Jonah 4 Cross References - Lithuanian

¹ Jonai tai labai nepatiko, ir jis supyko. ² Jona meldėsi: “Ak, Viešpatie, argi aš taip nesakiau, kai dar buvau savo krašte? Dėl to aš ir norėjau bėgti į Taršišą, žinodamas, kad esi maloningas Dievas, gailestingas, lėtas pykti, didžiai geras ir susilaikantis nuo bausmės. ³ Todėl, Viešpatie, meldžiu, paimk mano gyvybę, nes man yra geriau mirti negu gyventi”. ⁴ Viešpats klausė: “Ar manai, kad teisingai pyksti?” ⁵ Jona išėjo iš miesto ir atsisėdo rytų pusėje. Jis, pasistatęs ten stoginę, sėdėjo jos pavėsyje ir laukė, kas atsitiks miestui. ⁶ Viešpats Dievas išaugino augalą, kad jo šešėlis dengtų Jonos galvą ir išvaduotų iš sielvarto. Jona labai džiaugėsi augalu. ⁷ Bet kitą dieną, aušrai brėkštant, Dievas paruošė kirmėlę, kuri pakando augalą, ir tas nudžiūvo. ⁸ Saulei patekėjus, Dievas paruošė svilinantį rytų vėją. Saulė spigino Jonos galvą, jis alpo ir geidė sau mirties, sakydamas: “Geriau man mirti negu gyventi!” ⁹ Ir Dievas tarė Jonai: “Ar tu teisingai pyksti dėl augalo?” Jis atsakė: “Taip, teisingai pykstu, netgi iki mirties”. ¹⁰ Tada Viešpats tarė: “Tau gaila augalo, dėl kurio tu nei vargai, nei jo auginai. Jis per vieną naktį užaugo ir per vieną naktį pražuvo. ¹¹ Argi Aš turėčiau nesigailėti Ninevės, šio didelio miesto, kuriame gyvena daugiau negu šimtas dvidešimt tūkstančių žmonių, kurie nemoka atskirti dešinės nuo kairės, ir, be to, daug gyvulių?”

⁴ Viešpats klausė: “Ar manai, kad teisingai pyksti?”

⁹ Ir Dievas tarė Jonai: “Ar tu teisingai pyksti dėl augalo?” Jis atsakė: “Taip, teisingai pykstu, netgi iki mirties”.

¹⁵ Argi aš neturiu teisės daryti ką noriu su tuo, kas mano? Ar todėl tavo akis pikta, kad aš geras?’

³⁹ Tai matydamas, fariziejus, kuris Jėzų pasikvietė, samprotavo: “Jeigu šitas būtų pranašas, Jis žinotų, kas tokia ši moteris, kuri Jį liečia, nes ji­nusidėjėlė!”

²⁸ Tada šis supyko ir nenorėjo eiti vidun. Tėvas išėjęs ėmė jį kviesti.

⁴⁶ Bet Paulius ir Barnabas drąsiai pasakė: “Pirmiausia jums turėjo būti skelbiamas Dievo žodis. Bet kadangi jūs Jį atmetate ir patys laikote save nevertais amžinojo gyvenimo, tai štai mes kreipiamės į pagonis.

⁵ Gal manote, kad Raštas veltui sako: “Pavydžiai trokšta Dvasia, kuri gyvena mumyse”. ⁶ Bet Jis duoda dar didesnę malonę, ir todėl sako: “Dievas išdidiems priešinasi, o nuolankiesiems teikia malonę”.

¹⁴ Ir Viešpats nepasielgė piktai su savo tauta, kaip buvo sumanęs.

⁶ Viešpats praėjo pro jį ir paskelbė: “Viešpats, Viešpats Dievas, gailestingas ir maloningas, kantrus ir kupinas gerumo bei tiesos, ⁷ parodantis gailestingumą tūkstančiams, atleidžiantis nusikaltimus, neteisybes ir nuodėmes, tačiau nepaliekantis kalto nenubausto, bet baudžiantis už tėvų nusikaltimus vaikus ir vaikaičius iki trečios ir ketvirtos kartos”.

¹⁸ ‘Viešpats yra kantrus ir kupinas gailestingumo, atleidžiantis neteisybes ir nusikaltimus, tačiau nepaliekantis kalto nenubausto, bet baudžiantis už tėvų nusikaltimus vaikus iki trečios ir ketvirtos kartos’. ¹⁹ Maldauju, atleisk šitos tautos nusikaltimus dėl Tavo didelio gailestingumo, kaip atleisdavai jai nuo išėjimo iš Egipto iki šiol”.

⁴ pats ėjo į dykumą visą dieną. Atėjęs jis atsisėdo po vienu kadagiu ir meldė sau mirties: “Viešpatie, gana, pasiimk mano gyvenimą, aš nesu geresnis už savo tėvus”.

³⁸ Tačiau Jis, būdamas kupinas gailestingumo, atleido kaltes ir nesunaikino jų. Daugelį kartų Jis sulaikė savo rūstybę ir neišliejo pykčio.

⁵ Juk Tu, Viešpatie, esi geras ir pasiruošęs atleisti, kupinas gailestingumo visiems, kurie šaukiasi Tavęs.

¹⁵ Tačiau Tu, Viešpatie, esi užjaučiantis ir maloningas Dievas, kantrus ir kupinas gailestingumo bei tiesos.

¹³ Sugrįžk, Viešpatie! Ar ilgai? Būk gailestingas savo tarnams!

⁸ Viešpats yra maloningas, užjaučiantis, lėtas pykti ir didžiai gailestingas.

⁸ bet jei tauta, kuriai grasinu, nusisuka nuo savo piktų darbų, tai Aš susilaikau nuo to pikto, kurį buvau jai numatęs.

⁷ Viešpatie, Tu suklaidinai mane, ir aš esu suklaidintas. Tu stipresnis už mane ir nugalėjai. Aš esu pajuokiamas kasdien, kiekvienas tyčiojasi iš manęs.

⁸ Kaipgi paliksiu tave, Efraimai, kaip atstumsiu tave, Izraeli? Ar galiu tau padaryti kaip Admai, ar galiu su tavimi pasielgti kaip su Ceboimais? Mano širdis suminkštėjo, jaučiu tau gailestį. ⁹ Aš nesielgsiu pagal savo rūstybės užsidegimą ir nesunaikinsiu Efraimo. Aš esu Dievas, ne žmogus. Šventasis tarp jūsų, Aš neateisiu naikinti.

¹³ Persiplėškite savo širdis, ne rūbus! Gręžkitės į Viešpatį, savo Dievą, nes Jis yra maloningas ir gailestingas, lėtas pykti ir didžiai geras bei susilaikantis nuo bausmės. ¹⁴ Kas žino, gal Jis sugrįš, pasigailės ir paliks palaiminimą­duonos auką ir geriamąją auką Viešpačiui, jūsų Dievui?

³ Viešpats gailėjosi dėl to. “Taip neįvyks”,­tarė Viešpats.

⁶ Viešpats gailėjosi dėl to. “Taip irgi neįvyks”,­tarė Viešpats Dievas.

³ Jona pakilo, kad bėgtų nuo Viešpaties į Taršišą. Jis pasiekė Jopę, kur rado laivą, plaukiantį į Taršišą, sumokėjo už kelionę ir, įsėdęs į jį, su kitais plaukė į Taršišą nuo Viešpaties akivaizdos.

¹⁰ Dievas, pamatęs, kad jie atsisakė savo piktų kelių, gailėjosi jų ir neįvykdė to, ką buvo jiems sakęs.

¹⁸ Kur yra toks Dievas kaip Tu, kuris atleidžia kaltę savo išrinktosios tautos likučiui? Jis nerūstauja per amžius, nes Jam patinka gailestingumas.

²⁹ Norėdamas pateisinti save, anas paklausė Jėzų: “O kas gi mano artimas?”

¹⁵ Jeigu taip su manimi elgiesi, geriau nužudyk mane, jei atradau malonę Tavo akyse, kad nebūčiau varginamas tokių didelių bėdų”.

³ priekaištaudami kalbėjo: “Geriau būtume žuvę su savo broliais Viešpaties akivaizdoje.

²⁰ Kodėl šviesa duodama tam, kuris kenčia, ir gyvybė apkartusiai sielai? ²¹ Laukiantieji mirties jos nesulaukia; jie jos ieško labiau negu paslėptų turtų.

⁸ O kad įvyktų, ko prašau, ir Dievas suteiktų man, ko ilgiuosi. ⁹ Kad patiktų Dievui sunaikinti mane, rankos pakėlimu pribaigti mane.

¹⁵ Todėl mano siela pasirinktų būti pasmaugta, ir mirtis man geriau už gyvenimą. ¹⁶ Aš bjauriuosi juo ir nebenoriu gyventi. Palik mane, mano dienos­tuštybė.

¹ Geras vardas yra geriau negu brangus tepalas ir mirties diena negu gimimo diena.

¹⁴ Prakeikta diena, kurią gimiau. Diena, kurią mane pagimdė motina, tenebūna palaiminta! ¹⁵ Prakeiktas žmogus, kuris pranešė mano tėvui žinią: “Tau gimė sūnus!”, ir jį labai pradžiugino. ¹⁶ Tebūna tas žmogus kaip miestai, kuriuos Viešpats nesigailėdamas sunaikino. Tegirdi jis šauksmą rytą ir vaitojimą vidudienį ¹⁷ dėl to, kad nenužudė manęs dar įsčiose, kad mano motina būtų man kapu ir būtų likusi nėščia amžinai! ¹⁸ Kodėl turėjau gimti, patirti vargą bei sielvartą ir praleisti savo dienas gėdoje?

⁸ Saulei patekėjus, Dievas paruošė svilinantį rytų vėją. Saulė spigino Jonos galvą, jis alpo ir geidė sau mirties, sakydamas: “Geriau man mirti negu gyventi!”

¹⁵ Bet aš nesinaudojau šiomis teisėmis. Ir tai rašau ne tam, kad sau pritaikyčiau. Man geriau mirti, negu leisti, kad kas atimtų iš manęs šį pasigyrimą.

²¹ Man gyvenimas­tai Kristus, o mirtis­tai laimėjimas. ²² Bet jei aš, gyvendamas kūne, dar galiu vaisingai pasidarbuoti, tuomet nebežinau, ką pasirinkti. ²³ Mane traukia ir viena, ir kita, nors verčiau man iškeliauti ir būti su Kristumi, nes tai visų geriausia. ²⁴ O mano pasilikimas kūne reikalingesnis jums. ²⁵ Taip įsitikinęs, aš žinau, jog liksiu ir būsiu su jumis visais jūsų pažangai ir tikėjimo džiaugsmui,

¹¹ Mozė pakėlė ranką, smogė du kartus lazda į uolą, ir pasipylė apsčiai vandens; atsigėrė žmonės ir jų gyvuliai. ¹² Bet Viešpats tarė Mozei ir Aaronui: “Kadangi manimi netikėjote ir neparodėte mano šventumo izraelitų akivaizdoje, judu neįvesite šitos tautos į žemę, kurią jiems duosiu”.

²⁴ “Aaronas susijungs su savo tauta, nes jis neįeis į žemę, kurią pažadėjau izraelitams, dėl to, kad netikėjote mano žodžiais prie Meribos.

³² Įpykino jie Viešpatį prie Meribos vandenų, ir Mozė dėl jų nukentėjo. ³³ Jie apkartino jo dvasią, neapgalvotus žodžius jis kalbėjo savo lūpomis.

³ “Mano tauta, ką tau padariau ir kuo apsunkinau? Paliudyk prieš mane.

¹⁹ Žinokite, mano mylimi broliai: kiekvienas žmogus tebūna greitas klausyti, lėtas kalbėti, lėtas pykti. ²⁰ Žmogaus rūstybė nedaro Dievo teisumo.

²⁷ Anksti rytą Abraomas atėjo į tą vietą, kur jis stovėjo Viešpaties akivaizdoje, ²⁸ ir pažvelgė Sodomos ir Gomoros link ir į visą jų apylinkę; jis matė kylančius nuo žemės dūmus kaip iš krosnies.

⁹ Jam apsinakvojus vienoje oloje, Viešpats jam tarė: “Ką čia veiki, Elijau?”

¹³ Elijas, jį išgirdęs, apsigaubė veidą apsiaustu ir išėjęs atsistojo olos angoje. Pasigirdo balsas: “Ką čia veiki, Elijau?”

¹⁷ Aš užsirūstinau dėl nuodėmingo tautos godumo, smogiau jai ir savo veidą paslėpiau, bet ji ėjo toliau klaidingu savo širdies keliu.

¹⁵ Jie man sako: “Kur Viešpaties žodis? Teateina dabar!” ¹⁶ Aš niekados nevengiau būti ganytoju pas Tave ir nelaukiau nelaimės. Tu žinai visa, ką kalbėjau.

⁹ Aš galvojau: “Nebeminėsiu Jo ir nebekalbėsiu Jo vardu”. Tačiau Jo žodis mano širdyje buvo tarsi ugnis, uždaryta mano kauluose, aš stengiausi susilaikyti, bet negalėjau.

⁵ Jūrininkai išsigando, ir kiekvienas šaukėsi savo dievo. Jie išmetė laive esantį krovinį į jūrą, kad laivas palengvėtų. Tuo metu Jona buvo nusileidęs į laivo vidų ir kietai miegojo.

⁴¹ Prisiartinęs prie Jeruzalės ir išvydęs miestą, Jėzus verkė dėl jo ir sakė: ⁴² “O kad tu nors šiandien suprastum, kas tau atneša ramybę! Deja, tai paslėpta nuo tavo akių. ⁴³ Tu sulauksi dienų, kai tavo priešai apjuos tave pylimu, apguls iš visų pusių ir suspaus tave; ⁴⁴ jie parblokš ant žemės tave ir tavo vaikus ir nepaliks tavyje akmens ant akmens, nes tu nepažinai savo aplankymo meto”.

⁹ Tą dieną Hamanas išėjo linksmas ir gerai nusiteikęs. Bet, pamatęs prie karaliaus vartų sėdintį Mordechają, kuris neatsistojo ir visai nekreipė dėmesio į jį, labai supyko.

¹⁰ Jis nepasielgė su mumis pagal mūsų kaltes ir neatlygino mums pagal mūsų nuodėmes. ¹¹ Kaip dangus yra aukštai virš žemės, taip didis yra Jo gailestingumas tiems, kurie Jo bijo. ¹² Kaip toli nuo rytų yra vakarai, taip Jis atitolino nuo mūsų nuodėmes. ¹³ Kaip tėvas pasigaili vaikų, taip Viešpats gailisi tų, kurie Jo bijo. ¹⁴ Jis mūsų prigimtį žino, atsimena, kad esame dulkės.

⁵ Nežiūrėk į tai, ko nėra, nes turtai pasidaro sparnus ir išskrenda kaip erelis į padangę.

² Ezekijas džiaugėsi ir parodė jiems visus savo namų turtus: sidabrą, auksą, kvepalus, brangius aliejus, ginklus ir visa, kas buvo sandėliuose. Nebuvo nieko jo namuose, ko Ezekijas nebūtų jiems parodęs.

¹³ “Vargas tiems, kurie džiaugiasi niekais ir sako: ‘Ar ne savo jėgomis tapome galingi?’

¹⁷ Viešpats paruošė didelę žuvį Jonai praryti. Jis išbuvo žuvies pilve tris dienas ir tris naktis.

²⁰ Bet jūs džiaukitės ne tuo, kad dvasios jums pavaldžios; džiaukitės, kad jūsų vardai įrašyti danguje”.

³⁰ ir kurie verkia, tarsi neverktų, ir kurie džiaugiasi, tarsi nesidžiaugtų, ir kurie perka, tarsi neįsigytų,

²¹ tardamas: “Nuogas gimiau, nuogas ir mirsiu. Viešpats davė, Viešpats ir atėmė; tebūna palaimintas Viešpaties vardas”.

⁶ Būdamas saugus, sakiau: “Niekados nesvyruosiu!” ⁷ Viešpatie, savo palankumu suteikei man tvirtybę. Kai paslėpei savo veidą­nusigandau.

⁵ Tu pašalini žmones kaip rytmečio sapną, kaip žaliuojančią žolę. ⁶ Rytą ji žydi, vakare nukertama ir sudžiūsta.

¹⁰ dėl Tavo rūstybės ir pykčio, nes Tu mane pakėlei ir nubloškei žemėn.

⁶ Balsas tarė: “Šauk!” Aš klausiau: “Ką šaukti?”­“Kiekvienas kūnas yra žolė, visas jo grožis yra lyg lauko gėlės žiedas. ⁷ Kai Viešpats pūsteli, žolė nuvysta ir žiedas nukrinta. Taip ir tauta yra žolė. ⁸ Žolė nuvysta, žiedas nukrinta, bet mūsų Dievo žodis išlieka per amžius”.

¹² Vynmedis nudžiūvo, figmedis nuvyto. Granatmedis, palmė, obelis ir visi laukų medžiai nudžiūvo. Todėl ir džiaugsmas dingo tarp žmonių.

³ Mozė tarė Aaronui: “Taip kalbėjo Viešpats: ‘Pasirodysiu šventas tuose, kurie prie manęs artinasi, ir būsiu pašlovintas visos tautos akivaizdoje’ ”. Tai girdėdamas, Aaronas tylėjo.

¹⁸ Ir Samuelis jam papasakojo viską, nieko neslėpdamas. Tada Elis tarė: “Jis­Viešpats. Tedaro, kaip Jam atrodo geriausia”.

²⁵ Karalius Cadokui tarė: “Nešk Dievo skrynią atgal į miestą. Jei rasiu malonę Viešpaties akyse, Jis mane parves ir parodys man ją ir savo buveinę. ²⁶ Jei Jis man sakys: ‘Aš nepatenkintas tavimi’, tai tegul daro su manimi, kaip Jam patinka”.

¹⁰ Jobas jai atsakė: “Tu kalbi kaip viena iš kvailų moterų. Argi priimtume gera iš Dievo rankos, o pikta nepriimtume?” Visu tuo Jobas nenusidėjo savo lūpomis.

⁹ Pasidariau nebylys, neatveriu burnos, nes Tu tai padarei.

⁶ dieną nepažeis tavęs saulė nė mėnulis naktį.

⁶ Nežiūrėkite į mane, kad aš tamsi, nes saulė nudegino mane. Mano broliai pyko ant manęs ir liepė man saugoti vynuogynus, bet savo vynuogyno aš nesaugojau.

¹⁰ Jie nealks ir netrokš, jų neištiks saulė nė karštis; Tas, kuris jų pasigailėjo, ves juos prie tyro vandens šaltinių.

¹² Bet rūstybėje jis buvo išrautas ir numestas žemėn. Rytų vėjas sudžiovino jo vaisius, šakos sudžiūvo ir ugnis prarijo jas.

⁴ Viešpats pasiuntė smarkų vėją. Kilo didelė audra jūroje, ir laivui grėsė pavojus sudužti.

³ Todėl, Viešpatie, meldžiu, paimk mano gyvybę, nes man yra geriau mirti negu gyventi”.

⁶ Viešpats Dievas išaugino augalą, kad jo šešėlis dengtų Jonos galvą ir išvaduotų iš sielvarto. Jona labai džiaugėsi augalu. ⁷ Bet kitą dieną, aušrai brėkštant, Dievas paruošė kirmėlę, kuri pakando augalą, ir tas nudžiūvo.

¹⁹ Tuos, kuriuos myliu, Aš baru ir drausminu; būk tad uolus ir atgailauk!

¹⁶ Jie daugiau nebealks ir nebetrokš, nebekepins jų saulė nei jokia kaitra.

⁵ tačiau į Kainą ir jo auką Jis nepažvelgė. Todėl Kainas labai supyko, ir jo veidas paniuro. ⁶ Viešpats tarė Kainui: “Kodėl tu supykai ir tavo veidas paniuro? ⁷ Darydamas gera, argi nebūsi priimtas? O jei gera nedarai, nuodėmė tyko prie durų. Ji traukia tave, tačiau tu turi viešpatauti jai”. ⁸ Kainas kalbėjo savo broliui Abeliui. Jiems esant laukuose, Kainas užpuolė savo brolį Abelį ir jį užmušė. ⁹ Tada Viešpats paklausė Kaino: “Kur yra tavo brolis Abelis?” O jis atsakė: “Nežinau. Argi aš esu savo brolio sargas?” ¹⁰ Tada Viešpats tarė: “Ką padarei? Tavo brolio kraujas šaukiasi manęs nuo žemės. ¹¹ Taigi dabar esi prakeiktas ant žemės, kuri atsivėrė ir priėmė iš tavo rankos tavo brolio kraują. ¹² Kai tu ją dirbsi, ji nebeduos tau derliaus. Tu būsi klajūnas ir benamis žemėje”. ¹³ Tada Kainas tarė Viešpačiui: “Mano bausmė yra per didelė, kad galėčiau ją pakelti. ¹⁴ Tu šiandien mane išvarai iš žemės. Aš turėsiu slėptis nuo Tavęs ir būsiu klajūnas ir benamis žemėje. Kas mane sutiks, užmuš”.

¹⁶ Ji nedavė jam ramybės savo kalbomis ir, primygtinai klausinėdama, taip jam įkyrėjo,

² Kvailį sunaikina pyktis, ir prastuolis žūva dėl pavydo.

⁴ Tu plėšai save pykčiu. Ar dėl tavęs žemė taps tuščia ir uolos pajudės iš savo vietos?

⁴ “Aš per menkas Tau atsakyti. Aš uždengsiu ranka savo burną. ⁵ Kartą kalbėjau, bet daugiau nebekalbėsiu ir nebeatsakysiu”.

³⁸ Tada tarė jiems: “Mano siela mirtinai nuliūdusi. Likite čia ir budėkite su manimi”.

¹⁰ Dieviškas liūdesys gimdo atgailą išgelbėjimui, dėl kurio nereikia gailėtis; o pasaulio liūdesys gimdo mirtį.

⁶ Anomis dienomis žmonės ieškos mirties ir jos neras, trokš numirti, bet mirtis bėgs nuo jų.

¹² Kiekvienas berniukas aštuonių dienų tarp jūsų bus apipjaustytas: gimęs namuose ar iš svetimšalio nupirktas, kuris nėra iš tavo palikuonių.

³¹ Kol Jesės sūnus bus gyvas, tu nebūsi karaliumi ir neturėsi karalystės. Pasiųsk, kad jis būtų atvestas pas mane, nes jis turi mirti”.

³⁹ Jūsų kūdikiai, apie kuriuos sakėte, kad jie taps grobiu, ir jūsų sūnūs, kurie šiandien dar nežino skirtumo tarp gero ir pikto, įeis į ją; jiems Aš duosiu žemę, ir jie ją užims.

⁶ Tavo teisumas­kaip dideli kalnai, Tavo sprendimai­kaip jūros gelmės. Viešpatie, Tu apsaugai žmogų ir gyvulį!

¹⁴ Tu išaugini žolę galvijams ir augalus, kad tarnautų žmogui, kad iš žemės jis maistą sau gautų

²⁷ Jie visi iš Tavęs laukia, kad duotum jiems maisto reikiamu metu. ²⁸ Tu duodi jiems, jie rankioja. Tu ištiesi savo ranką, jie pasisotina gausiai.

⁸ Viešpats yra maloningas, užjaučiantis, lėtas pykti ir didžiai gailestingas. ⁹ Viešpats yra geras ir gailestingas visiems savo kūriniams.

¹⁵ Į Tave krypsta visų akys, savo metu visiems duodi maisto, ¹⁶ atveri savo ranką, sočiai maitini visa, kas gyva.

¹⁸ Tada ateikite ir kartu pasvarstysime,­sako Viešpats.­Nors jūsų nuodėmės būtų skaisčiai raudonos, taps baltos kaip sniegas; nors būtų raudonos kaip purpuras, taps kaip vilna.

² “Eik į Ninevę, didį miestą, ir šauk prieš jį, nes jų nedorybės pasiekė mane”.

² “Eik į Ninevę, didį miestą, ir skelbk jiems, ką tau liepiau”. ³ Jona pakluso Viešpaties žodžiui ir ėjo į Ninevę, kuri buvo labai didelis miestas­reikėjo trijų dienų jį pereiti.

¹⁰ Dievas, pamatęs, kad jie atsisakė savo piktų kelių, gailėjosi jų ir neįvykdė to, ką buvo jiems sakęs.

³³ Argi neturėjai ir tu pasigailėti savo draugo, kaip aš pasigailėjau tavęs?!’

²⁸ Tada šis supyko ir nenorėjo eiti vidun. Tėvas išėjęs ėmė jį kviesti. ²⁹ O jis atsakė tėvui: ‘Štai jau tiek metų tau tarnauju ir niekad tavo įsakymo neperžengiau, o tu man nė karto nedavei nė ožiuko pasilinksminti su draugais. ³⁰ Bet vos tik sugrįžo šitas tavo sūnus, prarijęs tavo turtą su kekšėmis, tu tuojau papjovei jam nupenėtą veršį’. ³¹ Tėvas atsakė: ‘Sūnau, tu visuomet su manimi, ir visa, kas mano, yra ir tavo. ³² Bet reikėjo džiaugtis ir linksmintis, nes tavo brolis buvo miręs ir vėl atgijo, buvo pražuvęs ir atsirado!’ ”