Job 3 Cross References - Lithuanian

¹ Pagaliau Jobas atvėrė burną ir prakeikė savo dieną. ² Jobas prabilo ir tarė: ³ “Tegul pražūna diena, kurią gimiau, ir naktis, kurią buvau pradėtas. ⁴ Tegul ta diena tampa tamsybe. Dieve, neprisimink jos ir neduok jai šviesos. ⁵ Te tamsa ir mirties šešėlis apgaubia ją, te debesis aptemdo ją ir juoduma tepadaro ją baisią. ⁶ Ta naktis tegul būna tamsi; tegul ji bus išbraukta iš metų ir mėnesių dienų skaičiaus. ⁷ Ta naktis tegul būna apleista ir tenesigirdi joje džiaugsmingo balso. ⁸ Tegul prakeikia tą dieną tie, kurie gali pažadinti leviataną. ⁹ Tegul aptemsta aušros žvaigždės ir nepasirodo laukiama šviesa, akys teneišvysta aušros spindulių. ¹⁰ Nes ji neužvėrė mano motinos įsčių ir nepaslėpė vargo nuo manęs. ¹¹ Kodėl nemiriau gimdamas ir kodėl neatidaviau dvasios, išeidamas iš pilvo? ¹² Kodėl mane laikė ant kelių ir maitino krūtimi? ¹³ Tada gulėčiau ramus ir tylus ir miegočiau, ir ilsėčiausi ¹⁴ kartu su žemės karaliais ir patarėjais, kurie atstatė sau apleistas vietas, ¹⁵ arba su kunigaikščiais, kurie turėjo aukso ir pripildė savo namus sidabro, ¹⁶ arba kaip paslėptas nelaiku gimęs kūdikis, neregėjęs šviesos. ¹⁷ Ten piktadariai nebesiaučia ir pavargusieji ilsisi. ¹⁸ Ten belaisviai ilsisi kartu ir nebegirdi prižiūrėtojo balso. ¹⁹ Didelis ir mažas yra ten, vergas ten yra laisvas nuo savo valdovo. ²⁰ Kodėl šviesa duodama tam, kuris kenčia, ir gyvybė apkartusiai sielai? ²¹ Laukiantieji mirties jos nesulaukia; jie jos ieško labiau negu paslėptų turtų. ²² Jie džiaugiasi ir yra labai patenkinti, kai suranda sau kapą. ²³ Kodėl duota šviesa žmogui, kurio kelias paslėptas ir kurį Dievas spaudžia iš visų pusių? ²⁴ Mano dūsavimai kyla prieš valgant, o aimanos liejasi kaip tekantis vanduo. ²⁵ Tai, ko labai bijojau, užgriuvo mane, ir tai, dėl ko nuogąstavau, ištiko mane. ²⁶ Aš nebuvau saugus ir neturėjau poilsio, aš nenurimdavau, tačiau bėda atėjo”.

¹¹ Bet ištiesk savo ranką ir paliesk tai, ką jis turi, ir jis keiks Tave į akis”.

²² Visu tuo Jobas nenusidėjo ir nekalbėjo kvailai prieš Dievą.

⁵ Bet ištiesk savo ranką ir paliesk jo kaulus ir kūną, ir jis keiks Tave į akis”.

⁹ Jo žmona jam tarė: “Ar tu vis dar laikaisi savo ištikimybės? Prakeik Dievą ir mirk”. ¹⁰ Jobas jai atsakė: “Tu kalbi kaip viena iš kvailų moterų. Argi priimtume gera iš Dievo rankos, o pikta nepriimtume?” Visu tuo Jobas nenusidėjo savo lūpomis.

³ “Tegul pražūna diena, kurią gimiau, ir naktis, kurią buvau pradėtas.

¹⁶ todėl Jobas tuščiai atveria savo burną, išdidžiais žodžiais neišmintingai kalba”.

² Pasidariau visiškas nebylys, visko džiuginančio atsisakiau; mano skausmas pakilo, ³ įkaito širdis mano krūtinėje, bemąstant įsiliepsnojo; aš prabilau.

³³ Jie apkartino jo dvasią, neapgalvotus žodžius jis kalbėjo savo lūpomis.

¹⁴ Prakeikta diena, kurią gimiau. Diena, kurią mane pagimdė motina, tenebūna palaiminta! ¹⁵ Prakeiktas žmogus, kuris pranešė mano tėvui žinią: “Tau gimė sūnus!”, ir jį labai pradžiugino.

¹⁴ Tie penki vyrai, kurie išžvalgė Laišo šalį, tarė savo broliams: “Ar žinote, kad šiuose namuose yra efodas, terafimas ir drožtas bei lietas atvaizdai? Pagalvokite, ką reikėtų daryti”.

¹⁸ Kodėl leidai man gimti? O kad būčiau miręs ir niekas nebūtų manęs matęs. ¹⁹ Aš būčiau tarsi nebuvęs ir iš įsčių būčiau nuneštas į kapą.

¹⁰ Motina, vargas man! Kam tu mane pagimdei vaidams ir kivirčams visame krašte? Nei aš skolinau, nei skolinausi, tačiau jie visi keikia mane.

¹⁴ Prakeikta diena, kurią gimiau. Diena, kurią mane pagimdė motina, tenebūna palaiminta! ¹⁵ Prakeiktas žmogus, kuris pranešė mano tėvui žinią: “Tau gimė sūnus!”, ir jį labai pradžiugino. ¹⁶ Tebūna tas žmogus kaip miestai, kuriuos Viešpats nesigailėdamas sunaikino. Tegirdi jis šauksmą rytą ir vaitojimą vidudienį ¹⁷ dėl to, kad nenužudė manęs dar įsčiose, kad mano motina būtų man kapu ir būtų likusi nėščia amžinai! ¹⁸ Kodėl turėjau gimti, patirti vargą bei sielvartą ir praleisti savo dienas gėdoje?

²² Mozė ištiesė savo ranką, ir tirščiausia tamsa tris dienas buvo visame Egipto krašte. ²³ Tris dienas žmonės negalėjo matyti vienas kito ir pajudėti iš vietos. Tačiau izraelitų namuose buvo šviesu.

¹² Viešpats, jūsų Dievas, visada aprūpina ją, Jo akys stebi ją ištisus metus.

² Tamsi, niūri ir debesuota diena. Kaip ryto migla apgaubia kalnų viršūnes, taip galinga ir didelė tauta ateina. Tokios nebuvo iki šiol ir nebebus per kartų kartas.

¹⁸ Vargas tiems, kurie laukia Viešpaties dienos! Kam ji jums? Viešpaties dieną bus tamsa, o ne šviesa.

⁴⁵ Nuo šeštos iki devintos valandos visą kraštą gaubė tamsa.

²⁰ Ilgą laiką nematydami nei saulės, nei žvaigždžių, smarkios audros blaškomi, galiausiai praradome bet kokią viltį išsigelbėti.

¹⁰ Penktasis angelas išpylė savo dubenį ant žvėries sosto, ir jo karalystė paskendo tamsoje, o žmonės krimto savo liežuvius iš skausmo.

¹¹ Jūs priartėjote prie kalno pašlaitės, iš kur liepsnos kilo į dangų. Jis buvo apsuptas tamsa ir debesimis.

²¹ prieš išeidamas ten, iš kur negrįžta, į tamsos šalį ir mirties šešėlį. ²² Į gūdžios tamsos šalį, kur mirties šešėlis, kur nėra skirtumo tarp šviesos ir tamsos’ ”.

¹⁶ Mano veidas ištino nuo ašarų, mano akys­mirties šešėlis,

¹⁷ Nes rytas jiems kaip mirties šešėlis, jei kas pažins juos, tai juos gąsdina kaip mirtis.

³ Žmogus nustato ribą tamsai ir ieško visose įdubose rūdos­tamsos ir mirties šešėlio akmens.

¹⁷ Ar mirties vartai tau buvo atverti, ar matei mirties šešėlio duris?

⁴ Nors eičiau per mirties šešėlio slėnį, nebijosiu pikto, nes Tu su manimi. Tavo lazda bei Tavo ramstis nuramina mane.

¹⁹ kai leidai mus naikinti tyruose ir apdengei mirties šešėliu.

¹⁰ Kurie sėdėjo tamsoje ir mirties šešėlyje, geležimi ir skurdu sukaustyti,­

¹⁴ Jis išvedė juos iš tamsos ir mirties šešėlio ir sutraukė jų pančius.

² Tauta, gyvenusi tamsybėje, išvydo didelę šviesą. Gyvenusiems mirties šešėlio krašte nušvito šviesa.

⁶ Jie neklausė: ‘Kur yra Viešpats, kuris mus išvedė iš Egipto šalies, vedė dykumoje, stepių ir daubų krašte, išdžiūvusioje ir tamsioje žemėje; krašte, per kurį niekas nekeliauja ir kuriame joks žmogus negyvena?’

²⁸ Dėl to gedės žemė ir aptems aukštai dangūs. Aš tai pasakiau ir nesigailėsiu, nutariau ir įvykdysiu!”

¹⁶ Duokite Viešpačiui, savo Dievui, šlovę, kol nesutemo, prieš atsitrenkiant jūsų kojoms į tamsoje esančius kalnus! Jūs laukiate šviesos, bet Jis užleis tamsą, visišką tamsybę.

³ Viešpaties diena arti, tai diena tamsos, sunaikinimo metas tautoms.

¹² Kaip ganytojas ieško savo avių tą dieną, kai jos išsklaidomos, taip Aš ieškosiu savo avių, išgelbėsiu jas ir surinksiu iš visų vietų, kuriose jos buvo išsklaidytos debesuotą ir tamsią dieną.

⁸ Ieškokite To, kuris padarė Sietyno bei Oriono žvaigždynus, kuris naktį paverčia rytu ir dieną­tamsia naktimi, kuris pašaukia jūros vandenį ir jį išlieja ant žemės lietumi. Viešpats yra Jo vardas.

¹⁰ Aš paversiu jūsų iškilmes į gedulą, giesmes į raudas. Užvilksiu visiems ašutines, plikai nuskusiu galvas, padarysiu jus lyg gedinčius vienintelio sūnaus. Jūsų galas bus karti diena.

¹⁶ Tamsybėje sėdinti tauta išvydo skaisčią šviesą, gyvenantiems mirties šalyje ir šešėlyje užtekėjo šviesa”.

⁷⁹ kad apšviestų esančius tamsoje ir mirties šešėlyje, kad pakreiptų mūsų žingsnius į ramybės kelią”.

¹⁸ Jūs prisiartinote ne prie apčiuopiamo ir liepsnojančio ugnimi kalno ar prie tamsos, ar ūkanų, ar viesulo,

²⁰ Jis niekad nebebus apgyvendintas ir niekas jame negyvens per kartų kartas. Arabas ten nebeties savo palapinės ir piemenys nebeganys savo bandos. ²¹ Laukiniai žvėrys ten šeimininkaus, jų namai bus pilni pelėdų. Stručiai ten bėgios ir šokinės satyrai. ²² Hienos kauks bokštuose ir šakalai puikiuose rūmuose. Babilono galas arti, jo dienos suskaitytos.

⁸ Linksmybės su būgneliais liovėsi, linksmųjų triukšmas pasibaigė, švelnūs arfos garsai nutilo.

³⁴ Iš Judo miestų ir iš Jeruzalės gatvių dings džiaugsmo ir linksmybės garsai, balsai jaunojo ir jaunosios, nes šalis pavirs dykyne’ ”.

²² Nebesigirdės daugiau tavyje arfininkų, giesmininkų, vamzdininkų, trimitininkų balsų. Niekas neberas tavyje nė vieno jokio meno kūrėjo, ir nebesigirdės tavyje malūno dūzgimo. ²³ Tavyje nebešvies žiburio spindulys, niekas nebegirdės jaunikio ir nuotakos balso. Nes tavo pirkliai buvo tapę žemės didžiūnais, nes tavo burtais buvo suvedžiotos visos tautos

²⁵ Ir Jeremijas apraudojo Joziją, ir visi giedotojai ir giedotojos mini Joziją savo raudose iki šios dienos, ir tai tapo nuostatu Izraeliui. Jos yra surašytos raudų knygoje.

¹ “Ar gali pagauti leviataną kabliu ir užnerti virvę jam ant liežuvio?

¹⁰ Niekas nedrįstų jo erzinti. Kas tad galėtų atsilaikyti prieš mane?

²⁵ Prieš jį dreba galiūnai, išgąsdinti pasitraukia.

¹⁷ Taip sako kareivijų Viešpats: “Pašaukite raudotojų, kad jos ateitų, ¹⁸ kad jos atskubėtų ir giedotų raudą apie mus ir mes susigraudinę verktume”.

¹⁶ Taip sako Viešpats, kareivijų Dievas: “Visose aikštėse ir gatvėse dejuos ir sakys: ‘Vargas, vargas!’ Žemdirbius šauks gedėti, o patyrusias raudotojas­dejuoti.

¹⁷ ‘Mes jums grojome, o jūs nešokote. Mes giedojome raudas, o jūs neraudojote’.

³⁸ Atėjęs į sinagogos vyresniojo namus, Jėzus pamatė sujudimą ir garsiai verkiančius bei raudančius.

²⁶ Aš ieškojau gero­gavau pikta; laukiau šviesos­atėjo tamsa.

¹⁸ Nuo jo čiaudėjimo blykčioja žaibai, jo akys spindi lyg aušra.

¹⁵ Mes laukėme taikos, bet nieko gero nesulaukėme. Laukėme sveikatos, o štai­sunaikinimas!

¹⁸ Nes Viešpats buvo padaręs nevaisingomis visas moteris Abimelecho namuose dėl Abraomo žmonos Saros.

³¹ Viešpats matydamas, kad Jokūbas Lėjos nemylėjo, padarė ją vaisingą, o Rachelę­nevaisingą.

⁵ Bet Onai jis duodavo geriausią dalį, nes ją, nors Viešpats buvo uždaręs jos įsčias, mylėjo.

² “O kad pasvertų mano vargą ir ant svarstyklių uždėtų mano kentėjimus! ³ Visa tai svertų daugiau už jūros smėlį. Todėl aš nuryju savo žodžius.

¹ “Mano siela pavargo nuo gyvenimo, tad skųsiuos atvirai, kalbėsiu iš sielos kartėlio.

² “Mano skundas dar ir šiandien kartus; mano kentėjimai didesni už mano vaitojimą.

³ Jei žmogui gimtų šimtas vaikų ir jis gyventų daug metų, bet jo siela nepasitenkintų gėrybėmis ir jis neturėtų net kapo, tai negyvas gimęs kūdikis yra laimingesnis už jį. ⁴ Jis atėjo į tuštybę ir nueina į tamsą; jo vardą uždengia tamsa. ⁵ Jis nematė saulės ir nieko nežino; jam ramiau negu tam,

¹⁰ Nesirūpink, atitolink pikta nuo savo kūno, nes vaikystė ir jaunystė yra tuštybė.

¹⁷ dėl to, kad nenužudė manęs dar įsčiose, kad mano motina būtų man kapu ir būtų likusi nėščia amžinai!

⁹ Tu gi mane išėmei iš įsčių, mane saugojai prie motinos krūtų. ¹⁰ Tavo globai buvau pavestas nuo gimimo, nuo pirmosios dienos buvai mano Dievas.

⁸ Teištyžta jie kaip sraigė, kaip nelaiku gimęs kūdikis tenemato saulės!

⁶ Tu mane globojai nuo pat gimimo, Tu saugojai mane nuo motinos įsčių. Aš nuolat girsiu Tave.

¹³ Tu mano širdį sukūrei, sutvėrei mane motinos įsčiose. ¹⁴ Girsiu Tave, kad taip nuostabiai ir baimę keliančiai esu sukurtas. Kokie nuostabūs yra Tavo darbai, ir mano siela tai gerai žino. ¹⁵ Nė vienas kaulas nebuvo paslėptas nuo Tavęs, kai slaptoje buvau padarytas, kai buvau tveriamas žemės gelmėse. ¹⁶ Tavo akys matė mane dar negimusį ir Tavo knygoje buvo viskas surašyta: dienos, kurias man skyrei, kai dar nė vienos jų nebuvo.

³ Klausykite manęs, Jokūbo namai ir Izraelio likuti. Aš jus nešioju ir globoju nuo užgimimo.

¹⁴ Viešpatie, duok jiems, ką esi numatęs duoti! Duok jiems nevaisingas įsčias ir tuščias krūtis.

³ Tada ji tarė: “Štai mano tarnaitė Bilha. Įeik pas ją, kad ji pagimdytų ant mano kelių ir aš galėčiau turėti vaikų iš jos”.

²³ Jis matė Efraimo vaikus iki trečios kartos. Taip pat ir Manaso sūnaus Machyro sūnūs buvo padėti Juozapui ant kelių.

¹² Taip sako Viešpats: “Aš užliesiu ją ramybe kaip upe, tautų lobiai plauks į ją kaip neišsenkanti srovė. Jūs būsite kaip kūdikiai maitinami, ant rankų nešiojami ir supami ant jos kelių.

⁴ Kai tu gimei, tavo virkštelė nebuvo nupjauta, nebuvai nuplauta vandeniu nei ištrinta druska, nei vystyklais suvystyta. ⁵ Nė vienas nepažvelgė į tave su gailesčiu ir nepadėjo tau. Kai gimei, buvai išmesta laukan.

⁸ Akys to, kuris mane matė, nebematys manęs; Tu žiūrėsi, bet manęs nebebus. ⁹ Kaip debesis nueina ir dingsta, taip nuėjęs į kapą nebesugrįžta. ¹⁰ Jis nebegrįš į savo namus, jo vieta nebepažins jo.

²¹ Kodėl neatleidi mano kaltės ir nepanaikini mano nusikaltimo? Aš gulėsiu dulkėse; Tu ieškosi manęs rytą, tačiau manęs nebebus”.

²² Į gūdžios tamsos šalį, kur mirties šešėlis, kur nėra skirtumo tarp šviesos ir tamsos’ ”.

¹⁰ O žmogus miršta, ir nebėra jo; atiduoda žmogus savo dvasią, kur jis yra? ¹¹ Kaip vanduo išgaruoja iš jūrų, upės nusenka ir išdžiūsta, ¹² taip žmogus atsigula ir nebeatsikelia. Kol dangūs pasibaigs, jis neatsibus; niekas jo nepažadins iš miego.

¹³ Ko gi aš dar laukiu? Mano namai yra kapas; aš savo guolį pasiklojau tamsoje.

²⁷ Aš pats Jį matysiu, savo akimis žiūrėsiu į Jį, o ne svetimomis. Mano širdis krūtinėje ilgisi Jo.

¹³ Jie gyvena pasiturinčiai ir per akimirksnį nueina į kapus,

²³ Vienas miršta kupinas jėgų, laisvas nuo rūpesčių ir ramus,

¹⁰ Ką gali, daryk dabar, nes kape, į kurį eisi, nebus nei darbo, nei minčių, nei supratimo, nei išminties.

¹⁰ Dovydas užmigo prie savo tėvų ir buvo palaidotas Dovydo mieste.

⁴³ Saliamonas užmigo prie savo tėvų ir buvo palaidotas savo tėvo Dovydo mieste; jo sūnus Roboamas pradėjo karaliauti jo vietoje.

¹⁷ Krašto patarėjams jis atima išmintį, o teisėjus padaro kvailus.

²⁸ Jis gyvena sugriautuose miestuose, namuose, kuriuose niekas negyvena, kurie skirti nugriauti.

²³ Aš žinau, kad nuvesi mane į mirtį, į namus, skirtus visiems gyviesiems.

⁶ kurie savo turtais pasitiki ir giriasi gausiais savo lobiais? ⁷ Nė vienas žmogus negalės išpirkti savo brolio nė Dievui duoti išpirką už jį. ⁸ Didelė kaina už sielos išpirkimą­tiek niekad neturėsi, ⁹ kad galėtum amžinai gyventi ir nematytum sugedimo. ¹⁰ Matysi, kaip išminčiai miršta, kvailiai ir paikieji žūna, palikdami turtus kitiems.

¹⁴ Mirtis juos ganys kaip avis. Josios buveinei jie skirti ir į ją nužengs. Jų kūnas sunyks, pavidalas sudūlės; mirusiųjų buveinė bus jų namai.

⁴⁸ Koks žmogus gyvena ir nepatiria mirties? Kieno siela mirusiųjų buveinės išvengia?

⁸ Nė vienas žmogus neturi galios sulaikyti dvasią nei pakeisti mirties laiko. Negali būti atleistas nuo šitos kovos, ir nedorybė neišgelbės to, kuris jai atsidavęs.

⁸ Vargas tiems, kurie jungia namą prie namo ir lauką prie lauko, kol nebelieka vietos kitiems, lyg jie vieni čia gyventų.

¹⁰ Visi jie kalbės tau: ‘Tu nusilpai kaip ir mes, tapai mums lygus!’ ¹¹ Tavo didybė nugarmėjo į pragarą su tavo styginių skambesiu. Kandys yra tavo paklodė ir kirminai užklojo tave. ¹² Kaip tu iškritai iš dangaus, Liuciferi, ryto aušros sūnau? Kaip tu kritai žemėn, kuris buvai pamynęs tautas? ¹³ Tu sakei savo širdyje: ‘Aš pakilsiu į dangų, iškelsiu savo sostą aukščiau Dievo žvaigždžių, sėdėsiu dievų kalne tolimiausioje šiaurėje. ¹⁴ Aš pakilsiu aukščiau debesų, būsiu lygus Aukščiausiajam!’ ¹⁵ Bet tu esi nublokštas į pragarą, į giliausią bedugnę. ¹⁶ Kurie tave mato, įsižiūri ir galvoja: ‘Ar tai žmogus, prieš kurį drebėjo žemė ir karalystės?

¹² Bus atstatyta tavyje tai, kas seniai paversta griuvėsiais. Tu dėsi pamatus kartų kartoms. Tave vadins spragų užtaisytoju ir gatvių tiesėju.

²⁰ tada pasiųsiu tave į duobę, pas senų laikų žmones, apgyvendinsiu žemės gilumoje, mirusiųjų karalystėje. Tavo miestai nebebus apgyvendinti, ir tu neturėsi vietos žemės paviršiuje.

¹⁸ Damaskas savo Helbono vyną ir baltą vilną keitė į tavo prekes. ¹⁹ Danas ir Javanas už tavo prekes mokėjo lydyta geležimi, kasija ir kvepiančiomis nendrėmis. ²⁰ Dedanas prekiavo su tavimi gūniomis žirgams. ²¹ Arabija ir Kedaro kunigaikščiai prekiavo ėriukais, avinais ir ožiais. ²² Šebos ir Ramos pirkliai prekiavo geriausiais kvepalais, įvairiausiais brangakmeniais ir auksu. ²³ Charanas, Kanė, Edenas, Šebos pirkliai, Asirija ir Kilmadas prekiavo su tavimi. ²⁴ Jie prekiavo brangiais drabužiais, mėlynais ir margais audiniais, spalvotais kilimais. ²⁵ Taršišo laivai gabeno tavo prekes. Tu tapai turtingas ir labai garsus jūros viduryje. ²⁶ Tavo irklininkai nuvarė tave į atvirą jūrą, o rytų vėjas sudaužė tave jūroje. ²⁷ Tavo prekyba, turtai ir prekės, jūrininkai ir vairininkai, amatininkai ir prekybininkai, kariai ir visi, esantys tavyje, paskęs jūroje tavo žuvimo dieną. ²⁸ Apylinkės drebės nuo tavo vairininkų šauksmo. ²⁹ Visi jūreiviai, irklininkai ir vairininkai, palikę laivus, stovės sausumoje, ³⁰ pakels savo balsus dėl tavęs, graudžiai verks, barstysis galvas dulkėmis ir voliosis pelenuose. ³¹ Jie dėl tavęs nusiskus galvos plaukus, apsisiaus ašutinėmis, labai sielosis ir dejuos. ³² Labai nusiminę, jie raudos, sakydami: ‘Ar buvo kada kas taip sunaikintas, kaip Tyras jūros viduryje?’

¹⁸ Balaamas atsakė Balako pasiuntiniams: “Jei Balakas duotų pilnus savo namus sidabro ir aukso, aš negalėčiau peržengti Viešpaties, mano Dievo, žodžio, ir padaryti daugiau ar mažiau.

²⁷ Karalius padarė, kad sidabro Jeruzalėje buvo kaip akmenų ir kedrų kaip figmedžių, kurių gausiai auga slėniuose.

²¹ Jis lieja paniekinimą ant kunigaikščių ir susilpnina galiūnų jėgas.

²⁵ Visagalis bus tau apsauga ir tu turėsi gausybę sidabro.

¹⁶ Nors jis turi sidabro kaip smėlio ir drabužių kaip molio, ¹⁷ bet jo rūbus teisusis vilkės, o sidabrą padalins nekaltasis.

⁷ Jų kraštas yra pilnas sidabro ir aukso, ir nėra galo jų turtams. Jų šalis pilna žirgų ir kovos vežimų be skaičiaus.

¹⁸ Nei sidabras, nei auksas neišgelbės jų Viešpaties rūstybės dieną, Jo pavydas lyg ugnis sunaikins visą kraštą ir jo gyventojus.

³ Tyras pasistatė tvirtovę ir surinko sidabro kaip dulkių ir aukso kaip gatvių purvo.

³ Jei žmogui gimtų šimtas vaikų ir jis gyventų daug metų, bet jo siela nepasitenkintų gėrybėmis ir jis neturėtų net kapo, tai negyvas gimęs kūdikis yra laimingesnis už jį.

⁸ O visų paskiausiai, lyg ne laiku gimusiam, Jis pasirodė ir man.

¹³ O kad paslėptum mane kape ir laikytum paslėpęs, kol praeis Tavo rūstybė; nustatytam laikui praėjus, vėl mane atsimintum.

¹⁶ Ji nueis su manimi į gelmes ir ilsėsis su manimi dulkėse”.

⁵ Mane užklupo baimė ir drebulys, siaubas užpuolė mane. ⁶ Aš sakiau: “O kad turėčiau balandžio sparnus; išskrisčiau ir būčiau ramus. ⁷ Toli nuskrisčiau, dykumoje apsinakvočiau. ⁸ Skubėčiau pasislėpti nuo viesulų ir audrų”.

¹ Teisusis žūva, ir nė vienas į tai nekreipia dėmesio; gailestingasis miršta, ir niekas nepastebi, kad teisusis paimamas iš vargo ² ir eina ramybėn. Kas elgiasi dorai, ilsėsis savo guoliuose.

²⁸ Nebijokite tų, kurie žudo kūną, bet negali užmušti sielos. Verčiau bijokite to, kuris gali pražudyti ir sielą, ir kūną pragare.

⁴ Sakau jums, savo draugams: nebijokite tų, kurie žudo kūną ir paskui nebegali daugiau nieko padaryti.

⁶ Teisinga iš Dievo pusės atmokėti jūsų prispaudėjams priespauda, ⁷ o jums, prispaustiesiems,­poilsiu drauge su mumis, kai iš dangaus apsireikš Viešpats Jėzus su savo galingais angelais.

⁹ Taigi sabato poilsis tebepasilieka Dievo tautai,

¹¹ Tad stenkimės įeiti į tą poilsį, kad niekas nebenupultų, sekdamas ano neklusnumo pavyzdžiu.

⁸ nes tarp jų gyvenantis šis teisusis diena iš dienos vargino savo teisią sielą, matydamas ir girdėdamas nedorus darbus.

¹³ Ir aš išgirdau iš dangaus balsą, kuris man sakė: “Rašyk: ‘Nuo šiol palaiminti mirusieji, kurie miršta Viešpatyje. Taip,­sako Dvasia,­ kad atilsėtų nuo savo vargų; ir jų darbai seka juos’ ”.

⁶ Tą pačią dieną faraonas įsakė darbų prievaizdams ir vadovams: ⁷ “Nebeduokite, kaip iki šiol, žmonėms šiaudų plytoms gaminti: jie patys tegul eina ir prisirenka šiaudų. ⁸ Tačiau reikalaukite iš jų tokio pat plytų skaičiaus, kokį jie lig šiol pagamindavo, jo nesumažinkite, nes jie dykinėja ir todėl šaukia: ‘Išleisk mus aukoti savo Dievui!’

¹⁵ Izraelitų prižiūrėtojai atėjo verkdami ir skundėsi faraonui: “Kodėl taip elgiesi su savo tarnais? ¹⁶ Šiaudų nebeduoda, o mums liepia gaminti plytas. Be to, tavo tarnai dar mušami, nors kalti dėl to yra tavo žmonės”. ¹⁷ Jis atsakė: “Jūs vien tik dykinėjate. Todėl sakote: ‘Išleisk mus aukoti Viešpačiui!’ ¹⁸ Taigi dabar eikite, dirbkite! Šiaudų jums neduos, tačiau nustatytą plytų kiekį privalote padaryti”. ¹⁹ Izraelitų prižiūrėtojai matė esą patekę į sunkią padėtį, nes jiems buvo pasakyta: “Nemažinkite dienai skirto plytų kiekio”.

³ Izraelitai šaukėsi Viešpaties, nes Jabinas turėjo devynis šimtus geležinių kovos vežimų ir smarkiai spaudė izraelitus dvidešimt metų.

⁷ Jis juokiasi iš miesto spūsties, vežiko šauksmų negirdi.

³ Kai Viešpats po visų vargų, baimės ir kietos vergijos, kurioje vargote, jums suteiks ramybę, ⁴ tada dainuosite pasityčiojimo dainą apie Babilono karalių, sakydami: “Kaip nurimo prispaudėjas, auksinio miesto nebeliko!

² prastuoliai ir kilmingieji, turtuoliai ir vargšai!

¹⁴ Mirtis juos ganys kaip avis. Josios buveinei jie skirti ir į ją nužengs. Jų kūnas sunyks, pavidalas sudūlės; mirusiųjų buveinė bus jų namai. ¹⁵ Tačiau Dievas iš kapo išpirks mano sielą, Jis priims mane. ¹⁶ Nesijaudink, jei kas praturtėja ir jo namų garbė padidėja. ¹⁷ Juk mirdamas jis to nepasiims, garbė nepalydės jo. ¹⁸ Nors gyvendamas jis tarsis esąs laimingas, kiti jį dėl sėkmės girs, ¹⁹ tačiau jis nužengs pas savo tėvų kartą ir šviesos neregės per amžius. ²⁰ Žmogus, kuris yra gerbiamas, bet neturi supratimo, yra panašus į galviją, kuris pražus.

⁵ Tuomet jie bijos aukštumų ir baimė bus kelyje. Migdolų medžiai pražys, skėriai taps našta. Žmogus nieko nebenori, jis žengia į savo amžinus namus, ir raudotojai jau vaikščioja gatvėse.

⁷ Dulkės sugrįš į žemę, iš kurios kilo, o dvasia­pas Dievą, kuris ją davė.

²² Ir štai elgeta mirė ir buvo angelų nuneštas į Abraomo prieglobstį. Mirė ir turtuolis ir buvo palaidotas. ²³ Kentėdamas pragare, jis pakėlė akis ir iš tolo pamatė Abraomą ir jo prieglobstyje Lozorių.

²⁷ Ir kaip žmonėms skirta vieną kartą mirti, o po to­teismas,

¹⁰ Ona labai nuliūdusi meldėsi ir graudžiai verkė.

²⁷ Atėjusi pas Dievo vyrą, ji apkabino jo kojas. Gehazis norėjo atitraukti, bet Dievo vyras tarė: “Palik ją, ji labai nusiminusi. Viešpats nuslėpė tai nuo manęs ir nepasakė”.

¹⁶ arba kaip paslėptas nelaiku gimęs kūdikis, neregėjęs šviesos.

⁹ Kad patiktų Dievui sunaikinti mane, rankos pakėlimu pribaigti mane.

¹⁵ Todėl mano siela pasirinktų būti pasmaugta, ir mirtis man geriau už gyvenimą. ¹⁶ Aš bjauriuosi juo ir nebenoriu gyventi. Palik mane, mano dienos­tuštybė.

²⁸ Jis išgelbės jo sielą iš duobės ir jis gyvendamas matys šviesą.

³⁰ norėdamas išgelbėti jo sielą, kad jis matytų šviesą ir gyventų.

⁶ Duok stiprius gėrimus nelaimingiems ir vyną liūdinčioms sieloms.

¹⁸ Kodėl turėjau gimti, patirti vargą bei sielvartą ir praleisti savo dienas gėdoje?

¹⁵ Jeigu taip su manimi elgiesi, geriau nužudyk mane, jei atradau malonę Tavo akyse, kad nebūčiau varginamas tokių didelių bėdų”.

⁴ pats ėjo į dykumą visą dieną. Atėjęs jis atsisėdo po vienu kadagiu ir meldė sau mirties: “Viešpatie, gana, pasiimk mano gyvenimą, aš nesu geresnis už savo tėvus”.

⁴ jei sieksi jo lyg sidabro ir ieškosi lyg paslėptų lobių,

³ Todėl, Viešpatie, meldžiu, paimk mano gyvybę, nes man yra geriau mirti negu gyventi”.

⁸ Saulei patekėjus, Dievas paruošė svilinantį rytų vėją. Saulė spigino Jonos galvą, jis alpo ir geidė sau mirties, sakydamas: “Geriau man mirti negu gyventi!”

⁶ Anomis dienomis žmonės ieškos mirties ir jos neras, trokš numirti, bet mirtis bėgs nuo jų.

¹⁴ Jei Jis sugriauna, niekas nebegali atstatyti; jei Jis uždaro žmogų, niekas nebeatidaro.

⁶ Žinokite, kad Dievas mane pargriovė ir savo tinklu mane pagavo.

⁸ Jis užtvėrė man kelią, kad negaliu praeiti; mano takus Jis apsupo tamsa.

¹² Jo būriai traukia kartu prieš mane ir apgula mano palapinę.

⁸ neatidavei manęs į priešo rankas, leidai mano kojoms laisvai bėgti.

⁸ Tu atitolinai nuo manęs mano pažįstamus, jiems padarei mane bjaurų. Esu uždarytas ir negaliu išeiti.

²⁷ Kodėl sakai, Jokūbai, kodėl taip kalbi, Izraeli: “Viešpačiui mano keliai nežinomi ir mano teisių Dievas nemato”.

⁷ Jis uždarė man duris ir apkalė mane sunkiomis grandinėmis.

⁹ Jis užtvėrė mano kelius tašytais akmenimis ir mano takus iškraipė.

⁶ Aš užtversiu jos kelią erškėčiais, pastatysiu sieną, kad ji neberastų savo takų.

⁷ Tai, kuo bjaurėdavosi mano siela, yra mano suspaudimo maistas.

¹⁹ Kada paliksi mane ir leisi ramiai nuryti seilę?

²⁰ Mėgstamiausio maisto jis nebegali valgyti,

¹ Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai? Mano šauksmas toli nuo mano pagalbos. ² Mano Dieve, šaukiuosi Tavęs dieną, bet Tu neišklausai, ir naktį aš nenutylu.

³ Kol tylėjau, nyko mano kaulai nuo kasdieninio mano vaitojimo.

⁸ Nusilpęs, labai sudaužytas vaitoju dėl savo širdies nerimo.

³ Ašaros buvo man duona dieną ir naktį, kai jie kasdien man sakė: “Kur yra tavo Dievas?” ⁴ Kai prisimenu tai, išlieju savo sielą, nes traukdavau su minia į Dievo namus, džiūgaudamas ir dėkodamas iškilmingoje eisenoje.

⁵ Tu valgydini ją verksmo duona ir ašaromis gausiai girdai.

⁹ Pelenus valgau kaip duoną ir su ašaromis maišau savo gėrimą

¹¹ Mes visi riaumojame kaip lokiai, vaitojame liūdnai kaip burkuojantys balandžiai; mes laukiame tiesos, bet jos nėra, laukiame išgelbėjimo, bet jis toli nuo mūsų.

⁸ Aš šaukiu ir meldžiuosi, bet Jis neatsako į mano maldą.

⁵ Vaišių dienoms pasibaigus, Jobas juos šventindavo. Atsikėlęs anksti rytą, jis aukodavo deginamąsias aukas pagal jų skaičių, galvodamas: “Gal mano sūnūs nusidėjo ir keikė Dievą savo širdyse”. Taip Jobas visuomet darydavo.

¹⁵ Mane apėmė baimė; jie persekiojo mano sielą kaip vėjas, ir mano laimė praeina kaip debesis.

²³ Dievo bausmės aš bijojau ir Jo didybės akivaizdoje negalėčiau pakelti.

¹⁴ Tu baugini mane sapnais ir gąsdini regėjimais.

⁹ Ar Dievas išklausys jo šauksmą, kai nelaimės užgrius jį?

¹¹ Dėl savo vardo, Viešpatie, atgaivink mane. Dėl savo teisumo iš visų bėdų išvesk mano sielą.