Lamentations 3:54 Cross References - Lithuanian

⁵⁴ Vanduo pakilo iki mano galvos; maniau, esu žuvęs.

¹¹ Mano dienos praėjo; sumanymai ir mano širdies siekiai sudužo. ¹² Jie naktį padarė diena, tačiau trūksta šviesos tamsoje. ¹³ Ko gi aš dar laukiu? Mano namai yra kapas; aš savo guolį pasiklojau tamsoje. ¹⁴ Sugedimą aš vadinu tėvu, o kirmėles­motina ir seserimi. ¹⁵ Kur yra mano viltis? Kas pamatys, kuo viliuosi? ¹⁶ Ji nueis su manimi į gelmes ir ilsėsis su manimi dulkėse”.

⁴ Mirties kančios supo mane, bedievių antplūdis gąsdino mane.

²² Nes aš skubotai tariau: “Esu atskirtas nuo Tavo akių”. Tačiau Tu išgirdai mano maldavimą, kai šaukiausi Tavęs.

¹ Gelbėk mane, Dieve, nes vandenys siekia mano sielą. ² Nugrimzdau į gilius dumblus, nėra kojai atramos. Esu vandens gelmėse, bangos ritasi per mane.

¹⁵ Teneužlieja manęs vandens srovė, tenepraryja gelmė ir teneapžioja manęs duobė.

⁴ Tada vandenys mus būtų užlieję, srovė būtų apsėmusi mūsų sielas, ⁵ gausūs vandenys būtų apsėmę mūsų sielas.

¹⁰ “Aš maniau, jog, įpusėjus mano amžiui, turėsiu eiti į mirusiųjų buveinę. Aš pasigendu savo likusių metų. ¹¹ Aš tariau: ‘Nebematysiu Viešpaties gyvųjų žemėje, nebepamatysiu daugiau pasaulio gyventojų’. ¹² Mano metai praėjo ir pašalinti nuo manęs kaip piemenų palapinė; mano gyvenimas kaip audėjo rietimas suriestas ir iš staklių išimtas. Dieną ir naktį Tu vedi mane į pabaigą. ¹³ Aš laukiau iki ryto. Jis kaip liūtas sutrupino visus mano kaulus pirmiau, negu diena pasibaigė ir atėjo naktis.

¹⁸ Aš tariau: “Mano stiprybė ir viltis Viešpatyje pražuvo”.

¹¹ Tada Viešpats sakė man: “Žmogaus sūnau, šitie kaulai yra Izraelis. Jis sako: ‘Mūsų kaulai išdžiūvo, nebetekome vilties ir esame užmiršti’.

³ Tu įmetei mane į gelmę, į jūrų širdį. Vandenys apsupo mane, visos Tavo bangos ir vilnys ritosi per mane. ⁴ Tada galvojau: ‘Esu atstumtas nuo Tavęs, nebepamatysiu Tavo šventyklos!’ ⁵ Vandenys apsupo mane ir grėsė mano gyvybei, gelmės apgaubė mane, jūros žolės vyniojosi apie mano galvą.

⁸ Mes nenorime, broliai, palikti jus nežinioje apie Azijoje mus ištikusią negandą. Mes buvome prislėgti daugiau nei mūsų jėgos leidžia­taip, kad nebesitikėjome išliksią gyvi. ⁹ Bet patys savyje patyrėme mirties nuosprendį, kad pasitikėtume ne savimi, o Dievu, kuris prikelia mirusius. ¹⁰ Jis išgelbėjo mus iš mirties nasrų ir tebegelbsti. Juo mes pasitikime, kad Jis mus gelbės toliau,