Judges 10 Cross References - Lithuanian

¹ Abimelechui mirus, iškilo Dodojo sūnaus Pūvos sūnus Tola iš Isacharo giminės, kad išgelbėtų Izraelį. Jis gyveno Šamyre, Efraimo kalnuose, ² ir teisė Izraelį dvidešimt trejus metus. Po to jis mirė ir buvo palaidotas Šamyre. ³ Po to iškilo gileadietis Jayras, kuris teisė Izraelį dvidešimt dvejus metus. ⁴ Jis turėjo trisdešimt sūnų, kurie jodinėjo ant trisdešimties asilų ir valdė trisdešimt miestų. Tuos miestus iki šios dienos Gileado krašte tebevadina Havot Jayru. ⁵ Jayras mirė ir buvo palaidotas Kamone. ⁶ Izraelitai darė pikta Viešpaties akivaizdoje, garbindami Baalį, Astartę ir Sirijos, Sidono, Moabo, amonitų ir filistinų dievus. Jie paliko Viešpatį ir netarnavo Jam. ⁷ Viešpaties rūstybė užsidegė prieš Izraelį. Jis atidavė juos į filistinų ir amonitų rankas. ⁸ Jie aštuoniolika metų vargino ir spaudė visus izraelitus, kurie gyveno Jordano rytuose, Gileade, amoritų šalyje. ⁹ Amonitai persikėlė per Jordaną į vakarus ir kariavo su Judo, Benjamino ir Efraimo giminėmis. Izraelis, patekęs į didelį vargą, ¹⁰ šaukėsi Viešpaties: “Mes Tau nusidėjome, palikdami savo Dievą ir tarnaudami Baaliui”. ¹¹ Viešpats tarė: “Argi nespaudė jūsų egiptiečiai, amoritai, amonitai bei filistinai, ¹² taip pat sidoniečiai, amalekiečiai ir midjaniečiai? Kai jūs šaukėtės manęs, Aš jus išgelbėjau iš jų rankų. ¹³ Tačiau jūs palikote mane ir tarnavote svetimiems dievams. Todėl daugiau nebegelbėsiu jūsų. ¹⁴ Eikite ir šaukitės tų dievų, kuriuos pasirinkote. Tegul jie išlaisvina jus iš vargų”. ¹⁵ Izraelitai atsakė Viešpačiui: “Mes nusidėjome. Daryk su mumis, ką nori, tik išgelbėk mus šiandien”. ¹⁶ Jie pašalino svetimus dievus iš savo tarpo ir tarnavo Viešpačiui. Tada Dievas pasigailėjo jų. ¹⁷ Amonitai susirinko ir pasistatė stovyklas Gileade, o izraelitai­ Micpoje. ¹⁸ Žmonės ir Gileado kunigaikščiai kalbėjosi: “Kas pradės kariauti su amonitais, tas taps visų Gileado gyventojų valdovu”.

⁴⁸ O kalnyne: Šamyrą, Jatyrą, Sochoją,

¹⁶ Tačiau Viešpats siuntė izraelitams teisėjų, kurie juos išgelbėdavo iš rankos tų, kurie juos plėšė.

⁹ Kai izraelitai šaukėsi Viešpaties, Viešpats pakėlė jiems išlaisvintoją, jaunesniojo Kalebo brolio Kenazo sūnų Otnielį, kuris juos išgelbėjo.

⁴⁸ Labanas tarė: “Šita akmenų krūva yra liudytoja tarp manęs ir tavęs”. Todėl ji vadinama Galedu

²⁹ “Jei gaditai ir rubenai kartu su jumis pereis Jordaną su ginklais ir žemė bus paimta, duokite jiems paveldėti Gileadą.

⁴¹ O Manaso sūnus Jayras nuėjęs užėmė krašto miestelius ir juos pavadino Havot Jayru.

¹⁴ Manaso sūnus Jayras užėmė Argobo kraštą iki gešūriečių ir maakų sienos ir pavadino jį savo vardu­Havot Jayru; taip jis vadinamas iki šios dienos.

¹⁰ kurie jojate ant baltų asilų, sėdite ant brangių kilimų ir einate keliu.

¹⁴ Jis turėjo keturiasdešimt sūnų ir trisdešimt sūnėnų, jodinėjusių ant septyniasdešimties asilų. Jis teisė Izraelį aštuonerius metus.

¹⁶ Viešpats tarė Mozei: “Tu užmigsi su savo tėvais. Šita tauta vėl klaidžios, sekdama kitų tautų dievus žemėje, į kurią eina gyventi. Ten ji paliks mane ir sulaužys sandorą, kurią su ja padariau.

¹⁵ Nutukęs, suriebėjęs, sustorėjęs Ješurūnas paliko Dievą, savo Kūrėją, ir paniekino išgelbėjimo Uolą.

¹¹ Izraelitai nusikalto Viešpačiui, tarnaudami Baaliui. ¹² Jie apleido Viešpatį, savo tėvų Dievą, kuris juos išvedė iš Egipto šalies, ir sekė svetimus dievus tautų, gyvenančių aplink juos, ir jiems lenkėsi, sukeldami Viešpaties pyktį. ¹³ Jie apleido Viešpatį ir tarnavo Baaliui ir Astartei. ¹⁴ Viešpaties rūstybė užsidegė prieš Izraelį, ir Jis atidavė juos į plėšikų rankas, kurie juos plėšdavo. Viešpats atidavė izraelitus jų priešams, prieš kuriuos jie nepajėgė atsilaikyti.

⁷ Izraelitai darė pikta Viešpaties akivaizdoje, pamiršo Viešpatį, savo Dievą, ir tarnavo Baaliams ir alkams.

¹ Ehudui mirus, izraelitai ir toliau darė pikta Viešpaties akivaizdoje.

¹ Izraelitai darė pikta Viešpaties akivaizdoje, ir Viešpats juos atidavė į midjaniečių rankas septyneriems metams.

¹ Izraelitai darė pikta Viešpaties akivaizdoje, ir Viešpats atidavė juos į filistinų rankas keturiasdešimčiai metų.

²³ Filistinų kunigaikščiai susirinko aukoti gausių aukų savo dievui Dagonui ir pasidžiaugti laimėjimu. Jie sakė: “Mūsų dievas atidavė į mūsų rankas Samsoną, mūsų priešą”.

² Filistinai paėmė Dievo skrynią, įnešė ją į Dagono šventyklą ir pastatė šalia Dagono.

⁵ Saliamonas sekė sidoniečių deivę Astartę ir amonitų pabaisą Milkomą.

⁷ Saliamonas pastatė ant kalno ties Jeruzale aukštumą Moabo pabaisai Chemošui ir amonitų pabaisai Molechui.

³³ Tai dėl to, kad jie paliko mane ir garbino sidoniečių deivę Astartę, Moabo dievą Chemošą bei amonitų dievą Milkomą, nevaikščiojo mano keliais, nedarė, kas teisinga mano akyse, ir nesilaikė mano nuostatų bei potvarkių, kaip jo tėvas Dovydas.

³¹ Negana to, kad jis vaikščiojo Nebato sūnaus Jeroboamo nuodėmėje, jis dar vedė sidoniečių karaliaus Etbaalo dukterį Jezabelę ir tarnavo Baalui bei garbino jį.

² Ahazijas nukrito Samarijoje nuo viršutinio aukšto pro groteles ir susižeidė. Jis siuntė pasiuntinius pas Ekrono dievą Baal Zebubą paklausti, ar jis pasveiks iš šitos ligos. ³ Viešpaties angelas įsakė Elijui: “Eik pasitikti Samarijos karaliaus pasiuntinių ir jiems sakyk: ‘Ar nėra Dievo Izraelyje, kad einate klausti Ekrono dievo Baal Zebubo?’

¹⁶ Jie paliko visus Viešpaties, savo Dievo, įsakymus ir pasidarė nulietus veršius ir alkus, garbino dangaus kareiviją ir tarnavo Baalui.

²⁹ Tačiau kiekviena tauta pasidarė savo dievus ir pasistatė juos samariečių aukštumų namuose, kiekviena tauta tame mieste, kur ji gyveno. ³⁰ Babiloniečiai garbino Sukot Benotą, Kuto žmonės­Nergalą, Hamato žmonės­Ašimą, ³¹ aviečiai­Nibhazą ir Tartaką, o Sefarvaimo žmonės degindavo savo vaikus Sefarvaimo dievams Adramelechui ir Anamelechui.

¹³ Karalius išniekino aukštumas, kurios buvo priešais Jeruzalę, į dešinę nuo Sugedimo kalno, kurias Izraelio karalius Saliamonas buvo padaręs sidoniečių pabaisai Astartei, Moabo pabaisai Kemošui ir amonitų pabaisai Milkomui.

²³ Jis aukojo Damasko dievams, kurie jį nugalėjo, sakydamas: “Sirijos karalių dievai padeda jiems; aš jiems aukosiu, kad jie ir man padėtų”. Bet jie tapo pražūtimi jam ir visam Izraeliui.

³⁶ Jie stabams jų tarnavo, ir tie spąstais jiems virto.

¹³ Dvi piktybes padarė mano tauta: ji paliko mane, gyvojo vandens šaltinį, ir išsikasė skylėtų šulinių, kurie nesulaiko vandens.

²⁵ Kiekvienos gatvės pradžioje įsirengei aukštumas ir savo grožį apdrabstei purvais, atsiduodama kiekvienam praeiviui ir daugindama savo paleistuvystes. ²⁶ Tu svetimavai su kaimynais, augalotais egiptiečiais, sukeldama mano pyktį.

²⁰ Viešpats nesigailės tokio, bet Jo pyktis ir pavydas užsidegs prieš tą žmogų, ir visi prakeikimai, surašyti šioje knygoje, kris ant jo, ir Viešpats išnaikins jo vardą iš po dangaus. ²¹ Viešpats atskirs jį pražūčiai iš visų Izraelio giminių, pagal visus prakeikimus, surašytus šitoje įstatymo knygoje. ²² Stebėsis būsimos kartos ir ateiviai, matydami šitos žemės kančias ir vargus, siųstus jiems Viešpaties. ²³ Visa žemė bus siera, druska ir ugniavietė; nieko nebus joje sėjama, net žolės ten nebeaugs; bus sunaikinta lyg Sodoma ir Gomora, Adma ir Ceboimas, kuriuos Viešpats sunaikino savo rūstybėje. ²⁴ Visos tautos stebėsis: ‘Kodėl Viešpats taip padarė šitam kraštui? Ką reiškia ta Jo rūstybė?’ ²⁵ Žmonės atsakys: ‘Kadangi jie apleido Viešpaties, savo tėvų Dievo, sandorą, kurią Jis padarė su jais, kai išvedė juos iš Egipto žemės, ²⁶ ir tarnavo kitiems dievams, garbindami juos, nors tie nebuvo jiems skirti, ²⁷ Viešpaties rūstybė užsidegė prieš šitą kraštą ir Jis užleido ant jo visus prakeikimus, surašytus šitoje knygoje; ²⁸ išrovė juos iš jų žemės savo rūstybėje ir ištrėmė į svetimą kraštą, kaip yra šiandien’.

¹⁶ Viešpats tarė Mozei: “Tu užmigsi su savo tėvais. Šita tauta vėl klaidžios, sekdama kitų tautų dievus žemėje, į kurią eina gyventi. Ten ji paliks mane ir sulaužys sandorą, kurią su ja padariau. ¹⁷ Tuomet mano rūstybė užsidegs prieš ją. Aš pasitrauksiu nuo jos, ir ji bus sunaikinta. Nelaimių ir vargų spaudžiama, ji supras, kad Aš ją palikau. ¹⁸ Aš negelbėsiu jos dėl visų piktybių, kurias ji darė, sekdama kitus dievus.

¹⁶ Svetimais dievais ir bjaurystėmis jie sukėlė Viešpaties rūstybę. ¹⁷ Jie aukojo demonams, ne Dievui, naujiems dievams, kurių jie nepažino, kurie ką tik pasirodė, kurių nebijojo jų tėvai. ¹⁸ Uolą, kuri tave pagimdė, tu paniekinai ir užmiršai Dievą, savo Kūrėją. ¹⁹ Viešpats tai matė ir bjaurėjosi jais, nes Jį supykdė Jo sūnūs ir dukterys. ²⁰ Jis tarė: ‘Paslėpsiu nuo jų savo veidą ir žiūrėsiu, koks bus jų galas. Tai yra sugedusi karta, neištikimi vaikai. ²¹ Jie sukėlė mano pavydą tuo, kas nėra dievai, supykdė mane savo tuštybėmis; Aš sukelsiu jų pavydą tuo, kas nėra tauta, supykdysiu neišmanančia tauta. ²² Mano rūstybės ugnis užsidegė. Ji degins iki pragaro gelmių; ris žemę, jos vaisius ir kalnų pamatus.

¹⁵ Kaip Viešpats įvykdė viską, ką buvo jums pažadėjęs gero, taip Jis ištesės jums ir blogus pažadus, išnaikindamas jus iš šitos geros žemės, kurią Jis jums davė. ¹⁶ Jei jūs laužysite Viešpaties, savo Dievo, jums duotą sandorą, tarnausite svetimiems dievams ir garbinsite juos, tai Viešpats baus jus ir jūs greitai pražūsite nuo geros žemės, kurią iš Jo gavote”.

¹⁴ Viešpaties rūstybė užsidegė prieš Izraelį, ir Jis atidavė juos į plėšikų rankas, kurie juos plėšdavo. Viešpats atidavė izraelitus jų priešams, prieš kuriuos jie nepajėgė atsilaikyti.

² Viešpats atidavė juos į Kanaano karaliaus Jabino rankas, kuris karaliavo Hacore. Jo kariuomenės vadas Sisera gyveno Harošet ha Goime.

⁹ Kai jie užmiršo Viešpatį, savo Dievą, Jis atidavė juos į Siseros, Hacoro kariuomenės vado, rankas, į rankas filistinų ir Moabo karaliaus ir jie kariavo prieš jus. ¹⁰ Jie šaukėsi Viešpaties, sakydami: ‘Mes nusidėjome, nes apleidome Viešpatį ir tarnavome Baalui ir Astartei. Išgelbėk mus iš mūsų priešų rankos, ir mes Tau tarnausime’.

¹² Savo tautą pardavei už nieką; nepraturtėjai tuo, ką už ją gavai.

¹ Dieve, kodėl atstūmei mus amžiams, kodėl Tavo rūstybė dega prieš Tavo ganyklos avis?

¹ Taip sako Viešpats: “Kur yra jūsų motinos skyrybų raštas, kuriuo Aš ją atleidau? Kur yra skolintojas, kuriam už skolą jus atidaviau? Dėl savo nusikaltimų jūs pardavėte save, dėl jūsų neištikimybės jūsų motina atleista.

² Dievas pavydus ir Viešpats keršija. Viešpats keršija ir atlygina savo priešams.

⁶ Kas gali atsilaikyti prieš Jo pyktį ir kas gali ištverti Jo rūstybės įkarštį? Jo rūstybė išsilieja kaip ugnis, Jis išvarto uolas.

⁵ Jayras mirė ir buvo palaidotas Kamone.

¹³ jums šis nusikaltimas bus pavojingas, kaip aukštoje sienoje didėjantis plyšys: siena ūmai ir nelauktai sugrius;

³ Kai žmonės kalbės: “Ramybė ir saugumas”, tada juos ir ištiks netikėtas žlugimas, tarytum gimdymo skausmai nėščią moterį, ir jie niekur nepaspruks.

⁶⁵ Tarp svetimų tautų neturėsi poilsio nė vietos kojai ramiai pastatyti, nes Viešpats duos tau baukščią širdį, nusilpusias akis ir kankinančias mintis.

¹² Tuomet izraelitai vėl darė pikta Viešpaties akivaizdoje. Viešpats sustiprino Moabo karalių Egloną prieš Izraelį, kadangi jie piktai elgėsi Viešpaties akivaizdoje. ¹³ Jis su amonitais ir amalekiečiais pakilo prieš Izraelį, jį sumušė ir užėmė Palmių miestą.

³ Izraelitams apsėjus dirvas, ateidavo midjaniečiai, amalekiečiai ir rytų gyventojai. ⁴ Pasistatę stovyklas, jie sunaikindavo krašto derlių iki Gazos, nepalikdami Izraeliui jokio maisto: nei avių, nei jaučių, nei asilų. ⁵ Jie ateidavo su savo gyvuliais ir palapinėmis, ir jų buvo daug kaip skėrių­neįmanoma suskaičiuoti nei jų, nei jų kupranugarių. Jie įsiverždavo į šalį, kad ją sunaikintų.

¹⁵ Samuelis tarė Sauliui: “Kodėl drumsti man ramybę, iššaukdamas mane?” Saulius atsakė: “Esu labai prislėgtas, nes filistinai kariauja prieš mane. Dievas atsitraukė nuo manęs ir man nebeatsako nei per sapnus, nei per pranašus, todėl pasišaukiau tave, kad pasakytum, ką man daryti”.

⁹ Prieš juos išėjo etiopas Zerachas su tūkstančiu tūkstančių kareivių, trimis šimtais kovos vežimų ir pasiekė Marešą.

⁵ Anais laikais nebuvo saugu įeinančiam ir išeinančiam, nes didelis sumišimas visose šalyse vargino gyventojus.

¹ Moabitai, amonitai ir su jais kiti amonitų sąjungininkai išėjo kariauti prieš Juozapatą. ² Juozapatui buvo pranešta: “Didelė daugybė iš anapus jūros ateina prieš tave. Jie jau Haceczon Tamaroje, kuris yra En Gedyje”.

¹⁰ Jie šaukėsi Viešpaties, sakydami: ‘Mes nusidėjome, nes apleidome Viešpatį ir tarnavome Baalui ir Astartei. Išgelbėk mus iš mūsų priešų rankos, ir mes Tau tarnausime’.

⁴³ Daug kartų Jis išlaisvino juos, bet jie neklausė Jo patarimų; dėl savo nedorybių jie buvo pažeminti. ⁴⁴ Tačiau Viešpats atsižvelgė į jų priespaudą, išgirdęs jų šauksmą,

¹³ Varge jie šaukėsi Viešpaties, Jis iš sielvartų juos išgelbėjo.

¹⁹ Varge jie šaukiasi Viešpaties, Jis iš sielvartų juos išgelbsti.

²⁸ Varge jie Viešpaties šaukiasi, Jis iš sielvartų juos išvaduoja.

³⁰ Taip Viešpats išgelbėjo izraelitus iš egiptiečių; jie matė negyvus egiptiečius ant jūros kranto.

²¹ Izraelis nusiuntė pas amoritų karalių Sihoną pasiuntinius su prašymu: ²² “Leisk mums pereiti per tavo žemę, mes nenukrypsime į dirvas ir vynuogynus, negersime vandens iš tavo šulinių, eisime vieškeliu, kol pereisime per tavo kraštą”. ²³ Bet Sihonas neleido izraelitams eiti per savo kraštą. Surinkęs savo kariuomenę, išėjo prieš juos į dykumą ir prie Jahaco kovojo su izraelitais. ²⁴ Izraelitai sumušė jį ir užėmė Sihono kraštą nuo Arnono iki Jaboko upių ir ligi Amono krašto, kurio sienos buvo ginamos stiprios sargybos. ²⁵ Izraelitai užėmė visus amoritų miestus ir apsigyveno juose, Hešbone ir jam priklausančiuose miesteliuose.

³⁵ Izraelitai sunaikino jį, jo sūnus ir visą jo tautą taip, kad nė vieno neliko, ir užėmė šalį.

¹ Viešpaties angelas, atėjęs iš Gilgalos į Bochimą, tarė: “Aš išvedžiau jus iš Egipto ir atvedžiau į žemę, kurią prisiekiau duoti jūsų tėvams, ir pasakiau: ‘Aš niekada nelaužysiu savo sandoros su jumis, ² o jūs nedarykite sutarčių su šios žemės gyventojais, sugriaukite jų aukurus’. Bet jūs nepaklusote mano balsui. Kodėl jūs taip padarėte? ³ Todėl Aš sakau, kad neišvarysiu jų iš jūsų krašto, jie bus dygliai jūsų šone, o jų dievai bus jums spąstai”.

¹¹ Kraštas ilsėjosi keturiasdešimt metų. Ir Kenazo sūnus Otnielis mirė. ¹² Tuomet izraelitai vėl darė pikta Viešpaties akivaizdoje. Viešpats sustiprino Moabo karalių Egloną prieš Izraelį, kadangi jie piktai elgėsi Viešpaties akivaizdoje. ¹³ Jis su amonitais ir amalekiečiais pakilo prieš Izraelį, jį sumušė ir užėmė Palmių miestą. ¹⁴ Izraelitai tarnavo Moabo karaliui Eglonui aštuoniolika metų. ¹⁵ Kai izraelitai šaukėsi Viešpaties, Jis siuntė jiems gelbėtoją, Gero sūnų Ehudą, kairiarankį, iš Benjamino giminės. Izraelitai per jį siuntė dovaną Moabo karaliui Eglonui.

³¹ Po jo valdė Anato sūnus Šamgaras, kuris užmušė šešis šimtus filistinų lazda jaučiams varyti ir išlaisvino Izraelį.

⁸ Kai Jokūbas nuvyko į Egiptą ir jūsų tėvai šaukėsi Viešpaties, Viešpats siuntė Mozę ir Aaroną, kurie išvedė jūsų tėvus iš Egipto ir apgyvendino šitoje šalyje.

⁹ Tu matei mūsų tėvų priespaudą Egipte ir išgirdai jų šauksmą prie Raudonosios jūros. ¹⁰ Tu darei ženklų ir stebuklų faraonui, jo tarnams ir visiems jo krašto žmonėms, nes žinojai, kaip jie didžiavosi prieš juos. Taip Tu įsigijai vardą, kaip yra ir iki šios dienos. ¹¹ Tu perskyrei jūrą prieš juos, ir izraelitai perėjo sausuma per jūrą, o jų persekiotojus atidavei gelmėms kaip akmenį šėlstančioms bangoms.

⁵¹ Jis išžudė visus pirmagimius Egipte, pajėgumo pradžią Chamo palapinėse. ⁵² Jis išvedė savo tautą kaip avis, kaip kaimenę dykuma vedė. ⁵³ Jis vedė juos saugiai, jie nieko nebijojo, jų priešus apdengė jūra.

⁸ Bet Jis dėl savo vardo išgelbėjo juos, kad parodytų savo galybę. ⁹ Jis sudraudė Raudonąją jūrą, ir ta išdžiūvo. Jis vedė juos per gelmes kaip per dykumą. ¹⁰ Iš vergijos Jis išgelbėjo juos, išpirko juos iš priešo rankos. ¹¹ Vandenys užliejo priešus, nė vieno jų neliko.

¹⁰ Sunaikino daugybę pagonių tautų ir jų galingų karalių: ¹¹ Sihoną, amoritų karalių, ir Ogą, Bašano karalių, ir visas karalystes Kanaane.

²⁹ Tikėjimu jie perėjo per Raudonąją jūrą tartum per sausumą, o tai daryti mėginantys egiptiečiai prigėrė.

¹⁹ Kanaano karaliai kariavo Taanache, prie Megido vandenų; sidabro grobio jie negavo. ²⁰ Ir dangaus žvaigždės kovojo su Sisera. ²¹ Kišono upė nunešė juos. Mano siela, tu pamynei jėgą. ²² Žirgams kanopos sutrupėjo nuo bėgimo, kai bėgo jų galingieji. ²³ Viešpaties angelas tarė: ‘Prakeikite Merozą, prakeikite jo gyventojus, nes jie neatėjo Viešpačiui į pagalbą kovoje su galiūnais’. ²⁴ Kainito Hebero žmona Jaelė palaiminta labiau už visas moteris, labiau už visas moteris savo palapinėje. ²⁵ Vandens jis prašė, bet ji davė jam pieno, brangiame dubenyje ji atnešė sviesto. ²⁶ Į savo ranką ji paėmė kuolelį, o į savo dešinę­darbininkų kūjį. Ji užmušė Siserą, sutriuškino jo galvą ir pervėrė jam smilkinius. ²⁷ Prie jos kojų jis susmuko, parkrito ir gulėjo, prie jos kojų susmuko, parkrito. Kur jis susmuko, ten parkrito negyvas. ²⁸ Pro lango groteles žiūrėjo Siseros motina, laukdama jo grįžtant: ‘Kodėl taip ilgai neparvažiuoja jo kovos vežimas? Kodėl užtrunka jo kovos vežimo ratai?’ ²⁹ Jos išmintingosios moterys jai sakė, o motina pakartojo jų žodžius: ³⁰ ‘Tikrai jie dalinasi grobį: po vieną, o gal po dvi mergaites kiekvienam vyrui. Margi grobio audiniai Siserai. Iš abiejų pusių išsiuvinėti audiniai jo kaklui’. ³¹ Sunaikink visus savo priešus, Viešpatie! Tave mylintieji tebūna kaip saulė, tekanti savo jėgoje”. Kraštas ilsėjosi keturiasdešimt metų.

³ Izraelitams apsėjus dirvas, ateidavo midjaniečiai, amalekiečiai ir rytų gyventojai.

⁶ Jis kariavo su filistinais ir sugriovė Gato, Jabnės bei Ašdodo sienas. Jis pastatė miestus aplink Ašdodą ir filistinų krašte. ⁷ Dievas padėjo jam prieš filistinus ir arabus, gyvenusius Gūr Baale, ir prieš meunus.

⁴² Juos spaudė priešai ir slėgė jų ranka. ⁴³ Daug kartų Jis išlaisvino juos, bet jie neklausė Jo patarimų; dėl savo nedorybių jie buvo pažeminti.

¹² Jie apleido Viešpatį, savo tėvų Dievą, kuris juos išvedė iš Egipto šalies, ir sekė svetimus dievus tautų, gyvenančių aplink juos, ir jiems lenkėsi, sukeldami Viešpaties pyktį.

⁹ O tu, mano sūnau Saliamonai, pažink savo tėvo Dievą ir Jam tarnauk tobula širdimi ir su tikru noru, nes Viešpats ištiria visų širdis ir siekius. Jei Jo ieškosi, rasi Jį, o jei Jį paliksi, Jis atmes tave amžiams.

⁸ Apgaulingų tuštybių garbintojai apleidžia savo Gailestingąjį.

²⁶ Aš būčiau sunaikinęs juos visiškai, net prisiminimą apie juos išdildęs iš žmonių atminties, ²⁷ bet nedariau to, kad kartais jų priešai nesugalvotų sakyti, jog jie sunaikino juos, o ne Viešpats. ²⁸ Tai neišmintingi žmonės, neturintys supratimo.

³⁷ Jis sakys: ‘Kur jų dievai, uola, kuria jie pasitikėjo? ³⁸ Kur tie, kurie valgė jų aukų taukus ir gėrė jų aukų vyną? Tegul jie pakyla ir padeda jums.

²⁷ Vidudienį Elijas, tyčiodamasis iš jų, tarė: “Šaukite garsiau! Juk jis dievas! Gal jis šnekasi, užsiėmęs ar kelionėje? Gal jis miega ir jį reikia pažadinti?” ²⁸ Jie šaukė garsiai ir, kaip buvo įpratę, raižėsi peiliais iki kraujo.

¹³ Eliziejus kalbėjo Izraelio karaliui: “Ką aš turiu bendro su tavimi? Eik pas savo tėvo ir motinos pranašus!” Izraelio karalius jam atsakė: “Ne! Juk Viešpats sukvietė šituos tris karalius, kad juos atiduotų į Moabo rankas”.

²⁵ jūs paniekinote mano patarimus ir nepaisėte mano įspėjimų, ²⁶ tai ir aš juoksiuos, kai jūs žlugsite, tyčiosiuos, kai jus apims baimė, ²⁷ kai siaubas užklups kaip audra ir pražūtis kaip viesulas, kai ateis sielvartas ir vargas.

³ Ką jūs darysite aplankymo dieną, kai nelaimės jus užklups? Pas ką bėgsite ieškoti pagalbos, kur paliksite savo turtus?

²⁸ Kurgi tavo dievai, kuriuos pasidarei? Jie teatsikelia ir, jei gali, tepadeda tau nelaimės metu. Judai, kiek tavo miestų, tiek dievų.

²⁵ Dabar mes esame tavo rankose; pasielk su mumis, kaip tau atrodo teisinga”.

¹⁸ Ir Samuelis jam papasakojo viską, nieko neslėpdamas. Tada Elis tarė: “Jis­Viešpats. Tedaro, kaip Jam atrodo geriausia”.

¹² Būk drąsus ir kovokime už savo tautą ir Dievo miestus! Viešpats tedaro, kaip Jam atrodo tinkama”.

¹³ Dovydas tarė Natanui: “Aš nusidėjau Viešpačiui”. Natanas atsakė Dovydui: “Viešpats pašalino tavo nuodėmę, tu nemirsi.

²⁶ Jei Jis man sakys: ‘Aš nepatenkintas tavimi’, tai tegul daro su manimi, kaip Jam patinka”.

¹⁰ Ir Dovydo širdis sudrebėjo, kai jis buvo suskaičiavęs žmones. Dovydas tarė Viešpačiui: “Labai nusidėjau, taip darydamas. Viešpatie, prašau, atleisk savo tarno kaltę, nes labai kvailai pasielgiau”.

¹⁴ Dovydas atsakė Gadui: “Patekau į didelę bėdą. Bet geriau pakliūti į Viešpaties rankas, nes Jis gailestingas, negu pakliūti man į žmonių rankas”.

²⁷ Jis žiūrės į žmones ir sakys: ‘Buvau nusidėjęs ir nukrypęs nuo tiesos, bet man už tai neatlygino’.

³¹ Derėtų sakyti Dievui: ‘Aš nusipelniau Tavo bausmės, ateityje nebenusikalsiu. ³² Pamokyk mane, ko nežinau; jei nusikaltau, daugiau to nedarysiu’.

¹³ Kas slepia savo nusikaltimus, tam nesiseks, o kas išpažįsta ir atsisako jų, susilauks gailestingumo.

⁴ Tada galvojau: ‘Esu atstumtas nuo Tavęs, nebepamatysiu Tavo šventyklos!’

⁹ Kas žino, gal Dievas pasigailės mūsų, atsileis Jo rūstybė ir mes nepražūsime?”

⁸ Jei sakome, kad neturime nuodėmės,­klaidiname patys save, ir nėra mumyse tiesos. ⁹ Jeigu išpažįstame savo nuodėmes, Jis ištikimas ir teisingas, kad atleistų mums nuodėmes ir apvalytų mus nuo visų nedorybių. ¹⁰ Jei sakome, kad nesame nusidėję, darome Jį melagiu, ir nėra mumyse Jo žodžio.

⁶ gailėjosi, kad Jis žemėje sutvėrė žmogų, ir sielojosi savo širdyje.

³⁶ Viešpats teis savo tautą ir pasigailės savo tarnų, kai jų jėgos bus išsekusios.

²³ “Dabar pašalinkite svetimus dievus iš savo tarpo ir palenkite savo širdį prie Viešpaties, Izraelio Dievo”.

¹⁴ ir jei mano tauta, kuri vadinasi mano vardu, nusižemins, melsis, ieškos mano veido ir atsisakys savo blogų kelių, Aš išgirsiu danguje, atleisiu jos nuodėmes ir išgydysiu jų žemę.

⁸ Asa, išgirdęs šituos pranašystės žodžius, įsidrąsino ir pašalino pasibjaurėtinus stabus iš Judo ir Benjamino krašto ir iš miestų, kuriuos jis paėmė Efraimo aukštumose. Jis atnaujino Viešpaties aukurą prie Viešpaties šventyklos.

¹⁵ Jis pašalino svetimus dievus ir stabą iš Viešpaties namų bei visus aukurus, kuriuos buvo pastatęs Viešpaties namų kalne bei Jeruzalėje, ir išmetė juos už miesto vartų.

⁴⁴ Tačiau Viešpats atsižvelgė į jų priespaudą, išgirdęs jų šauksmą, ⁴⁵ atsiminė jų labui savo sandorą. Jis gailėjosi jų, būdamas didžiai gailestingas.

⁹ Jis patyrė visą jų vargą ir angelas, esantis Jo akivaizdoje, jiems padėjo. Iš meilės ir pasigailėjimo jiems Jis atpirko juos, pakėlė juos ir nešė per visas praeities dienas.

⁷ Kartais Aš grasinu tautai ar karalystei ją išrauti, sužlugdyti ir sunaikinti, ⁸ bet jei tauta, kuriai grasinu, nusisuka nuo savo piktų darbų, tai Aš susilaikau nuo to pikto, kurį buvau jai numatęs.

²⁰ Argi Efraimas ne mano mielas sūnus, argi jis ne mano mylimas vaikas? Nors kalbėjau prieš jį, Aš su meile jį prisimenu. Mano širdis ilgisi jo ir Aš tikrai jo pasigailėsiu,­sako Viešpats”.

³⁰ Aš teisiu jus, o Izraelio namai, kiekvieną pagal jo kelius. Nusigręžkite nuo savo nusikaltimų, kad jūsų neteisybės jūsų nesunaikintų. ³¹ Atsisakykite nusikaltimų, kuriuos darėte, įsigykite naują širdį ir naują dvasią! Izraeli, kodėl tu turėtum mirti? ³² Aš nenoriu mirštančiojo mirties,­sako Viešpats Dievas.­Atsiverskite ir būkite gyvi!”

⁸ Kaipgi paliksiu tave, Efraimai, kaip atstumsiu tave, Izraeli? Ar galiu tau padaryti kaip Admai, ar galiu su tavimi pasielgti kaip su Ceboimais? Mano širdis suminkštėjo, jaučiu tau gailestį.

¹ “Izraeli, sugrįžk pas Viešpatį, savo Dievą, nes tu suklupai dėl savo kaltės. ² Pripažinkite kaltę ir gręžkitės į Viešpatį, sakydami: ‘Pašalink mūsų kaltes ir priimk mus maloningai, tai aukosime Tau savo lūpų aukas. ³ Asirija neišgelbės mūsų, nebejosime ant žirgų ir nebesakysime savo rankų darbams: ‘Tu mūsų dievas’. Tik Tu, Viešpatie, pasigaili našlaičių’.

⁸ Efraimai, ką Aš turiu bendro su stabais? Aš išklausiau ir pastebėjau tave! Aš esu kaip žaliuojantis kiparisas, iš manęs sulauksi savo vaisiaus.

²⁰ Jis pakilo ir iškeliavo pas tėvą. Jam dar toli esant, tėvas jį pamatė ir, apimtas gailesčio, pribėgo, puolė ant kaklo ir meiliai pabučiavo.

⁴¹ Prisiartinęs prie Jeruzalės ir išvydęs miestą, Jėzus verkė dėl jo ir sakė:

³⁴ paklausė: “Kur jį paguldėte?” Jie atsakė: “Viešpatie, eik ir pažiūrėk”.

³² Būkite malonūs, gailestingi, atlaidūs vieni kitiems, kaip ir Dievas Kristuje atleido jums.

¹⁰ Todėl Aš užpykau ant tos kartos ir pasakiau: ‘Visada jie klysta savo širdyje ir nepažino mano kelių’.

¹⁵ Juk mes turime ne tokį vyriausiąjį Kunigą, kuris negalėtų atjausti mūsų silpnybių, bet, kaip ir mes, visaip gundytą, tačiau nenusidėjusį.

⁴⁹ ir Micpa, nes jis sakė: “Viešpats tegu stebi mane ir tave, kai būsime vienas nuo kito atsiskyrę!

¹¹ Jeftė nuėjo su Gileado vyresniaisiais, ir žmonės paskelbė jį savo vadu. Jeftė kalbėjo visa tai Viešpaties akivaizdoje Micpoje.

²⁹ Tada Viešpaties Dvasia nužengė ant Jeftės ir jis perėjo per Gileadą, Manasą, toliau pro Micpą Gileade ir iš Mispos Gileado traukė prieš amonitus.

¹ Jozuei mirus, izraelitai klausė Viešpaties: “Kas iš mūsų eis pirmas kare su kanaaniečiais?”

⁵ Gileado vyresnieji pasiuntė pas Jeftę į Tobo kraštą, ⁶ sakydami: “Grįžk ir vadovauk mums, kad galėtume kariauti su amonitais”. ⁷ Jeftė atsakė Gileado vyresniesiems: “Jūs manęs nekentėte ir išvarėte iš mano tėvo namų. Dabar, kai esate spaudžiami, atėjote pas mane”. ⁸ Gileado vyresnieji atsakė Jeftei: “Todėl ir kreipiamės į tave, kad grįžtum ir kariautum su amonitais, ir vadovautum visiems Gileado gyventojams”.

⁷ Jeftė teisė Izraelį šešerius metus. Po to gileadietis Jeftė mirė ir buvo palaidotas viename Gileado mieste.

²⁵ Jie kalbėjosi: “Ar matote šitą vyrą? Jis ateina tyčiotis iš Izraelio. Kas jį užmuš, tą karalius apdovanos dideliais turtais, duos jam savo dukterį ir jo tėvo namus atleis nuo mokesčių Izraelyje”.

¹ Štai Viešpats, kareivijų Dievas, atims iš Jeruzalės ir Judo ramstį ir lazdą, duonos ir vandens atsargas, ² karžygį ir karį, teisėją ir pranašą, žynį ir vyresnįjį, ³ penkiasdešimtininką ir kilmingąjį, patarėją, įgudusį amatininką ir iškalbingą kalbėtoją. ⁴ Vaikai bus jų kunigaikščiai, juos valdys kūdikiai. ⁵ Žmonės skriaus vienas kitą, net savo artimą. Vaikai bus pasipūtę prieš vyresniuosius, niekam tikę prieš kilminguosius. ⁶ Tada žmogus, nutvėręs savo brolį iš tėvo namų, sakys: “Tu dar turi apsiaustą, būk mūsų vadas. Šie griuvėsiai tebūna tavo valdžioje”. ⁷ Jis atsakys: “Aš nesu gydytojas, mano namuose nėra nei duonos, nei drabužių. Nedarykite manęs tautos vadu”. ⁸ Jeruzalė ir Judas kris, nes jų žodžiai ir darbai priešingi Viešpačiui; jie erzina Jo šlovės akis.

¹² Nebeliks kilmingųjų, kurie galėtų karaliauti, visi kunigaikščiai taps niekas.