Job 15 Cross References - Lithuanian

¹ Temanas Elifazas atsakydamas tarė: ² “Ar išmintingas žmogus kalba tuščius žodžius ir pripildo savo vidurius rytų vėjo? ³ Ar jis kalba netinkamus žodžius ir sako tai, kas neatneša nieko gero? ⁴ Tu atmetei baimę ir nesivaržai, kalbėdamas prieš Dievą. ⁵ Tavo lūpos kalba apie tavo kaltę ir tu pasirinkai klastingą liežuvį. ⁶ Tavo paties burna pasmerkia tave, o ne aš, tavo paties lūpos liudija prieš tave. ⁷ Bene tu esi pirmas gimęs žmogus, sutvertas pirma kalnų? ⁸ Ar tu girdėjai Dievo paslaptis ir turi visą išmintį? ⁹ Ką žinai, ko mes nežinome? Ką supranti, ko mes nesuprantame? ¹⁰ Tarp mūsų yra ilgaamžių ir žilagalvių, senesnių už tavo tėvą. ¹¹ Ar tau neužtenka Dievo paguodos? Ar turi kokią paslaptį? ¹² Kodėl tavo širdis tave nunešė į šalį ir prieš ką merki savo akį? ¹³ Kodėl nukreipi savo dvasią prieš Dievą ir leidi tokiems žodžiams išeiti iš tavo lūpų? ¹⁴ Kas yra žmogus, kad būtų tyras; tas, kuris gimęs iš moters, kad būtų teisus? ¹⁵ Jis nepasitiki savo šventaisiais ir dangūs nėra tyri Jo akivaizdoje, ¹⁶ tuo labiau bjaurus ir purvinas žmogus, kuris geria nedorybę kaip vandenį. ¹⁷ Klausyk manęs, aš tave pamokysiu, ką patyriau, pasakysiu, ¹⁸ ką išminčiai skelbė, sužinoję iš savo tėvų, ir nenuslėpė. ¹⁹ Jiems vieniems buvo atiduota žemė ir joks svetimšalis nevaikščiojo tarp jų. ²⁰ Nedorėlis kenčia per visas savo dienas, metų skaičius paslėptas nuo prispaudėjo. ²¹ Baisūs garsai jo ausyse, taikos metu jį užklumpa naikintojas. ²² Jis nesitiki ištrūkti iš tamsos, jis paskirtas kardui. ²³ Jis klaidžioja, ieškodamas duonos. Bet kur ji? Jis žino, kad jo laukia tamsi diena. ²⁴ Jį gąsdina vargas ir pavojus, jie nugalės jį kaip karalius, pasiruošęs kovai. ²⁵ Nes jis grasina Dievui, kėsinasi į Visagalį, ²⁶ su skydu rankoje puola Jį. ²⁷ Jo veidas padengtas riebalais, jis pats aptekęs taukais. ²⁸ Jis gyvena sugriautuose miestuose, namuose, kuriuose niekas negyvena, kurie skirti nugriauti. ²⁹ Jis nepraturtės, jo nuosavybė neišliks; jo turtai nepasklis po žemę. ³⁰ Jis neištrūks iš tamsos, jo šakas sudegins liepsna, nuo Jo burnos kvapo jis pranyks. ³¹ Tenepasitiki apsigaudamas tuštybe, nes tuštybe bus jam atlyginta. ³² Jis pražus ne laiku ir jo šakos nežaliuos. ³³ Jo neprinokusios vynuogės nukris, nubyrės kaip alyvmedžio žiedai. ³⁴ Veidmainių susirinkimas bus nevaisingas, ir ugnis sudegins kyšių ėmėjų palapines. ³⁵ Jie pastoja piktu sumanymu ir pagimdo blogį; jų pilvas paruošia apgaulę”.

¹¹ Trys Jobo draugai: temanas Elifazas, šuachas Bildadas ir naamatietis Cofaras, išgirdę apie Jobo nelaimę, susitarė ir atėjo gedėti su juo ir jį paguosti.

¹ Temanas Elifazas atsakydamas tarė:

¹ Temanas Elifazas atsakydamas tarė:

⁷ Po pasikalbėjimo su Jobu Viešpats tarė temaniui Elifazui: “Mano rūstybė užsidegė prieš tave ir abu tavo draugus, nes jūs nekalbėjote teisingai apie mane kaip mano tarnas Jobas.

⁹ Tuomet temanas Elifazas, šuachas Bildadas ir naamatietis Cofaras padarė, ką Viešpats buvo jiems įsakęs, o Viešpats išklausė Jobą.

²⁶ Jūs savo žodžiais man tik prikaišiojate; jie nuliūdusiam praeina lyg vėjas.

² “Ar dar ilgai tu šitaip kalbėsi? Tavo žodžiai yra kaip stiprus vėjas.

² “Ar žodžių gausybė neturi būti atsakyta? Ar, daug kalbėdamas, būsi išteisintas? ³ Ar tavo melai galėtų nutildyti vyrus? Kai tu tyčiojiesi, ar niekas tavęs nesugėdins?

² Kiek jūs žinote, tiek ir aš žinau, aš nesu menkesnis už jus.

¹ Efraimas gano vėją ir vejasi rytų vėją, kasdien daugina melus ir sunaikinimą. Jie tariasi su Asirija ir gabena aliejų į Egiptą.

¹³ Kas tarp jūsų išmintingas ir sumanus? Teparodo geru elgesiu savo darbus su išmintingu romumu.

⁴ Jūs esate melo kalviai, niekam tikę gydytojai. ⁵ Jei jūs tylėtumėte, tuo parodytumėte savo išmintį.

² “Tokių kalbų aš jau daug girdėjau. Netikę guodėjai jūs visi. ³ Kada pasibaigs tuščios kalbos? Kas verčia tave man atsakyti?

¹ Jobas atsakydamas tarė: ² “Kaip tu padėjai bejėgiui ir parėmei nusilpusio ranką! ³ Koks geras ir išmintingas buvo tavo patarimas!

¹³ Įžūlios yra jūsų kalbos prieš mane, tačiau jūs sakote: ‘Ką gi sakėme prieš Tave?’ ¹⁴ Jūs sakėte: ‘Jokios naudos iš tarnavimo Dievui. Kas iš to, kad laikėmės Jo nuostatų ir vaikščiojome nuleidę galvas Viešpaties akivaizdoje? ¹⁵ Dabar mes vadiname laimingais išdidžiuosius. Jiems sekasi, nors jie elgiasi nedorai. Jie gundo Dievą, bet nebaudžiami’ ”.

³⁶ Todėl sakau jums: teismo dieną žmonės turės duoti apyskaitą už kiekvieną pasakytą tuščią žodį. ³⁷ Pagal savo žodžius būsi išteisintas ir pagal savo žodžius būsi pasmerktas”.

⁶ Jūsų kalba visuomet tebūna maloni ir druska pasūdyta, kad sugebėtumėte kiekvienam atsakyti.

⁴ tas yra išdidus, nieko neišmano, serga nuo ginčų ir nuo svaidymosi žodžiais, iš kurių atsiranda pavydas, nesutarimas, piktžodžiavimas, blogi įtarinėjimai ⁵ ir kivirčai tarp sugedusio proto žmonių, praradusių tiesos nuovoką ir manančių, jog dievotumas esąs pasipelnymas. Šalinkis tokių.

¹³ Taip mirė Saulius dėl savo nusikaltimo Viešpačiui ir Jo žodžiui, kurio jis nesilaikė, ir dėl to, kad ieškojo patarimo pas mirusiųjų dvasių iššaukėją. ¹⁴ Jis neieškojo Viešpaties, todėl Viešpats nužudė jį ir atidavė karalystę Jesės sūnui Dovydui.

⁵ Dabar tai užgriuvo tave, ir tu nusilpai; tai palietė tave, ir tu sunerimęs. ⁶ Ar tai tavo baimė, pasitikėjimas, viltis ir tiesumas tavo kelių?

⁸ Aš ieškočiau Dievo ir patikėčiau savo bylą Jam,

¹⁴ Kenčiantis turėtų susilaukti gailestingumo iš savo draugo, tačiau jis atsisako Visagalio baimės.

¹⁰ Ar jis linksminsis Visagalyje ir nuolat šauksis Dievo?

¹ Nedorėlio nuodėmė kalba mano širdyje, kad nėra Dievo baimės prieš jo akis. ² Jis pataikauja sau, kai suranda savyje kaltę, kurios reikėtų nekęsti. ³ Jo burnos žodžiai­nedorybė ir klasta. Jis liovėsi elgtis išmintingai ir daryti gera.

¹²⁶ Viešpatie, metas Tau veikti, nes žmonės laužo Tavo įstatymą.

¹⁴ Jie nesišaukė manęs nuoširdžiai, kai dejavo savo guoliuose. Dėl javų ir vyno jie susirinko, bet prieš mane maištavo.

¹⁰ Paims juos giminaitis ar tas, kuris degina kūnus, ir išneš lavonus iš namų, ir sakys likusiam namuose: “Ar dar yra gyvų su tavimi?”, tas atsakys: “Nėra!” Ir jis sakys: “Tylėk! Negalima minėti Viešpaties vardo”.

⁶ ir tuos, kurie, nusisukę nuo Viešpaties, neieško Jo, net nesiteirauja apie Jį”.

¹ Jėzus pasakė jiems palyginimą, kaip reikia visuomet melstis ir neprarasti ryžto,

³¹ O gal tikėjimu panaikiname įstatymą? Jokiu būdu! Priešingai, mes įstatymą įtvirtiname.

²¹ Neatstumiu Dievo malonės, nes jei teisumas įgyjamas įstatymu, tuomet Kristus mirė veltui.

¹³ Jis sugauna gudriuosius jų pačių klastose, ir sukčių sumanymai nueina niekais.

²² Nėra jokio skirtumo. Todėl sakau: ‘Jis sunaikina kaltą ir nekaltą’. ²³ Jei netikėta nelaimė pražudo, Jis juokiasi iš nekaltųjų išmėginimų. ²⁴ Žemė atiduota nedorėliams, Jis uždengia teisėjų veidus. Kas gi visa tai daro, ar ne Jis?

⁶ Plėšikų palapinės pilnos ir Dievą rūstinantys saugūs, bet Dievas atidavė viską į jų rankas.

¹⁹ Tavo burna kalba pikta ir tavo liežuvis sako klastą. ²⁰ Tu kalbi prieš savo brolį ir šmeiži savo motinos sūnų.

² Tavo liežuvis planuoja pražūtį kaip aštrus peilis, tu klastadary! ³ Tu mėgsti pikta labiau kaip gera, tau mieliau meluoti negu teisybę kalbėti. ⁴ Tu mėgsti pražūtingas kalbas, klastingas liežuvi!

³ Jie galanda savo liežuvį kaip kardą, taiko užnuodytą žodį kaip strėlę,

² Nuo meluojančių lūpų, nuo klastingo liežuvio išlaisvink, Viešpatie, mano sielą. ³ Ką tau duos ir ką padarys, apgaulingas liežuvi?

³ “Jie sulenkia savo liežuvį melui kaip lanką. Jie nepakyla už tiesą žemėje. Jie eina iš pikto į piktą, o manęs nepažįsta”,­sako Viešpats. ⁴ “Saugokitės artimo, nepasitikėkite broliu, nes brolis elgiasi klastingai, o artimas skleidžia šmeižtus. ⁵ Vienas apgauna kitą, jie nekalba tiesos. Jie išmokė savo liežuvius kalbėti melą, elgiasi suktai, kol pavargsta.

⁸ Jų liežuvis yra mirtina strėlė, jų žodžiai­klasta. Jie taikiai kalba su savo artimu, bet savo širdyje spendžia jam žabangus.

²¹ Iš vidaus, iš žmonių širdies, išeina pikti sumanymai, svetimavimai, paleistuvystės, vagystės, žmogžudystės, ²² godumas, piktumas, klasta, nesusilaikymas, pavydas, piktžodžiavimai, išdidumas, kvailystė.

⁴⁵ Geras žmogus iš gero savo širdies lobyno iškelia gera, o blogas iš blogo savo širdies lobyno iškelia bloga. Jo lūpos kalba tai, ko pertekusi širdis”.

²⁶ Jei kas iš jūsų mano esąs pamaldus ir nepažaboja savo liežuvio, bet apgaudinėja savo širdį, to pamaldumas tuščias.

⁵ Taip pat ir liežuvis yra mažas narys, bet giriasi didžiais dalykais. Žiūrėkite, kokia maža ugnelė padega didžiausią girią; ⁶ ir liežuvis yra ugnis­nedorybės pasaulis. Liežuvis yra vienas iš mūsų narių, kuris suteršia visą kūną, padega gyvenimo eigą, pats pragaro padegtas. ⁷ Kiekviena žvėrių, paukščių, šliužų ir jūros gyvūnų veislė buvo sutramdyta ir yra sutramdoma žmogaus prigimties jėga. ⁸ O liežuvio joks žmogus nepajėgia suvaldyti; jis lieka nerimstanti blogybė, pilna mirtinų nuodų.

²⁰ Jei teisinčiau save, mano paties žodžiai pasmerktų mane; jei būčiau nekaltas, jie mane kaltintų.

⁸ Ką tu sakei, aš girdėjau, klausiausi tavo žodžių: ⁹ ‘Aš esu tyras, be nuodėmės, esu nenusikaltęs ir nėra manyje neteisybės. ¹⁰ Jis kaltina mane, laiko mane savo priešu. ¹¹ Jis įtvėrė mano kojas į šiekštą, seka visus mano žingsnius’. ¹² Štai čia tu klysti, nes Dievas yra didesnis už žmogų.

⁵ Juk Jobas sakė: ‘Aš esu teisus, bet Dievas nedaro man teisybės. ⁶ Nors esu teisus, mane laiko melagiu; mano žaizda nepagydoma, nors esu nekaltas’. ⁷ Ar yra kitas toks žmogus kaip Jobas, kuris geria paniekinimus kaip vandenį, ⁸ kuris draugauja su piktadariais ir bendrauja su nedorėliais? ⁹ Jis sakė: ‘Žmogui jokios naudos, jei jis stengiasi patikti Dievui’.

² “Ar manai, kad tu teisingai kalbi sakydamas: ‘Aš esu teisesnis už Dievą’? ³ Nes tu sakai: ‘Kokia nauda man iš to, jei aš nenusidedu?’

⁸ Ar tu panaikinsi mano sprendimą? Ar mane smerksi, o save teisinsi?

³ Kas paniekina patarimą, neturėdamas supratimo? Aš kalbėjau tai, ko nesuprantu, kas man per daug nuostabu ir nežinoma.

⁸ Juos pražudys jų pačių liežuvis. Visi, kurie matys juos, šalinsis nuo jų.

³⁷ Pagal savo žodžius būsi išteisintas ir pagal savo žodžius būsi pasmerktas”.

⁶⁵ Tada vyriausiasis kunigas persiplėšė drabužius ir sušuko: “Jis piktžodžiauja! Kam dar mums liudytojai?! Štai girdėjote Jo piktžodžiavimą.

²² Jis atsiliepė: ‘Tavo paties žodžiais teisiu tave, netikęs tarne. Tu žinojai, kad aš griežtas žmogus: imu, ko nepadėjau, ir pjaunu, ko nesėjau.

¹ Ir Adomas pažino savo žmoną Ievą, ir ji tapo nėščia. Ji pagimdė Kainą ir tarė: “Įsigijau sūnų Viešpaties pagalba”.

¹² Su senoliais išmintis, ir ilgaamžiai turi supratimą.

¹⁰ Tarp mūsų yra ilgaamžių ir žilagalvių, senesnių už tavo tėvą.

⁴ Kur buvai, kai Aš dėjau žemės pamatus? Atsakyk, jei supranti. ⁵ Ar žinai, kas nustatė jos dydį, kas ją išmatavo? ⁶ Ant ko pritvirtintas jos pamatas arba kas padėjo jos kertinį akmenį, ⁷ kai kartu giedojo ryto žvaigždės ir šaukė iš džiaugsmo visi Dievo sūnūs? ⁸ Kas uždarė jūros duris, kai ji veržėsi, tarsi išeidama iš įsčių? ⁹ Aš aprengiau ją debesimis lyg drabužiu ir apsupau tamsa lyg vystyklais, ¹⁰ kai jai paskyriau ribas, įdėjau skląstį bei duris ¹¹ ir pasakiau: ‘Iki čia ateisi, ne toliau; čia sustos tavo puikiosios bangos’. ¹² Ar kada nors savo gyvenime įsakei rytui ir nurodei aušrai jos vietą, ¹³ kad ji, pasiekus žemės pakraščius, nukratytų nedorėlius nuo jos? ¹⁴ Žemė keičiasi kaip molis po antspaudu, susiklosto kaip drabužis. ¹⁵ Nedorėliams saulė nebešviečia, jų pakelta ranka sulaužoma. ¹⁶ Ar kada pasiekei jūros šaltinius ir vaikštinėjai tyrinėdamas gelmes? ¹⁷ Ar mirties vartai tau buvo atverti, ar matei mirties šešėlio duris? ¹⁸ Ar išmatavai žemės platybes? Atsakyk, jei visa tai žinai. ¹⁹ Kur yra kelias į šviesą, kur gyvena tamsa? ²⁰ Ar gali pasiekti jų ribas ir surasti taką į jų namus? ²¹ Aišku, tu žinai, nes tada jau buvai gimęs ir gyveni nuo amžių! ²² Ar buvai nuėjęs į sniego sandėlius ir sandėlius krušos, ²³ kurią laikau sielvarto metui, karo ir kovos dienai? ²⁴ Kur yra kelias, kuriuo ateina šviesa ir iš kur pakyla žemėje rytys? ²⁵ Kas nustatė lietui ir žaibui kryptį, ²⁶ kad lytų negyvenamose vietose, dykumose, kur nėra žmonių, ²⁷ drėkintų tuščią ir apleistą žemę, kad želtų žolė? ²⁸ Ar lietus turi tėvą? Kas pagimdė rasos lašus? ²⁹ Kur gimė ledas? Kas pagimdė šerkšną po dangumi? ³⁰ Kodėl vanduo sukietėja į akmenį ir gelmių paviršius užšąla? ³¹ Ar gali surišti Sietyno raiščius ir atrišti Oriono? ³² Ar gali liepti užtekėti Zodiakui ir Grįžulo ratams jų laiku? ³³ Ar pažįsti dangaus nuostatus ir gali juos pritaikyti žemei? ³⁴ Ar gali įsakyti debesiui, kad jo srovės išsilietų ant tavęs? ³⁵ Ar gali pasiųsti žaibus, kad jie išeitų, sakydami: ‘Štai mes čia’? ³⁶ Kas įdėjo išmintį į širdį ir davė supratimą protui? ³⁷ Kas gali suskaičiuoti debesis? Kas gali uždaryti dangaus indus, ³⁸ kai dulkės tampa purvu ir grumstai sulimpa? ³⁹ Ar gali sumedžioti liūtei grobį ir pasotinti jos jauniklius, ⁴⁰ gulinčius olose ir lindynėse? ⁴¹ Kas paruošia varnui peną, kai jo jaunikliai šaukiasi Dievo, klaidžiodami be maisto?”

² Pirma, negu buvo sutverti kalnai, žemė ir pasaulis, Tu, Dieve, esi nuo amžių ir per amžius!

²² Viešpats turėjo mane savo kelio pradžioje, prieš visus savo darbus. ²³ Nuo amžių aš įtvirtinta, nuo pradžios, prieš pasaulio sutvėrimą. ²⁴ Aš buvau pagimdyta, kai dar netryško vandens šaltiniai, nebuvo gelmių. ²⁵ Pirma kalnų ir kalvų iškilimo aš buvau pagimdyta,

²⁹ Kas paslėpta, priklauso Viešpačiui, mūsų Dievui, o kas apreikšta­mums ir mūsų vaikams, kad per amžius vykdytume visus šito įstatymo žodžius”.

⁶ Jis apreikštų tau išminties paslaptis, ir tu pamatytum, kad du kartus daugiau turėtum kentėti. Žinok, kad Dievas iš tavęs reikalauja mažiau, negu verta tavo neteisybė.

² “Iš tikrųjų jūs esate žmonės, su kuriais išmintis mirs!

⁵ Jei jūs tylėtumėte, tuo parodytumėte savo išmintį. ⁶ Pasiklausykite mano svarstymų, įsidėmėkite mano kalbą.

⁴ kai mano jaunystės dienomis Dievo paslaptis buvo virš mano palapinės.

¹⁴ Viešpaties paslaptis su tais, kurie Jo bijo, jiems Jis apreikš savo sandorą.

³² Viešpats bjaurisi ydingu žmogumi, bet Jis artimas teisiajam.

¹⁸ Kas buvo Viešpaties pasitarime, kas Jį matė ir girdėjo Jo žodį? Kas klausėsi Jo žodžio ir Jį išgirdo?

⁷ Tikrai Viešpats Dievas nieko nedaro, neapreiškęs savo paslapties savo tarnams, pranašams.

²⁵ Anuo metu Jėzus kalbėjo: “Aš šlovinu Tave, Tėve, dangaus ir žemės Viešpatie, kad paslėpei tai nuo išmintingųjų ir gudriųjų, o apreiškei mažutėliams.

¹¹ Jėzus atsakė: “Jums duota pažinti dangaus karalystės paslaptis, o jiems neduota.

³⁵ kad išsipildytų, kas buvo per pranašą pasakyta: “Aš atversiu savo burną palyginimais, skelbsiu nuo pasaulio sukūrimo paslėptus dalykus”.

¹⁵ Jau nebevadinu jūsų tarnais, nes tarnas nežino, ką veikia jo šeimininkas. Jus Aš draugais vadinu, nes jums viską paskelbiau, ką iš savo Tėvo girdėjau.

³⁴ “Ir kas gi pažino Viešpaties mintį? Ir kas buvo Jo patarėju?”

²⁵ Tam, kuris gali jus sustiprinti pagal mano Evangeliją ir Jėzaus Kristaus skelbimą, pagal apreiškimo paslaptį, nutylėtą nuo pasaulio pradžios, ²⁶ bet dabar atskleistą ir pranašų raštais amžinojo Dievo įsakymu paskelbtą visoms tautoms, kad jos paklustų tikėjimui,­

⁹ Bet skelbiame, kaip parašyta: “Ko akis neregėjo, ko ausis negirdėjo, kas žmogui į širdį neatėjo, tai paruošė Dievas tiems, kurie Jį myli”. ¹⁰ Dievas mums tai apreiškė per savo Dvasią, nes Dvasia visa ištiria, net Dievo gelmes. ¹¹ Kas iš žmonių žino, kas yra žmogaus, jei ne paties žmogaus dvasia? Taip pat niekas nežino, kas yra Dievo, tik Dievo Dvasia.

¹⁶ “Kas gi suvokė Viešpaties mintį, kad galėtų Jį pamokyti?” O mes turime Kristaus protą.

³ Aš turiu supratimą kaip ir jūs ir nesu už jus menkesnis. O kas viso to nežino?

³ Koks geras ir išmintingas buvo tavo patarimas! ⁴ Kam tu kalbėjai šiuos žodžius? Kokia dvasia atėjo iš tavęs?

⁷ Negi viską vertinate pagal išorę? Jei kas pasitiki, kad yra Kristaus, tegul pamąsto dar kartą: kaip jis Kristaus, taip ir mes.

⁵ Bet aš manau nesąs prastesnis už pačius didžiausius apaštalus.

²¹ Mūsų gėdai pasakysiu, kad buvome tam per silpni. Bet jei kas kuo nors drąsus,­tai sakau iš kvailumo,­ aš drąsus taip pat. ²² Jie žydai? Ir aš. Jie izraelitai? Ir aš. Jie Abraomo palikuonys? Ir aš. ²³ Jie Kristaus tarnai? Kalbu kaip kvailys: aš juo labiau! Aš daug daugiau darbavausi, gavau rykščių be saiko, daugiau kalėjau ir daugel kartų buvau mirties pavojuje. ²⁴ Nuo žydų gavau penkis kartus po keturiasdešimt be vieno kirčio. ²⁵ Tris kartus buvau muštas lazdomis, vienąkart buvau užmėtytas akmenimis. Tris kartus pergyvenau laivo sudužimą, ištisą parą plūduriavau jūroje. ²⁶ Dažnai buvau kelionėse, upių pavojuose, pavojuose nuo plėšikų, pavojuose nuo tautiečių, pavojuose nuo pagonių, pavojuose mieste, dykumos pavojuose, pavojuose jūroje, pavojuose nuo netikrų brolių. ²⁷ Kenčiau nuovargį ir skausmą, dažnai budėjau naktimis, alkau ir troškau, dažnai pasninkavau, kenčiau šaltį ir nuogumą. ²⁸ Neminint viso kito, kas atsitinka kasdien, rūpinuosi visomis bažnyčiomis. ²⁹ Jei kas silpsta, ar aš nesilpstu? Jei kas piktinasi, ar aš nedegu apmaudu? ³⁰ Jei reikia girtis, girsiuosi savo silpnumu.

⁷ Atsimink senąsias dienas, apsvarstyk praeitų kartų laikus; klausk savo tėvo, jis tau pasakys, savo senelių­jie tau papasakos.

⁸ Patyrinėk ankstesnius laikus ir sužinok, ką patyrė jų tėvai. ⁹ Mes gyvename tik nuo vakar dienos ir nieko nežinome, nes mūsų dienos žemėje lyg šešėlis. ¹⁰ Jie tikrai pamokys tave, duos nuoširdžių patarimų.

²⁰ Jis nutildo patikimus kalbėtojus, o iš vyresniųjų atima supratimą.

⁶ Barakelio sūnus Elihus, buzitas, atsakydamas tarė: “Aš dar jaunas, jūs senesni amžiumi, todėl bijojau ir nedrįsau jums pareikšti savo nuomonės. ⁷ Aš galvojau: ‘Amžius tegul kalba, metų skaičius tepamoko išminties’.

³¹ Žili plaukai­šlovės vainikas, jei įgytas teisumo kelyje.

²⁴ Tada Keenanos sūnus Sedekijas, priėjęs prie Michėjo, trenkė jam į veidą ir tarė: “Kuriuo keliu Viešpaties Dvasia pasitraukė nuo manęs, kad kalbėtų tau?”

⁸ Aš ieškočiau Dievo ir patikėčiau savo bylą Jam, ⁹ kuris daro didelių, neištiriamų ir nuostabių dalykų be skaičiaus. ¹⁰ Jis duoda žemei lietaus ir siunčia vandens laukams. ¹¹ Jis pakelia pažemintus ir liūdinčius nuramina. ¹² Gudriųjų sumanymus Jis paverčia niekais, todėl jų darbai nesėkmingi. ¹³ Jis sugauna gudriuosius jų pačių klastose, ir sukčių sumanymai nueina niekais. ¹⁴ Dienos metu jie susiduria su tamsa ir vidudienį vaikšto apgraibomis kaip naktį. ¹⁵ Jis išgelbsti vargšą nuo kardo, nuo jų kalbų ir stipriųjų rankos. ¹⁶ Vargšas turi viltį, o neteisybei užčiaupiama burna. ¹⁷ Laimingas žmogus, kurį Dievas pamoko, todėl nepaniekink Visagalio drausmės. ¹⁸ Jis sužeidžia, bet ir aptvarsto, Jis sumuša, tačiau ir pagydo. ¹⁹ Jis išgelbės tave iš šešių nelaimių, o septintoje pikta nepalies tavęs. ²⁰ Bado metu Jis išpirks tave iš mirties, o kare­nuo kardo jėgos. ²¹ Tavęs nepalies liežuvių plakimai ir nebaugins gresiantis sunaikinimas. ²² Sunaikinimo ir bado metu tu juoksiesi, laukinių žvėrių nebijosi. ²³ Lauko akmenys bus tavo sąjungininkai, o laukiniai žvėrys bus taikoje su tavimi. ²⁴ Tu patirsi, kad tavo palapinė bus saugi, tu lankysiesi savo buveinėje ir nenusidėsi. ²⁵ Tu patirsi, kad tavo sėkla bus gausi, o tavo palikuonys kaip žolė lankoje. ²⁶ Tu nueisi į kapą senatvėje, būsi kaip javų pėdai, suvežami savo laiku.

¹³ Jei tu paruoši savo širdį ir ištiesi savo rankas į Jį, ¹⁴ jei pašalinsi savo kaltes ir neleisi nedorybei gyventi tavyje, ¹⁵ tada pakelsi savo veidą be dėmės, būsi tvirtas ir nieko nebijosi. ¹⁶ Tada pamirši buvusį vargą, prisiminsi jį kaip nutekėjusį vandenį. ¹⁷ Tavo gyvenimas bus šviesus kaip vidudienis, tu nušvisi kaip rytas. ¹⁸ Tu būsi saugus, nes yra viltis, tu apsiklosi ir ilsėsies ramybėje. ¹⁹ Tu atsigulsi ir niekas tavęs neišgąsdins, daugelis ieškos tavo pagalbos.

⁸ Ar tu girdėjai Dievo paslaptis ir turi visą išmintį?

¹⁶ Jis ir tave išlaisvintų ir padengtų tau stalą gėrybėmis.

³ Tebūna palaimintas Dievas, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvas, gailestingumo Tėvas ir visokios paguodos Dievas, ⁴ kuris guodžia mus kiekviename mūsų sielvarte, kad mes galėtume paguosti bet kokio sielvarto ištiktuosius ta paguoda, kuria patys Dievo guodžiami. ⁵ Kaip gausėja mumyse Kristaus kentėjimai, taip gausėja per Kristų ir mūsų paguoda.

⁶ Bet Dievas, pažemintųjų guodėjas, paguodė mus Tito atvykimu.

¹³ Jei tu paruoši savo širdį ir ištiesi savo rankas į Jį,

² Mane apspito išjuokėjai, mano akys pavargo bežiūrėdamos į juos.

¹⁹ Tegul nesidžiaugia be pagrindo mano priešai, tenemirksi akimis tie, kurie nekenčia manęs be priežasties.

¹³ mirksi akimis, trypia kojomis, rodo pirštu.

⁹ Jaunuoli, džiaukis savo jaunyste! Tegul tavo širdis džiugina tave ir eik, kur tavo širdis traukia ir kur akys mato, bet žinok, kad už viską turėsi atsiskaityti prieš Dievą.

³ Petras paklausė: “Ananijau, kodėl šėtonas užvaldė tavo širdį, kad tu pamelavai Šventajai Dvasiai, pasilikdamas dalį už žemę gautų pinigų? ⁴ Argi nebuvo tavo tai, ką turėjai, ir ką gavai pardavęs, argi nebuvo tavo žinioje? Tai kodėl gi taip sumanei savo širdyje? Tu pamelavai ne žmonėms, bet Dievui!”

²² Taigi atgailauk dėl šio savo nedorumo ir melsk Dievą­gal Jis atleis tavo širdies sumanymą.

¹⁴ Kiekvienas yra gundomas, savo paties geismo pagrobtas ir suviliotas. ¹⁵ Paskui užsimezgęs geismas pagimdo nuodėmę, o užbaigta nuodėmė gimdo mirtį.

⁴ Jis išmintingas širdyje ir galingas jėga. Kas, užsikietinęs prieš Jį, turėjo sėkmę?

³ Ar Tau gera prispausti ir paniekinti savo rankų darbą, ir šviesti nedorėlių pasitarime?

²⁵ Nes jis grasina Dievui, kėsinasi į Visagalį, ²⁶ su skydu rankoje puola Jį. ²⁷ Jo veidas padengtas riebalais, jis pats aptekęs taukais.

¹³ Sulaikyk savo liežuvį nuo pikto ir savo lūpas nuo klastingų kalbų.

¹³ Įžūlios yra jūsų kalbos prieš mane, tačiau jūs sakote: ‘Ką gi sakėme prieš Tave?’

⁷ Kūniškas mąstymas priešiškas Dievui; jis nepaklūsta Dievo įstatymui ir net negali paklusti. ⁸ Ir todėl gyvenantys pagal kūną negali patikti Dievui.

² Juk mes visi daug kur nusižengiame. Kas nenusižengia žodžiu, tas yra tobulas žmogus; jis sugeba pažaboti ir visą kūną. ³ Jei mes įbrukame žąslus arkliams į nasrus, kad mums paklustų, mes suvaldome visą jų kūną. ⁴ Štai kad ir laivai: nors jie tokie dideli ir smarkių vėjų varomi, mažytis vairas juos pakreipia, kur nori vairininkas. ⁵ Taip pat ir liežuvis yra mažas narys, bet giriasi didžiais dalykais. Žiūrėkite, kokia maža ugnelė padega didžiausią girią; ⁶ ir liežuvis yra ugnis­nedorybės pasaulis. Liežuvis yra vienas iš mūsų narių, kuris suteršia visą kūną, padega gyvenimo eigą, pats pragaro padegtas.

⁴⁶ Jei izraelitai Tau nusidės,­juk nėra žmogaus, kuris nenusidėtų,­ir Tu užsirūstinęs juos atiduosi priešui, kuris paims juos nelaisvėn ir išves į tolimą priešo šalį,

³⁶ Jei jie Tau nusidės,­juk nėra žmogaus, kuris nenusidėtų,­ir Tu, užsirūstinęs ant jų, atiduosi juos priešui, kuris paims juos nelaisvėn ir išves į tolimą šalį,

² “Tikrai žinau, kad taip yra. Bet kaip žmogus gali būti teisus prieš Dievą?

⁴ Kas gali iš netyro padaryti tyrą? Niekas!

⁴ Kaip tad žmogus gali būti nuteisintas prieš Dievą? Kaip gali būti švarus, gimęs iš moters? ⁵ Jo akyse net mėnulis ir žvaigždės nėra skaistūs, ⁶ tuo labiau žmogus, kuris yra tik kirmėlė, žmogaus sūnus, kuris yra tik kirminas”.

³ Jie visi nuklydo, visi kartu sugedo. Nėra darančio gera, nėra nė vieno.

⁵ Štai aš gimiau nuodėmingas, ir nuodėmėje mane pradėjo mano motina.

⁹ Kas gali sakyti: “Apvaliau savo širdį, esu be nuodėmės”?

²⁰ Nėra žemėje teisaus žmogaus, kuris visad gera darytų ir niekad nenusidėtų.

²⁹ Štai ką aš supratau: Dievas sukūrė visus žmones teisius, bet jie patys daug dalykų prasimano.

⁶ Kas gimė iš kūno, yra kūnas, o kas gimė iš Dvasios, yra dvasia.

¹⁸ Aš juk žinau, kad manyje, tai yra mano kūne, nėra jokio gėrio. Gero trokšti sugebu, o padaryti­ ne.

²² Bet Raštas viską apjuosė nuodėme, kad pažadas dėl tikėjimo Jėzumi Kristumi tektų tiems, kurie tiki.

² kuriuose kadaise gyvenote pagal šio pasaulio būdą, paklusdami kunigaikščiui, viešpataujančiam ore, dvasiai, kuri dabar veikia neklusnumo vaikuose. ³ Tarp jų kadaise ir mes visi gyvenome, sekdami savo kūno geiduliais, vykdydami kūno ir minčių troškimus, ir iš prigimties buvome rūstybės vaikai kaip ir kiti.

⁸ Jei sakome, kad neturime nuodėmės,­klaidiname patys save, ir nėra mumyse tiesos. ⁹ Jeigu išpažįstame savo nuodėmes, Jis ištikimas ir teisingas, kad atleistų mums nuodėmes ir apvalytų mus nuo visų nedorybių. ¹⁰ Jei sakome, kad nesame nusidėję, darome Jį melagiu, ir nėra mumyse Jo žodžio.

¹⁸ Savo tarnais Jis nepasitiki ir mato angelų klaidas.

¹ “Šauk, jei kas nors tau atsakys. Į kurį iš šventųjų kreipsies?

⁵ Jo akyse net mėnulis ir žvaigždės nėra skaistūs,

² Serafai stovėjo ties Juo. Kiekvienas iš jų turėjo po šešis sparnus: dviem jie dengė savo veidą, dviem kojas ir dviem skrido. ³ Jie šaukė vienas kitam, sakydami: “Šventas, šventas, šventas, kareivijų Viešpats; visa žemė pilna Jo šlovės”. ⁴ Durys sudrebėjo nuo šauksmo, o namai prisipildė dūmų. ⁵ Aš tariau: “Vargas man, aš esu žuvęs! Aš esu žmogus nešvariomis lūpomis ir gyvenu tarp žmonių nešvariomis lūpomis. Aš savo akimis mačiau Karalių, kareivijų Viešpatį!”

¹⁹ Juo labiau tie, kurie gyvena molio namuose, kurių pamatai­dulkės. Jie sunyks kandžių suėsti.

¹² Nors nedorybė saldi jo burnoje, nors jis slepia ją po savo liežuviu,

⁷ Ar yra kitas toks žmogus kaip Jobas, kuris geria paniekinimus kaip vandenį,

⁶ Todėl aš baisiuosi savimi ir atgailauju dulkėse ir pelenuose”.

¹ Kvailys pasakė savo širdyje: “Nėra Dievo”. Jie sugedo, elgiasi bjauriai, nėra, kas gera darytų. ² Viešpats pažiūrėjo į žmones iš dangaus, kad pamatytų, ar yra kas išmano ir ieško Dievo. ³ Jie visi nuklydo, visi kartu sugedo. Nėra darančio gera, nėra nė vieno.

³ Jie visi atsitraukė, visi kartu sugedo. Nėra darančio gera, nėra nė vieno.

²⁸ Bedievis liudytojas tyčiojasi iš teismo; nedorėlių burna ryja neteisybę.

²⁸ Kadangi jie nesirūpino pažinti Dievą, tai Dievas leido jiems vadovautis netikusiu išmanymu ir daryti, kas nepridera. ²⁹ Todėl jie pilni visokio neteisumo, netyrumo, piktybių, godulystės ir piktumo, pilni pavydo, žudynių, nesantaikos, klastingumo, paniekos, apkalbų. ³⁰ Tai šmeižikai, nekenčiantys Dievo, akiplėšos, išpuikėliai, pagyrūnai, išradingi piktadariai, neklausantys tėvų,

⁹ Tai ką gi? Ar mes turime pirmenybę? Visai ne! Juk jau įrodėme, kad žydai ir pagonys­visi yra nuodėmės valdžioje, ¹⁰ kaip parašyta: “Nėra teisaus, nėra nė vieno. ¹¹ Nėra išmanančio, nėra kas Dievo ieškotų. ¹² Visi paklydo ir tapo netikusiais; nėra kas darytų gera, nėra nė vieno! ¹³ Jų gerklė­atviras kapas; savo liežuviais klastas jie raizgė, gyvačių nuodai jų lūpose. ¹⁴ Jų burna pilna keiksmų ir kartumo, ¹⁵ jų kojos eiklios kraujo pralieti, ¹⁶ jų keliuose griuvimas ir vargas. ¹⁷ Jie nepažino taikos kelio, ¹⁸ ir prieš jų akis nestovi Dievo baimė”. ¹⁹ Mes gi žinome, kad, ką besakytų įstatymas, jis kalba tiems, kurie yra įstatymo valdžioje, kad visos burnos užsičiauptų ir visas pasaulis pasirodytų kaltas prieš Dievą,

³ Juk ir mes kitados buvome neprotingi, neklusnūs, apgauti, vergaujantys įvairiems geiduliams ir malonumams, gyvenome pilni pykčio ir pavydo, neapkenčiami ir nekenčiantys vieni kitų.

²⁷ Mes tai ištyrėme ir taip yra. Klausyk ir žinok tai savo labui”.

¹ “Jobai, klausyk mano žodžių ir juos įsidėmėk.

² “Išminčiai, paklausykite mano žodžių ir supraskite juos, turintieji išmanymą.

² “Turėk kantrybės dar valandėlę, kad aš kalbėčiau už Dievą.

⁸ Patyrinėk ankstesnius laikus ir sužinok, ką patyrė jų tėvai.

¹⁸ Dieve, nepalik manęs, kai būsiu senas ir pražilęs, kol ateinančioms kartoms apie Tavo jėgą ir galią aš paskelbsiu.

³ Ką girdėjome ir sužinojome, ką mūsų tėvai pasakojo mums, ⁴ neslėpsime nuo jų vaikų, pasakosime būsimai kartai apie Viešpaties šlovę, Jo galybę ir stebuklus, kuriuos Jis padarė. ⁵ Jis davė liudijimą Jokūbe ir išleido įstatymą Izraelyje. Ką Jis įsakė mūsų tėvams, jie turi skelbti savo vaikams, ⁶ kad ir būsimoji karta­ateityje gimsiantieji vaikai­žinotų ir skelbtų savo vaikams,

¹⁹ Gyvieji giria Tave, kaip ir aš šiandien. Tėvas pasakoja vaikams apie Tavo ištikimybę.

²⁵ Eberas turėjo du sūnus: vienas vardu Falekas, nes jo dienomis buvo padalinta žemė, antrasis­Joktanas.

³² Šitos yra Nojaus sūnų giminės pagal jų palikuonis ir tautas; iš jų atsirado tautos žemėje po tvano.

⁸ Aukščiausiasis skyrė tautoms kraštus, dalino žmonių vaikams žemes ir nustatė tautoms sienas pagal Izraelio vaikų skaičių.

¹⁷ “Tada jūs žinosite, kad Aš esu Viešpats, jūsų Dievas, kuris gyvena Sione, savo šventame kalne. Jeruzalė bus šventa, svetimieji nebemindžios jos.

¹ “Visagalis žino laikus, tai kodėl tie, kurie Jį pažįsta, nesulaukia Jo dienos?

¹³ Štai nedorėlio dalis nuo Dievo ir prispaudėjų paveldėjimas iš Visagalio:

³ Tu grąžini žmones į dulkes ir sakai: “Sugrįžkite, žmonių vaikai!” ⁴ Juk tūkstantis metų Tavo akyse yra kaip vakarykštė diena, kuri praėjo, kaip sargybos laikas naktį.

¹² Pamokyk mus skaičiuoti mūsų dienas, kad įgytume išmintingą širdį!

³ Tai yra pasaulio blogybė­tas pats likimas visiems. Visų širdys yra pilnos piktybių, ir beprotybė pasilieka žmonių širdyse, kol jie gyvena, o po to­pas mirusiuosius.

¹⁹ Tuomet sakysiu savo sielai: ‘Siela, tu turi daug gėrybių, sukrautų ilgiems metams. Ilsėkis, valgyk, gerk ir linksminkis!’ ²⁰ O Dievas jam tarė: ‘Kvaily, dar šiąnakt bus pareikalauta tavo sielos. Kam gi atiteks, ką susikrovei?’ ²¹ Taip yra tam, kuris krauna turtus sau, bet nesirūpina tapti turtingas pas Dievą”.

²² Juk mes žinome, kad visa kūrinija iki šiol dejuoja ir tebėra gimdymo skausmuose.

¹ Nagi dabar jūs, turtuoliai, verkite ir raudokite dėl jums artėjančių negandų! ² Jūsų turtai supuvę ir jūsų drabužiai kandžių sukapoti. ³ Jūsų auksas ir sidabras surūdijo, ir jų rūdys prieš jus liudys ir ės jūsų kūnus kaip ugnis. Jūs susikrovėte turtų paskutinėmis dienomis. ⁴ Štai šaukia jūsų laukus nuvaliusių darbininkų užmokestis, kurį jūs nusukote, ir pjovėjų šauksmai pasiekė kareivijų Viešpaties ausis. ⁵ Jūs gašliai gyvenote žemėje ir mėgavotės; jūs nupenėjote savo širdis tarsi skerdimo dienai. ⁶ Jūs pasmerkėte ir nužudėte teisųjį: jis jums nesipriešina.

⁹ Viešpats Dievas pašaukė Adomą: “Kur tu esi?” ¹⁰ O tas atsiliepė: “Išgirdau Tavo balsą ir, išsigandęs, kad esu nuogas, pasislėpiau”.

³⁶ Priešų krašte išlikusiųjų širdis pripildysiu baime; juos gąsdins krintančio lapo šlamėjimas ir jie bėgs kaip nuo kardo niekam nesivejant,

³⁶ Abigailė sugrįžo pas Nabalą. Jis tuo metu buvo iškėlęs namuose karališką puotą. Nabalas buvo linksmas ir labai girtas, todėl ji jam nieko nesakė iki ryto. ³⁷ Rytą, Nabalui išsiblaivius, jo žmona jam viską papasakojo. Tuomet jo širdis apmirė jame ir jis sustingo kaip akmuo. ³⁸ Praėjus maždaug dešimčiai dienų, Viešpats ištiko Nabalą, ir jis mirė.

⁶ Viešpats padarė, kad sirų kariuomenė girdėjo vežimų ir žirgų kanopų bildesį, didelės kariuomenės garsus. Sirai kalbėjosi: “Tikrai, Izraelio karalius pasamdė prieš mus hetitų ir egiptiečių karalius”.

¹³ Tą dieną Jobo sūnūs ir dukterys valgė ir gėrė vyną vyriausiojo brolio namuose. ¹⁴ Pasiuntinys, atėjęs pas Jobą, pranešė: “Jaučiai arė ir asilai ganėsi šalia jų. ¹⁵ Šebiečiai užpuolė ir juos pagrobė, o tarnus užmušė kardu; tik aš vienas ištrūkau, kad tau tai praneščiau”. ¹⁶ Jam tebekalbant, atėjo kitas ir pranešė: “Dievo ugnis krito iš dangaus ir sudegino avis ir tarnus, ir juos prarijo; tik aš vienas ištrūkau, kad tau praneščiau”. ¹⁷ Jam tebekalbant, atėjo kitas ir pranešė: “Chaldėjai, pasiskirstę trimis grupėmis, puolė kupranugarius ir juos pagrobė, o tarnus nužudė kardu; tik aš vienas ištrūkau, kad tau praneščiau”. ¹⁸ Jam tebekalbant, atėjo kitas ir pranešė: “Tavo sūnūs ir dukterys valgė ir gėrė vyną vyriausiojo brolio namuose. ¹⁹ Pakilęs smarkus vėjas iš dykumos sugriovė namą ir užmušė visus jaunuolius; tik aš vienas ištrūkau, kad tau praneščiau”.

¹¹ Pavojai gąsdins jį iš visų pusių ir nuvarys jį nuo kojų.

⁵ nedorėlių džiaugsmas trumpas ir veidmainių džiaugsmas tik akimirka? ⁶ Nors jo puikybė pasiektų dangus ir jo galva liestų debesis, ⁷ jis pražus kaip jo paties išmatos. Kas jį matė, klaus: ‘Kur jis?’

²² Kai jis bus apsirūpinęs, jam bus ankšta, nelaimės rankos apims jį. ²³ Kai jis norės prikimšti savo pilvą, Dievas pasiųs savo rūstybę ant jo, išlies ją, jam bevalgant. ²⁴ Jis bėgs nuo geležinio ginklo, bet jį pervers varinis lankas. ²⁵ Strėlė bus ištraukta iš jo kūno, žibantis antgalis bus išliejęs jo tulžį; siaubai apniks jį.

²⁰ Išgąstis užklumpa jį kaip vanduo ir audra naktį nuneša jį.

¹⁸ Tikrai Tu pastatei juos labai slidžioje vietoje. Tu nustūmei juos į pražūtį. ¹⁹ Jie per akimirksnį sukniubo, pranyko ir žuvo nuo išgąsčio. ²⁰ Kaip sapną prabundant, taip, Viešpatie, Tu pakilęs paniekinsi jų įsivaizdavimus.

⁷ Nors ir žydi nedorėliai kaip gėlės, nors klesti piktadariai, jie bus amžinai sunaikinti.

²⁶ tai ir aš juoksiuos, kai jūs žlugsite, tyčiosiuos, kai jus apims baimė, ²⁷ kai siaubas užklups kaip audra ir pražūtis kaip viesulas, kai ateis sielvartas ir vargas.

²¹ Nustatytą dieną Erodas, apsivilkęs karališkais drabužiais, atsisėdo į sostą ir sakė jiems prakalbą. ²² Liaudis ėmė šaukti: “Tai dievo, ne žmogaus balsas!” ²³ Ir beregint jį ištiko Viešpaties angelas, kad neatidavė Dievui garbės. Ir jis mirė, kirminų suėstas.

¹⁰ Nemurmėkite, kaip kai kurie iš jų murmėjo ir žuvo nuo naikintojo.

³ Kai žmonės kalbės: “Ramybė ir saugumas”, tada juos ir ištiks netikėtas žlugimas, tarytum gimdymo skausmai nėščią moterį, ir jie niekur nepaspruks.

¹¹ Jie turi sau karalių, bedugnės angelą, kurio vardas hebrajiškai Abadonas, o graikiškai tas vardas Apolionas.

³³ Jam kalbant su jais, atėjo pasiuntinys ir tarė: “Šita nelaimė yra iš Viešpaties! Tai ko man dar laukti iš Viešpaties?”

¹¹ Iš kur man jėgos, kad turėčiau viltį? Koks galas, kad aš toliau gyvenčiau?

¹⁶ Jei aš šaukčiausi ir Jis atsakytų man, nepatikėčiau, kad Jis manęs klauso.

²⁹ Bijokite kardo, nes pyktis baudžiamas kardu, kad žinotumėte, jog yra teismas”.

¹⁴ jei jo vaikų padaugėja, jie skirti kardui; jo palikuonys nepasisotina duona.

²¹ Jie klaidžios suvargę ir išalkę. Būdami alkani, jie pyks ir keiks savo karalių ir Dievą, žiūrėdami aukštyn. ²² Kai jie pažiūrės į žemę, visur bus sielvartas ir tamsa, tamsybė ir priespauda. Jie pateks į nakties tamsą.

⁵ Nusviedęs šventykloje pinigus, jis išbėgo ir pasikorė.

¹² Kai tu ją dirbsi, ji nebeduos tau derliaus. Tu būsi klajūnas ir benamis žemėje”.

⁵ Nedorėlio šviesa užges ir jo liepsnos kibirkštis nebešvies. ⁶ Jo palapinėje bus tamsu ir jo žiburys užges su juo.

¹² Jo jėgos išseks nuo bado, žlugimas pasiruošęs prie jo šono.

¹⁸ Jis bus išvytas iš šviesos į tamsą ir išvarytas iš pasaulio.

³ Dėl neturto ir bado visai nusilpę, jie bėgdavo į dykumą, tuščią ir apleistą. ⁴ Jie raudavo dilgėles iš pakrūmių ir kadagių šaknys buvo jų maistas.

¹⁵ Teklaidžioja, ieškodami maisto, ir testaugia, jo neradę.

¹⁰ Elgetomis ir benamiais tegu tampa jo vaikai, tebūna jie išmesti iš savų sunaikintų namų.

⁸ Kiek ilgai žmogus begyventų, tegul džiaugiasi visą laiką ir nepamiršta, kad tamsių dienų bus daugybė. Visa, kas bus, yra tuštybė.

⁶ Prašėme pagalbos egiptiečių ir asirų, kad bent duonos gautume.

⁹ Bijodami kardo dykumoje, mes parsigabenome duonos.

² Tamsi, niūri ir debesuota diena. Kaip ryto migla apgaubia kalnų viršūnes, taip galinga ir didelė tauta ateina. Tokios nebuvo iki šiol ir nebebus per kartų kartas.

²⁰ Tamsi bus Viešpaties diena­ne šviesi. Labai tamsi, be jokios šviesos.

¹⁵ Ta diena­rūstybės diena, diena vargo ir suspaudimo, diena nelaimės ir sunaikinimo, diena tamsos ir sutemų, diena debesų ir miglos,

²⁷ bet kažkoks baisus laukimas teismo ir liepsnojančio pykčio, kuris praris priešininkus.

³⁷ Jie buvo akmenimis užmušami, pjaustomi pusiau, gundomi, kardu žudomi, klajojo prisidengę avių ir ožkų kailiais, vargo, kentė priespaudą ir kankinimus. ³⁸ Jie, kurių pasaulis nebuvo vertas, klajojo dykumose ir kalnuose, slapstėsi olose ir žemės plyšiuose.

² “O kad pasvertų mano vargą ir ant svarstyklių uždėtų mano kentėjimus! ³ Visa tai svertų daugiau už jūros smėlį. Todėl aš nuryju savo žodžius. ⁴ Visagalio strėlės įsmeigtos į mane, jų nuodus turi gerti mano dvasia. Dievo baisenybės išsirikiavę prieš mane.

¹⁴³ Nors vargas ir sielvartas spaudžia, bet Tavo įsakymais gėriuosi.

²⁷ kai siaubas užklups kaip audra ir pražūtis kaip viesulas, kai ateis sielvartas ir vargas.

¹¹ ir ateis skurdas kaip pakeleivis ir nepriteklius kaip ginkluotas plėšikas.

³⁴ ir ateis skurdas kaip pakeleivis ir nepriteklius kaip ginkluotas plėšikas”.

³ Aš įsakiau savo pašvęstiesiems ir pašaukiau savo karžygius, kad įvykdytų mano rūstybę,­tuos, kurie džiaugiasi mano išaukštinimu.

³⁷ Pasiėmęs Petrą ir abu Zebediejaus sūnus, pradėjo liūdėti ir sielvartauti. ³⁸ Tada tarė jiems: “Mano siela mirtinai nuliūdusi. Likite čia ir budėkite su manimi”.

⁹ Sielvartas ir suspaudimas sielai kiekvieno žmogaus, kuris daro bloga, pirma žydo, paskui graiko.

² Faraonas atsakė: “Kas yra jūsų Viešpats, kad klausyčiau Jo balso ir išleisčiau Izraelį? Aš nepažįstu Viešpaties ir neišleisiu Izraelio”. ³ Jie sakė: “Hebrajų Dievas mus pašaukė. Prašome, leisk mums keliauti tris dienas į dykumą ir ten aukoti Viešpačiui, mūsų Dievui, kad Jis nebaustų mūsų maru ar kardu”.

¹⁷ Tu vis dar didžiuojiesi prieš mano tautą ir neišleidi jos.

²³ O jei ir tada nesikeisite ir vis priešinsitės,

⁷ Filistinai išsigando, nes sakė: “Dievas atėjo pas juos į stovyklą. Vargas mums, nes anksčiau taip nebuvo! ⁸ Vargas mums! Kas mus išgelbės iš šitų galingų dievų? Tai dievai, kurie baudė Egiptą įvairiomis bausmėmis dykumoje. ⁹ Filistinai, būkite drąsūs, kad nereikėtų tarnauti hebrajams, kaip jie mums tarnavo. Nusiraminkite ir kariaukite”.

⁶ Neužkietinkite savo širdžių, kaip užkietino egiptiečiai ir faraonas. Kai Viešpats darė stebuklus tarp jų, jie buvo priversti išleisti izraelitus.

⁹ tai Jis parodo jiems jų darbus ir nusikaltimus.

⁹ Ar tavo ranka tokia kaip Dievo? Ar tavo balsas toks stiprus kaip Jo balsas? ¹⁰ Pasipuošk garbe ir kilnumu, apsisiausk šlove ir spindesiu. ¹¹ Išliek savo rūstybę, pažvelk į kiekvieną išdidų ir pažemink jį.

⁷ “Štai žmogus, kuris Dievo nepadarė savo stiprybe, bet, pasitikėdamas turtais, įsidrąsino daryti nedorybes”.

⁹ Jų burnos dangui grūmoja, o liežuviai vaikštinėja po žemę.

¹¹ Jie sako: “Kaip Dievas gali žinoti? Argi Aukščiausiajame yra pažinimas?”

⁹ Susirinkite, tautos, ir jūs būsite nugalėtos! Išgirskite, visos tolimos šalys, susijuoskite, būsite nugalėtos! Susijuoskite, būsite nugalėtos! ¹⁰ Susitarkite tarpusavyje, iš to nieko neišeis. Tarkite žodį, bet jis nebus įvykdytas, nes Dievas yra su mumis!

¹² Todėl, kai Viešpats užbaigs savo darbą Siono kalne ir Jeruzalėje, Jis nubaus pasipūtusį Asirijos karalių, jo išdidžiai pakeltas akis. ¹³ Nes jis sako: “Aš tai padariau savo galia, savo išmintimi tai pasiekiau. Aš panaikinau tautų ribas, išplėšiau jų turtus, kaip karžygys pažeminau jų gyventojus. ¹⁴ Mano ranka surado tautų turtus kaip lizdus, kaip surenka paliktus kiaušinius, taip surinkau visą žemę. Nė vienas nepajudino sparno, nepravėrė snapo ir nesučirškė”.

⁴ Nėra manyje rūstybės. Jei kas jame pasėtų erškėčių ir usnių, Aš įeičiau, kovočiau ir sudeginčiau juos.

⁴ Kas tai nuveikė ir padarė? Kas pašaukė kartas pradžioje? Aš, Viešpats, pirmasis ir paskutinysis. ⁵ Salos tai matė ir išsigando, drebėdami iš baimės atėjo žemės pakraščiai. ⁶ Jie vienas kitam padėjo ir vienas kitą drąsino. ⁷ Amatininkas padrąsina auksakalį, kuris su plaktuku dirba, giria ant priekalo kalantį: ‘Taip, gerai!’ Jie prikala vinimis stabą, kad nejudėtų.

²³ Tu pasipūtei prieš dangaus Viešpatį, įsakei atnešti Jo namų indus ir tu bei tavo didžiūnai, tavo žmonos ir sugulovės gėrė iš jų vyną, ir tu gyrei sidabrinius, auksinius, varinius, geležinius, medinius ir akmeninius dievus, kurie negali nei matyti, nei girdėti, nei suprasti. O Dievo, kurio rankoje yra tavo gyvybė ir kurio žinioje yra visi tavo keliai, tu nešlovinai.

⁵ Jis tarė: “Kas Tu esi, Viešpatie?” Viešpats atsakė: “Aš esu Jėzus, kurį tu persekioji. Sunku tau spyriotis prieš akstiną!

¹ Tuo metu karalius Erodas pakėlė ranką prieš kai kuriuos bažnyčios žmones.

²³ Ir beregint jį ištiko Viešpaties angelas, kad neatidavė Dievui garbės. Ir jis mirė, kirminų suėstas.

⁸ Judai, tu susilauksi savo brolių pagarbos, tavo ranka bus ant tavo priešų sprando; tavo tėvo vaikai nusilenks prieš tave.

²² Karalius Achazas savo vargų laikotarpiu dar labiau nusikalto Viešpačiui.

¹³ Argi nežinote, ką aš ir mano tėvai padarėme visoms kitų kraštų tautoms? Ar tų tautų dievai išgelbėjo savo kraštus iš mano rankos? ¹⁴ Kur yra dievai tų tautų, kurias visiškai sunaikino mano tėvai? Ar nors vienas dievas išgelbėjo savo kraštą iš mano rankos? Kaip tad jūsų Dievas galėtų jus išgelbėti? ¹⁵ Tegul Ezekijas neapgaudinėja ir neįtikinėja jūsų! Netikėkite juo, nes nei vienos tautos, nei karalystės dievas negalėjo išgelbėti savo tautos iš mano ir iš mano tėvų rankos. Ir jūsų Dievas neišgelbės jūsų’ ”. ¹⁶ Asirijos pasiuntiniai dar daugiau kalbėjo prieš Viešpatį Dievą ir prieš Jo tarną Ezekiją. ¹⁷ Jų karalius rašė laiškus, įžeidžiančius Viešpatį, Izraelio Dievą: “Kaip kitų tautų dievai neišgelbėjo savo tautų iš mano rankų, taip ir Ezekijo Dievas neišgelbės savo tautos”.

¹² Aš gyvenau ramiai, bet Jis supurtė mane; nutvėręs už sprando, sutraiškė mane ir pastatė sau taikiniu.

⁴⁰ Tu palenkei prieš mane mano priešus, kad galėčiau sunaikinti tuos, kurie manęs nekenčia.

¹⁵ Nutukęs, suriebėjęs, sustorėjęs Ješurūnas paliko Dievą, savo Kūrėją, ir paniekino išgelbėjimo Uolą.

¹⁰ Ateikite jūs visi dar kartą, nes tarp jūsų nerandu nė vieno išmintingo.

¹⁰ Užsidarę savo taukuose, jie kalba išdidžiai savo lūpomis.

⁷ Iš riebaus kūno žiūri jų akys, jie turi daugiau, negu geidžia širdis.

³¹ kai Dievo rūstybė užgriuvo juos. Jis išžudė jų riebiausius ir Izraelio rinktinius sunaikino.

¹⁰ Sukietink širdį šitos tautos, apkurtink jos ausis ir aptemdyk akis, kad nematytų akimis, negirdėtų ausimis, nesuprastų širdimi, neatsiverstų ir nebūtų pagydyta”.

²⁸ Jie taip nutuko, kad net blizga, jų nedorybei nėra ribų. Jie negina našlaičių teisme, tačiau klesti. Jie nežiūri vargšo teisių.

¹⁴ kartu su žemės karaliais ir patarėjais, kurie atstatė sau apleistas vietas,

¹⁵ Tai gyvens jo palapinėje, nes ji nebepriklauso jam, jo buveinė bus apibarstyta siera.

⁸ Vargas tiems, kurie jungia namą prie namo ir lauką prie lauko, kol nebelieka vietos kitiems, lyg jie vieni čia gyventų. ⁹ Kareivijų Viešpats kalbėjo man: “Daugybė didelių ir gražių namų bus tušti ir be gyventojų. ¹⁰ Dešimt akrų vynuogyno teduos vieną batą vyno, o iš homero sėklų išaugs efa derliaus”.

¹¹ Aš padarysiu Jeruzalę akmenų krūva, šakalų lindyne ir Judo miestus paversiu negyvenama dykuma.

¹⁸ “Michėjas iš Morešeto pranašavo Judo karaliaus Ezekijo dienomis visai Judo tautai Viešpaties vardu, kad Sionas bus ariamas kaip laukas, Jeruzalė pavirs griuvėsiais, o šventyklos kalnas apaugs mišku.

³⁷ Babilonas pavirs griuvėsių krūva šakalams gyventi, vieta pasibaisėjimo ir pajuokos, be gyventojų.

¹² Dėl jūsų kaltės Sionas bus ariamas laukas, Jeruzalė pavirs griuvėsiais, o šventyklos kalnas apaugs mišku.

¹⁸ Kur yra toks Dievas kaip Tu, kuris atleidžia kaltę savo išrinktosios tautos likučiui? Jis nerūstauja per amžius, nes Jam patinka gailestingumas.

²² Kai jis bus apsirūpinęs, jam bus ankšta, nelaimės rankos apims jį. ²³ Kai jis norės prikimšti savo pilvą, Dievas pasiųs savo rūstybę ant jo, išlies ją, jam bevalgant. ²⁴ Jis bėgs nuo geležinio ginklo, bet jį pervers varinis lankas. ²⁵ Strėlė bus ištraukta iš jo kūno, žibantis antgalis bus išliejęs jo tulžį; siaubai apniks jį. ²⁶ Tamsa paslėpta jo viduje; prarys jį ugnis, kurios niekas neužkūrė. Bus varginami tie, kas liks jo palapinėje. ²⁷ Dangus atskleis jo kaltę ir žemė sukils prieš jį. ²⁸ Visas jo turtas bus sunaikintas ir nuneštas Jo rūstybės dieną.

¹⁵ Ar vis dar laikaisi seno kelio, kuriuo piktadariai vaikščiojo? ¹⁶ Todėl jie nelaiku žuvo, jų pamatą nunešė tvanas. ¹⁷ Jie sakė Dievui: ‘Atsitrauk nuo mūsų’. Ką Visagalis padarys jiems? ¹⁸ Jis pripildė jų namus gėrybių, tačiau nedorėlių patarimas yra toli nuo manęs. ¹⁹ Teisusis mato tai ir džiaugiasi, nekaltieji tyčiojasi iš jų: ²⁰ ‘Mūsų turtai nepražuvo, o tai, ką jie turėjo, suėdė ugnis’.

¹⁶ Nors jis turi sidabro kaip smėlio ir drabužių kaip molio, ¹⁷ bet jo rūbus teisusis vilkės, o sidabrą padalins nekaltasis.

¹⁶ Nesijaudink, jei kas praturtėja ir jo namų garbė padidėja. ¹⁷ Juk mirdamas jis to nepasiims, garbė nepalydės jo.

² Tuomet, pasišaukęs jį, šeimininkas pasakė: ‘Ką aš girdžiu apie tave šnekant? Duok savo ūkvedžiavimo apyskaitą, nes daugiau nebegalėsi būti ūkvedžiu’.

¹⁹ “Gyveno vienas turtuolis. Jis vilkėjo purpuru bei ploniausia drobe ir kasdien ištaigingai linksminosi. ²⁰ O prie jo vartų gulėjo votimis aptekęs elgeta, vardu Lozorius. ²¹ Jis troško numarinti alkį bent trupiniais nuo turtuolio stalo, bet tik šunys atbėgę laižydavo jo votis. ²² Ir štai elgeta mirė ir buvo angelų nuneštas į Abraomo prieglobstį. Mirė ir turtuolis ir buvo palaidotas.

¹¹ Juk pakyla saulė, jos kaitra išdžiovina žolyną, ir jo žiedas nubyra, jo išvaizdos grožis pranyksta. Taip ir turtuolis sunyks savo keliuose.

¹ Nagi dabar jūs, turtuoliai, verkite ir raudokite dėl jums artėjančių negandų! ² Jūsų turtai supuvę ir jūsų drabužiai kandžių sukapoti. ³ Jūsų auksas ir sidabras surūdijo, ir jų rūdys prieš jus liudys ir ės jūsų kūnus kaip ugnis. Jūs susikrovėte turtų paskutinėmis dienomis.

⁹ Nuo Dievo pūstelėjimo jie žuvo; Jo rūstybės kvapas juos sunaikino.

¹⁴ Dienos metu jie susiduria su tamsa ir vidudienį vaikšto apgraibomis kaip naktį.

²¹ prieš išeidamas ten, iš kur negrįžta, į tamsos šalį ir mirties šešėlį. ²² Į gūdžios tamsos šalį, kur mirties šešėlis, kur nėra skirtumo tarp šviesos ir tamsos’ ”.

²² Jis nesitiki ištrūkti iš tamsos, jis paskirtas kardui.

²⁶ Tamsa paslėpta jo viduje; prarys jį ugnis, kurios niekas neužkūrė. Bus varginami tie, kas liks jo palapinėje.

²⁰ ‘Mūsų turtai nepražuvo, o tai, ką jie turėjo, suėdė ugnis’.

⁴ Jis teisingai teis beturčius ir bešališkai krašto romiuosius. Jis ištiks žemę savo burnos lazda, nužudys nedorėlį savo pūstelėjimu.

³³ Jau seniai yra paruoštas Tofetas; taip, karaliui jis paruoštas, gilus ir platus, jame bus gausu ugnies ir malkų; Viešpaties kvapas kaip sieros srovė uždegs jį.

⁴ Jis tinka tik sudeginti. Jo abu galai sudega, o vidurys pajuoduoja. Ar jis dar kam nors tinka? ⁵ Jei sveikas netiko jokiam daiktui pagaminti, tai ką bekalbėti, kai jis sudega­iš jo jokios naudos! ⁶ Todėl Viešpats Dievas sako: ‘Aš padarysiu Jeruzalės gyventojams kaip vynmedžiui, kuris sudega ugnyje. ⁷ Aš atsigręšiu į juos, ir, išėję iš vienos ugnies, jie sudegs kitoje. Jūs žinosite, kad Aš esu Viešpats, kai atsigręšiu į juos.

⁴⁷ Sakyk miškui pietuose: ‘Išgirsk Viešpaties žodį. Aš įžiebsiu ugnį ir sudeginsiu visus tavo žalius ir sausus medžius. Liepsnos neužges, kol visa bus sudeginta nuo pietų iki šiaurės. ⁴⁸ Tada visi matys, kad Aš, Viešpats, padegiau mišką, ir jis neužges’ ”.

¹² O karalystės vaikai bus išmesti laukan į tamsybes. Ten bus verksmas ir dantų griežimas”.

¹³ Tada karalius paliepė tarnams: ‘Suriškite jam rankas ir kojas ir išmeskite jį laukan į tamsybes. Ten bus verksmas ir dantų griežimas’.

⁴¹ Tada Jis prabils ir į stovinčius kairėje: ‘Eikite šalin nuo manęs, prakeiktieji, į amžinąją ugnį, kuri paruošta velniui ir jo angelams!

⁴³ Jei tavo ranka traukia tave nusidėti,­nukirsk ją! Tau geriau sužalotam įeiti į amžinąjį gyvenimą, negu su abiem rankom patekti į pragarą, į negęstančią ugnį, ⁴⁴ kur ‘jų kirminas nemiršta ir ugnis negęsta’. ⁴⁵ Ir jei tavo koja traukia tave į nuodėmę, nukirsk ją, nes tau geriau luošam įžengti į amžinąjį gyvenimą, negu su abiem kojom būti įmestam į pragarą, į negęstančią ugnį, ⁴⁶ kur ‘jų kirminas nemiršta ir ugnis negęsta’. ⁴⁷ Ir jei tavo akis traukia tave nusidėti,­išlupk ją, nes geriau tau vienakiui įeiti į Dievo karalystę, negu su abiem akim būti įmestam į ugnies pragarą, ⁴⁸ kur ‘jų kirminas nemiršta ir ugnis negęsta’. ⁴⁹ Kiekvienas bus pasūdytas ugnimi, ir kiekviena auka bus druska pasūdyta.

⁸ Liepsnojančioje ugnyje Jis atkeršys tiems, kurie nepažįsta Dievo ir nepaklūsta mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Evangelijai. ⁹ Jie bus nubausti amžina pražūtimi ir atskirti nuo Viešpaties veido ir nuo Jo galybės šlovės

¹⁷ Jie yra šaltiniai be vandens, audros genami debesys; jiems skirta juodžiausia tamsybė per amžius.

¹³ Jie lyg šėlstančios jūros bangos, kurios spjaudo savo begėdystę, lyg žvaigždės klajoklės, kurioms per amžius skirta juodžiausia tamsybė.

¹⁵ Iš Jo burnos ėjo aštrus dviašmenis kalavijas, kuriuo Jis ištiks tautas. Jis valdys jas geležine lazda. Jis mina visagalio Dievo įniršio ir rūstybės vyno spaustuvą.

⁸ Kiek esu matęs, kas aparė blogį ir pasėjo piktadarystes, tai ir nupjovė.

¹⁶ Jis yra galingas ir išmintingas, Jo žinioje apgavikas ir apgautasis.

¹⁰ Nepasitikėkite priespauda, tuščiai nesivilkite grobiu. Jei didėja turtai, nepririškite prie jų savo širdies.

⁸ Kas sėja neteisybę, pjauna nelaimes; jo pykčio rykštė plaka jį.

¹⁰ Kadangi tu užmiršai savo išgelbėjimo Dievą ir neatsiminei savo stiprybės uolos, tu sodinsi savo mėgiamus sodus ir svetimų vynmedžių daigus. ¹¹ Tą dieną, kai sodinsi, jie sužaliuos ir kitą rytą žydės, tačiau derliaus jie neneš­tik vargą, nelaimes ir skausmus.

²⁰ Jis maitinasi pelenais, jo protas aptemęs, jo širdis klaidina, jis nepajėgia išsilaisvinti ir pasakyti: “Ar aš neapgaudinėju pats savęs?”

⁴ Nė vienas neieško teisingumo ir negina tiesos. Jie pasitiki tuštybe ir kalba melus, pradeda vargą ir pagimdo nusikaltimą.

⁷ Kas sėja vėją, pjaus audrą. Tuščios varpos neneš grūdų, o jei ir neštų, svetimieji juos surytų.

⁸ Apgaulingų tuštybių garbintojai apleidžia savo Gailestingąjį.

³ O kas, būdamas niekas, tariasi esąs kažin kas, tas save apgaudinėja.

⁷ Neapsigaukite! Iš Dievo nepasišaipysi. Ką žmogus sėja, tą ir pjaus. ⁸ Kas sėja savo kūnui, tas iš kūno pjaus supuvimą, o kas sėja Dvasiai, tas iš Dvasios pjaus amžinąjį gyvenimą.

⁶ Tegul niekas neapgauna jūsų tuščiais plepalais; už tokius dalykus Dievo rūstybė ištinka neklusnumo vaikus.

¹⁶ Jis žaliuoja saulėje, jo atžalos plečiasi sode. ¹⁷ Akmenų krūvą apraizgo jo šaknys, jos laikosi akmenuotoje žemėje. ¹⁸ Jei Jis išraus jį iš tos vietos, ši išsigins jo: ‘Aš tavęs niekada nemačiau’. ¹⁹ Toks yra jo kelių džiaugsmas, o iš žemės auga kiti.

⁷ Medžiui yra viltis, kad ir nukirstas atžels ir iš kelmo išaugs atžalos. ⁸ Nors žemėje jo šaknys pasensta ir jo kelmas apmiršta dulkėse, ⁹ bet, gavęs vandens, jis atželia, krauna pumpurus ir išleidžia šakeles kaip jaunas augalas.

¹⁶ Jo šaknys nudžius žemėje, o šakos bus nukirstos viršuje. ¹⁷ Jo atsiminimas dings krašte ir jo vardas nebus minimas gatvėje.

¹⁶ Todėl jie nelaiku žuvo, jų pamatą nunešė tvanas.

⁵ Todėl sunaikins tave Dievas amžiams; parblokš ir išmes iš palapinės, su šaknimis išraus iš gyvųjų žemės. ⁶ Teisieji tai matys ir bijosis, jie juoksis iš jo: ⁷ “Štai žmogus, kuris Dievo nepadarė savo stiprybe, bet, pasitikėdamas turtais, įsidrąsino daryti nedorybes”. ⁸ Aš esu kaip žaliuojąs alyvmedis Dievo namuose, pasitikiu Dievo gailestingumu per amžių amžius.

²³ Tu, Dieve, juos nuvesi į gilią prarają. Žmogžudžiai ir apgavikai žus nė pusės amžiaus nesulaukę. Tačiau aš pasitikėsiu Tavimi.

¹⁷ Nebūk per daug nedoras nė kvailas, kad nemirtum prieš laiką.

¹¹ Kai jo šakos nudžius, atėjusios moterys jas nulauš ir sudegins. Tai tauta, neturinti supratimo. Todėl jos Kūrėjas nepasigailės ir nesuteiks jai malonės.

⁸ Jis buvo pasodintas drėgnoje, derlingoje žemėje, kur galėjo vešliai augti, leisti šakeles, nešti vaisius ir būti geras vynmedis’. ⁹ Sakyk: ‘Taip sako Viešpats Dievas: ‘Ar jam seksis? Ar erelis neišraus jo šaknų ir nesudraskys vaisių, ar jo žaliuojančios šakelės nenuvys? Nereikės ir daugelio vyrų didelės jėgos, kad jį išrautų. ¹⁰ Ar jis persodintas augs? Ar kai rytų vėjas jį palies, jis nenuvys? Jis nudžius lysvėje, kurioje auga’ ”.

¹⁶ Efraimas nubaustas­jų šaknis padžiūvusi, jie nebeneš vaisiaus. Jei ir pagimdytų, nužudysiu jų mylimą įsčių vaisių.

⁵ Aš būsiu kaip rasa Izraeliui, jis žydės kaip lelija ir išleis šaknis kaip Libano kedras. ⁶ Jis išsikeros, išleis atžalas, bus gražus kaip alyvmedis ir kvepės kaip Libanas. ⁷ Gyvenusieji jo pavėsyje sugrįš, atsigaus kaip javai, žydės lyg vynmedis; jų kvapas bus kaip Libano vyno.

⁶ Kas nepasiliks manyje, bus išmestas laukan ir sudžius kaip šakelė. Paskui surinks šakeles, įmes į ugnį, ir jos sudegs.

³⁹ Užsiveisi vynuogyną ir jį prižiūrėsi, bet vyno negersi ir vynuogių nevalgysi, nes viską kirminai sunaikins. ⁴⁰ Turėsi alyvmedžių visame krašte, o aliejumi nesitepsi, nes jų vaisiai neprinokę nubyrės.

⁹ Kraštas liūdi ir nyksta: Libanas apleistas ir sunykęs, Saronas pavirto dykuma, Bašano ir Karmelio lapai nukrito.

¹³ o dangaus žvaigždės ėmė kristi žemėn, tarytum stipraus vėjo purtomas figmedis mestų dar neprinokusius vaisius.

³ Tačiau jo sūnūs nevaikščiojo jo keliais, bet pasidavė godumui, imdavo kyšius ir iškreipdavo teisingumą.

³ Štai aš čia. Paliudykite prieš mane Viešpaties ir Jo pateptojo akivaizdoje. Ar aš paėmiau kieno nors jautį ar asilą? Ar ką nuskriaudžiau? Ar ką išnaudojau? Iš ko paėmiau kyšį, kad užmerkčiau savo akis? Jei taip padariau, atsilyginsiu”.

¹³ Tokie keliai yra visų, kurie pamiršta Dievą; ir veidmainių viltis pražus.

²² Tie, kurie tavęs nekenčia, bus aprengti gėda, ir nedorėlio palapinės sunyks”.

¹⁴ jei pašalinsi savo kaltes ir neleisi nedorybei gyventi tavyje,

¹ Naamatietis Cofaras atsakydamas tarė:

⁵ Ar ne dėl tavo didelės nedorybės ir nesuskaičiuojamų kalčių? ⁶ Ėmei užstatą iš savo brolių už nieką, nuplėšei nuogiesiems drabužius, ⁷ nepagirdei ištroškusio, alkano nepamaitinai. ⁸ Savo jėga įsigijai nuosavybę, būdamas galingas, pasilaikei ją. ⁹ Našles išvarei be nieko ir našlaičius palikai tuščiomis rankomis.

⁸ Ar yra veidmainiui kokia viltis, nors jis ir daug turi, kai Dievas atima jo sielą?

¹² nes aš išgelbėjau vargšą, prašantį pagalbos, ir našlaitį, kuris neturėjo kas jam padėtų. ¹³ To, kuris būtų pražuvęs, palaiminimas pasiekė mane, ir aš suteikdavau džiaugsmo našlės širdžiai. ¹⁴ Teisumas man buvo rūbas, o teisingumas­apsiaustas ir vainikas galvai. ¹⁵ Aš buvau akys aklam ir kojos raišam. ¹⁶ Aš buvau tėvas beturčiams ir ištirdavau bylą, kurios nežinodavau. ¹⁷ Aš sulaužydavau nedorėlio žandikaulius ir iš jo dantų išplėšdavau grobį.

¹³ Veidmainiai kaupia širdyje rūstybę, jie nesišaukia Jo, net būdami surišti.

¹⁴ Siono nusidėjėliai išsigandę, veidmainiai dreba: “Kas gali gyventi prie viską ryjančios ugnies? Kas gali gyventi prie amžino karščio?” ¹⁵ Kas vaikšto teisiai ir kalba tiesą, kas paniekina priespaudos pelną, kas neima kyšių, kas užsikemša ausis ir nesiklauso kraują praliejančių, kas užmerkia akis ir nesigėri piktybėmis,

¹¹ Jūs mindote silpnąjį ir imate iš jo mokesčius kviečiais. Jūs pasistatėte namus iš tašytų akmenų, tačiau negyvensite juose; užsiveisėte puikių vynuogynų, tačiau negersite jų vyno. ¹² Aš žinau, kiek daug yra jūsų nusikaltimų bei nuodėmių. Jūs persekiojate nekaltąjį, imate kyšius, iškraipote vargšo bylą vartuose.

² Dingo geri žmonės krašte, nebėra dorų žmonių. Jie visi tykoja kraujo, spendžia pinkles broliui.

⁵¹ Jis perkirs jį pusiau ir paskirs jam dalį su veidmainiais. Ten bus verksmas ir dantų griežimas”.

¹⁴ Jis pradėjo neteisybę, pastojo piktais sumanymais, pagimdė melą.

⁴ Nė vienas neieško teisingumo ir negina tiesos. Jie pasitiki tuštybe ir kalba melus, pradeda vargą ir pagimdo nusikaltimą. ⁵ Jie peri gyvačių kiaušinius ir audžia voratinklius. Kas valgo jų kiaušinių, tas miršta. Jei kas tokį kiaušinį sudaužo, iš jo iššoka angis.

¹³ Jūs arėte nedorybę, pjovėte neteisybę ir valgėte melo vaisius. Kadangi pasitikėjote savo keliais, karžygių daugybe,

¹⁵ Paskui užsimezgęs geismas pagimdo nuodėmę, o užbaigta nuodėmė gimdo mirtį.