¹⁴ Dvasia pakėlė ir nunešė mane. Aš nuėjau apkartęs, degančia dvasia, bet Viešpaties ranka buvo stipri ant manęs.

² “Eik į Ninevę, didį miestą, ir šauk prieš jį, nes jų nedorybės pasiekė mane”. ³ Jona pakilo, kad bėgtų nuo Viešpaties į Taršišą. Jis pasiekė Jopę, kur rado laivą, plaukiantį į Taršišą, sumokėjo už kelionę ir, įsėdęs į jį, su kitais plaukė į Taršišą nuo Viešpaties akivaizdos.

¹⁶ “Štai Aš siunčiu jus kaip avis tarp vilkų. Todėl būkite gudrūs kaip žalčiai ir neklastingi kaip balandžiai.

¹ Tuo tarpu Saulius, tebealsuodamas grasinimais ir žudynėmis prieš Viešpaties mokinius, nuėjo pas vyriausiąjį kunigą

³² Kartą Petras, lankydamas jas visas, atėjo pas šventuosius, gyvenančius Lydoje.

⁴ Todėl iki mirties persekiojau šį Kelią, pančiodamas ir mesdamas į kalėjimą vyrus ir moteris.

¹⁹ Aš atsiliepiau: ‘Viešpatie, juk jie žino, kad Tavo tikinčiuosius iš visų sinagogų mesdavau į kalėjimą ir plakdavau. ²⁰ O kai buvo pralietas tavo liudytojo Stepono kraujas, aš ten stovėjau pritardamas jo nužudymui ir saugodamas žudikų drabužius’.

⁷ Visiems Dievo numylėtiesiems, esantiems Romoje, pašauktiesiems šventiesiems: tebūna jums malonė bei ramybė nuo mūsų Dievo Tėvo ir Viešpaties Jėzaus Kristaus!

²⁵ Bet dabar vykstu į Jeruzalę šventiesiems patarnauti. ²⁶ Mat Makedonijai ir Achajai buvo malonu padaryti rinkliavą Jeruzalės šventųjų beturčiams.

³¹ kad būčiau išgelbėtas nuo netikinčiųjų Judėjoje, kad mano paslauga Jeruzalei būtų priimtina šventiesiems,

² priimkite ją Viešpatyje, kaip pridera šventiesiems, ir padėkite jai, prireikus jūsų paramos, nes ir ji yra padėjusi daug kam ir man pačiam.

¹⁵ Sveikinkite Filologą ir Juliją, Nerėją ir jo seserį, Olimpą ir visus šventuosius, kurie yra su jais.

¹³ nors anksčiau buvau piktžodžiautojas, persekiotojas ir akiplėša. Manęs buvo pasigailėta, nes taip elgiausi dėl neišmanymo ir netikėjimo. ¹⁴ Bet mūsų Viešpaties malonė išsiliejo be saiko su tikėjimu ir meile Kristuje Jėzuje. ¹⁵ Tikras žodis ir vertas visiško pritarimo, kad Kristus Jėzus atėjo į pasaulį išgelbėti nusidėjėlių, kurių pirmasis esu aš.

⁵⁹ Taip jie mušė akmenimis Steponą, o jis šaukė: “Viešpatie Jėzau, priimk mano dvasią!”

² ir išgavo raštus Damasko sinagogoms, kad, užtikęs to Kelio sekėjus, vyrus ir moteris, galėtų juos suiminėti ir gabenti į Jeruzalę. ³ Kai keliaudamas priartėjo prie Damasko, staiga jį apšvietė iš dangaus šviesa.

²¹ Visi, kurie tai girdėjo, be galo stebėjosi ir klausinėjo: “Ar čia ne tas pats, kuris Jeruzalėje persekiojo visus, kurie šaukiasi šito vardo?! Argi jis nėra čia atvykęs jų suimti ir gabenti pas aukštuosius kunigus?!”

¹⁶ Tad ko lauki? Kelkis, pasikrikštyk ir nusiplauk nuodėmes, šaukdamasis Viešpaties vardo!’

¹² Nėra skirtumo tarp žydo ir graiko, nes tas pats Viešpats visiems, turtingas kiekvienam, kuris Jo šaukiasi, ¹³ juk “kiekvienas, kuris šaukiasi Viešpaties vardo, bus išgelbėtas”. ¹⁴ Kaip žmonės šauksis To, kurio neįtikėjo? Ir kaip jie įtikės Tą, apie kurį negirdėjo? Kaip išgirs be skelbėjo?

² Dievo bažnyčiai Korinte, pašventintiems Kristuje Jėzuje, pašauktiesiems šventiesiems su visais, kurie šaukiasi mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus vardo kiekvienoje vietoje pas jus ir pas mus.

²² Bėk nuo jaunystės geidulių ir siek teisumo, tikėjimo, meilės ir ramybės su tais, kurie iš tyros širdies šaukiasi Viešpaties.

¹² Taigi dabar eik, o Aš būsiu su tavo lūpomis ir tave pamokysiu, ką kalbėti”. ¹³ Jis atsakė: “Prašau, Viešpatie, siųsk ką nors kitą!” ¹⁴ Tada Viešpats supykęs tarė: “Žinau, kad tavo brolis Aaronas, levitas, yra iškalbus ir jis pasitiks tave. Tave pamatęs, jis džiaugsis savo širdyje.

⁵ “Pažinau tave prieš tau gimstant, pašventinau tave ir paskyriau pranašu tautoms”.

⁷ Bet Viešpats man sakė: “Nesakyk: ‘Aš esu vaikas’, bet eik, pas ką tave siųsiu, ir kalbėk, ką tau liepsiu.

¹ Viešpats tarė Jonai antrą kartą: ² “Eik į Ninevę, didį miestą, ir skelbk jiems, ką tau liepiau”.

¹⁸ Jūs būsite dėl manęs vedžiojami pas valdytojus ir karalius liudyti jiems ir pagonims.

¹⁶ Ne jūs mane išsirinkote, bet Aš jus išsirinkau ir paskyriau, kad eitumėte, duotumėte vaisių ir jūsų vaisiai išliktų,­kad ko tik prašytumėte Tėvą mano vardu, Jis jums duotų.

² Kartą, kai jie tarnavo Viešpačiui ir pasninkavo, Šventoji Dvasia pasakė: “Išskirkite man Barnabą ir Saulių darbui, kuriam Aš juos pašaukiau”.

¹⁹ Juos pasveikinęs, jis smulkiai išdėstė visa, ką Dievas padarė pagonijoje per jo tarnystę.

²¹ Bet Jis tarė man: ‘Eik, nes Aš siųsiu tave toli, pas pagonis’ ”.

²² Agripa tarė Festui: “Aš ir pats norėčiau pasiklausyti to žmogaus”. Anas atsakė: “Galėsi rytoj pasiklausyti”.

¹⁷ Aš tave gelbėsiu nuo tautiečių ir pagonių, pas kuriuos tave dabar siunčiu, ¹⁸ kad atvertum jų akis ir jie iš tamsybių gręžtųsi į šviesą, nuo šėtono valdžios­į Dievą ir, tikėdami mane, gautų nuodėmių atleidimą bei paveldėjimą su pašventintaisiais’. ¹⁹ Todėl, karaliau Agripa, nebuvau nepaklusnus dangiškam regėjimui ²⁰ ir iš pradžių Damaske ir Jeruzalėje, o paskui visame Judėjos krašte ir pagonijoje skelbiau, kad žmonės atgailautų, gręžtųsi į Dievą ir imtųsi atgailos vertų darbų.

³² Agripa Festui pareiškė: “Būtų galima paleisti šitą žmogų, jeigu jis nebūtų šaukęsis ciesoriaus”.

²⁴ ir pasakė: ‘Nebijok, Pauliau! Tu privalai stoti prieš ciesorių. Ir štai Dievas tau dovanoja visus, plaukiančius su tavimi’.

¹⁷ Po trijų dienų Paulius pakvietė pas save žydų vadovus. Jiems susirinkus, jis prabilo: “Vyrai broliai! Nors aš nieku nesu nusikaltęs nei tautai, nei mūsų tėvų papročiams, buvau Jeruzalėje suimtas ir atiduotas į romėnų rankas.

⁵ Per Jį gavome malonę ir apaštalystę, kad Jo vardu padarytume klusnias tikėjimui visas tautas,

¹³ Noriu, broliai, kad žinotumėte, jog ne kartą ketinau atvykti pas jus,­bet iki šiol vis pasitaikydavo kliūčių,­kad ir tarp jūsų turėčiau šiek tiek vaisių kaip ir tarp kitų pagonių. ¹⁴ Juk aš skolingas graikams ir barbarams, mokytiems ir nemokytiems. ¹⁵ Štai kodėl mano širdį traukia ir jums Romoje skelbti Evangeliją.

¹³ Jums, pagonims, sakau: būdamas pagonių apaštalas, aš gerbiu savo tarnavimą:

¹⁵ Parašiau jums, broliai, kai kur kiek per drąsiai, norėdamas jums priminti, kad dėl Dievo man suteiktos malonės ¹⁶ turiu būti pagonims Jėzaus Kristaus tarnas ir skelbti Dievo Evangeliją, kad pagonių auka taptų priimtina, Šventosios Dvasios pašventinta. ¹⁷ Taigi Kristuje Jėzuje aš galiu pasigirti Dievo darbais. ¹⁸ Juk nedrįsčiau ko nors pasakoti, ko Kristus nebūtų per mane nuveikęs, kad pagonys paklustų žodžiu ir darbu; ¹⁹ galingais ženklais ir stebuklais, Dievo Dvasios jėga nuo Jeruzalės ir aplinkui, iki Ilyrijos, aš iki galo paskelbiau Kristaus Evangeliją. ²⁰ Be to, kad nestatyčiau ant svetimų pamatų, aš stengiausi skelbti Evangeliją ne ten, kur Kristaus vardas jau pagarsintas, ²¹ bet, kaip parašyta: “Pamatys tie, kuriems nebuvo apie Jį skelbta, ir supras tie, kurie nebuvo girdėję”.

¹⁰ Bet Dievo malone esu, kas esu, ir Jo malonė man neliko bergždžia, bet aš darbavausi daug daugiau už juos visus, nors ne aš, bet Dievo malonė, esanti su manimi.

¹ Paulius, apaštalas ne iš žmonių ir ne per žmogų, bet per Jėzų Kristų ir Jį prikėlusį iš numirusių Dievą Tėvą,

⁷ Atvirkščiai, pamatę, jog man patikėta skelbti Evangeliją neapipjaustytiesiems kaip Petrui apipjaustytiesiems ⁸ (nes Tas, kuris veikė su Petru jam apaštalaujant apipjaustytiesiems, veikė taip pat su manimi tarp pagonių) ⁹ ir pastebėję man suteiktą malonę, Jokūbas, Kefas ir Jonas, kurie laikomi šulais, padavė man ir Barnabui dešines draugystės ženklan, kad eitume pas pagonis, o jie pas apipjaustytuosius;

⁷ kurios tarnu tapau pagal Dievo malonės dovaną, kuri man buvo duota Jo jėgos veikimu. ⁸ Man, visų šventųjų mažiausiajam, atiteko malonė skelbti pagonims nesuvokiamus Kristaus turtus

²⁵ Jos tarnu aš tapau Dievo patvarkymu, kuris duotas man dėl jūsų, kad išpildyčiau Dievo žodį, ²⁶ tą paslaptį, kuri buvo paslėpta amžiams ir kartoms, o dabar apreikšta Jo šventiesiems. ²⁷ Jiems Dievas panorėjo atskleisti, kokie šios paslapties šlovės turtai skirti pagonims, būtent Kristus jumyse­šlovės viltis. ²⁸ Mes Jį skelbiame, įspėdami kiekvieną žmogų ir mokydami kiekvieną žmogų su visokeriopa išmintimi, kad kiekvieną žmogų padarytume tobulą Kristuje. ²⁹ Dėl to aš ir darbuojuos, grumdamasis Jo suteikta jėga, kuri galingai veikia manyje.

⁷ Tam aš esu paskirtas pamokslininkas ir apaštalas,­sakau tiesą Kristuje, nemeluoju,­tikėjimo ir tiesos mokytojas pagonims.

¹¹ jai aš esu paskirtas pamokslininku, apaštalu ir pagonių mokytoju.

⁴ Nė vienas kareivis neįsivelia į gyvenimo reikalus, norėdamas patikti jį pašaukusiam.

²⁰ O dideliuose namuose yra ne tik auksinių ir sidabrinių indų, bet ir medinių bei molinių. Vieni tarnauja garbingiems reikalams, kiti­negarbingiems. ²¹ Jeigu kas apsivalys nuo minėtų dalykų, bus indas, skirtas garbei, pašventintas, tinkamas Šeimininkui, pasiruošęs kiekvienam geram darbui.

¹⁶ Mano pirmajame apsigynime nė vieno nebuvo su manimi, visi mane paliko. Tenebus jiems tai palaikyta nusikaltimu! ¹⁷ Bet Viešpats stovėjo su manimi ir sustiprino mane, kad toliau skelbčiau Evangeliją ir išgirstų visi pagonys; aš buvau išgelbėtas iš liūto nasrų.

¹⁴ Jie kovos su Avinėliu, bet Avinėlis juos nugalės, nes Jis yra viešpačių Viešpats ir karalių Karalius, ir su juo visi pašauktieji, išrinktieji ir ištikimieji”.

¹ Vargas tau, naikintojau, kurio niekas nenaikina. Tu apgaulingai elgiesi, o tavęs niekas neapgaudinėja. Kai baigsi naikinti, pats būsi sunaikintas, ir kai baigsi apgaudinėti, tave apgaus.

¹¹ Palaiminti jūs, kai dėl manęs jus šmeižia ir persekioja bei meluodami visaip piktžodžiauja.

²¹ Brolis išduos mirti brolį ir tėvas­sūnų, o vaikai sukils prieš gimdytojus ir žudys juos. ²² Jūs būsite visų nekenčiami dėl mano vardo. Bet kas ištvers iki galo, bus išgelbėtas. ²³ Kai jus persekios viename mieste, bėkite į kitą. Iš tiesų sakau jums: dar nebūsite išvaikščioję Izraelio miestų, kai ateis Žmogaus Sūnus. ²⁴ Mokinys nėra aukštesnis už savo mokytoją nei tarnas už šeimininką. ²⁵ Pakanka, jei mokinys prilygsta mokytojui ir tarnas šeimininkui. Jei namų šeimininką jie praminė Belzebulu, tai ką bekalbėti apie namiškius!”

⁹ Tada jus atiduos kankinti ir žudyti. Jūs būsite visų tautų nekenčiami dėl mano vardo.

²⁰ Atsiminkite žodžius, kuriuos jums sakiau: ‘Tarnas ne didesnis už savo šeimininką!’ Jei persekiojo mane, tai ir jus persekios; jeigu laikėsi mano žodžio, laikysis ir jūsų.

¹ “Aš jums tai pasakiau, kad nepasipiktintumėte. ² Jie šalins jus iš sinagogų, ir ateina valanda, kada tie, kurie jus žudys, tarsis tarnaują Dievui. ³ Jie jums tai darys, nes nei Tėvo, nei manęs nepažįsta. ⁴ Aš jums visa tai kalbėjau, kad tai valandai atėjus, atsimintumėte, jog buvau jus įspėjęs. Aš jums to nesakiau iš pradžių, nes buvau su jumis.

²² Ir štai dabar aš, dvasios kalinys, keliauju į Jeruzalę, nežinodamas, kas man ten nutiks, ²³ tiktai Šventoji Dvasia kiekviename mieste man liudija, sakydama, kad manęs laukia pančiai ir suspaudimai.

⁴ Suradę mokinių, išbuvome su jais septynias dienas. Dvasios paskatinti, jie sakė Pauliui nevykti į Jeruzalę.

¹¹ Atėjęs pas mus, jis paėmė Pauliaus juostą ir, susirišęs ja rankas ir kojas, tarė: “Taip sako Šventoji Dvasia: ‘Vyrą, kuriam priklauso ši juosta, taip Jeruzalėje supančios žydai ir atiduos į pagonių rankas’ ”.

⁹ Man atrodo, kad Dievas mums, apaštalams, paskyrė paskutiniąją vietą, tarsi mirčiai pasmerktiems. Mes tapome reginys pasauliui, angelams ir žmonėms. ¹⁰ Mes kvaili dėl Kristaus, o jūs išmintingi Kristuje. Mes silpni, o jūs stiprūs; jūs gerbiami, o mes niekinami. ¹¹ Iki šios valandos alkstame ir trokštame, esame nuogi ir mušami, be pastogės ¹² ir vargstame, darbuodamiesi savo rankomis. Keikiami­laiminame, persekiojami­kenčiame, ¹³ piktžodžiaujami­maloniai atsakome. Iki šiol esame laikomi pasaulio sąšlavomis, visų atmatomis.

⁴ Bet visame kame pasirodome Dievo tarnai: su didele kantrybe, skausmuose, sunkumuose, suspaudimuose,

²³ Jie Kristaus tarnai? Kalbu kaip kvailys: aš juo labiau! Aš daug daugiau darbavausi, gavau rykščių be saiko, daugiau kalėjau ir daugel kartų buvau mirties pavojuje. ²⁴ Nuo žydų gavau penkis kartus po keturiasdešimt be vieno kirčio. ²⁵ Tris kartus buvau muštas lazdomis, vienąkart buvau užmėtytas akmenimis. Tris kartus pergyvenau laivo sudužimą, ištisą parą plūduriavau jūroje. ²⁶ Dažnai buvau kelionėse, upių pavojuose, pavojuose nuo plėšikų, pavojuose nuo tautiečių, pavojuose nuo pagonių, pavojuose mieste, dykumos pavojuose, pavojuose jūroje, pavojuose nuo netikrų brolių. ²⁷ Kenčiau nuovargį ir skausmą, dažnai budėjau naktimis, alkau ir troškau, dažnai pasninkavau, kenčiau šaltį ir nuogumą.

³ kad nė vienas nesvyruotų šiuose suspaudimuose, nes jūs patys žinote, kad tam esame skirti.

¹² Dėl šios priežasties aš ir kenčiu, bet nesigėdiju, nes žinau, kuo įtikėjau, ir esu įsitikinęs, kad Jis gali išlaikyti iki anos dienos tai, ką Jam patikėjau.

⁹ dėl kurios aš kenčiu ir net esu surakintas lyg piktadarys. Bet Dievo žodis nesurakinamas! ¹⁰ Todėl aš visa pakenčiu dėl išrinktųjų, kad ir jie įgytų išgelbėjimą Kristuje Jėzuje su amžinąja šlove.

¹¹ persekiojimais, sunkumais, kurie mane ištiko Antiochijoje, Ikonijuje, Listroje. O kokių tik persekiojimų man neteko iškęsti! Bet iš visų išgelbėjo mane Viešpats.

¹⁴ Jei jus užgaulioja dėl Jėzaus vardo,­jūs palaiminti, nes šlovės ir Dievo Dvasia ilsisi ant jūsų. Jų Ji keikiama, o jūsų­šlovinama.

⁹ Aš, Jonas, jūsų brolis ir sielvarto, karalystės ir Jėzaus Kristaus kantrybės bendrininkas, buvau saloje, vardu Patmas, dėl Dievo žodžio ir Jėzaus Kristaus liudijimo.

⁴ Juozapas tarė savo broliams: “Prieikite prie manęs!” Jiems priėjus, jis kalbėjo: “Aš esu Juozapas, jūsų brolis, kurį pardavėte į Egiptą.

¹³ Tuomet atvedė pas Jį vaikučių, kad Jis uždėtų rankas ant jų ir pasimelstų, o mokiniai draudė jiems.

⁵ Ir Jis ten negalėjo padaryti jokio stebuklo, tik keliems ligoniams uždėjo rankas ir juos išgydė.

¹⁶ ir daugybę Izraelio vaikų atvers į Viešpatį, jų Dievą. ¹⁷ Elijo dvasia ir jėga jis eis pirma Viešpaties, kreipdamas tėvų širdis į vaikus ir neklusniuosius į teisiųjų nusistatymą, kad parengtų Viešpačiui paruoštą tautą”.

⁷⁶ O tu, vaikeli, būsi vadinamas Aukščiausiojo pranašu, nes eisi pirma Viešpaties veido Jam kelio paruošti;

¹¹ Šiandien Dovydo mieste jums gimė Gelbėtojas. Jis yra Viešpats­Kristus.

³⁰ Bet vos tik sugrįžo šitas tavo sūnus, prarijęs tavo turtą su kekšėmis, tu tuojau papjovei jam nupenėtą veršį’.

³² Bet reikėjo džiaugtis ir linksmintis, nes tavo brolis buvo miręs ir vėl atgijo, buvo pražuvęs ir atsirado!’ ”

⁴ Visi pasidarė pilni Šventosios Dvasios ir pradėjo kalbėti kitomis kalbomis, kaip Dvasia jiems davė prabilti.

³¹ Jiems pasimeldus, sudrebėjo susirinkimo vieta, visi prisipildė Šventosios Dvasios ir drąsiai skelbė Dievo žodį.

⁶ Juos pastatė prieš apaštalus, o šie melsdamiesi uždėjo ant jų rankas.

¹⁷ Tuomet apaštalai dėjo ant jų rankas, ir tie gavo Šventąją Dvasią.

⁴ Jis krito ant žemės ir išgirdo balsą, sakantį jam: “Sauliau, Sauliau, kam mane persekioji?” ⁵ Jis tarė: “Kas Tu esi, Viešpatie?” Viešpats atsakė: “Aš esu Jėzus, kurį tu persekioji. Sunku tau spyriotis prieš akstiną!

⁸ Saulius atsikėlė nuo žemės, bet, atmerkęs akis, nieko nebematė. Laikydami už rankos, jie nuvedė jį į Damaską. ⁹ Jis tris dienas išbuvo neregintis, nieko nevalgė ir negėrė. ¹⁰ Damaske buvo vienas mokinys, vardu Ananijas. Viešpats tarė jam regėjime: “Ananijau!” Šis atsakė: “Štai aš, Viešpatie”. ¹¹ Viešpats tęsė: “Kelkis, eik į gatvę, vadinamą Tiesiąja, ir Judo namuose teiraukis tarsiečio, vardu Sauliaus. Štai, jis meldžiasi ¹² ir regėjime pamatė vyrą, vardu Ananiją, ateinantį ir uždedantį ant jo rankas, kad praregėtų”. ¹³ Ananijas atsakė: “Viešpatie, iš daugelio esu girdėjęs apie tą vyrą, kiek daug pikto jis yra padaręs Tavo šventiesiems Jeruzalėje. ¹⁴ Ir čia jis turi aukštųjų kunigų įgaliojimus suiminėti visus, kurie šaukiasi Tavo vardo”. ¹⁵ Bet Viešpats jam tarė: “Eik, nes jis yra mano išrinktas indas, kuris neš mano vardą pagonims, karaliams ir Izraelio vaikams.

³⁶ Jis pasiuntė savo žodį Izraelio vaikams ir per Jėzų Kristų paskelbė taikos Evangeliją. Jis yra visų Viešpats.

³ Tuomet jie pasninkavo ir meldėsi, ir, uždėję ant jų rankas, išleido.

⁵² Mokiniai buvo pilni džiaugsmo ir Šventosios Dvasios.

⁶ Kai Paulius jiems uždėjo rankas, ant jų nužengė Šventoji Dvasia ir jie ėmė kalbėti kalbomis ir pranašauti.

²⁰ Jie išklausę šlovino Viešpatį ir tarė Pauliui: “Tu matai, broli, kiek daug tūkstančių žydų tapo tikinčiaisiais, ir jie visi uoliai laikosi Įstatymo.

¹² Toksai Ananijas, Įstatymo požiūriu dievotas vyras, apie kurį gerai liudijo visi aplinkiniai žydai, ¹³ atėjęs stojo prieš mane ir tarė: ‘Broli Sauliau, praregėk!’ Ir tą pačią akimirką aš jį pamačiau. ¹⁴ O jis kalbėjo: ‘Mūsų protėvių Dievas išsirinko tave, kad pažintum Jo valią, išvystum Teisųjį ir išgirstum balsą iš Jo lūpų,

¹⁵ Aš paklausiau: ‘Kas Tu esi, Viešpatie?’ Jis atsakė: ‘Aš esu Jėzus, kurį tu persekioji.

⁷ Todėl priimkite vienas kitą, kaip ir Kristus jus priėmė į Dievo šlovę.

⁴⁷ Pirmasis žmogus­iš žemės, žemiškas; antrasis žmogus­Viešpats iš dangaus.

¹⁴ Neapleisk tavyje esančios dovanos, kuri tau buvo suteikta per pranašystę su vyresniųjų rankų uždėjimu.

²² Skubotai niekam neuždėk rankų ir neprisidėk prie svetimų nuodėmių; išsilaikyk tyras.

⁶ Todėl tau primenu, kad vėl uždegtum Dievo dovaną, esančią tavyje mano rankų uždėjimu.

¹⁶ jau ne kaip vergą, o daugiau­ kaip mylimą brolį, ypatingą man, o juo labiau tau, ir pagal kūną, ir Viešpatyje.

² iš mokymo apie krikštus, rankų uždėjimo, mirusiųjų prikėlimo ir amžinybės teismo.

²² Nuskaidrinę savo sielas Dvasia klusnumu tiesai dėl neveidmainiškos brolių meilės, karštai iš tyros širdies mylėkite vieni kitus. ²³ Jūs esate atgimę ne iš pranykstančios, bet iš nenykstančios sėklos gyvu ir amžinai pasiliekančiu Dievo žodžiu.

³⁸ Petras jiems tarė: “Atgailaukite, ir kiekvienas tepasikrikštija Jėzaus Kristaus vardu, kad būtų atleistos jūsų nuodėmės, ir jūs gausite Šventosios Dvasios dovaną.

⁴¹ Kurie mielai priėmė jo žodį, buvo pakrikštyti, ir tą dieną prisidėjo prie jų apie tris tūkstančius sielų.

¹² Tai pamatęs, prokonsulas įtikėjo, apstulbintas Viešpaties mokslo. ¹³ Išplaukę iš Pafo, Paulius ir jo palydovai atvyko į Pergę, Pamfilijoje. Čia Jonas pasitraukė nuo jų ir sugrįžo į Jeruzalę.

³⁷ O Tas, kurį Dievas prikėlė, nesupuvo. ³⁸ Taigi tebūnie jums žinoma, vyrai broliai, kad per Jį jums skelbiamas nuodėmių atleidimas.

¹⁴ Bet jų protai buvo apakinti. Iki šios dienos tas pats gaubtuvas lieka nenuimtas skaitant Senąjį Testamentą, nes jis nuimamas Kristuje.

⁶ Nes tai Dievas, kuris įsakė iš tamsos nušvisti šviesai, sušvito mūsų širdyse, kad suteiktų mums Dievo šlovės pažinimo šviesą Kristaus veide.

¹⁰ Jam atėjus prie kalvos, jį pasitiko pranašų būrys. Ir Dievo Dvasia nužengė ant jo, ir jis pranašavo kartu su jais. ¹¹ Žmonės, kurie Saulių pažino anksčiau, matydami jį su pranašais pranašaujant, kalbėjosi: “Kas atsitiko Kišo sūnui? Ar ir Saulius tarp pranašų?” ¹² Vienas iš ten buvusiųjų atsakė: “O kas kitų tėvas?” Todėl tai tapo priežodžiu: “Ar ir Saulius tarp pranašų?”

¹² Ir jie davė jam džiovintų figų ir dvi kekes džiovintų vynuogių. Pavalgęs jis atsigavo, nes tris paras buvo nevalgęs ir negėręs.

⁷ Valgyk linksmas savo duoną, gerai nusiteikęs, gerk vyną, nes Dievas dabar priima tavo darbus.

²⁶ ir, radęs jį, atsivedė į Antiochiją. Jiedu ištisus metus darbavosi bažnyčioje ir mokė gausų būrį. Antiochijoje pirmą kartą imta vadinti mokinius “krikščionimis”.

²⁰ ir iš pradžių Damaske ir Jeruzalėje, o paskui visame Judėjos krašte ir pagonijoje skelbiau, kad žmonės atgailautų, gręžtųsi į Dievą ir imtųsi atgailos vertų darbų.

³³ Prieš rytą Paulius paragino visus valgyti, sakydamas: “Šiandien jau keturiolikta diena, kai jūs laukiate nevalgę, nieko burnoje neturėję. ³⁴ Todėl aš jus prašau valgyti. To reikia jūsų išsigelbėjimui. Nė vienam iš jūsų nenukris nė plaukas nuo galvos!” ³⁵ Tai pasakęs, jis paėmė duonos, visų akivaizdoje padėkojo Dievui, sulaužė ir pradėjo valgyti. ³⁶ Tada visi pralinksmėjo ir ėmėsi valgio.

¹⁷ ir nenuvykau į Jeruzalę pas pirmiau už mane buvusius apaštalus, bet iškeliavau į Arabiją ir po to vėl grįžau į Damaską.

⁷ Aš paskelbsiu nutarimą, kurį Viešpats man pasakė: “Tu­mano Sūnus, šiandien Tave pagimdžiau.

³ Prie Jo prisiartino gundytojas ir tarė: “Jei Tu Dievo Sūnus, liepk, kad šie akmenys pavirstų duona”.

⁶³ Bet Jėzus tylėjo. Tuomet vyriausiasis kunigas Jam tarė: “Prisaikdinu Tave gyvuoju Dievu, kad mums pasakytum, ar Tu esi Kristus, Dievo Sūnus?!” ⁶⁴ Jėzus atsakė: “Taip yra, kaip sakai. Bet Aš jums sakau: nuo šiol jūs matysite Žmogaus Sūnų, sėdintį Galybės dešinėje ir ateinantį dangaus debesyse!” ⁶⁵ Tada vyriausiasis kunigas persiplėšė drabužius ir sušuko: “Jis piktžodžiauja! Kam dar mums liudytojai?! Štai girdėjote Jo piktžodžiavimą. ⁶⁶ Kaip jums atrodo?” Jie atsakė: “Vertas mirties!”

⁴³ Jis pasitikėjo Dievu, tad teišvaduoja Tas dabar Jį, jeigu Jam Jo reikia, nes Jis sakė: ‘Aš Dievo Sūnus’ ”.

⁵⁴ Šimtininkas ir kiti su juo saugojantys Jėzų, pamatę žemės drebėjimą ir visa, kas dėjosi, labai išsigando ir sakė: “Tikrai šitas buvo Dievo Sūnus!”

⁴⁹ Natanaelis sušuko: “Rabi, Tu Dievo Sūnus, Tu Izraelio karalius!”

⁷ Žydai jam atsakė: “Mes turime Įstatymą, ir pagal mūsų Įstatymą Jis turi mirti, nes laikė save Dievo Sūnumi”.

²⁸ Tomas atsakė Jam: “Mano Viešpats ir mano Dievas!”

³¹ O šitie yra surašyti, kad tikėtumėte, jog Jėzus yra Kristus, Dievo Sūnus, ir kad tikėdami turėtumėte gyvenimą per Jo vardą.

³⁶ Keliaudami toliau, jie privažiavo vandenį. “Štai vanduo,­tarė eunuchas,­kas gi kliudo man pasikrikštyti?”

²² O Saulius vis labiau stiprėjo ir kėlė sąmyšį tarp Damaske gyvenančių žydų, įrodinėdamas, kad Jėzus yra Kristus.

²⁷ Bet Barnabas, pasiėmęs jį, nusivedė pas apaštalus ir jiems papasakojo, kaip kelionėje Saulius regėjęs Viešpatį ir šis kalbėjęs su juo, ir kaip Damaske jis drąsiai pamokslavęs Jėzaus vardu. ²⁸ Taip jis liko su jais Jeruzalėje ir drąsiai kalbėjo Viešpaties Jėzaus vardu.

⁵ Atvykę į Salaminą, jie pamokslavo Dievo žodį žydų sinagogose. Jiems talkino Jonas.

¹⁴ O jie, išvykę iš Pergės, atkeliavo į Pisidijos Antiochiją. Sabato dieną nuėjo į sinagogą ir ten susėdo.

⁴ šventumo Dvasia per prisikėlimą iš numirusių pristatytą galingu Dievo Sūnumi,­Jėzų Kristų, mūsų Viešpatį.

²³ Jos buvo tik girdėję: tas, kuris mus kitados persekiojo, dabar skelbia tikėjimą, kurį kadaise griovė. ²⁴ Ir jos šlovino Dievą dėl manęs.

²⁰ Esu nukryžiuotas su Kristumi. Ir daugiau ne aš gyvenu, o gyvena manyje Kristus. Ir dabar, gyvendamas kūne, gyvenu tikėjimu į Dievo Sūnų, kuris pamilo mane ir paaukojo save už mane.

¹⁴ Taigi mes matėme ir liudijame, kad Tėvas atsiuntė Sūnų, pasaulio Gelbėtoją. ¹⁵ Kiekvienas, kas išpažįsta, kad Jėzus yra Dievo Sūnus, Dievas tame ir tas Dieve pasilieka.

¹⁸ “Tiatyrų bažnyčios angelui rašyk: ‘Tai sako Dievo Sūnus, kurio akys tarytum ugnies liepsna ir kurio kojos panašios į skaistvarį.

²³ Nėra užkeikimo prieš Jokūbą nei ištarmės prieš Izraelį; ateis laikas, kai apie Izraelį sakys: ‘Štai ką padarė Dievas’.

⁷ Daugelis stebėjosi manimi, bet Tu buvai man saugi priebėga.

¹⁸ Aš ir mano vaikai, kuriuos man davė Viešpats, esame kareivijų Viešpaties, kuris gyvena Siono kalne, ženklas ir įspėjimas Izraeliui.

⁸ Klausykis, Jozue, vyriausiasis kunige, tu ir tavo draugai, žymūs žmonės, kurie sėdi su tavimi. Aš atvesiu savo tarną­Atžalą.

⁵⁴ Jis parėjo į savo tėviškę ir mokė žmones jų sinagogoje taip, kad jie stebėjosi ir klausinėjo: “Iš kur šitam tokia išmintis ir stebuklingi darbai? ⁵⁵ Argi Jis ne dailidės sūnus?! Argi Jo motina nesivadina Marija, o Jokūbas, Jozė, Simonas ir Judas argi ne Jo broliai?

¹⁵ Atėję prie Jėzaus, pamatė sėdintį demonų apsėstąjį­tą, kuriame buvo Legionas,­apsirengusį ir sveiko proto, ir juos apėmė baimė. ¹⁶ Mačiusieji papasakojo jiems, kas nutiko su apsėstuoju, ir apie kiaules. ¹⁷ Tada žmonės ėmė Jėzų maldauti, kad Jis pasišalintų iš jų krašto. ¹⁸ Jėzui lipant į valtį, buvęs demonų apsėstasis prašė leisti pasilikti su Juo, ¹⁹ bet Jėzus nesutiko ir pasakė: “Eik namo pas saviškius ir papasakok, kokių didžių dalykų Viešpats tau padarė ir kaip tavęs pasigailėjo”. ²⁰ Tada jis nuėjo savo keliu ir Dekapolyje ėmė skelbti, kokių didžių dalykų Jėzus jam padarė, ir visi stebėjosi.

⁸ Kaimynai ir tie, kurie anksčiau matydavo jį aklą, klausė: “Ar čia ne tas, kuris sėdėdavo elgetaudamas?” ⁹ Vieni sakė: “Tai jis”. Kiti: “Ne, tik panašus į jį”. O jis atsakė: “Tai aš”.

⁶ Kilus tam ūžesiui, subėgo daugybė žmonių. Jie buvo priblokšti, kiekvienas girdėdamas savo kalba juos kalbant.

¹² Visi labai stebėjosi ir, nieko nesuprasdami, klausinėjo: “Ką tai reiškia?”

¹⁰ Jie pažino, kad tai tas pats, kuris sėdėdavo elgetaudamas prie Gražiųjų vartų. Visi nustėro ir nustebo dėl to, kas buvo jam atsitikę.

¹³ Matydami Petro ir Jono drąsą ir patyrę, kad tai nemokyti, paprasti žmonės, jie labai stebėjosi; be to, atpažino juos buvus kartu su Jėzumi.

¹ Tuo tarpu Saulius, tebealsuodamas grasinimais ir žudynėmis prieš Viešpaties mokinius, nuėjo pas vyriausiąjį kunigą ² ir išgavo raštus Damasko sinagogoms, kad, užtikęs to Kelio sekėjus, vyrus ir moteris, galėtų juos suiminėti ir gabenti į Jeruzalę.

¹³ Ananijas atsakė: “Viešpatie, iš daugelio esu girdėjęs apie tą vyrą, kiek daug pikto jis yra padaręs Tavo šventiesiems Jeruzalėje. ¹⁴ Ir čia jis turi aukštųjų kunigų įgaliojimus suiminėti visus, kurie šaukiasi Tavo vardo”.

¹³ Jūs, be abejo, girdėjote, kaip kadaise aš elgiausi, išpažindamas judaizmą, kaip be saiko persekiojau Dievo bažnyčią ir grioviau ją. ¹⁴ Žydų religija buvau pralenkęs daugelį bendraamžių savo tautiečių, būdamas itin uolus dėl savo tėvų tradicijų. ¹⁵ Bet kai Dievas, kuris mane išskyrė dar esantį motinos įsčiose ir pašaukė savo malone, panorėjo ¹⁶ apreikšti manyje savo Sūnų, kad skelbčiau Jį pagonims, neskubėjau tartis su kūnu ir krauju ¹⁷ ir nenuvykau į Jeruzalę pas pirmiau už mane buvusius apaštalus, bet iškeliavau į Arabiją ir po to vėl grįžau į Damaską. ¹⁸ Po trejų metų nukeliavau į Jeruzalę pasimatyti su Kefu ir pasilikau pas jį penkiolika dienų. ¹⁹ Kitų apaštalų man neteko matyti, tiktai Viešpaties brolį Jokūbą. ²⁰ Ką jums rašau, tvirtinu Dievo akivaizdoje, jog nemeluoju. ²¹ Po to išvykau į Sirijos ir Kilikijos sritis. ²² Iš veido aš buvau nepažįstamas Judėjos bažnyčioms, kurios Kristuje.

¹⁰ tą dieną, kada Jis ateis, kad būtų pašlovintas savo šventuosiuose ir keliantis susižavėjimą visuose, kurie įtikėjo. Jūs irgi patikėjote mūsų liudijimu.

¹ Žiūrėkite, kokia meile apdovanojo mus Tėvas: mes vadinamės Dievo vaikai­ir esame! Pasaulis nepažįsta mūsų, nes ir Jo nepažino.

²⁴ Jo lankas pasiliko stiprus ir jo rankas sustiprino Jokūbo galingojo Dievo rankos. Iš ten ganytojas ir Izraelio uola.

⁹ Teisusis laikysis savo kelio, o tas, kurio rankos švarios, stiprės ir stiprės.

⁷ Jie eina iš jėgos į jėgą, kol Dievą Sione išvysta.

²⁹ Jis duoda pavargusiam jėgų ir bejėgį atgaivina.

¹⁵ nes Aš jums duosiu tokios iškalbos ir išminties, kad nė vienas jūsų priešininkas negalės nei atsispirti, nei prieštarauti.

⁴⁴ Paskui Jėzus jiems tarė: “Ar ne tokie buvo mano žodžiai, kuriuos jums kalbėjau dar būdamas su jumis: turi išsipildyti visa, kas parašyta apie mane Mozės Įstatyme, Pranašuose ir Psalmėse”. ⁴⁵ Tada Jis atvėrė jiems protą, kad jie suprastų Raštus,

⁹ Tuomet pakilo kai kurie iš vadinamosios libertinų sinagogos, iš kirėniečių, aleksandriečių ir iš Kilikijos bei Azijos ir ėmė ginčytis su Steponu. ¹⁰ Tačiau jie negalėjo atsispirti išminčiai ir Dvasiai, kurios įkvėptas jis kalbėjo.

³ dėstydamas ir įrodinėdamas, kad Kristus turėjo kentėti ir prisikelti iš numirusių ir kad: “Kristus­tai Jėzus, kurį aš jums skelbiu”.

⁵ Atvykus iš Makedonijos Silui ir Timotiejui, Paulius buvo Dvasios paragintas ir liudijo žydams, kad Jėzus yra Kristus.

²⁷ Kai jis panoro vykti į Achają, broliai parašė mokiniams, ragindami jį priimti. Nuvykęs tenai, jis buvo labai naudingas per malonę įtikėjusiesiems. ²⁸ Mat jis viešumoje smarkiai sukirsdavo žydus, iš Raštų įrodydamas Jėzų esant Kristų.

²³ Paskyrę jam dieną, jie gausiai susirinko pas jį svečių kambaryje. Nuo ryto iki vakaro jis aiškino jiems ir liudijo apie Dievo karalystę, įrodinėdamas jiems Jėzų iš Mozės Įstatymo ir Pranašų.

²⁷ Bet Dievas išsirinko, kas pasaulyje kvaila, kad sugėdintų išminčius. Dievas išsirinko, kas pasaulyje silpna, kad sugėdintų, kas galinga.

⁹ Bet Viešpats man pasakė: “Pakanka tau mano malonės, nes mano stiprybė tampa tobula silpnume”. Todėl mieliausiai girsiuosi savo silpnumais, kad Kristaus jėga ilsėtųsi ant manęs. ¹⁰ Patenkintas tad silpnumu, paniekinimais, sunkumais, persekiojimais ir priespauda dėl Kristaus, nes, būdamas silpnas, esu galingas.

¹³ Aš visa galiu Kristuje, kuris mane stiprina.

¹ Adoni Cedekas, Jeruzalės karalius, išgirdęs, kad Jozuė paėmė Ają ir jį sunaikino, kaip buvo sunaikinęs Jerichą ir jo karalių, ir kad Gibeono gyventojai sudarė taiką su Izraeliu, ² nusigando, nes Gibeonas buvo didelis miestas, vienas iš karališkųjų miestų, didesnis už Ają, o visi jo vyrai­karžygiai. ³ Jeruzalės karalius Adonizedekas siuntė pasiuntinius pas Hebrono karalių Hohamą, Jarmuto karalių Piramą, Lachišo karalių Jafiją ir Eglono karalių Debyrą su tokiu pranešimu: ⁴ “Atžygiuokite pas mane ir padėkite man sumušti Gibeoną, nes jis sudarė taiką su Jozue ir izraelitais!” ⁵ Penki amoritų karaliai: Jeruzalės, Hebrono, Jarmuto, Lachišo ir Eglono­susivienijo prieš Gibeoną ir su savo kariuomenėmis apgulė jį ir pradėjo karą su juo. ⁶ Tada Gibeono vyrai siuntė Jozuei į Gilgalo stovyklą pranešimą: “Nepalik savo tarnų vienų! Skubiai ateik mums padėti ir išgelbėk mus! Prieš mus susirinko visi amoritų karaliai, gyvenantys kalnuose”.

¹⁶ “Štai Aš siunčiu jus kaip avis tarp vilkų. Todėl būkite gudrūs kaip žalčiai ir neklastingi kaip balandžiai. ¹⁷ Saugokitės žmonių, nes jie įskųs jus teismams ir plaks savo sinagogose. ¹⁸ Jūs būsite dėl manęs vedžiojami pas valdytojus ir karalius liudyti jiems ir pagonims. ¹⁹ Kai jie jus įskųs, nesirūpinkite, kaip arba ką kalbėsite, nes tą valandą jums bus duota, ką jūs turite sakyti. ²⁰ Nes ne jūs kalbėsite, o jūsų Tėvo Dvasia kalbės jumyse. ²¹ Brolis išduos mirti brolį ir tėvas­sūnų, o vaikai sukils prieš gimdytojus ir žudys juos. ²² Jūs būsite visų nekenčiami dėl mano vardo. Bet kas ištvers iki galo, bus išgelbėtas. ²³ Kai jus persekios viename mieste, bėkite į kitą. Iš tiesų sakau jums: dar nebūsite išvaikščioję Izraelio miestų, kai ateis Žmogaus Sūnus.

¹⁶ Aš jam parodysiu, kiek daug jis turės iškentėti dėl mano vardo”.

⁵⁰ Bet žydai, sukurstę pamaldžias bei gerbiamas moteris ir įtakingus miesto piliečius, sukėlė Pauliaus ir Barnabo persekiojimą ir išvijo juos iš savo žemių.

² Bet tikėjimui nepaklusę žydai sukurstė pagonis prieš brolius.

¹⁹ Bet iš Antiochijos ir Ikonijaus atvyko žydai ir, perkalbėję žmones, užmėtė Paulių akmenimis ir išvilko už miesto, palaikę jį mirusiu.

²¹ Bet Jis tarė man: ‘Eik, nes Aš siųsiu tave toli, pas pagonis’ ”. ²² Jie klausėsi jo iki šitų žodžių, o čia ėmė garsiai šaukti: “Nušluoti nuo žemės jį! Tokiam nevalia gyventi!” ²³ Jie klykė, mosavo drabužiais ir svaidė į orą smėlį.

²⁶ Dažnai buvau kelionėse, upių pavojuose, pavojuose nuo plėšikų, pavojuose nuo tautiečių, pavojuose nuo pagonių, pavojuose mieste, dykumos pavojuose, pavojuose jūroje, pavojuose nuo netikrų brolių.

¹⁷ ir nenuvykau į Jeruzalę pas pirmiau už mane buvusius apaštalus, bet iškeliavau į Arabiją ir po to vėl grįžau į Damaską. ¹⁸ Po trejų metų nukeliavau į Jeruzalę pasimatyti su Kefu ir pasilikau pas jį penkiolika dienų.

¹⁵ kurie nužudė Viešpatį Jėzų ir savo pranašus ir persekiojo mus. Jie nepatinka Dievui ir yra priešiški visiems žmonėms, ¹⁶ nes draudžia mums skelbti Evangeliją pagonims, kad šie būtų išgelbėti. Taip jie nuolat pildo savo nuodėmių saiką, ir jiems artinasi galutinė Dievo rūstybė.

² Gazos gyventojai, sužinoję, kad Samsonas atėjo į miestą, visą naktį laukė jo prie miesto vartų, sakydami: “Kai prašvis rytas, nužudysime jį”. ³ Samsonas buvo pas paleistuvę iki vidurnakčio. Atsikėlęs vidurnaktį, jis nutvėrė miesto vartus su staktomis, iškėlė juos kartu su sklende, užsidėjo ant pečių ir nunešė ant kalno, esančio prie Hebrono.

¹¹ Jie planavo pikta prieš Tave, sugalvojo klastą, kurios nesugebės įvykdyti.

³² Nedorėlis tykoja teisiojo ir siekia jį nužudyti. ³³ Viešpats jo nepaliks ano rankoje ir nepasmerks jo teisme.

²⁹ Jis kalbėdavosi ir ginčydavosi su helenistais, o tie kėsinosi jį nužudyti. ³⁰ Tai sužinoję, broliai jį nugabeno į Cezarėją ir iš ten išsiuntė į Tarsą.

⁵ Kai pagonys ir žydai su savo vyresnybe susiruošė juos išniekinti ir užmėtyti akmenimis, ⁶ jie sužinoję pabėgo į Likaonijos miestus Listrą ir Derbę bei jų apylinkes.

¹⁰ Broliai tuojau pat, nakčia, išsiuntė Paulių ir Silą į Berėją. Ten atvykę, jie užėjo į žydų sinagogą. ¹¹ Tenykščiai pasirodė esą kilnesni už tesalonikiečius. Jie noriai priėmė žodį ir kasdien tyrinėjo Raštus, ar taip esą iš tikrųjų. ¹² Daugelis iš jų įtikėjo, taip pat nemažai kilmingų graikų moterų ir vyrų. ¹³ Sužinoję, kad Paulius jau Berėjoje skelbia Dievo žodį, Tesalonikos žydai atskubėjo ir čia drumsti ir kurstyti žmonių. ¹⁴ Tada broliai skubiai išsiuntė Paulių prie jūros, o Silas ir Timotiejus pasiliko ten. ¹⁵ Pauliaus palydovai nuvedė jį iki Atėnų. Gavę įsakymą pranešti Silui ir Timotiejui, kad kuo greičiau atvyktų pas jį, grįžo atgal.

³ kur pasiliko tris mėnesius. Kai jam besirengiant plaukti į Siriją žydai ėmė ruošti prieš jį sąmokslą, jis nutarė grįžti atgal per Makedoniją.

¹⁹ tarnaudamas Viešpačiui su visu nusižeminimu, ašaromis ir išbandymais, kurie ištiko mane dėl žydų pinklių.

¹² Dieną slaptai susirinko žydų būrys ir prisiekė nei valgyti, nei gerti, kol nužudys Paulių. ¹³ Tokią sankalbą padarė daugiau negu keturiasdešimt žmonių. ¹⁴ Jie nuėjo pas aukštuosius kunigus bei vyresniuosius ir pasakė: “Mes siekte prisiekėme nieko neragauti, kol nužudysime Paulių. ¹⁵ Todėl dabar jūs kartu su sinedrionu prašykite tribūną, kad jis pristatytų jį jums rytoj, lyg norėtumėte tiksliau ištirti jo bylą. Tuo tarpu mes būsime pasiruošę užmušti jį kelyje”. ¹⁶ Apie šį suokalbį nugirdo Pauliaus sesers sūnus. Jis atėjo į kareivines ir pranešė Pauliui. ¹⁷ Tada Paulius, pasivadinęs vieną šimtininką, paprašė: “Nuvesk šį jaunuolį pas tribūną. Jis turi jam kai ką pranešti”. ¹⁸ Tas, paėmęs jį, nuvedė pas tribūną ir paaiškino: “Kalinys Paulius pasišaukė mane ir paprašė, kad atvesčiau pas tave šitą jaunuolį. Jis turįs tau kai ką pasakyti”. ¹⁹ Tribūnas, paėmęs jį už rankos, pasivedė į šalį ir paklausė: “Ką turi man pranešti?” ²⁰ Tas atsakė: “Žydai susitarė prašyti tave, kad rytoj nuvestum Paulių į sinedrioną, neva norėdami tiksliau ištirti jo bylą. ²¹ Netikėk jais! Nes jo tyko daugiau negu keturiasdešimt vyrų, kurie prisiekė nei valgyti, nei gerti, kol jį nužudys. Jie jau dabar pasiruošę ir laukia tavo sutikimo”.

³⁰ Kadangi man buvo pranešta apie žydų ruošiamą pasikėsinimą į šį vyrą, tai nedelsdamas siunčiu jį pas tave, nurodęs ir kaltintojams, kad jie tau pateiktų prieš jį turimus kaltinimus. Lik sveikas”.

³ ir prašė malonės atsiųsti jį į Jeruzalę, klastingai galvodami kelyje jį nužudyti.

¹¹ Jei esu nusikaltęs ir padaręs ką nors verta mirties, neatsisakau mirti. Bet jeigu jų metami kaltinimai nepagrįsti, niekas negali jiems manęs išduoti. Aš šaukiuosi ciesoriaus!”

³² Damaske karaliaus Areto valdytojas saugojo damaskiečių miestą, norėdamas mane suimti,

¹⁵ Tada Raaba nuleido juos virve pro langą, nes ji gyveno miesto mūro sienoje.

¹¹ Saulius siuntė vyrus budėti prie Dovydo namų ir rytą jį nužudyti. Bet jo žmona Mikalė pranešė Dovydui: “Jei šiąnakt neišgelbėsi savo gyvybės, rytoj būsi nužudytas”. ¹² Mikalė nuleido Dovydą pro langą. Taip jis pabėgo ir išsigelbėjo.

³³ bet buvau pro langą nuleistas pintinėje per sieną ir taip ištrūkau iš jo rankų.

¹⁷ Saugokitės žmonių, nes jie įskųs jus teismams ir plaks savo sinagogose. ¹⁸ Jūs būsite dėl manęs vedžiojami pas valdytojus ir karalius liudyti jiems ir pagonims. ¹⁹ Kai jie jus įskųs, nesirūpinkite, kaip arba ką kalbėsite, nes tą valandą jums bus duota, ką jūs turite sakyti.

¹⁰ Daugelis pasipiktins, vieni kitus išdavinės ir vieni kitų nekęs.

²³ Paleisti jie atėjo pas saviškius ir išpasakojo, ką jiems sakė aukštieji kunigai ir vyresnieji.

¹⁹ Paskui užvalgęs sustiprėjo. Pabuvęs kelias dienas su Damasko mokiniais,

¹⁷ Vėliau, sugrįžęs į Jeruzalę ir melsdamasis šventykloje, patyriau Dvasios pagavą ¹⁸ ir išvydau Jėzų. Jis pasakė: ‘Skubiai pasitrauk iš Jeruzalės, nes jie nepriims tavo liudijimo apie mane’.

¹⁷ ir nenuvykau į Jeruzalę pas pirmiau už mane buvusius apaštalus, bet iškeliavau į Arabiją ir po to vėl grįžau į Damaską. ¹⁸ Po trejų metų nukeliavau į Jeruzalę pasimatyti su Kefu ir pasilikau pas jį penkiolika dienų. ¹⁹ Kitų apaštalų man neteko matyti, tiktai Viešpaties brolį Jokūbą.

⁴ Tačiau netikriems broliams, paslapčia įslinkusiems iššnipinėti mūsų laisvę, kurią turime Kristuje Jėzuje, ir norėjusiems mus pavergti,­

²⁹ O dabar, Viešpatie, pažvelk į jų grasinimus ir duok savo tarnams su didžia drąsa skelbti Tavo žodį,

³⁶ Jozė, apaštalų pramintas Barnabu (išvertus tai reiškia: “Paguodos sūnus”), levitas, kilęs iš Kipro,

³ Kai keliaudamas priartėjo prie Damasko, staiga jį apšvietė iš dangaus šviesa. ⁴ Jis krito ant žemės ir išgirdo balsą, sakantį jam: “Sauliau, Sauliau, kam mane persekioji?” ⁵ Jis tarė: “Kas Tu esi, Viešpatie?” Viešpats atsakė: “Aš esu Jėzus, kurį tu persekioji. Sunku tau spyriotis prieš akstiną! ⁶ Kelkis, eik į miestą, ir tau bus pasakyta, ką turi daryti”.

²⁰ Saulius bematant pradėjo pamokslauti sinagogose, kad Kristus yra Dievo Sūnus. ²¹ Visi, kurie tai girdėjo, be galo stebėjosi ir klausinėjo: “Ar čia ne tas pats, kuris Jeruzalėje persekiojo visus, kurie šaukiasi šito vardo?! Argi jis nėra čia atvykęs jų suimti ir gabenti pas aukštuosius kunigus?!” ²² O Saulius vis labiau stiprėjo ir kėlė sąmyšį tarp Damaske gyvenančių žydų, įrodinėdamas, kad Jėzus yra Kristus.

²² Žinia apie juos pasiekė Jeruzalės bažnyčios ausis, ir ji išsiuntė Barnabą į Antiochiją.

²⁵ Barnabas ir Saulius, atlikę savo uždavinį ir paėmę su savimi Joną, vadinamą Morkumi, sugrįžo iš Jeruzalės.

² Kilo nemažas vaidas ir ginčas tarp jų ir Pauliaus bei Barnabo. Buvo nutarta, kad Paulius, Barnabas ir kai kurie kiti iš anų nuvyktų dėl šio klausimo į Jeruzalę pas apaštalus ir vyresniuosius.

²⁵ mes susirinkę vieningai nusprendėme pasiųsti pas jus išrinktus vyrus su mūsų mylimaisiais Barnabu ir Pauliumi, ²⁶ kurie už mūsų Viešpatį Jėzų Kristų yra guldę savo galvas.

³⁵ Paulius su Barnabu taip pat pasiliko Antiochijoje, kartu su daugeliu kitų mokydami ir pamokslaudami Viešpaties žodį. ³⁶ Po kiek laiko Paulius tarė Barnabui: “Grįžkime, aplankykime brolius visuose miestuose, kur skelbėme Viešpaties žodį, ir pažiūrėkime, kaip jiems sekasi”. ³⁷ Barnabas norėjo pasiimti kartu ir Joną, vadinamą Morkumi, ³⁸ bet Paulius manė būsiant geriau neimti tokio, kuris Pamfilijoje buvo nuo jų pasitraukęs ir nesidarbavo su jais. ³⁹ Kilo toks smarkus ginčas, kad jie vienas nuo kito atsiskyrė. Barnabas, pasiėmęs Morkų, išplaukė į Kiprą,

⁶ O gal tik aš ir Barnabas neturime teisės nedirbti?

⁹ ir pastebėję man suteiktą malonę, Jokūbas, Kefas ir Jonas, kurie laikomi šulais, padavė man ir Barnabui dešines draugystės ženklan, kad eitume pas pagonis, o jie pas apipjaustytuosius;

¹³ Kartu su juo veidmainiavo ir kiti žydai, netgi Barnabas pasidavė veidmainystei.

¹⁹ ir mane, kad, man atvėrus lūpas, būtų duotas žodis drąsiai atskleisti Evangelijos paslaptį, ²⁰ kurios pasiuntinys esu ir būdamas kalinys,­kad turėčiau drąsos kalbėti taip, kaip privalau kalbėti.

¹⁶ “Viešpatie, visų gyvųjų Dieve, paskirk žmogų šitai tautai vadovauti, ¹⁷ kuris eitų su jais, juos išvestų ir įvestų, kad Viešpaties susirinkimas nebūtų kaip avys be piemens”.

² Jau anksčiau, kai Saulius buvo mūsų karalius, tu išvesdavai ir įvesdavai Izraelį, ir Viešpats tau pažadėjo: ‘Tu ganysi mano tautą Izraelį ir būsi Izraelio vadas’ ”.

⁷ Viešpatie, mano Dieve, Tu padarei savo tarną karaliumi mano tėvo Dovydo vietoje, nors aš dar labai jaunas ir nežinau, kaip įeiti ir kaip išeiti.

⁸ Viešpats saugos tavo įėjimą ir išėjimą dabar ir per amžius.

⁹ Aš esu vartai. Jei kas įeis per mane, bus išgelbėtas. Jis įeis ir išeis ir ganyklą sau ras.

²¹ Taigi vienam iš vyrų, kurie drauge su mumis vaikščiojo visą laiką, kol Viešpats Jėzus buvo tarp mūsų,

¹⁸ Po trejų metų nukeliavau į Jeruzalę pasimatyti su Kefu ir pasilikau pas jį penkiolika dienų.

¹ Tomis dienomis, mokinių skaičiui augant, tarp graikiškai kalbančiųjų kilo nepasitenkinimas vietiniais žydais, nes kasdieniniame aprūpinime būdavo aplenkiamos jų našlės.

²⁰ Saulius bematant pradėjo pamokslauti sinagogose, kad Kristus yra Dievo Sūnus. ²¹ Visi, kurie tai girdėjo, be galo stebėjosi ir klausinėjo: “Ar čia ne tas pats, kuris Jeruzalėje persekiojo visus, kurie šaukiasi šito vardo?! Argi jis nėra čia atvykęs jų suimti ir gabenti pas aukštuosius kunigus?!” ²² O Saulius vis labiau stiprėjo ir kėlė sąmyšį tarp Damaske gyvenančių žydų, įrodinėdamas, kad Jėzus yra Kristus. ²³ Praslinkus nemažai laiko, žydai nutarė jį nužudyti.

²⁷ Bet Barnabas, pasiėmęs jį, nusivedė pas apaštalus ir jiems papasakojo, kaip kelionėje Saulius regėjęs Viešpatį ir šis kalbėjęs su juo, ir kaip Damaske jis drąsiai pamokslavęs Jėzaus vardu.

²⁰ Kai kurie iš jų, būtent kipriečiai ir kirėniečiai, atvykę į Antiochiją, kreipėsi ir į graikus, skelbdami Viešpatį Jėzų.

¹⁷ Jis aiškinosi sinagogoje su žydais ir pamaldžiaisiais, o aikštėje kasdien su tais, kurie ten būdavo.

¹⁹ Atvykęs į Efezą, jis paliko juos, o pats nuėjęs į sinagogą, ėmė kalbėtis su žydais.

⁸ Paulius nuėjo į sinagogą ir ten per tris mėnesius drąsiai kalbėjo, įtikinėdamas ir aiškindamas apie Dievo karalystę.

³ Mylimieji, labai norėjau parašyti jums apie bendrąjį mūsų išgelbėjimą ir jaučiu reikalą rašyti jums raginimą, kad narsiai kovotumėte už tikėjimą, vieną kartą visiems laikams duotą šventiesiems.

⁹ Kai arkangelas Mykolas, besiginčydamas su velniu, varžėsi dėl Mozės kūno, jis neišdrįso mesti piktžodiško kaltinimo, bet pasakė: “Tesudraudžia tave Viešpats!”

²³ Kai jus persekios viename mieste, bėkite į kitą. Iš tiesų sakau jums: dar nebūsite išvaikščioję Izraelio miestų, kai ateis Žmogaus Sūnus.

¹³ Atėjęs į Pilypo Cezarėjos apylinkes, Jėzus paklausė savo mokinius: “Kuo žmonės mane, Žmogaus Sūnų, laiko?”

⁴⁰ O Pilypas atsidūrė Azote; iš ten keliaudamas skelbė Evangeliją visuose miestuose ir taip atvyko į Cezarėją.

¹¹ Viešpats tęsė: “Kelkis, eik į gatvę, vadinamą Tiesiąja, ir Judo namuose teiraukis tarsiečio, vardu Sauliaus. Štai, jis meldžiasi

²⁴ Tačiau Saulius sužinojo apie jų sąmokslą. Dieną ir naktį jie tykojo prie vartų, norėdami jį užmušti, ²⁵ bet mokiniai nakčia nuleido jį per sieną ant virvių pintinėje.

¹⁰ Broliai tuojau pat, nakčia, išsiuntė Paulių ir Silą į Berėją. Ten atvykę, jie užėjo į žydų sinagogą.

¹⁵ Pauliaus palydovai nuvedė jį iki Atėnų. Gavę įsakymą pranešti Silui ir Timotiejui, kad kuo greičiau atvyktų pas jį, grįžo atgal.

²¹ Po to išvykau į Sirijos ir Kilikijos sritis.

¹⁰ Bet kai pereisite per Jordaną ir apsigyvensite žemėje, kurią Viešpats, jūsų Dievas, jums duoda, ir kai turėsite taiką ir gyvensite ramybėje,

⁴⁴ Ir Viešpats jiems suteikė ramybę, kaip Jis buvo pažadėjęs jų tėvams. Nė vienas iš jų priešų negalėjo atsilaikyti prieš juos; visus juos Viešpats atidavė į izraelitų rankas.

³⁰ Taip tuomet Moabas buvo Izraelio pavergtas. Kraštas ilsėjosi aštuoniasdešimt metų.

⁹ Tau gims sūnus, jis bus ramus vyras, nes Aš jam duosiu poilsį nuo visų aplinkinių priešų. Jo vardas bus Saliamonas, ir Aš suteiksiu Izraeliui taiką ir ramybę jo dienomis.

¹⁸ “Juk Viešpats, jūsų Dievas, buvo su jumis ir suteikė jums ramybę visame krašte. Jis atidavė krašto gyventojus į mano rankas, ir visas kraštas nusilenkė Viešpačiui ir Jo tautai.

⁹ Aš tęsiau: “Negerai darote! Argi neturėtumėte bijoti Dievo ir neduoti progos pagonims mūsų gėdinti?

¹⁵ Valdytojai, buvę iki manęs, skriaudė žmones, imdami iš jų duonos ir vyno ir keturiasdešimt šekelių sidabro; taip pat ir jų tarnai išnaudojo tautą, bet aš taip nedariau, bijodamas Dievo.

¹⁶ Žydai buvo laimingi, patenkinti ir gerbiami. ¹⁷ Kiekviename krašte ir mieste, kur tik karaliaus įsakymas buvo paskelbtas, žydai džiaugėsi, linksminosi, puotavo ir šventė. Daugelis kitų tautų žmonių prisidėjo prie žydų, nes juos buvo apėmusi baimė dėl žydų.

²⁸ Žmogui Jis pasakė: ‘Viešpaties baimė yra išmintis ir šalintis nuo pikta yra supratimas’ ”.

¹¹ Viešpatie, pamokyk mane savo kelio, kad vaikščiočiau tiesoje! Įtvirtink mano širdį Tavo baimėje.

¹³ ramybę jam teiki nelaimių dienomis, kol nedorėliui kasama duobė.

¹⁰ Išminties pradžia yra Viešpaties baimė; supratingi, kurie taip elgiasi. Jo šlovė lieka per amžius!

⁷ Viešpaties baimė yra išminties pradžia, bet kvailiai niekina išmintį ir pamokymus.

¹³ Viešpaties baimė­nekęsti pikto. Išdidumo, puikybės, piktų kelių ir klastingos burnos aš neapkenčiu.

²⁶ Viešpaties baimėje tvirtas pasitikėjimas, ir Jo vaikai turės kur prisiglausti. ²⁷ Viešpaties baimė­gyvenimo šaltinis, apsaugantis nuo mirties pinklių.

⁶ Gailestingumu ir tiesa apvaloma nuo kaltės, Viešpaties baimė padeda išvengti pikto. ⁷ Kai žmogaus keliai patinka Viešpačiui, Jis padaro, kad ir jo priešai gyventų taikoje su juo.

¹⁷ Nepavydėk nusidėjėliams, bet bijok Viešpaties per visą savo dieną.

² Viešpaties dvasia bus ant jo: dvasia išminties ir supratimo, dvasia patarimo ir galybės, dvasia pažinimo ir Viešpaties baimės. ³ Bijoti Viešpaties jam bus džiaugsmas. Jis teis ne kaip akys mato ir pasmerks ne kaip ausys girdi.

¹⁰ Tą dieną Jesės šaknis bus vėliava tautoms; pagonys ieškos jo, nes jo poilsis bus šlovingas.

⁶ Jis duos laikus, saugius išgelbėjimo jėga, išmintimi, pažinimu. Viešpaties baimė bus jų turtas.

²⁰ Taip sako kareivijų Viešpats: ‘Ateis tautos ir daugelio miestų gyventojai.

¹⁶ Ir Aš paprašysiu Tėvą, ir Jis duos jums kitą Guodėją, kad Jis liktų su jumis per amžius. ¹⁷ Tiesos Dvasią, kurios pasaulis neįstengia priimti, nes Jos nemato ir nepažįsta. O jūs Ją pažįstate, nes Ji yra su jumis ir bus jumyse. ¹⁸ Nepaliksiu jūsų našlaičiais­ ateisiu pas jus.

⁷ Dievo žodis klestėjo, ir mokinių skaičius Jeruzalėje smarkiai augo. Ir didelis kunigų būrys pakluso tikėjimui.

¹ Saulius pritarė Stepono nužudymui. Tomis dienomis prasidėjo didelis Jeruzalės bažnyčios persekiojimas. Visi, išskyrus apaštalus, išsisklaidė po Judėjos ir Samarijos apylinkes.

²⁴ O Viešpaties žodis augo ir plito.

⁵ Taip bažnyčios stiprėjo tikėjimu ir kasdien augo skaičiumi.

⁵ O viltis neapvilia, nes Dievo meilė yra išlieta mūsų širdyse per Šventąją Dvasią, kuri mums duota.

¹⁷ Dievo karalystė nėra valgymas ir gėrimas, bet teisumas, ramybė ir džiaugsmas Šventojoje Dvasioje.

¹⁹ Tad siekime to, kas atneša ramybę ir pasitarnauja tarpusavio ugdymui.

¹³ Tegul vilties Dievas pripildo jus dideliu džiaugsmu ir tikėjimo ramybe, kad Šventosios Dvasios jėga būtumėte pertekę vilties.

⁹ Mes juk esame Dievo bendradarbiai, o jūs­Dievo dirva, Dievo statinys. ¹⁰ Pagal Dievo man suteiktą malonę aš, kaip išmintingas statybos vadovas, padėjau pamatą, o kitas stato ant jo. Tegul kiekvienas žiūri, kaip stato. ¹¹ Juk niekas negali dėti kito pamato, kaip tik tą, kuris jau padėtas, kuris yra Jėzus Kristus. ¹² Jei kas stato ant šio pamato iš aukso, sidabro, brangakmenių, medžio, šieno ar šiaudų,­ ¹³ kiekvieno darbas išaiškės. Todėl, kad diena jį atskleis, nes tai bus atskleista ugnimi ir ugnis ištirs, koks kieno darbas. ¹⁴ Jei kieno statybos darbas išliks, tas gaus užmokestį. ¹⁵ O kieno darbas sudegs, tas turės nuostolį, bet jis pats bus išgelbėtas, tačiau kaip per ugnį.

⁴ Kas kalba kalbomis, pats save ugdo, o kas pranašauja­ugdo bažnyčią. ⁵ Aš norėčiau, kad jūs visi kalbėtumėte kalbomis, bet būtų geriau, jei pranašautumėte, nes kas pranašauja, yra didesnis už tą, kuris kalba kalbomis, nebent pastarasis ir aiškintų, kad būtų ugdoma bažnyčia.

¹² Taigi ir jūs, karštai trokštantys dvasinių dovanų, siekite jų bažnyčios ugdymui, kad gausiai jų turėtumėte.

²⁶ Tad kaip bus, broliai? Kai susirenkate, kiekvienas turi giesmę ar pamokymą, ar kalbą, ar apreiškimą, ar aiškinimą. Tegul viskas tarnauja ugdymui.

¹ Taigi, mylimieji, turėdami tokius pažadus, apsivalykime nuo visos kūno ir dvasios nešvaros, tobulindami šventumą Dievo baimėje.

⁸ O jei panorėčiau daugiau pasigirti ta valdžia, kurią Viešpats mums suteikė jūsų ugdymui, o ne griovimui, tai nebūtų man gėdos.

¹⁹ Vėl jūs manote, kad prieš jus teisinamės. Mes kalbame prieš Dievą Kristuje: viską darome, mylimieji, jūsų ugdymui.

¹⁰ Todėl, būdamas toli, tai rašau, kad atvykęs neturėčiau griežtai elgtis, naudodamas valdžią, kurią man Viešpats suteikė tam, kad ugdyčiau, o ne kad griaučiau.

²² Bet Dvasios vaisiai yra meilė, džiaugsmas, ramybė, kantrybė, malonumas, gerumas, ištikimybė, ²³ romumas, susivaldymas. Tokiems dalykams nėra įstatymo.

¹³ Jame ir jūs, išgirdę tiesos žodį­ jūsų išgelbėjimo Evangeliją­ir įtikėję Juo, esate užantspauduoti pažadėtąja Šventąja Dvasia, ¹⁴ kuri yra mūsų paveldėjimo užstatas iki nuosavybės atpirkimo Jo šlovės gyriui.

¹² kad išlavintų šventuosius tarnavimo darbui, Kristaus kūno ugdymui,

¹⁶ Iš Jo visas kūnas, suderintas ir stipriai sujungtas įvairių raiščių, pagal savo saiką veikiant kiekvienai daliai, auga, kad ugdytų save meilėje.

²⁹ Joks bjaurus žodis teneišeina iš jūsų lūpų; bet tik tai, kas gera, kas tinka ugdymui ir suteikia malonę klausytojams.

²¹ paklusdami vieni kitiems Dievo baimėje.

¹⁸ visada melsdamiesi Dvasioje visokeriopomis maldomis ir prašymu. Ištvermingai budėkite, malda užtardami visus šventuosius ¹⁹ ir mane, kad, man atvėrus lūpas, būtų duotas žodis drąsiai atskleisti Evangelijos paslaptį,

¹ Taigi, jeigu esama Kristuje kokio padrąsinimo, meilės paguodos, jei esama kokio Dvasios bendravimo, nuoširdumo ir gailestingumo,

¹⁰ kad elgtumėtės, kaip verta Viešpaties, ir Jam tobulai patiktumėte, nešdami vaisių gerais darbais ir augdami Dievo pažinimu;

¹¹ Todėl guoskite ir statydinkite vieni kitus, ką jūs ir darote.

¹⁶ O pats mūsų Viešpats Jėzus Kristus ir Dievas, mūsų Tėvas, kuris pamilo mus ir iš malonės suteikė mums amžiną paguodą ir gerą viltį, ¹⁷ tepaguodžia jūsų širdis ir tesustiprina kiekviename gerame žodyje ir darbe.

⁴ nekreiptų dėmesio į pasakas ir į begalines giminystės eiles, kurios veikiau sukelia ginčus negu dievišką ugdymą, esantį tikėjime.

⁹ Taigi sabato poilsis tebepasilieka Dievo tautai,

²⁰ Bet jūs, mylimieji, statydami save ant savo švenčiausiojo tikėjimo, melsdamiesi Šventojoje Dvasioje,

³ Šventieji, krašto garbingieji man labai patinka.

⁸ Jis saugo teisingumo takus ir sergi šventųjų kelius.

⁵² Atsidarė kapai, ir daug užmigusių šventųjų kūnų prisikėlė.

⁸ Kai ant jūsų nužengs Šventoji Dvasia, jūs gausite jėgos ir tapsite mano liudytojais Jeruzalėje ir visoje Judėjoje bei Samarijoje ir lig pat žemės pakraščių”.

¹⁴ Apaštalai Jeruzalėje, išgirdę, jog Samarija priėmė Dievo žodį, nusiuntė ten Petrą ir Joną,

²⁵ O jie, paliudiję ir apsakę Viešpaties žodį, pasuko atgal į Jeruzalę, skelbdami Evangeliją daugelyje Samarijos kaimų.

¹³ Ananijas atsakė: “Viešpatie, iš daugelio esu girdėjęs apie tą vyrą, kiek daug pikto jis yra padaręs Tavo šventiesiems Jeruzalėje.

⁴¹ Jis ištiesė jai ranką ir ją pakėlė. Tada, pašaukęs vidun šventuosius ir našles, parodė jiems ją gyvą.

¹⁰ Aš taip ir dariau Jeruzalėje. Gavęs iš aukštųjų kunigų įgaliojimus, daugybę šventųjų uždariau į kalėjimus, o kai jie buvo žudomi, pritardavau.

¹ Paulius, Dievo valia Jėzaus Kristaus apaštalas, šventiesiems, gyvenantiems Efeze, ir ištikimiesiems Kristuje Jėzuje.

¹ Paulius ir Timotiejus, Jėzaus Kristaus tarnai, visiems šventiesiems Kristuje Jėzuje, gyvenantiems Filipuose, kartu su vyskupais ir diakonais.

³ Tada keturi vyrai atnešė pas Jį paralyžiuotą žmogų. ⁴ Negalėdami dėl minios prinešti jo prie Jėzaus, jie praplėšė stogą namo, kur Jis buvo, ir, padarę skylę, nuleido žemyn neštuvus, ant kurių gulėjo paralyžiuotasis. ⁵ Išvydęs jų tikėjimą, Jėzus tarė paralyžiuotajam: “Sūnau, atleidžiamos tau tavo nuodėmės!” ⁶ Tenai sėdėjo keletas Rašto žinovų ir svarstė savo širdyse: ⁷ “Kodėl Jis taip piktžodžiauja? Kas gali atleisti nuodėmes, jei ne vienas Dievas?!” ⁸ Jėzus, iš karto savo dvasia supratęs jų mintis, tarė: “Kam taip svarstote savo širdyse? ⁹ Kas lengviau­ar pasakyti paralyžiuotam: ‘Tau atleidžiamos nuodėmės’, ar liepti: ‘Kelkis, imk neštuvus ir vaikščiok’? ¹⁰ Bet, kad žinotumėte Žmogaus Sūnų turintį valdžią atleisti žemėje nuodėmes,­čia Jis tarė paralyžiuotajam,­ ¹¹ sakau tau: kelkis, imk savo neštuvus ir eik namo!”

²⁵ Ten buvo viena moteris, dvylika metų serganti kraujoplūdžiu.

²¹ Jėzus paklausė tėvą: “Ar seniai jam taip darosi?” Šis atsakė: “Nuo pat vaikystės.

¹⁶ Argi šios Abraomo dukters, kurią šėtonas laikė surišęs jau aštuoniolika metų, nereikėjo išvaduoti iš pančių sabato dieną?”

⁵ Ten buvo vienas žmogus, išsirgęs trisdešimt aštuonerius metus.

¹ Eidamas pro šalį, Jėzus pamatė žmogų, aklą gimusį.

²¹ O kaip jis praregėjo, mes nežinome, nei kas jam atvėrė akis, nežinome. Klauskite jį patį, jis suaugęs ir pats tegul kalba už save”.

² Ten buvo nešamas ir vienas žmogus, luošas nuo motinos įsčių. Jį kasdien sodindavo prie šventyklos vartų, vadinamų Gražiaisiais, kad prašytų išmaldos iš ateinančių į šventyklą.

²² Vyras, kuris patyrė tą išgydymo stebuklą, buvo daugiau nei keturiasdešimties metų.

⁸ Listroje gyveno vienas vyras nesveikomis kojomis. Jis buvo luošas nuo pat gimimo, niekada nė žingsnio nežengęs.

³ Jėzus ištiesė ranką, palietė jį ir tarė: “Noriu, būk švarus!” Ir tuojau raupsai išnyko.

⁶ Ir todėl, kad žinotumėte Žmogaus Sūnų turint galią žemėje atleisti nuodėmes,­čia Jis kreipėsi į paralyžiuotąjį:­Kelkis, pasiimk savo gultą ir eik namo!”

²⁸ Kai Jis pasiekė namus, neregiai užėjo pas Jį. Jėzus paklausė: “Ar tikite, kad Aš galiu tai padaryti?” Šie atsakė: “Taip, Viešpatie!” ²⁹ Tada Jis palietė jų akis ir tarė: “Tebūna jums pagal jūsų tikėjimą”. ³⁰ Ir jų akys atsivėrė. Jėzus griežtai jiems įsakė: “Žiūrėkite, kad niekas nesužinotų!”

¹¹ Tokią stebuklų pradžią Jėzus padarė Galilėjos Kanoje. Taip Jis parodė savo šlovę, ir mokiniai įtikėjo Jį.

⁶ Bet Petras pasakė: “Sidabro nei aukso neturiu, bet ką turiu, tą duodu. Jėzaus Kristaus iš Nazareto vardu kelkis ir vaikščiok!”

¹² Tai matydamas, Petras kreipėsi į žmones: “Izraelio vyrai! Ko stebitės tuo ir ko taip žiūrite į mudu, tarsi mes savo jėga ar savo šventumu būtume padarę, kad šis vaikščiotų?!

¹⁶ Jėzaus vardas­dėl tikėjimo Jo vardu­tvirtą padarė tą, kurį jūs matote ir pažįstate. Iš Jėzaus kylantis tikėjimas suteikė jam visišką sveikatą jūsų visų akyse.

¹⁰ tai tebūnie jums visiems ir visai Izraelio tautai žinoma: vardu Jėzaus Kristaus iš Nazareto, kurį jūs nukryžiavote ir kurį Dievas prikėlė iš numirusių! Jo dėka šis vyras jūsų akivaizdoje stovi sveikas.

¹⁸ Taip ji darė daugelį dienų. Nebeapsikęsdamas Paulius atsigręžė ir paliepė dvasiai: “Jėzaus Kristaus vardu įsakau tau iš jos išeiti!” Ir dvasia tučtuojau išėjo.

³⁰ Patyręs vargą, paskutinėmis dienomis sugrįši prie Viešpaties, savo Dievo, ir klausysi Jo balso.

¹⁶ Jie gyveno Gileade, Bašane ir jiems priklausančiuose miestuose bei visuose Šarono priemiesčiuose iki savo ribų.

²⁹ galvijus, kurie ganėsi Šarone,­ šaronietis Šitrajas; galvijus slėniuose­Adlajo sūnus Šafatas;

²⁷ Prisimins ir gręšis į Viešpatį visi žemės pakraščiai, Jo akivaizdoje lenksis pagonių tautos.

³ Savanoriškai Tavo tauta susirinks Tavo pergalės dieną šventumo grožyje. Jaunimas lyg aušros rasa Tave pasitiks.

⁶ Izraelio vaikai, grįžkite prie To, nuo kurio buvote visai nutolę.

⁹ Kraštas liūdi ir nyksta: Libanas apleistas ir sunykęs, Saronas pavirto dykuma, Bašano ir Karmelio lapai nukrito.

² ji žydės, bus linksma, džiaugsis ir giedos. Jai teks Libano šlovė, Karmelio ir Sarono grožis. Taip, jie matys Viešpaties šlovę ir Dievo didybę.

¹⁰ Šarono lyguma bus ganykla avims ir Achoro slėnis­vieta sugulti bandai, mano tautai, kuri ieškojo manęs.

⁸ Kas tai girdėjo, ar ką panašaus matė? Ar gali kraštas užgimti per vieną dieną? Ar gali tauta atsirasti per vieną akimirką? Tik skausmams prasidėjus, Sionas pagimdė savo vaikus.

⁴⁰ Patikrinkime savo kelius ir grįžkime prie Viešpaties.

⁶ Gręžkis į savo Dievą, laikykis gailestingumo bei teisybės ir nuolat lauk Dievo!

² Pripažinkite kaltę ir gręžkitės į Viešpatį, sakydami: ‘Pašalink mūsų kaltes ir priimk mus maloningai, tai aukosime Tau savo lūpų aukas.

¹³ Persiplėškite savo širdis, ne rūbus! Gręžkitės į Viešpatį, savo Dievą, nes Jis yra maloningas ir gailestingas, lėtas pykti ir didžiai geras bei susilaikantis nuo bausmės.

⁴ Bet daugelis, girdėjusių žodį, įtikėjo, ir tikinčiųjų skaičius padidėjo maždaug iki penkių tūkstančių.

¹² Per apaštalų rankas žmonėse vyko daug ženklų ir stebuklų. Visi jie vieningai rinkdavosi Saliamono stoginėje. ¹³ Iš kitų nė vienas neišdrįsdavo prie jų prisidėti. Žmonės juos labai gerbė. ¹⁴ Ir vis labiau augo būrys vyrų ir moterų, įtikėjusių Viešpatį.

⁴² Žinia apie tai pasklido visoje Jopėje, ir daugelis įtikėjo Viešpatį.

²¹ Viešpaties ranka buvo su jais: didelis žmonių skaičius įtikėjo ir atsivertė į Viešpatį.

¹⁹ Todėl aš manau, kad į Dievą atsivertusių pagonių nereikia apsunkinti,

¹⁰ Tai truko dvejus metus, ir visi Azijos gyventojai, tiek žydai, tiek graikai, išgirdo Viešpaties Jėzaus žodį.

²⁰ Šitaip galingai Viešpaties žodis plito ir ėmė viršų.

¹⁶ Bet kai žmogus atsigręžia į Viešpatį, gaubtuvas nuimamas.

⁹ Jie patys pasakoja apie mūsų atvykimą pas jus, ir kaip jūs nuo stabų atsivertėte prie Dievo tarnauti gyvajam bei tikrajam Dievui ¹⁰ ir laukti iš dangaus Jo Sūnaus, kurį Jis prikėlė iš numirusių,­Jėzaus, gelbstinčio mus nuo ateinančios rūstybės.

⁴⁶ ir Mejarkono bei Rakono plotą ties Jope.

¹⁶ Mes prikirsime medžių Libane, kiek tau reikės, ir, surišę į sielius, nuplukdysime jūra į Jopę, iš kur galėsi juos parsigabenti į Jeruzalę”.

⁷ Jie davė pinigų akmenskaldžiams ir statybininkams, o sidoniečiams ir Tyro gyventojams­ maisto, gėrimo ir aliejaus, kad jūra atgabentų kedro medžių iš Libano į Jopę, kaip jiems persų karalius Kyras buvo įsakęs.

¹⁹ Ji kaip miela stirna, kaip grakšti elnė. Tegul jos krūtys tenkina tave visą laiką, nuolat mėgaukis jos meile.

⁹ Mano mylimasis yra lyg stirna ar jaunas briedis. Štai jis jau stovi už sienos ir žiūri pro lango groteles.

⁵ Saikdinu jus, Jeruzalės dukros, laukų stirnomis ir elnėmis, nežadinkite ir nekelkite mano mylimosios, kol ji pati nenorės.

¹⁴ Skubėk, mano mylimasai, būk kaip stirna ar jaunas briedis, bėgąs kvepiančiais kalnais.

³ Jona pakilo, kad bėgtų nuo Viešpaties į Taršišą. Jis pasiekė Jopę, kur rado laivą, plaukiantį į Taršišą, sumokėjo už kelionę ir, įsėdęs į jį, su kitais plaukė į Taršišą nuo Viešpaties akivaizdos.

⁵ Aš esu vynmedis, o jūs šakelės. Kas pasilieka manyje ir Aš jame, tas duoda daug vaisių; nes be manęs jūs negalite nieko nuveikti.

⁸ Tuo bus pašlovintas mano Tėvas, kad duosite gausių vaisių ir būsite mano mokiniai.

⁴ Tas, pažvelgęs į jį, išsigando ir paklausė: “Kas yra, viešpatie?” Šis jam atsakė: “Tavo maldos ir gailestingumo aukos pakilo Dievo akivaizdon, ir Jis tave prisiminė. ⁵ Dabar siųsk vyrus į Jopę ir pasikviesk Simoną, vadinamą Petru.

³¹ ir prabilo: ‘Kornelijau, tavo maldos išklausytos, ir Dievas prisiminė tavo gailestingumo aukas.

¹⁰ Mes esame Jo kūrinys, sukurti Kristuje Jėzuje geriems darbams, kuriuos Dievas iš anksto paskyrė mums atlikti.

¹¹ pilni teisumo vaisių per Jėzų Kristų Dievo šlovei ir gyriui.

¹⁰ ir jūs taip darote visiems broliams visoje Makedonijoje. Mes tik raginame jus, broliai, daryti vis daugiau pažangos,

⁹ Taip pat, kad moterys puoštųsi kukliais ir padoriais drabužiais, droviai ir santūriai, ne supintais plaukais ar auksu, ar perlais, ar brangiu drabužiu, ¹⁰ bet,­kaip dera moterims, pasižyminčioms dievobaimingumu,­ gerais darbais.

¹⁰ jeigu ji pasižymėjo gerais darbais, jei išauklėjo vaikus, jei buvo svetinga, jei plaudavo šventiesiems kojas, jei pagelbėdavo vargstantiems, jei stengdavosi dirbti visokį gerą darbą.

⁷ Pats visais atžvilgiais rodyk gerų darbų pavyzdį: mokymo grynumą, garbingumą, nepažeidžiamumą,

¹⁴ Jis atidavė save už mus, kad išpirktų mus iš visų nedorybių ir nuskaistintų sau ypatingą tautą, uolią geriems darbams.

⁸ Tai patikimas žodis. Ir aš noriu, kad tu nuolatos pabrėžtum šiuos dalykus, kad patikėjusieji Dievu rūpintųsi paremti gerus darbus. Tai gera ir naudinga žmonėms.

²¹ teištobulina jus kiekvienam geram darbui, kad vykdytumėte Jo valią, Jam veikiant jumyse, kas Jo akims patinka per Jėzų Kristų. Jam šlovė per amžių amžius! Amen.

²⁷ Tyras ir nesuteptas pamaldumas prieš Dievą ir Tėvą yra: lankyti našlaičius ir našles jų sielvarte ir saugoti save nesuterštą šiuo pasauliu.

¹⁵ Jis parodys jums didelį apstatytą aukštutinį kambarį. Ten ir paruoškite mums”.

³ Todėl seserys nusiuntė Jam žinią: “Viešpatie! Tas, kurį Tu myli, serga!” ⁴ Tai išgirdęs, Jėzus tarė: “Šita liga ne mirčiai, bet Dievo šlovei, kad per ją būtų pašlovintas Dievo Sūnus”.

³⁶ Tada žydai ėmė kalbėti: “Štai kaip Jis jį mylėjo!” ³⁷ O kiti sakė: “Argi Tas, kuris atvėrė neregiui akis, negalėjo padaryti, kad šitas nemirtų?”

¹³ Parėję jie susirinko aukštutiniame kambaryje, kur buvo apsistoję,­Petras ir Jokūbas, Jonas ir Andriejus, Pilypas ir Tomas, Baltramiejus ir Matas, Alfiejaus sūnus Jokūbas, Simonas Uolusis ir Judas, Jokūbo brolis.

³⁹ Petras pakilęs iškeliavo su jais. Kai tik atėjo, jį nuvedė į aukštutinį kambarį. Ten jį apstojo visos našlės, verkdamos ir rodydamos jam tunikas bei viršutinius drabužius, kuriuos, tebegyvendama su jomis, buvo pasiuvusi Dorkadė.

⁸ Aukštutiniame kambaryje, kur jie buvo susirinkę, degė daug žibintų.

²⁸ Ji tarė: “Argi aš tavęs, mano viešpatie, prašiau sūnaus? Argi nesakiau: ‘Neapgauk manęs’?” ²⁹ Tada Eliziejus liepė Gehaziui susijuosti, pasiimti jo lazdą ir eiti: “Jei ką sutiksi, nesveikink jo, o jei kas tave sveikins, neatsakyk jam. Nuėjęs uždėk mano lazdą ant berniuko veido”. ³⁰ Vaiko motina atsakė Eliziejui: “Kaip gyvas Viešpats ir gyva tavo siela, aš tavęs nepaliksiu”. Jis nuėjo kartu su ja.

³⁶ Jopėje gyveno viena mokinė, vardu Tabita, išvertus Dorkadė. Ji garsėjo gerais darbais ir gailestingumo aukomis.

²⁴ Izraelio dukterys, raudokite Sauliaus, kuris jus aprengdavo purpuru su papuošalais, apsagstydavo auksiniais pagražinimais jūsų drabužius.

¹⁹ Ar aš elgetai nedaviau drabužio ir beturčiui kuo apsikloti? ²⁰ Ar jis nelinkėjo man laimės, susišildęs mano avių vilnomis?

⁷ Teisiųjų atminimas yra palaimintas, o nedorėlių vardas supus.

³⁰ Žavumas apgauna ir grožis praeina, bet moteris, bijanti Dievo, bus giriama. ³¹ Duok jai jos rankų vaisių, ir jos darbai tegul giria ją vartuose”.

¹⁰ Ką gali, daryk dabar, nes kape, į kurį eisi, nebus nei darbo, nei minčių, nei supratimo, nei išminties.

¹⁷ Tada Jėzus atsakė: “O netikinti ir iškrypusi karta! Kaip ilgai man reikės su jumis būti? Kaip ilgai jus kęsti? Atveskite jį pas mane”.

³⁶ buvau nuogas, ir mane aprengėte, buvau ligonis, ir mane aplankėte, buvau kalinys, ir atėjote pas mane’. ³⁷ Tada teisieji klaus: ‘Viešpatie, kada gi matėme Tave alkaną ir pavalgydinome, ištroškusį ir pagirdėme? ³⁸ Kada gi matėme Tave keliaujantį ir priėmėme ar nuogą ir aprengėme? ³⁹ Kada gi matėme Tave sergantį ar kalinį ir aplankėme?’

¹¹ Vargšų jūs visuomet turite su savimi, o mane ne visuomet turėsite.

⁸ Ji padarė, ką galėjo. Ji iš anksto patepė mano kūną laidotuvėms.

⁴⁴ Paskui Jėzus jiems tarė: “Ar ne tokie buvo mano žodžiai, kuriuos jums kalbėjau dar būdamas su jumis: turi išsipildyti visa, kas parašyta apie mane Mozės Įstatyme, Pranašuose ir Psalmėse”.

⁸ Vargšų jūs visada turėsite su savimi, o mane ne visuomet turėsite”.

¹² Kol buvau su jais pasaulyje, Aš išlaikiau juos Tavo vardu; Aš išsaugojau tuos, kuriuos man davei, ir nė vienas iš jų nepražuvo, išskyrus pražūties sūnų, kad išsipildytų Raštas.

² Dievobaimingi vyrai palaidojo Steponą ir labai jį apraudojo.

³⁶ Jopėje gyveno viena mokinė, vardu Tabita, išvertus Dorkadė. Ji garsėjo gerais darbais ir gailestingumo aukomis. ³⁷ Tomis dienomis ji susirgo ir mirė. Ją nuprausė ir paguldė aukštutiniame kambaryje.

³⁵ Ir aš jums visur rodydavau, kad, šitaip triūsiant, reikia paremti silpnuosius ir atminti Viešpaties Jėzaus pasakytus žodžius: ‘Labiau palaiminta duoti negu imti’ ”.

¹² Nes jei yra sąmoningas noras, jis priimtinas pagal tai, ką žmogus turi, o ne pagal tai, ko neturi.

²⁸ Kas vogdavo, tegu daugiau nebevagia, bet dirba, darydamas savo rankomis gerus darbus, kad turėtų iš ko padėti stokojančiam.

³ nuolat minėdami jūsų tikėjimo darbus, meilės triūsą bei vilties ištvermingumą mūsų Viešpatyje Jėzuje Kristuje mūsų Dievo ir Tėvo akivaizdoje,

¹³ Aš nenoriu, kad jūs, broliai, liktumėte nežinioje dėl užmigusiųjų ir nusimintumėte kaip kiti, kurie neturi vilties.

¹⁵ Jei brolis ar sesuo neturi drabužių ir stokoja kasdienio maisto, ¹⁶ ir kas nors iš jūsų jiems tartų: “Eikite ramybėje, sušilkite ir pasisotinkite”, o neduotų, ko reikia jų kūnui,­kokia iš to nauda? ¹⁷ Taip ir tikėjimas: jei neturi darbų, jis savyje miręs.

¹⁸ Mano vaikeliai, nemylėkime žodžiu ar liežuviu, bet darbu ir tiesa.

¹⁹ Jis jai atsakė: “Duok man savo sūnų”. Paėmęs jį iš jos, užnešė į aukštutinį kambarį, kuriame gyveno, ir paguldė savo lovoje. ²⁰ Jis šaukėsi Viešpaties, sakydamas: “Viešpatie, mano Dieve, argi našlei, pas kurią aš gyvenu, Tu siųsi nelaimę, numarindamas jos sūnų?” ²¹ Po to jis tris kartus išsitiesė ant vaiko ir meldėsi: “Viešpatie, mano Dieve, meldžiu, tesugrįžta šio vaiko siela pas jį”. ²² Viešpats išklausė Elijo maldą, vaiko siela sugrįžo pas jį, ir jis atgijo. ²³ Elijas, paėmęs vaiką, jį nuvedė iš aukštutinio kambario žemyn ir, atiduodamas jo motinai, tarė: “Žiūrėk, tavo sūnus gyvas!”

³² Eliziejus, įėjęs į namus, pamatė negyvą berniuką jo lovoje. ³³ Jis užrakino duris paskui save ir meldėsi Viešpačiui. ³⁴ Po to jis atsigulė ant vaiko, uždėjo savo burną ant jo burnos, savo akis ant jo akių ir savo rankas ant jo rankų. Vaiko kūnas sušilo. ³⁵ Pasivaikščiojęs Eliziejus vėl išsitiesė ant vaiko. Tuomet berniukas sučiaudėjo septynis kartus ir atsimerkė. ³⁶ Pasišaukęs Gehazį, jis tarė: “Pašauk šunemietę”. Jai atėjus, jis sakė: “Pasiimk savo sūnų”.

²⁵ Kai minia buvo išvaryta, Jis įėjo vidun, paėmė mergaitę už rankos, ir ji atsikėlė.

⁴⁰ Žmonės šaipėsi iš Jo. Tada, išvaręs juos visus, Jis pasiėmė vaiko tėvą ir motiną, taip pat savo palydovus ir įėjo ten, kur vaikas gulėjo. ⁴¹ Paėmęs mergaitę už rankos, pasakė jai: “Talitį kum”; išvertus reiškia: “Mergaite, sakau tau, kelkis!” ⁴² Mergaitė tuojau atsikėlė ir ėmė vaikščioti. Jai buvo dvylika metų. Jie nustėro iš nuostabos.

²⁵ Matydamas susibėgančią minią, Jėzus sudraudė netyrąją dvasią, sakydamas jai: “Nebyle ir kurčia dvasia, įsakau tau, išeik iš jo ir daugiau nebegrįžk!”

⁵⁴ Bet Jėzus juos visus išvarė, ir, paėmęs ją už rankos, sušuko: “Mergaite, kelkis!”

⁴¹ Ir Jis atsitolino nuo jų maždaug per akmens metimą ir atsiklaupęs ėmė melstis:

⁴³ Tai pasakęs, Jis galingu balsu sušuko: “Lozoriau, išeik!” ⁴⁴ Ir numirėlis išėjo. Jo rankos ir kojos buvo apvyniotos laidojimo aprišalais, veidas aprištas drobule. Jėzus jiems liepė: “Atvyniokite jį ir leiskite jam eiti”.

⁶⁰ Pagaliau suklupęs jis galingu balsu sušuko: “Viešpatie, neįskaityk jiems šios nuodėmės!” Ir, tai ištaręs, užmigo.

³⁶ Tai pasakęs, jis atsiklaupė ir kartu su visais pasimeldė.

⁵ Praėjus toms dienoms, mes išėjome ir leidomės į kelionę, o jie visi kartu su žmonomis ir vaikais palydėjo mus iki miesto ribos. Pajūryje suklaupę visi pasimeldėme.

²⁶ Ir pranešė jam: “Juozapas gyvas ir yra visos Egipto šalies valdytojas”. Jokūbo širdis apmirė, nes jis netikėjo jais.

²³ Elijas, paėmęs vaiką, jį nuvedė iš aukštutinio kambario žemyn ir, atiduodamas jo motinai, tarė: “Žiūrėk, tavo sūnus gyvas!”

¹³ To, kuris būtų pražuvęs, palaiminimas pasiekė mane, ir aš suteikdavau džiaugsmo našlės širdžiai.

⁹ Svetimšalį Viešpats saugo, našlaitį ir našlę globoja, o nedoriesiems užkerta kelią.

³¹ Jis priėjęs paėmė ją už rankos ir pakėlė; karštis tučtuojau paliovė, ir ji galėjo jiems patarnauti.

¹² Kai Jis prisiartino prie miesto vartų, štai nešė numirėlį­vienintelį motinos sūnų, o ji buvo našlė. Kartu su ja ėjo didelė miesto minia.

¹⁵ Numirėlis atsisėdo ir pradėjo kalbėti. Jėzus atidavė jį motinai.

⁷ Ir, paėmęs už dešinės rankos, pakėlė jį. Jo pėdos ir keliai bematant sustiprėjo.

¹² O jaunuolį atvedė gyvą, ir tai buvo nemaža paguoda.

⁴ Tai išgirdęs, Jėzus tarė: “Šita liga ne mirčiai, bet Dievo šlovei, kad per ją būtų pašlovintas Dievo Sūnus”.

⁴⁵ Daugelis žydų, kurie buvo atėję pas Mariją ir matė, ką Jėzus padarė, įtikėjo Jį.

¹¹ nes daugybė žydų per jį pasitraukė nuo jų ir įtikėjo Jėzų.

⁴⁴ O Jėzus šaukė: “Kas mane tiki, tiki ne mane, bet Tą, kuris mane siuntė.

³⁵ Visi Lydos ir Sarono gyventojai pamatė jį ir atsivertė į Viešpatį.

¹⁷ Apie tai sužinojo visi žydai ir graikai, gyvenantys Efeze. Visus apėmė baimė, o Viešpaties Jėzaus vardas buvo išaukštintas. ¹⁸ Daug įtikėjusiųjų atėję išpažindavo ir pasisakydavo, ką buvo darę.