Psalms 105 Cross References - Lithuanian

¹ Dėkokite Viešpačiui, šaukitės Jo vardo, skelbkite tautose Jo darbus. ² Giedokite Jam, giedokite Jam psalmes. Garsinkite visus Jo stebuklus. ³ Didžiuokitės Jo šventu vardu. Tegu džiaugiasi širdis tų, kurie ieško Viešpaties. ⁴ Ieškokite Viešpaties ir Jo jėgos. Nuolatos ieškokite Jo veido. ⁵ Atsiminkite Jo nuostabius darbus, kuriuos Jis yra padaręs, Jo stebuklus ir Jo lūpų ištartus sprendimus. ⁶ Jūs, Jo tarno Abraomo palikuonys, Jokūbo vaikai, Jo išrinktieji. ⁷ Jis yra Viešpats, mūsų Dievas; visoje žemėje galioja Jo sprendimai. ⁸ Jis per amžius atsimena savo sandorą, žodį, kurį Jis įsakė tūkstančiui kartų, ⁹ sandorą, kurią Jis padarė su Abraomu, ir priesaiką, duotą Izaokui. ¹⁰ Jis patvirtino ją Jokūbui įstatymu, Izraeliui­amžina sandora, ¹¹ sakydamas: “Tau duosiu Kanaano šalį, tavo paveldėjimo dalį”, ¹² kai jie buvo negausūs skaičiumi, tik ateiviai joje. ¹³ Jie keliavo iš tautos į tautą, iš vienos karalystės į kitą. ¹⁴ Jis niekam neleido jų skriausti, sudrausdavo dėl jų karalius: ¹⁵ “Nelieskite mano pateptųjų ir mano pranašams nedarykite pikto”. ¹⁶ Jis žemei badą pašaukė, duonos ramstį sunaikino. ¹⁷ Jis pasiuntė pirma jų vyrą, Juozapą, vergijon parduotą. ¹⁸ Jie supančiojo jo kojas, sukaustė jį geležimi, ¹⁹ kol įvyko Jo žodis; Viešpaties žodis išmėgino jį. ²⁰ Karalius paleisti jį liepė, tautos valdovas išlaisvino jį. ²¹ Savo namų viešpačiu jį paskyrė ir viso savo turto valdovu, ²² kad vadovautų šalies kunigaikščiams, išminties mokytų vyresniuosius. ²³ Tuomet Izraelis Egiptan atvyko ir Jokūbas viešėjo Chamo krašte. ²⁴ Čia Jis labai pagausino savo tautą ir padarė ją stipresnę už jų priešus. ²⁵ Jis pažadino jų širdyse neapykantą savo tautai, ir jie ėmė su Jo tarnais elgtis klastingai. ²⁶ Jis pasiuntė Mozę, savo tarną, ir Aaroną, kurį išsirinko. ²⁷ Jie Chamo krašte padarė nuostabių ženklų ir stebuklų. ²⁸ Jis siuntė tamsą ir aptemdė kraštą, ir jie nepasipriešino Jo žodžiui. ²⁹ Jis pavertė jų vandenis krauju, jų žuvis išmarino. ³⁰ Varlės jų žemę apniko, net karalių kambariuose jų buvo. ³¹ Jis tarė, ir visą jų kraštą užplūdo įvairios musės bei mašalai. ³² Vietoje lietaus Jis siuntė krušą ir liepsnojančią ugnį visame krašte. ³³ Jis išmušė figmedžius ir vynmedžius, visame krašte medžius sunaikino. ³⁴ Jam tarus, užplūdo begalės skėrių ir žiogų, ³⁵ kurie visus augalus jų krašte ir laukų derlių surijo. ³⁶ Jis pirmagimius visus krašte ištiko, jų pajėgumo pradžią. ³⁷ Jis išvedė juos su sidabru ir auksu, jų giminėse nebuvo ligonių. ³⁸ Džiaugėsi egiptiečiai, jiems iškeliavus, nes labai išgąsdinti buvo. ³⁹ Jis dengė juos debesimi ir naktį apšvietė juos ugnimi. ⁴⁰ Jiems paprašius, Jis putpelių jiems atsiuntė, maitino juos dangaus duona. ⁴¹ Jis perskėlė uolą, ir ištryško vandenys, jie tekėjo kaip upė per sausą žemę. ⁴² Jis atsiminė savo šventą pažadą Abraomui, savo tarnui, ⁴³ ir išvedė savo tautą su džiaugsmu, savo išrinktuosius su linksmybėmis. ⁴⁴ Pagonių žemes jiems išdalino, tautų turtai jiems atiteko, ⁴⁵ kad Jo įsakymų laikytųsi, vykdytų Jo įstatymą. Girkite Viešpatį!

²³ Nėra užkeikimo prieš Jokūbą nei ištarmės prieš Izraelį; ateis laikas, kai apie Izraelį sakys: ‘Štai ką padarė Dievas’.

⁷ Tą dieną Dovydas pirmą kartą pamokė Asafą su broliais dėkoti Viešpačiui šia giesme: ⁸ “Dėkokite Viešpačiui, šaukitės Jo vardo. Skelbkite tautose Jo darbus. ⁹ Giedokite Jam, skambinkite Jam. Garsinkite visus Jo stebuklus. ¹⁰ Didžiuokitės Jo šventu vardu. Tegul džiaugiasi širdis tų, kurie ieško Viešpaties. ¹¹ Ieškokite Viešpaties ir Jo jėgos. Ieškokite nuolat Jo veido. ¹² Atsiminkite Jo nuostabius darbus, kuriuos Jis yra padaręs, Jo stebuklus ir Jo lūpų tartus sprendimus. ¹³ Jūs, Jo tarno Izraelio palikuonys, Jokūbo vaikai, Jo išrinktieji. ¹⁴ Jis yra Viešpats, mūsų Dievas, visoje žemėje galioja Jo sprendimai. ¹⁵ Atsiminkite per amžius Jo sandorą, žodį, kurį Jis įsakė tūkstančiui kartų, ¹⁶ sandorą, kurią Jis padarė su Abraomu, ir priesaiką, duotą Izaokui. ¹⁷ Jis patvirtino ją Jokūbui įstatymu ir Izraeliui amžina sandora, ¹⁸ sakydamas: ‘Aš tau duosiu Kanaano šalį, tavo paveldėjimo dalį’. ¹⁹ Jie buvo negausūs skaičiumi, tik ateiviai joje. ²⁰ Jie keliavo iš tautos į tautą, iš vienos karalystės į kitą. ²¹ Jis niekam neleido jų skriausti, sudrausdavo karalius dėl jų: ²² ‘Nelieskite mano pateptųjų ir mano pranašams nedarykite pikto’.

³⁴ Dėkokite Viešpačiui, nes Jis geras ir Jo gailestingumas amžinas.

³ Jedutūno palikuonys: Gedalijas, Ceris, Izaijas, Šimis, Hašabija ir Matitijas. Jiems vadovavo jų tėvas Jedutūnas; jie skambino arfomis, garbindami Viešpatį ir dėkodami Jam.

¹³ Mūsų Dieve, mes dėkojame Tau ir giriame Tavo šlovingą vardą.

²⁰ Tuomet Dovydas tarė susirinkusiems: “Garbinkite Viešpatį, savo Dievą”. Susirinkusieji parpuolė ant žemės prieš Viešpatį bei karalių ir garbino Viešpatį, savo tėvų Dievą.

¹ Viešpatie, apie Tavo gailestingumą giedosiu amžinai; kartų kartoms skelbsiu Tavo ištikimybę.

³ Apsakykite Jo garbę tarp pagonių ir Jo stebuklus visoms tautoms.

⁶ Mozė ir Aaronas tarp Jo kunigų ir Samuelis tarp tų, kurie šaukiasi Jo vardo. Jie šaukėsi Viešpaties, ir Jis atsakė jiems.

¹ Girkite Viešpatį! Dėkokite Viešpačiui, nes Jis geras, nes Jo gailestingumas amžinas.

¹ Dėkokite Viešpačiui, nes Jis geras, nes Jo gailestingumas amžinas. ² Dėkokite dievų Dievui, nes Jo gailestingumas amžinas. ³ Dėkokite viešpačių Viešpačiui, nes Jo gailestingumas amžinas.

⁴ Tavo nuostabius darbus ir galybę karta teskelbia kartai. ⁵ Aš kalbėsiu apie Tavo didingumo šlovingą spindesį ir Tavo stebuklingus darbus. ⁶ Apie Tavo veiksmų nuostabią galią jie kalbės, ir aš skelbsiu Tavo didybę.

¹¹ Jie kalbės apie Tavo karalystės šlovę, garsins Tavo galybę, ¹² kad žmonės suprastų Tavo galingus darbus ir Tavo karalystės šlovingą didingumą.

⁴ sakydami: “Girkite Viešpatį, šaukitės Jo vardo, skelbkite tautose Jo darbus, kalbėkite, kad Jo vardas didingas.

¹⁰ Ar ne Tu išdžiovinai jūrą ir jos gelmėse padarei kelią pereiti išpirktiesiems?

²⁹ Tad išleidžiu įsakymą, kad kiekvienas, nepaisant iš kokios tautos ir giminės jis bebūtų, bus sukapotas į gabalus ir jo namai paversti griuvėsiais, jei nepagarbiai kalbės apie Šadracho, Mešacho ir Abed Nego Dievą. Nes nėra jokio kito dievo, kuris taip galėtų išgelbėti!”

¹ Karalius Nebukadnecaras sakė visų kalbų tautoms ir giminėms, kurios gyvena visoje žemėje: “Ramybė tepadaugėja jums. ² Manau, gerai yra paskelbti ženklus ir stebuklus, kuriuos aukščiausiasis Dievas man padarė. ³ Jo ženklai­didingi! Jo stebuklai­galingi! Jo karalystė­amžina ir Jo valdžia­nesibaigianti!

²⁶ Aš išleidžiu nutarimą, kad visose mano karalystės valdose žmonės gerbtų ir bijotų Danieliaus Dievo, nes Jis yra gyvas Dievas, pasiliekąs per amžius. Jo karalystė nesunaikinama ir valdžia amžina! ²⁷ Jis gelbsti ir išlaisvina, daro ženklus bei stebuklus danguje ir žemėje. Jis išgelbėjo Danielių iš liūtų nasrų!”

³² Tada kiekvienas, kuris šauksis Viešpaties vardo, bus išgelbėtas. Siono kalne ir Jeruzalėje bus išgelbėjimas, kaip Viešpats sakė, likučiui, kurį Jis pašauks”.

¹⁴ Ir čia jis turi aukštųjų kunigų įgaliojimus suiminėti visus, kurie šaukiasi Tavo vardo”.

¹³ juk “kiekvienas, kuris šaukiasi Viešpaties vardo, bus išgelbėtas”.

² Dievo bažnyčiai Korinte, pašventintiems Kristuje Jėzuje, pašauktiesiems šventiesiems su visais, kurie šaukiasi mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus vardo kiekvienoje vietoje pas jus ir pas mus.

⁸ Tą dieną tu sakysi savo sūnui: ‘Tai daroma dėl to, ką Viešpats padarė išvesdamas mane iš Egipto’. ⁹ Tai bus kaip ženklas tau ant rankos ir prisiminimas ant kaktos, kad Viešpaties įstatymas būtų tavo lūpose. Juk galinga ranka Viešpats tave išvedė iš Egipto.

¹⁴ Kai ateityje tavo sūnus paklaus: ‘Ką tai reiškia?’, jam atsakyk: ‘Galinga ranka Viešpats mus išvedė iš Egipto, iš vergijos namų.

⁶ Šitie žodžiai, kuriuos tau šiandien skelbiu, tepasilieka tavo širdyje; ⁷ mokyk jų savo vaikus ir apie juos kalbėk, sėdėdamas savo namuose, būdamas kelionėje, guldamas ir atsikeldamas. ⁸ Prisitvirtink juos kaip ženklą prie savo rankos ir prie kaktos; ⁹ užrašyk juos ant durų staktų ir savo kiemo vartų.

³ Išgirskite, karaliai, klausykitės, kunigaikščiai! Aš giedosiu Viešpačiui ir girsiu Viešpatį, Izraelio Dievą!

⁶ Giedokite gyrių mūsų Dievui, giedokite! Giedokite gyrių mūsų Karaliui, giedokite! ⁷ Dievas yra visos žemės Karalius! Giedokite Jam gyrių suprasdami.

¹² apgalvoju visą Tavo darbą, kalbu apie Tavo veiksmus.

⁴ neslėpsime nuo jų vaikų, pasakosime būsimai kartai apie Viešpaties šlovę, Jo galybę ir stebuklus, kuriuos Jis padarė. ⁵ Jis davė liudijimą Jokūbe ir išleido įstatymą Izraelyje. Ką Jis įsakė mūsų tėvams, jie turi skelbti savo vaikams, ⁶ kad ir būsimoji karta­ateityje gimsiantieji vaikai­žinotų ir skelbtų savo vaikams,

¹ Giedokite Viešpačiui naują giesmę, giedokite Viešpačiui visos šalys. ² Giedokite Viešpačiui, šlovinkite Jo vardą. Kiekvieną dieną skelbkite Jo išgelbėjimą.

¹ Naują giesmę giedokite Viešpačiui, nes nuostabius darbus Jis daro! Jo dešinė ir Jo šventoji ranka Jam pergalę teikia.

⁵ Giedokite Viešpačiui, pritardami arfomis, giedokite psalmes, pritardami arfomis.

²⁷ Leisk man suvokti Tavo potvarkių kelią, tai kalbėsiu apie Tavo stebuklus.

⁵ Giedokite Viešpačiui, nes Jis padarė didingų darbų; tebūna tai žinoma visoje žemėje. ⁶ Džiūgaukite ir šūkaukite, Siono gyventojai, nes Izraelio Šventasis yra didis tarp jūsų”.

¹⁰ Giedokite Viešpačiui naują giesmę, gyrius Jam teskamba iki žemės pakraščių! Girkite Jį, plaukiantys jūra ir visa, kas joje, salos ir jų gyventojai! ¹¹ Tedžiūgauja dykuma ir jos miestai, kaimai, kedariečių apgyventi; uolų gyventojai linksmai šūkaukite nuo kalnų viršūnių. ¹² Atiduokite Viešpačiui šlovę ir skelbkite Jo garbę salose!

¹⁴ Jie kalbėjosi apie visus tuos įvykius. ¹⁵ Jiems taip besikalbant ir besvarstant, prisiartino pats Jėzus ir ėjo kartu. ¹⁶ Jų akys buvo uždengtos, ir jie Jo neatpažino. ¹⁷ O Jis paklausė jų: “Apie ką kalbatės, eidami nuliūdę?” ¹⁸ Vienas iš jų, vardu Kleopas, atsakė Jam: “Nejaugi Tu esi vienintelis ateivis Jeruzalėje ir nežinai, kas joje šiomis dienomis atsitiko?” ¹⁹ Jėzus paklausė: “O kas gi?” Jie tarė Jam: “Su Jėzumi iš Nazareto, kuris buvo pranašas, galingas darbais ir žodžiais Dievo ir visos tautos akyse. ²⁰ Aukštieji kunigai ir mūsų vadovai Jį pasmerkė mirti ir nukryžiavo. ²¹ O mes vylėmės, kad Jis yra Tas, kuris atpirks Izraelį. Dabar po viso to jau trečia diena, kaip tai atsitiko. ²² Be to, kai kurios mūsiškės moterys mus labai nustebino. Anksti rytą jos buvo nuėjusios pažiūrėti kapo ²³ ir nerado Jo kūno. Jos sugrįžo ir papasakojo regėjusios angelus, kurie sakę Jį esant gyvą. ²⁴ Kai kurie iš mūsiškių buvo nuėję prie kapo ir rado viską, kaip moterys sakė, bet Jo paties nematė”. ²⁵ Tada Jis jiems tarė: “O jūs, neišmanėliai! Kokios nerangios jūsų širdys tikėti tuo, ką yra skelbę pranašai! ²⁶ Argi ne taip turėjo Kristus kentėti ir įeiti į savo šlovę?” ²⁷ Ir, pradėjęs nuo Mozės, primindamas visus pranašus, Jis aiškino jiems, kas visuose Raštuose apie Jį pasakyta. ²⁸ Jie prisiartino prie kaimo, į kurį keliavo, ir Jis dėjosi einąs toliau. ²⁹ Bet jie sulaikė Jį, sakydami: “Pasilik su mumis! Vakaras arti, diena jau baigiasi”. Jis užsuko ir pasiliko su jais. ³⁰ Atsisėdęs su jais prie stalo, paėmė duoną, laimino, laužė ir davė jiems. ³¹ Tada jų akys atsivėrė, ir jie pažino Jėzų, bet Jis pranyko jiems iš akių. ³² O jie kalbėjo: “Argi mūsų širdys nedegė, kai Jis kelyje mums kalbėjo ir atvėrė Raštų prasmę?” ³³ Jie tuoj pat pakilo ir sugrįžo į Jeruzalę. Ten jie rado susirinkusius vienuolika ir kitus su jais, ³⁴ kurie tvirtino: “Viešpats tikrai prisikėlė ir pasirodė Simonui!” ³⁵ O jie papasakojo, kas jiems atsitiko kelyje ir kaip jie pažino Jėzų, kai Jis laužė duoną. ³⁶ Jiems apie tai bekalbant, Jis pats atsirado tarp jų ir tarė: “Ramybė jums!” ³⁷ Sutrikę ir išsigandę, jie tarėsi matą dvasią. ³⁸ O Jis paklausė: “Ko taip sutrikote? Kodėl jūsų širdyse kyla abejonės? ³⁹ Pasižiūrėkite į mano rankas ir kojas. Juk tai Aš pats! Palieskite mane ir įsitikinsite: dvasia juk neturi kūno nei kaulų, kaip matote mane turint”. ⁴⁰ Tai taręs, Jis parodė jiems rankas ir kojas. ⁴¹ Jiems iš džiaugsmo vis dar netikint ir stebintis, Jėzus paklausė: “Ar turite čia ko nors valgyti?” ⁴² Jie padavė Jam gabalą keptos žuvies ir korį medaus. ⁴³ Jis paėmė ir valgė jų akyse. ⁴⁴ Paskui Jėzus jiems tarė: “Ar ne tokie buvo mano žodžiai, kuriuos jums kalbėjau dar būdamas su jumis: turi išsipildyti visa, kas parašyta apie mane Mozės Įstatyme, Pranašuose ir Psalmėse”. ⁴⁵ Tada Jis atvėrė jiems protą, kad jie suprastų Raštus, ⁴⁶ ir pasakė: “Parašyta, kad Kristus kentės ir trečią dieną prisikels iš numirusių ⁴⁷ ir, pradedant nuo Jeruzalės, Jo vardu visoms tautoms bus skelbiama atgaila ir nuodėmių atleidimas. ⁴⁸ Jūs esate šių dalykų liudytojai. ⁴⁹ Ir štai Aš atsiųsiu jums savo Tėvo pažadą. Jūs pasilikite Jeruzalės mieste, kol būsite apgaubti jėga iš aukštybių”. ⁵⁰ Jėzus nusivedė juos iki Betanijos ir, iškėlęs rankas, palaimino juos. ⁵¹ Laimindamas Jis atsiskyrė nuo jų ir buvo paimtas į dangų. ⁵² Jie pagarbino Jį ir, didelio džiaugsmo kupini, sugrįžo į Jeruzalę. ⁵³ Jie nuolat buvo šventykloje ir šlovino bei laimino Dievą. Amen.

¹⁹ kalbėdami vieni kitiems psalmėmis, himnais bei dvasinėmis giesmėmis, giedodami ir šlovindami savo širdyse Viešpatį,

³ Jie giedojo Dievo tarno Mozės giesmę ir Avinėlio giesmę: “Didingi ir nuostabūs Tavo darbai, Viešpatie, visagali Dieve! Teisingi ir tikri Tavo keliai, šventųjų Karaliau! ⁴ Kas gi nesibijotų Tavęs, Viešpatie, ir nešlovintų Tavojo vardo?! Juk Tu vienas šventas! Visos tautos ateis ir pagarbins Tave, nes apreikšti Tavo teisūs sprendimai”.

¹⁰ Kas pažįsta Tavo vardą, pasitiki Tavimi. Tu niekad nepalikai tų, kurie Tavęs ieško.

² Viešpačiu didžiuosis mano siela; nuolankieji išgirs tai ir džiaugsis.

¹⁷ Aš myliu tuos, kurie mane myli. Kas anksti manęs ieško, suras mane.

¹⁹ Aš nekalbėjau slaptai nei tamsoje. Nesakiau Jokūbo palikuonims, kad veltui manęs ieškotų. Aš, Viešpats, kalbu tiesą ir skelbiu, kas teisinga.

²⁵ Visi Izraelio palikuonys bus išteisinti Viešpatyje ir džiūgaus”.

⁶ Ieškokite Viešpaties, kol galima Jį rasti, šaukitės Jo, kol Jis arti. ⁷ Nedorėlis tepalieka savo kelią, o neteisusis­savo mintis; tegrįžta jis pas Viešpatį, mūsų Dievą, ir Jis pasigailės jo, nes yra gailestingas.

²³ Taip sako Viešpats: “Išmintingasis tenesigiria savo išmintimi, stiprusis­savo stiprybe, o turtingasis­savo turtais. ²⁴ Kas nori girtis, tegul giriasi, kad supranta ir pažįsta mane, kad Aš­Viešpats, kuris vykdau malonę, teismą ir teisingumą žemėje, nes tai man patinka,­sako Viešpats”.

²⁵ Viešpats yra geras Jo laukiantiems ir ieškantiems.

⁹ Tad ir Aš jums sakau: prašykite, ir jums bus duota; ieškokite, ir rasite; belskite, ir bus jums atidaryta. ¹⁰ Nes kiekvienas, kas prašo, gauna, kas ieško, randa, ir beldžiančiam atidaroma.

²⁹ kad joks kūnas nesigirtų prieš Dievą.

³¹ kad, kaip parašyta: “Kas giriasi, tesigiria Viešpačiu”.

¹⁴ Aš nieku nesigirsiu, tik mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus kryžiumi, kuriuo pasaulis man yra nukryžiuotas ir aš pasauliui.

⁴¹ Viešpatie Dieve, būk šitoje vietoje su savo galybės skrynia. Viešpatie Dieve, tegu Tavo kunigai būna apsirengę išgelbėjimu ir Tavo šventieji tesidžiaugia Tavo gerumu.

⁸ Kai Tu pasakei: “Ieškokite mano veido!”, mano širdis Tau atsakė: “Tavo veido, Viešpatie, aš ieškosiu”.

⁶¹ Savo jėgą Jis atidavė į nelaisvę, savo šlovę­į priešo rankas.

⁸ Viešpatie, pakilk į savo poilsio vietą, Tu ir Tavo stiprybės skrynia.

⁴ Taip sako Viešpats Izraelio namams: “Ieškokite manęs, tai gyvensite. ⁵ Neieškokite Betelio, neikite į Gilgalą, nekeliaukite į Beer Šebą! Gilgala tikrai pateks į nelaisvę ir Betelis pavirs nieku”. ⁶ Ieškokite Viešpaties, tai gyvensite, kad Jis neužsidegtų kaip ugnis Juozapo namuose ir neprarytų jų. Nebūtų Betelyje kam ją užgesinti.

² kol dar nepriimtas sprendimas­ diena praeis kaip pelai,­kol neužgriuvo Viešpaties baisioji rūstybė, kol neatėjo Viešpaties rūstybės diena! ³ Visi krašto romieji, kurie vykdote Jo įsakymus, ieškokite Viešpaties, ieškokite teisumo, ieškokite nuolankumo! Gal išvengsite Viešpaties rūstybės?

¹⁸ Nebijok jų, bet atsimink, ką Viešpats, tavo Dievas, padarė faraonui ir visiems egiptiečiams; ¹⁹ tuos didžius išbandymus, kuriuos tavo akys matė, ženklus, stebuklus ir ištiestą galingą ranką, kuria Viešpats, tavo Dievas, tave išvedė. Taip Viešpats, tavo Dievas, padarys visiems, kurių tu bijai.

² Atsimink kelią, kuriuo Viešpats, tavo Dievas, vedė tave keturiasdešimt metų per dykumą, kad palenktų ir išmėgintų tave, ir sužinotų, kas yra tavo širdyje, ar tu vykdysi Jo paliepimus.

⁷ Atsimink senąsias dienas, apsvarstyk praeitų kartų laikus; klausk savo tėvo, jis tau pasakys, savo senelių­jie tau papasakos.

⁵ Daug padarei, Viešpatie, mano Dieve, nuostabių darbų ir nutarimų mūsų labui­nėra Tau lygaus nė vieno,­jei norėčiau juos paskelbti ir išpasakoti, jų būtų daugiau, kaip kad galima suskaičiuoti.

¹¹ Prisimenu Viešpaties darbus, Tavo senovėje darytus stebuklus;

² Laimink, mano siela, Viešpatį ir neužmiršk visų Jo geradarysčių.

¹³ Savo lūpomis skelbiau visus Tavo sprendimus.

¹⁸ “Nebegalvokite apie buvusius dalykus, nekreipkite dėmesio į praeitį. ¹⁹ Štai Aš darau nauja­jau pasirodo, ar nepastebite? Aš padarysiu kelią tyruose, upės tekės dykumose.

¹⁹ Ir, paėmęs duoną, Jis padėkojo, laužė ją ir davė jiems, sakydamas: “Tai yra mano kūnas, kuris už jus atiduodamas. Tai darykite mano atminimui”.

²⁴ ir padėkojęs sulaužė ir tarė: “Imkite ir valgykite; tai yra mano kūnas, kuris už jus sulaužomas. Tai darykite mano atminimui”. ²⁵ Taip pat po vakarienės jis paėmė taurę ir tarė: “Ši taurė yra Naujoji Sandora mano kraujyje. Kiek kartų gersite, darykite tai mano atminimui”. ²⁶ Taigi, kada tik valgote šitą duoną ir geriate šitą taurę, jūs skelbiate Viešpaties mirtį, kol Jis ateis.

⁷ Aš dar išgirdau kitą, nuo aukuro sakant: “Taip, visagali Viešpatie Dieve, tavo nuosprendžiai tikri ir teisingi!”

² nes tikri ir teisingi Jo teismai! Jis nuteisė didžiąją paleistuvę, kuri suteršė žemę savo ištvirkavimu; Jis atkeršijo už savo tarnų kraują, pralietą jos rankomis”.

⁶ Aš esu tavo tėvo Dievas, Abraomo, Izaoko ir Jokūbo Dievas”. Mozė užsidengė veidą, nes bijojo pažvelgti į Dievą.

⁶ Tu esi Viešpačiui, tavo Dievui, pašvęsta tauta. Viešpats, tavo Dievas, tave išsirinko, kad būtum Jam ypatinga tauta virš visų tautų, esančių žemėje. ⁷ Viešpats jus pamilo ir pasirinko ne dėl to, kad buvote gausesnė tauta už kitas tautas, nes jūsų tauta mažesnė už kitas tautas, ⁸ bet dėl to, kad Viešpats jus pamilo ir kad ištesėtų jūsų tėvams duotą priesaiką, Jis išvedė jus galinga ranka iš faraono, Egipto karaliaus, vergijos.

⁴² Jis atsiminė savo šventą pažadą Abraomui, savo tarnui,

⁵ kad matyčiau išrinktųjų gerovę, džiūgaučiau su Tavo tauta, didžiuočiausi su Tavo paveldu.

⁴ Jokūbą išsirinko Viešpats, Izraelį, kad būtų Jo nuosavybė.

⁸ Bet tu, Izraeli, mano tarne Jokūbai, kurį išsirinkau, mano draugo Abraomo palikuoni.

¹⁴ Nebijok, tu kirmėle Jokūbai, jūs Izraelio žmonės! Aš padėsiu tau”,­sako Viešpats, tavo atpirkėjas, Izraelio Šventasis.

¹ “Klausyk, Jokūbai, mano tarne, ir Izraeli, kurį išsirinkau. ² Taip sako Viešpats, kuris tave padarė ir sukūrė tave dar įsčiose: ‘Nebijok, mano tarne Jokūbai ir Ješurūnai, kurį išsirinkau.

¹⁶ Ne jūs mane išsirinkote, bet Aš jus išsirinkau ir paskyriau, kad eitumėte, duotumėte vaisių ir jūsų vaisiai išliktų,­kad ko tik prašytumėte Tėvą mano vardu, Jis jums duotų.

⁴ kurie yra izraelitai, turintys įsūnystę, šlovę, sandoras, įstatymą, tarnavimą Dievui ir pažadus. ⁵ Iš jų­tėvai, ir iš jų kūno atžvilgiu yra kilęs Kristus­visiems viešpataujantis Dievas, palaimintas per amžius. Amen! ⁶ Netiesa, kad gali neišsipildyti Dievo žodis. Ne visi, kilę iš Izraelio, priklauso Izraeliui. ⁷ Ir ne visi Abraomo palikuonys yra jo vaikai, bet kaip pasakyta: “Iš Izaoko tau bus pašaukti palikuonys”. ⁸ Tai reiškia, kad ne vaikai pagal kūną yra Dievo vaikai, bet vaikai pagal pažadą laikomi palikuonimis. ⁹ O pažado žodis toks: “Apie tą laiką Aš ateisiu, ir Sara turės sūnų”. ¹⁰ Ir ne tik tai, bet taip pat ir Rebekai, pradėjusiai iš vieno, mūsų tėvo Izaoko ¹¹ (dar jos dvyniams negimus ir jiems dar nepadarius nei gero, nei blogo,­kad Dievo nutarimas įvyktų pagal pasirinkimą, ne dėl darbų, bet šaukiančiojo valia), ¹² buvo pasakyta: “Vyresnysis tarnaus jaunesniajam”, ¹³ kaip ir parašyta: “Jokūbą pamilau, o Ezavo nekenčiau”. ¹⁴ Ką gi pasakysime? Gal Dievas neteisingai daro? Jokiu būdu! ¹⁵ Jis Mozei kalba: “Aš pasigailėsiu to, kurio norėsiu pasigailėti, ir būsiu gailestingas tam, kuriam norėsiu gailestingas būti”. ¹⁶ Taigi viskas priklauso ne nuo to, kuris trokšta ar kuris bėga, bet nuo gailestingojo Dievo. ¹⁷ Juk Raštas faraonui sako: “Aš iškėliau tave, kad parodyčiau savo jėgą tau ir kad mano vardas būtų skelbiamas visoje žemėje”. ¹⁸ Vadinasi, ko Jis nori, to pasigaili, ir kurį nori, tą užkietina. ¹⁹ Gal man pasakysi: “O už ką tada Jis kaltina? Kas gi galėtų atsispirti Jo valiai?” ²⁰ Ak, žmogau! Kas gi, tiesą sakant, tu toks esi, kad drįsti prieštarauti Dievui? Argi dirbinys klausia meistro: “Kodėl mane tokį padarei?” ²¹ Ar puodžius neturi galios moliui, kad iš to paties minkalo pagamintų vieną indą garbingam panaudojimui, o kitą negarbingam? ²² O jeigu Dievas, norėdamas parodyti savo rūstybę ir apreikšti savo jėgą, didžiu kantrumu pakentė pražūčiai nužiestus rūstybės indus, ²³ kad apreikštų ir savo šlovės turtus gailestingumo indams, kuriuos iš anksto paruošė šlovei,­ ²⁴ ir mus pašaukė ne tik iš žydų, bet ir iš pagonių? ²⁵ Jis kalba per Ozėją: “Ne savo tautą pavadinsiu savąja tauta ir nemylimą­mylima. ²⁶ Ir toje vietoje, kur jiems buvo sakyta: ‘Jūs ne manoji tauta’, ten jie bus vadinami gyvojo Dievo vaikais”. ²⁷ O Izaijas šaukia apie Izraelį: “Nors Izraelio vaikų skaičius būtų kaip jūros smiltys, tik likutis bus išgelbėtas. ²⁸ Nes Jis pabaigs darbą, greitai įvykdydamas teisumą, skubiai Viešpats atliks darbą žemėje”. ²⁹ Izaijas nusakė iš anksto: “Jei kareivijų Viešpats nebūtų mums palikuonių palikęs, būtume tapę kaip Sodoma, būtume į Gomorą panašūs”.

⁹ O jūs esate “išrinktoji giminė, karališkoji kunigystė, šventoji tauta, ypatingi žmonės, kad skelbtumėte dorybes” To, kuris pašaukė jus iš tamsybių į savo nuostabią šviesą.

⁷ Aš patvirtinsiu sandorą tarp savęs ir tavęs bei tavo palikuonių kaip amžiną sandorą, kad būčiau Dievas tau ir tavo palikuonims po tavęs.

² “Aš esu Viešpats, tavo Dievas, kuris tave išvedžiau iš Egipto žemės, iš vergijos namų.

¹⁷ Šiandien tu pareiškei, kad pasirinkai Viešpatį savo Dievu ir kad vaikščiosi Jo keliais, laikysiesi Jo įsakymų, paliepimų ir įstatymų ir būsi paklusnus Jo balsui. ¹⁸ Šiandien Viešpats pareiškė, kad pasirinko tave būti Jo ypatinga tauta, kaip Jis pažadėjo, kad tu įvykdytum visus Jo įsakymus,

¹⁰ Šiandien jūs visi stovite Viešpaties, jūsų Dievo, akivaizdoje: jūsų giminių vadai ir vyresnieji, visi Izraelio vyrai, ¹¹ vaikai, žmonos ir stovyklos ateiviai, kurie kerta malkas ir atneša vandens, ¹² kad įeitumėte į sandorą su Viešpačiu, savo Dievu, ir į sutartį, kurią šiandien Viešpats, tavo Dievas, su tavimi daro, ¹³ kad Jis galėtų įtvirtinti tave savo tauta ir būtų tavo Dievas, kaip kalbėjo tau ir prisiekė tavo tėvams: Abraomui, Izaokui ir Jokūbui. ¹⁴ Ne tik su jumis darau šitą sandorą ir sutartį, ¹⁵ bet su tais, kurie yra čia, Viešpaties, savo Dievo, akivaizdoje, ir su tais, kurių čia šiandien nėra.

¹⁵ O jei jums nepatinka tarnauti Viešpačiui, tai šiandien apsispręskite, kam norite tarnauti: dievams, kuriems tarnavo jūsų tėvai, gyvenusieji anapus upės, ar dievams amoritų, kurių šalyje gyvenate. Bet aš ir mano namai tarnausime Viešpačiui”. ¹⁶ Tauta atsakė: “Taip nebus, kad apleistume Viešpatį ir tarnautume svetimiems dievams. ¹⁷ Juk Viešpats, mūsų Dievas, išvedė mus ir mus saugojo visą kelią, kuriuo ėjome, ir visose tautose, kurias sutikome. ¹⁸ Viešpats išvarė pirma mūsų amoritus, gyvenusius krašte. Taigi mes taip pat tarnausime Viešpačiui, nes Jis yra mūsų Dievas”. ¹⁹ Jozuė tarė: “Jūs negalėsite tarnauti Viešpačiui, nes Jis yra šventas ir pavydus Dievas. Jis neatleis jūsų nusikaltimų ir nuodėmių. ²⁰ Jei apleisite Viešpatį ir tarnausite svetimiems dievams, tai Jis baus jus ir sunaikins, iki tol jums daręs gera”. ²¹ Tauta atsakė Jozuei: “Ne! Mes tarnausime Viešpačiui”. ²² Tada Jozuė tarė tautai: “Jūs patys esate liudytojai, kad pasirinkote Viešpatį ir norite Jam tarnauti”. Jie atsakė: “Taip, mes esame liudytojai”. ²³ “Dabar pašalinkite svetimus dievus iš savo tarpo ir palenkite savo širdį prie Viešpaties, Izraelio Dievo”. ²⁴ Tauta atsakė Jozuei: “Viešpačiui, savo Dievui, tarnausime ir Jo klausysime”.

¹⁰ Dieve, kaip Tavo vardas, taip ir Tavo šlovė pasiekia žemės pakraščius. Tavoji dešinė pilna teisumo. ¹¹ Tesidžiaugia Siono kalnas! Tedžiūgauja Judo dukterys dėl Tavo sprendimų.

⁷ Jis yra mūsų Dievas, o mes­Jo ganoma tauta ir Jo rankų globojamos avys! Šiandien, jeigu išgirsite Jo balsą,­

³ Žinokite, kad Viešpats yra Dievas. Jis mus sukūrė, o ne mes patys; mes esame Jo tauta ir Jo ganyklos avys.

⁹ Mano siela naktį ilgisi Tavęs, mano dvasia ieško Tavęs. Kai Tavo teismai pasireiškia žemėje, pasaulio gyventojai pasimoko teisumo.

⁴ Kas gi nesibijotų Tavęs, Viešpatie, ir nešlovintų Tavojo vardo?! Juk Tu vienas šventas! Visos tautos ateis ir pagarbins Tave, nes apreikšti Tavo teisūs sprendimai”.

⁹ Žinok, kad Viešpats, tavo Dievas, yra ištikimas Dievas, kuris laikosi sandoros ir yra gailestingas Jį mylintiems bei Jo įsakymus vykdantiems per tūkstančius kartų.

¹⁵ Atsiminkite per amžius Jo sandorą, žodį, kurį Jis įsakė tūkstančiui kartų,

⁵ “Viešpatie, didis ir galingas dangaus Dieve, kuris laikaisi sandoros ir gailestingumo su tais, kurie Tave myli ir vykdo Tavo įsakymus.

⁴⁵ atsiminė jų labui savo sandorą. Jis gailėjosi jų, būdamas didžiai gailestingas.

⁵ Jis maitina tuos, kurie Jo bijo, per amžius prisimena savo sandorą.

⁹ Išpirkimą Jis savo tautai siuntė, amžiams paskelbė savo sandorą. Šventas ir gerbtinas yra Jo vardas.

⁴ Meldžiau Viešpatį, savo Dievą: “Viešpatie, didis ir baimę keliantis Dieve! Tu laikaisi sandoros ir esi gailestingas tiems, kurie Tave myli ir laikosi Tavo įsakymų.

⁷² tuo parodydamas mūsų protėviams gailestingumą ir atsimindamas savo šventąją sandorą, ⁷³ priesaiką, duotą mūsų tėvui Abraomui, jog leis mums, ⁷⁴ išvaduotiems iš priešų, be baimės Jam tarnauti

⁷ Ten Viešpats pasirodė Abromui ir tarė: “Tavo palikuonims duosiu šitą šalį”. Jis ten pastatė aukurą Viešpačiui, kuris jam pasirodė.

² Aš sudarysiu sandorą su tavimi ir labai padauginsiu tavo palikuonis”.

¹⁶ ir tarė: “Savimi prisiekiu,­sako Viešpats,­kadangi tu tai padarei ir nepagailėjai savo vienintelio sūnaus, ¹⁷ Aš laiminte tave palaiminsiu ir dauginte padauginsiu tavo palikuonis, kad jų bus kaip žvaigždžių danguje ir kaip smilčių jūros pakrantėje. Tavo palikuonys užims savo priešų vartus, ¹⁸ ir tavo palikuonyse bus palaimintos visos žemės tautos dėl to, kad paklausei mano balso”.

³ Būk kaip ateivis šitoje šalyje. Aš būsiu su tavimi ir laiminsiu tave, nes tau ir tavo palikuonims duosiu visas šias žemes ir ištesėsiu priesaiką, kurią daviau tavo tėvui Abraomui.

¹³ Kopėčių viršuje stovėjo Viešpats ir tarė: “Aš esu Viešpats, tavo tėvo Abraomo ir Izaoko Dievas. Tą žemę, ant kurios guli, atiduosiu tau ir tavo palikuonims.

¹¹ Aš esu Dievas Visagalis. Būk vaisingas ir dauginkis! Tauta ir daugelis tautų atsiras iš tavęs, ir karaliai išeis iš tavo strėnų!

⁸ Patyręs, kad jis Tau ištikimas, padarei su juo sandorą, kad jo palikuonims duosi kraštą kanaaniečių, hetitų, amoritų, perizų, jebusiečių ir girgašų. Tu ištesėjai savo žodį, nes Tu esi teisus.

⁸ Ir tuomet Jis davė jam apipjaustymo sandorą. Tada Abraomui gimė Izaokas, kurį jis apipjaustė aštuntąją dieną. Izaokui gimė Jokūbas, o Jokūbui gimė dvylika patriarchų.

¹⁷ Noriu pasakyti, kad Dievo Kristuje anksčiau patvirtinto testamento negali panaikinti po keturių šimtų trisdešimties metų atsiradęs įstatymas, ir jis negali pažado paversti negaliojančiu.

¹⁷ Todėl Dievas, norėdamas stipriau pabrėžti pažado paveldėtojams savo valios nekintamumą, pridėjo priesaiką.

⁷ Aš patvirtinsiu sandorą tarp savęs ir tavęs bei tavo palikuonių kaip amžiną sandorą, kad būčiau Dievas tau ir tavo palikuonims po tavęs. ⁸ Aš duosiu tau ir tavo palikuonims žemę, kurioje dabar esi ateivis, visą Kanaano žemę amžinai nuosavybei ir būsiu jiems Dievas”.

¹³ Kopėčių viršuje stovėjo Viešpats ir tarė: “Aš esu Viešpats, tavo tėvo Abraomo ir Izaoko Dievas. Tą žemę, ant kurios guli, atiduosiu tau ir tavo palikuonims. ¹⁴ O tavo palikuonių bus kaip žemės dulkių; tu išsiplėsi į vakarus ir į rytus, į šiaurę ir į pietus; tavyje ir tavo palikuonyse bus palaimintos visos žemės giminės! ¹⁵ Aš būsiu su tavimi ir tave saugosiu, ir lydėsiu visur, ir vėl tave parvesiu į šitą žemę; nepaliksiu tavęs, kol įvykdysiu tai, ką esu pažadėjęs”.

⁵ Tokie yra mano namai su Dievu. Jis su manimi sudarė amžiną sandorą, tvirtą ir nekintamą. Mano išgelbėjimas ir mano troškimai kyla iš Jo.

²⁰ Ramybės Dievas, amžinosios Sandoros krauju išvedęs iš numirusių didįjį avių Ganytoją­mūsų Viešpatį Jėzų,

¹⁵ Visą žemę, kurią matai, duosiu tau ir tavo palikuonims visam laikui.

¹⁸ Tą dieną Viešpats padarė su Abromu sandorą, sakydamas: “Tavo palikuonims atidaviau visą žemę nuo Egipto upės iki didžiosios Eufrato upės:

³ Būk kaip ateivis šitoje šalyje. Aš būsiu su tavimi ir laiminsiu tave, nes tau ir tavo palikuonims duosiu visas šias žemes ir ištesėsiu priesaiką, kurią daviau tavo tėvui Abraomui. ⁴ Aš padauginsiu tavo palikuonis, kad jų bus tiek, kiek danguje žvaigždžių, ir duosiu jiems visas šias žemes. Tavo palikuonyse bus palaimintos visos žemės giminės,

⁵⁵ Jis išvarė tautas, išdalijo jų žemę paveldėti ir Izraelio gimines apgyvendino jų palapinėse.

⁸ Aš duosiu tau ir tavo palikuonims žemę, kurioje dabar esi ateivis, visą Kanaano žemę amžinai nuosavybei ir būsiu jiems Dievas”.

⁴ “Aš esu ateivis ir svečias tarp jūsų. Duokite man nuosavybėn žemės kapui palaidoti mirusiąją”.

³⁰ Jokūbas tarė Simeonui ir Leviui: “Jūs pridarėte man bėdos, padarydami mane nekenčiamą tarp šios šalies gyventojų, tarp kanaaniečių ir perizų. Mūsų labai mažai; jie susirinks prieš mane ir nužudys mane. Taip aš ir mano namai bus sunaikinti”.

⁷ Viešpats jus pamilo ir pasirinko ne dėl to, kad buvote gausesnė tauta už kitas tautas, nes jūsų tauta mažesnė už kitas tautas,

⁵ Tu sakysi Viešpaties, savo Dievo, akivaizdoje: ‘Mano tėvas buvo klajoklis aramėjas, jis nuėjo į Egiptą su labai mažu žmonių skaičiumi ir buvo ten ateivis. Jis tapo didele, stipria ir gausia tauta.

² Pažvelkite į savo tėvą Abraomą ir į Sarą, kuri jus pagimdė. Aš pašaukiau jį vieną, palaiminau ir padauginau.

²⁴ “Žmogaus sūnau, Izraelio gyventojai, likę tarp griuvėsių, sako: ‘Abraomas, būdamas vienas vyras, paveldėjo kraštą. Mūsų yra daug, tad jis mums tikrai priklauso’. ²⁵ Todėl sakyk jiems: ‘Taip sako Viešpats Dievas: ‘Jūs valgote mėsą su krauju, garbinate stabus ir praliejate kraują, argi jūs gyvensite krašte? ²⁶ Jūs pasitikite kardu, darote bjaurystes, išniekinate savo artimo žmoną, argi jūs gyvensite krašte?’ ²⁷ Taip jiems sakyk: ‘Taip sako Viešpats Dievas: ‘Kaip Aš gyvas, gyvenantys namų griuvėsiuose, kris nuo kardo, esančius atvirame lauke draskys laukiniai žvėrys, o gyvenantys tvirtovėse ir olose bus maro sunaikinti. ²⁸ Aš paversiu kraštą dykyne, jo išdidumui padarysiu galą. Izraelio kalnai bus taip ištuštėję, kad jais niekas nebekeliaus. ²⁹ Kai kraštą paversiu visiška dykyne dėl jų nusikaltimų, tada jie žinos, kad aš esu Viešpats’. ³⁰ Žmogaus sūnau, tavo tauta kalba apie tave tarpduriuose ir pasieniuose, sakydami vieni kitiems: ‘Eikime pasiklausyti Viešpaties žodžio’. ³¹ Jie ateina pas tave kaip tauta, sėdi tavo akivaizdoje, klausosi tavo žodžių, tačiau nevykdo. Jie kalba draugiškai, bet jų širdis yra klastinga. ³² Tu esi jiems dainininkas, turintis gražų balsą ir gerai skambinantis arfa. Jie klausosi tavo žodžių, tačiau nevykdo. ³³ Bet kai tai išsipildys­o tai tikrai išsipildys,­tada jie žinos, kad tarp jų buvo pranašas”.

⁵ Bet čia jam nedavė paveldėti nė pėdos žemės, tik pažadėjo ją atiduoti jo ir jo palikuonių nuosavybėn, nors jis dar buvo bevaikis.

⁹ Tikėjimu jis apsigyveno pažado žemėje, tarytum svetimoje, gyvendamas palapinėse su Izaoku ir Jokūbu, to paties pažado bendrapaveldėtojais.

¹² Todėl iš vieno vyro, ir dar apmirusio, gimė palikuonys, gausūs tartum dangaus žvaigždės ir nesuskaitomi kaip jūros pakrantės smiltys.

¹⁴ Atsitiko, kad, kai tik Abromas įėjo į Egiptą, egiptiečiai pastebėjo, jog moteris labai graži. ¹⁵ Ją pamatę, faraono kunigaikščiai kalbėjo apie jos grožį faraonui. Moteris tuojau buvo paimta į faraono namus, ¹⁶ o su Abromu jis gerai elgėsi dėl jos: jis turėjo avių, galvijų, asilų, tarnų, tarnaičių, asilių ir kupranugarių. ¹⁷ Viešpats baudė faraoną ir jo namus dėl Sarajos, Abromo žmonos.

¹ Iš ten Abraomas traukė toliau į pietų šalį ir apsigyveno Gerare tarp Kadešo ir Šūro. ² Abraomas sakė apie savo žmoną Sarą: “Ji yra mano sesuo”. Tada Abimelechas, Geraro karalius, paėmė Sarą. ³ Bet Dievas sapne pasirodė Abimelechui ir tarė: “Tu mirsi dėl moters, kurią paėmei, nes ji turi vyrą”. ⁴ Abimelechas dar nebuvo jos palietęs. Jis tarė: “Viešpatie, ar žudysi niekuo nekaltą tautą? ⁵ Argi Abraomas man nesakė: ‘Ji yra mano sesuo’? Ir ar ji pati nesakė: ‘Jis yra mano brolis’? Nekalta širdimi ir tyromis rankomis tai padariau”. ⁶ Dievas tarė jam sapne: “Aš žinau, kad tai darei nekalta širdimi, todėl tave sulaikiau, kad man nenusidėtum ir jos nepaliestum. ⁷ Taigi dabar sugrąžink vyrui žmoną, nes jis yra pranašas. Jis melsis už tave, ir tu išliksi gyvas. O jei nesugrąžinsi, tai žinok, kad tikrai mirsi su visais savaisiais!”

¹⁴ Jis turėjo daug gyvulių ir avių, ir didelį skaičių tarnų, todėl jam pavydėjo filistinai. ¹⁵ Visus šulinius, kuriuos jo tėvo tarnai buvo iškasę Abraomo dienomis, filistinai užvertė žemėmis. ¹⁶ Abimelechas tarė Izaokui: “Pasitrauk nuo mūsų, nes tu pasidarei daug galingesnis už mus!” ¹⁷ Izaokas pasitraukė iš ten, pasistatė palapinę Geraros slėnyje ir ten gyveno. ¹⁸ Tada Izaokas vėl atkasė šulinius, kuriuos Abraomas, jo tėvas, buvo iškasęs ir filistinai, Abraomui mirus, buvo užvertę. Jis juos pavadino tais pačiais vardais, kuriais jo tėvas juos buvo pavadinęs. ¹⁹ Izaoko tarnai kasė šulinį slėnyje ir rado vandens versmę. ²⁰ Geraro piemenys ginčijosi su Izaoko piemenimis: “Mums priklauso vanduo!” Jis pavadino tą šulinį Eseku, nes jie ginčijosi su juo. ²¹ Po to jis iškasė kitą šulinį, bet jie ir dėl to susiginčijo. Jis jį pavadino Sitna. ²² Iš ten jis kėlėsi toliau ir vėl iškasė šulinį. Dėl šito jie nebesiginčijo. Jis jį pavadino Rehobotu ir tarė: “Dabar mums Viešpats suteikė daug vietos, galėsime plėstis šalyje”. ²³ Iš ten jis persikėlė į Beer Šebą. ²⁴ Tą naktį pasirodė jam Viešpats ir tarė: “Aš esu tavo tėvo Abraomo Dievas. Nebijok! Aš esu su tavimi ir dėl mano tarno Abraomo laiminsiu tave bei padauginsiu tavo palikuonis”. ²⁵ Izaokas čia pastatė aukurą ir šaukėsi Viešpaties vardo, ir čia jis ištiesė savo palapinę. Jo tarnai toje vietoje iškasė šulinį. ²⁶ Abimelechas iš Geraro atvyko pas jį su savo draugu Achuzatu ir kariuomenės vadu Picholu. ²⁷ Izaokas paklausė: “Ko atėjote? Juk jūs nekenčiate manęs ir mane išvarėte!” ²⁸ Jie atsakė: “Mes aiškiai matome, kad Viešpats yra su tavimi, todėl sakome: ‘Tarkimės, sudarykime sandorą!’ ²⁹ Nesielk su mumis piktai, juk ir mes tavęs neskriaudėme, gerai elgėmės su tavimi ir išleidome ramybėje. Tu esi Viešpaties palaimintasis!” ³⁰ Izaokas iškėlė jiems pokylį, jie valgė ir gėrė. ³¹ Atsikėlę anksti rytą, jie sudarė sandorą. Po to Izaokas juos išleido, ir jie iškeliavo ramybėje. ³² Tą pačią dieną Izaoko tarnai atėję pranešė jam apie naujai iškastą šulinį, sakydami: “Mes radome vandens”. ³³ Ir jis pavadino jį Šiba, todėl tas miestas ligi šios dienos tebevadinamas Beer Šeba.

²⁴ Dievas sapne atėjo pas sirą Labaną ir tarė: “Saugokis, nekalbėk su Jokūbu šiurkščiai!” ²⁵ Jokūbas jau buvo pasistatęs palapinę kalnyne, kai Labanas jį pasivijo. Labanas su savo broliais taip pat pasistatė palapinę Gileado kalnyne ²⁶ ir tarė Jokūbui: “Kodėl taip pasielgei ir iškeliavai nieko man nesakęs, slaptai išsivarydamas mano dukteris kaip karo belaisves? ²⁷ Kodėl slapčia pabėgai ir pasislėpei nuo manęs? Jei būtum man pasisakęs, būčiau išlydėjęs tave iškilmingai, su dainomis, būgnais ir arfomis. ²⁸ Tu neleidai man pabučiuoti vaikaičių ir dukterų. Tu pasielgei neprotingai. ²⁹ Aš galėčiau tau pakenkti, bet tavo tėvo Dievas sapne pasakė man: ‘Saugokis, nekalbėk su Jokūbu šiurkščiai’.

⁵ Jie iškeliavo, ir siaubas nuo Dievo apėmė aplinkinius miestus, kad niekas nedrįso vytis Jokūbo sūnų.

¹⁶ Jam atėjus, sakyk: ‘Viešpats, hebrajų Dievas, mane siuntė pas tave, sakydamas: ‘Išleisk mano tautą, kad ji man tarnautų dykumoje’. Tačiau tu ligi šiol nenorėjai klausyti. ¹⁷ Todėl taip sako Viešpats: ‘Iš to pažinsi, kad Aš esu Viešpats. Štai suduosiu mano rankoje esančia lazda į upės vandenį, ir jis pavirs krauju.

⁷ Taigi dabar sugrąžink vyrui žmoną, nes jis yra pranašas. Jis melsis už tave, ir tu išliksi gyvas. O jei nesugrąžinsi, tai žinok, kad tikrai mirsi su visais savaisiais!”

¹¹ Abimelechas įspėjo visą tautą: “Kas palies šitą vyrą ar jo žmoną, bus baudžiamas mirtimi”.

³⁹ Jo tėvas Izaokas atsakė: “Tu neturėsi derlingos žemės savo gyvenvietėje ir dangaus rasos. ⁴⁰ Savo kardu tu maitinsies ir savo broliui tarnausi. Bet ateis laikas, kada pasipriešinsi ir nusimesi jo jungą”.

¹⁹ Bet jo tėvas nesutiko ir sakė: “Aš žinau, mano sūnau, aš žinau. Jis irgi taps tauta ir bus didis. Tačiau jo jaunesnysis brolis bus didesnis už jį ir jo palikuonys taps daugybe tautų”. ²⁰ Jis juos laimino: “Tavo vardu bus laiminama Izraelyje, kur sakys: ‘Dievas tepadaro tave kaip Efraimą ir Manasą’ ”. Taip jis pastatė Efraimą pirma Manaso.

⁸ Judai, tu susilauksi savo brolių pagarbos, tavo ranka bus ant tavo priešų sprando; tavo tėvo vaikai nusilenks prieš tave. ⁹ Judas­jaunas liūtas. Mano sūnus, kyląs nuo grobio. Jis sustojo, atsigulė kaip liūtas ar kaip liūtė. Kas jį prikels! ¹⁰ Iš Judo nebus atimtas skeptras nė valdžia iš jo palikuonių, kol ateis siųstasis, kuriam paklus tautos. ¹¹ Jis riša prie vynmedžio savo asilaitį ir prie geriausio vynmedžio savo asilės jauniklį; jis plauna vyne savo drabužį ir vynuogių sultyse­apsiaustą. ¹² Jo akys spindės nuo vyno ir dantys bus balti nuo pieno. ¹³ Zabulonas gyvens prie jūros kranto, kur priplaukia laivai; jo žemių ribos sieks Sidoną. ¹⁴ Isacharas yra stiprus asilas, gulįs tarp dviejų nešulių. ¹⁵ Matydamas, kad poilsis geras ir šalis tokia miela, jis palenkė savo petį, kad neštų, ir tapo samdomu bernu. ¹⁶ Danas teis savo tautą, kaip viena iš Izraelio giminių. ¹⁷ Danas bus gyvatė šalia kelio, angis ant tako, gelianti žirgui į kulnis taip, kad jo raitelis nuvirstų atbulas. ¹⁸ Viešpatie, aš laukiu Tavo išgelbėjimo! ¹⁹ Gadas bus užpultas priešų, bet jis vysis juos įkandin, lips jiems ant kulnų. ²⁰ Ašero duona bus soti; jis tieks maistą net karaliams. ²¹ Neftalis­laisvas briedis, jis gražbylys. ²² Juozapas­jaunas vaismedis prie versmės, jo šakos nusvirusios per mūrą. ²³ Šauliai erzino jį, šaudė ir nekentė jo. ²⁴ Jo lankas pasiliko stiprus ir jo rankas sustiprino Jokūbo galingojo Dievo rankos. Iš ten ganytojas ir Izraelio uola. ²⁵ Tavo tėvo Dievas padės tau, Visagalis laimins tave dangaus palaiminimais iš aukštybių, gelmių palaiminimais, esančiais žemai, krūtų ir įsčių palaiminimais. ²⁶ Tavo tėvo palaiminimai pranoko mano protėvių palaiminimus iki amžinųjų kalvų tolimiausių ribų; jie bus ant Juozapo galvos ir ant galvos vainiko to, kuris buvo atskirtas nuo savo brolių. ²⁷ Benjaminas­plėšrus vilkas; rytą jis draskys grobį, o vakare padalins jį”. ²⁸ Tai yra dvylika Izraelio giminių, ir tai jiems kalbėjo tėvas, ir palaimino juos. Kiekvieną palaimino atskiru palaiminimu. ²⁹ Po to jis jiems tarė: “Aš susijungsiu su savo tauta. Palaidokite mane prie mano tėvų oloje, kuri yra hetito Efrono lauke, ³⁰ Machpelos lauko oloje, ties Mamre, Kanaano šalyje. Tą lauką Abraomas nupirko iš hetito Efrono nuosavoms kapinėms. ³¹ Ten palaidotas Abraomas ir jo žmona Sara, Izaokas ir jo žmona Rebeka, ten aš palaidojau ir Lėją. ³² Tai laukas ir ola, kurie buvo nupirkti iš Heto vaikų”. ³³ Jokūbas, baigęs duoti nurodymus savo sūnums, įkėlė kojas į lovą, atidavė dvasią ir susijungė su savo tauta.

¹⁶ Nimšio sūnų Jehuvą­Izraelio karaliumi ir Šafato sūnų Eliziejų iš Abel Meholos patepk pranašu savo vieton.

⁸ Taip sako kareivijų Viešpats, kurio šlovė siuntė mane pas tautas, kurios plėšė jus: “Kas paliečia jus, paliečia mano akies vyzdį!

²⁷ Bet patepimas, kurį iš Jo gavote, pasilieka jumyse, ir nereikia, kad jus kas nors mokytų, nes pats Jo patepimas moko jus visko, ir jis yra tiesa, o ne melas. Ir kadangi jis jus pamokė, jūs Jame pasiliksite.

²⁵ Juozapas atsakė faraonui: “Faraono sapnai reiškia vieną ir tą patį. Dievas parodė faraonui, ką Jis ketina daryti. ²⁶ Septynios gražiosios karvės yra septyneri metai ir septynios gražiosios varpos yra septyneri metai. Sapnas reiškia vieną ir tą patį. ²⁷ O septynios plonosios ir bjauriosios karvės ir septynios tuščiosios, rytų vėjo išdžiovintos varpos yra septyneri ateinančio bado metai. ²⁸ Todėl aš sakiau faraonui, kad Dievas parodė jam, ką Jis ketina daryti. ²⁹ Ateina septyneri didelio pertekliaus metai visoje Egipto šalyje. ³⁰ Bet po jų seks septyneri bado metai, per kuriuos pasimirš buvusi gausa; badas sunaikins šalį. ³¹ Buvęs perteklius bus užmirštas šalyje dėl bado, nes jis bus labai baisus. ³² Du kartus pasikartojęs faraono sapnas reiškia, jog tai yra tikrai Dievo nustatyta ir greitai įvyks.

⁵⁴ Prasidėjo septyneri bado metai, kaip Juozapas buvo sakęs. Badas siautė visose šalyse, tačiau Egipte buvo duonos.

⁵ Izraelio sūnūs kartu su kitais atėjo pirkti javų, nes badas siautė Kanaano šalyje. ⁶ Juozapas buvo Egipto šalies valdytojas. Jis pardavinėjo javus visoms žemės tautoms. Atėję Juozapo broliai nusilenkė prieš jį iki žemės.

¹³ Visoje šalyje trūko maisto, nes badas buvo baisus; Egipto ir Kanaano šalys buvo išsekintos bado.

¹⁹ Kodėl turime mirti tavo akivaizdoje? Pirk mus ir mūsų žemę už duoną, kad su savo žeme priklausytume faraonui. Duok mums sėklos, kad išliktume gyvi, o žemė nepavirstų dykyne”.

²⁶ Kai Aš sulaužysiu jūsų duonos ramstį, dešimt moterų keps duoną vienoje krosnyje ir dalins ją pagal svorį; valgysite ir nepasisotinsite.

¹ Eliziejus kalbėjo moteriai, kurios sūnų jis atgaivino: “Eik iš čia su savo namiškiais ir apsigyvenk kur nors svetur, nes Viešpats pašaukė badą į šitą šalį septyneriems metams”.

¹⁵ ir vyną, kuris linksmina žmogaus širdį. Veidai spindi nuo aliejaus, o duona stiprina žmonių širdis.

¹ Štai Viešpats, kareivijų Dievas, atims iš Jeruzalės ir Judo ramstį ir lazdą, duonos ir vandens atsargas,

¹⁶ Žmogaus sūnau, Aš Jeruzalėje sunaikinsiu duonos ramstį. Jie valgys susirūpinę maistą pagal svorį ir gers išsigandę atseikėtą vandenį.

⁶ Argi, išgirdę trimitą mieste, žmonės nenusigąsta? Argi įvyksta nelaimė mieste, Viešpačiui jos neleidus?

¹ Viešpats Dievas parodė man tokį reginį: karaliaus pievas nušienavus, pradėjus želti vėlyvai žolei, Jis pasiuntė skėrių pulkus. ² Kai jie visiškai nuėdė žolę krašte, aš sakiau: “Viešpatie Dieve, meldžiu, atleisk! Kaip beištvers Jokūbas? Juk jis toks mažas”. ³ Viešpats gailėjosi dėl to. “Taip neįvyks”,­tarė Viešpats. ⁴ Viešpats Dievas parodė man tokį reginį: Jis bausmei pašaukė ugnies liepsną, ta prarijo didžiąją gelmę ir buvo bepraryjanti kraštą.

¹⁰ Todėl dangus sulaikė rasą, o žemė neduoda derliaus. ¹¹ Aš pašaukiau sausrą lygumoms ir kalnams, javams, vynui, aliejui ir viskam, kas auga laukuose, gyvuliams bei žmonėms ir jų visiems darbams’ ”.

¹⁷ Aš naikinau jūsų darbą sausra, pelėsiais ir kruša, bet jūs negrįžote pas mane,­sako Viešpats.­

⁸ Šimtininkas atsakė: “Viešpatie, nesu vertas, kad užeitum po mano stogu, bet tik tark žodį, ir mano tarnas pasveiks. ⁹ Juk ir aš, būdamas valdinys, turiu sau pavaldžių kareivių. Sakau vienam: ‘Eik!’, ir jis eina; sakau kitam: ‘Ateik!’, ir jis ateina; sakau tarnui: ‘Daryk tai!’, ir jis daro”.

¹¹ Tuomet visą Egipto žemę ir Kanaaną ištiko badas bei didis vargas, ir mūsų tėvai negalėjo rasti sau maisto.

⁸ Aš pažvelgiau, ir štai pasirodė palšas žirgas, o jo raitelio vardas buvo Mirtis, ir paskui jį sekė Pragaras. Jiems buvo duota valdžia ketvirtadalyje žemės žudyti kardu, badu, mirtimi ir žemės žvėrimis.

²⁷ Parduokime jį izmaelitams ir nesutepkime savo rankų. Juk jis mūsų brolis, mūsų kūnas!” Broliai paklausė jo. ²⁸ Einant pro šalį Midjano pirkliams, jie, ištraukę Juozapą iš duobės, pardavė izmaelitams už dvidešimt sidabrinių; tie nusivedė Juozapą į Egiptą.

³⁶ Tuo metu midjaniečiai Egipte pardavė jį Potifarui, faraono rūmų valdininkui, sargybos viršininkui.

¹ Juozapą nuvedė į Egiptą, ir egiptietis Potifaras, faraono rūmų valdininkas, sargybos viršininkas, jį nupirko iš izmaelitų.

⁴ Juozapas tarė savo broliams: “Prieikite prie manęs!” Jiems priėjus, jis kalbėjo: “Aš esu Juozapas, jūsų brolis, kurį pardavėte į Egiptą. ⁵ Nesisielokite ir nebijokite, kad mane pardavėte. Jūsų gyvybei išlaikyti Dievas mane siuntė pirma jūsų!

⁷ Dievas atsiuntė mane pirma jūsų, kad išsaugotų jūsų palikuonis ir išgelbėtų jūsų gyvybes dideliu išgelbėjimu. ⁸ Taigi ne jūs mane čia atsiuntėte, bet Dievas. Jis mane padarė tėvu faraonui, visų jo namų tvarkytoju ir Egipto šalies valdytoju.

²⁰ Nors jūs man norėjote blogo, Dievas tai pavertė į gera, norėdamas įvykdyti, ką šiandien matome­išgelbėti daugybę žmonių.

⁹ Šie patriarchai iš pavydo pardavė Juozapą į Egiptą. Bet Dievas buvo su juo,

²⁰ Ir Juozapo valdovas paėmė jį, ir atidavė į kalėjimą, kur kalėjo karaliaus kaliniai.

¹⁵ Aš esu pavogtas iš hebrajų krašto ir čia nesu nusikaltimo padaręs, už kurį mane laikytų kalėjime”.

¹⁰ Kurie sėdėjo tamsoje ir mirties šešėlyje, geležimi ir skurdu sukaustyti,­

²⁴ Gavęs tokį įsakymą, kalėjimo prižiūrėtojas įgrūdo juos į vidinę kamerą, o jų kojas įtvėrė į šiekštą.

²⁰ Trečiąją dieną buvo faraono gimtadienis ir jis iškėlė puotą visiems savo tarnams. Jis atsiminė savo vyriausiąjį vyno pilstytoją ir vyriausiąjį duonkepį. ²¹ Faraonas sugrąžino vyriausiąjį vyno pilstytoją į jo tarnybą, ir jis vėl padavinėjo taurę faraonui.

¹¹ Ir mudu sapnavome sapną tą pačią naktį, ir kiekvieno sapnas turėjo savo reikšmę. ¹² Su mumis buvo jaunuolis hebrajas, sargybos viršininko vergas. Mes jam papasakojome savo sapnus, ir jis mums išaiškino mūsų sapnų reikšmę. ¹³ Kaip jis išaiškino, taip ir įvyko: mane sugrąžino į mano tarnybą, o aną pakorė”. ¹⁴ Tada faraonas pasiuntė pakviesti Juozapą, ir jie skubiai jį išleido iš kalėjimo. Jis, nusiskutęs ir pakeitęs drabužius, atėjo pas faraoną. ¹⁵ Faraonas tarė Juozapui: “Sapnavau sapną, ir nėra nė vieno, kuris galėtų jį išaiškinti. Aš girdėjau, kad tu gerai aiškini sapnus”. ¹⁶ Juozapas atsakė faraonui: “Ne aš, o Dievas duos faraonui palankų aiškinimą”.

²⁵ Juozapas atsakė faraonui: “Faraono sapnai reiškia vieną ir tą patį. Dievas parodė faraonui, ką Jis ketina daryti.

⁴ Tu­mano Karalius ir Dievas, Tu teiki pergalę Jokūbui.

¹ Karaliaus širdis Viešpaties rankoje kaip vandens srovės; Jis ją pasuka, kur nori.

³⁰ Man šita paslaptis apreikšta ne todėl, kad esu už kitus išminčius pranašesnis, bet kad sapno išaiškinimas būtų žinomas tau, karaliau, ir tu pažintum savo širdies mintis.

¹⁰ išgelbėjo Juozapą iš visų jo vargų ir suteikė jam malonės bei išminties Egipto karaliaus­faraono akivaizdoje. Tas jį paskyrė Egipto ir visų savo namų valdytoju.

¹⁴ Tada faraonas pasiuntė pakviesti Juozapą, ir jie skubiai jį išleido iš kalėjimo. Jis, nusiskutęs ir pakeitęs drabužius, atėjo pas faraoną.

⁴⁰ Tu būsi mano namų valdytoju, ir tavo žodžio klausys visi žmonės. Tik sostu aš būsiu aukščiau tavęs”. ⁴¹ Toliau faraonas tarė Juozapui: “Aš tave skiriu visos Egipto šalies valdytoju”. ⁴² Faraonas numovė nuo savo piršto žiedą ir jį užmovė Juozapui; ir aprengė jį ploniausios drobės drabužiais, ir užkabino jam ant kaklo auksinę grandinę. ⁴³ Ir liepė jį vežti savo antruoju vežimu, ir priešakyje jo šaukti: “Klaupkitės!” Tuo būdu jis tapo visos Egipto šalies valdytoju. ⁴⁴ Be to, faraonas tarė Juozapui: “Aš faraonas, ir be tavo žinios niekas nepakels nei rankos, nei kojos visoje Egipto šalyje!”

⁵⁵ Badui prasidėjus visoje Egipto šalyje, žmonės kreipėsi į faraoną, prašydami duonos. Faraonas sakė: “Eikite pas Juozapą! Ką jis jums sakys, darykite”.

⁸ Taigi ne jūs mane čia atsiuntėte, bet Dievas. Jis mane padarė tėvu faraonui, visų jo namų tvarkytoju ir Egipto šalies valdytoju.

²⁶ Ir pranešė jam: “Juozapas gyvas ir yra visos Egipto šalies valdytojas”. Jokūbo širdis apmirė, nes jis netikėjo jais.

³³ Dabar faraonas tegul parenka protingą ir sumanų vyrą ir paskiria jį Egipto šalies valdytoju.

³⁸ ir jis tarė: “Ar rasime tokį vyrą kaip šis, kuriame būtų Dievo Dvasia?”

⁴⁴ Be to, faraonas tarė Juozapui: “Aš faraonas, ir be tavo žinios niekas nepakels nei rankos, nei kojos visoje Egipto šalyje!”

¹¹ Coano kunigaikščiai yra kvaili. Faraono išmintingieji patarėjai duos kvailus patarimus. Kaip galite sakyti faraonui: “Aš esu išminčiaus sūnus, karalių palikuonis?”

⁶ Chamo sūnūs: Kušas, Mizraimas, Putas ir Kanaanas.

⁹ Skubiai keliaukite pas mano tėvą ir jam sakykite: ‘Taip sako Juozapas: ‘Dievas mane padarė viso Egipto viešpačiu. Atvyk pas mane, negaišk! ¹⁰ Gyvensi Gošeno krašte ir būsi arti manęs tu, tavo sūnūs ir vaikaičiai, tavo avys, galvijai ir visa, kas tau priklauso. ¹¹ Aš tave viskuo aprūpinsiu dar penkerius bado metus, kad tu nenuskurstum su savo šeima’.

² Dievas kalbėjo Izraeliui nakties regėjime: “Jokūbai, Jokūbai!” Tas atsiliepė: “Aš čia”. ³ Jis kalbėjo: “Aš esu tavo tėvo Dievas, nebijok eiti į Egiptą; ten padarysiu iš tavęs didelę tautą! ⁴ Aš lydėsiu tave į Egiptą ir parvesiu atgal, o Juozapas savo ranka užspaus tavo akis”. ⁵ Tada Jokūbas išėjo iš Beer Šebos. Izraelio sūnūs vežė tėvą Jokūbą, savo vaikus ir žmonas vežimuose, kuriuos faraonas atsiuntė jiems. ⁶ Jie pasiėmė gyvulius ir visą savo turtą, kurį buvo įsigiję Kanaano šalyje, ir atėjo į Egiptą; Jokūbas ir su juo visi jo palikuonys: ⁷ sūnūs, vaikaičiai, dukterys bei jo sūnų dukterys. Visus savo palikuonis jis atsivedė į Egiptą.

⁶ Egipto šalis yra tavo žinioje. Geriausioje šalies dalyje apgyvendink juos! Jie tegyvena Gošeno krašte! Ir jei žinai iš jų sumanių vyrų, paskirk juos mano bandų prižiūrėtojais”. ⁷ Po to Juozapas nuvedė savo tėvą Jokūbą pas faraoną. Ir Jokūbas palaimino faraoną. ⁸ Faraonas paklausė Jokūbą: “Kiek tau metų?” ⁹ Jokūbas atsakė faraonui: “Šios žemės kelionėje esu šimtą trisdešimt metų. Negausios ir sunkios buvo mano gyvenimo dienos, nepasiekiau savo tėvų amžiaus”.

²⁸ Jokūbas gyveno Egipto šalyje septyniolika metų. Jo amžius buvo šimtas keturiasdešimt septyneri metai.

⁴ Izaokui daviau Jokūbą ir Ezavą. Ezavui daviau Seyro kalnyną. O Jokūbas ir jo vaikai nuvyko į Egiptą.

⁵¹ Jis išžudė visus pirmagimius Egipte, pajėgumo pradžią Chamo palapinėse.

²⁷ Jie Chamo krašte padarė nuostabių ženklų ir stebuklų.

²² nuostabių darbų Chamo krašte, baisių dalykų prie Raudonosios jūros.

¹¹ Tuomet visą Egipto žemę ir Kanaaną ištiko badas bei didis vargas, ir mūsų tėvai negalėjo rasti sau maisto. ¹² Išgirdęs, kad Egipte yra javų, Jokūbas išsiuntė ten mūsų tėvus pirmą kartą, ¹³ o antrą kartą Juozapas leidosi savo brolių atpažįstamas, ir faraonas sužinojo apie Juozapo giminę. ¹⁴ Tada Juozapas pasiuntė pakviesti savo tėvo Jokūbo ir visų giminaičių­septyniasdešimt penkių sielų. ¹⁵ Šitaip Jokūbas iškeliavo į Egiptą. Ten mirė jis ir mūsų tėvai.

¹⁷ Šios Izraelio tautos Dievas išsirinko mūsų tėvus, išaukštino juos, gyvenančius kaip ateivius Egipto šalyje, ir iškelta ranka išvedė juos iš Egipto.

¹⁶ Padarysiu tavo palikuonių tiek daug, kiek dulkių ant žemės. Jei kas galėtų suskaičiuoti žemės dulkes, tai ir tavo palikuonis galėtų suskaičiuoti.

³ Jis kalbėjo: “Aš esu tavo tėvo Dievas, nebijok eiti į Egiptą; ten padarysiu iš tavęs didelę tautą!

⁷ Izraelitai buvo vaisingi, labai pagausėjo, išsiplėtė ir tapo galingi; jie pripildė visą kraštą. ⁸ Egiptą pradėjo valdyti naujas karalius, kuris nieko nežinojo apie Juozapą. ⁹ Jis kalbėjo savo tautai: “Žiūrėkite, izraelitų tauta yra gausesnė ir galingesnė už mus.

³⁷ Apie šeši šimtai tūkstančių vyrų iš Izraelio sūnų, neskaičiuojant vaikų, išėjo iš Ramzio į Sukotą.

¹⁷ Artėjant metui pažado, dėl kurio Dievas buvo prisiekęs Abraomui, tauta išaugo ir išsiplėtė Egipte,

¹³ Tada Viešpats tarė Abromui: “Žinok, kad tavo palikuonys bus ateiviai svetimame krašte, jie vergaus ir bus spaudžiami keturis šimtus metų.

⁸ Egiptą pradėjo valdyti naujas karalius, kuris nieko nežinojo apie Juozapą. ⁹ Jis kalbėjo savo tautai: “Žiūrėkite, izraelitų tauta yra gausesnė ir galingesnė už mus. ¹⁰ Pasielkime išmintingai su jais, kad jie nebesiplėstų. Jei kiltų karas, kad jie neprisijungtų prie mūsų priešų, nekariautų prieš mus ir nepasitrauktų iš šalies”. ¹¹ Egiptiečiai paskyrė jiems prižiūrėtojus, kad juos prislėgtų sunkiais darbais. Jie pastatė faraonui sandėlių miestus Pitomą ir Ramzį. ¹² Bet kuo labiau egiptiečiai spaudė juos, tuo labiau jie gausėjo ir plito taip, kad egiptiečiai pradėjo bijoti izraelitų. ¹³ Egiptiečiai vertė izraelitus tarnauti be gailesčio, ¹⁴ apkartino jų gyvenimą sunkia vergyste prie molio, plytų bei visokių ūkio darbų ir juos negailestingai spaudė.

¹⁶ “Pašauktos prie hebrajų moterų gimdymo, žiūrėkite, kas gims: jei sūnus, nužudykite jį, bet jei duktė­tegyvena!”

²³ Praėjus daug laiko, mirė Egipto karalius. Izraelio vaikai vaitojo dėl vergystės ir šaukė, ir jų šauksmas pasiekė Dievą.

²¹ Viešpats pasakė Mozei: “Kai sugrįši į Egiptą, žiūrėk, kad padarytum faraono akivaizdoje visus stebuklus, kuriuos įdėjau į tavo ranką. Bet Aš užkietinsiu jo širdį, ir jis neišleis tautos.

¹⁶ Bet Aš tam išaukštinau tave, kad parodyčiau savo galią ir mano vardas būtų skelbiamas visoje žemėje.

¹ Viešpats tarė Mozei: “Eik pas faraoną, nes Aš užkietinau jo ir jo tarnų širdis, kad padaryčiau šituos ženklus jų tarpe

³⁰ Bet Hešbono karalius Sihonas nenorėjo mums leisti eiti per jo kraštą, nes Viešpats, tavo Dievas, užkietino jo dvasią ir padarė jo širdį užsispyrusią, kad galėtų jį atiduoti į tavo rankas.

¹⁹ Jis klastingai elgėsi su mūsų gimine, versdamas mūsų tėvus išmesti savo kūdikius, kad jie neliktų gyvi.

¹⁷ Juk Raštas faraonui sako: “Aš iškėliau tave, kad parodyčiau savo jėgą tau ir kad mano vardas būtų skelbiamas visoje žemėje”. ¹⁸ Vadinasi, ko Jis nori, to pasigaili, ir kurį nori, tą užkietina. ¹⁹ Gal man pasakysi: “O už ką tada Jis kaltina? Kas gi galėtų atsispirti Jo valiai?”

¹⁰ Taigi dabar eik. Aš siunčiu tave pas faraoną, kad išvestum iš Egipto mano tautą, Izraelio vaikus!”

¹² Taigi dabar eik, o Aš būsiu su tavo lūpomis ir tave pamokysiu, ką kalbėti”. ¹³ Jis atsakė: “Prašau, Viešpatie, siųsk ką nors kitą!” ¹⁴ Tada Viešpats supykęs tarė: “Žinau, kad tavo brolis Aaronas, levitas, yra iškalbus ir jis pasitiks tave. Tave pamatęs, jis džiaugsis savo širdyje.

¹¹ “Eik, sakyk Egipto faraonui, kad jis išleistų izraelitus iš savo šalies!”

²⁶ Aaronas ir Mozė yra tie, kuriems Viešpats įsakė išvesti izraelitus iš Egipto šalies. ²⁷ Jie yra tie, kurie kalbėjo faraonui, Egipto karaliui, kad išvestų izraelitus iš Egipto.

¹ Viešpats tarė Mozei: “Aš tave padariau dievu faraonui; tavo brolis Aaronas bus tavo pranašas.

¹² kiekvienas jų numetė savo lazdą, ir jos pavirto gyvatėmis. Tačiau Aarono lazda prarijo jų lazdas.

¹ “Tegul Aaronas ir jo sūnūs Nadabas, Abihuvas, Eleazaras ir Itamaras eina kunigų tarnystę. ² Savo broliui Aaronui padarysi šventus drabužius, kad jis atrodytų iškilmingai ir gražiai.

¹² Pritvirtinsi juos ant abiejų efodo pečių kaip atminimo ženklą Izraelio sūnums. Ir Aaronas nešios jų vardus Viešpaties akivaizdoje ant abiejų pečių atminimui.

²⁹ Aaronas nešios Izraelio sūnų vardus teismo krūtinės skydelyje kaip amžiną atminimo ženklą Viešpaties akivaizdoje, eidamas į šventyklą. ³⁰ Į teismo krūtinės skydelį įdėsi Urimą ir Tumimą, jie bus ant Aarono širdies, kai jis pasirodys Viešpaties akivaizdoje. Jis visuomet nešios ant savo širdies Viešpaties teismą Izraelio sūnums. ³¹ Padarysi efodui mėlyną tuniką, ³² kurios viršuje per vidurį bus skylė galvai įkišti, apvesta auksiniu apvadu, kad nesuplyštų. ³³ Tunikos apačioje padarysi aplinkui iš mėlynų, violetinių ir raudonų siūlų granato vaisius, o tarp jų­auksinius varpelius, ³⁴ taip, kad pakaitomis būtų auksinis varpelis ir granato vaisius aplink visą tuniką. ³⁵ Jį dėvės Aaronas, eidamas tarnystę, kad girdėtųsi skambėjimas, jam einant į šventyklą Viešpaties akivaizdon ir išeinant, kad jis nemirtų. ³⁶ Padarysi iš gryno aukso plokštelę, kurioje įrėši auksakalio darbu: ‘Pašvęstas Viešpačiui’. ³⁷ Ją pririši mėlynu raiščiu ant mitros, kad būtų mitros priekyje. ³⁸ Ji bus ant Aarono kaktos, kad Aaronas galėtų nešti visus trūkumus šventų dalykų, kuriuos Izraelio sūnūs aukoja kaip šventas dovanas. Ji nuolat bus ant jo kaktos, kad jie galėtų būti priimtini Viešpačiui.

⁵ Paimsi drabužius ir apvilksi Aaroną drobine jupa, tunika, efodu, uždėsi krūtinės skydelį ir sujuosi juosta. ⁶ Jam ant galvos uždėsi kunigišką mitrą, o ant jos šventąją plokštelę, ⁷ tada paimsi patepimo aliejų ir išpilsi ant jo galvos, jį patepdamas. ⁸ Pakvietęs Aarono sūnus, apvilksi juos drobinėmis jupomis, ⁹ apjuosi juostomis, uždėsi kunigiškus gobtuvus, ir jie tarnaus man kunigais per amžius. Ir tu pašventinsi Aaroną ir jo sūnus. ¹⁰ Atvesi veršį ties Susitikimo palapine, Aaronas ir jo sūnūs uždės jam ant galvos rankas. ¹¹ Jį papjausi Viešpaties akivaizdoje prie Susitikimo palapinės įėjimo. ¹² Ėmęs veršio kraujo, patepsi savo pirštu aukuro ragus, likusį kraują išliesi prie jo papėdės. ¹³ Imsi visus vidurių taukus, kepenų tinklelį, abu inkstus, jų taukus ir sudeginsi juos ant aukuro. ¹⁴ Veršio mėsą, odą ir mėšlus sudeginsi lauke už stovyklos, nes tai yra auka už nuodėmę. ¹⁵ Imsi taip pat aviną, ant kurio galvos Aaronas ir jo sūnūs uždės rankas. ¹⁶ Jį papjovęs, jo kraują šlakstysi aplink aukurą. ¹⁷ Patį aviną sukaposi į gabalus, apiplausi jo vidurius ir kojas ir uždėsi kartu su mėsos gabalais ir galva ant aukuro. ¹⁸ Sudeginsi ant aukuro visą aviną; tai yra deginamoji auka, malonus kvapas Viešpačiui. ¹⁹ Imsi ir kitą aviną, ant kurio galvos Aaronas ir jo sūnūs uždės rankas. ²⁰ Jį papjovęs, jo krauju patepsi Aarono ir jo sūnų dešinę ausį, dešinės rankos nykštį ir didįjį dešinės kojos pirštą, likusį kraują šlakstysi aplink aukurą. ²¹ Krauju nuo aukuro ir patepimo aliejumi apšlakstysi Aaroną ir jo rūbus, sūnus ir jų rūbus; ir bus pašventintas jis, jo drabužiai, jo sūnūs ir sūnų drabužiai. ²² Tada imsi avino taukus, uodegą, taukus, dengiančius vidurius, kepenų tinklelį, abu inkstus su jų taukais ir dešinį petį, nes tai yra įšventinimo avinas, ²³ vieną duonos kepalą, aliejumi apšlakstytą ragaišį, paplotį iš neraugintos duonos pintinės, padėtos Viešpaties akivaizdoje, ²⁴ ir viską padėjęs ant Aarono ir jo sūnų rankų pašventinsi, siūbuodamas Viešpaties akivaizdoje. ²⁵ Visa tai paimsi iš jų rankų ir sudeginsi ant aukuro kaip malonaus kvapo deginamąją auką Viešpačiui. ²⁶ Iš avino, kuriuo bus įšventintas Aaronas, paimsi krūtinę ir ją pasiūbuosi Viešpaties akivaizdoje; tai bus tavo dalis. ²⁷ Pašventinsi aukos krūtinę ir petį, kuriuos atskyrei iš avino Aaronui ir jo sūnums. ²⁸ Tai bus Aarono ir jo sūnų amžinoji dalis iš izraelitų, nes tai yra padėkos aukos, kurias Izraelio sūnūs atneša Viešpačiui. ²⁹ Šventą apdarą, kuriuo naudosis Aaronas, paveldės jo sūnūs, kad jame būtų įšventinti ir patepti. ³⁰ Septynias dienas juo vilkės tas jo sūnus, kuris jo vieton bus paskirtas kunigu, kuris eis į Susitikimo palapinę tarnauti šventykloje. ³¹ Įšventinimo avino mėsą išvirsi šventoje vietoje. ³² Aaronas ir jo sūnūs valgys ją ir pintinėje esančią duoną Susitikimo palapinės kieme. ³³ Ir jie valgys tai, kad būtų atliktas sutaikinimas, kad jie būtų pašvęsti ir įšventinti. Niekas kitas negali to valgyti, nes tai šventa. ³⁴ O jei liktų pašvęstos mėsos ar duonos ligi ryto, liekanas sudeginsi; jų valgyti negalima, nes jos šventos. ³⁵ Visa, ką tau įsakiau, padarysi Aaronui ir jo sūnums. Septynias dienas šventinsi juos ³⁶ ir už nuodėmę kasdien aukosi veršį. Paaukojęs sutaikinimo auką, apvalysi aukurą, patepsi jį ir vėl pašventinsi. ³⁷ Septynias dienas aukosi sutaikinimo auką ir šventinsi aukurą. Jis bus labai šventas aukuras. Kiekvienas, prie jo prisilietęs, taps šventas. ³⁸ Štai ką aukosi ant aukuro: kasdien aukosi du metinius avinėlius­ ³⁹ vieną avinėlį rytą, antrą vakare. ⁴⁰ Kartu su vienu avinėliu paimsi dešimtą dalį efos miltų, sumaišysi juos su ketvirtadaliu hino aliejaus ir paimsi ketvirtadalį hino vyno geriamajai aukai. ⁴¹ Kitą gi avinėlį aukosi vakare tuo pačiu būdu, kaip ir rytą, kartu su geriamąja auka, kad būtų malonus aukos kvapas Viešpačiui. ⁴² Tai deginamoji auka Viešpačiui, aukojama amžinai per kartų kartas prie Susitikimo palapinės įėjimo Viešpaties akivaizdoje. Čia Aš susitiksiu su tavimi ir kalbėsiu tau. ⁴³ Ir čia Aš susitiksiu su izraelitais ir pašventinsiu palapinę savo šlove. ⁴⁴ Pašventinsiu Susitikimo palapinę, aukurą ir Aaroną su jo sūnumis, kad jie būtų man kunigais. ⁴⁵ Aš gyvensiu tarp izraelitų ir būsiu jų Dievas. ⁴⁶ Jie žinos, kad Aš­Viešpats, jų Dievas, kuris juos išvedžiau iš Egipto žemės, kad gyvenčiau tarp jų. Aš Viešpats, jų Dievas”.

⁷ apvilko Aaroną drobine jupa, apjuosė juosta, aprengė mėlyna tunika, uždėjo efodą ir sujuosė jį efodo juosta, kad efodas laikytųsi ant jo, ⁸ uždėjo ant efodo krūtinės skydelį, į kurį įdėjo Urimą ir Tumimą. ⁹ Galvą pridengė mitra ir ant jos, ties kakta, pritaisė auksinę plokštelę, šventą vainiką, kaip Viešpats įsakė Mozei. ¹⁰ Po to Mozė ėmė patepimo aliejaus, juo patepė palapinę ir visus jos daiktus. ¹¹ Apšlakstė aukurą aliejumi septynis kartus ir patepė visus jo reikmenis; be to, pašventino ir patepė aliejumi praustuvę ir jos stovą. ¹² Ir užpylė Aaronui ant galvos patepimo aliejaus, kad pateptų ir pašventintų jį. ¹³ Atvedęs jo sūnus, apvilko drobinėmis jupomis, sujuosė juostomis ir uždėjo gobtuvus, kaip Viešpats įsakė Mozei. ¹⁴ Tada atvedė veršį aukai už nuodėmę. Aaronas ir jo sūnūs uždėjo aukai ant galvos rankas. ¹⁵ Mozė papjovė jį, paėmęs jo kraujo, pamirkė pirštą ir patepė aukuro ragus; apvalęs ir pašventinęs aukurą, išpylė likusį kraują jo papėdėje; ¹⁶ vidurių taukus, kepenų tinklelį ir abu inkstus su jų taukais sudegino ant aukuro, ¹⁷ o veršio odą, mėsą ir mėšlus sudegino už stovyklos, kaip Viešpats įsakė Mozei. ¹⁸ Mozė atvedė aviną deginamajai aukai. Aaronas ir jo sūnūs uždėjo jam ant galvos rankas. ¹⁹ Mozė jį papjovė ir, jo krauju apšlakstęs aukurą, ²⁰ sukapojo aviną į gabalus; jo galvą, gabalus, taukus, ²¹ nuplautus vidurius ir kojas sudegino. Taip visas avinas buvo sudegintas, nes tai buvo deginamoji malonaus kvapo auka Viešpačiui, kaip Viešpats įsakė Mozei. ²² Paskui aukojo antrą aviną, įšventinimo aviną. Aaronas ir jo sūnūs uždėjo ant jo galvos rankas, ²³ o Mozė jį papjovė. Jis jo krauju patepė dešinę Aarono ausį, dešinės rankos ir dešinės kojos nykštį. ²⁴ Tada jis liepė prieiti ir Aarono sūnums. Patepęs papjautojo avino krauju kiekvieno jų dešinę ausį, dešinės rankos ir kojos nykščius, likusį kraują šlakstė aplink aukurą. ²⁵ Taukus, uodegą, abu inkstus su taukais ir vidurių taukus, kepenų tinklelį ir dešinį petį atskyrė. ²⁶ Iš neraugintos duonos pintinės, pastatytos Viešpaties akivaizdoje, ėmė neraugintos duonos, aliejumi apšlakstytą paplotį bei ragaišį, padėjo ant taukų ir avino dešiniojo peties ²⁷ ir viską padavė Aaronui ir jo sūnums; jie visa tai, pasiūbavę Viešpaties akivaizdoje, ²⁸ grąžino Mozei, kuris tai sudegino ant deginamųjų aukų aukuro. Tai buvo įšventinimo auka, kad būtų malonus aukos kvapas Viešpačiui. ²⁹ Mozė, pasiūbavęs įšventinimo avino krūtinę Viešpaties akivaizdoje, pasiėmė ją kaip jam Viešpaties skirtą aukos dalį. ³⁰ Mozė, paėmęs patepimo aliejaus ir buvusio ant aukuro kraujo, šlakstė Aarono ir jo sūnų apdarus, taip pašventindamas Aaroną, jo drabužius, jo sūnus ir sūnų drabužius. ³¹ Ir Mozė tarė Aaronui ir jo sūnums: “Virkite mėsą prie Susitikimo palapinės įėjimo ir valgykite ją su duona, kuri yra įšventinimo pintinėje, kaip Viešpats man įsakė. ³² Tai, kas liks nesuvalgyta,­sudeginkite. ³³ Nuo palapinės įėjimo nesitraukite septynias dienas, kol pasibaigs jūsų pašventinimo laikas, nes jūs turite būti šventinami septynias dienas. ³⁴ Tai, kas buvo padaryta šiandien, Viešpats įsakė atlikti jūsų sutaikinimui. ³⁵ Todėl septynias dienas ir septynias naktis pasilikite prie palapinės įėjimo atlikti Viešpaties sargybą, kad nemirtumėte, nes taip man įsakė Viešpats”. ³⁶ Aaronas ir jo sūnūs darė visa, ką Viešpats įsakė Mozei.

⁵ ir kalbėjo Korachui ir su juo esantiems: “Rytoj Viešpats parodys, kas yra šventas ir kas yra Jo. Tiems, kuriuos Jis išsirinko, Jis leis prisiartinti prie Jo. ⁶ Kiekvienas imkite savo smilkytuvą: tu, Korachai, ir visas tavo būrys, ⁷ pasiėmę ugnies, užberkite ant jos smilkalų Viešpaties akivaizdoje. Kurį Jis išsirinks, tas bus šventas. Jūs, Levio sūnūs, keliatės per aukštai!” ⁸ Mozė sakė Korachui: “Klausykite, Levio sūnūs! ⁹ Argi jums dar maža, kad Izraelio Dievas jus išsirinko iš visos tautos ir pašaukė eiti tarnystę Viešpaties palapinėje ir tarnauti tautai? ¹⁰ Jis pašaukė savo tarnystei tave ir tavo brolius levitus, tai kodėl dar reikalaujate kunigystės? ¹¹ Kodėl sukilote tu ir tavo pasekėjai prieš Viešpatį? Kas gi yra Aaronas, kad prieš jį murmate?”

⁴⁰ kaip atminimą Izraelio vaikams, kaip Viešpats jam sakė per Mozę, kad svetimasis, kuris nėra Aarono palikuonis, nesiartintų aukoti smilkalų Viešpačiui ir nežūtų kaip Korachas ir visas jo būrys.

⁴⁷ Ir Aaronas padarė, kaip Mozė įsakė, ir nubėgo į žmonių vidurį, tarp kurių jau buvo prasidėjęs maras. Jis užbėrė smilkalų ir sutaikino tautą. ⁴⁸ Jis stovėjo tarp mirusiųjų ir gyvųjų. Maras liovėsi.

⁵ Kurį iš jų išsirinksiu, to lazda pražys, taip padarysiu galą izraelitų murmėjimui, kuriuo jie prieš judu murma”. ⁶ Mozė pranešė tai izraelitams. Kiekvienos giminės kunigaikštis davė lazdą. Buvo dvylika lazdų, tarp jų ir Aarono lazda. ⁷ Mozė jas padėjo Viešpaties akivaizdoje Liudijimo palapinėje. ⁸ Mozė, įėjęs kitą dieną, rado žaliuojančią Aarono, Levio giminės, lazdą. Pumpurai išsiskleidė žiedais, sužaliavo lapeliais ir subrandino migdolus.

⁵ Vėliau siunčiau Mozę ir Aaroną ir Egiptą varginau nelaimėmis, o jus išvedžiau.

⁶ Samuelis toliau kalbėjo tautai: “Liudytojas yra Viešpats, kuris paskyrė Mozę bei Aaroną ir išvedė jūsų tėvus iš Egipto šalies.

²⁰ Tu vedei savo tautą kaip avis Mozės ir Aarono ranka.

⁴ Aš juk išvedžiau tave iš Egipto šalies, iš jos vergijos išpirkau tave; pasiunčiau Mozę, Aaroną ir Mirjamą išlaisvinti tave.

³⁴ Aš regėte regėjau savo tautos priespaudą Egipte, išgirdau jos dejones ir nužengiau jos išvaduoti. Tad ateik čia, Aš pasiųsiu tave į Egiptą’. ³⁵ Tą Mozę, kurio jie atsižadėjo, sakydami: ‘Kas tave paskyrė valdovu ir teisėju?’, Dievas pasiuntė kaip vadovą ir gelbėtoją ranka angelo, kuris pasirodė jam erškėčių krūme.

¹ Viešpats tarė Mozei: “Aš tave padariau dievu faraonui; tavo brolis Aaronas bus tavo pranašas. ² Tu sakysi visa, ką tau įsakau, o tavo brolis Aaronas kalbės faraonui, kad jis išleistų izraelitus iš savo šalies. ³ Bet Aš užkietinsiu faraono širdį ir padarysiu daug ženklų bei stebuklų Egipto šalyje. ⁴ Tačiau faraonas jūsų neklausys, kad galėčiau uždėti savo ranką ant Egipto ir dideliais teismais išvesti savo pulkus­savo tautą, Izraelio vaikus­iš Egipto žemės. ⁵ Tada egiptiečiai žinos, kad Aš esu Viešpats, kai ištiesiu savo ranką virš Egipto ir išvesiu izraelitus iš jų žemės”. ⁶ Mozė ir Aaronas padarė, kaip Viešpats jiems įsakė. ⁷ Mozė buvo aštuoniasdešimties metų, o Aaronas aštuoniasdešimt trejų metų amžiaus, kai jie kalbėjo faraonui. ⁸ Viešpats tarė Mozei ir Aaronui: ⁹ “Kai faraonas jums sakys: ‘Padarykite stebuklą patvirtinimui’, tai sakyk Aaronui: ‘Imk lazdą ir mesk ją prieš faraoną!’ Tada ji pavirs gyvate”. ¹⁰ Mozė ir Aaronas atėjo pas faraoną ir padarė taip, kaip Viešpats įsakė: Aaronas metė savo lazdą prieš faraoną ir jo tarnus, ir ji pavirto gyvate. ¹¹ Faraonas pasišaukė išminčių ir burtininkų. Ir tie Egipto žyniai savo kerais padarė tą patį:

³⁴ Ar kada nors Dievas yra atėjęs pasiimti tautos, esančios vergijoje, bandymais, ženklais, stebuklais, kova, galinga ranka ir baisiais siaubais, kaip Viešpats, jūsų Dievas, padarė dėl jūsų Egipte, jums visa tai matant savo akimis?

¹⁰ Tu darei ženklų ir stebuklų faraonui, jo tarnams ir visiems jo krašto žmonėms, nes žinojai, kaip jie didžiavosi prieš juos. Taip Tu įsigijai vardą, kaip yra ir iki šios dienos. ¹¹ Tu perskyrei jūrą prieš juos, ir izraelitai perėjo sausuma per jūrą, o jų persekiotojus atidavei gelmėms kaip akmenį šėlstančioms bangoms.

⁴³ kai darė Egipte ženklus ir stebuklus Coano laukuose. ⁴⁴ Jis pavertė krauju upelius ir upes, kad jie negalėtų gerti iš jų. ⁴⁵ Jis siuntė muses, kurios kandžiojo juos, taip pat varles, kurios naikino juos. ⁴⁶ Jis užleido ant jų laukų derliaus žiogus ir skėrius. ⁴⁷ Jis išdaužė ledais vynuogynus ir šilkmedžius sunaikino šalčiu. ⁴⁸ Jų gyvuliai nuo ledų žuvo ir galvijus naikino žaibai. ⁴⁹ Jis siuntė jiems savo rūstybę, įtūžį, pyktį ir visus nelaimių nešėjus. ⁵⁰ Jis padarė kelią savo rūstybei, nesaugojo jų nuo mirties, ant jų užleido marą. ⁵¹ Jis išžudė visus pirmagimius Egipte, pajėgumo pradžią Chamo palapinėse.

²³ Tuomet Izraelis Egiptan atvyko ir Jokūbas viešėjo Chamo krašte.

²⁸ Jis siuntė tamsą ir aptemdė kraštą, ir jie nepasipriešino Jo žodžiui.

⁸ Jis ištiko Egipte žmonių ir gyvulių pirmagimius, ⁹ siuntė ženklų ir stebuklų prieš faraoną ir jo tarnus.

¹¹ Jie atsiminė senas praeities dienas, Jo tarno Mozės laikus, kai Jis vedė savo tautą. Kur yra Tas, kas išvedė iš jūros savo bandą kartu su jų ganytoju? Kur yra Tas, kas davė jam savo šventą Dvasią? ¹² Kas savo galinga dešine vedė Mozę, perskyrė vandenį pirma jų ir įsigijo amžiną vardą?

²⁰ Tu darei ženklų ir stebuklų Egipto šalyje ir darai iki šios dienos Izraelyje ir tarp žmonių, ir įsigijai vardą, kaip yra šiandien. ²¹ Tu išvedei Izraelio tautą iš Egipto šalies su ženklais ir stebuklais, savo galinga ir ištiesta ranka, ir su dideliu siaubu.

²¹ Viešpats tarė Mozei: “Ištiesk savo ranką, kad tamsa apgaubtų visą Egipto šalį, tamsa, kurią galima būtų pajusti”. ²² Mozė ištiesė savo ranką, ir tirščiausia tamsa tris dienas buvo visame Egipto krašte. ²³ Tris dienas žmonės negalėjo matyti vienas kito ir pajudėti iš vietos. Tačiau izraelitų namuose buvo šviesu.

⁷ Iš debesies stulpo kalbėjo Jis; jie laikėsi Jo nuostatų ir potvarkių, kuriuos Jis jiems davė.

⁴ Žmonės, pas kuriuos siunčiu tave, yra įžūlūs ir nepalenkiamos širdies. Tu jiems sakyk: ‘Taip sako Dievas’. ⁵ Ar jie klausys, ar neklausys, nes jie yra maištinga tauta, tačiau žinos, kad pranašas buvo tarp jų. ⁶ Tu, žmogaus sūnau, nebijok jų ir neišsigąsk jų kalbų. Nors tave supa dilgėlės ir erškėčiai, nors gyveni tarp skorpionų, nebijok jų žodžių ir neišsigąsk jų žvilgsnių, nes jie yra maištinga tauta. ⁷ Kalbėk jiems mano žodžius, nepaisydamas, ar jie klausys, ar neklausys jų. ⁸ Tu, žmogaus sūnau, klausyk, ką tau sakau, nebūk maištininkas kaip jie. Tu valgyk, ką tau duosiu”.

² Tamsi, niūri ir debesuota diena. Kaip ryto migla apgaubia kalnų viršūnes, taip galinga ir didelė tauta ateina. Tokios nebuvo iki šiol ir nebebus per kartų kartas.

³¹ Saulė pavirs tamsa ir mėnulis­ krauju, prieš ateinant didingai ir baisiai Viešpaties dienai.

⁴⁴ Buvo apie šeštą valandą, kai visoje šalyje pasidarė tamsu, ir taip buvo iki devintos valandos. ⁴⁵ Saulė užtemo, ir šventyklos uždanga perplyšo pusiau.

⁴ Dievas nepagailėjo nusidėjusių angelų, bet surišo juos tamsos raiščiais giliausiose pragaro gelmėse, kur laiko juos teismui.

¹⁷ Jie yra šaltiniai be vandens, audros genami debesys; jiems skirta juodžiausia tamsybė per amžius.

²⁰ Mozė ir Aaronas taip padarė, kaip Viešpats buvo įsakęs. Jis pakėlė lazdą ir sudavė į upės vandenį, faraonui ir jo tarnams matant. Visas vanduo upėje pavirto krauju. ²¹ Upėje plaukiojančios žuvys išgaišo. Vanduo ėmė taip dvokti, kad egiptiečiai nebegalėjo gerti vandens iš upės. Kraujas buvo visoje Egipto žemėje.

⁴⁴ Jis pavertė krauju upelius ir upes, kad jie negalėtų gerti iš jų.

² Kodėl atėjęs Aš neradau žmogaus? Aš šaukiau ir niekas neatsiliepė. Argi mano ranka sutrumpėjo gelbėti? Argi neturiu jėgos išlaisvinti? Savo sudraudimu išdžiovinu jūrą, upes paverčiu dykuma. Žuvys trokšta ir gaišta, nes nebėra vandens.

⁴ Aš įdėsiu kablį į tavo nasrus, prikabinsiu tavo upių žuvis prie tavo žvynų, ištrauksiu tave iš upės su visomis prikibusiomis žuvimis. ⁵ Ir Aš paliksiu tave ir upių žuvis dykumoje. Tu gulėsi atvirame lauke, nebūsi nei pakeltas, nei palaidotas. Aš tave atiduosiu laukiniams žvėrims ir padangių paukščiams.

³ Antrasis angelas išpylė savo dubenį jūron; ji tapo lyg numirėlio kraujas, ir visi gyviai jūroje išgaišo.

³ Upė knibždės varlėmis. Jos iš upės atrėplios į tavo namus, į tavo miegamąjį ir į tavo lovą, taip pat į tavo tarnų ir tarnaičių namus, į tavo krosnis ir į duonkubilius. ⁴ Per tave, tavo žmones ir visus tavo tarnus rėplios varlės’. ⁵ Sakyk Aaronui: ‘Ištiesk savo ranką su lazda ant upių, perkasų, balų ir padaryk, kad varlės užplūstų Egipto šalį!’ ” ⁶ Aaronas ištiesė ranką ant Egipto vandenų, ir varlės išrėpliojo ir užpildė Egipto kraštą. ⁷ Tą patį padarė žyniai savo kerais ir iššaukė varles Egipto šalyje. ⁸ Faraonas, pasišaukęs Mozę ir Aaroną, tarė: “Melskite Viešpatį, kad Jis pašalintų varles nuo manęs ir mano žmonių; tada išleisiu izraelitus aukoti Viešpačiui”. ⁹ Mozė atsakė faraonui: “Paskirk laiką, kada melsti už tave, tavo tarnus ir tautą, kad varlės būtų pašalintos nuo tavęs, iš tavo namų ir kad jos tik upėje tepasiliktų”. ¹⁰ Jis atsakė: “Rytoj”. Mozė tarė: “Tebūna, kaip sakai, kad žinotum, jog nėra lygaus Viešpačiui, mūsų Dievui! ¹¹ Varlės pasišalins nuo tavęs, iš tavo namų, nuo tavo tarnų ir tarnaičių, jos tik upėje tepasiliks!” ¹² Mozė ir Aaronas, grįžę iš faraono, meldė Viešpatį pašalinti varles, kurias Jis buvo užleidęs faraonui. ¹³ Viešpats padarė, kaip Mozė prašė: varlės išgaišo namuose, kiemuose ir laukuose. ¹⁴ Jie suvertė jas į krūvas. Visa šalis dvokė.

⁴⁵ Jis siuntė muses, kurios kandžiojo juos, taip pat varles, kurios naikino juos.

¹³ Tada pamačiau iš slibino nasrų, iš žvėries snukio ir iš netikrojo pranašo burnos išeinant tris netyrąsias dvasias, tartum varles. ¹⁴ O tai yra demonų dvasios, darančios ženklus; jos išeina pas žemės ir viso pasaulio karalius, kad juos suburtų didžiosios visagalio Dievo dienos kovai.

¹⁶ Tada Viešpats tarė Mozei: “Liepk Aaronui ištiesti lazdą ir suduoti į žemės dulkes, kad jos pavirstų mašalais visoje Egipto šalyje!” ¹⁷ Aaronas ištiesė ranką su lazda ir sudavė į žemę. Tuoj mašalai apniko žmones ir gyvulius. Visos žemės dulkės virto mašalais Egipto krašte. ¹⁸ Žyniai bandė tą patį padaryti savo kerais, bet negalėjo. Mašalai apniko žmones ir gyvulius.

²¹ Jei neišleisi mano tautos, užleisiu musių ant tavęs, tavo tarnų, tavo žmonių ir ant tavo namų taip, kad egiptiečių namai ir visa žemė bus pilna musių. ²² Bet tą dieną Aš atskirsiu Gošeno kraštą, kuriame gyvena mano tauta. Ten nebus musių, kad žinotum, jog Aš esu visos žemės Viešpats. ²³ Taip Aš atskirsiu savo ir tavo tautą. Rytoj įvyks šitas ženklas’ ”. ²⁴ Viešpats taip ir padarė. Dideli musių spiečiai apniko faraono ir jo tarnų namus ir visą Egipto šalį. Musės vargino kraštą.

¹⁸ Tuomet Viešpats sušvilps musėms Egipto upės gale ir bitėms Asirijos krašte

¹⁸ Rytoj apie šitą laiką kris labai smarki kruša, kokios nėra buvę Egipte nuo jo įsikūrimo dienos. ¹⁹ Taigi dabar siųsk žmones surinkti iš lauko gyvulius ir visa, kas tau priklauso. Visi žmonės ir gyvuliai, kurie bus lauke ir nebus parvesti namo, krušai krintant, pražus’ ”. ²⁰ Faraono tarnai, kurie bijojo Viešpaties, sugabeno į namus savo tarnus ir gyvulius. ²¹ O kas nekreipė dėmesio į Viešpaties žodį, paliko savo tarnus ir gyvulius lauke. ²² Viešpats tarė Mozei: “Ištiesk savo ranką, kad kristų kruša visoje Egipto šalyje: ant žmonių, gyvulių ir visos laukų augmenijos”. ²³ Mozė ištiesė lazdą, ir Viešpats pasiuntė perkūniją, krušą ir žaibus. Viešpats siuntė krušą į visą Egipto žemę. ²⁴ Kruša susimaišė su žaibais ir buvo tokia smarki, kokios Egipto šalis nebuvo mačiusi. ²⁵ Kruša išmušė Egipto šalyje visa, kas buvo lauke: žmones, gyvulius, augalus ir medžius. ²⁶ Tik Gošeno krašte, kur gyveno izraelitai, nebuvo krušos. ²⁷ Faraonas, pasišaukęs Mozę ir Aaroną, jiems kalbėjo: “Aš nusidėjau! Viešpats yra teisus, o aš ir mano tauta esame nusikaltę. ²⁸ Melskite Viešpatį, kad liautųsi stipri perkūnija ir kruša! Aš jus išleisiu ir daugiau nebesulaikysiu”.

⁴⁷ Jis išdaužė ledais vynuogynus ir šilkmedžius sunaikino šalčiu. ⁴⁸ Jų gyvuliai nuo ledų žuvo ir galvijus naikino žaibai.

⁷ Sutrimitavo pirmasis angelas. Ir radosi kruša ir ugnis, sumišę su krauju, ir tai buvo numesta žemėn. Ir išdegė trečdalis medžių ir visa žaliuojanti žolė.

¹⁹ Ir atsidarė danguje Dievo šventykla, ir pasirodė Jo šventykloje Jo Sandoros skrynia. Ir radosi žaibai, balsai, griaustiniai, žemės drebėjimas ir didelė kruša.

²¹ Ledo gabalai, talento svorio, krito iš dangaus ant žmonių. Žmonės keikė Dievą dėl ledų negandos, nes siaubinga buvo ši neganda.

⁴⁷ Jis išdaužė ledais vynuogynus ir šilkmedžius sunaikino šalčiu.

⁴ Jiems buvo įsakyta nekenkti žemės žolei, nei jokiam žalumynui, nei jokiam medžiui, o vien tik žmonėms, kurie neturi savo kaktose Dievo antspaudo.

¹² Tada Viešpats tarė Mozei: “Ištiesk savo ranką ant Egipto šalies, kad skėriai apniktų ir nugraužtų visus šalies augalus ir visa, kas dar liko nuo krušos!” ¹³ Mozė ištiesė lazdą. Viešpats leido rytų vėjui pūsti visą dieną ir naktį. Rytmečiui išaušus, rytų vėjas atnešė skėrius. ¹⁴ Skėriai nusileido visoje Egipto šalyje. Jų buvo tiek, kiek niekad nėra buvę ir jų tiek nebus ateityje. ¹⁵ Jie taip užplūdo visą kraštą, kad apdengė visą žemę. Jie nugraužė visus augalus ir medžių vaisius, išlikusius nuo krušos, kad nieko žaliuojančio nebeliko visoje Egipto šalyje.

⁴⁶ Jis užleido ant jų laukų derliaus žiogus ir skėrius.

⁴ Ką paliko vikšrai, nuėdė skėriai; kas paliko nuo skėrių, suėdė vabalai; kas liko nuo vabalų, sunaikino amaras. ⁵ Girtuokliai, pabuskite. Verkite ir dejuokite visi, kurie geriate vyną, nes jo nebebus jums. ⁶ Tauta užpuolė mano kraštą, galinga ir gausi tauta. Jos dantys yra kaip liūto, krūminiai kaip galingo liūto. ⁷ Ji nusiaubė mano vynuogyną, sunaikino figmedžius, nuėdė jų lapus bei nugraužė žievę; jų šakos liko baltos.

²⁵ “Aš atlyginsiu jums už metus, kuriuos sunaikino vikšrai, skėriai, vabalai ir amaras­mano didžioji kariuomenė, kurią siunčiau prieš jus.

³ o iš dūmų pasipylė žemėn skėriai, kuriems buvo duota galia, kaip turi galią žemės skorpionai. ⁴ Jiems buvo įsakyta nekenkti žemės žolei, nei jokiam žalumynui, nei jokiam medžiui, o vien tik žmonėms, kurie neturi savo kaktose Dievo antspaudo. ⁵ Ir jiems buvo leista ne žudyti žmones, bet kankinti penkis mėnesius; jų kankinimas it kankinimas skorpiono, kai jis įgelia žmogų. ⁶ Anomis dienomis žmonės ieškos mirties ir jos neras, trokš numirti, bet mirtis bėgs nuo jų. ⁷ Skėrių išvaizda panaši į žirgų, parengtų kautynėms. Ant jų galvų tartum vainikai, panašūs į auksą, o jų veidai­tartum žmonių veidai; ⁸ jie turėjo plaukus, panašius į moterų plaukus, o jų dantys buvo lyg liūtų dantys. ⁹ Jie turėjo šarvus tarsi geležinius krūtinšarvius, o jų sparnų garsas buvo kaip bildesys daugybės vežimų ir arklių, bėgančių į mūšį. ¹⁰ Jie turi uodegas, panašias į skorpionų, ir geluonis uodegose. Jie turi valdžią kenkti žmonėms per penkis mėnesius.

³ Rubenai, tu esi mano pirmagimis, mano tvirtybė, mano pajėgumo pradžia, pirmas orumu ir galybe.

²³ Aš tau sakau: išleisk mano sūnų, kad jis man tarnautų; jei neišleisi jo, nužudysiu tavo pirmagimį sūnų’ ”.

⁴ Tada Mozė kalbėjo: “Taip sako Viešpats: ‘Apie vidurnaktį Aš pereisiu Egiptą. ⁵ Tada mirs visi pirmagimiai, pradedant faraono, sėdinčio soste, pirmagimiu, ir baigiant pirmagimiu vergės, esančios prie girnų, ir visi gyvulių pirmagimiai.

¹² Tą naktį pereisiu visą Egipto šalį ir išžudysiu visus pirmagimius, žmones ir gyvulius; ir visiems Egipto dievams įvykdysiu teismą. Aš­Viešpats!

²⁹ Vidurnaktį Viešpats išžudė visus pirmagimius Egipto šalyje, pradedant faraono, kuris sėdėjo soste, pirmagimiu, baigiant pirmagimiu kalinio, sėdinčio kalėjime, ir visus gyvulių pirmagimius. ³⁰ Naktį atsikėlė faraonas, jo tarnai ir visi egiptiečiai. Ir kilo didelis verksmas Egipte, nes nebuvo namų, kuriuose nebūtų mirusio.

⁸ Jis ištiko Egipte žmonių ir gyvulių pirmagimius,

¹⁰ Kuris pirmagimius Egipte ištiko, nes Jo gailestingumas amžinas.

²⁸ Tikėjimu jis įsteigė Paschą ir apšlakstymą krauju, kad naikintojas nepaliestų jų pirmagimių.

¹⁴ Tautą, kuriai jie vergaus, Aš teisiu, ir tada jie iš ten išeis su dideliu turtu.

²² Kiekviena moteris paprašys savo kaimynės ir savo įnamės sidabrinių bei auksinių indų ir drabužių; juos uždėsite ant savo sūnų ir dukterų ir taip išsinešite egiptiečių turtus”.

³⁵ Ir izraelitai padarė, kaip Mozė buvo sakęs; jie paprašė iš egiptiečių sidabrinių bei auksinių daiktų ir drabužių. ³⁶ Viešpats palankiai nuteikė izraelitams egiptiečius, kurie patenkino jų prašymą. Taip jie apiplėšė egiptiečius.

⁷ Tada faraono tarnai kalbėjo savo valdovui: “Ar ilgai mes kentėsime? Išleisk tuos žmones, kad jie tarnautų Viešpačiui, savo Dievui! Ar dar nematai, kad Egiptas žūva?”

³³ Egiptiečiai ragino tautą skubiai išeiti iš jų šalies, sakydami: “Mes visi išmirsime!”

¹⁶ Juos apims siaubas ir išgąstis. Dėl Tavo rankos galybės jie sustings kaip akmuo, kol pereis Tavo tauta, Viešpatie, kurią įsigijai.

⁹ ir tarė: “Aš žinau, kad Viešpats jums atidavė šitą šalį. Mus apėmė siaubas dėl jūsų, ir visi krašto gyventojai nusiminė.

²¹ Viešpats ėjo pirma jų dieną debesies stulpe, rodydamas kelią, o naktį ugnies stulpe, šviesdamas jiems, kad jie galėtų keliauti dieną ir naktį. ²² Jis nepatraukė nuo jų debesies stulpo dieną nė ugnies stulpo naktį.

²⁴ Rytui auštant, Viešpats iš ugnies ir debesies stulpo pažvelgė į egiptiečių kariuomenę ir sukėlė sąmyšį jų tarpe.

¹⁵ Tą dieną, kai buvo pastatyta Liudijimo palapinė, ją apdengė debesis, o naktį virš palapinės buvo tarsi ugnies liepsna. ¹⁶ Taip buvo visą laiką: dieną ją dengė debesis, o naktį­tarsi liepsna. ¹⁷ Kai palapinę dengiąs debesis pakildavo, izraelitai iškeliaudavo; toje vietoje, kur debesis nusileisdavo, izraelitai statydavo stovyklą. ¹⁸ Pagal Viešpaties įsakymą jie keliaudavo ir Jam įsakius ištiesdavo palapines. Kol debesis dengė palapinę, jie pasilikdavo toje pačioje vietoje. ¹⁹ Jei debesis virš palapinės pasilikdavo ilgą laiką, izraelitai nekeliaudavo. ²⁰ Kartais debesis virš palapinės likdavo tik kelias dienas. Pagal Viešpaties įsakymą jie ištiesdavo palapines ir pagal Jo įsakymą iškeliaudavo. ²¹ Jei debesis stovėdavo virš palapinės tik vieną naktį ir, dienai brėkštant, pakildavo, jie keliaudavo toliau; jei debesis pakildavo, jie iškeliaudavo ar dieną, ar naktį. ²² O jei dvi dienas ar visą mėnesį, ar metus debesis pasilikdavo ant palapinės, izraelitai pasilikdavo toje pačioje vietoje; kai tik debesis pakildavo, jie keldavosi iš stovyklos.

¹² Debesies stulpu vedei juos dieną ir ugnies stulpu nušvietei naktį jiems kelią, kuriuo jie turėjo eiti.

¹⁹ Tačiau Tu, Dieve, būdamas didžiai gailestingas, jų nepalikai dykumoje; debesies stulpas neatsitraukė nuo jų dieną nė ugnies stulpas naktį, rodydamas jiems kelią, kuriuo jie turėjo eiti.

¹⁴ Jis vedė juos dieną debesimi, o naktį­ugnies šviesa.

⁵ tada Viešpats padarys ant viso Siono kalno ir ant susirinkusių debesį ir dūmus dieną, o naktį skaisčiai liepsnojančią ugnį. Viešpaties šlovė bus apsauga visiems.

¹ Aš nenoriu, kad liktumėte nežinioje, broliai,­visi mūsų tėvai buvo po debesim ir visi perėjo jūrą. ² Ir visi buvo pakrikštyti į Mozę, debesyje ir jūroje;

¹² “Aš girdėjau Izraelio vaikų murmėjimą. Sakyk jiems: ‘Vakare jūs gausite mėsos, o rytą pasisotinsite duona. Ir jūs žinosite, kad Aš esu Viešpats, jūsų Dievas’ ”. ¹³ Vakare atskrido putpelės ir apdengė stovyklą, o rytą aplink stovyklą buvo rasa. ¹⁴ Rasai pranykus, dykumoje pasirodė kažkas, tarsi šerkšnas ant žemės. ¹⁵ Tai pamatę, izraelitai klausė vienas kito: “Kas čia?” Nė vienas nežinojo, kas tai yra. Tada Mozė jiems tarė: “Tai duona, kurią Viešpats jums davė maistui. ¹⁶ Štai ką Viešpats įsakė: ‘Kiekvienas teprisirenka tiek, kiek jis suvalgo; teparsineša po omerą kiekvienam žmogui, atsižvelgdamas į asmenų skaičių savo palapinėje’ ”. ¹⁷ Izraelitai darė, kaip buvo įsakyta, ir prisirinko vieni daugiau, kiti mažiau. ¹⁸ Ir kai jie seikėjo omeru, kas buvo prisirinkęs daug, neturėjo pertekliaus, o kas mažai, tam nestigo. Kiekvienas turėjo tiek, kiek galėjo suvalgyti. ¹⁹ Mozė jiems sakė: “Nė vienas tenepalieka nieko rytojui”. ²⁰ Bet jie nepaklausė Mozės. Kai kurie paliko dalį maisto kitai dienai, tačiau atsirado kirmėlių ir jis pradėjo dvokti. Mozė užsirūstino ant jų. ²¹ Kiekvienas kas rytą rinkdavosi, kiek jis galėjo suvalgyti. O saulei kaitinant, tie grūdeliai laukuose sutirpdavo. ²² Šeštą dieną jie prisirinko dvigubai tiek: po du omerus kiekvienam. Izraelio vyresnieji apie tai pranešė Mozei. ²³ Jis sakė jiems: “Taip Viešpats liepė: ‘Rytoj yra sabatas, šventa poilsio diena, skirta Viešpačiui. Ką norite kepti, iškepkite, ir ką norite virti, išvirkite, o kas lieka, atidėkite į šalį ir palaikykite rytojui’ ”. ²⁴ Jie pasidėjo rytojui, kaip Mozė buvo įsakęs. Ir tai nesugedo ir neatsirado kirmėlių. ²⁵ Po to Mozė tarė: “Valgykite tai! Nes šiandien yra Viešpaties sabatas, nieko laukuose nerasite. ²⁶ Šešias dienas rinksite, o septintoji diena yra sabatas; joje nieko nerasite”. ²⁷ Vis dėlto septintąją dieną kai kurie išėjo rinkti, bet nieko nerado. ²⁸ Viešpats tarė Mozei: “Ar ilgai nesilaikysite mano įstatymų ir įsakymų? ²⁹ Viešpats jums įsakė švęsti sabatą. Todėl šeštąją dieną Jis duoda jums duonos dviem dienom. Kiekvienas pasilikite savo vietoje. Nė vienas neišeikite iš savo namų septintąją dieną”. ³⁰ Taip tauta ilsėjosi septintąją dieną. ³¹ Dievo duotą maistą izraelitai praminė mana. Ji buvo tarsi balti kalendros grūdeliai, o jos skonis kaip papločio su medumi. ³² Mozė paskelbė Viešpaties įsakymą: “Prisipilkite omerą manos, kad būsimos kartos žinotų, kokia duona jus maitinau dykumoje, kai išvedžiau iš Egipto”. ³³ Mozė sakė Aaronui: “Paimk indą, supilk į jį vieną omerą manos ir jį padėk Viešpaties akivaizdoje, kad išliktų būsimoms kartoms”. ³⁴ Kaip Viešpats įsakė Mozei, taip Aaronas padėjo indą palapinės švenčiausioje vietoje. ³⁵ Izraelitai valgė maną keturiasdešimt metų, kol atėjo į gyvenamas žemes. Jie valgė maną, kol atėjo prie Kanaano šalies ribų.

⁴ Kartu keliavo daug svetimšalių, kurie pasidavė geiduliams; su jais drauge verkė ir izraelitai, sakydami: “Kas duos mums mėsos? ⁵ Atsimename žuvis, kurias valgėme Egipte ir jos mums nieko nekainavo; taip pat prisimename agurkus, melionus, porus, svogūnus ir česnakus. ⁶ Dabar mūsų sielos išseko, nes mūsų akys nieko kito nemato­tiktai maną”. ⁷ Mana buvo geltona ir panaši į kalendros sėklas. ⁸ Žmonės vaikščiojo aplinkui ir ją rinkosi, malė girnomis ar susitrindavo grūstuvuose, virė puoduose ir kepė iš jos papločius; jos skonis buvo panašus į ragaišio su aliejumi skonį. ⁹ Nusileidžiant naktį ant stovyklos rasai, krisdavo ir mana.

³¹ Pakilo Viešpaties siųstas vėjas ir atnešė putpelių. Jų tiek prikrito aplinkui stovyklą, kiek galima apeiti per dvi dienas ir dvi uolektys nuo žemės. ³² Žmonės rinko putpeles visą tą dieną ir naktį ir dar kitą dieną, ir kiekvienas prisirinko nemažiau kaip dešimt homerų; jas džiovino aplink stovyklą. ³³ Mėsa tebebuvo jiems tarp dantų, ir jie dar nebuvo jos suvalgę, kai Viešpaties rūstybė užsidegė prieš tautą, ir Jis ištiko juos dideliu maru.

³ Jis pažemino tave alkiu ir davė valgyti maną, kurios nepažinai nei tu, nei tavo tėvai, kad suprastum, jog žmogus gyvas ne vien duona, bet kiekvienu Dievo žodžiu.

¹² Jiems pradėjus valgyti tos žemės derlių, mana liovėsi kritusi. Izraelitai nebeturėjo manos, bet tais metais valgė Kanaano krašto vaisius.

²⁰ Tu davei savo gerąją dvasią ir mokei juos, maitinai mana ir girdei vandeniu.

¹⁸ Jie gundė Dievą savo širdyse, reikalaudami maisto, kurio užsigeidė.

²³ Tačiau Jis debesims įsakė iš aukštybių, dangaus vartus atidarė. ²⁴ Iš dangaus Jis pabėrė maną­maistą jiems valgyti. ²⁵ Žmonės valgė angelų duoną; turėjo pakankamai maisto. ²⁶ Jis padangėje sukėlė rytų ir pietų vėją savo galia ²⁷ ir leido lyti ant jų mėsa kaip dulkėmis ir sparnuotais paukščiais kaip jūros smiltimis. ²⁸ Jie krito į jų stovyklą ties palapinėmis.

³¹ Mūsų tėvai dykumoje valgė maną, kaip parašyta: ‘Jis davė jiems valgyti duonos iš dangaus’ ”. ³² Tuomet Jėzus jiems tarė: “Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: ne Mozė davė jums duonos iš dangaus, bet mano Tėvas duoda jums iš dangaus tikrosios duonos. ³³ Nes Dievo duona yra Tas, kuris nužengia iš dangaus ir duoda pasauliui gyvybę”.

⁴⁸ Aš esu gyvenimo duona. ⁴⁹ Jūsų tėvai dykumoje valgė maną ir mirė. ⁵⁰ O ši duona yra nužengusi iš dangaus, kad, kas ją valgys, nemirtų. ⁵¹ Aš esu gyvoji duona, nužengusi iš dangaus. Kas valgo šitos duonos­gyvens per amžius. Duona, kurią Aš duosiu, yra mano kūnas, kurį Aš atiduosiu už pasaulio gyvybę”. ⁵² Tada žydai ėmė tarp savęs ginčytis ir klausinėti: “Kaip Jis gali duoti mums valgyti savo kūną?!” ⁵³ O Jėzus jiems kalbėjo: “Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jei nevalgysite Žmogaus Sūnaus kūno ir negersite Jo kraujo, neturėsite savyje gyvybės! ⁵⁴ Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas turi amžinąjį gyvenimą, ir Aš jį prikelsiu paskutiniąją dieną. ⁵⁵ Nes mano kūnas tikrai yra valgis, ir mano kraujas tikrai yra gėrimas. ⁵⁶ Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas pasilieka manyje, ir Aš jame. ⁵⁷ Kaip mane siuntė gyvasis Tėvas ir Aš gyvenu per Tėvą, taip ir tas, kuris mane valgo, gyvens per mane. ⁵⁸ Štai duona, nužengusi iš dangaus,­ne taip, kaip jūsų tėvai valgė maną ir mirė. Kas valgo šią duoną­gyvens per amžius”.

⁶ Aš stovėsiu prieš tave ant uolos Horebe. Tu suduosi lazda į uolą, iš jos ištekės vanduo ir žmonės galės atsigerti”. Mozė taip ir padarė Izraelio vyresniųjų akyse.

¹¹ Mozė pakėlė ranką, smogė du kartus lazda į uolą, ir pasipylė apsčiai vandens; atsigėrė žmonės ir jų gyvuliai.

¹⁵ Kai jie badavo, davei jiems duonos iš dangaus, kai troško, leidai vandeniui tekėti iš uolos. Tu pažadėjai jiems, kad jie įeis į žemę, kurią Tu prisiekei jiems atiduoti.

¹⁵ Jis perskėlė dykumos uolą ir pagirdė juos kaip iš gelmių. ¹⁶ Iš uolos veržėsi srovės ir vanduo lyg upės tekėjo.

²⁰ Štai Jis smogė į uolą, iš jos ištekėjo vandenys ir pasipylė upeliai. Bet argi Jis gali duoti duonos ir mėsos savo tautai?”

⁸ Jis pavertė uolą vandeniu, iš akmens šaltiniai ištryško!

²¹ Jie netroško dykumoje, kai Jis juos vedė; Jis perskėlė uolą, ir vanduo išsiveržė.

⁴ ir visi gėrė tą patį dvasinį gėrimą. Jie gėrė iš dvasinės juos lydinčios uolos, o ta uola buvo Kristus.

¹⁴ Viešpats tarė Abromui, kai Lotas nuo jo atsiskyrė: “Pakelk akis ir pažvelk iš vietos, kurioje esi, į šiaurę ir į pietus, į rytus ir į vakarus! ¹⁵ Visą žemę, kurią matai, duosiu tau ir tavo palikuonims visam laikui. ¹⁶ Padarysiu tavo palikuonių tiek daug, kiek dulkių ant žemės. Jei kas galėtų suskaičiuoti žemės dulkes, tai ir tavo palikuonis galėtų suskaičiuoti. ¹⁷ Kelkis, pereik žemę išilgai ir skersai, nes Aš tau ją duosiu!”

¹³ Tada Viešpats tarė Abromui: “Žinok, kad tavo palikuonys bus ateiviai svetimame krašte, jie vergaus ir bus spaudžiami keturis šimtus metų. ¹⁴ Tautą, kuriai jie vergaus, Aš teisiu, ir tada jie iš ten išeis su dideliu turtu.

²⁴ Dievas išgirdo jų vaitojimą ir atsiminė savo sandorą su Abraomu, Izaoku ir Jokūbu.

¹³ Atsimink savo tarnus: Abraomą, Izaoką ir Izraelį, kuriems prisiekei: ‘Padauginsiu jūsų palikuonis kaip dangaus žvaigždes ir visą šitą žemę, apie kurią kalbėjau, duosiu jūsų palikuonims, kad jie paveldėtų ją amžiams’ ”.

⁵ Ne dėl tavo teisumo ir širdies dorumo įeisi jų žemę paveldėti; jie yra išvaromi dėl jų pikto elgesio, kad Viešpats įvykdytų, ką su priesaika pažadėjo tavo tėvams: Abraomui, Izaokui ir Jokūbui.

²⁷ Atsimink savo tarnus Abraomą, Izaoką ir Jokūbą, nežiūrėk šitos tautos užsispyrimo, piktadarysčių ir nuodėmių,

⁸ Jis per amžius atsimena savo sandorą, žodį, kurį Jis įsakė tūkstančiui kartų, ⁹ sandorą, kurią Jis padarė su Abraomu, ir priesaiką, duotą Izaokui. ¹⁰ Jis patvirtino ją Jokūbui įstatymu, Izraeliui­amžina sandora, ¹¹ sakydamas: “Tau duosiu Kanaano šalį, tavo paveldėjimo dalį”,

²⁰ Tu parodysi ištikimybę Jokūbui ir gailestingumą Abraomui, kaip su priesaika pažadėjai mūsų tėvams senomis dienomis.

⁵⁴ Jis padėjo savo tarnui Izraeliui, prisimindamas gailestingumą, ⁵⁵ kaip buvo žadėjęs mūsų protėviams­Abraomui ir jo palikuonims per amžius”.

⁷² tuo parodydamas mūsų protėviams gailestingumą ir atsimindamas savo šventąją sandorą, ⁷³ priesaiką, duotą mūsų tėvui Abraomui, jog leis mums,

¹ Tada Mozė ir izraelitai giedojo Viešpačiui šią giesmę: “Giedosiu Viešpačiui, nes Jis šlovingai nugalėjo! Jis žirgą ir raitelį įmetė į jūrą. ² Mano stiprybė ir giesmė yra Viešpats. Jis tapo mano išgelbėjimu. Jis yra mano Dievas, aš Jį šlovinsiu. Jis mano tėvų Dievas, aš Jį aukštinsiu. ³ Viešpats yra karžygys, Jahvė yra Jo vardas. ⁴ Faraono kovos vežimus ir jo kariuomenę Jis įmetė į jūrą, jo rinktinius karo vadus paskandino Raudonojoje jūroje. ⁵ Gelmės apdengė juos, jie nugrimzdo į dugną kaip akmuo. ⁶ Tavo dešinė, Viešpatie, pasirodė šlovinga savo jėga! Tavo dešinė, Viešpatie, sutriuškino priešą. ⁷ Savo šlovės didybe Tu parbloškei tuos, kurie kėlėsi prieš Tave. Tu siuntei savo rūstybę, kuri suėdė juos kaip ražienas. ⁸ Tau papūtus, sujudo vandenys, sustojo kaip siena ir gelmės sustingo jūros širdyje. ⁹ Priešas tarė: ‘Vysiuos, sugausiu, pasidalinsiu grobį, pasitenkins mano aistra! Ištrauksiu kardą­juos sunaikins mano ranka!’ ¹⁰ Tu papūtei savo vėju, ir jūra uždengė juos, kaip švinas jie nuskendo galinguose vandenyse! ¹¹ Viešpatie, kas yra Tau lygus tarp dievų? Kas yra toks šlovingas šventumu, didingas gyriumi ir savo stebuklais? ¹² Tu ištiesei savo dešinę­juos prarijo žemė. ¹³ Tu, būdamas gailestingas, vedei tautą, kurią atpirkai. Savo galia vedei ją į savo šventąją buveinę. ¹⁴ Išgirs tautos ir sudrebės, baimė apims filistinus. ¹⁵ Nusigąs ir Edomo kunigaikščiai. Moabo galinguosius apims drebulys. Neteks jėgų visi Kanaano gyventojai. ¹⁶ Juos apims siaubas ir išgąstis. Dėl Tavo rankos galybės jie sustings kaip akmuo, kol pereis Tavo tauta, Viešpatie, kurią įsigijai. ¹⁷ Tu įvesi juos ir pasodinsi savo paveldėjimo kalne, į vietą, kurią Tu, Viešpatie, pasirinkai, kad gyventum, į šventyklą, kurią padarė Tavo rankos. ¹⁸ Viešpats karaliaus per amžius!” ¹⁹ Faraono žirgams, kovos vežimams ir raiteliams įėjus į jūrą, Viešpats užliejo juos vandenimis, o izraelitai perėjo sausu jūros dugnu. ²⁰ Tada pranašė Mirjama, Aarono sesuo, paėmė būgną, ir visos moterys, eidamos paskui ją su būgnais, šoko. ²¹ Mirjama pritardama giedojo: “Giedokite Viešpačiui, nes Jis šlovingai nugalėjo. Žirgą ir raitelį Jis įmetė į jūrą”.

³⁷ Jis mylėjo tavo tėvus, todėl išsirinko jų palikuonis ir išvedė iš Egipto savo didžia galia, ³⁸ kad išvytų už tave didesnes ir galingesnes tautas, ir tave įvestų paveldėti jų žemę.

⁵² Jis išvedė savo tautą kaip avis, kaip kaimenę dykuma vedė. ⁵³ Jis vedė juos saugiai, jie nieko nebijojo, jų priešus apdengė jūra.

⁸ Bet Jis dėl savo vardo išgelbėjo juos, kad parodytų savo galybę. ⁹ Jis sudraudė Raudonąją jūrą, ir ta išdžiūvo. Jis vedė juos per gelmes kaip per dykumą. ¹⁰ Iš vergijos Jis išgelbėjo juos, išpirko juos iš priešo rankos. ¹¹ Vandenys užliejo priešus, nė vieno jų neliko. ¹² Tada jie tikėjo Jo žodžiais, giedojo jam gyrių.

¹⁰ Viešpaties išlaisvintieji sugrįš ir eis į Sioną giedodami; amžina linksmybė vainikuos jų galvas. Jie džiaugsis ir linksminsis, vaitojimo ir dūsavimo nebebus.

¹⁰ Ar ne Tu išdžiovinai jūrą ir jos gelmėse padarei kelią pereiti išpirktiesiems? ¹¹ Viešpaties išpirktieji sugrįš, ateis į Sioną džiūgaudami, amžinas džiaugsmas lydės juos. Džiaugsmas ir linksmybė sugrįš, o skausmai ir vaitojimai išnyks.

¹² Jūs išeisite linksmi, ir ramybė lydės jus. Kalnai ir kalvos džiūgaus jūsų akivaizdoje ir laukų medžiai plos rankomis.

¹¹ Jie atsiminė senas praeities dienas, Jo tarno Mozės laikus, kai Jis vedė savo tautą. Kur yra Tas, kas išvedė iš jūros savo bandą kartu su jų ganytoju? Kur yra Tas, kas davė jam savo šventą Dvasią? ¹² Kas savo galinga dešine vedė Mozę, perskyrė vandenį pirma jų ir įsigijo amžiną vardą? ¹³ Kas vedė juos per gelmes lyg žirgą dykumoje, kad jie nesukluptų? ¹⁴ Kaip kaimenė eina į slėnį, taip Viešpaties Dvasia davė jiems poilsį. Taip Tu vedei savo tautą ir įsigijai šlovingą vardą.

¹¹ Viešpats atpirko Izraelį, išgelbėjo jį iš stiprių rankų. ¹² Jie ateis džiūgaudami į Siono kalną, susirinks prie Viešpaties gėrybių: javų, vyno, aliejaus, avių ir galvijų jauniklių. Jie bus kaip drėkinamas sodas ir nebepatirs skausmo.

³⁶ Jis išvedė juos, darydamas stebuklus ir ženklus Egipto žemėje, prie Raudonosios jūros ir per keturiasdešimt metų dykumoje.

¹⁰ Kai Viešpats, tavo Dievas, įves tave į žemę, kurią pažadėjo tavo tėvams, Abraomui, Izaokui ir Jokūbui, tu gausi didelius ir gerus miestus, kurių nestatei, ¹¹ namus pilnus visokių gėrybių, kurių nekaupei, šulinius, kurių nekasei, vynuogynus ir alyvmedžių sodus, kurių nesodinai. Kai tu valgysi ir pasisotinsi,

¹¹ Kitą dieną po Paschos jie valgė tos žemės derliaus neraugintą duoną ir paskrudintus grūdus.

²³ Taip Jozuė užėmė visą šalį, kaip Viešpats įsakė Mozei. Jis atidavė ją paveldėti Izraeliui, paskirstydamas giminėmis. Kraštas ilsėjosi nuo karų.

⁷ Padalyk kraštą devynioms giminėms ir pusei Manaso giminės”. ⁸ Kita pusė Manaso giminės, kartu su Rubeno ir Gado giminėmis jau gavo paveldėjimą, kurį jiems davė Viešpaties tarnas Mozė Jordano rytinėje pusėje: ⁹ nuo Aroero, esančio Arnono upės pakrantėje, miestą upės viduryje, visą Medebos lygumą iki Dibono, ¹⁰ visus miestus amoritų karaliaus Sihono, kuris karaliavo Hešbone, iki amonitų sienos, ¹¹ Gileadą, gešūriečių ir maakų kraštą, visą Hermono kalnyną, Bašaną iki Salchos, ¹² visą Ogo, kuris karaliavo Aštarote ir Edrėjyje, karalystę Bašane. Jis buvo iš milžinų palikuonių, kuriuos Mozė nugalėjo ir išvarė. ¹³ Tačiau Izraelio vaikai neišvarė gešūriečių ir maakų, kurie liko gyventi tarp Izraelio iki šios dienos. ¹⁴ Tik Levio giminei Mozė nedavė dalies paveldėjimui, nes jų dalis yra Viešpats, Izraelio Dievas, kaip Jis sakė. ¹⁵ Mozė padalino žemes Rubeno giminei pagal jų šeimas. ¹⁶ Jiems teko sritis nuo Aroero miesto, esančio ant Arnono upės kranto, miestas upės viduryje, visa lyguma iki Medebos, ¹⁷ Hešbonas ir visi lygumos miestai: Dibonas, Bamot Baalas, Bet Baal Meonas, ¹⁸ Jahacas, Kedemotas, Mefaatas, ¹⁹ Kirjataimas, Sibma, Ceret Šaharas lygumos kalne, ²⁰ Bet Peoras, Pisgos šlaitai ir Bet Ješimotas. ²¹ Tai karalystė amoritų karaliaus Sihono, kuris karaliavo Hešbone. Mozė užkariavo tuos miestus ir nužudė midjaniečių vadus: Evį, Rekemą, Cūrą, Hūrą ir Rebą, Sihono kunigaikščius, gyvenusius krašte; ²² ir žynį Balaamą, Beoro sūnų, izraelitai nužudė kardu. ²³ Rubenitų siena buvo Jordanas su jam priklausančia pakrančių sritimi. Tai buvo rubenitų paveldėjimas. ²⁴ Mozė davė Gado giminei paveldėjimą pagal jų šeimas. ²⁵ Jos gavo Jazerą ir visus Gileado miestus, pusę amoritų šalies iki Aroero, į rytus nuo Rabos, ²⁶ nuo Hešbono iki Ramat Micpės ir Betonimo, nuo Machanaimo iki Lo Debaro, ²⁷ o slėnyje Bet Haramą, Bet Nimrą, Sukotą ir Cafoną, Hešbono karaliaus Sihono karalystės likusią dalį. Siena buvo Jordanas iki Kinereto ežero rytinėje Jordano pusėje. ²⁸ Tie miestai ir kaimai buvo duoti atskiroms Gado šeimoms paveldėti. ²⁹ Mozė davė paveldėjimą pusei Manaso giminės; jis teko atskiroms Manaso giminės šeimoms. ³⁰ Jų sritis tęsėsi nuo Machanaimo, apėmė visą Bašaną, karaliaus Ogo karalystę ir visus Jayro miestus ir kaimus, esančius Bašane. Iš viso šešiasdešimt miestų. ³¹ Pusė Gileado bei Ogo karalystės miestai Bašane Aštarotas ir Edrėjas teko Manaso sūnaus Machyro vaikams. ³² Šitas žemes Mozė padalino paveldėjimui Moabo lygumoje, rytinėje Jordano pusėje, ties Jerichu. ³³ Levio giminei Mozė nedavė jokio paveldėjimo: Viešpats, Izraelio Dievas, yra jų paveldėjimas, kaip Jis jiems pasakė.

⁴³ Viešpats atidavė Izraeliui visą šalį, kurią Jis su priesaika pažadėjo duoti jų tėvams. Jie užėmė ją ir gyveno joje.

⁴ Aš paskirsčiau jūsų giminių nuosavybėn šitas likusias tautas ir visas tautas, kurias sunaikinau į vakarus nuo Jordano iki Didžiosios jūros.

⁸ Vėliau atvedžiau jus į šalį amoritų, kurie gyveno Jordano rytuose. Jie kariavo su jumis, bet Aš atidaviau juos į jūsų rankas; jūs užėmėte jų šalį, o Aš juos išnaikinau jūsų akyse.

¹³ Aš daviau jums žemę, kurios jūs nebuvote arę, ir miestus, kurių nestatėte. Jus maitino vynuogynai ir alyvmedžiai, kurių nesodinote’.

²² Karalystes ir tautas Tu atidavei jiems ir paskirstei jas dalimis. Jie užėmė Hešbono karaliaus Sihono kraštą ir Bašano karaliaus Ogo žemę. ²³ Jų vaikus padauginai kaip dangaus žvaigždes ir jiems davei kraštą, kurį pažadėjai jų tėvams. ²⁴ Jų vaikai įėjo ir užėmė tą žemę. Tu pajungei jiems krašto gyventojus, kanaaniečius, ir atidavei juos į jų rankas su jų karaliais ir krašto žmonėmis, kad jie pasielgtų su jais, kaip jiems patinka. ²⁵ Jie paėmė sutvirtintus miestus, derlingą žemę, pasisavino jų namus, pilnus gėrybių, ir iškastus šulinius, vynuogynus, alyvmedžių sodus ir vaismedžių daugybę. Jie valgė, pasisotino ir pralobo. Jie džiaugėsi Tavo didžiu gerumu.

² Pagonis išvarei, o juos įsodinai; išnaikinai tautas, o juos išaukštinai. ³ Ne savo kardu jie laimėjo kraštą, ne jų ranka išgelbėjo juos, bet Tavo dešinė, Tavo ranka ir Tavo veido šviesa, nes Tu juos mylėjai!

⁸ Tu atnešei vynmedį iš Egipto, išvarei pagonis ir jį čia įsodinai.

¹⁰ Sunaikino daugybę pagonių tautų ir jų galingų karalių: ¹¹ Sihoną, amoritų karalių, ir Ogą, Bašano karalių, ir visas karalystes Kanaane. ¹² Atidavė jų žemę Izraeliui, savo tautai, paveldėti.

²¹ Ir jų žemę Izraeliui paveldėti davė, nes Jo gailestingumas amžinas. ²² Savajam tarnui Izraeliui valdyti leido, nes Jo gailestingumas amžinas.

¹ “Klausyk, Izraeli, įstatymų ir paliepimų, kurių jus mokau, kad juos vykdydami gyventumėte ir užėmę paveldėtumėte žemę, kurią Viešpats, jūsų Dievas, jums duoda.

⁴⁰ Laikykis Jo įsakymų ir paliepimų, kuriuos tau skelbiu šiandien, kad tau ir tavo vaikams gerai sektųsi ir ilgai gyventum žemėje, kurią Viešpats, tavo Dievas, tau duoda visiems amžiams”.

³³ Vaikščiokite keliais, kuriuos Viešpats, jūsų Dievas, jums nurodė, kad būtumėte gyvi, kad jums gerai sektųsi ir ilgai gyventumėte žemėje, kurią paveldėsite”.

²¹ jam atsakyk: ‘Buvome Egipte faraono vergai; Viešpats mus išvedė iš Egipto galinga ranka. ²² Jis darė Egipte mūsų akyse didelius ir baisius ženklus bei stebuklus prieš faraoną ir visus jo namus. ²³ Jis mus iš ten išvedė, kad nuvestų į kraštą, kurį pažadėjo mūsų tėvams. ²⁴ Viešpats mums įsakė vykdyti šituos įstatymus ir bijoti Viešpaties, mūsų Dievo, kad mums visuomet gerai sektųsi ir kad Jis saugotų mūsų gyvybę, kaip tai yra šiandien. ²⁵ Tai bus mūsų teisumas, jei laikysime ir vykdysime visus šiuos įsakymus Viešpaties, savo Dievo, akivaizdoje, kaip Jis mums įsakė’ ”.

¹ Girkite Viešpatį! Girkite Dievą Jo šventykloje! Girkite Jį dangaus tvirtumoje!

²⁴ Aš išvesiu jus iš tautų, surinksiu iš visų kraštų ir parvesiu jus į jūsų kraštą. ²⁵ Aš apšlakstysiu jus švariu vandeniu, ir jūs tapsite švarūs. Nuo jūsų netyrumo ir nuo jūsų stabų apvalysiu jus. ²⁶ Aš duosiu jums naują širdį ir įdėsiu jums naują dvasią. Aš išimsiu akmeninę širdį iš jūsų kūno ir duosiu kūno širdį. ²⁷ Aš įdėsiu į jus savo dvasią ir padarysiu, kad vaikščiotumėte pagal mano nuostatus ir vykdytumėte mano sprendimus. ²⁸ Jūs gyvensite krašte, kurį daviau jūsų tėvams, ir būsite mano tauta, o Aš būsiu jūsų Dievas.

⁸ Nes jūs esate išgelbėti malone per tikėjimą, ir tai ne iš jūsų­tai Dievo dovana, ⁹ ir ne dėl darbų, kad kas nors nesigirtų. ¹⁰ Mes esame Jo kūrinys, sukurti Kristuje Jėzuje geriems darbams, kuriuos Dievas iš anksto paskyrė mums atlikti.

¹⁴ Jis atidavė save už mus, kad išpirktų mus iš visų nedorybių ir nuskaistintų sau ypatingą tautą, uolią geriems darbams.

³ Ir dar kartą jie skelbė: “Aleliuja! Jos dūmai rūks per amžių amžius!” ⁴ Dvidešimt keturi vyresnieji ir keturios būtybės parpuolė ir pagarbino Dievą, sėdintį soste, sakydami: “Amen! Aleliuja!”