Proverbs 17 Cross References - Lithuanian

¹ Geriau sausas kąsnis su ramybe negu namai, pilni aukų mėsos, su vaidais. ² Išmintingas tarnas valdys gėdą darantį sūnų ir gaus paveldėti dalį kaip vienas iš sūnų. ³ Kaip sidabras ir auksas ištiriamas ugnyje, taip Viešpats tiria žmogaus širdį. ⁴ Nedorėlis klauso klastingų lūpų, o melagis­pikto liežuvio. ⁵ Kas pajuokia vargšą, paniekina jo Kūrėją, o kas džiaugiasi nelaimės metu, neišvengs bausmės. ⁶ Vaikų vaikai yra senelių vainikas, o vaikų garbė­jų tėvai. ⁷ Kvailiui netinka kalbėti apie didžius dalykus, tuo labiau kunigaikščiui netinka meluoti. ⁸ Dovana lyg brangakmenis davėjo akyse; kur jis eina su ja, visur laimi. ⁹ Kas pridengia nusikaltimą, ieško meilės; kas kaltę nuolat primena, suardo draugystę. ¹⁰ Įspėjimas daugiau padeda išmintingam negu šimtas kirčių kvailam. ¹¹ Blogas žmogus ieško priekabių, todėl žiaurus pasiuntinys bus pasiųstas prieš jį. ¹² Geriau sutikti mešką, kuriai atimti jos vaikai, negu kvailį jo kvailystėje. ¹³ Kas už gera atlygina piktu, pikta neatsitrauks nuo jo namų. ¹⁴ Kivirčo pradžia kaip užtvankos plyšys, todėl liaukis ginčytis, kol nevėlu. ¹⁵ Kas išteisina nedorėlį ir kas pasmerkia teisųjį, abu yra pasibjaurėjimas Viešpačiui. ¹⁶ Kam kvailiui mokėti pinigus už išmintį, kai jis jos visai netrokšta? ¹⁷ Draugas visuomet myli ir brolis pasirodo nelaimėje. ¹⁸ Kam trūksta proto, tas sukerta rankas ir laiduoja už savo draugą. ¹⁹ Kas mėgsta ginčus, myli nuodėmę, kas stato aukštus vartus, ieško pražūties. ²⁰ Kas turi klastingą širdį, nieko gero nepasieks; kieno liežuvis iškreiptas, turės bėdų. ²¹ Kvailas sūnus­ne džiaugsmas, bet rūpestis tėvui. ²² Linksma širdis gydo kaip vaistai; prislėgta dvasia džiovina kaulus. ²³ Nedorėlis ima kyšius, kad iškreiptų teisingumą. ²⁴ Supratingas žmogus siekia išminties, kvailio akys žemės pakraščiuose. ²⁵ Kvailas sūnus­apmaudas tėvui ir skausmas motinai. ²⁶ Bausti teisųjį yra negerai, kaip ir mušti kunigaikščius už teisingumą. ²⁷ Kas turi supratimą, susilaiko kalboje, protingas žmogus turi romią dvasią. ²⁸ Net kvailys, jei jis tyli, laikomas išmintingu, ir kas sučiaupia lūpas, laikomas protingu.

¹⁶ Teisiojo truputis yra geriau už daugelio nedorėlių turtus,

¹⁴ “Aš turiu padėkos auką ir šiandien įvykdžiau savo įžadus.

¹⁷ Geriau daržovių pietūs, kur yra meilė, negu nupenėtas veršis ten, kur neapykanta.

⁹ Geriau yra gyventi palėpės kampe negu su vaidinga moterimi dideliuose namuose.

¹⁹ Geriau yra vienam gyventi dykumoje negu su pikta moterimi, mėgstančia barnius.

⁴ bet vyksi į mano kraštą, pas mano gimines, ir ten paimsi žmoną mano sūnui Izaokui”. ⁵ Tarnas jam atsakė: “O gal ta moteris nenorės eiti su manimi į šitą kraštą? Ar tuomet turėsiu sugrąžinti tavo sūnų į tą kraštą, iš kurio išvykai?” ⁶ Abraomas jam tarė: “Saugokis, kad negrąžintum mano sūnaus tenai! ⁷ Viešpats, dangaus Dievas, kuris mane išvedė iš mano tėvo namų, iš mano gimtojo krašto, man kalbėjo ir prisiekė: ‘Tavo palikuonims duosiu šį kraštą’. Jis siųs savo angelą pirma tavęs, ir tu iš ten paimsi žmoną mano sūnui. ⁸ O jei ta moteris nenorės eiti su tavimi, būsi laisvas nuo šito įpareigojimo. Tik mano sūnaus nesugrąžink tenai!” ⁹ Tada tarnas padėjo savo ranką po savo valdovo Abraomo šlaunimi ir jam prisiekė. ¹⁰ Tarnas ėmė dešimt savo valdovo kupranugarių, geriausių bei brangiausių dovanų ir išvyko į Mesopotamiją, į Nahoro miestą. ¹¹ Vakare leido kupranugariams pailsėti už miesto, prie vandens šulinio, tuo metu, kai moterys eina semti vandens. ¹² Jis meldėsi: “Viešpatie, mano valdovo Abraomo Dieve, duok man sėkmę šiandien ir tuo parodyk savo malonę mano valdovui Abraomui! ¹³ Štai stoviu prie šulinio, o miesto gyventojų dukterys ateis semti vandens. ¹⁴ Jei mergaitė, kuriai sakysiu: ‘Prašau, palenk savo ąsotį ir leisk man atsigerti’, atsakys: ‘Gerk! Aš ir tavo kupranugarius pagirdysiu’, ji bus ta, kurią paskyrei savo tarnui Izaokui. Iš to suprasiu, kad parodei malonę mano valdovui”. ¹⁵ Jam dar nebaigus kalbėti, atėjo Rebeka, Abraomo brolio Nahoro žmonos Milkos sūnaus Betuelio duktė, nešina ąsočiu ant peties. ¹⁶ Mergina buvo labai graži, mergaitė, kurios joks vyras nebuvo pažinęs. Ji, nusileidusi prie šulinio ir pasisėmusi vandens, lipo aukštyn. ¹⁷ Tarnas nuskubėjo jos pasitikti ir tarė: “Duok man truputį vandens atsigerti iš savo ąsočio!” ¹⁸ Ji atsakė: “Gerk, mano viešpatie!” Skubiai nuleidusi ąsotį sau ant rankos, davė jam gerti. ¹⁹ Jam atsigėrus, ji tarė: “Ir tavo kupranugarius pagirdysiu”. ²⁰ Skubiai išpylusi savo ąsotį į lovį, vėl nubėgo prie šulinio. Taip ji pagirdė visus jo kupranugarius. ²¹ Tuo metu jis tylomis ją stebėjo, norėdamas patirti, ar Viešpats padarė jo kelionę sėkmingą, ar ne. ²² Kupranugariams atsigėrus, jis išėmė auksinę sagtį kaktai, sveriančią pusę šekelio, ir dvi apyrankes, sveriančias dešimt šekelių aukso, ²³ ir klausė: “Kieno duktė esi? Ar yra tavo tėvo namuose mums vietos pernakvoti?” ²⁴ Ji atsakė: “Aš esu duktė Betuelio, Milkos sūnaus, kurį ji pagimdė Nahorui”. ²⁵ Ji tęsė: “Šiaudų ir pašaro pas mus daug, taip pat ir vietos nakvynei”. ²⁶ Vyras nusilenkė ir pagarbino Viešpatį: ²⁷ “Tebūna palaimintas Viešpats, mano valdovo Abraomo Dievas, kuris buvo malonus ir teisingas mano valdovui ir atvedė mane teisingu keliu į mano valdovo brolio namus!” ²⁸ Mergaitė, nubėgusi namo, pranešė visiems, kas atsitiko. ²⁹ Rebeka turėjo brolį, vardu Labaną. Ir Labanas išbėgo pas vyrą prie šulinio. ³⁰ Pamatęs sagtį ir apyrankes ant sesers rankų ir išgirdęs sesers Rebekos žodžius: “Taip kalbėjo tas vyras”, atėjo jis pas tą vyrą, kuris stovėjo šalia kupranugarių prie šulinio, ³¹ ir jam tarė: “Ateik pas mus, Viešpaties palaimintasis! Ko stovi lauke? Aš paruošiau namą ir vietą kupranugariams”. ³² Taip jis tą vyrą parsivedė į savo namus, nubalnojo kupranugarius, padavė šiaudų bei pašaro jiems ir vandens jam ir su juo buvusiems vyrams kojoms nuplauti. ³³ Ir jam buvo paduota maisto, bet jis tarė: “Aš nevalgysiu, kol nepasakysiu, dėl ko esu siųstas”. Labanas tarė: “Kalbėk!” ³⁴ Jis tarė: “Aš esu Abraomo tarnas. ³⁵ Viešpats labai palaimino mano valdovą: jis tapo didžiu ir Jis jam davė avių ir galvijų, sidabro ir aukso, tarnų ir tarnaičių, kupranugarių ir asilų. ³⁶ Mano valdovo žmona Sara senatvėje pagimdė sūnų mano valdovui, kuriam jis atidavė viską, ką turėjo. ³⁷ Mano valdovas mane prisaikdino: ‘Neimk mano sūnui žmonos iš kanaaniečių dukterų, kurių šalyje gyvenu, ³⁸ bet keliauk į mano tėvo namus, pas mano gimines, ir ten surask mano sūnui žmoną’. ³⁹ Tada atsakiau savo valdovui: ‘O gal ta moteris nesutiks keliauti su manimi?’ ⁴⁰ Bet jis man tarė: ‘Viešpats, kurio akivaizdoje vaikščioju, siųs su tavimi angelą ir padarys tavo kelionę sėkmingą, ir tu paimsi mano sūnui žmoną iš mano giminės ir iš mano tėvo namų. ⁴¹ Jeigu, tau atvykus pas mano gimines, jie tau jos neduos, būsi laisvas nuo priesaikos’. ⁴² Šiandien, atėjęs prie šulinio, tariau: ‘Viešpatie, mano valdovo Abraomo Dieve, jei darai mano kelionę sėkmingą, ⁴³ tai aš dabar atsistosiu prie šito vandens šulinio. Ta mergaitė, kuriai atėjus semti vandens tarsiu: ‘Duok man truputį vandens atsigerti iš savo ąsočio’, ⁴⁴ o ji atsakys: ‘Gerk, ir tavo kupranugarius pagirdysiu’, bus moteris, kurią Viešpats paskyrė mano valdovo sūnui’. ⁴⁵ Man dar nebaigus kalbėti, atėjo Rebeka su ąsočiu ant peties ir, nusileidusi prie šulinio, sėmė. Tada jai tariau: ‘Duok man gerti!’ ⁴⁶ Ji, skubiai nuleidusi ąsotį nuo peties, tarė: ‘Gerk! Aš ir tavo kupranugarius pagirdysiu!’ Aš gėriau, o ji pagirdė ir kupranugarius. ⁴⁷ Po to paklausiau: ‘Kieno tu duktė?’ Ji atsakė: ‘Esu duktė Betuelio, Nahoro sūnaus, kurį Milka jam pagimdė’. Tada užkabinau sagtį ant jos kaktos ir uždėjau apyrankes jai ant rankų. ⁴⁸ Nusilenkęs pagarbinau Viešpatį ir palaiminau mano valdovo Abraomo Viešpatį Dievą, kuris mane atvedė teisingu keliu, kad imčiau mano valdovo brolio dukterį jo sūnui. ⁴⁹ Taigi dabar, jei norite parodyti mano valdovui malonę ir ištikimybę, sakykite, o jei ne, tai pasakykite man, kad galėčiau pasukti į dešinę ar į kairę”. ⁵⁰ Tada Labanas ir Betuelis atsakė: “Tai Viešpaties padaryta. Negalime nei prieštarauti, nei pritarti. ⁵¹ Štai Rebeka yra tavo akivaizdoje. Imk ją ir eik, tebūna ji tavo valdovo sūnaus žmona, kaip Viešpats kalbėjo”. ⁵² Išgirdęs jų žodžius, Abraomo tarnas pagarbino Viešpatį, nusilenkdamas iki žemės. ⁵³ Tarnas, išėmęs sidabrinių ir auksinių indų bei drabužių, juos dovanojo Rebekai; be to, jis dovanojo vertingų daiktų jos broliui ir motinai. ⁵⁴ Jie valgė, gėrė ir pasiliko tenai per naktį. Rytą, jiems atsikėlus, jis tarė: “Leiskite man keliauti pas mano valdovą”. ⁵⁵ Jos brolis ir motina prašė: “Tepasilieka mergina pas mus kurį laiką, nors dešimt dienų, po to išleisime”. ⁵⁶ Jis atsakė: “Netrukdykite manęs, nes Viešpats padarė mano kelionę sėkmingą. Leiskite man grįžti pas savo valdovą”. ⁵⁷ Jie tarė: “Pašaukime mergaitę ir jos paklauskime”. ⁵⁸ Pašaukę Rebeką, klausė: “Ar keliausi su šiuo vyru?” Ji atsakė: “Taip, keliausiu”. ⁵⁹ Tada jie išlydėjo Rebeką, jos auklę, Abraomo tarną ir jo vyrus. ⁶⁰ Atsisveikindami jie laimino ją: “Mūsų sesuo, tapk nesuskaitomų tūkstančių motina, tavo palikuonys tevaldo savo priešų miestų vartus!” ⁶¹ Tada Rebeka ir jos tarnaitės išjojo ant kupranugarių, sekdamos tą vyrą. ⁶² Tuo metu Izaokas ėjo keliu nuo Lahai Roijo šulinio, nes jis gyveno pietų krašte. ⁶³ Pavakary Izaokas buvo išėjęs į lauką pamąstyti. Pakėlęs akis, jis pamatė ateinančius kupranugarius. ⁶⁴ Rebeka, pamačiusi Izaoką, nulipo nuo kupranugario ⁶⁵ ir klausė tarną: “Kas tas vyras, kuris eina mums priešais per lauką?” Tarnas atsakė: “Jis yra mano valdovas!” Tada ji apsigaubė šydu. ⁶⁶ Tarnas papasakojo Izaokui viską, ką buvo padaręs. ⁶⁷ Izaokas įsivedė mergaitę į savo motinos palapinę. Jis paėmė Rebeką, ir ji tapo jo žmona, ir jis pamilo ją. Izaokas buvo paguostas po savo motinos mirties.

⁵ Išmintingas sūnus renka vasaros metu, bet sūnus, kuris miega pjūties metu, užtraukia gėdą.

²⁹ Kas kelia nesantaiką savo namuose, paveldės vėjus; kvailys tarnaus išmintingam.

³⁵ Išmintingas tarnas įgyja karaliaus palankumą; kas užtraukia gėdą, susilauks jo rūstybės.

²⁶ Kas blogai elgiasi su tėvu ir išvaro motiną, tas užsitrauks gėdą ir panieką.

¹⁵ Rykštė ir pabarimas teikia išminties; vaikas, paliktas savo valiai, daro gėdą motinai.

¹³ Geriau neturtingas, bet išmintingas jaunuolis, negu senas kvailas karalius, kuris nepriima patarimų.

¹⁷ Mano Dieve, žinau, kad Tu ištiri žmonių širdis ir mėgsti nuoširdumą. Aš visa tai paaukojau iš tyros širdies ir matau, kad čia esanti tauta aukoja Tau su džiaugsmu ir noriai.

² Viešpatie, išmėgink ir išbandyk mane, ištirk mano širdį ir inkstus.

¹⁰ Tu ištyrei mus, Dieve, apvalei mus ugnimi kaip sidabrą.

²¹ Kaip sidabras ir auksas ištiriamas ugnyje, taip žmogus ištiriamas pagyrimais.

¹⁰ Aš apvaliau tave ugnimi, bet ne kaip sidabrą, Aš išbandžiau tave vargų krosnyje.

¹⁰ Aš, Viešpats, ištiriu širdį, išbandau inkstus ir atlyginu kiekvienam pagal jo kelius ir jo darbų vaisius”.

⁹ Ir tą trečdalį vesiu per ugnį; valysiu ir gryninsiu juos kaip sidabrą ir auksą. Jie šauksis mano vardo, ir Aš juos išklausysiu. Aš sakysiu: ‘Tai mano tauta’, o jie atsakys: ‘Viešpats yra mūsų Dievas’ ”.

² Kas išsilaikys tą dieną ir kas ištvers, Jam pasirodžius? Jis yra kaip lydytojo ugnis ir kaip skalbėjų šarmas. ³ Jis ateis kaip sidabro ir aukso lydytojas ir apvalys Levio palikuonis, išgrynins juos kaip auksą ir sidabrą, kad aukotų Viešpačiui teisumo auką.

⁷ kad jūsų išbandytas tikėjimas, brangesnis už pragaištantį auksą, nors ir ugnimi ištirtą, būtų pripažintas vertas gyriaus, garbės ir šlovės, kai apsireikš Jėzus Kristus.

²³ Jos vaikus išžudysiu, ir visos bažnyčios sužinos, kad Aš esu Tas, kuris ištiria protus ir širdis; Aš atsilyginsiu jums kiekvienam pagal jūsų darbus.

⁷ Jis tarė savo tarnams: “Benjaminai, klausykite. Ar Jesės sūnus duos jums visiems laukų bei vynuogynų ir jus padarys tūkstantininkais ir šimtininkais, ⁸ kad jūs visi susimokėte prieš mane ir nebuvo nė vieno, kuris praneštų man, kad mano sūnus yra susitaręs su Jesės sūnumi? Tarp jūsų nėra nė vieno, kuris būtų manęs gailėjęsis ir man pranešęs, kad mano sūnus sukurstė mano tarną tykoti manęs, kaip šiandien matome”. ⁹ Tada edomitas Doegas, stovėjęs su Sauliaus tarnais, tarė: “Aš mačiau Jesės sūnų Nobe pas Ahitubo sūnų Ahimelechą, ¹⁰ kuris atsiklausė Viešpaties dėl jo, davė jam maisto ir filistino Galijoto kardą”. ¹¹ Saulius pakvietė Ahitubo sūnų kunigą Ahimelechą ir visus jo tėvo namus, kunigus, buvusius Nobe. Jie visi atėjo pas Saulių.

⁶ Izraelio karalius sušaukė apie keturis šimtus pranašų ir jų klausė: “Ar man eiti kariauti prieš Ramot Gileadą, ar ne?” Jie atsakė: “Eik! Viešpats jį atiduos į karaliaus rankas”. ⁷ Juozapatas klausė: “Ar čia nėra Viešpaties pranašo, kad jo galėtume pasiklausti?” ⁸ Izraelio karalius atsakė Juozapatui: “Yra vienas­Imlos sūnus Michėjas, per kurį būtų galima paklausti Viešpaties, bet aš jo nekenčiu, nes jis niekad nepranašauja apie mane gerai, tik blogai”. Juozapatas atsakė: “Nekalbėk taip, karaliau”. ⁹ Izraelio karalius pasišaukė vieną rūmų valdininką ir įsakė: “Skubiai atvesk Imlos sūnų Michėją!” ¹⁰ Izraelio karalius Ahabas ir Judo karalius Juozapatas sėdėjo savo sostuose apsivilkę karališkais drabužiais aikštėje prie Samarijos vartų, ir visi pranašai pranašavo priešais juos. ¹¹ Kenaanos sūnus Sedekijas pasidarė geležinius ragus ir sakė: “Taip sako Viešpats: ‘Jais badysi sirus, kol juos pribaigsi’ ”. ¹² Ir visi pranašai taip pranašavo: “Eik į Ramot Gileadą ir laimėk! Viešpats jį atiduos į karaliaus rankas”. ¹³ Pasiuntinys, nuėjęs pakviesti Michėjo, jam sakė: “Štai pranašų žodžiai vienbalsiai skelbia gerą žinią karaliui. Tebūna ir tavo žodis panašus į jų, kalbėk tai, kas gera”. ¹⁴ Michėjas atsakė: “Kaip Viešpats gyvas, ką Viešpats man sakys, tą kalbėsiu”. ¹⁵ Jam atėjus, karalius klausė: “Michėjau, ar mums eiti kariauti prieš Ramot Gileadą?” Tas jam atsakė: “Eik ir laimėk! Viešpats jį atiduos į karaliaus rankas”. ¹⁶ Karalius jam tarė: “Kiek kartų reikės tave saikdinti, kad man nieko kito nekalbėtum, tik tiesą Viešpaties vardu?” ¹⁷ Tada Michėjas atsakė: “Mačiau visą Izraelį išsklaidytą kalnuose kaip avis be piemens. O Viešpats tarė: ‘Šitie neturi valdovo, tegul kiekvienas grįžta ramybėje į savo namus’ ”. ¹⁸ Izraelio karalius sakė Juozapatui: “Ar tau nesakiau, kad jis nepranašauja apie mane gera, tik bloga?” ¹⁹ Michėjas tęsė: “Klausyk Viešpaties žodžio. Mačiau Viešpatį, sėdintį savo soste, ir visą dangaus kareiviją, stovinčią Jo dešinėje ir kairėje. ²⁰ Viešpats klausė: ‘Kas įtikins Ahabą, kad jis eitų ir žūtų Ramot Gileade?’ Vieni sakė taip, kiti­ kitaip. ²¹ Pagaliau išėjo dvasia ir atsistojusi Viešpaties akivaizdoje tarė: ‘Aš jį įtikinsiu’. ²² Viešpats ją klausė: ‘Kaip?’ Ji atsakė: ‘Aš eisiu ir būsiu melo dvasia visų karaliaus Ahabo pranašų lūpose’. Viešpats tarė: ‘Tau pavyks įtikinti. Eik ir daryk tai’. ²³ Taigi Viešpats įdėjo melo dvasią į visų tavo pranašų lūpas, nes Viešpats kalbėjo prieš tave pikta”. ²⁴ Tada Keenanos sūnus Sedekijas, priėjęs prie Michėjo, trenkė jam į veidą ir tarė: “Kuriuo keliu Viešpaties Dvasia pasitraukė nuo manęs, kad kalbėtų tau?” ²⁵ Michėjas atsakė: “Tu pamatysi tai tą dieną, kai bėgsi slėptis į vidinį kambarį”. ²⁶ Izraelio karalius įsakė sulaikyti Michėją, nuvesti jį pas miesto valdytoją Amoną ir pas karaliaus sūnų Jehoašą, ²⁷ sakydamas: “Laikykite jį kalėjime ir maitinkite sielvarto duona bei vandeniu, kol ramybėje sugrįšiu”. ²⁸ Michėjas atsakė: “Jei tu sugrįši ramybėje, tai Viešpats nekalbėjo per mane”. Ir jis sakė: “Klausykite, visi žmonės!”

⁴ Kurie nesilaiko įstatymo, giria nedorėlius; kurie laikosi įstatymo, priešinasi jiems.

¹⁰ Jie sako regėtojams: “Neregėkite!”, ir pranašams: “Nepranašaukite, kas tiesa; kalbėkite, kas mums patinka, pranašaukite mums apgaules.

³¹ pranašai pranašauja melus, kunigai moko, kaip jiems naudinga, o mano tauta tai mėgsta! Bet ką darysite, kai ateis galas?”

³ Nes ateis laikas, kai žmonės nebepakęs sveiko mokslo, bet, pasidavę savo įgeidžiams, pasikvies sau mokytojus, kad tie dūzgentų ausyse; ⁴ jie nukreips ausis nuo tiesos ir atvers pasakoms. ⁵ Jie yra iš pasaulio, todėl kalba kaip iš pasaulio, ir pasaulis jų klauso.

³ Ir aš mačiau vieną iš jo galvų mirtinai sužeistą, tačiau jos mirštamoji žaizda užgijo. Ir visa žemė stebėdamasi nusekė paskui žvėrį. ⁴ Žmonės garbino slibiną, kuris atidavė valdžią žvėriui. Jie garbino žvėrį, sakydami: “Kas galėtų lygintis su žvėrimi, ir kas galėtų kovoti su juo!” ⁵ Jam buvo duotas snukis kalbėti išdidžiai ir piktžodžiauti, ir duota valdžia taip daryti per keturiasdešimt du mėnesius. ⁶ Ir jis atvėrė nasrus piktžodžiauti Dievui, piktžodžiauti Jo vardui, Jo buveinei ir dangaus gyventojams. ⁷ Jam buvo duota kovoti su šventaisiais ir juos nugalėti. Jam buvo suteikta valdžia visoms gentims, kalboms ir tautoms. ⁸ Ir jį garbins visi tie žemės gyventojai, kurių vardai neįrašyti nuo pasaulio sutvėrimo nužudytojo Avinėlio gyvenimo knygoje.

²⁹ Ar aš džiaugiausi manęs nekenčiančio nelaime ir nesėkme?

⁹ Uolumas dėl Tavo namų sugraužė mane, Tave plūstančiųjų keiksmai krito ant manęs.

²¹ Kas niekina savo artimą, nusikalsta; kas pasigaili vargšo, tas palaimintas.

³¹ Kas skriaudžia vargšą, paniekina jo Kūrėją; kas gerbia Jį, pasigaili beturčio.

⁵ Viešpats bjaurisi visais, kurie išdidūs širdyje; nors ir susijungtų, jie neišvengs bausmės.

¹⁷ Nesidžiauk, kai tavo priešas krinta; nedžiūgauk savo širdyje, kai jis suklumpa, ¹⁸ kad Viešpats pamatęs nenukreiptų nuo jo savo rūstybės, nes tai Jam nepatinka.

¹⁶ Aš niekados nevengiau būti ganytoju pas Tave ir nelaukiau nelaimės. Tu žinai visa, ką kalbėjau.

¹¹ Tada, kai svetimieji plėšė Jokūbo turtus, veržėsi pro miesto vartus, metė burtą dėl Jeruzalės, tu stovėjai su jais ir buvai kaip vienas iš jų! ¹² Tau nederėjo gėrėtis tavo brolio nelaime, džiaugtis Judo vaikų sunaikinimu ir išdidžiai kalbėti jų sielvarto dieną. ¹³ Tau nederėjo įeiti pro mano tautos vartus ir gėrėtis jų kentėjimu bei tiesti rankas į jų turtą jų žuvimo dieną.

¹⁶ Kaip jūs gėrėte mano šventame kalne, taip visos tautos gers nuolatos ir jos pražus lyg nebuvusios.

¹⁵ Džiaukitės su besidžiaugiančiais, verkite su verkiančiais.

¹⁷ Bet jei kas turi šio pasaulio turtų ir, matydamas savo brolį stokojantį, užrakina jam savo širdį,­ kaip jame pasiliks Dievo meilė?

²³ Jis matė Efraimo vaikus iki trečios kartos. Taip pat ir Manaso sūnaus Machyro sūnūs buvo padėti Juozapui ant kelių.

¹⁴ Dievas tarė Mozei: “AŠ ESU, KURIS ESU. Sakyk izraelitams: ‘AŠ ESU mane siuntė pas jus’ ”. ¹⁵ Dievas dar kalbėjo Mozei: “Šitaip sakyk izraelitams: ‘Viešpats, jūsų tėvų Dievas, Abraomo Dievas, Izaoko Dievas ir Jokūbo Dievas, mane siuntė pas jus’. Toks mano vardas per amžius ir taip mane vadinsite per kartų kartas.

¹² Tačiau tau gyvam esant to nedarysiu dėl tavo tėvo Dovydo, bet atimsiu ją iš tavo sūnaus.

⁴ Tačiau Dovydo dėlei Viešpats, jo Dievas, davė jam žiburį Jeruzalėje, pakeldamas jo sūnų po jo ir įtvirtindamas Jeruzalę.

¹⁶ Jobas po to dar gyveno šimtą keturiasdešimt metų; jis matė savo vaikus ir vaikaičius iki ketvirtos kartos. ¹⁷ Jobas mirė senatvėje, pasisotinęs gyvenimo dienomis.

³ Štai Viešpaties dovana yra vaikai, įsčių vaisius­Jo atlyginimas. ⁴ Kaip strėlės karžygio rankoje, taip jaunystės sūnūs. ⁵ Palaimintas žmogus, turįs jų pilną strėlinę! Jie nebus sugėdinti, bet kalbės vartuose su priešu.

³ Tavo žmona bus kaip vaisingas vynmedis tavo namuose, tavo vaikai sėdės aplink stalą kaip alyvų atžalos. ⁴ Štai kaip palaimintas bus žmogus, kuris bijo Viešpaties! ⁵ Viešpats palaimins tave nuo Siono, per visą gyvenimą Jeruzalės gerovę regėsi. ⁶ Tu matysi savo vaikus ir vaikaičius! Taika tebūna Izraeliui!

²² Geras žmogus palieka paveldėjimą vaikų vaikams, o nusidėjėlio turtas kaupiamas teisiajam.

³¹ Žili plaukai­šlovės vainikas, jei įgytas teisumo kelyje.

³ Izraelio Dievas pasakė, Izraelio uola man kalbėjo: ‘Kas valdo žmones teisingai, bijodamas Dievo,

¹² Tikrai Dievas nedaro neteisybės ir Visagalis neiškraipo teisės.

¹⁶ O nedorėliui Dievas sako: “Kodėl tu mano nuostatus skelbi ir savo burna mano sandorą mini? ¹⁷ Nes tu nekenti pamokymo ir atmeti mano žodžius.

³ Į tai, kas nedora, aš nežiūrėsiu. Aš nekenčiu neištikimųjų darbų; nieko bendro su jais neturėsiu. ⁴ Vengsiu iš tolo širdies nelabumo, pikto nenoriu pažinti. ⁵ Kas slaptai savo artimą šmeižia, tą nutildysiu. Kas žiūri iš aukšto ir turi išdidžią širdį, to neapkęsiu.

¹⁹ Tiesą kalbančios lūpos pasilieka per amžius, meluojantis liežuvis­tik akimirką.

¹⁰ Dieviškas sprendimas karaliaus lūpose, ir jo burna nenusikalsta teisme. ¹¹ Teisingi svarsčiai ir svarstyklės yra Viešpaties, visi svarsčiai maišelyje yra Jo darbas. ¹² Karalius bjaurisi nedorybėmis, nes jo sostas įtvirtintas teisingumu. ¹³ Karaliams patinka teisios lūpos, ir jie mėgsta tuos, kurie kalba tiesą.

⁷ Kaip luošas negali vaikščioti savo kojomis, taip patarlė netinka kvailiui.

¹² Jei valdovas klauso melo, visi jo tarnai bus nedorėliai.

⁵ Veidmainy, pirmiau išritink rąstą iš savo akies, o paskui pažiūrėsi, kaip išimti krislelį iš savo brolio akies”.

⁹ Ezavas atsakė: “Mano broli, aš turiu užtektinai, pasilaikyk, ką turi!” ¹⁰ Jokūbas tarė: “O ne! Jei radau malonę tavo akyse, tai priimk iš manęs šią dovaną. Aš matau tavo veidą, tarsi matyčiau Dievo veidą, ir tu esi man malonus. ¹¹ Prašau, priimk palaiminimą, kurį tau atnešiau. Nes Dievas buvo man maloningas, ir aš visko turiu”. Jokūbui prašant, brolis priėmė dovaną.

¹¹ Tada jų tėvas Izraelis tarė: “Jei taip, darykite! Pasiimkite į savo maišus geriausių šio krašto vaisių ir nugabenkite tam vyrui dovanų: truputį balzamo, medaus, kvepiančių žolių, miros, riešutų ir migdolų.

⁸ Kyšių nepriimk, nes kyšiai apakina net išmintinguosius ir iškraipo teisiųjų žodžius.

¹⁹ Neiškraipyk teisingumo. Nepataikauk ir neimk kyšių, nes kyšiai apakina išmintinguosius ir iškraipo teisiųjų žodžius.

³⁵ Dovydas priėmė iš jos viską, ką ji jam atgabeno, ir tarė: “Eik rami į savo namus. Aš paklausiau tavo balso ir tavęs nepaniekinau”.

¹ Dovydui paėjus kiek toliau nuo kalno viršūnės, jį sutiko Mefi Bošeto tarnas Ciba su pora asilų, apkrautų dviem šimtais duonos kepalų, šimtu ryšulių džiovintų vynuogių, šimtu ryšulių vasaros vaisių ir odine vyno. ² Karalius klausė Cibą: “Kam tau visa tai?” Ciba atsakė: “Asilai­ karaliaus namiškiams joti, duona ir vaisiai­jaunuoliams valgyti, o vynas­nusilpusiems dykumoje atgaivinti”. ³ Karalius klausė: “Kur yra tavo valdovo sūnus?” Ciba atsakė karaliui: “Jis pasiliko Jeruzalėje, sakydamas: ‘Šiandien Izraelis man sugrąžins mano tėvo karalystę’ ”. ⁴ Karalius tarė Cibai: “Kas buvo Mefi Bošeto, dabar priklauso tau”. Ciba atsakė: “Nuolankiai maldauju tave, mano valdove karaliau, leisk man surasti malonę tavo akyse”.

¹⁶ Iš aukštybių Jis ištiesė ranką ir paėmė mane, ištraukė iš gausių vandenų.

⁶ Iš vieno krašto padangės pakyla ir kitą jos kraštą pasiekia, niekas negali nuo jos kaitros pasislėpti.

¹³ Pakilk, Viešpatie, savo galybėje, mes šlovinsime ir girsime Tavo jėgą.

⁴ Viešpaties balsas galingas. Viešpaties balsas didingas.

²³ Nedorėlis ima kyšius, kad iškreiptų teisingumą.

¹⁴ Slapta dovana nuramina pyktį, o dovana į antį­stiprią rūstybę.

²³ Tavo kunigaikščiai tapo maištininkais ir vagių draugais; visi mėgsta kyšius ir laukia dovanų. Jie nebegina našlaičių, našlės byla nepasiekia jų.

¹² Aš žinau, kiek daug yra jūsų nusikaltimų bei nuodėmių. Jūs persekiojate nekaltąjį, imate kyšius, iškraipote vargšo bylą vartuose.

³ Jų rankos yra stropios piktam. Kunigaikštis ir teisėjas reikalauja dovanų, o turtuolis reiškia savo nedorus norus. Taip jie iškraipo teisingumą.

¹ Palaimintas, kuriam neteisybės atleistos, kurio nuodėmės padengtos.

¹² Neapykanta sukelia vaidus, o meilė padengia visas nuodėmes.

²⁸ Ydingas žmogus sukelia vaidus, ir plepys išskiria draugus.

⁸ Visų pirma karštai mylėkite vienas kitą, nes meilė uždengia gausybę nuodėmių.

⁵ Tegul mane plaka teisusis; tai bus malonė. Tegul bara jis, nes tai kaip brangus aliejus mano galvai. Bet aš meldžiuosi prieš nedorėlių darbus.

⁸ Nebark niekintojo, kad jis neimtų tavęs neapkęsti; sudrausk išmintingą, ir jis mylės tave. ⁹ Patark išmintingam, ir jis taps dar išmintingesnis; pamokyk teisųjį, ir jo pažinimas išaugs.

¹ Išmintingas sūnus klauso tėvo pamokymų, o pašaipūnas neklauso barimo.

⁵ Kvailys paniekina savo tėvo pamokymus, o kas klauso perspėjimų, yra supratingas.

²⁵ Jei nubausi niekintoją, neišmanėlis taps atsargesnis; jei pabarsi išmintingą, jis supras pamokymą.

²² Nors sugrūstum kvailį piestoje su grūdais, jo kvailystė neatsiskirtų nuo jo.

¹⁹ Vergo neišauklėsi žodžiais; nors jis supranta, bet nepaklauso.

¹⁹ Tuos, kuriuos myliu, Aš baru ir drausminu; būk tad uolus ir atgailauk!

¹² Abšalomas aukodamas dar pasikvietė iš Gilojo miesto Ahitofelį, Dovydo patarėją. Taip sąmokslas išsiplėtė, nes žmonės nuolat ėjo pas Abšalomą.

⁵ Karaliui Dovydui atvykus į Bahurimą, Sauliaus giminės vyras Šimis, Geros sūnus, išėjo ir keikė eidamas. ⁶ Jis mėtė akmenimis Dovydą bei visus jo tarnus; karalius buvo apsuptas žmonių ir karių. ⁷ Šimis keikdamas sakė: “Išeik, išeik, tu kraugery, Belialo žmogau. ⁸ Viešpats atmokėjo tau už visą Sauliaus namų kraują, kurio vietoje tu pasidarei karaliumi. Viešpats atidavė karalystę tavo sūnui Abšalomui. Dabar tu patekai nemalonėn, nes esi kraugerys”. ⁹ Cerujos sūnus Abišajas paklausė karaliaus: “Kodėl šitas pastipęs šuo keikia mano valdovą karalių? Leisk man nueiti ir nuimti jam galvą”.

¹⁵ Po to atėję dešimt jaunuolių ginklanešių nužudė Abšalomą.

¹⁹ Cadoko sūnus Ahimaacas prašė Joabo: “Leisk man nubėgti ir pranešti karaliui, kaip Viešpats atlygino jo priešams”.

¹ Tuo laiku ten buvo Belialo žmogus, vardu Šeba, Bichrio sūnus, benjaminas. Sutrimitavęs jis šaukė: “Mes neturime dalies Dovyde nė Jesės sūnaus paveldėjime. Izraelitai, kiekvienas į savo palapines!”

²² Ta moteris ėjo pas žmones ir kalbėjo jiems išmintingai. Jie nukirto Bichrio sūnui Šebai galvą ir ją numetė Joabui. Tuomet Joabas trimitavo, jie atsitraukė nuo miesto, ir kiekvienas nuėjo į savo palapines. O Joabas sugrįžo į Jeruzalę pas karalių.

²⁴ Kaip gyvas Viešpats, kuris man suteikė karalystę, pasodino mane į mano tėvo Dovydo sostą ir įkūrė man namus, kaip buvo pažadėjęs, šiandien Adonijas mirs”. ²⁵ Karalius Saliamonas pasiuntė Jehojados sūnų Benają, kuris nužudė Adoniją.

³¹ Karalius jam atsakė: “Daryk, kaip jis sakė: nužudyk jį ir palaidok, kad būtų pašalintas Joabo nekaltai pralietas kraujas nuo manęs ir mano tėvo namų.

⁴⁶ Karalius įsakė Jehojados sūnui Benajui, ir jis išėjęs užmušė Šimį. Karalystė buvo įtvirtinta Saliamono rankose.

⁴¹ Jie atsakė Jam: “Jis žiauriai nužudys piktadarius ir išnuomos vynuogyną kitiems vynininkams, kurie, atėjus metui, atiduos vaisių”.

⁷ Tai išgirdęs, karalius užsirūstino ir, išsiuntęs kariuomenes, sunaikino tuos žmogžudžius ir padegė jų miestą.

²⁷ O tuos mano priešus, nenorėjusius, kad jiems viešpataučiau, atveskite čia ir nužudykite mano akyse!’ ”

⁸ Tu žinai, kad tavo tėvas ir jo vyrai yra karžygiai ir jie yra taip įnirtę, kaip lokė lauke, netekusi jauniklių. Be to, tavo tėvas yra patyręs karys ir nenakvos kartu su žmonėmis.

²⁴ Atsigręžęs jis pažiūrėjo į juos ir prakeikė juos Viešpaties vardu. Dvi lokės atbėgo iš miško ir sudraskė keturiasdešimt du vaikus.

³ Akmuo ir smėlis yra sunkūs, bet kvailio pyktis yra sunkesnis už abu.

¹⁵ Nedoras valdovas neturtingai tautai yra kaip riaumojantis liūtas ir alkanas lokys.

⁸ Aš juos užpulsiu kaip lokė, netekusi jauniklių, ir draskysiu jų krūtines. Ten surysiu juos kaip liūtas, sudraskysiu kaip laukiniai žvėrys.

¹⁶ Erodas, pamatęs, kad jį išminčiai apgavo, baisiai įniršo ir pasiuntė išžudyti Betliejuje ir jo apylinkėse visus berniukus, dvejų metų ir jaunesnius, pagal laiką, kurį buvo patyręs iš išminčių.

¹⁷ Kai Dovydas baigė kalbėti, Saulius tarė: “Ar tai tavo balsas, mano sūnau Dovydai?” Ir Saulius pakėlė savo balsą ir verkė.

² Filistinai pavijo Saulių ir jo sūnus ir nužudė Jehonataną, Abinadabą ir Malkišūvą. ³ Vyko smarki kova prieš Saulių, ir šauliai pataikė į Saulių ir jį sunkiai sužeidė.

¹⁰ Dabar kardas visada lydės tavo namus, nes tu paniekinai mane ir pasiėmei hetito Ūrijos žmoną.

¹ Dovydo dienomis buvo badas trejus metus iš eilės. Dovydas klausė Viešpaties, ir Viešpats atsakė: “Tai dėl Sauliaus ir jo kraugeriškų namų, nes jis išžudė gibeoniečius”. ² Gibeoniečiai buvo ne izraelitų kilmės, bet iš amoritų likučio. Izraelitai buvo jiems prisiekę jų neišnaikinti, tačiau Saulius iš savo uolumo dėl Izraelio ir Judo siekė juos išžudyti. ³ Dovydas klausė gibeoniečių: “Ką aš galėčiau jums padaryti ir kaip sutaikinti jus, kad jūs palaimintumėte Viešpaties paveldėjimą?” ⁴ Gibeoniečiai jam atsakė: “Mes nereikalaujame nei sidabro, nei aukso iš Sauliaus ir jo namų ir dėl mūsų nieko nežudyk Izraelyje”. Dovydas sakė: “Kaip jūs pasakysite, taip padarysiu dėl jūsų”. ⁵ Jie atsakė karaliui: “Tas žmogus, kuris mus žudė ir siekė visus išnaikinti Izraelio krašte, ⁶ tegul duoda mums septynis vyrus iš jo sūnų, kuriuos mes pakarsime Sauliaus Gibėjoje, Viešpaties akivaizdoje”. Karalius atsakė: “Aš duosiu juos”. ⁷ Tačiau karalius gailėjo Mefi Bošeto, sūnaus Jehonatano, sūnaus Sauliaus, dėl Viešpaties priesaikos, kuri saistė Dovydą su Jehonatanu. ⁸ Karalius ėmė abu Ajos dukters Ricpos ir Sauliaus sūnus Armonį ir Mefi Bošetą ir penkis Sauliaus dukters Mikalės ir meholiečio Barzilajaus sūnaus Adrielio sūnus ⁹ ir juos atidavė gibeoniečiams. Jie juos pakorė ant kalvos Viešpaties akivaizdoje. Taip tie septyni mirė kartu. Jie buvo nužudyti pirmosiomis pjūties dienomis, pradėjus pjauti miežius. ¹⁰ Ajos duktė Ricpa pasitiesė ašutinę ant uolos pjūties pradžioje ir buvo, kol pradėjo lyti. Ji sėdėjo ir neleido padangių paukščiams nutūpti ant jų dieną nė laukiniams žvėrims prieiti naktį. ¹¹ Kai Dovydui pranešė, ką padarė Ajos duktė Ricpa, Sauliaus sugulovė, ¹² Dovydas nuėjęs paėmė iš Jabeš Gileado gyventojų Sauliaus ir jo sūnaus Jehonatano kaulus. Jie jų kūnus buvo pavogę iš Bet Šano, kur filistinai juos buvo pakorę tą dieną, kai jie nukovė Saulių Gilbojoje. ¹³ Iš ten Dovydas atgabeno Sauliaus ir jo sūnaus Jehonatano kaulus; be to, jie surinko ir pakartųjų kaulus. ¹⁴ Ir jie palaidojo Sauliaus ir jo sūnaus Jehonatano kaulus Celoje, Benjamino krašte, jo tėvo Kišo kape. Jie įvykdė visa, ką karalius įsakė. Po to Dievas išklausė maldą dėl krašto.

¹² Jie atlygino man piktu už gera, apiplėšdami mano sielą.

²⁰ Kurie atlygina piktu už gera, yra mano priešai, nes seku gera.

¹² Jei priešas mane užgauliotų, galėčiau pakęsti. Jei tas, kuris nekenčia manęs, prieš mane pakiltų, pasislėpčiau nuo jo. ¹³ Bet tu­žmogus man lygus, mano bendras, artimas bičiulis! ¹⁴ Mums buvo malonu kartu, minioje eidavome į Dievo namus. ¹⁵ Juos mirtis teužklumpa! Gyvi į mirusiųjų buveinę tenužengia! Nedorybės jų buveinėse ir tarp jų.

⁴ Už mano meilę jie kaltina mane, bet aš meldžiuosi. ⁵ Piktu už gera jie man atlygina ir neapykanta už meilę. ⁶ Atiduok tokį nedorėlių valiai, te šėtonas stovi jo dešinėje. ⁷ Teisme tebūna jis pasmerktas, jo malda tebūna nuodėmė. ⁸ Tebūna jo gyvenimas trumpas. Jo tarnystę tegauna kitas. ⁹ Jo vaikai tepalieka našlaičiais ir žmona­našle. ¹⁰ Elgetomis ir benamiais tegu tampa jo vaikai, tebūna jie išmesti iš savų sunaikintų namų. ¹¹ Skolintojas tepasiglemžia jo turtą ir svetimieji jo uždarbį teišgrobsto. ¹² Nė vienas jo tenesigaili ir tenebūna kas užjaustų jo našlaičius. ¹³ Jo palikuonys tesunyksta. Kitoje kartoje teišdyla jų vardas.

²⁰ Argi atmokama už gera piktu? Jie kasa duobę mano gyvybei. Atsimink, kaip aš stovėjau Tavo akivaizdoje ir kalbėjau už juos, kad nukreipčiau nuo jų Tavo rūstybę! ²¹ Jų vaikai tebadauja, atiduok juos kardo valiai. Jų žmonos tenetenka vaikų ir tetampa našlėmis, jų vyrai­tepražūna, o jaunuoliai tekrinta kovoje.

⁵ Nusviedęs šventykloje pinigus, jis išbėgo ir pasikorė.

²⁵ Visi žmonės šaukė: “Jo kraujas tekrinta ant mūsų ir ant mūsų vaikų!”

¹⁷ Niekam neatmokėkite piktu už pikta, rūpinkitės tuo, kas dora visų žmonių akyse.

¹⁵ Žiūrėkite, kad kas neatsimokėtų kam nors blogu už bloga, bet visada siekite daryti gera vieni kitiems ir visiems.

⁹ Neatsilyginkite piktu už pikta ar keiksmu už keiksmą, bet, priešingai, laiminkite, žinodami, kad ir patys esate pašaukti paveldėti palaiminimo.

⁸ Abromas tarė Lotui: “Tenebūna vaidų tarp manęs ir tavęs, tarp mano piemenų ir tavo piemenų, nes esame broliai! ⁹ Ar ne visa šalis tau atvira? Skirkis nuo manęs! Jei eisi į kairę, aš eisiu į dešinę, o jei tu eisi į dešinę, tai aš eisiu į kairę”.

¹ Efraimai sakė Gedeonui: “Kodėl mums taip padarei? Kodėl, nepasikvietęs mūsų, išėjai prieš midjaniečius?” Ir jie smarkiai ginčijosi su juo. ² Jis atsakė jiems: “Ar aš ką nuveikiau palyginti su jumis? Argi efraimitų vynuogių likutis nėra didesnis negu Abiezerio visas derlius? ³ Į jūsų rankas Dievas atidavė Midjano kunigaikščius Orebą ir Zeebą. Kuo aš galiu lygintis su jumis?” Jam taip kalbant, atlyžo jų pyktis.

¹ Efraimai susirinko, atėjo į Cafoną ir tarė Jeftei: “Kodėl, eidamas į karą prieš amonitus, nepakvietei mūsų? Mes sudeginsime tavo namus ir tave”. ² Jeftė jiems atsakė: “Aš ir mano žmonės smarkiai susikivirčijome su amonitais. Aš jus šaukiau, bet jūs nepadėjote. ³ Matydamas, kad jūs nepadedate, aš stačiau savo gyvybę į pavojų ir ėjau prieš amonitus. Viešpats atidavė juos į mano rankas. Kodėl šiandien atėjote kariauti prieš mane?” ⁴ Jeftė, surinkęs visus Gileado vyrus, kariavo su Efraimu ir jį nugalėjo. Mat efraimai sakė gileadiečiams: “Jūs esate pabėgėliai iš Efraimo ir gyvenate tarp Efraimo ir Manaso”. ⁵ Gileadiečiai užėmė Jordano brastas, vedančias į Efraimą. Kai efraimas bėglys prašydavo praleisti, gileadiečiai jį klausdavo: “Ar tu esi efraimas?” Jam atsakius: “Ne!”, ⁶ jie liepdavo ištarti “šibolet!” Jis atsakydavo “sibolet”, nes negalėdavo teisingai ištarti. Tada jie nužudydavo jį prie Jordano brastų. Taip tuo metu žuvo keturiasdešimt du tūkstančiai efraimų.

¹⁴ Abneras tarė Joabui: “Tegul jaunuoliai išeina ir kovoja mūsų akivaizdoje”. Joabas atsakė: “Tegul išeina”. ¹⁵ Dvylika benjaminų, Sauliaus sūnaus Išbošeto tarnų, ir dvylika Dovydo tarnų išėjo vieni prieš kitus. ¹⁶ Kiekvienas, nutvėręs savo priešą už galvos, įsmeigė kardą jam į šoną. Taip jie žuvo visi kartu. Todėl ta vieta Gibeone vadinama Aštrių kardų lauku. ¹⁷ Tą dieną buvo labai smarki kova. Dovydo vyrai nugalėjo Abnerą ir Izraelio vyrus.

⁴¹ Visi Izraelio vyrai atėjo pas karalių ir tarė: “Kodėl tave pasisavino mūsų broliai iš Judo ir perkėlė per Jordaną tave su šeimyna ir visais tavo žmonėmis?”

¹⁴ kaip jaunesnieji jam buvo patarę: “Mano tėvas uždėjo jums sunkų jungą, o aš jį jums dar pasunkinsiu. Mano tėvas jus plakė botagais, o aš plaksiu jus dygliuotais rimbais”. ¹⁵ Karalius nepaklausė tautos, nes tai buvo nuo Dievo, kad Viešpats ištesėtų savo žodį, kurį Jis kalbėjo per Ahiją iš Šilojo Nebato sūnui Jeroboamui. ¹⁶ Izraelitai, pamatę, kad karalius nenori jų išklausyti, atsakė jam: “Mes neturime dalies Dovyde nė paveldėjimo Jesės sūnuje. Visi Izraelio vyrai, į savo palapines! Dovydai, rūpinkis savo namais”. Visi izraelitai nuėjo į savo palapines.

¹⁷ Abija ir jo žmonės smarkiai sumušė juos, ir žuvo izraelitų penki šimtai tūkstančių rinktinių vyrų.

¹⁷ Judo karalius Amacijas pasitarė ir siuntė pas Jehuvo sūnaus Jehoachazo sūnų Jehoašą, Izraelio karalių, sakydamas: “Išeik, kad susitiktume veidas į veidą”. ¹⁸ Izraelio karalius Jehoašas atsakė Judo karaliui Amacijui: “Libano usnis siuntė pas Libano kedrą, sakydama: ‘Leisk savo dukterį už mano sūnaus’. Bet Libano laukinis žvėris prabėgdamas sutrypė usnį. ¹⁹ Tu didžiuojiesi nugalėjęs Edomą ir keliesi puikybėn besigirdamas. Lik namuose. Kodėl nori prisišaukti nelaimę ir žūti kartu su Judu?” ²⁰ Amacijas nepaklausė, nes tai buvo iš Dievo, kad Jis galėtų atiduoti juos į priešų rankas, nes jie ieškojo Edomo dievų. ²¹ Izraelio karalius Jehoašas atėjo. Jis ir Judo karalius Amacijas susitiko Bet Šeme, kuris priklauso Judui. ²² Izraelis nugalėjo Judą, ir šio vyrai pabėgo į savo palapines. ²³ Izraelio karalius Jehoašas paėmė į nelaisvę Judo karalių Amaciją, Jehoachazo sūnaus Jehoašo sūnų, Bet Šemeše ir, atvedęs jį į Jeruzalę, nugriovė Jeruzalės sieną nuo Efraimo vartų iki Kampo vartų, keturis šimtus uolekčių. ²⁴ Po to Izraelio karalius pasiėmė visą auksą bei sidabrą ir visus indus, rastus Dievo namuose Obed Edomo priežiūroje, taip pat karaliaus namų turtus, įkaitus ir grįžo į Samariją.

⁶ Remalijo sūnus Pekachas išžudė Jude per vieną dieną šimtą dvidešimt tūkstančių karių, nes jie apleido Viešpatį, savo tėvų Dievą.

¹⁰ Išdidumas sukelia ginčus, išmintingieji klauso patarimo.

²⁹ Kas lėtas pykti, yra išmintingas, o nesusivaldantis parodo kvailumą.

¹ Švelnus atsakymas nuramina pyktį, aštrūs žodžiai sukelia rūstybę.

³² Lėtas pykti yra geresnis už galiūną, susivaldantis­už tą, kuris užima miestą.

¹⁹ Kas mėgsta ginčus, myli nuodėmę, kas stato aukštus vartus, ieško pražūties.

¹¹ Įžvalgus žmogus nesikarščiuoja ir jam yra garbė nekreipti dėmesio į neteisybę.

³ Garbė žmogui vengti ginčų, bet kiekvienas kvailys įsivelia į juos.

⁸ Neik skubotai į teismą, nes nežinosi, ką daryti, kai tavo artimas sugėdins tave.

²¹ Kaip iš anglių atsiranda žarijos ir iš malkų ugnis, taip vaidingas žmogus sukelia kivirčus.

²² Piktas žmogus sukelia vaidus, o ūmus žmogus dažnai nusikalsta.

⁸ Pabaiga geriau negu pradžia; kantrumas geriau negu išdidumas. ⁹ Nebūk greitas pykti, nes pyktis yra kvailio antyje.

³⁹ O Aš jums sakau: nesipriešinkite piktam, bet, jei kas tave muštų per dešinį skruostą, atsuk jam ir kitą. ⁴⁰ Jei kas nori su tavimi bylinėtis ir paimti tavo tuniką, atiduok jam ir apsiaustą. ⁴¹ Jei kas verstų tave nueiti mylią, nueik su juo dvi.

¹ Tomis dienomis, mokinių skaičiui augant, tarp graikiškai kalbančiųjų kilo nepasitenkinimas vietiniais žydais, nes kasdieniniame aprūpinime būdavo aplenkiamos jų našlės. ² Tuomet dvylika sušaukė mokinių susirinkimą ir tarė: “Nedera mums palikus Dievo žodį tarnauti prie stalų. ³ Todėl, broliai, išsirinkite iš savųjų septynis vyrus, turinčius gerą vardą, kupinus Šventosios Dvasios ir išminties. Mes juos paskirsime tam darbui, ⁴ o patys toliau atsidėsime maldai ir žodžio tarnavimui”. ⁵ Šis pasiūlymas patiko visam susirinkimui, ir jie išsirinko Steponą, vyrą pilną tikėjimo ir Šventosios Dvasios, Pilypą, Prochorą, Nikanorą, Timoną, Parmeną ir Mikalojų, prozelitą iš Antiochijos.

² Kilo nemažas vaidas ir ginčas tarp jų ir Pauliaus bei Barnabo. Buvo nutarta, kad Paulius, Barnabas ir kai kurie kiti iš anų nuvyktų dėl šio klausimo į Jeruzalę pas apaštalus ir vyresniuosius. ³ Bažnyčios aprūpinti, jie iškeliavo per Finikiją ir Samariją, pasakodami apie pagonių atsivertimą, ir tuo padarė didelį džiaugsmą visiems broliams. ⁴ Atvykę į Jeruzalę, jie buvo priimti bažnyčios, apaštalų bei vyresniųjų ir pranešė jiems, ką Dievas kartu su jais nuveikė. ⁵ Tuomet pakilo kai kurie įtikėjusieji iš fariziejų partijos ir tarė: “Juos reikia apipjaustyti ir įsakyti, kad laikytųsi Mozės Įstatymo”. ⁶ Apaštalai ir vyresnieji susirinko šio klausimo apsvarstyti. ⁷ Įsiliepsnojus ilgam ginčui, Petras pakilo ir kreipėsi į juos: “Vyrai broliai, jūs žinote, kad Dievas jau nuo senų dienų išsirinko mane iš jūsų, kad pagonys iš mano lūpų išgirstų Evangelijos žodį ir įtikėtų. ⁸ Ir Dievas, kuris pažįsta žmonių širdis, paliudijo jų naudai, duodamas jiems Šventąją Dvasią kaip ir mums. ⁹ Jis nepadarė skirtumo tarp mūsų ir jų, tikėjimu nuskaistindamas jų širdis. ¹⁰ Tad kodėl gundote Dievą ir kraunate ant mokinių sprando jungą, kurio nei mūsų tėvai, nei mes patys negalėjome panešti? ¹¹ Juk mes tikime, kad Viešpaties Jėzaus Kristaus malone būsime išgelbėti kaip ir jie”. ¹² Tada visas susirinkimas nutilo ir ėmė klausytis Barnabo bei Pauliaus pasakojimo, kokių ženklų ir stebuklų per juos Dievas padarė tarp pagonių. ¹³ Kai jie nutilo, atsiliepė Jokūbas ir tarė: “Vyrai broliai, paklausykite manęs! ¹⁴ Simonas papasakojo, kaip Dievas pirmą kartą aplankė pagonis, kad išsirinktų iš jų savo vardui žmones. ¹⁵ Čia dera pranašų žodžiai, kaip parašyta: ¹⁶ ‘Paskui sugrįšiu ir vėl atstatysiu sugriuvusią Dovydo palapinę. Aš prikelsiu ją iš griuvėsių ir vėl ją išskleisiu, ¹⁷ kad ieškotų Viešpaties ir visi kiti žmonės, visi pagonys, kuriems skelbiamas mano vardas,­sako Viešpats, visa tai darantis’. ¹⁸ Nuo amžių Dievui žinomi visi Jo darbai. ¹⁹ Todėl aš manau, kad į Dievą atsivertusių pagonių nereikia apsunkinti, ²⁰ o tik jiems parašyti, jog susilaikytų nuo susiteršimo stabais, nuo ištvirkavimo, pasmaugtų gyvulių mėsos ir kraujo. ²¹ Juk Mozė kiekviename mieste nuo senų laikų turi savo skelbėjų ir kas sabatą yra skaitomas sinagogose”.

¹⁸ Kiek įmanoma ir kiek nuo jūsų priklauso, gyvenkite taikingai su visais žmonėmis.

¹¹ stengtis gyventi ramiai, atsidėti saviesiems reikalams ir dirbti savo rankomis, kaip jums įsakėme.

²³ O kvailų ir nemokšiškų ginčų venk, žinodamas, kad jie sukelia kovas. ²⁴ Viešpaties tarnas neturi kivirčytis, bet būti malonus su visais, gabus pamokyti, kantrus,

¹⁴ Bet jeigu jūs savo širdyje puoselėjate kartų pavydą ir savanaudiškumą, tuomet nesigirkite ir nemeluokite tiesai. ¹⁵ Tai nėra išmintis, nužengusi iš aukštybių, bet žemiška, sielinė ir demoniška. ¹⁶ Kur pavydas ir savanaudiškumas, ten netvarka bei įvairūs pikti darbai. ¹⁷ Bet išmintis, kilusi iš aukštybių, pirmiausia yra tyra, paskui taikinga, švelni, klusni, pilna gailestingumo ir gerų vaisių, bešališka ir neveidmainiška. ¹⁸ O teisumo vaisius su ramybe sėjamas tų, kurie neša ramybę.

⁷ Šalinkis neteisybės, nekalto bei teisaus nežudyk, nes Aš neišteisinsiu piktadario.

¹³ Po to atėjo du vyrai, Belialo vaikai, ir atsisėdo prieš jį. Tie liudijo prieš Nabotą, visiems žmonėms girdint: “Nabotas keikė Dievą ir karalių”. Po to jie, išvedę jį už miesto, užmušė akmenimis

¹⁶ Viešpats nekenčia šešių dalykų, septyni yra pasibjaurėjimas Jo akyse:

¹ Viešpats nekenčia neteisingų svarstyklių, bet teisingos svarstyklės Jam patinka.

⁸ Nedorėlio auka­pasibjaurėjimas Viešpačiui, bet teisiųjų maldos Jam patinka.

⁵ Negerai būti šališku nedorėliui ir teisme nuskriausti teisųjį.

²³ Tai taip pat išmintingiems. Būti šališkam teisme yra negerai. ²⁴ Kas sako nedorėliui, kad jis teisus, tą keiks jo tauta ir juo bjaurėsis.

²³ kurie išteisina nedorėlį už kyšius, o nekaltą pasmerkia.

⁸ Nes mano mintys yra ne jūsų mintys ir mano keliai­ne jūsų keliai,­sako Viešpats.­ ⁹ Nes kiek dangūs yra aukščiau už žemę, tiek mano keliai aukštesni už jūsų kelius ir mano mintys­už jūsų mintis.

²⁷ Kunigaikščiai­kaip draskantys vilkai, kurie plėšia grobį; jie pralieja kraują, žudo žmones, godžiai siekdami pelno. ²⁸ Pranašai aptepė juos kalkėmis, kalbėdami jiems apgaulingus regėjimus ir skelbdami melagingus pranešimus, sakydami: ‘Taip sako Viešpats Dievas’, kai Viešpats nebuvo kalbėjęs. ²⁹ Krašto žmonės smurtauja ir plėšikauja, skriaudžia vargšus ir beturčius bei neteisėtai spaudžia ateivius.

⁷ Jūs, kurie teisingumą pakeičiate kartybe ir teisumą sutrypiate kojomis.

¹² Argi žirgai bėga uolomis? Argi jas aria jaučiais? Tačiau jūs pavertėte teisingumą nuodais ir teisumo vaisių­kartėliu.

¹⁸ Tada jie visi kartu ėmė šaukti: “Mirtis šitam! Paleisk mums Barabą!” ¹⁹ Barabas buvo pasodintas į kalėjimą už kažkokį maištą mieste ir žmogžudystę. ²⁰ Norėdamas paleisti Jėzų, Pilotas vėl kreipėsi į juos, ²¹ bet jie nesiliovė šaukę: “Nukryžiuok Jį! Nukryžiuok!” ²² Jis trečią kartą prabilo į juos: “Ką bloga Jis padarė? Aš Jame nerandu nieko, už ką vertėtų bausti mirtimi. Taigi nuplakdinsiu Jį ir paleisiu”. ²³ Tačiau jie, garsiai šaukdami, nesiliovė reikalauti, kad Jis būtų nukryžiuotas, ir jų bei aukštųjų kunigų šauksmas paėmė viršų. ²⁴ Tuomet Pilotas nusprendė patenkinti jų reikalavimą. ²⁵ Jis paleido jiems įkalintąjį už maištą ir žmogžudystę, kaip jie prašė, o Jėzų atidavė jų valiai.

⁵ O tam, kuris nedirba, bet tiki Tuo, kuris išteisina bedievį, jo tikėjimas įskaitomas jam teisumu.

⁶ Jūs pasmerkėte ir nužudėte teisųjį: jis jums nesipriešina.

²⁹ O, kad jie visuomet turėtų tokią širdį ir manęs bijotų bei laikytųsi mano įsakymų, tai jiems ir jų vaikams per amžius gerai sektųsi!

¹¹ Bet mano tauta neklausė mano balso, Izraelis man nepakluso. ¹² Todėl atidaviau juos jų širdžių geismams, jie vaikščiojo pagal savo sumanymus. ¹³ O kad mano tauta klausytų manęs, kad Izraelis eitų mano keliais!

²² “Neišmanėliai, ar ilgai dar mylėsite neišmanymą? Niekintojai, ar ilgai džiaugsitės savo patyčiomis? Kvailiai, ar ilgai nekęsite pažinimo? ²³ Klausykitės mano įspėjimų! Aš išliesiu jums savo dvasios, paskelbsiu savo žodžius.

⁴ “Žmonės, į jus aš kreipiuosi, jums šaukiu, žmonių sūnūs. ⁵ Jūs neišmanėliai, mokykitės išminties; jūs kvailiai, įgykite supratingą širdį.

⁴ “Neišmanėliai, ateikite!” Kam trūksta supratimo, ji sako: ⁵ “Ateikite, valgykite mano duonos ir gerkite vyno, kurį sumaišiau. ⁶ Atsisakykite kvailystės ir gyvenkite; eikite supratimo keliu”.

⁶ Pašaipūnas ieško išminties ir neranda, bet supratingas lengvai įgyja pažinimą.

¹⁵ Supratingojo širdis įgyja pažinimo ir išmintingojo ausis pažinimo ieško.

²⁵ Tinginio troškimas nužudo jį, nes jis nenori dirbti. ²⁶ Jis godžiai geidžia visą dieną, o teisusis duoda negailėdamas.

²³ Pirk tiesą ir neparduok jos, o taip pat išmintį, pamokymą ir supratimą.

¹ “Visi, kurie trokštate, ateikite prie vandens, visi, kurie neturite pinigų! Pirkite ir valgykite; pirkite vyno ir pieno be pinigų, veltui. ² Kodėl jūs leidžiate pinigus už tai, kas nėra maistas, ir dirbate už tai, kas jūsų nepatenkina? Klausykite manęs atidžiai ir valgykite tai, kas jūsų sielą atgaivins ir sustiprins. ³ Palenkite savo ausį ir ateikite pas mane, klausykite, ir jūsų siela bus gyva! Aš padarysiu amžiną sandorą su jumis, kaip suteikiau amžiną malonę Dovydui.

¹¹ Paleistuvystės, senas vynas ir jaunas vynas užvaldė jų širdis.

²⁰ Kiekvienas, kuris daro bloga, neapkenčia šviesos ir neina į šviesą, kad jo darbai nebūtų atskleisti.

⁴⁶ Bet Paulius ir Barnabas drąsiai pasakė: “Pirmiausia jums turėjo būti skelbiamas Dievo žodis. Bet kadangi jūs Jį atmetate ir patys laikote save nevertais amžinojo gyvenimo, tai štai mes kreipiamės į pagonis.

²⁶ ‘Eik pas šitą tautą ir sakyk: girdėti girdėsite, bet nesuprasite, žiūrėti žiūrėsite, bet nematysite. ²⁷ Šitų žmonių širdis aptuko, jie prastai girdėjo ausimis ir užmerkė akis, kad kartais nepamatytų akimis, neišgirstų ausimis, nesuprastų širdimi ir neatsiverstų, ir Aš jų nepagydyčiau’.

¹ Būdami Jo bendradarbiai, jūsų taip pat prašome, kad nepriimtumėte Dievo malonės veltui!

¹⁶ Tačiau Rūta atsakė: “Neversk manęs tave palikti ir sugrįžti. Kur tu eisi, ir aš eisiu; kur tu gyvensi, ir aš gyvensiu. Tavo tauta yra mano tauta ir tavo Dievas­mano Dievas.

³ Jehonatanas padarė sandorą su Dovydu, nes mylėjo jį kaip savo sielą.

² Jehonatanas perspėjo Dovydą: “Mano tėvas Saulius ketina tave nužudyti. Todėl saugokis ir būk pasislėpęs iki ryto.

¹⁷ Jehonatanas dar kartą prisiekė Dovydui, nes mylėjo jį kaip savo sielą.

¹⁶ Sauliaus sūnus Jehonatanas atėjo pas Dovydą į mišką ir sustiprino jo ranką Dieve.

²⁶ Aš gailiuosi tavęs, mano broli Jehonatanai! Labai brangus tu man buvai. Tavo meilė man buvo nuostabesnė už moterų meilę.

¹ Ir Dovydas sakė: “Ar yra išlikęs kas nors iš Sauliaus namų, kuriam aš galėčiau parodyti gerumą dėl Jehonatano?” ² Iš Sauliaus namų buvo tarnas, vardu Ciba. Jis buvo pašauktas pas Dovydą, ir karalius klausė: “Ar tu esi Ciba?” Tas atsakė: “Taip, tavo tarnas”. ³ Karalius klausė: “Ar išliko kas nors iš Sauliaus namų, kuriam galėčiau parodyti Dievo gerumą?” Ciba atsakė: “Yra raišas Jehonatano sūnus”. ⁴ Karalius vėl klausė jo: “Kur jis yra?” Ciba atsakė: “Jis gyvena Amielio sūnaus Machyro namuose, Lo Debare”. ⁵ Karalius Dovydas pasiuntė ir parsigabeno jį iš Lo Debaro, iš Amielio sūnaus Machyro namų. ⁶ Sauliaus sūnaus Jehonatano sūnus Mefi Bošetas, įėjęs pas Dovydą, puolė veidu į žemę ir nusilenkė. Dovydas tarė: “Mefi Bošetai!” Tas atsakė: “Štai tavo tarnas”. ⁷ Ir Dovydas kalbėjo jam: “Nebijok, aš tau būsiu geras dėl tavo tėvo Jehonatano ir sugrąžinsiu tau visas tavo tėvo Sauliaus žemes. Tu visada valgysi prie mano stalo”. ⁸ Mefi Bošetas nusilenkė ir tarė: “Kas yra tavo tarnas, kad tu atkreipei savo dėmesį į tokį pastipusį šunį kaip aš?” ⁹ Karalius pasišaukė Sauliaus tarną Cibą ir jam tarė: “Visa, kas priklausė Sauliui ir jo namams, atidaviau tavo valdovo sūnui. ¹⁰ Dirbk jo žemę su savo sūnumis ir tarnais bei nuimk derlių, kad tavo valdovo sūnus turėtų maisto, o tavo valdovo sūnus Mefi Bošetas visada valgys prie mano stalo”. Ciba turėjo penkiolika sūnų ir dvidešimt tarnų. ¹¹ Jis atsakė karaliui: “Kaip tu, karaliau, įsakei savo tarnui, taip tavo tarnas padarys”. Mefi Bošetas valgė prie Dovydo stalo kaip vienas iš karaliaus sūnų. ¹² Mefi Bošetas turėjo mažą sūnų, vardu Michėjas. Visa Cibos šeimyna buvo Mefi Bošeto tarnai. ¹³ Mefi Bošetas gyveno Jeruzalėje ir visada valgė prie karaliaus stalo. Jis buvo luošas abiem kojom.

¹⁴ Jei dabar tylėsi, pagalba ir išgelbėjimas ateis žydams iš kitur, bet tu ir tavo tėvo namai žūsite. Kas žino, gal dėl šio laiko tu ir tapai karaliene?”

²⁴ Kas nori turėti draugų, turi pats būti draugiškas; būna draugų, artimesnių už brolį.

⁷ Beturčio broliai nekenčia jo, tuo labiau jį palieka jo draugai. Kaip jis beprašytų, jie šalinasi nuo jo.

¹³ Niekas neturi didesnės meilės kaip tas, kuris savo gyvybę už draugus atiduoda. ¹⁴ Jūs esate mano draugai, jei darote, ką jums įsakau.

¹¹ Juk šventintojas ir šventinamieji­visi kyla iš vieno. Todėl Jis nesigėdija juos vadinti broliais,

¹ Mano sūnau, jei laidavai už savo artimą ar padavei ranką už svetimąjį, ² tu įsipainiojai savo burnos žodžiais ir esi sugautas savo kalbomis. ³ Daryk štai ką, mano sūnau, ir gelbėk save, nes esi patekęs į savo artimo rankas: eik, nusižemink ir maldauk savo artimą. ⁴ Neduok miegoti savo akims ir neleisk užsimerkti akių vokams. ⁵ Gelbėkis kaip elnė iš medžiotojo, kaip paukštis iš paukštgaudžio rankų.

¹⁵ Kas laiduoja už svetimąjį, nukentės; kas vengia laiduoti, saugus.

¹⁶ Paimk apdarą iš to, kuris laidavo už svetimą, ir turėk užstatą iš suvedžiotojo.

¹⁶ Kas skriaudžia beturtį, norėdamas praturtėti, ir kas duoda turtingam, pats nuskurs.

²⁶ Nebūk iš tų, kurie paduoda ranką, laiduodami už svetimą skolą; ²⁷ jei negalėsi sumokėti, kodėl iš tavęs turėtų atimti tavo guolį?

³⁶ Abigailė sugrįžo pas Nabalą. Jis tuo metu buvo iškėlęs namuose karališką puotą. Nabalas buvo linksmas ir labai girtas, todėl ji jam nieko nesakė iki ryto. ³⁷ Rytą, Nabalui išsiblaivius, jo žmona jam viską papasakojo. Tuomet jo širdis apmirė jame ir jis sustingo kaip akmuo. ³⁸ Praėjus maždaug dešimčiai dienų, Viešpats ištiko Nabalą, ir jis mirė.

¹ Abšalomas įsigijo vežimų bei žirgų ir penkiasdešimt vyrų, kurie bėgdavo pirma jo.

⁵ Hagitos sūnus Adonijas didžiavosi, sakydamas: “Aš būsiu karalius”. Jis įsigijo vežimų bei žirgų ir penkiasdešimt vyrų, kurie bėgtų pirma jo.

¹⁸ Išdidumas eina sunaikinimo priekyje, puikybė­prieš žlugimą.

¹⁴ Kivirčo pradžia kaip užtvankos plyšys, todėl liaukis ginčytis, kol nevėlu.

¹² Prieš sunaikinimą žmogaus širdis pasididžiuoja, prieš pagerbimą eina nuolankumas.

²⁷ Atlik darbus laukuose, paruošk tinkamai dirvą ir tada statyk savo namus.

⁹ Jei išmintingas susiginčija su kvailiu,­ar tas niršta, ar juokiasi,­nėra ramybės.

²² Piktas žmogus sukelia vaidus, o ūmus žmogus dažnai nusikalsta. ²³ Išdidumas pažemina žmogų, o nuolankus dvasia susilauks pagarbos.

¹³ Vargas statančiam namus neteisybe ir suktybėmis, kuris verčia artimą dirbti jam ir neatlygina už darbą, ¹⁴ kuris sako: ‘Aš pasistatysiu didelius namus erdviais kambariais’, išsikerta langus, apkala sienas kedro lentomis ir nudažo raudonai. ¹⁵ Ar tu karaliausi dėl to, kad pasistatei kedro namus? Ar tavo tėvas nevalgė ir negėrė, nebuvo teisus ir teisingas, ir ar ne dėl to jam sekėsi?

²⁰ Medis, kurį regėjai, kuris išaugo toks didelis ir stiprus, kad jo viršūnė siekė dangų ir buvo matomas visoje žemėje, ²¹ kurio lapai buvo gražūs ir vaisių taip gausu, kad jų užteko visiems, kurio pavėsyje gyveno laukų žvėrys, o šakose­padangių paukščiai,

²⁰ Mat bijau, kad atvykęs nerasčiau jūsų tokių, kokių nenoriu, ir kad pats nebūčiau toks, kokio jūs nenorite; kad nebūtų nesantaikos, pavydo, piktumo, barnių, šmeižtų, apkalbų, pasididžiavimo, netvarkos,

²⁰ Žmogaus rūstybė nedaro Dievo teisumo.

¹⁴ Bet jeigu jūs savo širdyje puoselėjate kartų pavydą ir savanaudiškumą, tuomet nesigirkite ir nemeluokite tiesai. ¹⁵ Tai nėra išmintis, nužengusi iš aukštybių, bet žemiška, sielinė ir demoniška. ¹⁶ Kur pavydas ir savanaudiškumas, ten netvarka bei įvairūs pikti darbai.

²⁶ tyram Tu pasirodai tyras, su sukčiumi elgiesi suktai.

³² Viešpats bjaurisi ydingu žmogumi, bet Jis artimas teisiajam.

¹² Nenaudėlis žmogus, piktadarys, vaikštinėja su klastinga burna, ¹³ mirksi akimis, trypia kojomis, rodo pirštu. ¹⁴ Klasta jo širdyje, jis nuolat planuoja pikta ir sėja vaidus. ¹⁵ Todėl staiga ateis jo žlugimas, ūmai bus jis sudaužytas, nesulaukęs pagalbos.

¹³ Viešpaties baimė­nekęsti pikto. Išdidumo, puikybės, piktų kelių ir klastingos burnos aš neapkenčiu.

¹⁰ Kas mirkčioja akimis, sukelia nemalonumų, o tauškiantis kvailystes suklups.

¹⁴ Išmintingi kaupia žinojimą, o kvailio burna arti pražūties.

³¹ Teisiojo burna kalba išmintį, o ydingas liežuvis bus atkirstas.

⁶ Kvailio lūpos sukelia vaidus, ir jis savo burna prašosi mušamas. ⁷ Kvailio burna jį pražudo; jo lūpos­pinklės jo sielai.

¹² Išmintingojo žodžiai maloningi, o kvailio kalbos pražudo jį patį;

⁶ ir liežuvis yra ugnis­nedorybės pasaulis. Liežuvis yra vienas iš mūsų narių, kuris suteršia visą kūną, padega gyvenimo eigą, pats pragaro padegtas. ⁷ Kiekviena žvėrių, paukščių, šliužų ir jūros gyvūnų veislė buvo sutramdyta ir yra sutramdoma žmogaus prigimties jėga. ⁸ O liežuvio joks žmogus nepajėgia suvaldyti; jis lieka nerimstanti blogybė, pilna mirtinų nuodų.

³⁴ Ezavas, turėdamas keturiasdešimt metų, vedė hetito Beerio dukterį Juditą ir hetito Elono dukterį Basmatą.

³² Tu matysi priešą mano namuose, nepaisant to, kad Dievas daro gera Izraeliui; tavo namuose niekas nesulauks senatvės per amžius. ³³ Aš nesunaikinsiu ir nepašalinsiu nuo savo aukuro visų tavųjų, bet tavo akys aptems ir siela krimsis; ir visi tavo palikuonys mirs savo gražiausiame amžiuje. ³⁴ Tai bus ženklas tau, kai abu tavo sūnūs Hofnis ir Finehasas mirs tą pačią dieną. ³⁵ Aš pakelsiu sau ištikimą kunigą, kuris darys tai, kas yra mano širdyje ir mano mintyse. Aš jam pastatysiu tvirtus namus, ir jis vaikščios prieš mano pateptąjį per amžius.

³ Tačiau jo sūnūs nevaikščiojo jo keliais, bet pasidavė godumui, imdavo kyšius ir iškreipdavo teisingumą.

³³ Karalius labai susijaudino. Nuėjęs į aukštutinį kambarį, jis verkė: “Mano sūnau Abšalomai! Mano sūnau, mano sūnau Abšalomai! O kad aš būčiau miręs tavo vietoje, Abšalomai! Mano sūnau, mano sūnau!”

¹ Saliamono patarlės. Išmintingas sūnus­džiaugsmas tėvui, kvailas sūnus­skausmas motinai.

²⁰ Išmintingas sūnus yra džiaugsmas tėvui, kvailys paniekina savo motiną.

²⁵ Kvailas sūnus­apmaudas tėvui ir skausmas motinai.

¹³ Kvailas sūnus­nelaimė tėvui, o vaidinga žmona­nesiliaująs lašėjimas.

¹⁵ Mano sūnau, jei būsi išmintingas, suteiksi man daug džiaugsmo. ¹⁶ Tau tiesą kalbant, mano širdis džiūgaus.

³ Aš tai parašiau, kad atvykęs neturėčiau liūdėti dėl tų, kuriais derėtų džiaugtis, pasitikėdamas jumis visais, kad mano džiaugsmas yra ir visų jūsų džiaugsmas.

¹⁹ Aš, Paulius, rašau savo ranka: atlyginsiu,­neminint, jog man ir pats save esi skolingas. ²⁰ Taip, broli, norėčiau pasinaudoti tavimi Viešpatyje: atgaivink mano širdį Viešpatyje!

⁴ Neturiu didesnio džiaugsmo, kaip girdėti, jog mano vaikai gyvena tiesoje.

¹⁵ Mano jėgos išdžiūvo lyg šukė, prie gomurio limpa liežuvis; į mirties dulkes Tu atvedei mane.

³ Kol tylėjau, nyko mano kaulai nuo kasdieninio mano vaitojimo. ⁴ Dieną ir naktį sunkiai slėgė mane Tavo ranka. Mano jėgos seko, lyg vasaros kaitros džiovinamos.

³ Mano dienos pranyksta kaip dūmai, mano kaulai kaip židinys dega. ⁴ Kaip pakirsta žolė mano širdis džiūsta; aš pamirštu valgyti. ⁵ Nuo skaudžių aimanų oda prilipo prie mano kaulų.

²⁵ Liūdesys žmogaus širdyje slegia jį, o geras žodis pralinksmina.

¹³ Linksma širdis atsispindi veide, širdies skausmas slegia dvasią.

¹⁴ Žmogaus dvasia palaiko jį negalioje, bet kas pakels sužeistą dvasią?

⁷ Valgyk linksmas savo duoną, gerai nusiteikęs, gerk vyną, nes Dievas dabar priima tavo darbus. ⁸ Tebūna tavo drabužiai visados balti ir tegul netrūksta tavo galvai aliejaus. ⁹ Džiaukis gyvenimu, kurį tau Dievas davė, kartu su žmona, kurią myli. Tokia yra tavo gyvenimo dalis šiame pasaulyje.

² per kurį tikėjimu pasiekiame tą malonę, kurioje stovime ir džiaugiamės Dievo šlovės viltimi. ³ Ir ne vien tuo. Mes taip pat džiaugiamės sielvartais, žinodami, kad sielvartas ugdo ištvermę, ⁴ ištvermė­patirtį, patirtis­viltį. ⁵ O viltis neapvilia, nes Dievo meilė yra išlieta mūsų širdyse per Šventąją Dvasią, kuri mums duota.

⁷ Net atvirkščiai, jūs turėtumėte jam atleisti ir jį paguosti, kad jo neapimtų pernelyg didelis liūdesys.

¹⁰ Dieviškas liūdesys gimdo atgailą išgelbėjimui, dėl kurio nereikia gailėtis; o pasaulio liūdesys gimdo mirtį.

³ Štai aš čia. Paliudykite prieš mane Viešpaties ir Jo pateptojo akivaizdoje. Ar aš paėmiau kieno nors jautį ar asilą? Ar ką nuskriaudžiau? Ar ką išnaudojau? Iš ko paėmiau kyšį, kad užmerkčiau savo akis? Jei taip padariau, atsilyginsiu”.

⁸ Dovana lyg brangakmenis davėjo akyse; kur jis eina su ja, visur laimi.

¹⁶ Dovanos plačiai atidaro žmogui duris pas didžiūnus.

¹² Tavyje jie ima kyšius nuslėpti pralietą kraują. Tu imi nuošimčius bei reikalauji grąžinti daugiau, tu, išnaudodama artimą, godžiai sieki pelno. Mane gi užmiršai,­sako Viešpats Dievas.­

¹¹ Jos vadai teisia už kyšius, kunigai moko už atlyginimą, pranašai pranašauja už pinigus, tačiau jie remiasi Viešpačiu, sakydami: “Argi Viešpaties nėra tarp mūsų? Nelaimė mūsų neužklups!”

¹⁰ Judas Iskarijotas, vienas iš dvylikos, nuėjo pas aukštuosius kunigus išduoti Jėzų. ¹¹ Tai išgirdę, jie apsidžiaugė ir pažadėjo jam pinigų. Jis ėmė ieškoti progos Jėzų išduoti.

³⁷ nugręžk mano akis nuo tuštybių; atgaivink mane savo kelyje.

¹⁴ Protingas ieško pažinimo, neišmanėlis maitinasi kvailystėmis.

⁵ Nežiūrėk į tai, ko nėra, nes turtai pasidaro sparnus ir išskrenda kaip erelis į padangę.

¹⁴ Išmintingas turi akis, o kvailys vaikščioja tamsoje. Taip pat supratau, kad abiejų laukia toks pat likimas.

⁹ Geriau matyti akimis negu mintimis klajoti; tai taip pat tuštybė ir vėjo gaudymas.

¹ Kas yra toks išmintingas, kad galėtų viską išaiškinti? Išmintis nušviečia žmogaus veidą ir sušvelnina jo bruožus.

¹⁷ Kas nori vykdyti Jo valią, supras, ar tas mokymas iš Dievo, ar Aš kalbu iš savęs.

¹⁶ nes visa, kas pasaulyje, tai kūno geismas, akių geismas ir gyvenimo išdidumas, o tai nėra iš Tėvo, bet iš pasaulio.

¹ Dovydo sūnus Abšalomas turėjo gražią seserį, vardu Tamara. Ją pamilo Dovydo sūnus Amnonas. ² Amnonas taip liūdėjo, kad susirgo dėl savo sesers Tamaros. Ji buvo mergaitė, ir Amnonui atrodė sunku ką nors jai padaryti. ³ Amnonas turėjo draugą Jonadabą, Dovydo brolio Šimos sūnų. Jonadabas buvo labai gudrus vyras. ⁴ Jis klausė Amnoną: “Kodėl tu, karaliaus sūnau, eini liesyn diena po dienos? Gal man pasakysi?” Amnonas jam atsakė: “Aš myliu Tamarą, savo brolio Abšalomo seserį”. ⁵ Jonadabas jam tarė: “Apsimesk sergančiu ir nesikelk iš lovos. Kai tavo tėvas ateis aplankyti tavęs, sakyk: ‘Tegul ateina mano sesuo Tamara ir paruošia man matant valgio, kad valgyčiau iš jos rankų’ ”. ⁶ Amnonas atsigulė ir apsimetė sergąs. Karaliui atėjus jo aplankyti, Amnonas prašė karaliaus: “Prašau, tegul ateina mano sesuo Tamara ir paruošia man matant pora pyragaičių, kad valgyčiau iš jos rankų”. ⁷ Dovydas pasiuntė pas Tamarą į namus, sakydamas: “Nueik į brolio Amnono namus ir paruošk jam valgį”. ⁸ Ji, nuėjusi į savo brolio Amnono namus, kur jis gulėjo, suminkė jam matant ir iškepė pyragaičių. ⁹ Ji išėmė juos iš keptuvės ir padėjo priešais jį, bet jis atsisakė valgyti. Amnonas sakė: “Tegul visi išeina”. Ir visi žmonės išėjo. ¹⁰ Tada Amnonas tarė Tamarai: “Atnešk valgį į kambarį, kad valgyčiau iš tavo rankų”. Tamara ėmė pyragaičius, kuriuos buvo iškepusi, ir atnešė savo broliui Amnonui į kambarį. ¹¹ Jai įnešus valgį, Amnonas, nutvėręs ją, tarė: “Gulk su manimi, mano seserie”. ¹² Ji jam atsakė: “Ne, broli, neprievartauk manęs, nes taip neturi būti daroma Izraelyje. Nedaryk šitos kvailystės. ¹³ Kur aš dingsiu iš gėdos? Ir tu būsi kaip kvailys Izraelyje. Geriau pasikalbėk su karaliumi. Jis neatsisakys manęs tau duoti”. ¹⁴ Tačiau Amnonas nenorėjo klausyti jos ir, būdamas už ją stipresnis, išprievartavo ją. ¹⁵ Po to Amnonas pradėjo jos labai nekęsti. Ta neapykanta buvo didesnė už jo meilę. Amnonas tarė jai: “Kelkis ir eik sau!” ¹⁶ O ji jam atsakė: “Išvarydamas mane, tu pasielgi dar pikčiau, negu prieš tai”. Tačiau jis nenorėjo jos klausyti. ¹⁷ Pasišaukęs savo tarną, įsakė jam išvaryti Tamarą ir uždaryti duris paskui ją. ¹⁸ Ji vilkėjo įvairių spalvų drabužiu, nes tokius rūbus dėvėdavo karaliaus dukterys mergaitės. Jo tarnas, išvedęs ją laukan, uždarė duris paskui ją. ¹⁹ Tamara apsibarstė galvą pelenais, persiplėšė įvairiaspalvį drabužį, kurį vilkėjo, ir ėjo verkdama, uždėjusi ranką sau ant galvos. ²⁰ Jos brolis Abšalomas klausė: “Ar tavo brolis Amnonas buvo su tavimi? Tačiau dabar tylėk, mano seserie. Jis yra tavo brolis, nesisielok dėl to”. Tamara pasiliko netekėjusi savo brolio Abšalomo namuose. ²¹ Karalius Dovydas, išgirdęs visa tai, labai supyko. ²² Abšalomas nekalbėjo su Amnonu nei geruoju, nei piktuoju, nes jis nekentė Amnono už tai, kad jis išprievartavo jo seserį Tamarą.

¹⁸ Aš ėmiau nekęsti viso savo triūso šioje žemėje, nes turėsiu viską palikti žmogui, kuris bus po manęs. ¹⁹ Kas žino, ar jis bus išmintingas, ar kvailys? Jis valdys visa, ką sukroviau savo darbu, naudodamasis savo išmintimi po saule. Ir tai yra tuštybė.

²⁵ Tai nėra Tavo būdas nužudyti teisųjį su nusikaltėliu, kad teisusis gautų tą patį kaip piktadarys! Ar visos žemės Teisėjas pasielgs neteisingai?”

²³ Joabui, sugrįžusiam su kariuomene, buvo pranešta: “Buvo atvykęs Nero sūnus Abneras pas karalių, ir šis išleido jį eiti ramybėje”. ²⁴ Joabas, atėjęs pas karalių, klausė: “Ką padarei? Abneras buvo atėjęs pas tave. Kodėl jį išleidai? ²⁵ Argi tu nepažįsti Nero sūnaus Abnero, kad jis atėjo tavęs apgauti ir sužinoti tavo įėjimą, tavo išėjimą ir visa, ką tu darai?”

³⁹ Aš šiandien dar esu silpnas, nors pateptas karaliumi; šitie vyrai, Cerujos sūnūs, yra per stiprūs man. Viešpats tegul atlygina piktadariui už jo piktadarystę!”

⁷ Šimis keikdamas sakė: “Išeik, išeik, tu kraugery, Belialo žmogau. ⁸ Viešpats atmokėjo tau už visą Sauliaus namų kraują, kurio vietoje tu pasidarei karaliumi. Viešpats atidavė karalystę tavo sūnui Abšalomui. Dabar tu patekai nemalonėn, nes esi kraugerys”.

⁷ Taigi dabar eik ir kalbėk savo žmonėms. Prisiekiu Viešpačiu, jei neišeisi, tai rytoj neturėsi jų nė vieno; tai bus tau didžiausia nelaimė iš visų, kurias patyrei nuo pat savo jaunystės iki šios dienos”.

¹⁸ Kas sako karaliui, kad jis nedorėlis, arba kunigaikščiui, kad jis bedievis? ¹⁹ O Jis neatsižvelgia į kunigaikštį ir neteikia turtuoliams pirmenybės prieš vargšus, nes jie visi yra Jo kūriniai?

¹⁵ Kas išteisina nedorėlį ir kas pasmerkia teisųjį, abu yra pasibjaurėjimas Viešpačiui.

¹ Dabar surink kariuomenę, kad kariautų su priešu, kuris apgulė mus. Priešas trenks į veidą Izraelio teisėjui!

²² Jam tai pasakius, vienas iš ten buvusių tarnų smogė Jėzui per veidą, tardamas: “Šitaip atsakai vyriausiajam kunigui?!”

¹⁹ Žodžių gausumas nebūna be nuodėmės, kas tyli, tas išmintingas.

²⁸ Teisiojo širdis apsvarsto, kaip atsakyti, o nedorėlio burna beria piktus žodžius.

¹⁷ Išmintingojo ramiai pasakytų žodžių klausoma labiau negu šauksmo to, kuris vadovauja kvailiams.

¹⁹ Žinokite, mano mylimi broliai: kiekvienas žmogus tebūna greitas klausyti, lėtas kalbėti, lėtas pykti.

² Juk mes visi daug kur nusižengiame. Kas nenusižengia žodžiu, tas yra tobulas žmogus; jis sugeba pažaboti ir visą kūną.

¹⁸ O teisumo vaisius su ramybe sėjamas tų, kurie neša ramybę.

⁵ Jei jūs tylėtumėte, tuo parodytumėte savo išmintį.

² Išmintingojo liežuvis tinkamai naudoja pažinimą, o iš kvailio burnos liejasi kvailystės.

³ Kai padarai įžadą Dievui, įvykdyk jį nedelsdamas, nes Jam nepatinka kvailiai.

³ Kvailys, keliu eidamas, elgiasi neprotingai ir kiekvienam pasirodo, kad yra kvailas.

¹⁴ Kvailys daug kalba. Nė vienas žmogus nežino, kas bus; kas gali jam pasakyti, kas bus po jo?