Job 10 Cross References - Lithuanian

¹ “Mano siela pavargo nuo gyvenimo, tad skųsiuos atvirai, kalbėsiu iš sielos kartėlio. ² Sakysiu Dievui: ‘Nepasmauk manęs, parodyk man, kodėl su manimi kovoji. ³ Ar Tau gera prispausti ir paniekinti savo rankų darbą, ir šviesti nedorėlių pasitarime? ⁴ Ar Tavo akys kūniškos, ar matai taip, kaip žmogus? ⁵ Ar Tavo dienos kaip žmogaus dienos ir Tavo metai kaip žmonių laikas, ⁶ kad ieškai mano kaltės ir teiraujiesi mano nuodėmių, ⁷ nors žinai, kad nesu nedorėlis? Nėra nė vieno, kuris mane išgelbėtų iš Tavo rankų. ⁸ Tavo rankos padarė mane, o dabar nori mane sunaikinti. ⁹ Atsimink, kad mane iš molio padarei ir vėl į dulkes paversi. ¹⁰ Kaip pieną mane išliejai ir kaip sūrį suspaudei. ¹¹ Tu apvilkai mane kūnu ir oda, kaulais ir gyslomis sutvirtinai mane. ¹² Gyvybę ir palankumą man suteikei, Tavo aplankymas saugojo mano dvasią. ¹³ Visa tai paslėpei savo širdyje; žinau, kad tai yra su Tavimi. ¹⁴ Jeigu nusidedu, Tu pastebi tai ir mano kalčių neatleidi. ¹⁵ Jei aš nedorėlis, vargas man! O jei aš ir teisus, negaliu pakelti galvos, nes esu pilnas gėdos. Pažiūrėk į mano vargą, ¹⁶ nes jis didėja. Kaip liūtas mane medžioji ir pasirodai baisingas prieš mane. ¹⁷ Tu pastatai naujus liudytojus prieš mane ir daugini savo pasipiktinimą; permainos ir karai kyla prieš mane. ¹⁸ Kodėl leidai man gimti? O kad būčiau miręs ir niekas nebūtų manęs matęs. ¹⁹ Aš būčiau tarsi nebuvęs ir iš įsčių būčiau nuneštas į kapą. ²⁰ Mano gyvenimo dienų mažai; palik mane, kad nors kiek atsikvėpčiau, ²¹ prieš išeidamas ten, iš kur negrįžta, į tamsos šalį ir mirties šešėlį. ²² Į gūdžios tamsos šalį, kur mirties šešėlis, kur nėra skirtumo tarp šviesos ir tamsos’ ”.

¹⁵ Jeigu taip su manimi elgiesi, geriau nužudyk mane, jei atradau malonę Tavo akyse, kad nebūčiau varginamas tokių didelių bėdų”.

⁴ pats ėjo į dykumą visą dieną. Atėjęs jis atsisėdo po vienu kadagiu ir meldė sau mirties: “Viešpatie, gana, pasiimk mano gyvenimą, aš nesu geresnis už savo tėvus”.

²⁰ Kodėl šviesa duodama tam, kuris kenčia, ir gyvybė apkartusiai sielai? ²¹ Laukiantieji mirties jos nesulaukia; jie jos ieško labiau negu paslėptų turtų. ²² Jie džiaugiasi ir yra labai patenkinti, kai suranda sau kapą. ²³ Kodėl duota šviesa žmogui, kurio kelias paslėptas ir kurį Dievas spaudžia iš visų pusių?

¹⁵ Jis išgelbsti vargšą nuo kardo, nuo jų kalbų ir stipriųjų rankos. ¹⁶ Vargšas turi viltį, o neteisybei užčiaupiama burna.

²⁰ Bado metu Jis išpirks tave iš mirties, o kare­nuo kardo jėgos.

² “O kad pasvertų mano vargą ir ant svarstyklių uždėtų mano kentėjimus! ³ Visa tai svertų daugiau už jūros smėlį. Todėl aš nuryju savo žodžius. ⁴ Visagalio strėlės įsmeigtos į mane, jų nuodus turi gerti mano dvasia. Dievo baisenybės išsirikiavę prieš mane.

⁸ O kad įvyktų, ko prašau, ir Dievas suteiktų man, ko ilgiuosi. ⁹ Kad patiktų Dievui sunaikinti mane, rankos pakėlimu pribaigti mane.

²⁶ Jūs savo žodžiais man tik prikaišiojate; jie nuliūdusiam praeina lyg vėjas.

¹¹ Aš neužversiu savo burnos, kalbėsiu dvasios skausme, skųsiuos savo sielos kartume.

¹⁶ Aš bjauriuosi juo ir nebenoriu gyventi. Palik mane, mano dienos­tuštybė.

²¹ Aš esu nekaltas. Bet nebenoriu pažinti savo sielos ir niekinu savo gyvybę.

¹⁵ Jei aš nedorėlis, vargas man! O jei aš ir teisus, negaliu pakelti galvos, nes esu pilnas gėdos. Pažiūrėk į mano vargą, ¹⁶ nes jis didėja. Kaip liūtas mane medžioji ir pasirodai baisingas prieš mane.

¹³ O kad paslėptum mane kape ir laikytum paslėpęs, kol praeis Tavo rūstybė; nustatytam laikui praėjus, vėl mane atsimintum.

⁶ Jei kalbu, mano skausmas nesumažėja; jei tyliu, man nelengviau. ⁷ Bet dabar Jis vargina mane; Tu sunaikinai visą mano šeimą. ⁸ Tu pripildei mane raukšlių, kurios liudija prieš mane, mano liesumas pakyla manyje liudyti man į veidą. ⁹ Jis savo rūstybe parbloškė mane ir griežia dantimis prieš mane. Mano priešo akys įsmeigtos į mane. ¹⁰ Jie atvėrė prieš mane savo burnas, plūsdami smogia man į veidą, jie susirinko prieš mane. ¹¹ Dievas atidavė mane bedieviams, perdavė į nedorėlių rankas. ¹² Aš gyvenau ramiai, bet Jis supurtė mane; nutvėręs už sprando, sutraiškė mane ir pastatė sau taikiniu. ¹³ Jo šauliai apsupo mane ir be pasigailėjimo perveria mano inkstus, išlieja mano tulžį. ¹⁴ Jis daro man žaizdą po žaizdos, puola mane kaip milžinas. ¹⁵ Aš savo kūną apdengiau ašutine; savo ragą paslėpiau dulkėse. ¹⁶ Mano veidas ištino nuo ašarų, mano akys­mirties šešėlis,

⁴ O jei iš tikrųjų nusikaltau, tai mano klaida yra su manimi.

² “Klausykite atidžiai mano žodžių, ir tokia bus jūsų paguoda. ³ Kantriai išklausykite mano kalbą; kai baigsiu, galite toliau tyčiotis. ⁴ Argi mano skundas žmogui? Jei taip būtų, mano dvasia nesijaudintų.

³ Kol tylėjau, nyko mano kaulai nuo kasdieninio mano vaitojimo. ⁴ Dieną ir naktį sunkiai slėgė mane Tavo ranka. Mano jėgos seko, lyg vasaros kaitros džiovinamos. ⁵ Savo nuodėmę Tau išpažinau ir savo kaltės neslėpiau. Tariau: “Išpažinsiu savo nusikaltimus Viešpačiui”. Tada atleidai man kaltę.

¹⁵ Ką aš galiu bekalbėti ir besakyti? Jis davė man pažadą ir jį įvykdė. Aš tyliai gyvensiu visus likusius savo metus savo sielos apkartime.

¹⁷ Štai apkartimas man pavirto ramybe. Tu išgelbėjai mano gyvybę nuo duobės ir sunaikinimo, visas mano nuodėmes numetei sau už nugaros.

³ Todėl, Viešpatie, meldžiu, paimk mano gyvybę, nes man yra geriau mirti negu gyventi”.

⁸ Saulei patekėjus, Dievas paruošė svilinantį rytų vėją. Saulė spigino Jonos galvą, jis alpo ir geidė sau mirties, sakydamas: “Geriau man mirti negu gyventi!”

⁵ Jei tu ieškosi Dievo ir maldausi Visagalį, ⁶ būsi tyras ir doras, tai Jis pakils dėl tavęs ir duos klestėjimą tavo teisumo buveinei.

²⁹ Jei aš esu nedorėlis, tai kam veltui stengtis?

³¹ Derėtų sakyti Dievui: ‘Aš nusipelniau Tavo bausmės, ateityje nebenusikalsiu. ³² Pamokyk mane, ko nežinau; jei nusikaltau, daugiau to nedarysiu’.

¹ Užsirūstinęs, Viešpatie, nebark manęs, nebausk įširdęs. ² Viešpatie, pasigailėk manęs, nes esu silpnas; Viešpatie, išgydyk mane, nes sukrėsti mano kaulai. ³ Ir mano siela sukrėsta. Ar ilgai, Viešpatie? ⁴ Viešpatie, gręžkis, išlaisvink mano sielą, gelbėk mane dėl savo gailestingumo.

⁷ Užmiršk mano jaunystės kaltes ir nedorybes. O Viešpatie, atmink mane dėl savo gerumo, pagal savo gailestingumą.

¹ Viešpatie, nebausk manęs rūstaudamas ir neplak savo įniršyje. ² Tavo strėlės įsmigo į mane ir Tavo ranka slegia mane. ³ Nebėra nieko sveiko mano kūne dėl Tavo rūstybės ir poilsio mano kauluose dėl mano nuodėmės. ⁴ Mano kaltės iškilo virš mano galvos; lyg sunki našta jos pasidarė man per sunkios. ⁵ Dvokia ir pūliuoja mano žaizdos dėl mano kvailybės. ⁶ Esu varge, visai sulinkęs, vaikštau nusiminęs visą dieną. ⁷ Mano strėnos dega, nieko sveiko nebėra mano kūne. ⁸ Nusilpęs, labai sudaužytas vaitoju dėl savo širdies nerimo.

²¹ Bet Tu, Viešpatie Dieve, sustiprink mane dėl savojo vardo, gelbėk dėl savo gailestingumo.

²³ Ištirk mane, Dieve, pažink mano širdį; išbandyk mane ir pažink mano mintis. ²⁴ Matyk, ar aš einu nedorėlių keliu, ir vesk mane keliu amžinuoju!

² Nepatrauk į teismą savo tarno, nes Tavo akivaizdoje nė vienas žmogus negalės pasiteisinti.

⁴⁰ Patikrinkime savo kelius ir grįžkime prie Viešpaties. ⁴¹ Kelkime savo širdis ir rankas į Dievą danguose. ⁴² Mes nusikaltome ir maištavome, ir Tu mums neatleidai.

¹⁶ Karūna nuo galvos nukrito. Vargas mums, nes mes nusikaltome. ¹⁷ Todėl mūsų širdis alpsta, akys aptemo.

¹ Taigi dabar nebėra pasmerkimo tiems, kurie yra Kristuje Jėzuje, kurie gyvena ne pagal kūną, bet pagal Dvasią.

³¹ Jei mes patys save teistume, nebūtume teisiami. ³² Bet kai Viešpats mus teisia, tai ir sudraudžia, kad nebūtume pasmerkti kartu su pasauliu.

²⁰ Dievas neatmes tobulojo ir nepadės piktadariams.

²² Nėra jokio skirtumo. Todėl sakau: ‘Jis sunaikina kaltą ir nekaltą’.

²⁴ Žemė atiduota nedorėliams, Jis uždengia teisėjų veidus. Kas gi visa tai daro, ar ne Jis?

¹⁵ Tu šauksi, ir aš atsiliepsiu; Tu ilgėsiesi savo rankų kūrinio.

¹⁶ Bet jų gerovė nėra jų pačių rankose; todėl nedorėlių patarimas yra toli nuo manęs.

¹⁸ Jis pripildė jų namus gėrybių, tačiau nedorėlių patarimas yra toli nuo manęs.

⁵ Juk Jobas sakė: ‘Aš esu teisus, bet Dievas nedaro man teisybės. ⁶ Nors esu teisus, mane laiko melagiu; mano žaizda nepagydoma, nors esu nekaltas’. ⁷ Ar yra kitas toks žmogus kaip Jobas, kuris geria paniekinimus kaip vandenį,

¹⁸ Kas sako karaliui, kad jis nedorėlis, arba kunigaikščiui, kad jis bedievis? ¹⁹ O Jis neatsižvelgia į kunigaikštį ir neteikia turtuoliams pirmenybės prieš vargšus, nes jie visi yra Jo kūriniai?

⁷ Jis neatitraukia nuo teisiųjų savo akių, bet su karaliais pasodina soste, įtvirtina ir išaukština juos. ⁸ Jei jie sukaustomi grandinėmis ir priespaudos metu surišami virvėmis, ⁹ tai Jis parodo jiems jų darbus ir nusikaltimus.

¹⁷ Tu susilaukei nedorėlio bausmės, teismas ir teisingumas pasiekė tave. ¹⁸ Būk atsargus, kad Jis nepašalintų tavęs savo rūstybėje, nes tada ir didelė išpirka neišgelbės tavęs.

² “Ar tas, kuris ginčijasi su Visagaliu, pamokys Jį? Teatsako tas, kuris priekaištauja Dievui”.

⁸ Ar tu panaikinsi mano sprendimą? Ar mane smerksi, o save teisinsi?

³³ Viešpats girdi vargšą ir neniekina savo belaisvių.

⁸ Apgins mane Viešpats. Viešpatie, Tavo gailestingumas amžinas! Neapleisk, kas Tavo rankų sukurta.

⁸ Viešpatie, Tu esi mūsų tėvas; mes­molis, o Tu­puodžius; mes visi­Tavo rankų darbas.

¹ Viešpatie, Tu liksi teisus, jei bylinėsiuosi su Tavimi! Tačiau leisk man kalbėti su Tavimi apie Tavo sprendimus. Kodėl nedorėliams sekasi ir kodėl be rūpesčių gyvena visi, kurie elgiasi klastingai? ² Tu juos įsodinai, jie įleido šaknis, užaugo, nešė vaisių. Tu esi arti jų burnos, bet toli nuo jų širdies. ³ Viešpatie, Tu pažįsti mane, ištyrei mano širdį ir žinai, kokia ji yra prieš Tave. Atskirk juos kaip avis pjauti, paruošk juos žudymo dienai!

² Jis atvedė mane į tamsybę, o ne į šviesą. ³ Jis laiko ištiesęs savo ranką prieš mane visą dieną. ⁴ Jis pasendino mano kūną ir odą, sulaužė kaulus. ⁵ Jis apsupo mane kartybe ir vargu, ⁶ perkėlė į tamsą kaip mirusį. ⁷ Jis uždarė man duris ir apkalė mane sunkiomis grandinėmis. ⁸ Aš šaukiu ir meldžiuosi, bet Jis neatsako į mano maldą. ⁹ Jis užtvėrė mano kelius tašytais akmenimis ir mano takus iškraipė. ¹⁰ Jis tykojo manęs kaip lokys, kaip liūtas lindynėje. ¹¹ Jis mane paklaidino, sudraskė ir paliko vienišą. ¹² Įtempęs lanką, Jis pastatė mane taikiniu ¹³ ir pervėrė mano širdį strėlėmis. ¹⁴ Aš tapau pajuoka visai savo tautai, apie mane jie dainuoja per dieną. ¹⁵ Jis pasotino mane kartybėmis ir girdė metėlėmis. ¹⁶ Jis išlaužė mano dantis į žvyrą, užpylė mane pelenais. ¹⁷ Neturiu ramybės ir nežinau, kas yra gerovė. ¹⁸ Aš tariau: “Mano stiprybė ir viltis Viešpatyje pražuvo”.

¹⁹ Todėl tie, kurie kenčia pagal Dievo valią, tepaveda savo sielas Jam, ištikimajam Kūrėjui, darydami gera.

⁷ Viešpats tarė Samueliui: “Nežiūrėk į jo išvaizdą nė į jo ūgį, nes Aš jį atmečiau. Viešpats mato ne taip, kaip žmogus. Žmogus žiūri į išorę, bet Viešpats žiūri į širdį”.

³² Jis nėra žmogus kaip aš, kad Jam galėčiau atsakyti ir abu galėtumėme stoti į teismą.

¹⁵ O Jis jiems pasakė: “Jūs žmonių akyse dedatės teisūs, bet Dievas mato jūsų širdis. Nes tai, kas žmonėse aukštinama, Dievo akyse bjauru”.

¹⁴ Jo galva ir plaukai buvo balti kaip balčiausia vilna ar sniegas, Jo akys tarsi ugnies liepsna,

²⁶ Dievas yra didis, ne mums Jį suprasti; Jo metų tu negali suskaičiuoti.

² Pirma, negu buvo sutverti kalnai, žemė ir pasaulis, Tu, Dieve, esi nuo amžių ir per amžius! ³ Tu grąžini žmones į dulkes ir sakai: “Sugrįžkite, žmonių vaikai!” ⁴ Juk tūkstantis metų Tavo akyse yra kaip vakarykštė diena, kuri praėjo, kaip sargybos laikas naktį.

¹² Bet Tu, Viešpatie, pasiliksi per amžius; Tave minės visos kartos.

²⁴ Aš sakiau: “Mano Dieve, neatimk manęs įpusėjus mano amžiui, Tavo metai tęsiasi per visas kartas. ²⁵ Kadaise Tu sukūrei žemę ir dangūs yra Tavo rankų darbas. ²⁶ Jie pražus, bet Tu pasiliksi. Jie visi susidėvės kaip drabužis, kaip rūbą juos pakeisi, ir jie bus pakeisti. ²⁷ Bet Tu esi tas pats ir Tavo metai nesibaigs.

¹² ir kaip apsiaustą Tu juos suvyniosi, ir jie bus pakeisti. Bet Tu esi tas pats, ir Tavo metai nesibaigs”.

⁸ Tačiau, mylimieji, vienas dalykas neturi likti jūsų nepastebėtas: viena diena pas Viešpatį yra kaip tūkstantis metų, ir tūkstantis metų­kaip viena diena.

¹⁴ Jeigu nusidedu, Tu pastebi tai ir mano kalčių neatleidi. ¹⁵ Jei aš nedorėlis, vargas man! O jei aš ir teisus, negaliu pakelti galvos, nes esu pilnas gėdos. Pažiūrėk į mano vargą, ¹⁶ nes jis didėja. Kaip liūtas mane medžioji ir pasirodai baisingas prieš mane. ¹⁷ Tu pastatai naujus liudytojus prieš mane ir daugini savo pasipiktinimą; permainos ir karai kyla prieš mane.

¹⁶ Tu skaičiuoji mano žingsnius, bet neįskaityk mano nuodėmės.

¹⁵ Sulaužyk ranką bedieviui ir nedorėliui atlygink už jo nedorumą, kol neliks iš jo nieko.

²¹ argi Dievas to nežinotų? Jis juk žino širdies paslaptis!

³⁴ Ant tavo drabužių kraštų randamas nekaltai nužudytųjų kraujas. Jo netgi nereikia ieškoti, jis aiškiai matomas ant tavęs.

¹² Aš su žibintais ieškosiu po Jeruzalę ir nubausiu tuos, kurie sėdi ant savo mielių, o širdyje mano: ‘Viešpats nedarys nei gera, nei pikta’.

²⁴ Bet Jėzus, gerai visus pažindamas, jais nepasitikėjo. ²⁵ Jam nereikėdavo, kad kas paliudytų apie žmogų, nes Jis pats žinojo, kas yra žmoguje.

⁵ Todėl neteiskite nieko prieš laiką, iki ateis Viešpats, kuris nušvies, kas tamsoje paslėpta, ir atskleis širdžių sumanymus. Tada kiekvienam teks pagyrimas iš Dievo.

³⁹ Supraskite, kad Aš esu vienas ir šalia manęs nėra kito dievo. Aš užmušu ir atgaivinu, sužeidžiu ir gydau; ir niekas neišgelbės iš mano rankos.

¹⁰ Bet Jis žino mano kelią; jei Jis mane ištirtų, būčiau kaip auksas.

¹³ Jis vienintelis, kas gali Jį pakeisti? Ko Jo siela geidžia, tą Jis padaro. ¹⁴ Jis įvykdys, kas man skirta; daug panašių dalykų Jis turi.

⁶ Tegul pasveria mane teisingomis svarstyklėmis ir Dievas žinos mano nekaltumą.

¹⁴ tai ką darysiu, kai Dievas pakils? Ką Jam atsakysiu, kai Jis aplankys mane?

³⁵ O kad nors kas išklausytų mane! Štai mano parašas. Visagalis teatsako man, mano priešas teparašo knygą.

⁷ Po pasikalbėjimo su Jobu Viešpats tarė temaniui Elifazui: “Mano rūstybė užsidegė prieš tave ir abu tavo draugus, nes jūs nekalbėjote teisingai apie mane kaip mano tarnas Jobas.

⁶ Nes Viešpats žino teisiojo kelią, o bedievių kelias pražus.

³ Viešpatie, mano Dieve, jei aš tai padariau, jei neteisybė yra mano rankose,

⁸ Viešpats teis tautas. Teisk mane, Viešpatie, pagal mano teisumą, pagal nekaltumą, kuris yra manyje. ⁹ Padaryk nedorėlių užmačioms galą, o teisųjį sutvirtink. Tu ištiri širdis ir inkstus, teisusis Dieve!

³ Tu ištyrei mano širdį, aplankei mane naktį, išbandei mane ir nieko neradai. Aš nusprendžiau nenusidėti savo burna.

¹ Viešpatie, pateisink mane, nes esu nekaltas; Viešpačiu pasitikėjau, todėl nesvyruosiu. ² Viešpatie, išmėgink ir išbandyk mane, ištirk mano širdį ir inkstus. ³ Tavo malonė yra mano akyse, ir aš vaikščiojau Tavo tiesoje. ⁴ Nesėdžiu su klastingaisiais, nesilankau pas apsimetėlius. ⁵ Nekenčiu piktadarių draugystės ir nesėdžiu su nedorėliais.

²² Susipraskite, kurie pamiršote Dievą, kad nesudraskyčiau jūsų, ir tada nebus, kas jus išgelbėtų.

¹ Viešpatie, Tu ištyrei mane ir pažįsti. ² Tu žinai, kada keliuosi ir kada atsisėdu, Tu supranti mano mintis.

²¹ Aš nekenčiu tų, Viešpatie, kurie Tavęs nekenčia, man bjaurūs tie, kurie prieš Tave sukyla. ²² Aš jų nekenčiu be galo, laikau juos savo priešais.

¹⁵ Dabar pasiruoškite, kai tik išgirsite rago, vamzdžio, citros, arfos, psalterio bei trimitų ir visokių muzikos instrumentų garsą, parpulti ir pagarbinti statulą, kurią pastatydinau. O jei nepagarbinsite, tuojau būsite įmesti į liepsnojančią krosnį. Ir koks Dievas išgelbės jus iš mano rankos?”

¹⁰ Dabar Aš atidengsiu jos gėdą meilužių akyse, ir niekas jos neišgelbės iš mano rankos.

²⁸ Aš duodu joms amžinąjį gyvenimą; jos nepražus per amžius, ir niekas jų neišplėš iš mano rankos. ²⁹ Mano Tėvas, kuris man jas davė, yra aukščiau už viską, ir niekas negali jų išplėšti iš mano Tėvo rankos. ³⁰ Aš ir Tėvas esame viena”.

¹⁷ Jėzus paklausė trečią kartą: “Simonai, Jonos sūnau, ar myli mane?” Petras nuliūdo, kad Jis trečią kartą klausia: “Ar myli mane?”, ir atsakė: “Viešpatie, Tu viską žinai. Tu žinai, kad Tave myliu”. Jėzus jam tarė: “Ganyk mano avis.

¹² Nes mūsų pasigyrimas yra toks: liudija mūsų sąžinė, kad pasaulyje, o ypač pas jus, mes elgėmės paprastai ir su dievišku nuoširdumu,­ne kūniška išmintimi, bet Dievo malone.

¹⁰ Ir jūs, ir Dievas gali paliudyti, kaip šventai, teisingai ir nepriekaištingai elgėmės su jumis, įtikėjusiais.

⁶ gailėjosi, kad Jis žemėje sutvėrė žmogų, ir sielojosi savo širdyje. ⁷ Ir Dievas tarė: “Aš išnaikinsiu žmones, kuriuos sutvėriau, nuo žemės paviršiaus; tiek žmones, tiek gyvulius, roplius ir padangių paukščius, nes Aš gailiuosi, kad juos padariau”.

³ Ar Tau gera prispausti ir paniekinti savo rankų darbą, ir šviesti nedorėlių pasitarime?

⁷³ Tavo rankos padarė ir suformavo mane; suteik man išminties suprasti Tavo įsakymus.

⁷ Kiekvieną, kuris vadinasi mano vardu, Aš sukūriau savo šlovei, Aš sutvėriau ir padariau jį.

³ Aš, nuėjęs į puodžiaus namus, radau jį bedirbantį prie žiestuvo. ⁴ Indas, kurį jis darė iš molio, nepavyko, ir jis iš naujo nužiedė kitą indą, kokį panorėjo. ⁵ Tada Viešpats tarė man: ⁶ “Izraelitai, ar Aš negaliu su jumis taip daryti, kaip šitas puodžius? Kaip molis puodžiaus rankoje, taip jūs, izraelitai, mano rankoje. ⁷ Kartais Aš grasinu tautai ar karalystei ją išrauti, sužlugdyti ir sunaikinti, ⁸ bet jei tauta, kuriai grasinu, nusisuka nuo savo piktų darbų, tai Aš susilaikau nuo to pikto, kurį buvau jai numatęs. ⁹ Kartais Aš pažadu tautai ar karalystei ją statyti ir įtvirtinti, ¹⁰ bet jei ji daro pikta ir neklauso manęs, tai Aš susilaikau nuo to gero, kurį buvau pažadėjęs padaryti.

⁷ Ir Viešpats Dievas padarė žmogų iš žemės dulkių ir įkvėpė į jo šnerves gyvybės kvapą. Taip žmogus tapo gyva siela.

¹⁹ Valgysi prakaitu uždirbtą duoną, kol sugrįši į žemę, iš kurios esi paimtas. Esi dulkė ir dulke vėl pavirsi”.

⁷ Atsimink, kad mano gyvenimas tėra vėjas; mano akys neberegės gero.

¹⁴ Sugedimą aš vadinu tėvu, o kirmėles­motina ir seserimi.

¹⁵ Mano jėgos išdžiūvo lyg šukė, prie gomurio limpa liežuvis; į mirties dulkes Tu atvedei mane.

⁶ Viešpatie, atsimink gailestingumą ir malones, kurios yra nuo amžių. ⁷ Užmiršk mano jaunystės kaltes ir nedorybes. O Viešpatie, atmink mane dėl savo gerumo, pagal savo gailestingumą.

¹⁸ Pažvelk į mano vargą bei skausmą ir atleisk visas mano nuodėmes.

⁴⁷ Viešpatie, atsimink, koks trumpas yra mano gyvenimas! Kokius menkus Tu sukūrei visus žmones!

³ Tu grąžini žmones į dulkes ir sakai: “Sugrįžkite, žmonių vaikai!”

⁴ Viešpatie, būdamas palankus savo tautai, atsimink ir mane, suteik man savo išgelbėjimą,

⁷ Dulkės sugrįš į žemę, iš kurios kilo, o dvasia­pas Dievą, kuris ją davė.

⁹ Vargas tam, kuris vaidijasi su savo Kūrėju, molio šukė su puodžiumi. Ar sako molis puodžiui: ‘Ką darai?’ arba dirbinys savo dirbėjui: ‘Tu esi neišmanėlis!’?

⁶ “Izraelitai, ar Aš negaliu su jumis taip daryti, kaip šitas puodžius? Kaip molis puodžiaus rankoje, taip jūs, izraelitai, mano rankoje.

²¹ Ar puodžius neturi galios moliui, kad iš to paties minkalo pagamintų vieną indą garbingam panaudojimui, o kitą negarbingam?

¹⁴ Girsiu Tave, kad taip nuostabiai ir baimę keliančiai esu sukurtas. Kokie nuostabūs yra Tavo darbai, ir mano siela tai gerai žino. ¹⁵ Nė vienas kaulas nebuvo paslėptas nuo Tavęs, kai slaptoje buvau padarytas, kai buvau tveriamas žemės gelmėse. ¹⁶ Tavo akys matė mane dar negimusį ir Tavo knygoje buvo viskas surašyta: dienos, kurias man skyrei, kai dar nė vienos jų nebuvo.

¹⁷ Jis iškelia savo uodegą kaip kedrą; jo šlaunų raumenys tvirtai susipynę. ¹⁸ Jo kaulai kaip variniai vamzdžiai, o skeletas kaip geležiniai virbai.

⁴ Jis sakė man: “Pranašauk šitiems kaulams ir sakyk: ‘Sudžiūvę kaulai, išgirskite Viešpaties žodį’. ⁵ Viešpats Dievas taip sako šitiems kaulams: ‘Aš įkvėpsiu į jus dvasią, ir jūs atgysite! ⁶ Aš duosiu jums gyslas, užauginsiu mėsą, apvilksiu oda. Tada jūs žinosite, kad Aš esu Viešpats’ ”. ⁷ Aš pranašavau, kaip Jis man įsakė. Pranašaujant pasigirdo garsas, ir pamačiau kaulus judant; jie artėjo vienas prie kito. ⁸ Aš žiūrėjau: ant jų atsirado gyslos, jie apaugo mėsa, ir oda apdengė juos. Bet dvasios nebuvo juose.

² Todėl mes dejuojame, karštai trokšdami apsivilkti savo buveinę iš dangaus, ³ nes aprengti nebūsime nuogi.

¹⁶ Iš Jo visas kūnas, suderintas ir stipriai sujungtas įvairių raiščių, pagal savo saiką veikiant kiekvienai daliai, auga, kad ugdytų save meilėje.

¹⁹ Aš, Tavo tarnas, radau malonę Tavo akyse, ir man parodei didelį gailestingumą, išgelbėdamas mano gyvybę. Negaliu bėgti į kalną, kad kas bloga nenutiktų ir nenumirčiau.

⁴ Dievo Dvasia mane sukūrė, Visagalis įkvėpė man gyvybę.

²⁵ “Todėl sakau jums: nesirūpinkite savo gyvybe, ką valgysite ar ką gersite, nei savo kūnu, kuo vilkėsite. Argi gyvybė ne daugiau už maistą ir kūnas už drabužį?

²⁵ ir nėra žmonių rankomis aptarnaujamas, tarsi Jam ko nors trūktų. Jis gi pats visiems duoda gyvybę, alsavimą ir visa kita.

²⁸ Juk mes Jame gyvename, judame ir esame, kaip yra pasakę ir kai kurie jūsų poetai: ‘Mes irgi esame kilę iš Jo’.

⁹ Jei Jis yra kairėje, aš Jo nematau, o jei pasislėpęs dešinėje, Jo nepastebiu.

¹³ Jis vienintelis, kas gali Jį pakeisti? Ko Jo siela geidžia, tą Jis padaro.

⁶ Kiekvienam dalykui yra laikas ir sprendimas, tačiau žmogui tai didelis vargas, ⁷ nes nė vienas nežino, kas bus ir kada tai įvyks?

⁷ Aš darau šviesą ir sukuriu tamsą, duodu ramybę ir sukuriu pikta. Aš, Viešpats, visa tai darau.

¹⁵ Tikrai Tu esi Dievas, kuris slepiesi, Izraelio Dieve, gelbėtojau.

⁹ Atsiminkite praeitį, kad Aš esu Dievas ir kito dievo, panašaus į mane, nėra. ¹⁰ Aš skelbiu dalykus nuo pat pradžios ir pasakau, kas dar nėra įvykę. Mano nutarimas pasiliks ir Aš padarysiu, ką esu numatęs. ¹¹ Aš šaukiu iš rytų plėšrų paukštį, tolimo krašto vyrą, mano paskirtą. Aš tai paskelbiau ir padarysiu, nusprendžiau ir įvykdysiu.

³⁷ Kas gali sakyti, kad įvyksta ir tai, ko Viešpats neįsako?

³³ O Dievo turtų, išminties ir pažinimo gelme! Kokie neištiriami Jo teismai ir nesusekami Jo keliai!

¹¹ Tai atitinka amžinąjį nutarimą, padarytą Kristuje Jėzuje, mūsų Viešpatyje,

⁷ parodantis gailestingumą tūkstančiams, atleidžiantis nusikaltimus, neteisybes ir nuodėmes, tačiau nepaliekantis kalto nenubausto, bet baudžiantis už tėvų nusikaltimus vaikus ir vaikaičius iki trečios ir ketvirtos kartos”.

¹⁸ ‘Viešpats yra kantrus ir kupinas gailestingumo, atleidžiantis neteisybes ir nusikaltimus, tačiau nepaliekantis kalto nenubausto, bet baudžiantis už tėvų nusikaltimus vaikus iki trečios ir ketvirtos kartos’.

²¹ Kodėl neatleidi mano kaltės ir nepanaikini mano nusikaltimo? Aš gulėsiu dulkėse; Tu ieškosi manęs rytą, tačiau manęs nebebus”.

²⁸ tai bijausi visų savo kančių, žinodamas, kad Tu manęs nelaikysi nekaltu.

²⁶ Tu rašai prieš mane karčius dalykus ir baudi už jaunystės nuodėmes; ²⁷ Tu įtveri mano kojas į šiekštą ir seki visus mano žingsnius ir takus.

³ Viešpatie, jei Tu neatleisi kalčių, kas, Viešpatie, išsilaikys?

¹ Viešpatie, Tu ištyrei mane ir pažįsti.

⁷ Viešpats tarė: “Aš pamačiau savo tautos vargą Egipte ir išgirdau jos šauksmą dėl jų prižiūrėtojų. Aš žinau jos sielvartą.

¹² Jei Jis atims, kas sutrukdys Jam ir paklaus: ‘Ką Tu darai?’

¹⁵ Jei aš ir būčiau teisus, negalėčiau atsakyti Jam, bet turėčiau maldauti savo Teisėją.

²⁰ Jei teisinčiau save, mano paties žodžiai pasmerktų mane; jei būčiau nekaltas, jie mane kaltintų. ²¹ Aš esu nekaltas. Bet nebenoriu pažinti savo sielos ir niekinu savo gyvybę.

⁷ nors žinai, kad nesu nedorėlis? Nėra nė vieno, kuris mane išgelbėtų iš Tavo rankų.

⁶ Tai prisiminęs, pats nusigąstu, drebėjimas apima mano kūną.

¹⁵ Todėl man baugu Jo akivaizdoje; apie tai galvodamas, bijau Jo.

⁷ Te mano priešas bus kaip nedorėlis, tas, kuris puola mane, kaip neteisusis.

¹⁷ Nedorėliai ir visos tautos, kurios užmiršo Dievą, į mirusiųjų buveinę eina.

¹⁵³ Pažvelk į mano skurdą ir išlaisvink mane; juk aš nepamirštu Tavo įstatymo.

¹¹ Vargas nedorėliui! Jam bus atlyginta pagal jo darbus.

⁵ Aš tariau: “Vargas man, aš esu žuvęs! Aš esu žmogus nešvariomis lūpomis ir gyvenu tarp žmonių nešvariomis lūpomis. Aš savo akimis mačiau Karalių, kareivijų Viešpatį!”

⁵ Tu sutinki tą, kuris su džiaugsmu elgiasi teisiai, atsimena Tave ir Tavo kelius. Tu buvai užsirūstinęs, nes mes nuolat nusidėdavome. Ar dar išgelbėsi mus? ⁶ Mes visi esame kaip nešvarūs, mūsų teisumas kaip purvini skarmalai. Mes visi vystame kaip lapai, mūsų piktadarystės blaško mus kaip vėjas.

²⁰ Viešpatie, pažvelk, kokia aš nelaiminga ir nerami. Mano širdis nerimsta krūtinėje, nes aš neklausiau Tavęs. Lauke siaučia kardas, o viduje­mirtis.

¹ Viešpatie, atsimink, kas įvyko. Pažvelk, atkreipk dėmesį į mūsų vargus. ² Mūsų paveldas ir namai svetimųjų rankose. ³ Mes esame našlaičiai, mūsų motinos­našlės; ⁴ privalome pirkti savo vandenį ir mokėti pinigus už savo malkas. ⁵ Mus vargina sunkiais darbais ir pavargus neleidžia atsikvėpti. ⁶ Prašėme pagalbos egiptiečių ir asirų, kad bent duonos gautume. ⁷ Mūsų tėvai nusikalto, o mes turime nešti jų kaltę. ⁸ Vergai viešpatauja mums, ir niekas negali mūsų išvaduoti iš jų rankos. ⁹ Bijodami kardo dykumoje, mes parsigabenome duonos. ¹⁰ Mūsų oda pajuodusi kaip krosnis nuo siaučiančio bado. ¹¹ Moterys ir mergaitės prievartaujamos Sione ir Judo miestuose. ¹² Kunigaikščius jie pakorė, o vyresniųjų negerbia. ¹³ Jauni vyrai verčiami girnomis malti, vaikai klumpa po sunkiomis naštomis. ¹⁴ Vyresnieji nebesirodo prie miesto vartų, ir vaikai nebesusirenka žaisti. ¹⁵ Mūsų širdies džiaugsmas dingo, žaidimai virto liūdesiu. ¹⁶ Karūna nuo galvos nukrito. Vargas mums, nes mes nusikaltome. ¹⁷ Todėl mūsų širdis alpsta, akys aptemo. ¹⁸ Siono kalnas apleistas, lapės gyvena jame. ¹⁹ Bet Tu, Viešpatie, pasilieki per amžius. Tavo sostas lieka kartų kartoms. ²⁰ Kodėl Tu mus taip ilgai užmiršai ir palikai? ²¹ Viešpatie, sugrąžink mus pas save, ir mes sugrįšime. Atnaujink mus kaip anomis dienomis! ²² Argi Tu mus visiškai atstūmei ir rūstausi amžinai?

¹⁸ Tada jūs matysite skirtumą tarp teisiojo ir nedorėlio, tarp to, kuris tarnauja Dievui, ir to, kuris Jam netarnauja”.

¹⁰ Taigi jūs, atlikę visa, kas jums pavesta, sakykite: ‘Esame nenaudingi vergai. Padarėme, ką privalėjome padaryti’ ”.

⁸ o išpuikėliams, kurie nepaklūsta tiesai, bet yra pasidavę neteisumui,­pykčiu ir rūstybe. ⁹ Sielvartas ir suspaudimas sielai kiekvieno žmogaus, kuris daro bloga, pirma žydo, paskui graiko.

²⁹ Jei jie mirs paprasta mirtimi, kaip miršta visi žmonės, tai Viešpats manęs nesiuntė; ³⁰ bet jei Viešpats padarys naują dalyką, kad žemė atsivers ir prarys juos ir visa, kas jiems priklauso, ir jie gyvi pateks į mirusiųjų buveinę, žinokite, kad jie piktžodžiavo Viešpačiui”.

⁵⁹ Jis siųs tau ir tavo palikuonims dideles, piktas ir ilgas negalias,

⁹ kuris daro didelių, neištiriamų ir nuostabių dalykų be skaičiaus.

¹³ Aš laukiau iki ryto. Jis kaip liūtas sutrupino visus mano kaulus pirmiau, negu diena pasibaigė ir atėjo naktis.

¹⁰ Jis tykojo manęs kaip lokys, kaip liūtas lindynėje.

⁷ Aš būsiu jiems kaip liūtas, kaip šalia kelio tykojantis leopardas. ⁸ Aš juos užpulsiu kaip lokė, netekusi jauniklių, ir draskysiu jų krūtines. Ten surysiu juos kaip liūtas, sudraskysiu kaip laukiniai žvėrys.

⁸ Liūtui riaumojant, kas nebijotų? Viešpačiui Dievui kalbant, kas nepranašautų?

²¹ Išėjau turtinga, o Viešpats parvedė tuščiomis rankomis. Kodėl vadinate mane Noome? Juk Viešpats paliudijo prieš mane, Visagalis mane nubaudė”.

⁸ Tu pripildei mane raukšlių, kurios liudija prieš mane, mano liesumas pakyla manyje liudyti man į veidą.

⁶ Žinokite, kad Dievas mane pargriovė ir savo tinklu mane pagavo. ⁷ Aš šaukiu apie priespaudą, bet niekas neatsiliepia, šaukiu garsiai, bet nėra teisybės. ⁸ Jis užtvėrė man kelią, kad negaliu praeiti; mano takus Jis apsupo tamsa. ⁹ Jis nuplėšė mano garbę ir nuėmė karūną man nuo galvos. ¹⁰ Iš visų pusių Jo naikinamas krintu, mano viltis lyg nukirstas medis. ¹¹ Jo rūstybė užsidegė prieš mane, Jis laiko mane savo priešu.

¹⁹ Dievas išgirs ir pažemins juos, Jis gyvena nuo amžių. Jie nesikeičia ir Dievo nebijo.

¹¹ Moabas gyveno be rūpesčių nuo pat savo jaunystės, jo mielės nusėdo; jis nebuvo perpilamas iš indo į indą ir nebuvo ištremtas. Todėl jo skonis liko tas pats ir kvapas nepasikeitė.

¹⁰ Nes ji neužvėrė mano motinos įsčių ir nepaslėpė vargo nuo manęs. ¹¹ Kodėl nemiriau gimdamas ir kodėl neatidaviau dvasios, išeidamas iš pilvo?

²⁰ Tačiau nedorėlių akys užges, jie nepaspruks, jų viltis kaip paskutinis atodūsis”.

¹⁰ O žmogus miršta, ir nebėra jo; atiduoda žmogus savo dvasią, kur jis yra?

¹⁰ Motina, vargas man! Kam tu mane pagimdei vaidams ir kivirčams visame krašte? Nei aš skolinau, nei skolinausi, tačiau jie visi keikia mane.

¹⁴ Prakeikta diena, kurią gimiau. Diena, kurią mane pagimdė motina, tenebūna palaiminta! ¹⁵ Prakeiktas žmogus, kuris pranešė mano tėvui žinią: “Tau gimė sūnus!”, ir jį labai pradžiugino. ¹⁶ Tebūna tas žmogus kaip miestai, kuriuos Viešpats nesigailėdamas sunaikino. Tegirdi jis šauksmą rytą ir vaitojimą vidudienį ¹⁷ dėl to, kad nenužudė manęs dar įsčiose, kad mano motina būtų man kapu ir būtų likusi nėščia amžinai! ¹⁸ Kodėl turėjau gimti, patirti vargą bei sielvartą ir praleisti savo dienas gėdoje?

²⁴ Žmogaus Sūnus, tiesa, eina, kaip apie Jį parašyta, bet vargas tam žmogui, per kurį Žmogaus Sūnus išduodamas. Geriau būtų buvę tam žmogui negimti”.

⁸ Teištyžta jie kaip sraigė, kaip nelaiku gimęs kūdikis tenemato saulės!

⁶ Mano dienos greitesnės už audėjo šaudyklę ir baigiasi neviltimi. ⁷ Atsimink, kad mano gyvenimas tėra vėjas; mano akys neberegės gero.

¹⁶ Aš bjauriuosi juo ir nebenoriu gyventi. Palik mane, mano dienos­tuštybė. ¹⁷ Kas yra žmogus, kad jį laikai pagarboje ir kreipi į jį savo dėmesį? ¹⁸ Aplankai jį kas rytą, kas akimirką jį mėgini. ¹⁹ Kada paliksi mane ir leisi ramiai nuryti seilę? ²⁰ Jei nusidėjau, ką Tau padarysiu, žmonių sarge? Kodėl mane pasirinkai taikiniu, kad būčiau sau našta? ²¹ Kodėl neatleidi mano kaltės ir nepanaikini mano nusikaltimo? Aš gulėsiu dulkėse; Tu ieškosi manęs rytą, tačiau manęs nebebus”.

⁹ Mes gyvename tik nuo vakar dienos ir nieko nežinome, nes mūsų dienos žemėje lyg šešėlis.

²⁵ Mano dienos greitesnės už pasiuntinį; jos nubėgo, nematę nieko gero. ²⁶ Jos pralėkė kaip greiti laivai, kaip erelis, puoląs grobį.

²¹ atitrauk nuo manęs savo ranką ir negąsdink manęs.

¹ “Žmogus, gimęs iš moters, gyvena trumpai, bet daug vargsta.

⁵ Mano dienų tik sprindis, mano amžius kaip niekas Tavo akivaizdoje. Kaip kvapas yra žmogaus gyvenimas.

¹³ Nugręžk nuo manęs savo žvilgsnį, kad atsigaučiau pirma, negu iškeliausiu ir pranyksiu.

¹⁵ Žmogaus dienos yra kaip žolė, kaip lauko gėlė jis pražysta. ¹⁶ Vos tik papūtė vėjas, jo nebėra, jo vieta jo nebepažįsta.

²³ Dabar jis mirė, tai kam gi man bepasninkauti? Ar aš galiu jį sugrąžinti? Aš nueisiu pas jį, bet jis nesugrįš pas mane”.

¹⁴ Mes visi mirštame ir esame kaip ant žemės išlietas vanduo, kurio nebegalima surinkti; tačiau Dievas neatima gyvybės, bet atranda būdą, kad ištremtieji nebūtų atstumti nuo Jo.

⁵ Te tamsa ir mirties šešėlis apgaubia ją, te debesis aptemdo ją ir juoduma tepadaro ją baisią.

¹³ Tada gulėčiau ramus ir tylus ir miegočiau, ir ilsėčiausi

⁸ Akys to, kuris mane matė, nebematys manęs; Tu žiūrėsi, bet manęs nebebus. ⁹ Kaip debesis nueina ir dingsta, taip nuėjęs į kapą nebesugrįžta. ¹⁰ Jis nebegrįš į savo namus, jo vieta nebepažins jo.

¹⁰ O žmogus miršta, ir nebėra jo; atiduoda žmogus savo dvasią, kur jis yra? ¹¹ Kaip vanduo išgaruoja iš jūrų, upės nusenka ir išdžiūsta, ¹² taip žmogus atsigula ir nebeatsikelia. Kol dangūs pasibaigs, jis neatsibus; niekas jo nepažadins iš miego. ¹³ O kad paslėptum mane kape ir laikytum paslėpęs, kol praeis Tavo rūstybė; nustatytam laikui praėjus, vėl mane atsimintum. ¹⁴ Ar miręs žmogus prisikels? Per visas man skirtas dienas aš lauksiu permainos.

²² Po kelerių metų aš nueisiu tuo keliu, kuriuo nebegrįžtama”.

⁴ Nors eičiau per mirties šešėlio slėnį, nebijosiu pikto, nes Tu su manimi. Tavo lazda bei Tavo ramstis nuramina mane.

⁶ Tu įstūmei mane į giliausią duobę, į tamsą, į gelmes.

¹¹ Ar pasakojama apie Tavo malonę ir ištikimybę mirusiųjų karalystėje? ¹² Ar žinomi Tavo stebuklai tamsoje ir Tavo teisumas užmiršimo šalyje?

¹¹ Aš tariau: ‘Nebematysiu Viešpaties gyvųjų žemėje, nebepamatysiu daugiau pasaulio gyventojų’.

⁶ Jie neklausė: ‘Kur yra Viešpats, kuris mus išvedė iš Egipto šalies, vedė dykumoje, stepių ir daubų krašte, išdžiūvusioje ir tamsioje žemėje; krašte, per kurį niekas nekeliauja ir kuriame joks žmogus negyvena?’

²² Jam nėra sutemų nei tamsos, kurioje piktadariai galėtų pasislėpti.

¹⁷ Ar mirties vartai tau buvo atverti, ar matei mirties šešėlio duris?

¹⁹ kai leidai mus naikinti tyruose ir apdengei mirties šešėliu.

¹² Ar žinomi Tavo stebuklai tamsoje ir Tavo teisumas užmiršimo šalyje?

¹⁶ Duokite Viešpačiui, savo Dievui, šlovę, kol nesutemo, prieš atsitrenkiant jūsų kojoms į tamsoje esančius kalnus! Jūs laukiate šviesos, bet Jis užleis tamsą, visišką tamsybę.

²⁶ Be to, mus nuo jūsų skiria milžiniška praraja, ir niekas iš čia panorėjęs negali nueiti pas jus, nei iš ten persikelti pas mus’.