Job 4 Cross References - Lithuanian

¹ Temanas Elifazas atsakydamas tarė: ² “Jei kalbėsime tau, gal tau ir nepatiks, tačiau kas gali susilaikyti nekalbėjęs? ³ Tu daugelį pamokei ir sustiprinai jų pailsusias rankas. ⁴ Klumpantį tavo žodžiai palaikė, linkstančius jo kelius tu sutvirtinai. ⁵ Dabar tai užgriuvo tave, ir tu nusilpai; tai palietė tave, ir tu sunerimęs. ⁶ Ar tai tavo baimė, pasitikėjimas, viltis ir tiesumas tavo kelių? ⁷ Pagalvok, kas, būdamas nekaltas, pražuvo? Ar teisusis buvo sunaikintas? ⁸ Kiek esu matęs, kas aparė blogį ir pasėjo piktadarystes, tai ir nupjovė. ⁹ Nuo Dievo pūstelėjimo jie žuvo; Jo rūstybės kvapas juos sunaikino. ¹⁰ Liūto riaumojimas ir piktos liūtės balsas nutildomi, jaunų liūtų dantys išdaužomi. ¹¹ Senas liūtas žūva, neradęs grobio, ir liūtės jaunikliai išsisklaido. ¹² Paslaptis mane aplankė ir mano ausis ją nugirdo. ¹³ Mąstant apie nakties regėjimus, kai gilus miegas buvo apėmęs žmones, ¹⁴ mane apėmė išgąstis ir drebėjimas, ir visi mano kaulai tirtėjo. ¹⁵ Dvasia praėjo pro mano veidą, ir mano plaukai pasišiaušė. ¹⁶ Ji stovėjo, tačiau jos neatpažinau. Pavidalas buvo prieš mano akis; buvo tylu, ir aš išgirdau balsą: ¹⁷ ‘Ar mirtingas žmogus gali būti teisesnis už Dievą? Ar jis gali būti tyresnis už savo Kūrėją? ¹⁸ Savo tarnais Jis nepasitiki ir mato angelų klaidas. ¹⁹ Juo labiau tie, kurie gyvena molio namuose, kurių pamatai­dulkės. Jie sunyks kandžių suėsti. ²⁰ Jie naikinami nuo ryto iki vakaro ir pražūna niekieno nepastebimi. ²¹ Argi jų didybė nepranyksta? Jie miršta tiesos nesuvokdami’ ”.

¹¹ Trys Jobo draugai: temanas Elifazas, šuachas Bildadas ir naamatietis Cofaras, išgirdę apie Jobo nelaimę, susitarė ir atėjo gedėti su juo ir jį paguosti.

¹ Pagaliau Jobas atvėrė burną ir prakeikė savo dieną. ² Jobas prabilo ir tarė:

¹ Jobas atsakydamas tarė:

¹ Šuachas Bildadas atsakydamas tarė:

¹ Temanas Elifazas atsakydamas tarė:

¹ Temanas Elifazas atsakydamas tarė:

⁹ Tuomet temanas Elifazas, šuachas Bildadas ir naamatietis Cofaras padarė, ką Viešpats buvo jiems įsakęs, o Viešpats išklausė Jobą.

¹⁸ Aš turiu žodžių pakankamai, o dvasia mane ragina. ¹⁹ Mano pilvas kaip vynas, nerandąs išėjimo, plėšantis naujas odines. ²⁰ Aš turiu kalbėti, kad man būtų lengviau; praversiu savo lūpas ir atsakysiu.

¹¹ Aš esu pilnas Viešpaties rūstybės, nebeįstengiu susilaikyti. Išliesiu ją ant vaikų gatvėje ir ant susirinkusių jaunuolių! Vyras ir žmona bus sugauti, pagyvenęs ir senas.

⁹ Aš galvojau: “Nebeminėsiu Jo ir nebekalbėsiu Jo vardu”. Tačiau Jo žodis mano širdyje buvo tarsi ugnis, uždaryta mano kauluose, aš stengiausi susilaikyti, bet negalėjau.

²⁰ Juk mes negalime nekalbėti apie tai, ką matėme ir girdėjome”.

⁴ Nes aš jums rašiau iš didelio skausmo ir širdies sielvarto, su gausiomis ašaromis, ne tam, kad jus nuliūdinčiau, bet kad pažintumėte meilę, kurios taip apsčiai jums turiu. ⁵ Bet jeigu kas nuliūdino, tai nuliūdino ne mane, bet,—kad neperdėčiau,—bent iš dalies­jus visus. ⁶ Tokiam žmogui pakanka daugumos paskirtos bausmės.

⁸ Todėl jeigu nuliūdinau jus laišku, tai šito nesigailiu, nors ir apgailestavau. Nes matau, kad tas laiškas jus nuliūdino, bet tik kuriam laikui. ⁹ Dabar aš džiaugiuosi, žinoma, ne todėl, kad jums teko nuliūsti, bet kad jūsų nuliūdimas atvedė jus į atgailą. Jūs buvote nuliūdę dievišku liūdesiu, todėl iš mūsų pusės nebuvo jums jokios skriaudos. ¹⁰ Dieviškas liūdesys gimdo atgailą išgelbėjimui, dėl kurio nereikia gailėtis; o pasaulio liūdesys gimdo mirtį.

¹⁹ Nes Aš žinau, kad jis įsakys savo vaikams ir savo namams po savęs laikytis Viešpaties kelio ir daryti, kas yra teisinga ir teisu, kad Viešpats galėtų ištesėti Abraomui, ką Jis kalbėjo apie jį”.

²⁸ Kalbėk Jozuei, jį padrąsink ir sustiprink, nes jis eis šitos tautos priekyje ir jiems išdalins žemę, kurią tu matysi’.

²² Septynias dienas jie džiaugsmingai šventė Neraugintos duonos šventę, nes Viešpats suteikė jiems džiaugsmo ir palenkė į juos Asirijos karaliaus širdį, kad sustiprintų juos Izraelio Dievo namų statyboje.

⁵ Tačiau aš stiprinčiau jus savo burna ir savo lūpų paguoda lengvinčiau jūsų kančią.

²¹ Teisiojo lūpos pamaitina daugelį, kvailiai miršta dėl išminties stokos.

⁷ Išmintingųjų lūpos skelbia pažinimą, o kvailio širdis to nedaro.

²¹ Išmintingas širdyje bus vadinamas sumaniu, ir švelniais žodžiais lengviau įtikinti.

³ Sustiprinkite suglebusias rankas ir klumpančius kelius.

⁴ Viešpats Dievas davė man miklų liežuvį paguosti nuvargusį. Kiekvieną rytą Jis žadina mane, kad klausyčiau Jo mokymo;

²² Kadangi savo melais jūs nuliūdinote teisiojo širdį, kurios Aš nenorėjau liūdinti, o nedorėlio rankas sustiprinote, kad neatsiverstų nuo savo pikto kelio ir gyventų,

³² Bet Aš meldžiau už tave, kad tavo tikėjimas nepalūžtų, ir tu atsivertęs stiprink savo brolius!”

⁴³ Jam pasirodė iš dangaus angelas ir Jį sustiprino.

²⁹ Joks bjaurus žodis teneišeina iš jūsų lūpų; bet tik tai, kas gera, kas tinka ugdymui ir suteikia malonę klausytojams.

⁶ Jūsų kalba visuomet tebūna maloni ir druska pasūdyta, kad sugebėtumėte kiekvienam atsakyti.

¹² Todėl pakelkite nuleistas rankas, sustiprinkite linkstančius kelius

¹⁴ Klumpantį Viešpats palaiko, o parpuolusį pakelia.

¹⁸ Yra tokių, kurių žodžiai lyg kardo dūriai, bet išmintingojo liežuvis gydo.

²³ Išmintingojo širdis moko jo burną ir prideda išmanymo jo lūpoms. ²⁴ Malonūs žodžiai yra kaip medus­saldūs sielai ir sveiki kūnui.

³ Sustiprinkite suglebusias rankas ir klumpančius kelius. ⁴ Sakykite išsigandusioms širdims: “Būkite drąsūs ir nebijokite. Štai jūsų Dievas atkeršys ir atlygins. Jis ateis ir išgelbės jus”.

⁶ Jo veidas pasikeitė, jį apėmė neramios mintys, sąnariai suglebo ir keliai drebėjo.

⁷ Net atvirkščiai, jūs turėtumėte jam atleisti ir jį paguosti, kad jo neapimtų pernelyg didelis liūdesys.

⁶ Bet Dievas, pažemintųjų guodėjas, paguodė mus Tito atvykimu.

¹⁴ Raginame jus, broliai: įspėkite nedrausminguosius, padrąsinkite liūdinčiuosius, palaikykite silpnuosius, būkite kantrūs su visais!

¹¹ Bet ištiesk savo ranką ir paliesk tai, ką jis turi, ir jis keiks Tave į akis”.

⁵ Bet ištiesk savo ranką ir paliesk jo kaulus ir kūną, ir jis keiks Tave į akis”.

²⁵ Tai, ko labai bijojau, užgriuvo mane, ir tai, dėl ko nuogąstavau, ištiko mane. ²⁶ Aš nebuvau saugus ir neturėjau poilsio, aš nenurimdavau, tačiau bėda atėjo”.

¹⁴ Kenčiantis turėtų susilaukti gailestingumo iš savo draugo, tačiau jis atsisako Visagalio baimės.

²¹ Draugai, pasigailėkite, pasigailėkite manęs, nes Dievo ranka palietė mane.

¹⁰ Kas palūžta nelaimės metu, tas silpnas.

¹ Todėl, suprasdami, kad turime šį tarnavimą iš gailestingumo, mes nepailstame.

¹⁶ Todėl mes nepailstame. Nors mūsų išorinis žmogus ir nyksta, vidinis diena iš dienos atsinaujina.

³ Apsvarstykite, kaip Jis iškentė nuo nusidėjėlių tokį priešiškumą, kad nepailstumėte ir nesuglebtumėte savo sielomis!

⁵ Jūs pamiršote paraginimą, kuris sako jums kaip sūnums: “Mano sūnau, nepaniekink Viešpaties auklybos ir nenusimink Jo baramas:

³ “Viešpatie, atsimink, kad aš vaikščiojau prieš Tave teisingai ir tobula širdimi ir dariau gera Tavo akyse”. Ir Ezekijas graudžiai verkė.

¹ Uco krašte gyveno vyras, vardu Jobas. Jis buvo tobulas ir teisus vyras, bijojo Dievo ir vengė pikto.

⁸ Viešpats vėl klausė šėtoną: “Ar atkreipei dėmesį į mano tarną Jobą? Juk žemėje nėra nė vieno jam lygaus. Jis yra tobulas ir teisus, bijo Dievo ir vengia pikto”. ⁹ Šėtonas atsakė Viešpačiui: “Ne veltui Jobas bijo Dievo. ¹⁰ Juk Tu saugoji jį, jo namus ir viską, ką jis turi! Jo darbus Tu laimini ir jo turtas didėja.

¹⁵ Jei Jis mane ir nužudys, aš Juo pasitikėsiu ir išlaikysiu savo kelius Jo akivaizdoje.

¹⁷ nors mano rankose nėra neteisybės; mano malda yra tyra.

¹⁵ Kur yra mano viltis? Kas pamatys, kuo viliuosi?

¹¹ Ėjau Jo pėdomis, iš Jo kelio neiškrypau. ¹² Nuo Jo įsakymų nepasitraukiau, Jo burnos žodžius vertinau labiau negu būtiną maistą.

⁵ Taip nebus, kad aš pateisinčiau jus. Savo nekaltumo neatsisakysiu iki mirties. ⁶ Teisumo tvirtai laikausi ir nepaleisiu; mano širdis man nepriekaištaus, kol gyvensiu.

¹² nes aš išgelbėjau vargšą, prašantį pagalbos, ir našlaitį, kuris neturėjo kas jam padėtų. ¹³ To, kuris būtų pražuvęs, palaiminimas pasiekė mane, ir aš suteikdavau džiaugsmo našlės širdžiai. ¹⁴ Teisumas man buvo rūbas, o teisingumas­apsiaustas ir vainikas galvai. ¹⁵ Aš buvau akys aklam ir kojos raišam. ¹⁶ Aš buvau tėvas beturčiams ir ištirdavau bylą, kurios nežinodavau. ¹⁷ Aš sulaužydavau nedorėlio žandikaulius ir iš jo dantų išplėšdavau grobį.

¹ “Pasižadėjau niekada geisdamas nežiūrėti į mergaitę. ² Kokia yra man Dievo skirta dalia? Ką paveldėsiu iš aukštybių nuo Visagalio? ³ Ar žlugimas neskirtas nedorėliui ir pasmerkimas piktadariui? ⁴ Jis juk mato visus mano kelius ir skaičiuoja mano žingsnius. ⁵ Ar aš kada vaikščiojau tuštybėje ir ar mano koja skubėjo į apgaulę? ⁶ Tegul pasveria mane teisingomis svarstyklėmis ir Dievas žinos mano nekaltumą. ⁷ Jei mano žingsnis nukrypo nuo kelio, jei mano širdis sekė paskui akis, jei mano rankos nešvarios, ⁸ tada, ką pasėsiu, tegul naudoja kiti ir mano palikuonys tebūna išrauti su šaknimis. ⁹ Jei mano širdis geidė moters ir jei tykojau prie savo artimo durų, ¹⁰ tai mano žmona tegul mala kitam ir kitas tegul pasilenkia virš jos. ¹¹ Tai begėdiškas nusikaltimas, kuris turi būti baudžiamas teismo; ¹² tai ugnis, naikinanti viską, kuri išrautų visas mano gėrybes. ¹³ Jei aš nepaisiau savo tarno ar tarnaitės teisių, kai jie ginčijosi su manimi, ¹⁴ tai ką darysiu, kai Dievas pakils? Ką Jam atsakysiu, kai Jis aplankys mane? ¹⁵ Ar ne Tas, kuris padarė mane įsčiose, padarė ir juos? Ar ne vienas sutvėrė mus įsčiose? ¹⁶ Ar aš neišpildžiau beturčio noro ir našlės prašymo? ¹⁷ Ar aš vienas valgiau ir nedaviau našlaičiui? ¹⁸ Nuo savo jaunystės aš auginau jį ir nuo savo gimimo padėdavau našlėms. ¹⁹ Ar aš elgetai nedaviau drabužio ir beturčiui kuo apsikloti? ²⁰ Ar jis nelinkėjo man laimės, susišildęs mano avių vilnomis? ²¹ Jei pakėliau ranką prieš našlaitį, matydamas vartuose man pritariančius, ²² tai tegul mano petys išnyra ir ranka tebūna sulaužyta. ²³ Dievo bausmės aš bijojau ir Jo didybės akivaizdoje negalėčiau pakelti. ²⁴ Ar pasitikėjau auksu ir sakiau grynam auksui: ‘Tu mano viltis’? ²⁵ Ar džiaugiausi dideliais turtais, mano rankų sukauptais? ²⁶ Ar man žvelgiant į šviečiančią saulę ir į keliaujantį mėnulį, ²⁷ mano širdis buvo slapta suvedžiota, ar aš bučiavau savo ranką? ²⁸ Tai būtų nusikaltimas, už kurį reikėtų bausti teisme, nes būčiau išsigynęs Dievo, kuris yra aukštybėse. ²⁹ Ar aš džiaugiausi manęs nekenčiančio nelaime ir nesėkme? ³⁰ Aš neleidau savo lūpoms nusidėti, nelinkėjau prakeikimo jo sielai. ³¹ Mano palapinės vyrai sakė: ‘Ar yra tokių, kurie būtų nepasisotinę jo maistu?’ ³² Gatvėje nenakvojo joks ateivis; keleiviui aš atidarydavau duris. ³³ Aš nedangsčiau savo nuodėmių kaip Adomas ir neslėpiau savo kalčių; ³⁴ nebijojau minios, artimųjų panieka nebaugino manęs, nesėdėjau savo namuose ir netylėjau. ³⁵ O kad nors kas išklausytų mane! Štai mano parašas. Visagalis teatsako man, mano priešas teparašo knygą. ³⁶ Tikrai ją ant pečių užsidėčiau arba kaip karūną ant savo galvos. ³⁷ Aš skelbčiau Jam apie kiekvieną savo žingsnį, kaip kunigaikštis prie Jo ateičiau. ³⁸ Jei mano žemė šaukia prieš mane ir jos vagos skundžiasi, ³⁹ jei valgiau jos derlių neapmokėjęs ir jos darbininkams apsunkinau gyvenimą, ⁴⁰ tai kviečių vietoje tegul auga erškėčiai, o miežių vietoje­piktžolės”. Taip Jobas baigė savo kalbą.

²⁶ Viešpats bus tavo pasitikėjimas, Jis apsaugos tavo koją, kad neįkliūtum.

²⁶ Viešpaties baimėje tvirtas pasitikėjimas, ir Jo vaikai turės kur prisiglausti.

¹³ Todėl, susijuosę savo proto strėnas, būkite blaivūs ir visiškai pasitikėkite malone, kuri bus jums suteikta, kai apsireikš Jėzus Kristus.

¹⁷ Ir jei kaip Tėvo šaukiatės To, kuris nešališkai teisia pagal kiekvieno darbą, su baime elkitės savo viešnagės metu,

²⁰ Dievas neatmes tobulojo ir nepadės piktadariams.

²² Nėra jokio skirtumo. Todėl sakau: ‘Jis sunaikina kaltą ir nekaltą’. ²³ Jei netikėta nelaimė pražudo, Jis juokiasi iš nekaltųjų išmėginimų.

⁷ Jis neatitraukia nuo teisiųjų savo akių, bet su karaliais pasodina soste, įtvirtina ir išaukština juos.

²⁵ Buvau jaunas ir pasenau, tačiau nemačiau, kad teisusis būtų užmirštas ir jo vaikai elgetautų.

¹⁵ Per savo beprasmes dienas mačiau, kaip teisusis žūva savo teisume, o nedorėlis ilgai gyvena, darydamas pikta.

¹ Visa apsvarstęs, supratau, kad teisusis, išmintingasis ir jų darbai yra Dievo rankose. Žmogus nežino, ar jo laukia meilė, ar neapykanta. ² Visiems yra vienodas likimas: teisiajam ir nedorėliui, geram ir blogam, švariam ir nešvariam, aukojančiam aukas ir neaukojančiam, doram ir nusidėjėliui, prisiekiančiam ir nedrįstančiam prisiekti.

⁴ Pamatę prie rankos prikibusią gyvatę, barbarai ėmė vienas kitam kalbėti: “Tas žmogus tikriausiai žmogžudys: išsigelbėjo iš jūros, o keršto deivė vis tiek neduoda jam gyventi”.

⁹ Viešpats žino, kaip išgelbėti pamaldžiuosius nuo išbandymo ir kaip išlaikyti nedoruosius teismo dienai ir bausmei,

³⁵ Jie pastoja piktu sumanymu ir pagimdo blogį; jų pilvas paruošia apgaulę”.

¹⁴ Jis pradėjo neteisybę, pastojo piktais sumanymais, pagimdė melą. ¹⁵ Jis padarė ir iškasė duobę, bet pats įgarmėjo į skylę, kurią paruošė. ¹⁶ Ant jo galvos sugrįš jo pikti sumanymai, jo smurtas kris jam ant viršugalvio.

⁸ Kas sėja neteisybę, pjauna nelaimes; jo pykčio rykštė plaka jį.

¹⁸ Tavo keliai ir darbai tau tai užtraukė! Tavo nedorybė yra karti ir pasiekė tavo širdį”.

⁷ Kas sėja vėją, pjaus audrą. Tuščios varpos neneš grūdų, o jei ir neštų, svetimieji juos surytų.

¹² Sėkite sau teisumą, pjaukite gailestingumą. Plėškite dirvoną, nes laikas ieškoti Viešpaties, kad Jis ateitų ir išlietų ant jūsų teisumą. ¹³ Jūs arėte nedorybę, pjovėte neteisybę ir valgėte melo vaisius. Kadangi pasitikėjote savo keliais, karžygių daugybe,

⁶ Štai ką pasakysiu: kas šykščiai sėja, šykščiai ir pjaus, o kas dosniai sėja, dosniai ir pjaus.

⁷ Neapsigaukite! Iš Dievo nepasišaipysi. Ką žmogus sėja, tą ir pjaus. ⁸ Kas sėja savo kūnui, tas iš kūno pjaus supuvimą, o kas sėja Dvasiai, tas iš Dvasios pjaus amžinąjį gyvenimą.

⁸ Tau papūtus, sujudo vandenys, sustojo kaip siena ir gelmės sustingo jūros širdyje.

¹⁰ Tu papūtei savo vėju, ir jūra uždengė juos, kaip švinas jie nuskendo galinguose vandenyse!

⁷ Štai Aš pasiųsiu jam dvasią, ir jis, išgirdęs žinią, grįš į savo šalį ir ten bus nužudytas’ ”.

¹⁹ Pakilęs smarkus vėjas iš dykumos sugriovė namą ir užmušė visus jaunuolius; tik aš vienas ištrūkau, kad tau praneščiau”.

³⁰ Jis neištrūks iš tamsos, jo šakas sudegins liepsna, nuo Jo burnos kvapo jis pranyks.

¹³ Paslėpk juos visus dulkėse ir nuvesk į mirties tamsą.

¹⁵ Iškilo jūros dugnas, atsivėrė žemės pamatai nuo Tavo balso, Viešpatie, nuo Tavo rūstybės kvapo.

⁴ Jis teisingai teis beturčius ir bešališkai krašto romiuosius. Jis ištiks žemę savo burnos lazda, nužudys nedorėlį savo pūstelėjimu.

³³ Jau seniai yra paruoštas Tofetas; taip, karaliui jis paruoštas, gilus ir platus, jame bus gausu ugnies ir malkų; Viešpaties kvapas kaip sieros srovė uždegs jį.

⁸ Tada pasirodys nedorėlis, kurį Viešpats sunaikins savo burnos kvėpimu ir sutriuškins savo atėjimo spindesiu.

¹⁶ Tad atgailauk! O jeigu ne, Aš greitai ateisiu ir kovosiu su jais savo burnos kalaviju’.

¹⁵ Jis išgelbsti vargšą nuo kardo, nuo jų kalbų ir stipriųjų rankos.

¹⁷ Aš sulaužydavau nedorėlio žandikaulius ir iš jo dantų išplėšdavau grobį.

⁷ Viešpatie, kelkis, gelbėk mane, mano Dieve! Tu smogei mano priešams į žiauną, sutrupinai bedieviams dantis.

⁴ Turiu gyventi tarp liūtų, tarp žmonių, kvėpuojančių ugnimi. Jų dantys yra ietys ir strėlės, jų liežuviai­aštrūs kardai.

⁶ Dieve, sutrupink jiems dantis burnoje, Viešpatie, išdaužyk iltis jauniems liūtams!

¹⁴ Karta, kurių dantys yra kardai ir peiliai, kuriais ji suryja vargšus krašte ir beturčius tarp žmonių.

⁹ Judas­jaunas liūtas. Mano sūnus, kyląs nuo grobio. Jis sustojo, atsigulė kaip liūtas ar kaip liūtė. Kas jį prikels!

²⁴ Tai tauta, kuri pakils kaip liūtė ir atsistos kaip liūtas, neatsiguls, kol nesurys grobio ir neišgers užmuštųjų kraujo”.

⁹ Jis atsiguls kaip liūtas, kurio niekas nedrįs pažadinti. Kas tave laimina, bus palaimintas; kas keikia, bus prakeiktas”.

³ Argi Dievas neteisingai teisia, ar Visagalis iškreipia teisingumą? ⁴ Jei tavo sūnūs Jam nusidėjo, Jis juos atidavė jų nusikaltimams.

¹⁴ jei jo vaikų padaugėja, jie skirti kardui; jo palikuonys nepasisotina duona. ¹⁵ Kurie išliks po jo, tuos mirtis nuves į kapą ir našlės jų neapraudos.

³⁹ Ar gali sumedžioti liūtei grobį ir pasotinti jos jauniklius,

² kad manęs jie nepagriebtų kaip liūtas, kuris drasko į gabalus, kai nėra kam gelbėti.

¹⁰ Jauni liūtai pritrūksta ir badauja, bet tie, kurie ieško Viešpaties, nestokoja jokio gero.

⁷ Liūtas pakilo iš tankumyno, tautų naikintojas yra kelyje. Jis pakilo iš savo vietos paversti tavo šalį dykuma; tavo miestai pavirs griuvėsiais ir ištuštės.

¹⁰ Jie seks Viešpatį, o Jis riaumos kaip liūtas. Kai Jis riaumos, sūnūs grįš drebėdami iš vakarų.

¹⁷ Bet Viešpats stovėjo su manimi ir sustiprino mane, kad toliau skelbčiau Evangeliją ir išgirstų visi pagonys; aš buvau išgelbėtas iš liūto nasrų.

¹⁴ Čia tik Jo kelių pašaliai; mes girdime tik Jo šnibždesį. O Jo galybės griaustinį kas supras?”

¹¹ Kartą Dievas kalbėjo, du kartus girdėjau tai: galybė priklauso Dievui

¹² Dabar mes matome kaip per stiklą, miglotai, bet tada­veidas į veidą. Dabar žinau iš dalies, bet tada pažinsiu, kaip ir pats esu pažintas.

²¹ Tada Viešpats Dievas giliai užmigdė Adomą, išėmė vieną jo šonkaulių ir tą vietą užpildė kūnu.

¹² Saulei leidžiantis, gilus miegas apėmė Abromą, siaubas ir didelė tamsa jį apėmė.

³ Bet Dievas sapne pasirodė Abimelechui ir tarė: “Tu mirsi dėl moters, kurią paėmei, nes ji turi vyrą”.

¹² Jis sapnavo kopėčias, pastatytas ant žemės, kurių viršus siekė dangų, o Dievo angelai jomis laipiojo aukštyn ir žemyn.

²⁴ Dievas sapne atėjo pas sirą Labaną ir tarė: “Saugokis, nekalbėk su Jokūbu šiurkščiai!”

² Dievas kalbėjo Izraeliui nakties regėjime: “Jokūbai, Jokūbai!” Tas atsiliepė: “Aš čia”.

⁶ Jis tarė jiems: “Klausykite! Jei kas tarp jūsų yra Viešpaties pranašas, Aš jam apsireiškiu regėjime arba kalbu sapne.

¹⁹ Prašau, pasilikite šią naktį pas mane, kad sužinočiau, ką dar Viešpats man sakys”. ²⁰ Naktį atėjo Dievas pas Balaamą ir jam tarė: “Jei tie žmonės tave kviečia, eik su jais, bet daryk taip, kaip tau įsakysiu”.

¹⁴ Dievas kalba vienu ar kitu būdu, bet žmogus to nesupranta. ¹⁵ Sapne, nakties regėjime, kai žmonės giliai įmigę ar snaudžia ant lovos, ¹⁶ Jis atidaro žmonių ausis savo įspėjimams,

¹⁹ Danieliui nakties regėjime buvo apreikšta paslaptis. Tada jis šlovino dangaus Dievą, tardamas:

²⁸ Tačiau danguje yra Dievas, kuris apreiškia paslaptis ir šiuo sapnu praneša karaliui Nabuchodonosarui, kas įvyks paskutinėmis dienomis. Tavo sapnas ir regėjimai buvo tokie: ²⁹ tu, karaliau, gulėdamas lovoje galvojai, kas įvyks po to, o Tas, kuris atskleidžia paslaptis, parodė tau, kas įvyks.

⁵ Aš sapnavau sapną, kuris nugąsdino mane, o mintys bei regėjimai, gulint lovoje, baugino mane.

¹⁸ Jam bekalbant, aš gulėjau be jausmų ant žemės. Jis palietė mane, pastatė ant kojų

⁹ Išgirdau žodžių garsą ir kritau be jausmų veidu į žemę.

¹⁴ Tu baugini mane sapnais ir gąsdini regėjimais.

¹⁹ Žmogus baudžiamas skausmais savo lovoje, visi jo kaulai apimti stipraus skausmo.

¹²⁰ Mano kūnas dreba, bijodamas Tavęs, aš bijau Tavo sprendimų.

⁵ Aš tariau: “Vargas man, aš esu žuvęs! Aš esu žmogus nešvariomis lūpomis ir gyvenu tarp žmonių nešvariomis lūpomis. Aš savo akimis mačiau Karalių, kareivijų Viešpatį!”

¹¹ Jis man tarė: “Danieliau, didžiai mylimas vyre! Suprask žodžius, kuriuos tau kalbėsiu, ir stovėk, nes esu siųstas pas tave!” Jam kalbant, aš atsistojau drebėdamas.

¹⁶ Man tai girdint, drebėjo mano kūnas, virpėjo lūpos. Skausmas palietė kaulus, buvau labai sukrėstas. Aš ramus laukiu bausmės tiems, kurie užpuolė mano tautą.

¹² Pamatęs jį, Zacharijas sumišo, ir jį apėmė baimė.

²⁹ Jį pamačiusi, ji sumišo nuo jo žodžių ir galvojo, ką toks pasveikinimas reiškia.

¹⁷ Jį išvydęs, aš puoliau Jam po kojų tarsi negyvas. Bet Jis uždėjo ant manęs savo dešinę ir prabilo: “Nebijok! Aš esu Pirmasis, ir Paskutinysis,

⁴ Tu darai savo pasiuntinius kaip vėjus, savo tarnus kaip liepsnojančią ugnį.

⁸ Jie išsigąs, juos apims skausmai ir kentėjimai. Juos suims skausmai kaip gimdyves. Jie apstulbę žiūrės vienas į kitą: jų veidai degs ugnimi.

³ Man strėnas skauda; skausmai suėmė mane lyg gimdyvę, aš nebegaliu girdėti nė matyti. ⁴ Mano širdis dreba, baimė ima mane; mano malonumų naktis Jis pavertė siaubu.

²⁶ Pamatę Jį einantį ežero paviršiumi, mokiniai nusigando ir iš baimės ėmė šaukti: “Tai šmėkla!”

³⁷ Sutrikę ir išsigandę, jie tarėsi matą dvasią. ³⁸ O Jis paklausė: “Ko taip sutrikote? Kodėl jūsų širdyse kyla abejonės? ³⁹ Pasižiūrėkite į mano rankas ir kojas. Juk tai Aš pats! Palieskite mane ir įsitikinsite: dvasia juk neturi kūno nei kaulų, kaip matote mane turint”.

⁷ O apie angelus sako: “Jis daro savo angelus vėjais ir savo tarnus­ugnies liepsnomis”.

¹⁴ Argi jie visi nėra tarnaujančios dvasios, išsiųstos tarnauti tiems, kurie paveldės išgelbėjimą?

¹² Žemės drebėjimui praėjus, pakilo liepsnos, bet ir liepsnose Viešpaties nebuvo. Tada pasigirdo tylus ramus balsas.

²⁵ Tai nėra Tavo būdas nužudyti teisųjį su nusikaltėliu, kad teisusis gautų tą patį kaip piktadarys! Ar visos žemės Teisėjas pasielgs neteisingai?”

³ Argi Dievas neteisingai teisia, ar Visagalis iškreipia teisingumą?

² “Tikrai žinau, kad taip yra. Bet kaip žmogus gali būti teisus prieš Dievą?

³⁰ Jei nusiprausčiau sniego vandeniu ir kaip niekada švariai nusiplaučiau rankas, ³¹ Tu vis tiek įstumtum mane į purvą, ir mano rūbai baisėtųsi manimi.

⁴ Kas gali iš netyro padaryti tyrą? Niekas!

¹⁴ Kas yra žmogus, kad būtų tyras; tas, kuris gimęs iš moters, kad būtų teisus?

⁴ Kaip tad žmogus gali būti nuteisintas prieš Dievą? Kaip gali būti švarus, gimęs iš moters?

² “Ar manai, kad tu teisingai kalbi sakydamas: ‘Aš esu teisesnis už Dievą’?

¹⁰ Bet niekas neklausia: ‘Kur yra Dievas, mano Kūrėjas, kuris duoda giesmes naktį,

⁸ Ar tu panaikinsi mano sprendimą? Ar mane smerksi, o save teisinsi?

² Nepatrauk į teismą savo tarno, nes Tavo akivaizdoje nė vienas žmogus negalės pasiteisinti.

¹⁷ Teisus yra Viešpats visuose savo keliuose ir šventas visuose savo darbuose.

²⁰ Nėra žemėje teisaus žmogaus, kuris visad gera darytų ir niekad nenusidėtų.

¹ Viešpatie, Tu liksi teisus, jei bylinėsiuosi su Tavimi! Tačiau leisk man kalbėti su Tavimi apie Tavo sprendimus. Kodėl nedorėliams sekasi ir kodėl be rūpesčių gyvena visi, kurie elgiasi klastingai?

⁹ Širdis yra labai klastinga ir be galo nedora. Kas ją supras!

²⁰ Ir Jis pasakė: “Žmogų suteršia tai, kas iš jo išeina. ²¹ Iš vidaus, iš žmonių širdies, išeina pikti sumanymai, svetimavimai, paleistuvystės, vagystės, žmogžudystės, ²² godumas, piktumas, klasta, nesusilaikymas, pavydas, piktžodžiavimai, išdidumas, kvailystė. ²³ Visos tos blogybės išeina iš vidaus ir suteršia žmogų”.

⁵ Deja, savo užkietėjimu bei neatgailaujančia širdimi tu pats sau kaupi rūstybę Dievo rūstybės ir Jo teisingo teismo apsireiškimo dienai.

⁴ Jokiu būdu! Dievas išlieka teisingas, o kiekvienas žmogus­melagis, kaip parašyta: “Kad Tu būtum pripažintas teisus savo žodžiuose ir laimėtum, kai esi teisiamas”. ⁵ Jei mūsų neteisumas iškelia Dievo teisumą,­ką gi sakysime? Gal Dievas neteisus, rūsčiai bausdamas? Kalbu, kaip žmonėms įprasta. ⁶ Jokiu būdu! Kaip tada Dievas galėtų teisti pasaulį? ⁷ Bet jeigu Dievo tiesa per mano melagystę tik dar labiau iškilo Jo šlovei, tai kam dar teisti mane kaip nusidėjėlį?

²⁰ Ak, žmogau! Kas gi, tiesą sakant, tu toks esi, kad drįsti prieštarauti Dievui? Argi dirbinys klausia meistro: “Kodėl mane tokį padarei?”

³³ O Dievo turtų, išminties ir pažinimo gelme! Kokie neištiriami Jo teismai ir nesusekami Jo keliai!

⁸ Kiekviena iš keturių būtybių turėjo po šešis sparnus; aplinkui ir viduryje jos buvo pilnos akių. Ir be paliovos, dieną ir naktį, jos šaukė: “Šventas, šventas, šventas, Viešpats, visagalis Dievas, kuris buvo, kuris yra ir kuris ateina!”

¹⁵ Jis nepasitiki savo šventaisiais ir dangūs nėra tyri Jo akivaizdoje, ¹⁶ tuo labiau bjaurus ir purvinas žmogus, kuris geria nedorybę kaip vandenį.

⁵ Jo akyse net mėnulis ir žvaigždės nėra skaistūs, ⁶ tuo labiau žmogus, kuris yra tik kirmėlė, žmogaus sūnus, kuris yra tik kirminas”.

²⁰ Laiminkite Viešpatį jūs, angelai, galingi jėga, kurie vykdote Jo žodį, Jo balsą išgirdę. ²¹ Laimink Viešpatį, Jo kareivija, Jo tarnai, kurie vykdote Jo valią.

² Serafai stovėjo ties Juo. Kiekvienas iš jų turėjo po šešis sparnus: dviem jie dengė savo veidą, dviem kojas ir dviem skrido. ³ Jie šaukė vienas kitam, sakydami: “Šventas, šventas, šventas, kareivijų Viešpats; visa žemė pilna Jo šlovės”.

⁴ Dievas nepagailėjo nusidėjusių angelų, bet surišo juos tamsos raiščiais giliausiose pragaro gelmėse, kur laiko juos teismui.

⁶ Taip pat ir tuos angelus, kurie neišlaikė savo prakilnumo, bet paliko savo buveinę, Jis laiko sukaustytus amžinais pančiais tamsybėje didžiosios dienos teismui.

⁷ Ir Viešpats Dievas padarė žmogų iš žemės dulkių ir įkvėpė į jo šnerves gyvybės kvapą. Taip žmogus tapo gyva siela.

¹⁹ Valgysi prakaitu uždirbtą duoną, kol sugrįši į žemę, iš kurios esi paimtas. Esi dulkė ir dulke vėl pavirsi”.

²⁷ Abraomas atsakė: “Štai, išdrįsau kalbėti Viešpačiui, nors esu dulkė ir pelenai.

⁹ Atsimink, kad mane iš molio padarei ir vėl į dulkes paversi.

¹² Jūsų kalbos tarsi pelenai, o jūsų kūnai kaip molis.

²⁸ Esu sunaikintas kaip puvėsis, kaip drabužis, suėstas kandžių”.

² Jis kaip gėlė auga ir nuvysta. Jis dingsta kaip šešėlis ir nepasilieka.

¹⁶ Todėl jie nelaiku žuvo, jų pamatą nunešė tvanas.

⁶ Štai pagal tavo norą aš esu vietoje Dievo; padarytas iš molio, kaip ir tu.

¹¹ Kai už kaltes baudi žmogų, suėdi kaip kandis, kas jam brangiausia. Žmogus­tik kvapas.

⁵ Tu pašalini žmones kaip rytmečio sapną, kaip žaliuojančią žolę. ⁶ Rytą ji žydi, vakare nukertama ir sudžiūsta. ⁷ Tavo rūstybė sunaikina mus, Tavo pyktis mus gąsdina.

¹⁵ Žmogaus dienos yra kaip žolė, kaip lauko gėlė jis pražysta. ¹⁶ Vos tik papūtė vėjas, jo nebėra, jo vieta jo nebepažįsta.

⁴ Kai dvasia jų iškeliauja, jie sugrįžta į žemę; tą pačią dieną jų sumanymai žūva.

⁷ Dulkės sugrįš į žemę, iš kurios kilo, o dvasia­pas Dievą, kuris ją davė.

⁷ Bet šitą turtą mes laikome moliniuose induose, kad būtų aišku, jog visa viršijanti jėgos apstybė iš Dievo, o ne iš mūsų.

¹ Mes žinome, kad, mūsų žemiškajam namui, šiai palapinei, suirus, turime pastatą iš Dievo, ne rankomis statytus amžinus namus danguje.

²⁴ Mat “kiekvienas kūnas­tartum žolynas, ir visa žmogaus garbė tarsi žolyno žiedas. Žolynas sudžiūsta, ir jo žiedas nubyra,

⁶ Tauta naikino tautą ir miestas miestą, nes Dievas padarė sumaištį tarp jų visomis nelaimėmis.

²⁰ Joramas buvo trisdešimt dvejų metų, pradėdamas karaliauti, ir karaliavo Jeruzalėje aštuonerius metus. Jis mirė ir buvo palaidotas Dovydo mieste, tačiau ne karalių kapinėse, nes jis buvo visų nemėgstamas.

¹⁴ Ar miręs žmogus prisikels? Per visas man skirtas dienas aš lauksiu permainos.

²⁰ Tu nugali jį nuolat, ir jo nebelieka, Tu pakeiti jo veidą ir pavarai jį.

²² Po kelerių metų aš nueisiu tuo keliu, kuriuo nebegrįžtama”.

¹⁷ Jo atsiminimas dings krašte ir jo vardas nebus minimas gatvėje.

⁷ jis pražus kaip jo paties išmatos. Kas jį matė, klaus: ‘Kur jis?’

³⁶ Pro šalį ėjau, ir jo nebuvo, ieškojau jo, bet neradau.

¹³ Nugręžk nuo manęs savo žvilgsnį, kad atsigaučiau pirma, negu iškeliausiu ir pranyksiu.

⁵ Tu pašalini žmones kaip rytmečio sapną, kaip žaliuojančią žolę. ⁶ Rytą ji žydi, vakare nukertama ir sudžiūsta.

⁷ Nors ir žydi nedorėliai kaip gėlės, nors klesti piktadariai, jie bus amžinai sunaikinti.

⁷ Teisiųjų atminimas yra palaimintas, o nedorėlių vardas supus.

¹² Mano metai praėjo ir pašalinti nuo manęs kaip piemenų palapinė; mano gyvenimas kaip audėjo rietimas suriestas ir iš staklių išimtas. Dieną ir naktį Tu vedi mane į pabaigą. ¹³ Aš laukiau iki ryto. Jis kaip liūtas sutrupino visus mano kaulus pirmiau, negu diena pasibaigė ir atėjo naktis.

²² Tie, kurie tavęs nekenčia, bus aprengti gėda, ir nedorėlio palapinės sunyks”.

²¹ Tikrai tokia yra nedorėlio buveinė ir vieta to, kuris nepažįsta Dievo”.

¹² Bet jei jie nepaklūsta, pražus nuo kardo, mirs, neįgavę išminties.

⁵ Mano dienų tik sprindis, mano amžius kaip niekas Tavo akivaizdoje. Kaip kvapas yra žmogaus gyvenimas.

¹⁴ Mirtis juos ganys kaip avis. Josios buveinei jie skirti ir į ją nužengs. Jų kūnas sunyks, pavidalas sudūlės; mirusiųjų buveinė bus jų namai.

²⁰ Žmogus, kuris yra gerbiamas, bet neturi supratimo, yra panašus į galviją, kuris pražus.

³ Nesudėkite vilčių į kunigaikščius, į žmonių sūnus, kurie nieko išgelbėti negali! ⁴ Kai dvasia jų iškeliauja, jie sugrįžta į žemę; tą pačią dieną jų sumanymai žūva.

²² Atsitraukite nuo žmogaus, kurio kvėpavimas šnervėse; kokia yra jo vertė?

¹⁶ Kurie tave mato, įsižiūri ir galvoja: ‘Ar tai žmogus, prieš kurį drebėjo žemė ir karalystės?

²⁰ O Dievas jam tarė: ‘Kvaily, dar šiąnakt bus pareikalauta tavo sielos. Kam gi atiteks, ką susikrovei?’

²² Ir štai elgeta mirė ir buvo angelų nuneštas į Abraomo prieglobstį. Mirė ir turtuolis ir buvo palaidotas. ²³ Kentėdamas pragare, jis pakėlė akis ir iš tolo pamatė Abraomą ir jo prieglobstyje Lozorių.

¹¹ Juk pakyla saulė, jos kaitra išdžiovina žolyną, ir jo žiedas nubyra, jo išvaizdos grožis pranyksta. Taip ir turtuolis sunyks savo keliuose.