Genesis 48 Cross References - Lithuanian

¹ Po tų įvykių Juozapas sužinojo, kad jo tėvas serga. Jis pasiėmė su savimi abu sūnus­Manasą ir Efraimą. ² Jokūbui buvo pranešta, kad ateina Juozapas, ir Izraelis sukaupė savo jėgas, ir atsisėdo lovoje. ³ Jokūbas tarė Juozapui: “Visagalis Dievas man pasirodė Lūzoje, Kanaano šalyje, ir palaimino mane, ⁴ ir pasakė: ‘Aš padarysiu tave vaisingą ir padauginsiu, padarysiu iš tavęs daugybę tautų ir šitą kraštą duosiu tavo palikuonims amžinon nuosavybėn’. ⁵ Abu tavo sūnūs, gimę Egipte pirmiau, negu aš atvykau pas tave, man priklauso. Efraimas ir Manasas priklausys man taip, kaip ir Rubenas su Simeonu. ⁶ O tavo vaikai, kurie gims po jų, tau priklausys. Jie bus vadinami pagal brolius savo paveldėtose dalyse. ⁷ Man keliaujant iš Mesopotamijos, kelyje mirė Rachelė; ją palaidojau pakeliui į Efratą, kuri yra Betliejus”. ⁸ Izraelis, pamatęs Juozapo sūnus, klausė: “Kas šitie?” ⁹ Juozapas atsakė tėvui: “Jie yra mano sūnūs, kuriuos Dievas man čia davė”. Jis sakė: “Atvesk juos prie manęs, kad juos palaiminčiau!” ¹⁰ Izraelio akys buvo aptemusios dėl senatvės, jis vos matė. Privedus juos prie jo, jis apkabinęs juos pabučiavo ¹¹ ir tarė Juozapui: “Aš nesitikėjau pamatyti tave, o dabar štai Dievas man parodė net ir tavo vaikus!” ¹² Tada Juozapas atitraukė sūnus nuo jo kelių ir nusilenkė iki žemės. ¹³ Po to Juozapas paėmė savo dešine Efraimą ties Izraelio kaire ir savo kairiąja Manasą ties Izraelio dešine ir juos privedė prie jo. ¹⁴ Izraelis, ištiesęs savo dešinę, uždėjo ant Efraimo galvos, nors jis buvo jaunesnysis, ir savo kairę ant pirmagimio Manaso galvos, taip padarydamas sąmoningai. ¹⁵ Ir jis laimino Juozapą: “Dievas, kurio akivaizdoje vaikščiojo mano tėvai Abraomas ir Izaokas, Dievas, kuris vedė mane per visą mano gyvenimą iki pat šios dienos, ¹⁶ angelas, kuris mane išgelbėjo iš viso pikto, tepalaimina šiuos vaikus! Tebūna jie vadinami mano vardu ir mano tėvų Abraomo ir Izaoko vardu ir jų palikuonys tedaugėja žemėje!” ¹⁷ Juozapas, pamatęs tėvą laikant dešinę ranką ant Efraimo galvos, buvo nepatenkintas. Jis paėmė savo tėvo ranką, norėdamas ją perkelti nuo Efraimo galvos ant Manaso galvos, ¹⁸ ir tarė: “Ne taip, tėve! Šitas pirmagimis! Padėk savo dešinę ant jo galvos”. ¹⁹ Bet jo tėvas nesutiko ir sakė: “Aš žinau, mano sūnau, aš žinau. Jis irgi taps tauta ir bus didis. Tačiau jo jaunesnysis brolis bus didesnis už jį ir jo palikuonys taps daugybe tautų”. ²⁰ Jis juos laimino: “Tavo vardu bus laiminama Izraelyje, kur sakys: ‘Dievas tepadaro tave kaip Efraimą ir Manasą’ ”. Taip jis pastatė Efraimą pirma Manaso. ²¹ Izraelis tarė Juozapui: “Aš mirsiu, bet Dievas bus su jumis ir jus parves atgal į jūsų tėvų šalį. ²² Be to, aš daviau tau viena dalimi daugiau negu tavo broliams, kurią atėmiau iš amoritų savo kardu ir savo lanku”.

⁵⁰ Prieš užeinant bado metams, Juozapui gimė du sūnūs iš Asenatos, Ono kunigo Potiferos dukters. ⁵¹ Juozapas pirmąjį pavadino Manasu: “Dievas leido man pamiršti visą mano vargą ir mano tėvo namus”. ⁵² Antrąjį jis pavadino Efraimu: “Dievas padarė mane vaisingą mano vargo šalyje”.

²⁰ Juozapas susilaukė Egipto šalyje dviejų sūnų­Manaso ir Efraimo, kuriuos jam pagimdė Ono kunigo Potiferos duktė Asenata.

²³ Jis matė Efraimo vaikus iki trečios kartos. Taip pat ir Manaso sūnaus Machyro sūnūs buvo padėti Juozapui ant kelių.

¹⁶ Jobas po to dar gyveno šimtą keturiasdešimt metų; jis matė savo vaikus ir vaikaičius iki ketvirtos kartos.

⁶ Tu matysi savo vaikus ir vaikaičius! Taika tebūna Izraeliui!

³ Todėl seserys nusiuntė Jam žinią: “Viešpatie! Tas, kurį Tu myli, serga!”

²⁸ Kalbėk Jozuei, jį padrąsink ir sustiprink, nes jis eis šitos tautos priekyje ir jiems išdalins žemę, kurią tu matysi’.

¹⁶ Sauliaus sūnus Jehonatanas atėjo pas Dovydą į mišką ir sustiprino jo ranką Dieve.

¹⁸ Ir papasakojau jiems, kaip mano Dievo ranka buvo su manimi; taip pat papasakojau, ką karalius man kalbėjo. Jie sakė: “Pakilkime ir statykime”. Taip jie sutvirtino savo rankas geram darbui.

³ Viešpats sustiprins jį ligos patale; Tu pagydysi jį nuo visų ligų.

¹⁵ Mano sūnau, jei būsi išmintingas, suteiksi man daug džiaugsmo.

¹⁰ Pagaliau, mano broliai, būkite stiprūs Viešpatyje ir Jo galybės jėga.

¹ Kai Abromas buvo devyniasdešimt devynerių metų amžiaus, Viešpats pasirodė Abromui ir tarė: “Aš esu Dievas Visagalis, vaikščiok mano akivaizdoje ir būk tobulas.

³ o visagalis Dievas telaimina tave ir tepadaro tave vaisingą, ir tepadaugina tave, kad iš tavęs kiltų daugybė tautų!

¹² Jis sapnavo kopėčias, pastatytas ant žemės, kurių viršus siekė dangų, o Dievo angelai jomis laipiojo aukštyn ir žemyn. ¹³ Kopėčių viršuje stovėjo Viešpats ir tarė: “Aš esu Viešpats, tavo tėvo Abraomo ir Izaoko Dievas. Tą žemę, ant kurios guli, atiduosiu tau ir tavo palikuonims. ¹⁴ O tavo palikuonių bus kaip žemės dulkių; tu išsiplėsi į vakarus ir į rytus, į šiaurę ir į pietus; tavyje ir tavo palikuonyse bus palaimintos visos žemės giminės! ¹⁵ Aš būsiu su tavimi ir tave saugosiu, ir lydėsiu visur, ir vėl tave parvesiu į šitą žemę; nepaliksiu tavęs, kol įvykdysiu tai, ką esu pažadėjęs”. ¹⁶ Jokūbas, pabudęs iš miego, tarė: “Tikrai Viešpats yra šitoje vietoje, o aš to nežinojau!” ¹⁷ Jis nusigandęs tarė: “Kokia baisi šita vieta! Čia ne kas kita, kaip Dievo namai, dangaus vartai!” ¹⁸ Jokūbas, atsikėlęs anksti rytą, paėmė akmenį, kurį buvo pasidėjęs priegalviu, pastatė jį paminklu ir užpylė aliejaus ant jo. ¹⁹ Jis pavadino tą vietą Beteliu; anksčiau tas miestas vadinosi Lūzas.

⁶ Taip Jokūbas ir visi su juo esantys žmonės atėjo į Lūzą, dar vadinamą Beteliu, kuri yra Kanaano šalyje. ⁷ Ten jis pastatė aukurą ir tą vietą pavadino El Betelis, nes ten jam pasirodė Dievas, kai jis bėgo nuo savo brolio veido.

⁹ Dievas vėl pasirodė Jokūbui, kai jis atvyko iš Mesopotamijos, ir jį palaimino. ¹⁰ Ir Dievas tarė jam: “Tavo vardas Jokūbas, bet tu nebesivadinsi Jokūbu. Tavo vardas bus Izraelis! ¹¹ Aš esu Dievas Visagalis. Būk vaisingas ir dauginkis! Tauta ir daugelis tautų atsiras iš tavęs, ir karaliai išeis iš tavo strėnų! ¹² Tą žemę, kurią daviau Abraomui ir Izaokui, atiduosiu tau ir po tavęs duosiu tavo palikuonims”.

³ Aš pasirodžiau Abraomui, Izaokui ir Jokūbui kaip Dievas Visagalis, tačiau savo vardu Viešpats jiems neapsireiškiau.

²³ Juozapo palikuonys siuntė žvalgus į Betelį, kuris anksčiau vadinosi Lūzas.

⁴ Jis kovojo su angelu ir nugalėjo. Jis verkė ir maldavo jį. Betelyje Jis jį surado ir ten Jis kalbėjo su mumis.

¹¹ žėrinčią Dievo šlove. Jos švytėjimas tarsi brangakmenio, tarsi jaspio akmens, tviskančio kaip krištolas.

² Aš padarysiu tave didele tauta, tave laiminsiu ir padarysiu tavo vardą garsų; ir tu būsi palaiminimu.

¹⁵ Visą žemę, kurią matai, duosiu tau ir tavo palikuonims visam laikui. ¹⁶ Padarysiu tavo palikuonių tiek daug, kiek dulkių ant žemės. Jei kas galėtų suskaičiuoti žemės dulkes, tai ir tavo palikuonis galėtų suskaičiuoti.

⁸ Aš duosiu tau ir tavo palikuonims žemę, kurioje dabar esi ateivis, visą Kanaano žemę amžinai nuosavybei ir būsiu jiems Dievas”.

¹³ Kas gimsta tavo namuose ir ką nusiperki už savo pinigus, tas turi būti apipjaustytas. Ir mano sandora jūsų kūne bus amžina sandora.

¹⁷ Aš laiminte tave palaiminsiu ir dauginte padauginsiu tavo palikuonis, kad jų bus kaip žvaigždžių danguje ir kaip smilčių jūros pakrantėje. Tavo palikuonys užims savo priešų vartus,

⁴ Aš padauginsiu tavo palikuonis, kad jų bus tiek, kiek danguje žvaigždžių, ir duosiu jiems visas šias žemes. Tavo palikuonyse bus palaimintos visos žemės giminės,

¹³ Kopėčių viršuje stovėjo Viešpats ir tarė: “Aš esu Viešpats, tavo tėvo Abraomo ir Izaoko Dievas. Tą žemę, ant kurios guli, atiduosiu tau ir tavo palikuonims. ¹⁴ O tavo palikuonių bus kaip žemės dulkių; tu išsiplėsi į vakarus ir į rytus, į šiaurę ir į pietus; tavyje ir tavo palikuonyse bus palaimintos visos žemės giminės! ¹⁵ Aš būsiu su tavimi ir tave saugosiu, ir lydėsiu visur, ir vėl tave parvesiu į šitą žemę; nepaliksiu tavęs, kol įvykdysiu tai, ką esu pažadėjęs”.

¹² Tu juk sakei: ‘Aš tikrai darysiu tau gera ir padauginsiu tavo palikuonis, kad jie bus kaip jūros smiltys ir jų neįmanoma bus suskaičiuoti dėl gausybės’ ”.

¹¹ Aš esu Dievas Visagalis. Būk vaisingas ir dauginkis! Tauta ir daugelis tautų atsiras iš tavęs, ir karaliai išeis iš tavo strėnų!

³ Jis kalbėjo: “Aš esu tavo tėvo Dievas, nebijok eiti į Egiptą; ten padarysiu iš tavęs didelę tautą!

²⁷ Izraelis liko gyventi Egipto šalyje, Gošeno krašte; jie turėjo ten nuosavybę, išsiplėtė ir labai padaugėjo.

⁷ Izraelitai buvo vaisingi, labai pagausėjo, išsiplėtė ir tapo galingi; jie pripildė visą kraštą.

¹¹ Egiptiečiai paskyrė jiems prižiūrėtojus, kad juos prislėgtų sunkiais darbais. Jie pastatė faraonui sandėlių miestus Pitomą ir Ramzį.

⁸ Aukščiausiasis skyrė tautoms kraštus, dalino žmonių vaikams žemes ir nustatė tautoms sienas pagal Izraelio vaikų skaičių.

¹⁴ Aš parvesiu savo tautos Izraelio ištremtuosius; jie atstatys sugriautus miestus ir gyvens juose, augins vynuogynus ir gers jų vyną, sodins sodus ir valgys jų vaisių. ¹⁵ Aš įsodinsiu juos jų žemėje, ir niekas nebeišraus jų iš krašto, kurį jiems daviau”,­sako Viešpats, tavo Dievas.

²⁶ Jūs privalote būti man šventi, nes Aš esu šventas Viešpats. Aš jus išskyriau iš kitų tautų, kad būtumėte mano.

¹⁰ iš Juozapo sūnų: iš Efraimo­Amihudo sūnus Elišama ir iš Manaso­ Pedacūro sūnus Gamelielis,

³² Iš Juozapo giminės, Efraimo sūnų vyrų, dvidešimties metų ir vyresnių, tinkančių eiti į karą, pagal jų kilmę ir šeimas ³³ buvo suskaičiuota keturiasdešimt tūkstančių penki šimtai. ³⁴ Iš Manaso sūnų vyrų, dvidešimties metų ir vyresnių, tinkančių eiti į karą, pagal jų kilmę ir šeimas ³⁵ buvo suskaičiuota trisdešimt du tūkstančiai du šimtai.

²⁸ Juozapo sūnūs Manasas ir Efraimas pagal savo šeimas: ²⁹ Manasui gimė Machyras, iš kurio kilo machyrai, iš Machyro sūnaus Gileado­gileadiečiai. ³⁰ Šitie yra Gileado sūnūs, iš kurių kilo: iš Jezero­jezerai, iš Heleko­helekai, ³¹ iš Asrielio­asrielitai, iš Šechemo­šechemai, ³² iš Šemidos­šemidai ir iš Hefero­heferai. ³³ O Hefero sūnus Celofhadas neturėjo sūnų, tik dukteris, kurių vardai yra: Machla, Noja, Hogla, Milka ir Tirca. ³⁴ Manaso giminės buvo penkiasdešimt du tūkstančiai septyni šimtai. ³⁵ Efraimo sūnų šeimos: Šutelacho­šutelachai, Bechero­becherai, Tahano­tahanai. ³⁶ Šutelacho sūnaus Erano­eranai. ³⁷ Efraimo giminės buvo trisdešimt du tūkstančiai penki šimtai. Šitos yra Juozapo giminės šeimos.

⁷ Padalyk kraštą devynioms giminėms ir pusei Manaso giminės”.

⁴ Juozapo buvo dvi giminės: Manaso ir Efraimo. Levitai negavo kitos dalies, kaip tik miestus apsigyventi ir ganyklas gyvuliams.

¹ Juozapo sūnų burtų keliu gautos žemės prasidėjo nuo Jordano ties Jerichu; jų siena ėjo Jericho šaltinių link, rytuose toliau į dykumą, pakilo iš Jericho į kalnus, į Betelį; ² iš Betelio į Lūzą iki archų miesto Ataroto, ³ leidosi į vakarus ir pasiekė jafletų sieną prie Žemutinio Bet Horono; iš čisa iki Gezero ir pasiekė jūrą. ⁴ Juozapo sūnūs Manasas ir Efraimas paveldėjo šitas žemes. ⁵ Efraimo giminės ribos buvo tokios: jų paveldėjimo siena rytuose buvo Atrot Adaras iki Aukštutinio Bet Horono; ⁶ iš ten ji ėjo į vakarus; Michmetatas paliko šiaurėje; toliau siena pasisuko į rytus, į Taanat Šiloją; iš ten, jo rytų pusėje, į Janoachą; ⁷ iš Janoacho į Atarotą bei Naaratą, pasiekė Jerichą ir iš čia į Jordaną. ⁸ Iš Tapuacho siena ėjo į vakarus, Kanos slėnį, ir toliau pasiekė jūrą. Tai buvo Efraimo giminės atskirų šeimų paveldėjimas. ⁹ Be to, dar joms priklausė miestų su jų kaimais Manaso giminės žemėse. ¹⁰ Tačiau jie neįstengė išvaryti kanaaniečių, gyvenusių Gezeryje; jie liko gyventi Efraimo žemėse iki šios dienos, mokėdami jiems duoklę.

¹ Rubenas buvo Izraelio pirmagimis. Kadangi jis sutepė savo tėvo patalą, jo pirmagimio teisė buvo atiduota Izraelio sūnaus Juozapo sūnums; Rubenas nebuvo įrašytas į sąrašą pirmagimio teisėmis. ² Nors Judas buvo galingiausias tarp savo brolių ir iš jo kilo kunigaikštis, bet pirmagimio teisė atiteko Juozapui.

¹ Taip sako Viešpats, kuris sutvėrė tave, Jokūbai, ir padarė tave, Izraeli: “Nebijok! Aš atpirkau tave ir pašaukiau tave vardu; tu esi mano.

⁸ Kai Aš eidamas pažiūrėjau į tave, buvo atėjęs tavo meilės laikas. Aš apdengiau tavo nuogumą savo apsiaustu, prisiekiau tau, padariau su tavimi sandorą, ir tu tapai mano.

¹⁷ “Jie bus mano,­sako kareivijų Viešpats.­Tą dieną Aš padarysiu juos savo brangenybėmis. Aš jų gailėsiuos, kaip gailisi žmogus savo sūnaus, kuris jam tarnauja.

¹⁸ ir būsiu jums Tėvas, o jūs būsite mano sūnūs ir dukterys,­sako visagalis Viešpats”.

⁵ Geros valios nutarimu Jis iš anksto paskyrė mus įsūnyti per Jėzų Kristų

⁶ iš Asero giminės dvylika tūkstančių, iš Neftalio giminės dvylika tūkstančių, iš Manaso giminės dvylika tūkstančių, ⁷ iš Simeono giminės dvylika tūkstančių, iš Levio giminės dvylika tūkstančių, iš Isacharo giminės dvylika tūkstančių,

²⁰ Izaokas, turėdamas keturiasdešimt metų, vedė Rebeką, Betuelio iš Mesopotamijos dukterį, Labano seserį.

⁹ Dievas vėl pasirodė Jokūbui, kai jis atvyko iš Mesopotamijos, ir jį palaimino.

¹⁶ Iš Betelio jie keliavo toliau. Nepasiekus Efratos, Rachelė gimdė, ir jos gimdymas buvo sunkus. ¹⁷ Jai esant gimdymo kančiose, pribuvėja jai tarė: “Nebijok! Ir šį kartą turėsi sūnų”. ¹⁸ Kai jos siela buvo beatsiskirianti, nes ji buvo prie mirties, ji pavadino jį Ben Oniu, bet tėvas jį pavadino Benjaminu. ¹⁹ Ir Rachelė mirė ir buvo palaidota prie kelio, einančio į Efratą, tai yra Betliejų.

² To vyro vardas buvo Elimelechas, jo žmonos vardas Noomė, o sūnų­Machlonas ir Kiljonas, efratai iš Judo Betliejaus. Jie atvyko į Moabo kraštą ir ten apsigyveno.

¹ Efraimo aukštumoje, Ramoje gyveno vyras, vardu Elkana, efraimas. Jis buvo Cūfo sūnaus Tohuvo sūnaus Elihuvo sūnaus Jerohamo sūnus.

² Šiandien, išsiskyręs su manimi, sutiksi du vyrus prie Rachelės kapo, Benjamino pasienyje, Celcache; jie tau sakys: ‘Asilės, kurių išėjai ieškoti, jau atsirado. Tavo tėvas, pamiršęs asiles, rūpinasi, kas su jumis atsitiko’.

¹² Dovydas buvo efratiečio Jesės iš Judo Betliejaus sūnus. Jesė turėjo aštuonis sūnus, jis pats Sauliaus dienomis buvo pasenęs ir vienas iš seniausių vyrų.

² O tu, Efrata­Betliejau, nors esi mažas tarp Judo miestų, bet iš tavęs kils Tas, kuris bus valdovu Izraelyje. Jo kilmė siekia pradžios laikus, amžinybės dienas.

¹⁸ “Ramoje pasigirdo šauksmas, raudos, aimanos ir garsios dejonės: tai Rachelė rauda savo vaikų; ir niekas jos nepaguos, nes jų nebėra”.

⁴ Paruošk man valgį, kokį mėgstu, atnešk jį man, kad valgyčiau ir mano siela tave palaimintų, prieš man numirštant”.

²⁸ Tau Dievas teduoda dangaus rasos, derlingos žemės ir apsčiai javų bei vyno! ²⁹ Tetarnauja tau tautos ir tenusilenkia prieš tave giminės! Viešpatauk savo broliams, ir tesilenkia prieš tave tavo motinos sūnūs! Kas tave keiktų, tebūna prakeiktas, o kas tave laimintų, tebūna palaimintas!”

³⁴ Ezavas, išgirdęs savo tėvo žodžius, pradėjo labai garsiai ir graudžiai verkti, sakydamas tėvui: “Mano tėve, palaimink ir mane!” ³⁵ Bet tėvas atsakė: “Tavo brolis klasta gavo tavo palaiminimą”. ³⁶ Ezavas tarė: “Teisingai jį pavadino Jokūbu. Juk jis jau du kartus apgavo mane: paėmė mano pirmagimio teisę ir štai dabar­tavo palaiminimą. Nejaugi tu man nepalikai palaiminimo?” ³⁷ Izaokas atsakė Ezavui: “Aš jį padariau tavo valdovu ir visus jo brolius atidaviau jam tarnais, javais ir vynu jį aprūpinau. Ką gi galiu padaryti dėl tavęs, mano sūnau?” ³⁸ Ezavas tarė tėvui: “Tėve, ar tik vieną turi palaiminimą? Palaimink ir mane!” Ir Ezavas balsu verkė. ³⁹ Jo tėvas Izaokas atsakė: “Tu neturėsi derlingos žemės savo gyvenvietėje ir dangaus rasos. ⁴⁰ Savo kardu tu maitinsies ir savo broliui tarnausi. Bet ateis laikas, kada pasipriešinsi ir nusimesi jo jungą”.

³ o visagalis Dievas telaimina tave ir tepadaro tave vaisingą, ir tepadaugina tave, kad iš tavęs kiltų daugybė tautų! ⁴ Jis tesuteikia tau ir tavo palikuonims Abraomo palaiminimą, kad paveldėtum žemę, kurioje esi svetimšalis, kurią Dievas atidavė Abraomui”.

² Jokūbas, supykęs ant Rachelės, tarė: “Ar aš Dievas, kuris tau vaikų neduoda?”

⁵ Pamatęs žmonas ir vaikus, jis klausė: “Kas šitie?” Tas atsakė: “Vaikai, kuriais Dievas apdovanojo tavo tarną”.

²⁸ Tai yra dvylika Izraelio giminių, ir tai jiems kalbėjo tėvas, ir palaimino juos. Kiekvieną palaimino atskiru palaiminimu.

¹ Palaiminimo žodžiai, kuriais Mozė, Dievo vyras, laimino izraelitus prieš mirdamas:

¹¹ Visi ten esantys žmonės ir vyresnieji atsakė: “Mes esame liudytojai. Viešpats telaimina moterį, ateinančią į tavo namus, kaip Rachelę ir Lėją, kurios sukūrė Izraelio namus. Tegul tau sekasi Efratoje ir tebūna garsus tavo vardas Betliejuje. ¹² Tebūna tavo namai kaip namai Pereco, kurį Tamara pagimdė Judui, per palikuonis, kuriuos Viešpats tau duos iš šios jaunos moters”. ¹³ Boozas vedė Rūtą. Ir kai jis įėjo pas ją, Viešpats davė jai pastoti ir ji pagimdė sūnų. ¹⁴ Tuomet moterys sakė Noomei: “Palaimintas Viešpats, kuris nepaliko tavęs be įpėdinio, kad jo vardas būtų žymus Izraelyje.

²⁰ Po kurio laiko Ona pagimdė sūnų ir jį pavadino Samueliu, sakydama: “Iš Viešpaties jį išmeldžiau”.

²⁷ Aš prašiau šito sūnaus. Viešpats išklausė mano prašymą ir suteikė, ko prašiau.

²⁰ Elis laimindavo Elkaną ir jo žmoną: “Viešpats teduoda tau dar vaikų su šita moterimi už tą, kurį ji paaukojo Viešpačiui”. Po to jie grįždavo į namus. ²¹ Viešpats aplankė Oną, ir ji pagimdė dar tris sūnus ir dvi dukteris. Berniukas Samuelis augo Viešpaties akivaizdoje.

⁵ Visi jie buvo Hemano, karaliaus regėtojo, sūnūs pagal Dievo žodį, kad išaukštintų jo ragą. Dievas davė Hemanui keturiolika sūnų ir tris dukteris.

⁴ Obed Edomo sūnūs: pirmagimis­Šemaja, kiti­Jehozabadas, Joachas, Sacharas, Netanelis, ⁵ Amielis, Isacharas, Peuletajas­ aštuoni, nes Dievas jį laimino.

³ Štai Viešpaties dovana yra vaikai, įsčių vaisius­Jo atlyginimas.

¹⁸ Aš ir mano vaikai, kuriuos man davė Viešpats, esame kareivijų Viešpaties, kuris gyvena Siono kalne, ženklas ir įspėjimas Izraeliui.

³ Svetimtautis, kuris prisiglaudė prie Viešpaties, tenesako: “Viešpats atskyrė mane nuo savo tautos”, ir eunuchas tenesako: “Aš kaip padžiūvęs medis”. ⁴ Nes Viešpats taip sako: “Eunuchams, kurie švenčia mano sabatą, pasirenka, kas man patinka, ir laikosi mano sandoros, ⁵ duosiu savo namuose vietos ir padarysiu jų vardą garsesnį už sūnų bei dukterų; duosiu jiems amžiais nežūstantį vardą.

²¹ Tikėjimu Jokūbas mirties valandą palaimino kiekvieną Juozapo sūnų ir pagarbino, atsirėmęs į savo lazdos drūtgalį.

¹ Izaokas paseno, ir jo akys taip aptemo, kad jis nebegalėjo matyti. Jis pasišaukė savo vyresnįjį sūnų Ezavą ir tarė jam: “Mano sūnau”. Tas atsiliepė: “Aš čia”.

²⁷ Šis priėjęs pabučiavo jį, o tėvas, užuodęs Ezavo drabužių kvapą, laimindamas jį tarė: “Mano sūnaus kvapas, kaip kvapas laukų, kuriuos palaimino Viešpats.

⁵⁵ Labanas, atsikėlęs anksti rytą, pabučiavo savo vaikaičius bei dukteris ir juos palaimino. Jis atsiskyrė nuo jų ir sugrįžo į savo vietovę.

¹⁵ Jis bučiavo visus savo brolius verkdamas. Po to jo broliai kalbėjosi su juo.

² Kartą Elis gulėjo. Jo akys buvo nusilpę ir jis nebegalėjo gerai matyti.

¹⁵ Elis buvo devyniasdešimt aštuonerių metų, jo akys buvo nusilpusios ir jis nebematė.

²⁰ Tas, palikęs jaučius ir bėgdamas paskui Eliją, tarė: “Leisk man pabučiuoti savo tėvą ir motiną, tuomet aš seksiu tave”. Elijas jam atsakė: “Eik ir sugrįžk, nes ką aš tau padariau?”

¹⁰ Sukietink širdį šitos tautos, apkurtink jos ausis ir aptemdyk akis, kad nematytų akimis, negirdėtų ausimis, nesuprastų širdimi, neatsiverstų ir nebūtų pagydyta”.

¹ Viešpaties ranka nesutrumpėjo gelbėti ir Jo ausis neapkurto girdėti,

³³ Pažinęs jį, tėvas tarė: “Tai mano sūnaus apdaras! Plėšrus žvėris jį suėdė! Juozapas tikrai sudraskytas!”

³⁵ Visi jo sūnūs ir dukterys guodė jį, tačiau jis nesidavė guodžiamas ir tarė: “Aš gedėdamas nueisiu į mirusiųjų buveinę pas savo sūnų”. Taip jį apraudojo jo tėvas.

³⁶ Jų tėvas Jokūbas kalbėjo: “Jūs padarėte, kad netekau vaikų! Juozapo nebėra, Simeono nebėra, ir Benjaminą norite paimti. Viskas atsisuko prieš mane”.

²⁶ Ir pranešė jam: “Juozapas gyvas ir yra visos Egipto šalies valdytojas”. Jokūbo širdis apmirė, nes jis netikėjo jais.

²⁰ O Tam, kuris savo jėga, veikiančia mumyse, gali padaryti nepalyginamai daugiau, negu mes prašome ar suprantame,

² Jis, pakėlęs akis, pamatė tris vyrus, stovinčius prieš jį. Jis išbėgo iš palapinės ir, nusilenkęs iki žemės,

¹ Kai du angelai vakare atė jo į Sodomą, Lotas sėdėjo Sodomos vartuose. Lotas, pamatęs juos, atsikėlė jų pasitikti ir nusilenkė iki žemės.

⁷ Abraomas atsistojęs nusilenkė hetitams, to krašto žmonėms,

³ Jis pats nuėjo pirma jų ir septynis kartus nusilenkė iki žemės, kol susitiko su broliu.

⁶ Juozapas buvo Egipto šalies valdytojas. Jis pardavinėjo javus visoms žemės tautoms. Atėję Juozapo broliai nusilenkė prieš jį iki žemės.

¹² Gerbk savo tėvą ir motiną, kad ilgai gyventum žemėje, kurią Viešpats Dievas tau duoda.

⁸ Mozė skubiai nusilenkė iki žemės ir pagarbino Viešpatį.

³ Kiekvienas turi gerbti savo tėvą ir motiną. Laikykitės mano sabato. Aš esu Viešpats, jūsų Dievas.

³² Atsistokite prieš žilą galvą, gerbkite senus žmones, bijokite savo Dievo. Aš esu Viešpats.

¹⁹ Batšeba nuėjo pas karalių Saliamoną pakalbėti už Adoniją. Karalius atsistojęs pasitiko ją ir nusilenkė jai. Tada atsisėdo į savo sostą, o karaliaus motinai buvo skirta vieta jo dešinėje.

³⁷ Įėjusi ji parpuolė prie jo kojų, nusilenkė iki žemės ir, pasiėmusi sūnų, išėjo.

²⁸ Jos vaikai pakyla ir vadina ją palaiminta ir jos vyras giria ją:

¹ Jūs, vaikai, klausykite Viešpatyje savo tėvų, nes tai teisinga.

⁵¹ Juozapas pirmąjį pavadino Manasu: “Dievas leido man pamiršti visą mano vargą ir mano tėvo namus”.

¹⁸ ir tarė: “Ne taip, tėve! Šitas pirmagimis! Padėk savo dešinę ant jo galvos”.

⁶ Tavo dešinė, Viešpatie, pasirodė šlovinga savo jėga! Tavo dešinė, Viešpatie, sutriuškino priešą.

¹⁰ Tu pastatysi levitus prieš Viešpatį, ir izraelitai uždės ant jų rankas.

¹⁸ Aš paėmiau levitus vietoje izraelitų pirmagimių

⁹ Nūno sūnus Jozuė buvo pilnas išminties dvasios, nes Mozė buvo uždėjęs ant jo rankas. Izraelitai jo klausė ir darė, kaip Viešpats buvo įsakęs Mozei.

¹ Viešpats tarė mano Viešpačiui: “Sėskis mano dešinėje, kol patiesiu Tavo priešus tarsi pakojį po Tavo kojomis”.

¹⁶ Viešpaties dešinė aukštai pakelta, Viešpaties dešinė pergalę teikia.

⁵ “Kai meldžiatės, nebūkite kaip veidmainiai, kurie mėgsta melstis, stovėdami sinagogose ir gatvių kampuose, kad būtų žmonių matomi. Iš tiesų sakau jums: jie jau atsiėmė savo atlygį.

¹⁸ Ir Aš tau sakau: tu esi Petras, ir ant šios uolos Aš pastatysiu savo bažnyčią, ir pragaro vartai jos nenugalės.

¹³ Tuomet atvedė pas Jį vaikučių, kad Jis uždėtų rankas ant jų ir pasimelstų, o mokiniai draudė jiems.

¹⁵ Ir, uždėjęs ant jų rankas, Jis iš ten išėjo.

⁴⁰ Saulei leidžiantis, visi, kurie turėjo ligonių, įvairiomis ligomis sergančių, vedė juos prie Jėzaus, o Jis gydė, ant kiekvieno uždėdamas rankas.

¹³ Jis uždėjo ant jos rankas, toji bematant atsitiesė ir ėmė garbinti Dievą.

⁶ Juos pastatė prieš apaštalus, o šie melsdamiesi uždėjo ant jų rankas.

¹⁷ Tuomet apaštalai dėjo ant jų rankas, ir tie gavo Šventąją Dvasią. ¹⁸ Pamatęs, kad apaštalų rankų uždėjimu teikiama Šventoji Dvasia, Simonas pasiūlė jiems pinigų, ¹⁹ sakydamas: “Duokite ir man tą jėgą, kad, kam tik uždėsiu rankas, gautų Šventąją Dvasią”.

³ Tuomet jie pasninkavo ir meldėsi, ir, uždėję ant jų rankas, išleido.

¹⁴ Neapleisk tavyje esančios dovanos, kuri tau buvo suteikta per pranašystę su vyresniųjų rankų uždėjimu.

²² Skubotai niekam neuždėk rankų ir neprisidėk prie svetimų nuodėmių; išsilaikyk tyras.

²² Henochas, gimus Matūzaliui, vaikščiojo su Dievu tris šimtus metų ir susilaukė sūnų bei dukterų. ²³ Taigi Henocho amžius buvo trys šimtai šešiasdešimt penkeri metai. ²⁴ Henochas vaikščiojo su Dievu, ir jo nebeliko, nes Dievas jį pasiėmė.

⁹ Tokia yra Nojaus giminės istorija. Nojus buvo teisus ir tobulas vyras savo kartoje; jis vaikščiojo su Dievu.

²⁰ Skubiai išpylusi savo ąsotį į lovį, vėl nubėgo prie šulinio. Taip ji pagirdė visus jo kupranugarius.

²⁰ Jokūbas padarė įžadą: “Jei Viešpats Dievas bus su manimi, mane saugos šitame kely ir duos man duonos valgyti ir drabužių apsivilkti,

²² Ir šitas akmuo, kurį pastačiau paminklu, bus Dievo namai. Ir iš visko, ką man suteiksi, atiduosiu Tau dešimtąją dalį”.

¹⁶ angelas, kuris mane išgelbėjo iš viso pikto, tepalaimina šiuos vaikus! Tebūna jie vadinami mano vardu ir mano tėvų Abraomo ir Izaoko vardu ir jų palikuonys tedaugėja žemėje!”

²⁴ Jo lankas pasiliko stiprus ir jo rankas sustiprino Jokūbo galingojo Dievo rankos. Iš ten ganytojas ir Izraelio uola.

⁶ Saliamonas atsakė: “Tu parodei savo tarnui, mano tėvui Dovydui, didelį gailestingumą, nes jis vaikščiojo prieš Tave tiesoje, teisume ir širdies tyrume. Tu parodei jam savo gerumą, duodamas jam sūnų, kuris sėdėtų jo soste, kaip tai yra šiandien.

⁸ Aš nuolatos statau Viešpatį prieš save, Jis mano dešinėje­aš nesvyruosiu.

¹ Viešpats yra mano ganytojas­aš nestokosiu.

³ Pasitikėk Viešpačiu ir daryk gera, tada gyvensi žemėje ir būsi pamaitintas!

⁴ Jis išperka tavo gyvybę iš pražūties ir savo malone bei gailestingumu tave vainikuoja. ⁵ Jis pasotina geru tavo burną, ir atsinaujina tavo jaunystė kaip erelio.

²⁴ Žmogui nieko nėra geresnio, kaip valgyti, gerti ir džiaugtis savo darbu. Aš mačiau, kad visa tai ateina iš Dievo rankų. ²⁵ Ar kas be Jo gali valgyti ir mėgautis?

¹² Didelę blogybę pastebėjau pasaulyje: turtų savininkas kaupia juos, kad sau pakenktų.

¹⁸ Kiekvienam žmogui, kuriam Dievas suteikė turto ir lobių ir leido jam valgyti, imti savo dalį ir džiaugtis savo darbu, tai yra Dievo dovana.

⁷ Žmogus dirba dėl savo burnos, bet jo siela nepasitenkina.

²¹ Tavo ausys girdės žodžius, sakomus tau už nugaros: “Tas yra kelias, eikite juo”, jei būsite nukrypę į dešinę ar į kairę.

¹⁶ tas gyvens aukštumose; jo apsaugos pilis bus aukštose uolose, jis turės duonos ir jo vanduo neišseks.

² Juos išbarstys priešais saulę, mėnulį ir visą dangaus kareiviją, kuriuos jie mylėjo ir sekė, kuriems tarnavo, ieškojo ir garbino. Jie nebus surinkti ir palaidoti, jie bus mėšlas dirvai tręšti.

²⁵ “Todėl sakau jums: nesirūpinkite savo gyvybe, ką valgysite ar ką gersite, nei savo kūnu, kuo vilkėsite. Argi gyvybė ne daugiau už maistą ir kūnas už drabužį? ²⁶ Pažvelkite į padangių paukščius: nei jie sėja, nei pjauna, nei į kluonus krauna, o jūsų dangiškasis Tėvas juos maitina. Argi jūs ne daug vertesni už juos? ²⁷ O kas iš jūsų gali savo rūpesčiu bent per sprindį pridėti sau ūgio? ²⁸ Ir kam gi rūpinatės drabužiu? Žiūrėkite, kaip auga lauko lelijos. Jos nesidarbuoja ir neverpia, ²⁹ bet sakau jums: nė Saliamonas visoje savo šlovėje nebuvo taip pasipuošęs, kaip kiekviena iš jų. ³⁰ Jeigu Dievas taip aprengia laukų žolę, kuri šiandien žaliuoja, o rytoj metama į krosnį, tai argi Jis dar labiau nepasirūpins jumis, mažatikiai? ³¹ Todėl nesirūpinkite ir neklausinėkite: ‘Ką valgysime?’, arba: ‘Ką gersime?’, arba: ‘Kuo vilkėsime?’ ³² Visų tų dalykų ieško pagonys. Jūsų dangiškasis Tėvas juk žino, kad viso to jums reikia. ³³ Pirmiausia ieškokite Dievo karalystės ir Jo teisumo, o visa tai bus jums pridėta. ³⁴ Taigi nesirūpinkite rytdiena, nes rytojus pats pasirūpins savimi. Kiekvienai dienai užtenka savo vargo”.

⁶ Jie abu buvo teisūs Dievo akyse ir nepriekaištingai vykdė visus Viešpaties įsakymus bei nuostatus.

³¹ Todėl ar valgote, ar geriate, ar šiaip ką darote, visa darykite Dievo šlovei.

¹² Nes mūsų pasigyrimas yra toks: liudija mūsų sąžinė, kad pasaulyje, o ypač pas jus, mes elgėmės paprastai ir su dievišku nuoširdumu,­ne kūniška išmintimi, bet Dievo malone.

⁶ Taigi, kaip esate priėmę Viešpatį Jėzų Kristų, taip ir gyvenkite Jame,

¹² kad elgtumėtės kaip dera prieš Dievą, kuris jus šaukia į savo karalystę ir šlovę.

⁶ Žinoma, dievotumas yra didelis pasipelnymas, kai jį lydi pasitenkinimas. ⁷ Juk nieko neatsinešėme į pasaulį ir, aišku, nieko neišsinešime. ⁸ Turėdami maisto ir drabužį, būkime patenkinti. ⁹ Kas trokšta praturtėti, pakliūva į pagundymą ir į pinkles bei į daugelį kvailų ir kenksmingų geidulių, kurie paskandina žmones sugedime ir pražūtyje. ¹⁰ Visų blogybių šaknis yra meilė pinigams. Kai kurie, jų geisdami, nuklydo nuo tikėjimo ir patys save drasko aibe skausmų.

²¹ Taip Dievas sutvėrė didelius jūros gyvūnus ir visus kitus gyvius, kurie atsirado iš vandens, ir visus paukščius pagal jų rūšį. Ir Dievas matė, kad tai buvo gerai. ²² Dievas juos palaimino, tardamas: “Būkite vaisingi, dauginkitės ir pripildykite vandenis jūrose, o paukščiai tepripildo žemę!”

⁷ Viešpaties angelas, radęs ją prie vandens šaltinio dykumoje, prie kelio į Šūrą, ⁸ tarė: “Hagara, Sarajos tarnaite, iš kur atėjai ir kur eini?” Ji atsakė: “Bėgu nuo savo valdovės Sarajos”. ⁹ Viešpaties angelas jai tarė: “Sugrįžk pas savo valdovę ir nusižemink prieš ją. ¹⁰ Aš taip padauginsiu tavo palikuonis, kad jų net suskaičiuoti nebus galima. ¹¹ Štai tu esi nėščia ir pagimdysi sūnų. Tu jį pavadinsi Izmaeliu, nes Viešpats išgirdo apie tavo priespaudą. ¹² Tavo sūnus gyvens kaip laukinis asilas: jis bus prieš visus ir visi prieš jį, jis gyvens šalia savo brolių”. ¹³ Ir Viešpatį, kuris su ja kalbėjo, Hagara pavadino: “Tu esi Dievas, kuris mane matai”. Nes ji sakė: “Aš tikrai mačiau Dievą, kuris mato mane”.

¹¹ Tada Dievo angelas sapne man tarė: ‘Jokūbai!’ Aš atsiliepiau: ‘Aš čia!’ ¹² Jis tarė: ‘Žiūrėk, visi dryžuoti, dėmėti ir kerši patinai eina prie patelių! Aš mačiau visa, ką Labanas tau darė. ¹³ Aš esu Betelio Dievas, kur tu patepei akmens paminklą ir davei įžadą. Išeik iš šitos šalies ir sugrįžk į savo gimtinę!’ ”

²⁸ Tada jis tarė: “Tu nebebūsi vadinamas Jokūbu, bet Izraeliu, nes tu kovojai su Dievu ir su žmonėmis ir nugalėjai”.

⁵ Abu tavo sūnūs, gimę Egipte pirmiau, negu aš atvykau pas tave, man priklauso. Efraimas ir Manasas priklausys man taip, kaip ir Rubenas su Simeonu.

²² Juozapas­jaunas vaismedis prie versmės, jo šakos nusvirusios per mūrą.

² Jam pasirodė Viešpaties angelas ugnies liepsnoje, kylančioje iš krūmo vidurio. Jis matė krūmą degantį, tačiau nesudegantį. ³ Mozė pasakė: “Eisiu ir pažiūrėsiu į šį didingą reginį. Kodėl nesudega tas krūmas?” ⁴ Viešpats pamatė jį artėjant ir pašaukė iš krūmo: “Moze! Moze!” Tas atsiliepė: “Aš čia!” ⁵ Jis sakė: “Nesiartink prie šios vietos! Nusiauk nuo kojų apavą, nes vieta, ant kurios stovi, yra šventa žemė! ⁶ Aš esu tavo tėvo Dievas, Abraomo, Izaoko ir Jokūbo Dievas”. Mozė užsidengė veidą, nes bijojo pažvelgti į Dievą.

²⁰ Aš siunčiu angelą pirma tavęs, kad saugotų tave kelyje ir nuvestų į vietą, kurią tau paruošiau. ²¹ Saugokis jo ir klausyk jo balso, nesipriešink jam, nes jis neatleis jūsų nusižengimų, kadangi jame yra mano vardas.

⁴⁶ Iš viso jų buvo suskaičiuota šeši šimtai trys tūkstančiai penki šimtai penkiasdešimt.

¹⁰ Visos žemės tautos, matydamos, kad tu vadinamas Viešpaties vardu, bijos tavęs.

¹⁷ Jis yra stiprus kaip jautis, jo ragai lyg stumbro, kuriais jis pasieks tautas iki žemės pakraščių. Manaso tūkstančiai ir Efraimo tūkstančių tūkstančiai”.

¹⁷ Tada Jozuė kalbėjo Juozapo giminėms, Efraimui ir Manasui: “Esate gausi ir tvirta tauta. Jums neužtenka vienos dalies.

¹ Viešpaties angelas, atėjęs iš Gilgalos į Bochimą, tarė: “Aš išvedžiau jus iš Egipto ir atvedžiau į žemę, kurią prisiekiau duoti jūsų tėvams, ir pasakiau: ‘Aš niekada nelaužysiu savo sandoros su jumis, ² o jūs nedarykite sutarčių su šios žemės gyventojais, sugriaukite jų aukurus’. Bet jūs nepaklusote mano balsui. Kodėl jūs taip padarėte? ³ Todėl Aš sakau, kad neišvarysiu jų iš jūsų krašto, jie bus dygliai jūsų šone, o jų dievai bus jums spąstai”. ⁴ Viešpaties angelui kalbant šiuos žodžius, izraelitai pakėlė savo balsus ir verkė.

²¹ Viešpaties angelas ištiesė lazdą, kurią laikė rankoje, ir jos galu palietė mėsą. Iš uolos pakilo ugnis ir sudegino mėsą bei duoną. Tada Viešpaties angelas pradingo jam iš akių. ²² Kada Gedeonas suprato, kad čia buvo Viešpaties angelas, jis tarė: “Viešpatie Dieve! Vargas man! Aš mačiau Viešpaties angelą veidas į veidą”. ²³ Viešpats jam atsakė: “Ramybė tau! Nebijok, nemirsi!” ²⁴ Gedeonas ten pastatė aukurą Viešpačiui ir pavadino jį “Viešpats yra ramybė”. Jis tebestovi iki šios dienos abiezerių Ofroje.

²¹ Viešpaties angelas daugiau jiems nebepasirodė. Manoachas suprato, kad tai buvo Viešpaties angelas, ²² ir tarė žmonai: “Mes mirsime, nes matėme Dievą”.

¹⁴ ir jei mano tauta, kuri vadinasi mano vardu, nusižemins, melsis, ieškos mano veido ir atsisakys savo blogų kelių, Aš išgirsiu danguje, atleisiu jos nuodėmes ir išgydysiu jų žemę.

² Viešpačiu didžiuosis mano siela; nuolankieji išgirs tai ir džiaugsis.

⁷ Viešpaties angelas stovyklauja aplink tuos, kurie Jo bijo, ir išgelbsti juos.

²² Viešpats išperka savo tarnų sielą, nepražus nė vienas, kuris Juo pasitiki.

⁷ Viešpats saugos tave nuo viso pikto, Jis saugos tavo sielą.

⁴ Mūsų atpirkėjas­kareivijų Viešpats, Izraelio Šventasis yra Jo vardas.

⁹ Jis patyrė visą jų vargą ir angelas, esantis Jo akivaizdoje, jiems padėjo. Iš meilės ir pasigailėjimo jiems Jis atpirko juos, pakėlė juos ir nešė per visas praeities dienas.

⁹ Kodėl Tu esi kaip bejėgis žmogus, kaip karžygys, kuris negali išgelbėti? Tačiau Tu, Viešpatie, esi tarp mūsų, mes vadinami Tavo vardu! Nepalik mūsų!

⁴ Jis kovojo su angelu ir nugalėjo. Jis verkė ir maldavo jį. Betelyje Jis jį surado ir ten Jis kalbėjo su mumis. ⁵ Tai Viešpats, kareivijų Dievas. Viešpats­Jo vardas.

¹² Jie paveldės Edomo likutį ir visas tautas, kurios mano vardu vadinamos”,­sako Viešpats, kuris tai įvykdys.

¹ “Aš siunčiu savo pasiuntinį paruošti kelią pirma manęs. Viešpats, kurio jūs laukiate, ateis netikėtai į savo šventyklą. Štai Jis ateina, sandoros pasiuntinys, kuris jums patinka”,­sako kareivijų Viešpats.

¹³ Ir nevesk mūsų į pagundymą, bet gelbėk mus nuo pikto; nes Tavo yra karalystė, jėga ir šlovė per amžius. Amen’.

¹⁵ Aš neprašau, kad juos paimtum iš pasaulio, bet kad apsaugotum juos nuo pikto.

³⁰ Po keturiasdešimties metų Sinajaus kalno dykumoje jam pasirodė angelas degančio erškėčių krūmo liepsnose. ³¹ Tai pamatęs, Mozė labai nusistebėjo reginiu. Kai jis artinosi, norėdamas geriau įsižiūrėti, jam pasigirdo Viešpaties balsas: ³² ‘Aš esu tavo tėvų Dievas, Abraomo, Izaoko ir Jokūbo Dievas’. Tada Mozė ėmė drebėti ir nebedrįso toliau žiūrėti. ³³ O Viešpats jam tarė: ‘Nusiauk apavą nuo kojų, nes ta vieta, kur tu stovi, yra šventa žemė. ³⁴ Aš regėte regėjau savo tautos priespaudą Egipte, išgirdau jos dejones ir nužengiau jos išvaduoti. Tad ateik čia, Aš pasiųsiu tave į Egiptą’. ³⁵ Tą Mozę, kurio jie atsižadėjo, sakydami: ‘Kas tave paskyrė valdovu ir teisėju?’, Dievas pasiuntė kaip vadovą ir gelbėtoją ranka angelo, kuris pasirodė jam erškėčių krūme.

¹⁷ kad ieškotų Viešpaties ir visi kiti žmonės, visi pagonys, kuriems skelbiamas mano vardas,­sako Viešpats, visa tai darantis’.

²³ Ir ne tik ji, bet ir mes patys, turintys pirmuosius Dvasios vaisius,­ir mes dejuojame, kantriai laukdami įsūnijimo, mūsų kūno atpirkimo.

⁴ ir visi gėrė tą patį dvasinį gėrimą. Jie gėrė iš dvasinės juos lydinčios uolos, o ta uola buvo Kristus.

⁹ Negundykime Kristaus, kaip kai kurie iš jų gundė ir mirė nuo gyvačių.

¹⁸ Ir Viešpats išgelbės mane iš visų piktų kėslų ir išsaugos savo dangiškajai karalystei. Jam šlovė per amžių amžius! Amen.

¹⁴ Jis atidavė save už mus, kad išpirktų mus iš visų nedorybių ir nuskaistintų sau ypatingą tautą, uolią geriems darbams.

⁸ Ezavas įsitikino, kad kanaanietės nepatinka jo tėvui Izaokui.

¹⁰ Viešpačiui nepatiko jo elgesys, todėl ir jį numarino.

¹⁴ Izraelis, ištiesęs savo dešinę, uždėjo ant Efraimo galvos, nors jis buvo jaunesnysis, ir savo kairę ant pirmagimio Manaso galvos, taip padarydamas sąmoningai.

¹ Izraelitai murmėjo prieš Viešpatį, ir Viešpačiui tai nepatiko. Tai išgirdęs, Viešpats užsirūstino, Jo ugnis užsidegė tarp jų ir ėmė naikinti stovyklos pakraštį.

³⁴ Balaamas tarė Viešpaties angelui: “Nusidėjau, nežinodamas, kad tu stovi prieš mane, o dabar, jei tau nepatinka, aš sugrįšiu”.

⁷ Viešpats tarė Samueliui: “Nežiūrėk į jo išvaizdą nė į jo ūgį, nes Aš jį atmečiau. Viešpats mato ne taip, kaip žmogus. Žmogus žiūri į išorę, bet Viešpats žiūri į širdį”.

²⁵ Omris darė pikta Viešpaties akivaizdoje, elgdamasis blogiau už visus savo pirmtakus.

⁷ Dievui tai nepatiko, ir Jis baudė Izraelį.

¹⁸ kad Viešpats pamatęs nenukreiptų nuo jo savo rūstybės, nes tai Jam nepatinka.

⁷ Ir ne visi Abraomo palikuonys yra jo vaikai, bet kaip pasakyta: “Iš Izaoko tau bus pašaukti palikuonys”. ⁸ Tai reiškia, kad ne vaikai pagal kūną yra Dievo vaikai, bet vaikai pagal pažadą laikomi palikuonimis.

¹¹ (dar jos dvyniams negimus ir jiems dar nepadarius nei gero, nei blogo,­kad Dievo nutarimas įvyktų pagal pasirinkimą, ne dėl darbų, bet šaukiančiojo valia),

¹⁸ Lotas jiems atsakė: “O ne, mano Viešpatie!

¹⁵ Tada Rebeka, paėmusi savo vyriausiojo sūnaus Ezavo geriausius drabužius, kurie buvo namie, apvilko jais jaunesnįjį sūnų Jokūbą,

²⁶ Labanas atsakė: “Mūsų krašte taip nedaro, kad išleistų jaunesniąją anksčiau už vyresniąją.

³³ Jie susėdo prieš jį, pirmagimis pagal savo pirmagimystę, o jauniausias pagal savo jaunumą. Ir jie žvilgčiojo vienas į kitą nustebę.

³ Rubenai, tu esi mano pirmagimis, mano tvirtybė, mano pajėgumo pradžia, pirmas orumu ir galybe.

¹¹ Taip nebus. Eikite vieni vyrai ir aukokite Viešpačiui, nes to juk jūs ir prašėte!” Ir juos išvarė iš faraono akivaizdos.

⁹ Protingosios atsakė: ‘Kad kartais nepristigtų ir mums, ir jums, verčiau eikite pas pardavėjus ir nusipirkite’.

¹⁴ Bet Petras atsakė: “Jokiu būdu, Viešpatie! Aš niekuomet nesu valgęs nieko sutepto ar nešvaraus”.

⁸ Aš atsakiau: ‘Jokiu būdu, Viešpatie! Dar niekada suteptas ir nešvarus maistas nebuvo mano burnoje’.

²⁰ Ir dėl Izmaelio Aš išklausiau tave! Aš jį palaiminau ir padarysiu jį vaisingą, ir nepaprastai padauginsiu: jis bus dvylikos kunigaikščių tėvas, ir padarysiu iš jo didelę tautą. ²¹ Tačiau savo sandorą sudarysiu su Izaoku, kurį Sara pagimdys tau šiuo laiku kitais metais”.

²⁸ Izaokas mylėjo Ezavą, nes mėgo jo sumedžiotą žvėrieną, bet Rebeka labiau mylėjo Jokūbą.

¹⁹ Jo vyrų, tinkančių eiti į karą, yra keturiasdešimt tūkstančių penki šimtai. ²⁰ Šalia jų bus Manaso giminė. Jos vadas yra Pedacūro sūnus Gamelielis. ²¹ Jo vyrų, tinkančių karui, yra trisdešimt du tūkstančiai du šimtai.

¹⁰ ‘Aš vienas neįstengiu jumis rūpintis, nes Viešpats, jūsų Dievas, jus padaugino, ir šiandien jūsų yra tiek, kiek dangaus žvaigždžių.

¹¹ Visi ten esantys žmonės ir vyresnieji atsakė: “Mes esame liudytojai. Viešpats telaimina moterį, ateinančią į tavo namus, kaip Rachelę ir Lėją, kurios sukūrė Izraelio namus. Tegul tau sekasi Efratoje ir tebūna garsus tavo vardas Betliejuje. ¹² Tebūna tavo namai kaip namai Pereco, kurį Tamara pagimdė Judui, per palikuonis, kuriuos Viešpats tau duos iš šios jaunos moters”.

¹⁷ Viešpats leis tau, tavo tautai ir tavo tėvų namams patirti tokių dienų per Asirijos karalių, kokių nebuvo nuo Efraimo ir Judo atsiskyrimo laikų.

¹⁰ Persai, luditai ir putitai buvo tavo kariai. Jų skydai ir šalmai, pakabinti tavyje, puošė tave.

⁶ iš Asero giminės dvylika tūkstančių, iš Neftalio giminės dvylika tūkstančių, iš Manaso giminės dvylika tūkstančių,

⁸ iš Zabulono giminės dvylika tūkstančių, iš Juozapo giminės dvylika tūkstančių, iš Benjamino giminės dvylika tūkstančių paženklintųjų.

⁶⁰ Atsisveikindami jie laimino ją: “Mūsų sesuo, tapk nesuskaitomų tūkstančių motina, tavo palikuonys tevaldo savo priešų miestų vartus!”

¹⁸ Vakaruose bus Efraimo sūnų stovykla. Jų vadas yra Amihudo sūnus Elišama.

⁴⁸ Septintą dieną aukojo Efraimo sūnų kunigaikštis, Amihudo sūnus Elišama:

⁵⁴ Aštuntą dieną aukojo Manaso sūnų kunigaikštis, Pedacūro sūnus Gamelielis:

²² Toliau ėjo Efraimo giminės pulkai, kuriems vadovavo Amihudo sūnus Elišama. ²³ Manaso giminės pulkų vadas buvo Pedacūro sūnus Gamelielis.

⁸ Efraimo giminės­Nūno sūnų Ozėją,

¹¹ iš Juozapo sūnų, Manaso giminės­ Susio sūnų Gadį,

¹⁶ Tai vardai vyrų, kuriuos Mozė pasiuntė išžvalgyti kraštą. Nūno sūnų Ozėją jis pavadino Jozue.

⁵ Abromas paėmė savo žmoną Sarają, brolio sūnų Lotą, visą turtą, kurį jie turėjo, žmones, kuriuos buvo įsigijęs Charane, ir išėjo į Kanaano šalį. Atėjęs į tą kraštą,

¹⁴ Tautą, kuriai jie vergaus, Aš teisiu, ir tada jie iš ten išeis su dideliu turtu.

³ Būk kaip ateivis šitoje šalyje. Aš būsiu su tavimi ir laiminsiu tave, nes tau ir tavo palikuonims duosiu visas šias žemes ir ištesėsiu priesaiką, kurią daviau tavo tėvui Abraomui.

¹⁵ Aš būsiu su tavimi ir tave saugosiu, ir lydėsiu visur, ir vėl tave parvesiu į šitą žemę; nepaliksiu tavęs, kol įvykdysiu tai, ką esu pažadėjęs”.

¹ Jokūbas apsigyveno Kanaano šalyje, kur jo tėvas buvo ateivis.

⁴ Aš lydėsiu tave į Egiptą ir parvesiu atgal, o Juozapas savo ranka užspaus tavo akis”.

²⁴ Juozapas sakė savo broliams: “Aš mirštu. Dievas tikrai aplankys jus ir išves iš šitos žemės į kraštą, kurį Jis prisiekdamas pažadėjo Abraomui, Izaokui ir Jokūbui”.

¹ Mozė kalbėjo izraelitams šioje Jordano pusėje, dykumoje, tarp Parano, Tofelio, Labano, Haceroto ir Di Zahabo miestų. ² Nuo Horebo per Seyro kalnus iki Kadeš Barnėjos yra vienuolikos dienų kelias. ³ Keturiasdešimtaisiais metais, vienuolikto mėnesio pirmą dieną Mozė kalbėjo izraelitams viską, ką jam Viešpats dėl jų buvo įsakęs. ⁴ Nugalėjęs amoritų karalių Sihoną, gyvenusį Hešbone, ir Bašano karalių Ogą, gyvenusį Aštarote, Edrėjo mieste, ⁵ šioje Jordano pusėje, Moabo žemėje, Mozė pradėjo aiškinti įstatymą: ⁶ “Viešpats, mūsų Dievas, mums kalbėjo prie Horebo: ‘Jau užtenka jums gyventi prie šio kalno. ⁷ Eikite pas amoritus į visas jų apylinkes: į lygumas, kalnuotas vietas, slėnius, pietų link ir išilgai jūros kranto, į Kanaano ir Libano žemes iki didžiosios Eufrato upės’. ⁸ Aš atvedžiau jus į žemę, kurią Viešpats prisiekė duoti jūsų tėvams Abraomui, Izaokui ir Jokūbui ir jų palikuonims. Eikite ir užimkite ją. ⁹ Aš jums anuo metu sakiau: ¹⁰ ‘Aš vienas neįstengiu jumis rūpintis, nes Viešpats, jūsų Dievas, jus padaugino, ir šiandien jūsų yra tiek, kiek dangaus žvaigždžių. ¹¹ Viešpats, jūsų tėvų Dievas, dar tūkstanteriopai tepadaugina ir tepalaimina jus, kaip Jis pažadėjo. ¹² Kaip aš vienas galiu nešti jūsų naštas, vargus ir vaidus? ¹³ Išsirinkite iš savo giminių išmintingų, sumanių ir žinomų vyrų, kad juos paskirčiau jums vadais’. ¹⁴ Tada jūs sutikote, kad taip padaryti yra gerai. ¹⁵ Aš iš jūsų giminių išmintingus bei sumanius vyrus paskyriau jums vadovauti: tūkstantininkais, šimtininkais, penkiasdešimtininkais ir dešimtininkais. ¹⁶ Įsakiau jūsų teisėjams: ‘Išklausykite bylas ir teisingai teiskite juos ir ateivius, ¹⁷ neatsižvelkite teisme į asmenis; išklausykite mažą ir didelį, nebijokite jokio žmogaus, nes teismas yra Dievo. Jeigu jums kas būtų per sunku, praneškite man, ir aš išklausysiu’. ¹⁸ Tuo metu aš jums įsakiau viską, ką privalote daryti. ¹⁹ Palikę Horebą, ėjome per didžiąją, baisiąją dykumą, kurią matėte, keliu per amoritų kalnus, kaip Viešpats, mūsų Dievas, buvo įsakęs. Kai atvykome į Kadeš Barnėją, ²⁰ jums sakiau: ‘Atėjote į amoritų kalnyną, kurį Viešpats, mūsų Dievas, mums duoda. ²¹ Štai Viešpaties jums pažadėtoji žemė. Eikite ir užimkite ją, nes Viešpats, jūsų tėvų Dievas, jums ją pažadėjo. Nieko nebijokite ir nenusigąskite’. ²² Tada jūs, priėję prie manęs, tarėte: ‘Siųskime vyrus apžiūrėti žemę ir pranešti, kuriuo keliu turime keliauti ir į kuriuos miestus eiti’. ²³ Man patiko ta šneka, todėl siunčiau iš jūsų dvylika vyrų, po vieną iš kiekvienos giminės. ²⁴ Jie nuėjo į kalnuotas vietas ligi Eškolo slėnio, apžiūrėjo žemę, ²⁵ paėmė jos vaisių ir, atnešę pas mus, tarė: ‘Gera žemė, kurią Viešpats, mūsų Dievas, mums duoda’. ²⁶ Tačiau jūs nenorėjote eiti ir sukilote prieš Viešpaties įsakymą, ²⁷ murmėdami savo palapinėse: ‘Viešpats mūsų nekenčia, todėl mus išvedė iš Egipto, kad amoritai mus sunaikintų. ²⁸ Kaipgi mes eisime? Pasiuntiniai išgąsdino mus, pranešdami, kad ta tauta gausesnė ir aukštesnė už mus, kad jų miestai dideli ir sustiprinti ligi dangaus ir kad ten jie matė ir Anako palikuonių’. ²⁹ Aš jums sakiau: ‘Nenusigąskite jų ir nebijokite, ³⁰ nes Viešpats, jūsų Dievas, eina priekyje jūsų ir pats už jus kariaus, kaip tai darė Egipte jūsų akivaizdoje. ³¹ Dykumoje patys matėte, kaip Viešpats, jūsų Dievas, nešė jus, kaip žmogus neša savo kūdikį, visą kelią, kuriuo ėjote, kol atėjote į šitą vietą’. ³² Bet jūs nepatikėjote Viešpačiu, jūsų Dievu, ³³ kuris ėjo pirma jūsų keliu ir nurodydavo vietą, kur ištiesti palapines; naktį rodydavo kelią ugnimi, o dieną­debesies stulpu. ³⁴ Viešpats girdėjo jūsų kalbas ir užsirūstinęs prisiekė: ³⁵ ‘Nė vienas iš šitos piktos kartos neišvys gerosios žemės, kurią su priesaika pažadėjau jūsų tėvams, ³⁶ išskyrus Jefunės sūnų Kalebą; jis ją matys; Aš duosiu jam ir jo vaikams žemę, kurioje jis vaikščiojo, nes jis sekė mane iki galo’. ³⁷ Viešpats užsirūstino ir ant manęs dėl jūsų ir tarė: ‘Ir tu neįeisi į ją, ³⁸ bet tavo tarnas Jozuė įeis; jį padrąsink, nes jis padalys žemę izraelitams. ³⁹ Jūsų kūdikiai, apie kuriuos sakėte, kad jie taps grobiu, ir jūsų sūnūs, kurie šiandien dar nežino skirtumo tarp gero ir pikto, įeis į ją; jiems Aš duosiu žemę, ir jie ją užims. ⁴⁰ Jūs gi grįžkite į dykumą, Raudonosios jūros link’. ⁴¹ Tada man atsakėte: ‘Nusidėjome Viešpačiui, eisime ir kovosime, kaip Viešpats, mūsų Dievas, įsakė’. Jūs apsiginklavote ir buvote pasiruošę traukti į kalnus. ⁴² Viešpats man tarė: ‘Sakyk jiems neiti ir nekovoti, kad nežūtų nuo savo priešų, nes Aš nebūsiu su jais’. ⁴³ Kalbėjau jums, bet jūs neklausėte, priešinotės Viešpaties įsakymui ir atkakliai žygiavote į kalnus. ⁴⁴ Amoritai, gyvenantys kalnuose, vijosi kaip bitės jus nuo Seyro iki Hormos. ⁴⁵ Sugrįžę raudojote Viešpaties akivaizdoje, bet Jis jūsų neklausė ir nekreipė į jus dėmesio. ⁴⁶ Todėl Kadeše pasilikote ilgą laiką”.

⁸ Viešpats bus su tavimi; Jis nepasitrauks ir nepaliks tavęs; nebijok ir nenusigąsk!”

⁵ Niekas prieš tave neatsilaikys per visą tavo gyvenimą. Kaip buvau su Moze, taip visuomet būsiu su tavimi. Aš nepaliksiu ir neapleisiu tavęs.

⁹ Atsimink, ką įsakiau,­būk stiprus ir drąsus, nenusigąsk ir nebijok! Aš, Viešpats, tavo Dievas, būsiu su tavimi, kur tik tu eisi”.

⁷ Viešpats tarė Jozuei: “Šiandien pradedu išaukštinti tave viso Izraelio akyse, kad jie patirtų, jog Aš būsiu su tavimi, kaip buvau su Moze.

¹⁴ Štai rengiuosi eiti keliu, kuriuo turi eiti visas pasaulis. Prisiminkite visa savo širdimi ir siela, kad Viešpats, jūsų Dievas, išpildė visus iki vieno savo gerus pažadus jums.

¹ Jozuė sušaukė visas Izraelio gimines į Sichemą, taip pat Izraelio vyresniuosius, vadovus, teisėjus ir valdininkus, ir jie stojo Dievo akivaizdon. ² Jozuė kalbėjo visai tautai: “Taip sako Viešpats, Izraelio Dievas: ‘Anapus upės senovėje gyveno jūsų tėvai, Abraomo ir Nahoro tėvas Tara, ir jie tarnavo svetimiems dievams. ³ Vėliau jūsų tėvą Abraomą iš anapus upės vedžiau per visą Kanaano kraštą, padauginau jo palikuonis ir jam daviau Izaoką. ⁴ Izaokui daviau Jokūbą ir Ezavą. Ezavui daviau Seyro kalnyną. O Jokūbas ir jo vaikai nuvyko į Egiptą. ⁵ Vėliau siunčiau Mozę ir Aaroną ir Egiptą varginau nelaimėmis, o jus išvedžiau. ⁶ Aš išvedžiau jūsų tėvus iš Egipto. Jie atėjo prie jūros. Egiptiečiai vijosi jūsų tėvus su kovos vežimais ir raiteliais iki Raudonosios jūros. ⁷ Jiems šaukiantis Viešpaties, Aš padariau tamsą tarp jūsų ir egiptiečių, užleidau ant jų jūrą ir paskandinau juos. Jūsų akys matė, ką dariau Egipte. Po to jūs ilgai gyvenote dykumoje. ⁸ Vėliau atvedžiau jus į šalį amoritų, kurie gyveno Jordano rytuose. Jie kariavo su jumis, bet Aš atidaviau juos į jūsų rankas; jūs užėmėte jų šalį, o Aš juos išnaikinau jūsų akyse. ⁹ Po to Ciporo sūnus Balakas, Moabo karalius, kariavo su Izraeliu. Jis pasikvietė Beoro sūnų Balaamą, kad jus prakeiktų. ¹⁰ Aš neklausiau Balaamo ir priverčiau jį jus palaiminti. Taip Aš išgelbėjau jus iš jo rankų. ¹¹ Vėliau jūs, perėję per Jordaną, atėjote į Jerichą. Jericho vyrai, amoritai, perizai, kanaaniečiai, hetitai, girgašai, hivai ir jebusiečiai kariavo prieš jus, bet Aš atidaviau juos į jūsų rankas. ¹² Aš siunčiau širšes pirma jūsų, ir jie pabėgo. Taip buvo nugalėti du amoritų karaliai, ne kardu ir ne lanku. ¹³ Aš daviau jums žemę, kurios jūs nebuvote arę, ir miestus, kurių nestatėte. Jus maitino vynuogynai ir alyvmedžiai, kurių nesodinote’. ¹⁴ Taigi dabar bijokite Viešpaties ir Jam tarnaukite nuoširdžiai ir ištikimai, pašalinkite dievus, kuriems tarnavo jūsų tėvai anapus upės ir Egipte. ¹⁵ O jei jums nepatinka tarnauti Viešpačiui, tai šiandien apsispręskite, kam norite tarnauti: dievams, kuriems tarnavo jūsų tėvai, gyvenusieji anapus upės, ar dievams amoritų, kurių šalyje gyvenate. Bet aš ir mano namai tarnausime Viešpačiui”. ¹⁶ Tauta atsakė: “Taip nebus, kad apleistume Viešpatį ir tarnautume svetimiems dievams. ¹⁷ Juk Viešpats, mūsų Dievas, išvedė mus ir mus saugojo visą kelią, kuriuo ėjome, ir visose tautose, kurias sutikome. ¹⁸ Viešpats išvarė pirma mūsų amoritus, gyvenusius krašte. Taigi mes taip pat tarnausime Viešpačiui, nes Jis yra mūsų Dievas”. ¹⁹ Jozuė tarė: “Jūs negalėsite tarnauti Viešpačiui, nes Jis yra šventas ir pavydus Dievas. Jis neatleis jūsų nusikaltimų ir nuodėmių. ²⁰ Jei apleisite Viešpatį ir tarnausite svetimiems dievams, tai Jis baus jus ir sunaikins, iki tol jums daręs gera”. ²¹ Tauta atsakė Jozuei: “Ne! Mes tarnausime Viešpačiui”. ²² Tada Jozuė tarė tautai: “Jūs patys esate liudytojai, kad pasirinkote Viešpatį ir norite Jam tarnauti”. Jie atsakė: “Taip, mes esame liudytojai”. ²³ “Dabar pašalinkite svetimus dievus iš savo tarpo ir palenkite savo širdį prie Viešpaties, Izraelio Dievo”. ²⁴ Tauta atsakė Jozuei: “Viešpačiui, savo Dievui, tarnausime ir Jo klausysime”. ²⁵ Jozuė tą dieną Sicheme padarė su Izraelio tauta sandorą ir jai davė įsakymus ir nurodymus. ²⁶ Tuos žodžius Jozuė įrašė į Dievo įstatymo knygą ir, paėmęs didžiulį akmenį, pastatė jį po ąžuolu, kuris augo prie Viešpaties šventyklos. ²⁷ Tada jis tarė visai tautai: “Šitas akmuo tebūna liudytojas jums, nes jis girdėjo visus Viešpaties žodžius, kuriuos Jis kalbėjo mums, kad neišsigintumėte savo Dievo”. ²⁸ Po to Jozuė leido žmonėms grįžti kiekvienam į savo paveldėjimą. ²⁹ Tada mirė Viešpaties tarnas, Nūno sūnus Jozuė, sulaukęs šimto dešimties metų amžiaus. ³⁰ Jį palaidojo jo paveldėtoje žemėje Timnat Serache, Efraimo kalnyne, į šiaurę nuo Gaašo kalno. ³¹ Izraelis tarnavo Viešpačiui per visas Jozuės dienas ir per visas dienas vyresniųjų, kurie gyveno ilgiau už Jozuę ir žinojo visus Viešpaties darbus, padarytus Izraeliui. ³² Juozapo kaulus, kuriuos izraelitai atsigabeno iš Egipto, palaidojo Sicheme, sklype, kurį Jokūbas pirko iš Hamoro, Sichemo tėvo, sūnų už šimtą sidabrinių. Tą žemę paveldėjo Juozapo palikuonys. ³³ Aarono sūnus Eleazaras irgi mirė; jį palaidojo Gibėjoje, jo sūnaus Finehaso žemėje, kuri buvo Efraimo kalnyne.

² “Aš einu visos žemės keliu. Būk stiprus ir tikras vyras. ³ Saugok Viešpaties, savo Dievo, nurodymus, vaikščiok Jo keliais, laikykis Jo nuostatų, įsakymų, įstatymų ir įspėjimų, surašytų Mozės įstatyme, kad tau sektųsi visur ir visuomet, ⁴ kad Viešpats ištesėtų savo žodį, kurį Jis man kalbėjo: ‘Jei tavo sūnūs ištikimai vaikščios mano keliais, visa širdimi ir siela pasitikės manimi, tai tavo palikuonys valdys Izraelį’.

⁴⁶ Viešpats yra gyvas! Palaiminta tebūna mano uola! Aukštinamas tebūna mano išgelbėjimo Dievas.

³ Nesudėkite vilčių į kunigaikščius, į žmonių sūnus, kurie nieko išgelbėti negali! ⁴ Kai dvasia jų iškeliauja, jie sugrįžta į žemę; tą pačią dieną jų sumanymai žūva.

⁵ Jūsų tėvų nebėra ir pranašai negyvena per amžius, ⁶ bet mano žodžiai ir nuostatai, kuriuos buvau paskelbęs savo tarnams pranašams, pasivijo jūsų tėvus. Jie sugrįžo ir sakė: ‘Kaip kareivijų Viešpats sumanė mums padaryti pagal mūsų kelius ir darbus, taip Jis ir pasielgė’ ”.

²⁹ “Dabar, Valdove, leidi, kaip žadėjai, savo tarnui ramiai iškeliauti,

³⁶ Juk Dovydas, patarnavęs savajai kartai pagal Dievo valią, užmigo, buvo palaidotas prie savo tėvų ir supuvo.

⁶ Nes aš jau atnašaujamas, ir mano iškeliavimo laikas jau čia pat.

³ be tėvo, be motinos, be kilmės sąrašo, neturintis nei dienų pradžios, nei gyvenimo pabaigos, panašus į Dievo Sūnų. Jis lieka kunigas visam laikui.

⁸ Čia dešimtines ima mirtingi žmonės, o tenai­tas, apie kurį paliudyta, jog jis gyvena.

²³ Anų kunigų buvo daug, nes mirtis jiems sukliudydavo ilgiau pasilikti. ²⁴ O kadangi šis išlieka per amžius, Jis turi neatšaukiamą kunigystę. ²⁵ Todėl Jis ir gali visada išgelbėti tuos, kurie per Jį eina prie Dievo, nes Jis amžinai gyvas, kad juos užtartų.

¹⁴ Žinau, kad greitai ateis mano palapinės nugriovimo metas, kaip ir mūsų Viešpats Jėzus Kristus man apreiškė.

¹⁶ Ketvirtoji karta sugrįš čia, nes amoritų nusikaltimų saikas dar nėra pilnas”.

¹⁹ Sklypą, kuriame pasistatė palapinę, jis nusipirko iš Sichemo tėvo Hamoro sūnų už šimtą monetų.

²⁸ Pasiėmė jų avis, galvijus, asilus ir visa, kas buvo mieste ir laukuose.

¹⁷ Jis pripažins nemylimosios sūnų pirmagimiu ir jam duos dvigubą dalį, nes tas yra jo pajėgumo pradžia ir jam priklauso pirmagimio teisė.

¹⁴ Juozapo palikuonys kalbėjo Jozuei: “Kodėl davei mums paveldėti tik vieną dalį žemės? Juk mes esame gausi tauta, Viešpats mus laimina”. ¹⁵ Jozuė jiems atsakė: “Jei esate gausi tauta ir jei Efraimo kalnynas jums yra per ankštas, tai eikite į mišką ir ten įsikurkite perizų ir milžinų sūnų krašte”. ¹⁶ Juozapo palikuonys tarė: “Kalnyno mums neužtenka, bet kanaaniečiai, kurie gyvena lygumose, turi geležinių kovos vežimų. Jų turi ir tie, kurie gyvena Bet Šeano kaimuose ir miestuose bei Jezreelio lygumose”. ¹⁷ Tada Jozuė kalbėjo Juozapo giminėms, Efraimui ir Manasui: “Esate gausi ir tvirta tauta. Jums neužtenka vienos dalies. ¹⁸ Jums teks kalnynas; nors jis yra apaugęs mišku, iškirskite jį ir gyvenkite ten. Jūs nugalėsite kanaaniečius, nors jie turi geležinių kovos vežimų ir yra stipri tauta”.

³² Juozapo kaulus, kuriuos izraelitai atsigabeno iš Egipto, palaidojo Sicheme, sklype, kurį Jokūbas pirko iš Hamoro, Sichemo tėvo, sūnų už šimtą sidabrinių. Tą žemę paveldėjo Juozapo palikuonys.

²³ Viešpats, Izraelio Dievas, išvarė amoritus, kad tą kraštą atiduotų Izraeliui, o tu nori jame apsigyventi.

² Nors Judas buvo galingiausias tarp savo brolių ir iš jo kilo kunigaikštis, bet pirmagimio teisė atiteko Juozapui.

¹³ Taip sako Viešpats Dievas: “Kraštą paveldės dvylika Izraelio giminių. Jis bus padalintas, o Juozapas gaus dvi dalis.

⁹ Juk Aš išnaikinau dėl jūsų amoritus, nors jie buvo aukšti kaip kedrai ir stiprūs kaip ąžuolai. Aš sunaikinau jų vaisius virš žemės ir šaknis žemėje.

⁵ Taigi Jis užsuko į Samarijos miestą, vadinamą Sicharu, netoli nuo lauko, kurį Jokūbas buvo davęs savo sūnui Juozapui.