Bible verses about "womanizer" | Lithuanian

⁸ Pagaliau, broliai, mąstykite apie tai, kas tikra, garbinga, teisinga, tyra, mylima, giriama,­apie visa, kas dora ir šlovinga.

¹ Taigi būkite Dievo sekėjai, kaip mylimi vaikai, ² ir gyvenkite mylėdami, kaip ir Kristus pamilo mus ir atidavė už mus save kaip atnašą ir kvapią auką Dievui. ³ Todėl ištvirkavimas, visoks netyrumas ar godumas tenebūna net minimi pas jus, kaip pridera šventiesiems; ⁴ taip pat nešvankumas, kvaila šneka ar juokų krėtimas jums netinka, verčiau tebūna dėkojimas. ⁵ Nes jūs žinote, kad joks ištvirkėlis, netyras ar gobšas, kuris yra stabmeldys, nepaveldės Kristaus ir Dievo karalystės. ⁶ Tegul niekas neapgauna jūsų tuščiais plepalais; už tokius dalykus Dievo rūstybė ištinka neklusnumo vaikus. ⁷ Todėl nebūkite jų bendrai! ⁸ Juk kadaise buvote tamsa, o dabar esate šviesa Viešpatyje. Elkitės kaip šviesos vaikai,­ ⁹ nes Dvasios vaisius reiškiasi visokeriopu gerumu, teisumu ir tiesa,­ ¹⁰ ištirdami, kas patinka Viešpačiui. ¹¹ Ir neprisidėkite prie nevaisingų tamsos darbų, o verčiau atskleiskite juos. ¹² Nes ką jie slapčia daro, gėda net sakyti. ¹³ Bet viskas, kas atskleidžiama, tampa šviesos apšviesta, o kas tik apšviesta, yra šviesa. ¹⁴ Todėl sakoma: “Pabusk, kuris miegi, kelkis iš numirusių, ir apšvies tave Kristus”. ¹⁵ Todėl rūpestingai žiūrėkite, kaip elgiatės: kad nebūtumėte kaip kvailiai, bet kaip išmintingi, ¹⁶ branginantys laiką, nes dienos yra piktos. ¹⁷ Nebūkite tad neprotingi, bet supraskite, kokia yra Viešpaties valia. ¹⁸ Ir nepasigerkite vynu, kuriame pasileidimas, bet būkite pilni Dvasios, ¹⁹ kalbėdami vieni kitiems psalmėmis, himnais bei dvasinėmis giesmėmis, giedodami ir šlovindami savo širdyse Viešpatį, ²⁰ visada ir už viską dėkodami Dievui Tėvui mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu, ²¹ paklusdami vieni kitiems Dievo baimėje. ²² Jūs, žmonos, būkite klusnios savo vyrams lyg Viešpačiui, ²³ nes vyras yra žmonos galva, kaip ir Kristus yra galva bažnyčios,­Jis kūno gelbėtojas. ²⁴ Todėl kaip bažnyčia paklūsta Kristui, taip ir žmonos visame kame teklauso savo vyrų. ²⁵ Jūs, vyrai, mylėkite savo žmonas, kaip ir Kristus pamilo bažnyčią ir atidavė už ją save, ²⁶ kad ją pašventintų, apvalydamas vandens nuplovimu ir žodžiu, ²⁷ kad pristatytų sau šlovingą bažnyčią, neturinčią dėmės nei raukšlės, nei nieko tokio, bet šventą ir nesuteptą. ²⁸ Taip ir vyrai turi mylėti savo žmonas kaip savo kūnus. Kas myli savo žmoną, myli save patį. ²⁹ Juk niekas niekada nėra nekentęs savo kūno, bet jį maitina ir globoja kaip ir Kristus bažnyčią. ³⁰ Mes gi esame Jo kūno nariai, iš Jo kūno ir kaulų. ³¹ “Todėl žmogus paliks tėvą bei motiną ir susijungs su savo žmona, ir du taps vienu kūnu”. ³² Tai didelė paslaptis,­aš tai sakau, žvelgdamas į Kristų ir bažnyčią. ³³ Taigi kiekvienas iš jūsų tegul myli savo žmoną taip, kaip save patį, o žmona tegerbia savo vyrą.

⁹ Ar nežinote, kad neteisieji nepaveldės Dievo karalystės? Neapsigaukite! Nei ištvirkėliai, nei stabmeldžiai, nei svetimautojai, nei homoseksualistai, ¹⁰ nei vagys, nei gobšai, nei girtuokliai, nei keikūnai, nei plėšikai nepaveldės Dievo karalystės. ¹¹ Kai kurie iš jūsų buvote tokie, bet dabar esate nuplauti, pašventinti, išteisinti Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu ir mūsų Dievo Dvasia.

²⁸ O Aš jums sakau: kiekvienas, kuris geidulingai žiūri į moterį, jau svetimauja savo širdyje. ²⁹ Jeigu tavo dešinioji akis skatina tave nusidėti, išlupk ją ir mesk šalin. Geriau tau netekti vieno nario, negu kad visas kūnas būtų įmestas į pragarą. ³⁰ Ir jeigu tavo dešinioji ranka skatina tave nusidėti, nukirsk ją ir mesk šalin. Geriau tau netekti vieno nario, negu kad visas kūnas būtų įmestas į pragarą”. ³¹ “Taip pat buvo pasakyta: ‘Kas atleidžia savo žmoną, teišduoda jai skyrybų raštą’. ³² O Aš jums sakau: kiekvienas, kuris atleidžia savo žmoną,­jei ne ištvirkavimo atveju,­skatina ją svetimauti; ir jeigu kas atleistąją veda­svetimauja”. ³³ “Taip pat girdėjote, jog protėviams buvo pasakyta: ‘Neprisiek melagingai, bet ištesėk Viešpačiui savo priesaikas’. ³⁴ O Aš jums sakau: iš viso neprisiekinėkite nei dangumi, nes jis­ Dievo sostas, ³⁵ nei žeme, nes ji­Jo pakojis, nei Jeruzale, nes ji­didžiojo Karaliaus miestas. ³⁶ Neprisiek nei savo galva, nes negali nė vieno plauko padaryti balto ar juodo. ³⁷ Verčiau jūs sakykite: ‘Taip’, jei taip, ‘Ne’, jei ne, o kas viršaus, tai iš pikto”. ³⁸ “Jūs girdėjote, jog buvo pasakyta: ‘Akis už akį’ ir ‘dantis už dantį’. ³⁹ O Aš jums sakau: nesipriešinkite piktam, bet, jei kas tave muštų per dešinį skruostą, atsuk jam ir kitą. ⁴⁰ Jei kas nori su tavimi bylinėtis ir paimti tavo tuniką, atiduok jam ir apsiaustą. ⁴¹ Jei kas verstų tave nueiti mylią, nueik su juo dvi. ⁴² Prašančiam duok ir nuo norinčio iš tavęs pasiskolinti nenusigręžk. ⁴³ Jūs girdėjote, jog buvo pasakyta: ‘Mylėk savo artimą’ ir nekęsk savo priešo. ⁴⁴ O Aš jums sakau: mylėkite savo priešus, laiminkite jus keikiančius, darykite gera tiems, kurie nekenčia jūsų, ir melskitės už savo skriaudėjus ir persekiotojus, ⁴⁵ kad būtumėte vaikai savo Tėvo, kuris danguje; Jis juk leidžia savo saulei tekėti blogiesiems ir geriesiems, siunčia lietų ant teisiųjų ir neteisiųjų. ⁴⁶ Jei mylite tuos, kurie jus myli, kokį gi atlygį turite? Argi taip nesielgia ir muitininkai? ⁴⁷ Ir jeigu sveikinate tik savo brolius, kuo gi viršijate kitus? Argi to nedaro ir muitininkai? ⁴⁸ Taigi būkite tobuli, kaip ir jūsų Tėvas, kuris danguje, yra tobulas”.

¹ “Žiūrėkite, jog nedarytumėte savo gailestingumo darbų žmonių akyse, kad būtumėte jų matomi, kitaip negausite atlygio iš savo Tėvo, kuris danguje. ² Todėl, duodamas išmaldą, netrimituok sinagogose ir gatvėse, kaip daro veidmainiai, kad būtų žmonių giriami. Iš tiesų sakau jums: jie jau atsiėmė savo atlygį. ³ Kai aukoji, tenežino tavo kairė, ką daro dešinė, ⁴ kad tavo gailestingumo auka būtų slaptoje, o tavo Tėvas, regintis slaptoje, tau atlygins viešai”. ⁵ “Kai meldžiatės, nebūkite kaip veidmainiai, kurie mėgsta melstis, stovėdami sinagogose ir gatvių kampuose, kad būtų žmonių matomi. Iš tiesų sakau jums: jie jau atsiėmė savo atlygį. ⁶ Kai meldiesi, eik į savo kambarėlį ir, užsirakinęs duris, melskis savo Tėvui, kuris yra slaptoje, o tavo Tėvas, regintis slaptoje, tau atlygins viešai. ⁷ Melsdamiesi nedaugiažodžiaukite kaip pagonys: jie mano būsią išklausyti dėl žodžių gausumo. ⁸ Nebūkite panašūs į juos, nes jūsų Tėvas žino, ko jums reikia, dar prieš jums prašant Jo. ⁹ Todėl melskitės taip: ‘Tėve mūsų, kuris esi danguje, teesie šventas Tavo vardas, ¹⁰ teateinie Tavo karalystė, tebūnie Tavo valia kaip danguje, taip ir žemėje. ¹¹ Kasdienės mūsų duonos duok mums šiandien ¹² ir atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams. ¹³ Ir nevesk mūsų į pagundymą, bet gelbėk mus nuo pikto; nes Tavo yra karalystė, jėga ir šlovė per amžius. Amen’. ¹⁴ Jeigu jūs atleisite žmonėms jų nusižengimus, tai ir jūsų dangiškasis Tėvas atleis jums, ¹⁵ o jeigu jūs neatleisite žmonėms jų nusižengimų, tai ir jūsų Tėvas neatleis jūsų nusižengimų”. ¹⁶ “Kai pasninkaujate, nebūkite paniurę kaip veidmainiai: jie perkreipia veidus, kad žmonės matytų juos pasninkaujant. Iš tiesų sakau jums: jie jau atsiėmė savo atlygį. ¹⁷ O tu, kai pasninkauji, pasitepk galvą ir nusiprausk veidą, ¹⁸ kad ne žmonėms rodytumeis pasninkaująs, bet savo Tėvui, kuris yra slaptoje. Ir tavo Tėvas, regintis slaptoje, tau atlygins viešai”. ¹⁹ “Nekraukite sau turtų žemėje, kur kandys ir rūdys ėda, kur vagys įsilaužia ir vagia. ²⁰ Bet kraukite sau turtus danguje, kur nei kandys, nei rūdys neėda, kur vagys neįsilaužia ir nevagia, ²¹ nes kur tavo turtas, ten ir tavo širdis”. ²² “Kūno žiburys yra akis. Todėl, jei tavo akis sveika, visas tavo kūnas bus šviesus. ²³ O jei tavo akis pikta, visas tavo kūnas bus tamsus. Taigi, jei tavyje esanti šviesa yra tamsa, tai kokia baisi toji tamsa!” ²⁴ “Niekas negali tarnauti dviems šeimininkams: arba jis vieno nekęs, o kitą mylės, arba vienam bus atsidavęs, o kitą nieku vers. Negalite tarnauti Dievui ir Mamonai”. ²⁵ “Todėl sakau jums: nesirūpinkite savo gyvybe, ką valgysite ar ką gersite, nei savo kūnu, kuo vilkėsite. Argi gyvybė ne daugiau už maistą ir kūnas už drabužį? ²⁶ Pažvelkite į padangių paukščius: nei jie sėja, nei pjauna, nei į kluonus krauna, o jūsų dangiškasis Tėvas juos maitina. Argi jūs ne daug vertesni už juos? ²⁷ O kas iš jūsų gali savo rūpesčiu bent per sprindį pridėti sau ūgio? ²⁸ Ir kam gi rūpinatės drabužiu? Žiūrėkite, kaip auga lauko lelijos. Jos nesidarbuoja ir neverpia, ²⁹ bet sakau jums: nė Saliamonas visoje savo šlovėje nebuvo taip pasipuošęs, kaip kiekviena iš jų. ³⁰ Jeigu Dievas taip aprengia laukų žolę, kuri šiandien žaliuoja, o rytoj metama į krosnį, tai argi Jis dar labiau nepasirūpins jumis, mažatikiai? ³¹ Todėl nesirūpinkite ir neklausinėkite: ‘Ką valgysime?’, arba: ‘Ką gersime?’, arba: ‘Kuo vilkėsime?’ ³² Visų tų dalykų ieško pagonys. Jūsų dangiškasis Tėvas juk žino, kad viso to jums reikia. ³³ Pirmiausia ieškokite Dievo karalystės ir Jo teisumo, o visa tai bus jums pridėta. ³⁴ Taigi nesirūpinkite rytdiena, nes rytojus pats pasirūpins savimi. Kiekvienai dienai užtenka savo vargo”.

¹ “Neteiskite, kad nebūtumėte teisiami. ² Kokiu teismu teisiate, tokiu ir patys būsite teisiami, ir kokiu saiku seikite, tokiu ir jums bus atseikėta. ³ Kodėl matai krislą savo brolio akyje, o nepastebi rąsto savojoje? ⁴ Arba kaip gali sakyti broliui: ‘Leisk, išimsiu krislą iš tavo akies’, kai tavo akyje rąstas?! ⁵ Veidmainy, pirmiau išritink rąstą iš savo akies, o paskui pažiūrėsi, kaip išimti krislelį iš savo brolio akies”. ⁶ “Neduokite to, kas šventa, šunims ir nebarstykite savo perlų kiaulėms, kad kartais kojomis jų nesutryptų ir atsigręžusios jūsų pačių nesudraskytų”. ⁷ “Prašykite, ir jums bus duota, ieškokite, ir rasite, belskite, ir bus jums atidaryta. ⁸ Kiekvienas, kas prašo, gauna, kas ieško, randa, ir beldžiančiam atidaroma. ⁹ Argi atsiras iš jūsų žmogus, kuris savo vaikui, prašančiam duonos, duotų akmenį?! ¹⁰ Arba jeigu jis prašytų žuvies, nejaugi duotų jam gyvatę? ¹¹ Jei tad jūs, būdami blogi, mokate savo vaikams duoti gerų dalykų, tai juo labiau jūsų Tėvas, kuris yra danguje, duos gera tiems, kurie Jį prašo. ¹² Tad visa, ko norite, kad jums darytų žmonės, ir jūs patys jiems darykite; nes tai Įstatymas ir Pranašai”. ¹³ “Įeikite pro ankštus vartus, nes erdvūs vartai ir platus kelias veda į pražūtį, ir daug yra juo įeinančių. ¹⁴ O ankšti vartai ir siauras kelias veda į gyvenimą, ir tik nedaugelis jį randa”. ¹⁵ “Saugokitės netikrų pranašų, kurie ateina pas jus avių kailyje, o viduje yra plėšrūs vilkai. ¹⁶ Jūs pažinsite juos iš vaisių. Argi kas gali priskinti vynuogių nuo erškėčių ar figų nuo usnių?! ¹⁷ Juk kiekvienas geras medis duoda gerus vaisius, o blogas medis­blogus. ¹⁸ Geras medis negali duoti blogų vaisių, o blogas­gerų. ¹⁹ Kiekvienas medis, kuris neduoda gerų vaisių, nukertamas ir įmetamas į ugnį. ²⁰ Taigi jūs pažinsite juos iš vaisių”. ²¹ “Ne kiekvienas, kuris man sako: ‘Viešpatie, Viešpatie!’, įeis į dangaus karalystę, bet tas, kuris vykdo valią mano Tėvo, kuris yra danguje. ²² Daugelis man sakys aną dieną: ‘Viešpatie, Viešpatie, argi mes nepranašavome Tavo vardu, argi neišvarinėjome demonų Tavo vardu, argi nedarėme daugybės stebuklų Tavo vardu?!’ ²³ Tada Aš jiems pareikšiu: ‘Aš niekuomet jūsų nepažinojau. Šalin nuo manęs, jūs piktadariai!’ ²⁴ Taigi kiekvienas, kuris klauso šitų mano žodžių ir juos vykdo, panašus į išmintingą žmogų, pasistačiusį savo namą ant uolos. ²⁵ Prapliupo liūtys, ištvino upės, pakilo vėjai ir daužėsi į tą namą. Tačiau jis nesugriuvo, nes buvo pastatytas ant uolos. ²⁶ Ir kiekvienas, kuris klauso šitų mano žodžių ir jų nevykdo, panašus į kvailą žmogų, pasistačiusį savo namą ant smėlio. ²⁷ Prapliupo liūtys, ištvino upės, pakilo vėjai ir daužėsi į tą namą, ir jis sugriuvo, o jo griuvimas buvo smarkus”. ²⁸ Kai Jėzus baigė šiuos žodžius, minios stebėjosi Jo mokymu, ²⁹ nes Jis mokė juos kaip turintis valdžią, o ne kaip Rašto žinovai.

¹ Kai Jėzus leidosi nuo kalno, Jį sekė didelės minios. ² Ir štai priėjo raupsuotasis ir, pagarbinęs Jį, sakė: “Viešpatie, jei nori, Tu gali mane padaryti švarų”. ³ Jėzus ištiesė ranką, palietė jį ir tarė: “Noriu, būk švarus!” Ir tuojau raupsai išnyko. ⁴ Jėzus pasakė jam: “Žiūrėk, niekam nepasakok, bet eik pasirodyti kunigui ir paaukok Mozės įsakytą atnašą jiems paliudyti”. ⁵ Jėzui sugrįžus į Kafarnaumą, prie Jo priėjo šimtininkas, maldaudamas: ⁶ “Viešpatie, mano tarnas guli namie paralyžiuotas ir baisiai kankinasi”. ⁷ Jėzus jam tarė: “Einu ir išgydysiu jį”. ⁸ Šimtininkas atsakė: “Viešpatie, nesu vertas, kad užeitum po mano stogu, bet tik tark žodį, ir mano tarnas pasveiks. ⁹ Juk ir aš, būdamas valdinys, turiu sau pavaldžių kareivių. Sakau vienam: ‘Eik!’, ir jis eina; sakau kitam: ‘Ateik!’, ir jis ateina; sakau tarnui: ‘Daryk tai!’, ir jis daro”. ¹⁰ Tai girdėdamas, Jėzus stebėjosi ir kalbėjo einantiems iš paskos: “Iš tiesų sakau jums: net Izraelyje neradau tokio tikėjimo! ¹¹ Todėl sakau jums: daugelis ateis iš rytų ir vakarų ir susės dangaus karalystėje su Abraomu, Izaoku ir Jokūbu. ¹² O karalystės vaikai bus išmesti laukan į tamsybes. Ten bus verksmas ir dantų griežimas”. ¹³ Šimtininkui Jėzus tarė: “Eik, ir tebūnie tau, kaip tikėjai!” Ir tą pačią valandą tarnas pagijo. ¹⁴ Atėjęs į Petro namus, Jėzus pamatė jo uošvę gulinčią ir karščiuojančią. ¹⁵ Jis palietė jos ranką, ir karštis praėjo. Toji atsikėlė ir patarnavo jiems. ¹⁶ Vakarui atėjus, žmonės sugabeno pas Jėzų daug demonų apsėstųjų. Jis išvarė dvasias žodžiu ir išgydė visus ligonius, ¹⁷ kad išsipildytų, kas buvo pasakyta per pranašą Izaiją: “Jis pasiėmė mūsų negalias ir nešė mūsų ligas”. ¹⁸ Matydamas aplinkui didžiulę minią, Jėzus įsakė irtis į kitą krantą. ¹⁹ Tuomet priėjo vienas Rašto žinovas ir tarė Jam: “Mokytojau, aš seksiu paskui Tave, kur tik Tu eisi!” ²⁰ Jėzus jam atsakė: “Lapės turi urvus, padangių paukščiai­lizdus, o Žmogaus Sūnus neturi kur galvos priglausti”. ²¹ Kitas Jo mokinys prašė: “Viešpatie, leisk man pirmiau pareiti tėvo palaidoti”. ²² Bet Jėzus atsakė: “Sek paskui mane ir palik mirusiems laidoti savo numirėlius”. ²³ Jėzus įlipo į valtį, ir mokiniai paskui Jį. ²⁴ Ir štai ežere pakilo smarki audra, ir bangos liejo valtį. O Jis miegojo. ²⁵ Mokiniai pripuolę ėmė Jį žadinti, šaukdami: “Viešpatie, gelbėk mus, žūvame!” ²⁶ Jis jiems tarė: “Kodėl jūs tokie bailūs, mažatikiai?” Paskui Jis atsikėlė, sudraudė vėjus bei ežerą, ir pasidarė visiškai ramu. ²⁷ Žmonės stebėjosi ir kalbėjo: “Kas Jis per vienas, kad net vėjai ir ežeras Jo klauso?” ²⁸ Kai Jėzus priplaukė kitą krantą gergeziečių krašte, Jam priešais atbėgo du demonų apsėstieji, išlindę iš kapinių rūsių. Juodu buvo tokie pavojingi, kad niekas negalėjo praeiti anuo keliu. ²⁹ Ir štai jiedu ėmė šaukti: “Ko Tau iš mūsų reikia, Jėzau, Dievo Sūnau?! Atėjai pirma laiko mūsų kankinti?” ³⁰ Toli nuo jų ganėsi didelė banda kiaulių. ³¹ Demonai prašė: “Jeigu mus išvarysi, tai leisk sueiti kiaulių bandon”. ³² Ir Jis jiems tarė: “Eikite!” Tuomet demonai išėjo ir apniko kiaules. Ir štai visa banda metėsi nuo skardžio į ežerą ir prigėrė vandenyje. ³³ Piemenys pabėgo ir, pasiekę miestą, viską išpasakojo, taip pat ir apie apsėstuosius. ³⁴ Tada visas miestas išėjo pasitikti Jėzaus ir, Jį pamatę, maldavo pasišalinti iš jų krašto.

¹ Įlipęs į valtį, Jėzus persikėlė per ežerą ir sugrįžo į savo miestą. ² Ir štai Jam atnešė paralyžiuotą žmogų, paguldytą ant gulto. Pamatęs jų tikėjimą, Jėzus tarė paralyžiuotajam: “Būk drąsus, sūnau, tavo nuodėmės atleistos!” ³ Kai kurie Rašto žinovai ėmė murmėti: “Jis piktžodžiauja!” ⁴ Žinodamas jų mintis, Jėzus tarė: “Kam piktai mąstote savo širdyje? ⁵ Kas gi lengviau­ar pasakyti: ‘Tavo nuodėmės atleistos!’, ar liepti: ‘Kelkis ir vaikščiok!’? ⁶ Ir todėl, kad žinotumėte Žmogaus Sūnų turint galią žemėje atleisti nuodėmes,­čia Jis kreipėsi į paralyžiuotąjį:­Kelkis, pasiimk savo gultą ir eik namo!” ⁷ Šis atsikėlė ir nuėjo į savo namus. ⁸ Visa tai pamačiusios, minios stebėjosi ir šlovino Dievą, suteikusį tokią galią žmonėms. ⁹ Iškeliaudamas iš ten, Jėzus pamatė muitinėje sėdintį žmogų, vardu Matą, ir tarė jam: “Sek paskui mane!” Šis atsikėlė ir nusekė paskui Jį. ¹⁰ Kai Jėzus sėdėjo namuose prie stalo, ten susirinko daug muitininkų bei nusidėjėlių, kurie susėdo šalia Jo ir Jo mokinių. ¹¹ Fariziejai, tai išvydę, sakė Jo mokiniams: “Kodėl jūsų Mokytojas valgo su muitininkais ir nusidėjėliais?” ¹² Tai išgirdęs, Jėzus atsiliepė: “Ne sveikiesiems reikia gydytojo, o ligoniams. ¹³ Eikite ir pasimokykite, ką reiškia žodžiai: ‘Aš noriu gailestingumo, o ne aukos’. Aš atėjau šaukti ne teisiųjų, bet nusidėjėlių atgailai”. ¹⁴ Tada priėjo Jono mokiniai ir paklausė: “Kodėl mes ir fariziejai daug pasninkaujame, o Tavo mokiniai nepasninkauja?” ¹⁵ Jėzus jiems atsakė: “Argi gali vestuvininkai gedėti, kol su jais yra jaunikis? Bet ateis dienos, kai jaunikis iš jų bus atimtas, ir tada jie pasninkaus. ¹⁶ Niekas sudėvėto drabužio nelopo naujo audinio lopu, nes toks lopinys atplėšia drabužio gabalą, ir pasidaro dar didesnė skylė. ¹⁷ Taip pat niekas nepila jauno vyno į senus vynmaišius, nes antraip vynmaišiai plyštų, vynas išsilietų ir vynmaišiai niekais nueitų. Bet jaunas vynas pilamas į naujus vynmaišius, ir abeji išsilaiko”. ¹⁸ Jam taip bekalbant, prisiartino vienas vyresnysis, pagarbino Jį ir tarė: “Ką tik mirė mano dukrelė. Bet ateik, uždėk ant jos ranką, ir ji atgis”. ¹⁹ Jėzus atsikėlė ir nuėjo paskui jį kartu su savo mokiniais. ²⁰ Ir štai moteris, dvylika metų serganti kraujoplūdžiu, prisiartino iš paskos ir palietė Jo apsiausto apvadą. ²¹ Mat ji pati sau kalbėjo: “Jei tik palytėsiu Jo drabužį­išgysiu”. ²² Jėzus, atsigręžęs ir ją pamatęs, tarė: “Pasitikėk, dukra, tavo tikėjimas išgydė tave”. Ir tą pačią akimirką moteris pagijo. ²³ Atėjęs į vyresniojo namus ir pamatęs vamzdininkus bei šurmuliuojančią minią, ²⁴ Jėzus paliepė: “Pasitraukite, nes mergaitė ne mirus, o miega”. Jie tik šaipėsi iš Jo. ²⁵ Kai minia buvo išvaryta, Jis įėjo vidun, paėmė mergaitę už rankos, ir ji atsikėlė. ²⁶ Garsas apie tai pasklido po visą aną kraštą. ²⁷ Jėzui išeinant, du neregiai sekė paskui Jį ir šaukė: “Pasigailėk mūsų, Dovydo Sūnau!” ²⁸ Kai Jis pasiekė namus, neregiai užėjo pas Jį. Jėzus paklausė: “Ar tikite, kad Aš galiu tai padaryti?” Šie atsakė: “Taip, Viešpatie!” ²⁹ Tada Jis palietė jų akis ir tarė: “Tebūna jums pagal jūsų tikėjimą”. ³⁰ Ir jų akys atsivėrė. Jėzus griežtai jiems įsakė: “Žiūrėkite, kad niekas nesužinotų!” ³¹ Tačiau tie išėję išgarsino Jį po visą tą kraštą. ³² Jiems išėjus, štai atvedė pas Jį demono apsėstą nebylį. ³³ Išvarius demoną, nebylys prakalbo. Minios stebėjosi ir sakė: “Dar niekad Izraelyje nebuvo tokių dalykų”. ³⁴ O fariziejai kalbėjo: “Jis išvaro demonus jų valdovo jėga”. ³⁵ Jėzus ėjo per visus miestus ir kaimus, mokydamas jų sinagogose, skelbdamas karalystės Evangeliją ir gydydamas visas žmonių ligas bei negalias. ³⁶ Matydamas minias, Jis gailėjosi žmonių, nes jie buvo suvargę ir išsklaidyti lyg avys be piemens. ³⁷ Tuomet Jis tarė savo mokiniams: “Pjūtis didelė, o darbininkų maža. ³⁸ Todėl melskite pjūties Viešpatį, kad siųstų darbininkų į savo pjūtį”.

¹ Pasišaukęs dvylika savo mokinių, Jis suteikė jiems valdžią netyrosioms dvasioms, kad išvarinėtų jas ir gydytų visas ligas bei negalias. ² Dvylikos apaštalų vardai: pirmasis Simonas, vadinamas Petru, ir jo brolis Andriejus; Zebediejaus sūnus Jokūbas ir jo brolis Jonas; ³ Pilypas ir Baltramiejus; Tomas ir muitininkas Matas; Alfiejaus sūnus Jokūbas ir Lebėjus, vadinamas Tadu; ⁴ Simonas Kananietis ir Judas Iskarijotas, kuris išdavė Jėzų. ⁵ Šiuos dvylika Jėzus išsiuntė, įsakydamas jiems: “Nepasukite keliu pas pagonis ir neužeikite į samariečių miestą, ⁶ bet verčiau eikite pas pražuvusias Izraelio namų avis. ⁷ Keliaudami skelbkite: ‘Prisiartino dangaus karalystė!’ ⁸ Gydykite ligonius, apvalykite raupsuotuosius, prikelkite mirusius, išvarinėkite demonus. Dovanai gavote, dovanai ir duokite! ⁹ Neimkite nei aukso, nei sidabro, nei variokų į savo juostas; ¹⁰ nei kelionmaišio, nei dviejų tunikų, nei sandalų, nei lazdos, nes darbininkas vertas savo valgio. ¹¹ Atėję į kokį nors miestą ar kaimą, susiieškokite vertą žmogų ir apsistokite pas jį, kol išvyksite. ¹² Įeidami į namus, pasveikinkite juos. ¹³ Ir jeigu namai bus verti, teateinie jiems jūsų ramybė. O jeigu nebus verti­jūsų ramybė tesugrįžta jums. ¹⁴ Jei kas jūsų nepriimtų ir neklausytų jūsų žodžių, tai, išėję iš tokių namų ar tokio miesto, nusikratykite ir dulkes nuo kojų. ¹⁵ Iš tiesų sakau jums: Sodomos ir Gomoros žemei bus lengviau teismo dieną negu tokiam miestui”. ¹⁶ “Štai Aš siunčiu jus kaip avis tarp vilkų. Todėl būkite gudrūs kaip žalčiai ir neklastingi kaip balandžiai. ¹⁷ Saugokitės žmonių, nes jie įskųs jus teismams ir plaks savo sinagogose. ¹⁸ Jūs būsite dėl manęs vedžiojami pas valdytojus ir karalius liudyti jiems ir pagonims. ¹⁹ Kai jie jus įskųs, nesirūpinkite, kaip arba ką kalbėsite, nes tą valandą jums bus duota, ką jūs turite sakyti. ²⁰ Nes ne jūs kalbėsite, o jūsų Tėvo Dvasia kalbės jumyse. ²¹ Brolis išduos mirti brolį ir tėvas­sūnų, o vaikai sukils prieš gimdytojus ir žudys juos. ²² Jūs būsite visų nekenčiami dėl mano vardo. Bet kas ištvers iki galo, bus išgelbėtas. ²³ Kai jus persekios viename mieste, bėkite į kitą. Iš tiesų sakau jums: dar nebūsite išvaikščioję Izraelio miestų, kai ateis Žmogaus Sūnus. ²⁴ Mokinys nėra aukštesnis už savo mokytoją nei tarnas už šeimininką. ²⁵ Pakanka, jei mokinys prilygsta mokytojui ir tarnas šeimininkui. Jei namų šeimininką jie praminė Belzebulu, tai ką bekalbėti apie namiškius!” ²⁶ “Taigi nebijokite jų. Nes nieko nėra uždengta, kas nebus atidengta, ir nieko paslėpta, kas nepasidarys žinoma. ²⁷ Ką jums kalbu tamsoje, sakykite šviesoje, ir ką šnibždu į ausį, skelbkite nuo stogų. ²⁸ Nebijokite tų, kurie žudo kūną, bet negali užmušti sielos. Verčiau bijokite to, kuris gali pražudyti ir sielą, ir kūną pragare. ²⁹ Argi ne du žvirbliai parduodami už skatiką? Ir nė vienas iš jų nekrinta žemėn be jūsų Tėvo valios. ³⁰ O jūsų net visi galvos plaukai suskaičiuoti. ³¹ Tad nebijokite! Jūs vertesni už daugybę žvirblių. ³² Kas išpažins mane žmonių akivaizdoje, ir Aš jį išpažinsiu savo dangiškojo Tėvo akivaizdoje. ³³ O kas išsižadės manęs žmonių akivaizdoje, ir Aš jo išsižadėsiu savo dangiškojo Tėvo akivaizdoje”. ³⁴ “Nemanykite, jog Aš atėjau atnešti žemėn ramybės. Atėjau atnešti ne ramybės, o kalavijo. ³⁵ Atėjau sukiršinti ‘sūnaus prieš tėvą, dukters prieš motiną ir marčios prieš anytą. ³⁶ Žmogaus namiškiai taps jam priešais’. ³⁷ Kas myli tėvą ar motiną labiau negu mane­nevertas manęs. Kas myli sūnų ar dukterį labiau negu mane­nevertas manęs. ³⁸ Kas neima savo kryžiaus ir neseka paskui mane, tas nevertas manęs. ³⁹ Kas išsaugo savo gyvybę, praras ją, o kas praranda savo gyvybę dėl manęs­atras ją. ⁴⁰ Kas jus priima, tas mane priima. O kas priima mane, priima Tą, kuris mane siuntė. ⁴¹ Kas priima pranašą dėl to, kad jis pranašas, gaus pranašo atlygį. Kas priima teisųjį dėl to, kad jis teisusis, gaus teisiojo atlygį. ⁴² Ir kas paduos bent taurę šalto vandens vienam iš šitų mažųjų dėl to, kad jis yra mokinys,­iš tiesų sakau jums,­tas nepraras savo atlygio”.

¹ Baigęs nurodymus dvylikai savo mokinių, Jėzus iškeliavo toliau mokyti ir pamokslauti kituose miestuose. ² Jonas, išgirdęs kalėjime apie Kristaus darbus, nusiuntė du savo mokinius ³ Jo paklausti: “Ar Tu esi Tas, kuris turi ateiti, ar mums laukti kito?” ⁴ Jėzus jiems atsakė: “Eikite ir pasakykite Jonui, ką girdite ir matote: ⁵ aklieji praregi, luošieji vaikščioja, raupsuotieji apvalomi, kurtieji girdi, mirusieji prikeliami, vargšams skelbiama Evangelija. ⁶ Ir palaimintas, kas nepasipiktina manimi”. ⁷ Jiems nueinant, Jėzus ėmė kalbėti minioms apie Joną: “Ko išėjote į dykumą pažiūrėti? Ar vėjo linguojamos nendrės? ⁸ Ko gi išėjote pamatyti? Ar švelniais drabužiais vilkinčio žmogaus? Švelniais drabužiais vilkintys gyvena karaliaus rūmuose. ⁹ Tai ko gi išėjote pamatyti? Ar pranašo? Taip, sakau jums, ir kur kas daugiau negu pranašo! ¹⁰ Jis yra tas, apie kurį parašyta: ‘Štai Aš siunčiu pirma Tavęs savo pasiuntinį, kuris nuties prieš Tave kelią’. ¹¹ Iš tiesų sakau jums: tarp gimusių iš moterų nepakilo didesnis už Joną Krikštytoją, bet ir mažiausias dangaus karalystėje didesnis už jį. ¹² Nuo Jono Krikštytojo dienų iki dabar dangaus karalystė grobiama, ir stiprieji ją jėga ima. ¹³ Visi pranašai ir Įstatymas pranašavo iki Jono ¹⁴ ir, jeigu norite priimti, tai jis ir yra Elijas, kuris turi ateiti. ¹⁵ Kas turi ausis klausyti­teklauso!” ¹⁶ “Su kuo galėčiau palyginti šią kartą? Ji panaši į vaikus, kurie sėdi prekyvietėje ir šaukia savo draugams: ¹⁷ ‘Mes jums grojome, o jūs nešokote. Mes giedojome raudas, o jūs neraudojote’. ¹⁸ Atėjo Jonas, nevalgus ir negeriantis, tai jie sako: ‘Jis demono apsėstas’. ¹⁹ Atėjo Žmogaus Sūnus, valgantis ir geriantis, tai jie sako: ‘Štai rijūnas ir vyno gėrėjas, muitininkų ir nusidėjėlių bičiulis’. Bet išmintį pateisina jos vaikai”. ²⁰ Tada Jis pradėjo priekaištauti miestams, kuriuose buvo padaryta daugumas Jo stebuklų, kad jie neatgailavo: ²¹ “Vargas tau, Chorazine! Vargas tau, Betsaida! Jeigu Tyre ir Sidone būtų įvykę tokių stebuklų, kokie padaryti pas jus, jie seniai būtų atgailavę su ašutine bei pelenuose. ²² Todėl sakau jums: Tyrui ir Sidonui bus lengviau teismo dieną negu jums! ²³ Ir tu, Kafarnaume, išaukštintas iki dangaus, nugarmėsi iki pragaro! Jeigu Sodomoje būtų įvykę tokių stebuklų, kokių įvyko tavyje, ji būtų išlikusi iki šios dienos. ²⁴ Todėl sakau jums: Sodomos žemei bus lengviau teismo dieną negu tau”. ²⁵ Anuo metu Jėzus kalbėjo: “Aš šlovinu Tave, Tėve, dangaus ir žemės Viešpatie, kad paslėpei tai nuo išmintingųjų ir gudriųjų, o apreiškei mažutėliams. ²⁶ Taip, Tėve, nes Tau taip patiko. ²⁷ Viskas man yra mano Tėvo atiduota; ir niekas nepažįsta Sūnaus, tik Tėvas, nei Tėvo niekas nepažįsta, tik Sūnus ir kam Sūnus nori apreikšti. ²⁸ Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti, ir Aš jus atgaivinsiu. ²⁹ Imkite ant savęs mano jungą ir mokykitės iš manęs, nes Aš romus ir nuolankios širdies, ir jūs rasite savo sieloms atgaivą. ³⁰ Nes mano jungas švelnus ir mano našta lengva”.

¹ Anuo metu sabato dieną Jėzus ėjo per javų lauką. Jo mokiniai buvo išalkę, tad skynė varpas ir valgė. ² Tai pamatę, fariziejai Jam sakė: “Žiūrėk, Tavo mokiniai daro, kas per sabatą draudžiama”. ³ Jis jiems atsakė: “Ar neskaitėte, ką darė Dovydas ir jo palydovai, būdami išalkę? ⁴ Kaip jie įėjo į Dievo namus ir valgė padėtinės duonos, nors nevalia buvo jos valgyti nei jam, nei jo palydovams, o vien tik kunigams. ⁵ Arba, ar neskaitėte Įstatyme, jog per sabatą kunigai šventykloje pažeidžia sabatą ir nenusikalsta? ⁶ Bet sakau jums: čia daugiau negu šventykla! ⁷ Jei būtumėte supratę, ką reiškia ‘Aš noriu gailestingumo, o ne aukos’, nebūtumėte pasmerkę nekaltų. ⁸ Žmogaus Sūnus yra ir sabato Viešpats”. ⁹ Iš ten išėjęs, Jis atėjo į jų sinagogą. ¹⁰ Ir štai ten buvo žmogus padžiūvusia ranka. Jie paklausė Jėzų (kad galėtų apkaltinti): “Ar leistina sabato dieną gydyti?” ¹¹ Jis jiems atsakė: “Kas iš jūsų, turėdamas vieną avį, jeigu ji per sabatą įkris į duobę, nestvers ir neištrauks? ¹² O kaip daug brangesnis už avį žmogus! Todėl leistina daryti gera sabato dieną”. ¹³ Tada Jis tarė žmogui: “Ištiesk ranką!” Tas ištiesė, ir ji tapo sveika kaip ir antroji. ¹⁴ Tuomet išėję fariziejai tarėsi, kaip Jėzų pražudyti. ¹⁵ Tai sužinojęs, Jėzus pasitraukė iš ten. Didelės minios sekė paskui Jį, ir Jis visus išgydė, ¹⁶ bet įspėjo, kad Jo negarsintų. ¹⁷ Kad išsipildytų, kas buvo pasakyta per pranašą Izaiją: ¹⁸ “Štai mano išrinktasis tarnas, mano mylimasis, kuriuo gėrisi mano siela. Aš duosiu Jam savo Dvasią, ir Jis skelbs pagonims teisingumą. ¹⁹ Jis nesiginčys, nešauks, ir niekas gatvėje negirdės Jo balso. ²⁰ Jis nenulauš palūžusios nendrės ir neužgesins rusenančio dagčio, kol nenuves teisingumo į pergalę; ²¹ o Jo vardas teiks viltį pagonims!” ²² Tuomet atvedė pas Jį demono apsėstąjį, kuris buvo aklas ir nebylys. Jėzus išgydė jį, ir šis prakalbo ir praregėjo. ²³ Ištisos minios netvėrė iš nuostabos ir klausinėjo: “Ar nebus šitas Dovydo Sūnus?!” ²⁴ Tai išgirdę, fariziejai sakė: “Jis išvaro demonus ne kitaip, kaip tik demonų valdovo Belzebulo jėga”. ²⁵ Žinodamas jų mintis, Jėzus tarė: “Kiekviena suskilusi karalystė bus nusiaubta, ir joks suskilęs miestas ir namas neišsilaikys. ²⁶ Jeigu tad šėtonas išvarinėtų šėtoną, irgi būtų savyje susiskaldęs. Kaipgi tada galėtų išsilaikyti jo karalystė? ²⁷ Ir jeigu Aš išvarau demonus Belzebulo jėga, tai kieno jėga išvaro jūsų sūnūs? Todėl jie bus jūsų teisėjai. ²⁸ Bet jeigu Aš išvarau demonus Dievo Dvasia, tai tikrai pas jus atėjo Dievo karalystė. ²⁹ Argi gali kas nors įeiti į galiūno namus ir pasigrobti jo turtą, pirmiau nesurišęs galiūno? Tik tada jis apiplėš jo namus. ³⁰ Kas ne su manimi, tas prieš mane, ir kas su manimi nerenka, tas barsto”. ³¹ “Sakau jums: kiekviena nuodėmė ir piktžodžiavimas bus žmonėms atleisti, bet piktžodžiavimas Dvasiai nebus jiems atleistas. ³² Jei kas tartų žodį prieš Žmogaus Sūnų, tam bus atleista, o kas kalbėtų prieš Šventąją Dvasią, tam nebus atleista nei šiame, nei būsimajame amžiuje. ³³ Arba sakykite medį esant gerą ir jo vaisių gerą, arba sakykite medį esant blogą ir jo vaisių blogą, nes medis pažįstamas iš vaisių. ³⁴ Angių išperos, kaip jūs galite kalbėti gera, būdami blogi?! Juk lūpos kalba tai, ko pertekusi širdis. ³⁵ Geras žmogus iš gero širdies lobyno iškelia gera, o blogas iš blogo lobyno iškelia bloga. ³⁶ Todėl sakau jums: teismo dieną žmonės turės duoti apyskaitą už kiekvieną pasakytą tuščią žodį. ³⁷ Pagal savo žodžius būsi išteisintas ir pagal savo žodžius būsi pasmerktas”. ³⁸ Tada kai kurie Rašto žinovai ir fariziejai sakė: “Mokytojau, norime, kad parodytum ženklą”. ³⁹ Jis jiems atsakė: “Pikta ir svetimaujanti karta ieško ženklo, bet nebus jai duota kito ženklo, kaip tik pranašo Jonos ženklas. ⁴⁰ Kaip Jona išbuvo tris dienas ir tris naktis banginio pilve, taip ir Žmogaus Sūnus išbus tris dienas ir tris naktis žemės širdyje. ⁴¹ Ninevės žmonės teismo dieną prisikels drauge su šia karta ir ją pasmerks, nes jie atgailavo, išgirdę Jonos pamokslą, o štai čia daugiau negu Jona. ⁴² Pietų šalies karalienė teismo dieną prisikels drauge su šia karta ir ją pasmerks, nes ji atkeliavo nuo žemės pakraščių pasiklausyti Saliamono išminties, o štai čia daugiau negu Saliamonas”. ⁴³ “Netyroji dvasia, išėjusi iš žmogaus, klaidžioja bevandenėse vietose, ieškodama poilsio, ir neranda. ⁴⁴ Tada ji sako: ‘Grįšiu į savo namus, iš kur išėjau’. Sugrįžusi randa juos tuščius, iššluotus ir išpuoštus. ⁴⁵ Tada eina, pasiima kitas septynias dvasias, dar piktesnes už save, ir įėjusios jos ten apsigyvena. Ir paskui tam žmogui darosi blogiau negu pirma. Taip atsitiks ir šiai piktai kartai”. ⁴⁶ Jam tebekalbant minioms, štai Jo motina ir broliai stovėjo lauke ir norėjo su Juo pasikalbėti. ⁴⁷ Tada kažkas pranešė Jam: “Štai Tavo motina ir broliai stovi lauke ir nori su Tavim pasikalbėti”. ⁴⁸ Jis atsakė pranešusiam: “Kas yra mano motina ir kas yra mano broliai?” ⁴⁹ Ir, ištiesęs ranką į savo mokinius, tarė: “Štai mano motina ir mano broliai! ⁵⁰ Kiekvienas, kas vykdo mano dangiškojo Tėvo valią, yra mano brolis, ir sesuo, ir motina”.

¹ Tą dieną, išėjęs iš namų, Jėzus atsisėdo ant ežero kranto. ² Prie Jo susirinko didžiulė minia; todėl Jis įlipo į valtį ir atsisėdo, o žmonės stovėjo pakrantėje. ³ Jis daug jiems kalbėjo palyginimais: “Štai sėjėjas išėjo sėti. ⁴ Jam besėjant, vieni grūdai nukrito palei kelią, ir atskridę paukščiai juos sulesė. ⁵ Kiti nukrito uolėtoj vietoj, kur buvo nedaug žemės. Jie greit sudygo, nes neturėjo gilesnio žemės sluoksnio. ⁶ Saulei patekėjus, daigai išdegė ir, neturėdami šaknų, sudžiūvo. ⁷ Kiti nukrito tarp erškėčių. Erškėčiai išaugo ir nusmelkė juos. ⁸ Dar kiti nukrito į gerą žemę ir davė derlių: vieni šimteriopą, kiti šešiasdešimteriopą, dar kiti trisdešimteriopą. ⁹ Kas turi ausis klausyti­teklauso!” ¹⁰ Priėję mokiniai paklausė Jo: “Kodėl jiems kalbi palyginimais?” ¹¹ Jėzus atsakė: “Jums duota pažinti dangaus karalystės paslaptis, o jiems neduota. ¹² Mat, kas turi, tam bus duota, ir jis turės su pertekliumi, o iš neturinčio bus atimta ir tai, ką jis turi. ¹³ Aš jiems kalbu palyginimais todėl, kad jie žiūrėdami nemato, klausydami negirdi ir nesupranta. ¹⁴ Jiems pildosi Izaijo pranašystės žodžiai: ‘Girdėti girdėsite, bet nesuprasite, žiūrėti žiūrėsite, bet nematysite. ¹⁵ Šitų žmonių širdys aptuko. Jie prastai girdėjo ausimis ir užmerkė akis, kad nepamatytų akimis, neišgirstų ausimis, nesuprastų širdimi ir neatsiverstų, ir Aš jų nepagydyčiau’. ¹⁶ Bet palaimintos jūsų akys, nes mato, ir jūsų ausys, nes girdi. ¹⁷ Iš tiesų sakau jums: daugelis pranašų ir teisiųjų troško išvysti, ką jūs matote, bet neišvydo, ir girdėti, ką jūs girdite, bet neišgirdo”. ¹⁸ “Tad pasiklausykite palyginimo apie sėjėją. ¹⁹ Pas kiekvieną, kuris girdi karalystės žodį ir nesupranta, ateina piktasis ir išplėšia, kas buvo pasėta jo širdyje. Tai yra pasėlis prie kelio. ²⁰ Pasėlis uolėtoje vietoje­tai tas, kuris, girdėdamas žodį, tuojau su džiaugsmu jį priima. ²¹ Tačiau jis be šaknų­nepastovus žmogus. Kilus kokiam sunkumui ar persekiojimui dėl žodžio, jis tuoj pat pasipiktina. ²² Pasėlis tarp erškėčių­tai tas, kuris klauso žodžio, bet šio pasaulio rūpesčiai ir turtų apgaulė nustelbia žodį, ir jis lieka nevaisingas. ²³ O pasėlis geroje žemėje­tas, kuris girdi ir supranta žodį; tas ir neša vaisių: kas duoda šimteriopą, kas šešiasdešimteriopą, o kas trisdešimteriopą”. ²⁴ Jis pateikė jiems kitą palyginimą: “Su dangaus karalyste yra kaip su žmogumi, kuris pasėjo dirvoje gerą sėklą. ²⁵ Žmonėms bemiegant, atėjo jo priešas, pasėjo kviečiuose raugių ir nuėjo. ²⁶ Kai želmuo paūgėjo ir subrandino vaisių, pasirodė ir raugės. ²⁷ Šeimininko tarnai atėję klausė: ‘Šeimininke, argi ne gerą sėklą pasėjai savo lauke? Iš kurgi atsirado raugių?’ ²⁸ Jis atsakė: ‘Tai padarė priešas’. Tarnai pasiūlė: ‘Jei nori, eisime ir jas išravėsime’. ²⁹ Jis atsakė: ‘Ne, kad kartais, ravėdami rauges, neišrautumėte kartu su jomis ir kviečių. ³⁰ Palikite abejus augti iki pjūties. Pjūties metu pasakysiu pjovėjams: ‘Pirmiau išrinkite rauges ir suriškite į pėdelius sudeginti, o kviečius sukraukite į mano kluoną’ ”. ³¹ Jis pateikė jiems dar vieną palyginimą: “Dangaus karalystė yra kaip garstyčios grūdelis, kurį žmogus ėmė ir pasėjo savo dirvoje. ³² Nors jis mažiausias iš visų sėklų, bet užaugęs būna didesnis už visus augalus ir tampa medeliu; net padangių paukščiai atskridę susisuka lizdus jo šakose”. ³³ Jis pasakė ir dar kitą palyginimą: “Dangaus karalystė yra kaip raugas, kurį moteris įmaišė trijuose saikuose miltų, ir nuo jo viskas įrūgo”. ³⁴ Visa tai Jėzus kalbėjo minioms palyginimais, ir be palyginimų Jis jiems nekalbėjo, ³⁵ kad išsipildytų, kas buvo per pranašą pasakyta: “Aš atversiu savo burną palyginimais, skelbsiu nuo pasaulio sukūrimo paslėptus dalykus”. ³⁶ Paleidęs minias, Jėzus parėjo namo. Prie Jo priėjo mokiniai ir prašė: “Išaiškink mums palyginimą apie rauges dirvoje”. ³⁷ Jis jiems atsakė: “Sėjantysis gerą sėklą yra Žmogaus Sūnus. ³⁸ Dirva­tai pasaulis. Gera sėkla­karalystės vaikai, o raugės­ piktojo vaikai. ³⁹ Jas pasėjęs priešas­velnias. Pjūtis­pasaulio pabaiga, o pjovėjai­ angelai. ⁴⁰ Taigi, kaip surenkamos ir sudeginamos ugnyje raugės, taip bus ir pasaulio pabaigoje. ⁴¹ Žmogaus Sūnus išsiųs savo angelus, tie išrankios iš Jo karalystės visus papiktinimus bei piktadarius ⁴² ir įmes juos į ugnies krosnį. Ten bus verksmas ir dantų griežimas. ⁴³ Tada teisieji spindės kaip saulė savo Tėvo karalystėje. Kas turi ausis klausyti­teklauso!” ⁴⁴ “Dangaus karalystė yra kaip dirvoje paslėptas lobis. Atradęs jį, žmogus tai nuslepia; iš to džiaugsmo eina, parduoda visa, ką turi, ir perka tą dirvą. ⁴⁵ Vėl su dangaus karalyste yra kaip su pirkliu, ieškančiu gerų perlų. ⁴⁶ Atradęs vieną brangų perlą, jis eina, parduoda visa, ką turi, ir nusiperka jį”. ⁴⁷ “Ir vėl su dangaus karalyste yra kaip su jūron metamu tinklu, užgriebiančiu įvairiausių žuvų. ⁴⁸ Kai jis pilnas, jį išvelka į krantą, susėda ir surenka gerąsias į indus, o blogąsias išmeta. ⁴⁹ Taip bus ir pasaulio pabaigoje: išeis angelai, išrankios bloguosius iš gerųjų ⁵⁰ ir įmes juos į ugnies krosnį. Ten bus verksmas ir dantų griežimas”. ⁵¹ Jėzus paklausė jų: “Ar supratote visa tai?” Jie atsakė: “Taip, Viešpatie”. ⁵² Tada Jis jiems tarė: “Todėl kiekvienas Rašto žinovas, tapęs dangaus karalystės mokiniu, panašus į šeimininką, kuris iškelia iš savo lobyno naujų ir senų daiktų”. ⁵³ Baigęs sakyti tuos palyginimus, Jėzus iškeliavo iš ten. ⁵⁴ Jis parėjo į savo tėviškę ir mokė žmones jų sinagogoje taip, kad jie stebėjosi ir klausinėjo: “Iš kur šitam tokia išmintis ir stebuklingi darbai? ⁵⁵ Argi Jis ne dailidės sūnus?! Argi Jo motina nesivadina Marija, o Jokūbas, Jozė, Simonas ir Judas argi ne Jo broliai? ⁵⁶ Ir Jo seserys­argi jos ne visos yra pas mus? Iš kur Jam visa tai?” ⁵⁷ Ir jie ėmė piktintis Juo. O Jėzus jiems atsakė: “Pranašas nebūna be pagarbos, nebent savo tėviškėje ir savo namuose”. ⁵⁸ Ir Jis ten nedarė daug stebuklų dėl jų netikėjimo.

¹ Anuo metu garsas apie Jėzų pasiekė tetrarchą Erodą, ² ir jis savo tarnams pasakė: “Tai Jonas Krikštytojas! Jis prisikėlė iš numirusių, ir todėl jame veikia stebuklingos jėgos”. ³ Mat Erodas buvo suėmęs Joną, sukaustęs jį ir įmetęs į kalėjimą dėl savo brolio Pilypo žmonos Erodiados. ⁴ Nes Jonas jam sakė: “Tau nevalia jos turėti”. ⁵ Erodas norėjo nužudyti Joną, bet bijojo žmonių, nes jie laikė jį pranašu. ⁶ Erodo gimimo dieną Erodiados duktė šoko svečiams ir patiko Erodui. ⁷ Todėl jis su priesaika pažadėjo jai duoti, ko tik ji paprašys. ⁸ O ši, savo motinos primokyta, tarė: “Duok man čia dubenyje Jono Krikštytojo galvą”. ⁹ Karalius nuliūdo, bet dėl priesaikos ir svečių įsakė duoti. ¹⁰ Jis pasiuntė nukirsti kalėjime Jonui galvą. ¹¹ Jo galva buvo atnešta dubenyje ir įteikta mergaitei, kuri ją nunešė motinai. ¹² Jono mokiniai atėję pasiėmė kūną, palaidojo ir nuėję pranešė Jėzui. ¹³ Tai išgirdęs, Jėzus valtimi nuplaukė į dykvietę, į vienumą. Minios sužinojo ir iš miestų pėsčiomis nusekė paskui. ¹⁴ Išlipęs Jėzus pamatė daugybę žmonių. Jėzui pagailo jų, ir Jis išgydė jų ligonius. ¹⁵ Atėjus vakarui, priėjo mokiniai ir tarė: “Čia dykvietė, ir jau vėlus metas. Paleisk žmones, kad, nuėję į kaimus, nusipirktų maisto”. ¹⁶ Bet Jėzus jiems atsakė: “Nėra reikalo jiems iš čia eiti. Jūs duokite jiems valgyti”. ¹⁷ Jie atsiliepė: “Mes čia turime tik penkis kepalus duonos ir dvi žuvis”. ¹⁸ Jis tarė: “Atneškite juos man”. ¹⁹ Ir, liepęs miniai susėsti ant žolės, Jis paėmė penkis duonos kepalus ir dvi žuvis, pažvelgė į dangų, palaimino, laužė ir davė kepalus mokiniams, o tie dalijo žmonėms. ²⁰ Visi valgė ir pasisotino. Ir surinko dvylika pilnų pintinių likusių trupinių. ²¹ O valgytojų buvo apie penkis tūkstančius vyrų, neskaičiuojant moterų ir vaikų. ²² Tuojau pat Jėzus privertė savo mokinius sėsti į valtį ir pirma Jo plaukti į kitą ežero pusę, kol Jis paleisiąs minią. ²³ Paleidęs minią, Jis užkopė nuošaliai į kalną melstis. Atėjus vakarui, Jis buvo ten vienas. ²⁴ Tuo tarpu valtis jau buvo ežero viduryje, blaškoma bangų, nes pūtė priešingas vėjas. ²⁵ Ketvirtos nakties sargybos metu Jėzus atėjo pas juos, žengdamas ežero paviršiumi. ²⁶ Pamatę Jį einantį ežero paviršiumi, mokiniai nusigando ir iš baimės ėmė šaukti: “Tai šmėkla!” ²⁷ Jėzus tuojau juos prakalbino: “Drąsos! Tai Aš. Nebijokite!” ²⁸ Petras atsiliepė: “Viešpatie, jei čia Tu, liepk man ateiti pas Tave vandeniu”. ²⁹ Jis atsakė: “Ateik!” Petras, išlipęs iš valties, ėjo vandeniu, norėdamas ateiti pas Jėzų. ³⁰ Bet, pamatęs vėjo smarkumą, jis išsigando ir, pradėjęs skęsti, sušuko: “Viešpatie, gelbėk mane!” ³¹ Tuojau ištiesęs ranką, Jėzus sugriebė jį ir tarė: “Mažatiki, ko suabejojai?” ³² Jiems įlipus į valtį, vėjas nurimo. ³³ Tie, kurie buvo valtyje, prisiartinę pagarbino Jį, sakydami: “Tikrai Tu esi Dievo Sūnus!” ³⁴ Perplaukę jie išlipo į krantą Genezarete. ³⁵ Pažinę Jį, tos vietos gyventojai pasiuntė į visas to krašto apylinkes ir sugabeno pas Jį visus sergančius. ³⁶ Jie maldavo Jį leisti palytėti nors Jo apsiausto apvadą. Ir kurie tik palietė­tapo visiškai sveiki.

¹ Tuomet prie Jėzaus priėjo Rašto žinovų ir fariziejų iš Jeruzalės ir klausė: ² “Kodėl Tavo mokiniai laužo prosenių tradiciją? Jie, prieš valgydami duoną, nesiplauna rankų”. ³ Jis, atsakydamas jiems, tarė: “O kodėl ir jūs laužote Dievo įsakymą savo tradicija?! ⁴ Juk Dievas įsakė: ‘Gerbk savo tėvą ir motiną!’, ir: ‘Kas keiktų tėvą ar motiną, mirtimi temiršta!’ ⁵ O jūs sakote: ‘Kiekvienas, kas pasakys tėvui ar motinai:­Viskas, kas tau būtų naudinga iš manęs, tebūnie dovana Dievui­ ⁶ tas gali negerbti tėvo ir motinos’. Taip jūs savo tradicija Dievo įsakymą padarote negaliojantį. ⁷ Veidmainiai! Gerai apie jus pranašavo Izaijas: ⁸ ‘Ši tauta artinasi prie manęs savo lūpomis ir gerbia mane savo liežuviu, bet jos širdis toli nuo manęs. ⁹ Veltui jie mane garbina, žmogiškus priesakus paversdami mokymu’ ”. ¹⁰ Sušaukęs minią, Jis kalbėjo: “Klausykite ir supraskite! ¹¹ Ne kas patenka į burną, suteršia žmogų, bet kas išeina iš burnos, tai suteršia žmogų”. ¹² Tada priėję Jo mokiniai pranešė: “Ar žinai, kad fariziejai pasipiktino, išgirdę tuos žodžius?” ¹³ Jis atsakė: “Kiekvienas augalas, kurio nesodino mano dangiškasis Tėvas, bus išrautas. ¹⁴ Palikite juos! Jie akli aklųjų vadovai. O jeigu aklas aklą ves, abu į duobę įkris”. ¹⁵ Tuomet Petras paprašė Jo: “Išaiškink mums tą palyginimą”. ¹⁶ Jėzus atsakė: “Ar ir jūs dar nesuprantate?! ¹⁷ Argi nesuprantate, kad visa, kas patenka į burną, eina į pilvą ir išmetama laukan? ¹⁸ O kas išeina iš burnos, eina iš širdies, ir tai suteršia žmogų. ¹⁹ Iš širdies išeina pikti sumanymai, žmogžudystės, svetimavimai, paleistuvystės, vagystės, melagingi liudijimai, piktžodžiavimai. ²⁰ Šitie dalykai suteršia žmogų, o valgymas neplautomis rankomis žmogaus nesuteršia”. ²¹ Iš ten išėjęs, Jėzus pasitraukė į Tyro ir Sidono sritį. ²² Ir štai iš ano krašto atėjo moteris kanaanietė ir šaukė Jam: “Pasigailėk manęs, Viešpatie, Dovydo Sūnau! Mano dukterį baisiai kankina demonas!” ²³ Bet Jėzus neatsakė nė žodžio. Tada priėjo mokiniai ir ėmė Jį maldauti: “Paleisk ją, nes ji šaukia mums iš paskos!” ²⁴ Bet Jis atsakė: “Aš esu siųstas tik pas pražuvusias Izraelio namų avis”. ²⁵ Tada ji priėjusi Jį pagarbino ir tarė: “Viešpatie, padėk man!” ²⁶ Jis atsakė: “Nedera imti vaikų duoną ir mesti šunyčiams”. ²⁷ O ji atsiliepė: “Taip, Viešpatie, bet ir šunyčiai ėda trupinius, nukritusius nuo jų šeimininko stalo”. ²⁸ Tada Jėzus jai tarė: “O moterie, didis tavo tikėjimas! Tebūnie tau, kaip tu nori”. Ir tą pačią valandą jos duktė pasveiko. ²⁹ Iš ten išėjęs, Jėzus atvyko prie Galilėjos ežero. Jis užkopė ant kalno ir atsisėdo. ³⁰ Prie Jo susirinko didžiulės minios, kurios atsigabeno su savimi luošų, aklų, nebylių, raišų ir daugelį kitokių. Žmonės suguldė juos prie Jėzaus kojų, o Jis pagydė juos. ³¹ Minia stebėjosi, matydama nebylius kalbančius, luošius išgijusius, raišius vaikščiojančius ir akluosius reginčius. Ir jie šlovino Izraelio Dievą. ³² Pasišaukęs savo mokinius, Jėzus tarė: “Gaila man minios, nes jau tris dienas jie pasilieka su manimi ir neturi ko valgyti. Aš nepaleisiu jų alkanų, kad nenusilptų kelyje”. ³³ Mokiniai Jam atsakė: “Iš kur mums imti dykumoje tiek duonos, kad galėtume pasotinti tokią didelę minią?” ³⁴ Jėzus paklausė jų: “Kiek turite duonos?” Jie atsakė: “Septynis kepalus ir kelias žuveles”. ³⁵ Jėzus liepė žmonėms susėsti ant žemės. ³⁶ Tada paėmė septynis duonos kepalus ir žuvis, padėkojo, sulaužė ir davė savo mokiniams, o mokiniai miniai. ³⁷ Visi valgė ir pasisotino. Ir surinko septynias pilnas pintines likusių trupinių. ³⁸ O valgytojų buvo keturi tūkstančiai vyrų, neskaičiuojant moterų ir vaikų. ³⁹ Paleidęs minią, Jis sėdo į valtį ir nuplaukė į Magadano sritį.

¹ Atėjo fariziejų ir sadukiejų ir mėgindami prašė Jį parodyti jiems ženklą iš dangaus. ² Jis jiems atsakė: “Atėjus vakarui, jūs sakote: ‘Bus giedra, nes dangus raudonas’, ³ ir rytmetį: ‘Šiandien bus lietaus, nes rausta apsiniaukęs dangus’. Veidmainiai! Jūs mokate atpažinti dangaus veidą, o laiko ženklų­ ne. ⁴ Pikta ir svetimaujanti karta ieško ženklo, tačiau jai nebus duota kito ženklo, kaip tik pranašo Jonos ženklas”. Ir, palikęs juos, nuėjo šalin. ⁵ Keldamiesi į kitą ežero pusę, mokiniai buvo užmiršę pasiimti duonos. ⁶ Jėzus jiems tarė: “Būkite atidūs ir saugokitės fariziejų bei sadukiejų raugo”. ⁷ O jie tarpusavy svarstė: “Tai todėl, kad nepasiėmėme duonos”. ⁸ Tai supratęs, Jėzus tarė: “Mažatikiai! Kodėl svarstote, kad nepasiėmėte duonos? ⁹ Argi dar nesuprantate? Ar neprisimenate penkių kepalų penkiems tūkstančiams ir kiek pintinių surinkote trupinių? ¹⁰ Arba septynių kepalų keturiems tūkstančiams ir kiek pintinių surinkote trupinių?! ¹¹ Tad kaip nesuprantate, jog kalbėjau jums ne apie duoną. Fariziejų ir sadukiejų raugo saugokitės!” ¹² Tada jie suprato, kad Jis liepė saugotis ne duonos raugo, bet fariziejų ir sadukiejų mokslo. ¹³ Atėjęs į Pilypo Cezarėjos apylinkes, Jėzus paklausė savo mokinius: “Kuo žmonės mane, Žmogaus Sūnų, laiko?” ¹⁴ Jie atsakė: “Vieni Jonu Krikštytoju, kiti Eliju, kiti Jeremiju ar dar kuriuo iš pranašų”. ¹⁵ Jis vėl paklausė: “O kuo jūs mane laikote?” ¹⁶ Tada Simonas Petras atsakė: “Tu esi Kristus, gyvojo Dievo Sūnus”. ¹⁷ Jėzus jam atsakė: “Palaimintas tu, Simonai, Jonos sūnau, nes ne kūnas ir kraujas tau tai apreiškė, bet mano Tėvas, kuris yra danguje. ¹⁸ Ir Aš tau sakau: tu esi Petras, ir ant šios uolos Aš pastatysiu savo bažnyčią, ir pragaro vartai jos nenugalės. ¹⁹ Tau duosiu dangaus karalystės raktus; ką tu suriši žemėje, bus surišta ir danguje, ir ką tu atriši žemėje, bus atrišta ir danguje”. ²⁰ Tada Jis griežtai įsakė savo mokiniams niekam neskelbti, kad Jis yra Jėzus­Kristus. ²¹ Nuo tada Jėzus pradėjo aiškinti savo mokiniams, kad Jis turįs eiti į Jeruzalę ir daug iškentėti nuo vyresniųjų, aukštųjų kunigų ir Rašto žinovų, būti nužudytas ir trečią dieną prisikelti. ²² Tada Petras, pasivadinęs Jį į šalį, ėmė drausti: “Jokiu būdu, Viešpatie, Tau neturi taip atsitikti!” ²³ Bet Jis atsisukęs pasakė Petrui: “Eik šalin, šėtone! Tu man papiktinimas, nes mąstai ne apie tai, kas Dievo, o kas žmonių”. ²⁴ Tuomet Jėzus savo mokiniams pasakė: “Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, teima savo kryžių ir teseka manimi. ²⁵ Nes, kas nori išgelbėti savo gyvybę, tas ją praras; o kas praras savo gyvybę dėl manęs, tas ją atras. ²⁶ Kokia gi žmogui nauda, jeigu jis laimėtų visą pasaulį, o pakenktų savo sielai? Arba kuo žmogus galėtų išsipirkti savo sielą? ²⁷ Nes Žmogaus Sūnus ateis savo Tėvo šlovėje su savo angelais, ir tuomet Jis atlygins kiekvienam pagal jo darbus. ²⁸ Iš tiesų sakau jums: kai kurie iš čia stovinčių neragaus mirties, kol pamatys Žmogaus Sūnų, ateinantį savo karalystėje”.

¹ Po šešių dienų Jėzus pasiėmė Petrą, Jokūbą ir jo brolį Joną ir užsivedė juos nuošaliai ant aukšto kalno. ² Ten Jis atsimainė jų akivaizdoje. Jo veidas švietė kaip saulė, o Jo drabužiai tapo balti kaip šviesa. ³ Ir štai jiems pasirodė Mozė ir Elijas, kurie kalbėjosi su Juo. ⁴ Tada Petras kreipėsi į Jėzų: “Viešpatie, gera mums čia būti! Jei nori, mes pastatysime čia tris palapines: vieną Tau, kitą Mozei, trečią Elijui”. ⁵ Dar jam tebekalbant, štai šviesus debesis apgaubė juos, ir štai balsas iš debesies prabilo: “Šitas yra mano mylimas Sūnus, kuriuo Aš gėriuosi. Jo klausykite!” ⁶ Tai išgirdę, mokiniai puolė veidais į žemę ir labai išsigando. ⁷ Tuomet Jėzus priėjo, palietė juos ir tarė: “Kelkitės, nebijokite!” ⁸ Pakėlę akis, jie nieko daugiau nebematė, tik vieną Jėzų. ⁹ Besileidžiant nuo kalno, Jėzus jiems įsakė: “Niekam nepasakokite apie regėjimą, kol Žmogaus Sūnus prisikels iš numirusių”. ¹⁰ Tada Jo mokiniai Jį paklausė: “Kodėl Rašto žinovai sako, jog pirmiau turįs ateiti Elijas?” ¹¹ Jėzus atsakė: “Iš tiesų Elijas turi ateiti pirma ir viską atstatyti. ¹² Bet Aš jums sakau, kad Elijas jau atėjo, ir jie jo nepažino, bet padarė su juo, ką norėjo. Taip nuo jų turės kentėti ir Žmogaus Sūnus”. ¹³ Tuomet mokiniai suprato, kad Jis kalbėjo jiems apie Joną Krikštytoją. ¹⁴ Jiems atėjus prie minios, priėjo vienas vyras ir puolė prieš Jį ant kelių, sakydamas: ¹⁵ “Viešpatie, pasigailėk mano sūnaus! Jis per miegus vaikščioja ir labai kankinasi: dažnai įpuola į ugnį ir į vandenį. ¹⁶ Aš atvedžiau jį pas Tavo mokinius, bet jie nepajėgė išgydyti”. ¹⁷ Tada Jėzus atsakė: “O netikinti ir iškrypusi karta! Kaip ilgai man reikės su jumis būti? Kaip ilgai jus kęsti? Atveskite jį pas mane”. ¹⁸ Jėzus sudraudė demoną, šis išėjo iš berniuko, ir tą pačią akimirką jis pasveiko. ¹⁹ Tuomet mokiniai priėjo prie Jėzaus vieni ir klausė: “Dėl ko mes negalėjome jo išvaryti?” ²⁰ Jėzus jiems atsakė: “Dėl jūsų netikėjimo. Iš tiesų sakau jums: jei turėtumėte tikėjimą kaip garstyčios grūdelį, jūs tartumėte šitam kalnui: ‘Persikelk iš čia į tenai’, ir jis persikeltų. Ir nieko jums nebūtų neįmanomo. ²¹ O šita veislė kitaip neišvaroma, kaip tik malda ir pasninku”. ²² Būdamas su mokiniais Galilėjoje, Jėzus jiems sakė: “Žmogaus Sūnus bus atiduotas į žmonių rankas, ²³ ir jie nužudys Jį, o trečią dieną Jis prisikels”. Tada jie labai nuliūdo. ²⁴ Atėjus jiems į Kafarnaumą, prie Petro priėjo didrachmų rinkėjai ir paklausė: “Ar jūsų Mokytojas nemoka didrachmos?” ²⁵ Jis atsakė: “Taip!” Kai parėjo į namus, Jėzus pirmas jį prakalbino: “Kaip manai, Simonai? Iš ko žemės karaliai ima muitą ar mokestį: iš savo vaikų ar iš svetimųjų?” ²⁶ Petras Jam atsakė: “Iš svetimųjų”. Jėzus jam tarė: “Taigi vaikai laisvi. ²⁷ Tačiau, kad jų nepapiktintume, nueik prie ežero, užmesk meškerę, paimk pirmą užkibusią žuvį; ją pražiodęs, rasi staterą. Paimk ją ir atiduok jiems už mane ir už save”.

¹ Tuo metu prie Jėzaus priėjo mokiniai ir paklausė: “Kas yra didžiausias dangaus karalystėje?” ² Pasišaukęs vaikutį, Jėzus pastatė tarp jų ³ ir tarė: “Iš tiesų sakau jums: jeigu neatsiversite ir nepasidarysite kaip maži vaikai, niekaip neįeisite į dangaus karalystę. ⁴ Taigi kiekvienas, kas nusižemins kaip šis vaikelis, bus didžiausias dangaus karalystėje”. ⁵ “Kas priima tokį vaikelį mano vardu, tas mane priima. ⁶ O kas pastūmėtų į nuodėmę vieną iš šitų mažutėlių, kurie tiki manim, tam būtų geriau, kad girnų akmuo būtų užkabintas jam ant kaklo ir jis būtų paskandintas jūros gelmėje. ⁷ Vargas pasauliui dėl papiktinimų! Papiktinimai neišvengiami, bet vargas tam žmogui, per kurį papiktinimas ateina. ⁸ Jei tavo ranka ar koja traukia tave nusidėti, nukirsk ją ir mesk šalin. Geriau tau sužalotam ar luošam įeiti į gyvenimą, negu su abiem rankom ir kojom būti įmestam į amžiną ugnį. ⁹ Ir jeigu tavo akis traukia tave nusidėti, išlupk ją ir mesk šalin. Tau geriau vienakiui įeiti į gyvenimą, negu su abiem akim būti įmestam į pragaro ugnį. ¹⁰ Žiūrėkite, kad nepaniekintumėte nė vieno iš šitų mažutėlių, nes, sakau jums, jų angelai danguje visuomet mato mano dangiškojo Tėvo veidą”. ¹¹ “Žmogaus Sūnus atėjo gelbėti, kas buvo pražuvę. ¹² Kaip jums atrodo: jeigu kas turėtų šimtą avių ir viena nuklystų, argi jis nepaliktų devyniasdešimt devynių ir neitų į kalnus ieškoti nuklydusios? ¹³ Ir jei surastų­iš tiesų sakau jums­jis džiaugtųsi dėl jos labiau negu dėl devyniasdešimt devynių, kurios nebuvo nuklydusios. ¹⁴ Taip ir jūsų Tėvas, kuris danguje, nenori, kad pražūtų bent vienas iš šitų mažutėlių”. ¹⁵ “Jei tavo brolis tau nusidėtų, eik ir pasakyk jam apie jo kaltę prie keturių akių. Jeigu jis paklausys tavęs, tu laimėjai savo brolį. ¹⁶ O jei nepaklausytų, pasiimk su savimi dar vieną ar du, kad ‘dviejų ar trijų liudytojų parodymais būtų patvirtintas kiekvienas žodis’. ¹⁷ Jeigu jis jų nepaklausytų, pranešk bažnyčiai. O jei neklausys nė bažnyčios, tebūna jis tau kaip pagonis ir muitininkas. ¹⁸ Iš tiesų sakau jums: ką tik jūs surišite žemėje, bus surišta ir danguje, ir ką tik atrišite žemėje, bus atrišta ir danguje”. ¹⁹ “Ir dar sakau jums: jeigu du iš jūsų susitars žemėje prašyti bet kokio dalyko, jiems mano dangiškasis Tėvas jį suteiks. ²⁰ Kur du ar trys susirinkę mano vardu, ten ir Aš esu tarp jų”. ²¹ Tuomet Petras priėjo ir paklausė: “Viešpatie, kiek kartų turiu atleisti savo broliui, kai jis man nusideda? Ar iki septynių kartų?” ²² Jėzus jam atsakė: “Aš nesakau tau iki septynių kartų, bet iki septyniasdešimt septynių”. ²³ “Todėl su dangaus karalyste yra panašiai kaip su karaliumi, kuris sumanė atsiskaityti su savo tarnais. ²⁴ Jam pradėjus apyskaitą, atvedė pas jį vieną, kuris buvo jam skolingas dešimt tūkstančių talentų. ²⁵ Kadangi šis neturėjo iš ko grąžinti skolą, valdovas įsakė parduoti jį, jo žmoną ir vaikus bei visą jo nuosavybę, kad būtų sumokėta skola. ²⁶ Tada parpuolęs tarnas jį pagarbino ir tarė: ‘Turėk man kantrybės! Aš viską tau sumokėsiu’. ²⁷ Pasigailėjęs to tarno, valdovas paleido jį ir dovanojo skolą. ²⁸ Vos išėjęs, tas tarnas sutiko vieną savo tarnybos draugą, kuris buvo jam skolingas šimtą denarų, ir nutvėręs smaugė jį, sakydamas: ‘Atiduok skolą!’ ²⁹ Puolęs ant kelių, draugas maldavo: ‘Turėk man kantrybės! Aš viską sumokėsiu’. ³⁰ Bet tas nesutiko, ėmė ir įmetė jį į kalėjimą, iki atiduos skolą. ³¹ Matydami, kas nutiko, kiti tarnai labai nuliūdo. Jie nuėjo ir papasakojo valdovui, kas įvyko. ³² Tada, pasišaukęs jį, valdovas tarė: ‘Nedorasis tarne, visą tavo skolą aš tau dovanojau, nes labai manęs prašei. ³³ Argi neturėjai ir tu pasigailėti savo draugo, kaip aš pasigailėjau tavęs?!’ ³⁴ Užsirūstinęs valdovas atidavė jį kankintojams, iki jis sumokės visą skolą. ³⁵ Taip ir mano dangiškasis Tėvas pasielgs su jumis, jeigu kiekvienas iš širdies neatleisite savo broliui jo nusižengimų”.

¹ Baigęs tai kalbėti, Jėzus pasitraukė iš Galilėjos ir atėjo į Judėjos sritį, anapus Jordano. ² Paskui Jį sekė didelės minios žmonių, ir Jis ten juos išgydė.