Galatians 3:19 Cross References - Lithuanian

¹⁹ Tad kam gi reikalingas įstatymas? Jis buvo pridėtas dėl nusižengimų, kol ateis palikuonis, kuriam buvo skirtas pažadas; įstatymas buvo perduotas per angelus, tarpininko ranka.

¹⁹ Jie sakė Mozei: “Tu kalbėk su mumis! Mes klausysime. Tačiau tenekalba su mumis Dievas, kad nemirtume!” ²⁰ Mozė atsakė žmonėms: “Nebijokite! Dievas atėjo tam, kad jus išmėgintų, ir kad Jo baimė būtų prieš jus ir jūs nenusidėtumėte”. ²¹ Žmonės stovėjo toli, o Mozė priartėjo prie tamsaus debesies, kur buvo Dievas. ²² Viešpats liepė Mozei pasakyti izraelitams: “Jūs patys girdėjote, kad Aš iš dangaus kalbėjau su jumis.

¹ Viešpats sakė Mozei: “Tu, Aaronas, Nadabas ir Abi-huvas bei septyniasdešimt Izraelio vyresniųjų užlipkite ant kalno ir pagarbinkite mane iš tolo. ² Mozė vienas priartės prie Viešpaties, o jie tegul nesiartina, ir tauta tegu neina su juo”. ³ Mozė atėjo ir pranešė tautai visus Viešpaties žodžius ir nuostatus. Tada visa tauta atsakė vienu balsu: “Visus žodžius, kuriuos Viešpats kalbėjo, vykdysime”. ⁴ Mozė surašė visus Viešpaties žodžius. Anksti rytą atsikėlęs, jis pastatė aukurą kalno papėdėje ir dvylika stulpų pagal dvylika Izraelio giminių. ⁵ Ir jis pasiuntė jaunus vyrus iš Izraelio vaikų, kurie aukojo deginamąsias aukas ir jaučius kaip padėkos auką Viešpačiui. ⁶ Mozė ėmė pusę aukojamųjų gyvulių kraujo ir supylė į dubenis, o kitą pusę iššlakstė ant aukuro. ⁷ Po to jis, paėmęs sandoros knygą, tautai girdint, perskaitė. Jie sakė: “Visa, ką Viešpats įsakė, vykdysime ir būsime klusnūs”. ⁸ Tada Mozė ėmė kraujo ir, šlakstydamas jį ant tautos, tarė: “Štai kraujas sandoros, kurią Viešpats padarė su jumis šiais žodžiais”. ⁹ Tada užkopė Mozė, Aaronas, Nadabas, Abihuvas ir septyniasdešimt Izraelio vyresniųjų. ¹⁰ Ir jie matė Izraelio Dievą: po Jo kojomis buvo tarsi grindinys iš safyro akmens, tarsi skaidrus dangus. ¹¹ Ir Jis nekėlė savo rankos prieš Izraelio vaikų vyresniuosius. Jie matė Dievą, valgė ir gėrė. ¹² Viešpats tarė Mozei: “Užkopk pas mane ant kalno ir būk čia. Aš duosiu tau akmenines plokštes, įstatymą ir įsakymus, kuriuos surašiau, kad galėtum juos pamokyti”.

²⁷ Viešpats tarė Mozei: “Užrašyk žodžius, kuriais padariau sandorą su tavimi ir Izraeliu”. ²⁸ Jis buvo ant kalno su Viešpačiu keturiasdešimt dienų ir keturiasdešimt naktų, nevalgė duonos ir negėrė vandens. Ir Jis įrašė plokštėse sandoros žodžius, dešimt įsakymų. ²⁹ Nužengdamas nuo Sinajaus kalno, Mozė nešėsi dvi liudijimo plokštes ir nežinojo, kad jo veidas po pašnekesio su Viešpačiu spindėjo. ³⁰ Aaronas ir izraelitai, matydami spindintį Mozės veidą, bijojo prie jo priartėti. ³¹ Tik jam pašaukus, Aaronas ir visi vyresnieji susirinko pas jį. Mozė kalbėjo su jais. ³² Po to susirinko ir visi izraelitai. Jis jiems perdavė viską, ką Viešpats jam kalbėjo Sinajaus kalne. ³³ Baigęs kalbėti, jis užsidėjo ant veido gaubtuvą. ³⁴ Įėjęs pas Viešpatį ir su Juo kalbėdamas, Mozė gaubtuvą nusiimdavo. Išėjęs perduodavo izraelitams viską, kas jam buvo įsakyta. ³⁵ Izraelio vaikai matė Mozės veidą, kad jis spindėjo, ir Mozė užsidėdavo gaubtuvą, iki eidavo kalbėti su Juo.

³² Tai yra įstatymas tam, kuris turi plūdimą iš savo kūno, tam, kuriam išsilieja sėkla ir jį sutepa,

⁸ Kuri kita didelė tauta turi nuostatus ir įsakymus tokius teisingus, kaip šis įstatymas, kurį šiandien skelbiu jums? ⁹ Saugokis ir rūpestingai saugok savo sielą, kad neužmirštum to, ką matei savo akimis, ir tepasilieka tai tavo širdyje per visas tavo dienas. Jų mokykite savo vaikus ir vaikaičius.

⁵ Tada aš buvau tarpininkas tarp Dievo ir jūsų, paskelbiau jums Jo žodžius, nes jūs bijojote ugnies ir nėjote ant kalno.

²² Šituos žodžius Viešpats kalbėjo jums visiems iš ugnies, debesies ir tamsybės garsiai ir, užrašęs tai dviejose akmeninėse plokštėse, jas padavė man. ²³ Išgirdę balsą iš tamsybės ir pamatę kalną degant, jūs ir visi jūsų giminių vadai bei vyresnieji priartėjote prie manęs ir tarėte: ²⁴ ‘Štai Viešpats, mūsų Dievas, mums parodė savo šlovę ir didybę; girdėjome Jo balsą iš ugnies ir šiandien patyrėme, kad Dievui kalbant su žmogumi, galima išlikti gyviems. ²⁵ Kodėl turėtume mirti nuo šitos didelės ugnies? Jei dar kartą išgirsime Viešpaties, mūsų Dievo, balsą, mes visi mirsime. ²⁶ Ar yra koks kūnas, girdėjęs balsą gyvojo Dievo, kalbančio iš ugnies, kaip mes girdėjome, ir išlikęs gyvas? ²⁷ Geriau tu prisiartink ir klausyk, ką Viešpats, mūsų Dievas, sakys, o po to pranešk mums, ir mes klausysime ir tai vykdysime’. ²⁸ Viešpats, tai išgirdęs, man tarė: ‘Aš girdėjau tautos žodžius, jie viską gerai kalbėjo. ²⁹ O, kad jie visuomet turėtų tokią širdį ir manęs bijotų bei laikytųsi mano įsakymų, tai jiems ir jų vaikams per amžius gerai sektųsi! ³⁰ Eik ir sakyk jiems, kad grįžtų į savo palapines. ³¹ Tu gi stovėk su manimi čia: Aš tau paskelbsiu visus savo įsakymus, įstatymus ir paliepimus, kurių mokysi juos, kad vykdytų žemėje, kurią jiems duosiu paveldėti’. ³² Klausykite ir vykdykite, ką Viešpats Dievas jums įsakė; nenukrypkite nei į dešinę, nei į kairę. ³³ Vaikščiokite keliais, kuriuos Viešpats, jūsų Dievas, jums nurodė, kad būtumėte gyvi, kad jums gerai sektųsi ir ilgai gyventumėte žemėje, kurią paveldėsite”.

¹³ Matau, kad šita tauta kietasprandė; ¹⁴ leisk man ją sunaikinti ir išdildyti jos vardą iš po dangaus; iš tavęs padarysiu galingesnę ir didesnę tautą kaip šita’. ¹⁵ Aš leidausi žemyn nuo kalno, kuris degė ugnimi, laikydamas abiejose rankose dvi sandoros plokštes, ¹⁶ ir pamačiau, kad nusidėjote Viešpačiui, savo Dievui, nusiliedinote veršį ir nuklydote nuo kelio, kurį Jis jums nurodė. ¹⁷ Aš trenkiau abi plokštes į žemę ir jas sudaužiau jums matant, ¹⁸ puoliau ant žemės prieš Viešpatį ir, kaip pirma, keturiasdešimt parų nevalgiau duonos ir negėriau vandens dėl jūsų nuodėmių, kuriomis nusidėjote, piktai pasielgdami Viešpaties akivaizdoje ir sukeldami Jo pyktį, ¹⁹ nes bijojau Jo rūstybės, kuria užsidegęs norėjo jus sunaikinti. Viešpats išklausė mane dar ir tą kartą. ²⁰ Jis buvo labai užsirūstinęs ant Aarono ir norėjo jį nužudyti. Aš meldžiausi ir už Aaroną.

²⁵ Aš kniūbsčias meldžiau Viešpatį keturiasdešimt parų, maldavau ir prašiau nesunaikinti jūsų, kaip buvo grasinęs. ²⁶ Aš meldžiausi sakydamas: ‘Viešpatie Dieve! Nesunaikink paveldėjimo ir savo tautos, kurią atpirkai savo didybe ir išvedei iš Egipto galinga ranka. ²⁷ Atsimink savo tarnus Abraomą, Izaoką ir Jokūbą, nežiūrėk šitos tautos užsispyrimo, piktadarysčių ir nuodėmių, ²⁸ kad krašto, iš kurio mus išvedei, gyventojai nesakytų: ‘Kadangi Viešpats negalėjo jų įvesti į pažadėtąją žemę ir kadangi Jis jų nekenčia, Jis išvedė juos pražudyti dykumoje’. ²⁹ Tačiau jie yra Tavo paveldėjimas ir Tavo tauta, kurią išvedei iš Egipto savo galia ir savo ištiesta ranka’ ”.

¹⁵ Viešpats, tavo Dievas, pakels pranašą iš tavo brolių kaip mane­jo klausykite! ¹⁶ Kai prašei Viešpaties, savo Dievo, prie Horebo, sakydamas: ‘Nebenoriu daugiau girdėti Viešpaties, savo Dievo, balso ir matyti šios baisios ugnies, kad nemirčiau’, ¹⁷ Viešpats man tarė: ‘Jie teisingai kalbėjo. ¹⁸ Aš pakelsiu iš jų brolių pranašą, panašų į tave, ir įdėsiu savo žodžius į jo lūpas. Jis kalbės jiems, ką jam įsakysiu. ¹⁹ Kas nenorės paklusti mano žodžiams, kuriuos jis kalbės mano vardu, iš to išieškosiu.

² “Viešpats atėjo nuo Sinajaus ir Seyro; Jis suspindėjo nuo Parano kalno; su Juo buvo tūkstančiai šventųjų; Jo dešinėje­įstatymo liepsna.

²³ Dievas būtų juos sunaikinęs, jeigu ne Jo išrinktasis Mozė, stojęs užtarti juos prieš Dievą, kad Jo rūstybė jų nenubaustų.

¹⁹ Jokūbui savo žodį Jis paskelbė, Izraeliui savo nuostatus ir sprendimus. ²⁰ Kitoms tautoms Jis to nepadarė, nė viena nepažino Jo sprendimų. Girkite Viešpatį!

³¹ Tačiau Abraomas tarė: ‘Jeigu jie neklauso Mozės ir pranašų, tai nepatikės, jei kas ir iš numirusių prisikeltų’ ”.

¹⁷ Nes Įstatymas buvo duotas per Mozę, o malonė ir tiesa atėjo per Jėzų Kristų.

⁴⁵ Nemanykite, kad Aš jus kaltinsiu Tėvui! Jūsų kaltintojas yra Mozė, į kurį esate savo viltis sudėję. ⁴⁶ Jeigu jūs tikėtumėte Moze, tai tikėtumėte ir manimi, nes jis rašė apie mane. ⁴⁷ Bet jeigu jūs netikite jo raštais, kaipgi patikėsite mano žodžiais?!”

²² Jei nebūčiau atėjęs ir jiems kalbėjęs, jie neturėtų nuodėmės. O dabar jie neturi kuo pateisinti savo nuodėmės.

³⁸ Tai jis susirinkimo dieną dykumoje tarpininkavo tarp angelo, kalbėjusio jam Sinajaus kalne, ir mūsų tėvų. Ten jis gavo mums skirtuosius gyvenimo žodžius.

⁵³ Jūs, kurie gavote Įstatymą, paskelbtą per angelus, bet jo nesilaikėte”.

¹³ Ne įstatymo klausytojai teisūs Dievo akyse, bet įstatymo vykdytojai bus išteisinti.

¹ Koks tada pranašumas būti žydu arba kokia nauda iš apipjaustymo? ² Visokeriopas! Pirmiausia tas, kad jiems buvo patikėtas Dievo žodis.

¹⁹ Mes gi žinome, kad, ką besakytų įstatymas, jis kalba tiems, kurie yra įstatymo valdžioje, kad visos burnos užsičiauptų ir visas pasaulis pasirodytų kaltas prieš Dievą, ²⁰ nes įstatymo darbais Jo akivaizdoje nebus išteisintas nė vienas žmogus. Per įstatymą tik pažįstame nuodėmę.

¹⁵ Juk įstatymą lydi baudžianti rūstybė, o kur nėra įstatymo, ten nėra ir nusižengimo.

²⁰ Be to, įstatymas įsiterpė, kad nusikaltimas dar labiau padidėtų. Bet kur buvo apstu nuodėmės, ten dar apstesnė tapo malonė, ²¹ kad kaip nuodėmė viešpatavo mirtimi, taip malonė viešpatautų teisumu amžinajam gyvenimui per Jėzų Kristų, mūsų Viešpatį.

⁷ Ką tad pasakysime? Gal įstatymas yra nuodėmė? Jokiu būdu! Bet aš nebūčiau pažinęs nuodėmės, jei nebūtų įstatymo. Nebūčiau suvokęs geismo, jei įstatymas nebūtų pasakęs: “Negeisk!” ⁸ Bet nuodėmė, per įsakymus gavusi progą, pažadino manyje visokius geismus, o be įstatymo nuodėmė negyva. ⁹ Kadaise be įstatymo aš buvau gyvas. Bet, atėjus įsakymui, atgijo nuodėmė, ir aš numiriau. ¹⁰ Taip man paaiškėjo, kad įsakymas, skirtas gyvenimui, nuvedė mane į mirtį. ¹¹ Nes įsakymo paskatinta nuodėmė mane suvedžiojo ir juo mane nužudė. ¹² Todėl įstatymas šventas; įsakymas taip pat šventas, ir teisingas, ir geras. ¹³ Vadinasi, geras dalykas tapo man mirtimi? Jokiu būdu! Bet nuodėmė pasirodė nuodėme tuo, kad atnešė man mirtį, pasinaudodama geru dalyku,­kad per įsakymą nuodėmė taptų be galo nuodėminga.

¹⁶ Pažadai buvo duoti Abraomui ir jo palikuoniui. Jis nesako “ir palikuonims”, ne daugeliui, bet kaip apie vieną: “ir tavo palikuoniui”, kuris yra Kristus.

²¹ Tad gal įstatymas priešingas Dievo pažadams? Anaiptol! Jei būtų duotas įstatymas, galintis suteikti gyvenimą, tai iš tikrųjų teisumas būtų iš įstatymo. ²² Bet Raštas viską apjuosė nuodėme, kad pažadas dėl tikėjimo Jėzumi Kristumi tektų tiems, kurie tiki. ²³ Prieš ateinant tikėjimui, buvome įstatymo įkalinti, kad lauktume apsireiškiant tikėjimo. ²⁴ Todėl įstatymas buvo mūsų auklėtojas, vedęs į Kristų, kad būtume tikėjimu išteisinti. ²⁵ Bet, tikėjimui atėjus, jau nesame auklėtojo globoje.

¹ Dabar pasakysiu: kol paveldėtojas vaikas, jis nieku nesiskiria nuo vergo, nors yra visko šeimininkas; ² jis esti globėjų ir prižiūrėtojų valdžioje iki tėvo nustatyto meto. ³ Taip buvo ir su mumis: kol buvome vaikai, turėjome vergauti pasaulio pradmenims. ⁴ Bet, atėjus laiko pilnatvei, Dievas atsiuntė savo Sūnų, gimusį iš moters, pavaldų įstatymui,

⁸ O mes žinome, jog įstatymas geras, jeigu kas teisingai juo naudojasi, ⁹ suprasdamas, kad įstatymas nėra skirtas teisiajam, bet nusikaltėliams ir neklusniems, bedieviams ir nusidėjėliams, nešventiems ir šventvagiškiems, tėvažudžiams ir motinžudžiams, žmogžudžiams,

² Nes jei per angelus paskelbtas žodis buvo tvirtas ir kiekvienas nusižengimas bei neklusnumas susilaukdavo teisėto atlygio,

⁵ Ne angelams Jis pajungė ateities pasaulį, apie kurį kalbame.