Numbers 13:6 Cross References - Lithuanian

⁶ Judo giminės­Jefunės sūnų Kalebą,

³⁰ Bet Kalebas nuramino žmones prieš Mozę ir sakė: “Eikime ir užimkime tą žemę, nes mes esame pajėgūs juos nugalėti”.

⁶ Nūno sūnus Jozuė ir Jefunės sūnus Kalebas iš tų, kurie žvalgė kraštą, perplėšė savo rūbus

²⁴ Savo tarną Kalebą, kuris kupinas kitokios dvasios ir iki galo sekė manimi, įvesiu į tą žemę, į kurią jis buvo nuėjęs, ir jo palikuonys ją paveldės.

³⁰ neįeisite į žemę, kurią jums pažadėjau, išskyrus Jefunės sūnų Kalebą ir Nūno sūnų Jozuę.

³⁸ Iš visų, kurie buvo išėję žemę išžvalgyti, gyvi liko tik Nūno sūnus Jozuė ir Jefunės sūnus Kalebas.

⁶⁵ nes Viešpats buvo pasakęs, kad jie visi mirs dykumoje. Nė vienas neišliko, išskyrus Jefunės sūnų Kalebą ir Nūno sūnų Jozuę.

¹⁵ Mozė atsakė Viešpačiui: ¹⁶ “Viešpatie, visų gyvųjų Dieve, paskirk žmogų šitai tautai vadovauti, ¹⁷ kuris eitų su jais, juos išvestų ir įvestų, kad Viešpaties susirinkimas nebūtų kaip avys be piemens”. ¹⁸ Viešpats atsakė Mozei: “Imk Nūno sūnų Jozuę, kuriame yra mano dvasia, ir ant jo uždėk savo ranką. ¹⁹ Jis teatsistoja kunigo Eleazaro ir visos tautos akivaizdoje, o tu duok jam paliepimus ²⁰ ir suteik jam savo garbės, kad jo klausytų visi izraelitai. ²¹ Tuo atveju, kai reikės pagalbos, tegul kunigas Eleazaras kreipiasi į Viešpatį patarimo. Tuo būdu Jozuė galės vadovauti izraelitams”. ²² Mozė padarė, kaip Viešpats buvo įsakęs: pastatė Jozuę kunigo Eleazaro ir visos tautos akivaizdoje, ²³ uždėjo jam ant galvos rankas ir suteikė jam valdžią, kaip Viešpats liepė.

¹⁹ Jų vardai: iš Judo giminės­Jefunės sūnus Kalebas,

⁷ Po to Mozė pasišaukė Jozuę ir jam tarė, izraelitams girdint: “Būk drąsus ir stiprus, tu įvesi šitą tautą į žemę, kurią Viešpats prisiekė duosiąs jų tėvams, ir tu ją jiems padalinsi. ⁸ Viešpats bus su tavimi; Jis nepasitrauks ir nepaliks tavęs; nebijok ir nenusigąsk!” ⁹ Mozė surašė šitą įstatymą ir padavė jį kunigams, Levio sūnums, kurie nešė Viešpaties Sandoros skrynią, ir visiems Izraelio vyresniesiems. ¹⁰ Jis jiems įsakė: “Kas septyneri metai, atleidimo metais, per Palapinių šventę, ¹¹ visiems izraelitams susirinkus Viešpaties, tavo Dievo, pasirinktoje vietoje, skaitykite šito įstatymo žodžius visam Izraeliui girdint; ¹² sušaukite žmones: vyrus, moteris, vaikus ir ateivius, gyvenančius su jais, kad klausydami mokytųsi ir bijotų Viešpaties, savo Dievo, ir vykdytų visus šio įstatymo žodžius; ¹³ kad jų vaikai, kurie dar jo nežino, girdėtų ir mokytųsi bijoti Viešpaties, savo Dievo, visą laiką, kol gyvensite žemėje, kurios einate paveldėti, persikėlę per Jordaną”. ¹⁴ Viešpats tarė Mozei: “Tavo mirties diena jau arti, pasišauk Jozuę ir atsistokite Susitikimo palapinėje, ten Aš jam duosiu nurodymus”. Mozė ir Jozuė nuėjo į Susitikimo palapinę, ¹⁵ o Viešpats pasirodė debesies stulpe. ¹⁶ Viešpats tarė Mozei: “Tu užmigsi su savo tėvais. Šita tauta vėl klaidžios, sekdama kitų tautų dievus žemėje, į kurią eina gyventi. Ten ji paliks mane ir sulaužys sandorą, kurią su ja padariau. ¹⁷ Tuomet mano rūstybė užsidegs prieš ją. Aš pasitrauksiu nuo jos, ir ji bus sunaikinta. Nelaimių ir vargų spaudžiama, ji supras, kad Aš ją palikau.

⁶ Judo giminės vyresnieji atėjo pas Jozuę į Gilgalą; Jefunės sūnus Kalebas, kenazas, tarė jam: “Tu žinai, ką Viešpats kalbėjo Dievo tarnui Mozei apie tave ir mane Kadeš Barnėjoje. ⁷ Aš buvau keturiasdešimties metų amžiaus, kai Viešpaties tarnas Mozė mane pasiuntė iš Kadeš Barnėjos išžvalgyti šalį, ir aš jam viską pranešiau, kas buvo mano širdyje. ⁸ Nors mano broliai, kurie ėjo su manimi, išgąsdino tautą, tačiau aš iki galo sekiau Viešpačiu, savo Dievu. ⁹ Tą dieną Mozė prisiekė: ‘Tikrai žemę, kurią mindžiojo tavo koja, paveldėsi tu ir tavo vaikai amžiams, nes tu iki galo sekei Viešpačiu, savo Dievu’. ¹⁰ Taigi Viešpats išlaikė mane gyvą, kaip Jis pažadėjo, keturiasdešimt penkerius metus nuo to laiko, kai Viešpats, Izraeliui klaidžiojant dykumoje, kalbėjo tai Mozei. Šiandien aš esu aštuoniasdešimt penkerių metų amžiaus. ¹¹ Aš ir šiandien dar esu toks tvirtas, kaip tą dieną, kai Mozė mane siuntė išžvalgyti šalį. Vis dar esu stiprus kariauti ir vadovauti. ¹² Taigi dabar duok man šitą kalną, apie kurį Viešpats kalbėjo. Juk tu tada girdėjai, kad ten gyvena anakiečiai ir turi didelių, sutvirtintų miestų. Gal Viešpats bus su manimi, ir aš nugalėsiu juos”. ¹³ Jozuė palaimino Kalebą ir davė jam paveldėti Hebroną. ¹⁴ Taip Hebroną paveldėjo Jefunės sūnus Kalebas, kenazas, iki šios dienos, nes jis iki galo sekė Viešpačiu, Izraelio Dievu. ¹⁵ Hebronas anksčiau vadinosi Kirjat Arba. (Arba buvo žymus žmogus tarp anakiečių.) Kraštas susilaukė ramybės.

¹³ Jefunės sūnui Kalebui jis davė dalį tarp Judo vaikų, kaip Viešpats įsakė Jozuei, Arbos, Anako tėvo, miestą, kuris yra Hebronas. ¹⁴ Kalebas išvarė iš ten tris Anako sūnus: Šešają, Ahimaną ir Talmają. ¹⁵ Iš ten Kalebas traukė prieš Debyrą; Debyras anksčiau vadinosi Kirjat Seferu. ¹⁶ Kalebas tarė: “Kas užims Kirjat Seferą, tam duosiu savo dukterį Achsą į žmonas”. ¹⁷ Kenazo, Kalebo brolio, sūnus Otnielis, jį užėmė ir gavo Kalebo dukterį Achsą. ¹⁸ Kai ji ištekėjo už jo, jis prikalbėjo ją prašyti savo tėvo dirbamos žemės. Jai atvykus ir nulipus nuo asilo, tėvas klausė: “Ko norėtum?” ¹⁹ Ji atsakė: “Tėve, palaimink mane! Tu davei man pietų žemės, duok man ir vandens versmių!” Jis davė jai aukštutines ir žemutines versmes.

¹² Tada Kalebas tarė: “Kas nugalės Kirjat Seferą ir jį užims, tam duosiu savo dukterį Achsą į žmonas”. ¹³ Jį užėmė jaunesniojo Kalebo brolio Kenazo sūnus Otnielis. Kalebas atidavė jam savo dukterį Achsą. ¹⁴ Kai ji ištekėjo, Otnielis prikalbėjo ją prašyti iš savo tėvo dirbamos žemės. Jai nulipus nuo asilo, Kalebas klausė: “Ko nori?” ¹⁵ Ji tarė jam: “Tėve, palaimink mane! Tu davei man sausos žemės, duok man ir vandens versmių”. Tada Kalebas davė jai aukštutines ir žemutines versmes.

¹⁵ Jefunės sūnaus Kalebo sūnūs: Iruvas, Ela ir Naamas. Elos sūnus buvo Kenazas.

¹⁰ Smilkymo valandą lauke meldėsi gausi žmonių minia. ¹¹ Tada jam pasirodė Viešpaties angelas, stovintis smilkymo aukuro dešinėje. ¹² Pamatęs jį, Zacharijas sumišo, ir jį apėmė baimė. ¹³ Bet angelas jam tarė: “Nebijok, Zacharijau, nes tavo malda išklausyta. Tavo žmona Elžbieta pagimdys tau sūnų, o tu jį pavadinsi Jonu. ¹⁴ Tau bus džiaugsmas ir linksmybė, ir daugelis džiaugsis jo gimimu, ¹⁵ nes jis bus didis Viešpaties akyse. Jis negers vyno nei stiprių gėrimų. Ir nuo pat gimimo jis bus kupinas Šventosios Dvasios,