Luke 22 Cross References - Lithuanian

¹ Artėjo Neraugintos duonos šventė, vadinama Pascha. ² Aukštieji kunigai ir Rašto žinovai ieškojo būdo nužudyti Jėzų, nes bijojo žmonių. ³ O šėtonas įėjo į Judą, vadinamą Iskarijotu, vieną iš dvylikos. ⁴ Tas nuėjęs tarėsi su aukštaisiais kunigais ir sargybos viršininkais, kaip Jį išduoti. ⁵ Šie apsidžiaugė ir sutarė duoti jam pinigų. ⁶ Judas pažadėjo ir ieškojo progos išduoti jiems Jėzų, miniai nematant. ⁷ Atėjo Neraugintos duonos diena, kada reikėjo pjauti Paschos avinėlį. ⁸ Jėzus pasiuntė Petrą ir Joną, liepdamas: “Eikite ir paruoškite mums valgyti Paschą”. ⁹ Jie paklausė: “Kur nori, kad paruoštume?” ¹⁰ Jis atsakė: “Štai jums įeinant į miestą, jus pasitiks žmogus, vandens ąsočiu nešinas. Sekite paskui jį iki tų namų, į kuriuos jis įeis, ¹¹ ir sakykite namų šeimininkui: ‘Mokytojas liepė paklausti: Kur svečių kambarys, kuriame galėčiau su mokiniais valgyti Paschą?’ ¹² Jis parodys jums didelį apstatytą aukštutinį kambarį. Ten ir paruoškite”. ¹³ Nuėję jie rado viską, kaip Jis sakė, ir paruošė Paschą. ¹⁴ Atėjus metui, Jis sėdo prie stalo, ir dvylika apaštalų drauge su Juo. ¹⁵ Ir Jis tarė jiems: “Trokšte troškau valgyti su jumis šią Paschą prieš kentėdamas. ¹⁶ Sakau jums, nuo šiol daugiau jos nebevalgysiu, kol ji išsipildys Dievo karalystėje”. ¹⁷ Paėmęs taurę, Jis padėkojo ir tarė: “Imkite ir dalykitės. ¹⁸ Sakau jums: Aš nebegersiu vynmedžio vaisiaus, kol ateis Dievo karalystė”. ¹⁹ Ir, paėmęs duoną, Jis padėkojo, laužė ją ir davė jiems, sakydamas: “Tai yra mano kūnas, kuris už jus atiduodamas. Tai darykite mano atminimui”. ²⁰ Lygiai taip po vakarienės Jis paėmė taurę, sakydamas: “Ši taurė yra Naujoji Sandora mano kraujyje, kuris už jus išliejamas. ²¹ Bet štai mano išdavėjo ranka yra kartu su manąja ant stalo. ²² Žmogaus Sūnus, tiesa, eina, kaip Jam paskirta, bet vargas tam žmogui, kuris Jį išduoda!” ²³ Tada jie pradėjo klausinėti vienas kito, kas gi iš jų yra tas, kuris tai padarys. ²⁴ Tarp jų taip pat kilo ginčas, kuris iš jų turėtų būti laikomas didžiausiu. ²⁵ Bet Jėzus jiems pasakė: “Pagonių karaliai viešpatauja jiems ir tie, kurie juos valdo, vadinami geradariais. ²⁶ Jūs taip nedarykite. Kas didžiausias tarp jūsų, tebūnie tarsi mažiausias, o vadovaujantis tebūnie kaip tarnas. ²⁷ Katras yra didesnis­kuris sėdi už stalo ar kuris jam patarnauja? Argi ne tas, kuris sėdi? O Aš tarp jūsų esu kaip tas, kuris patarnauja. ²⁸ Jūs ištvėrėte su manimi mano išbandymuose, ²⁹ todėl Aš jums skiriu valdyti karalystę, kaip ir man yra skyręs Tėvas, ³⁰ kad mano karalystėje jūs valgytumėte ir gertumėte už mano stalo ir sėdėtumėte sostuose, teisdami dvylika Izraelio giminių”. ³¹ Ir Viešpats tarė: “Simonai, Simonai! Štai šėtonas prašė persijoti jus tarsi kviečius. ³² Bet Aš meldžiau už tave, kad tavo tikėjimas nepalūžtų, ir tu atsivertęs stiprink savo brolius!” ³³ Petras atsiliepė: “Viešpatie, aš pasiruošęs kartu su Tavimi eiti ir į kalėjimą, ir į mirtį!” ³⁴ Bet Jėzus atsakė: “Sakau tau, Petrai: dar šiandien, gaidžiui nepragydus, tu tris kartus išsiginsi, kad mane pažįsti”. ³⁵ Jis paklausė juos: “Ar jums ko nors trūko, kai buvau jus išsiuntęs be piniginės, be krepšio ir be sandalų?” Jie atsakė: “Nieko”. ³⁶ Tada Jis jiems tarė: “Dabar, kas turi piniginę, tepasiima ją, taip pat ir krepšį, o kas neturi kalavijo, teparduoda apsiaustą ir tenusiperka. ³⁷ Sakau jums, manyje privalo išsipildyti, kas parašyta: ‘Jis buvo priskaitytas prie piktadarių’; tai, kas man nustatyta, jau eina į pabaigą”. ³⁸ Jie tarė: “Viešpatie, štai čia du kalavijai!” Jis atsakė: “Gana!” ³⁹ Išėjęs iš ten, Jis, kaip buvo pratęs, pasuko į Alyvų kalną. Paskui Jį nuėjo ir mokiniai. ⁴⁰ Atėjus į vietą, Jis tarė jiems: “Melskitės, kad nepakliūtumėte į pagundymą!” ⁴¹ Ir Jis atsitolino nuo jų maždaug per akmens metimą ir atsiklaupęs ėmė melstis: ⁴² “Tėve, jei nori, atimk šitą taurę nuo manęs, tačiau tebūna ne mano, bet Tavo valia!” ⁴³ Jam pasirodė iš dangaus angelas ir Jį sustiprino. ⁴⁴ Vidinės kovos draskomas, Jis dar karščiau meldėsi. Jo prakaitas pasidarė tarsi tiršto kraujo lašai, varvantys žemėn. ⁴⁵ Atsikėlęs po maldos, Jis atėjo pas mokinius ir rado juos iš sielvarto užmigusius. ⁴⁶ Jis tarė jiems: “Kodėl miegate? Kelkitės ir melskitės, kad nepakliūtumėte į pagundymą!” ⁴⁷ Jam dar tebekalbant, štai pasirodė minia, o priekyje­vienas iš dvylikos, vadinamas Judu. Jis priėjo prie Jėzaus Jo pabučiuoti. ⁴⁸ Jėzus jam tarė: “Judai, pabučiavimu išduodi Žmogaus Sūnų?” ⁴⁹ Esantieji su Juo, matydami, kas bus, paklausė: “Viešpatie, gal mums kirsti kalaviju?” ⁵⁰ Vienas iš jų smogė vyriausiojo kunigo tarnui ir nukirto jam dešinę ausį. ⁵¹ Bet Jėzus sudraudė: “Liaukitės! Užteks!” Ir palietęs tarno ausį, išgydė jį. ⁵² Atėjusiems aukštiesiems kunigams, šventyklos apsaugos viršininkams ir vyresniesiems Jis pasakė: “Kaip prieš plėšiką išėjote prieš mane su kalavijais ir vėzdais. ⁵³ Kai buvau kasdien su jumis šventykloje, jūs nepakėlėte prieš mane rankos. Bet ši valanda jūsų, tamsos valdžia”. ⁵⁴ Suėmę Jėzų, jie nusivedė Jį ir atvedė į vyriausiojo kunigo namus. Petras sekė iš tolo. ⁵⁵ Susikūrę ugnį kiemo viduryje, jie susėdo. Petras atsisėdo kartu. ⁵⁶ Viena tarnaitė, pamačiusi jį sėdintį prieš šviesą, įsižiūrėjo ir tarė: “Ir šitas buvo kartu su Juo”. ⁵⁷ Bet jis išsigynė, sakydamas: “Moterie, nepažįstu Jo!” ⁵⁸ Truputį vėliau kažkas kitas, jį pamatęs, tarė: “Ir tu esi iš jų”. Petras atsakė: “Ne, žmogau, nesu!” ⁵⁹ Maždaug po valandos dar vienas ėmė tvirtinti, sakydamas: “Tikrai šitas buvo su Juo! Juk jis galilėjietis!” ⁶⁰ Petras atsakė: “Žmogau, aš nesuprantu, ką tu sakai”. Ir tuoj pat, dar jam kalbant, pragydo gaidys. ⁶¹ Tada Viešpats atsigręžęs pažvelgė į Petrą. Ir Petras atsiminė Viešpaties žodį, kaip Jis buvo jam pasakęs: “Dar gaidžiui nepragydus, tu tris kartus manęs išsiginsi”. ⁶² Petras išėjo laukan ir karčiai pravirko. ⁶³ Jėzų saugantys vyrai tyčiojosi iš Jo ir mušė. ⁶⁴ Uždengę akis, jie daužė Jam per veidą ir klausinėjo: “Pranašauk, kas Tave užgavo!” ⁶⁵ Ir visaip kitaip jam piktžodžiavo. ⁶⁶ Rytui išaušus, susirinko tautos vyresnieji, aukštieji kunigai ir Rašto žinovai. Jie atvedė Jėzų į savo sinedrioną ir sakė: ⁶⁷ “Jei Tu Kristus, tai prisipažink mums!” Jėzus atsiliepė: “Jeigu jums ir pasakysiu, vis tiek netikėsite, ⁶⁸ o jei paklausiu, man neatsakysite ir nepaleisite. ⁶⁹ Tačiau nuo šio meto Žmogaus Sūnus sėdės Dievo Galybės dešinėje”. ⁷⁰ Tuomet jie visi klausė: “Tai Tu esi Dievo Sūnus?” Jis atsakė: “Taip yra kaip sakote: Aš Esu!” ⁷¹ Tada jie tarė: “Kam dar mums liudijimas?! Juk mes girdėjome iš Jo paties lūpų!”

⁶ Laikykite jį iki šio mėnesio keturioliktos dienos; kiekviena Izraelio tautos šeima turi jį papjauti tos dienos vakare. ⁷ Jo krauju patepkite abi durų staktas ir skersinį tų namų, kuriuose valgysite avinėlį. ⁸ Tą naktį valgykite mėsą, keptą ant ugnies, su nerauginta duona ir karčiomis žolėmis. ⁹ Jūs neturite jos valgyti žalios ar išvirtos vandenyje, tik keptą ugnyje, taip pat galvą, kojas ir vidurius. ¹⁰ Nieko iš jo nepalikite iki ryto. O kas paliks ligi ryto, tą sudeginkite. ¹¹ Valgykite jį paskubomis, susijuosę strėnas, apsiavę, laikydami lazdą rankoje; tai Viešpaties Pascha. ¹² Tą naktį pereisiu visą Egipto šalį ir išžudysiu visus pirmagimius, žmones ir gyvulius; ir visiems Egipto dievams įvykdysiu teismą. Aš­Viešpats! ¹³ O kraujas ant namų bus ženklas, kur jūs gyvenate. Pamatęs kraują, aplenksiu jus, kad Egipto šalies bausmė nepaliestų jūsų. ¹⁴ Ta diena tebūna jums atmintina diena; jūs privalote ją švęsti kaip šventę Viešpačiui per kartų kartas. ¹⁵ Septynias dienas valgysite neraugintą duoną. Jau pirmąją dieną pašalinkite raugą iš savo namų, nes kiekvienas, kuris valgys raugintą maistą nuo pirmosios iki septintosios dienos, bus išnaikintas iš Izraelio. ¹⁶ Pirmąją dieną susirinkite šventei, taip pat ir septintąją. Jokio darbo nevalia dirbti tomis dienomis, išskyrus tai, ko reikia kiekvieno žmogaus maistui. ¹⁷ Jūs švęsite Neraugintos duonos šventę per kartų kartas, nes tą dieną Aš išvedžiau jūsų pulkus iš Egipto šalies. ¹⁸ Pirmojo mėnesio keturioliktos dienos vakare pradėsite valgyti neraugintą duoną ir valgysite iki dvidešimt pirmosios dienos vakaro. ¹⁹ Septynias dienas nebus raugo jūsų namuose, nes kiekvienas, kuris valgys ką nors rauginto, bus išnaikintas iš Izraelio, ar jis būtų ateivis, ar vietinis gyventojas. ²⁰ Nieko rauginto jūs nevalgysite. Savo namuose valgysite neraugintą duoną”. ²¹ Tada Mozė sušaukė visus Izraelio vyresniuosius ir jiems tarė: “Eikite, imkite avinėlį savo šeimoms ir pjaukite jį Paschai. ²² Po to imkite yzopo ryšulėlį ir, pamirkę dubenyje su krauju, patepkite juo abi durų staktas ir skersinį; nė vienas jūsų teneišeina iki ryto iš savo namų! ²³ Nes Viešpats pereis, žudydamas egiptiečius; pamatęs kraują ant abiejų durų staktų ir skersinio, aplenks ir neleis žudytojui įeiti į jūsų namus.

⁵ pirmo mėnesio keturioliktos dienos vakare yra Viešpaties Pascha, ⁶ o penkioliktą to paties mėnesio dieną yra Neraugintos duonos šventė Viešpačiui. Neraugintą duoną valgykite septynias dienas.

² “Jūs žinote, kad po dviejų dienų bus Pascha, ir Žmogaus Sūnus bus atiduotas nukryžiuoti”. ³ Tuomet aukštieji kunigai, Rašto žinovai bei tautos vyresnieji susirinko į vyriausiojo kunigo Kajafo rūmus ⁴ ir nusprendė suimti Jėzų klasta ir Jį nužudyti. ⁵ Bet jie sakė: “Tik ne per šventes, kad žmonėse nekiltų sąmyšio”.

¹ Iki Paschos ir Neraugintos duonos šventės buvo likę dvi dienos. Aukštieji kunigai ir Rašto žinovai ieškojo būdo klasta suimti Jėzų ir nužudyti. ² Bet jie sakė: “Tik ne per šventes, kad žmonėse nekiltų sąmyšio”.

¹² Pirmąją Neraugintos duonos dieną, kada pjaunamas Paschos avinėlis, mokiniai klausė Jėzų: “Kur nori, kad Tau paruoštume valgyti Paschą?”

⁵⁵ Artinosi žydų Pascha. Daugelis iš viso krašto prieš Paschą atėjo į Jeruzalę apsivalyti. ⁵⁶ Jie ieškojo Jėzaus ir, stoviniuodami šventykloje, kalbėjosi: “Kaip jūs manote? Nejaugi Jis nebeateis į šventę?” ⁵⁷ Mat aukštieji kunigai ir fariziejai išleido įsakymą, kad žinantys praneštų, kur Jis esąs, kad galėtų Jį suimti.

⁷ Todėl išmeskite senąjį raugą, kad taptumėte nauju maišymu. Jūs juk esate nerauginti, nes jau paskerstas mūsų Paschos Avinėlis, Kristus. ⁸ Tad švęskime šventes ne su senu raugu, ne su blogybės ir nusikaltimo raugu, bet su nerauginta tyrumo ir tiesos duona.

¹ Kodėl pagonys siaučia ir tautos tuščias užmačias rezga? ² Sukyla žemės karaliai, valdovai sąmokslus rengia prieš Viešpatį ir Jo pateptąjį. ³ Jie sako: “Sutraukykime jų pančius, nusimeskime jų virves”. ⁴ Tas, kuris danguje sėdi, juoksis, Viešpats tyčiosis iš jų. ⁵ Tada Jis rūsčiai prabils ir išgąsdins juos savo įniršiu:

¹⁴ Tuomet išėję fariziejai tarėsi, kaip Jėzų pražudyti.

³⁸ Tačiau vynininkai, išvydę sūnų, ėmė kalbėtis: ‘Tai paveldėtojas! Eime, užmuškime jį ir pagrobkime palikimą’.

⁴⁵ Išgirdę Jo palyginimus, aukštieji kunigai ir fariziejai suprato, kad Jis kalbėjo apie juos. ⁴⁶ Jie stengėsi Jį suimti, tačiau bijojo minios, nes ji laikė Jį pranašu.

⁴⁷ Ir Jis kasdien mokė šventykloje. O aukštieji kunigai ir Rašto žinovai bei tautos vyresnieji troško Jį pražudyti, ⁴⁸ tačiau neišmanė, ką galėtų padaryti, nes visi žmonės apgulę Jį klausėsi.

¹⁹ Aukštieji kunigai ir Rašto žinovai norėjo dar tą pačią valandą Jį suimti, bet bijojo žmonių. Mat jie suprato, kad šis palyginimas buvo jiems taikomas.

⁴⁷ Tada aukštieji kunigai ir fariziejai sušaukė sinedrioną ir svarstė: “Ką darysime? Šitas žmogus daro daug ženklų. ⁴⁸ Jei taip Jį paliksime, visi įtikės Jį; ateis romėnai ir užims mūsų vietą bei tautą”. ⁴⁹ Vienas iš jų­Kajafas, tais metais vyriausiasis kunigas­jiems tarė: “Jūs nieko neišmanote ⁵⁰ ir nepagalvojate, jog mums geriau, kad vienas žmogus mirtų už tautą, o ne visa tauta žūtų”. ⁵¹ Jis tai pasakė ne iš savęs, bet, būdamas tų metų vyriausiasis kunigas, pranašavo, jog Jėzui reikės mirti už tautą, ⁵² ir ne tik už tautą, bet tam, kad suburtų į viena išsklaidytuosius Dievo vaikus. ⁵³ Nuo tos dienos jie buvo nusprendę Jį nužudyti.

⁵⁷ Mat aukštieji kunigai ir fariziejai išleido įsakymą, kad žinantys praneštų, kur Jis esąs, kad galėtų Jį suimti.

²⁷ Prieš Tavo šventąjį Sūnų Jėzų, kurį Tu patepei, iš tiesų susibūrė Erodas, Poncijus Pilotas su pagonimis ir Izraelio tauta,

⁹ Net ir artimas draugas, kuriuo pasitikėjau, kuris valgė mano duoną, taikosi man įspirti.

¹² Jei priešas mane užgauliotų, galėčiau pakęsti. Jei tas, kuris nekenčia manęs, prieš mane pakiltų, pasislėpčiau nuo jo. ¹³ Bet tu­žmogus man lygus, mano bendras, artimas bičiulis! ¹⁴ Mums buvo malonu kartu, minioje eidavome į Dievo namus.

¹⁰ Tada Jėzus jam atsakė: “Eik šalin nuo manęs, šėtone! Nes parašyta: ‘Viešpatį, savo Dievą, tegarbink ir Jam vienam tetarnauk!’ ”

¹⁴ Tada vienas iš dvylikos, vardu Judas Iskarijotas, nuėjo pas aukštuosius kunigus ¹⁵ ir tarė: “Ką man duosite, jeigu Jį jums išduosiu?” Tie suderėjo su juo trisdešimt sidabrinių. ¹⁶ Ir nuo to laiko jis ieškojo progos išduoti Jį.

²³ Jis atsakė: “Mane išduos dažantis kartu su manim duoną dubenyje.

¹⁰ Judas Iskarijotas, vienas iš dvylikos, nuėjo pas aukštuosius kunigus išduoti Jėzų. ¹¹ Tai išgirdę, jie apsidžiaugė ir pažadėjo jam pinigų. Jis ėmė ieškoti progos Jėzų išduoti.

¹⁸ Jiems sėdint už stalo ir valgant, Jėzus tarė: “Iš tiesų sakau jums: vienas iš jūsų, valgančių su manimi, išduos mane”. ¹⁹ Jie labai nuliūdo ir vienas paskui kitą ėmė Jo klausinėti: “Nejaugi aš?”, “Nejaugi aš?” ²⁰ O Jis jiems tarė: “Vienas iš dvylikos, kuris dažo su manimi dubenyje.

¹⁶ Jokūbo sūnų Judą ir Judą Iskarijotą, kuris tapo išdaviku.

²¹ Bet štai mano išdavėjo ranka yra kartu su manąja ant stalo.

⁷⁰ Jėzus jiems atsakė: “Argi Aš neišsirinkau jūsų, dvylikos? Tačiau tarp jūsų vienas yra velnias”. ⁷¹ Jis kalbėjo apie Judą, Simono Iskarijoto sūnų. Šis, vienas iš dvylikos, turėjo Jį išduoti.

⁶ Jis taip sakė ne todėl, kad jam būtų rūpėję vargšai, bet kad pats buvo vagis ir, turėdamas kasą, grobstė įplaukas.

² Vakarienės metu, kai velnias jau buvo įkvėpęs Simono sūnaus Judo Iskarijoto širdin sumanymą išduoti Jį,

¹⁸ Ne apie jus visus tai sakau. Aš žinau, ką išsirinkau, bet turi išsipildyti Raštas: ‘Tas, kuris valgo su manimi duoną, pakėlė virš manęs savo kulną’.

²⁶ Jėzus atsiliepė: “Tai tas, kuriam padažęs paduosiu kąsnį duonos”. Ir, pamirkęs duoną, Jis padavė Judui Iskarijotui, Simono sūnui. ²⁷ Ir po šio kąsnio įėjo į jį šėtonas. Tada Jėzus jam pasakė: “Ką darai, daryk greičiau!”

³ Petras paklausė: “Ananijau, kodėl šėtonas užvaldė tavo širdį, kad tu pamelavai Šventajai Dvasiai, pasilikdamas dalį už žemę gautų pinigų?

¹⁴ Tada vienas iš dvylikos, vardu Judas Iskarijotas, nuėjo pas aukštuosius kunigus

⁵² Atėjusiems aukštiesiems kunigams, šventyklos apsaugos viršininkams ir vyresniesiems Jis pasakė: “Kaip prieš plėšiką išėjote prieš mane su kalavijais ir vėzdais.

¹ Jiems dar kalbant miniai, prie jų priėjo kunigų, šventyklos apsaugos viršininkas ir sadukiejų,

²⁴ Išgirdę tokį pranešimą, vyriausiasis kunigas, šventyklos apsaugos viršininkas ir aukštieji kunigai suglumo, nesuprasdami, ką tai galėtų reikšti.

²⁶ Tada viršininkas su tarnais nuėjo ir atsivedė juos be prievartos, nes bijojo žmonių, kad neužmėtytų akmenimis.

¹² Aš jiems tariau: “Jei jums atrodo teisinga, užmokėkite man, o jei ne­nemokėkite!” Jie pasvėrė mano užmokestį­trisdešimt sidabrinių. ¹³ Viešpats tarė man: “Mesk juos į šventyklos iždą, tą aukštą kainą, kuria jie mane įvertino!” Aš įmečiau tuos trisdešimt sidabrinių į šventyklos iždą.

³ Pamatęs, jog Jėzus pasmerktas, išdavikas Judas gailėjosi ir nunešė atgal aukštiesiems kunigams ir vyresniesiems trisdešimt sidabrinių, ⁴ sakydamas: “Nusidėjau, išduodamas nekaltą kraują”. Tie atsakė: “Kas mums darbo? Tu žinokis!” ⁵ Nusviedęs šventykloje pinigus, jis išbėgo ir pasikorė.

¹⁸ Bet jis nedorybės kaina įsigijo sklypą, paskui stačia galva puolė žemyn, perplyšo pusiau, ir visi jo viduriai išvirto.

²⁰ Bet Petras jam tarė: “Kad tu pražūtum kartu su savo pinigais, jei sumanei už pinigus gauti Dievo dovaną!

⁹ Kas trokšta praturtėti, pakliūva į pagundymą ir į pinkles bei į daugelį kvailų ir kenksmingų geidulių, kurie paskandina žmones sugedime ir pražūtyje. ¹⁰ Visų blogybių šaknis yra meilė pinigams. Kai kurie, jų geisdami, nuklydo nuo tikėjimo ir patys save drasko aibe skausmų.

³ Iš godumo jie išnaudos jus suktais žodžiais. Bet nuo seno pasmerkimas jų laukia ir žuvimas nesnaudžia.

¹⁵ Palikę teisingą kelią, jie nuklydo ir pasuko Bosoro sūnaus Balaamo keliu, kuris pamėgo neteisumo atlygį,

¹¹ Vargas jiems! Jie pasuko Kaino keliu, godžiai pasidavė Balaamo paklydimui dėl pelno, pražudė save Korės maištu.

⁵ Bet jie sakė: “Tik ne per šventes, kad žmonėse nekiltų sąmyšio”.

² Bet jie sakė: “Tik ne per šventes, kad žmonėse nekiltų sąmyšio”.

⁶ Laikykite jį iki šio mėnesio keturioliktos dienos; kiekviena Izraelio tautos šeima turi jį papjauti tos dienos vakare.

¹⁸ Pirmojo mėnesio keturioliktos dienos vakare pradėsite valgyti neraugintą duoną ir valgysite iki dvidešimt pirmosios dienos vakaro.

¹⁷ Pirmąją Neraugintos duonos dieną mokiniai priėjo prie Jėzaus ir paklausė: “Kur nori, kad Tau paruoštume valgyti Paschą?” ¹⁸ Jis atsakė: “Eikite į miestą pas tokį žmogų ir sakykite jam: ‘Mokytojas sako: Mano metas arti. Pas tave švęsiu Paschą su savo mokiniais’ ”. ¹⁹ Mokiniai padarė, kaip Jėzus nurodė, ir paruošė Paschą.

¹² Pirmąją Neraugintos duonos dieną, kada pjaunamas Paschos avinėlis, mokiniai klausė Jėzų: “Kur nori, kad Tau paruoštume valgyti Paschą?” ¹³ Jis pasiunčia du mokinius, tardamas: “Eikite į miestą. Ten jus sutiks žmogus, vandens ąsočiu nešinas. Sekite paskui jį ¹⁴ ir, kur jis įeis, sakykite namų šeimininkui: ‘Mokytojas liepė paklausti: kur yra svečių kambarys, kuriame su savo mokiniais galėčiau valgyti Paschą?’ ¹⁵ Jis parodys jums didelį apstatytą aukštutinį kambarį. Ten ir paruoškite mums”. ¹⁶ Mokiniai išėjo ir nuvyko į miestą. Jie rado visa, kaip Jis sakė, ir paruošė Paschą.

¹ Artėjo Neraugintos duonos šventė, vadinama Pascha.

⁷ Todėl išmeskite senąjį raugą, kad taptumėte nauju maišymu. Jūs juk esate nerauginti, nes jau paskerstas mūsų Paschos Avinėlis, Kristus.

¹⁵ Bet Jėzus jam atsakė: “Šį kartą paklausyk! Taip mudviem dera įvykdyti visą teisumą”. Tada Jonas sutiko.

⁶ Jie abu buvo teisūs Dievo akyse ir nepriekaištingai vykdė visus Viešpaties įsakymus bei nuostatus.

¹ Kartą Petras ir Jonas devintą maldos valandą ėjo drauge į šventyklą.

¹¹ Kadangi išgydytas luošys laikėsi Petro ir Jono, prie jų į vadinamąją Saliamono stoginę didžiai nustebinti susibėgo visi žmonės.

¹³ Matydami Petro ir Jono drąsą ir patyrę, kad tai nemokyti, paprasti žmonės, jie labai stebėjosi; be to, atpažino juos buvus kartu su Jėzumi.

¹⁹ Tačiau Petras ir Jonas jiems atsakė: “Spręskite patys, ar teisinga Dievo akivaizdoje jūsų klausyti labiau negu Dievo!

¹⁴ Apaštalai Jeruzalėje, išgirdę, jog Samarija priėmė Dievo žodį, nusiuntė ten Petrą ir Joną,

⁴ Bet, atėjus laiko pilnatvei, Dievas atsiuntė savo Sūnų, gimusį iš moters, pavaldų įstatymui, ⁵ kad atpirktų esančius įstatymo valdžioje ir kad mes įgytume įsūnystę.

² Šiandien, išsiskyręs su manimi, sutiksi du vyrus prie Rachelės kapo, Benjamino pasienyje, Celcache; jie tau sakys: ‘Asilės, kurių išėjai ieškoti, jau atsirado. Tavo tėvas, pamiršęs asiles, rūpinasi, kas su jumis atsitiko’. ³ Eidamas toliau, prieisi Taboro ąžuolą. Ten tave sutiks trys vyrai, einantys pas Dievą į Betelį. Vienas neš tris ožiukus, antras­tris duonos kepalus, o trečias­vyno odinę. ⁴ Jie tave pasveikins ir duos tau du duonos kepalus, kuriuos paimsi iš jų rankos. ⁵ Po to prieisi Dievo kalvą, kur yra filistinų įgulos stovykla. Įeidamas į miestą, sutiksi būrį pranašų, ateinančių nuo aukštumos su arfomis, būgnais, vamzdeliais ir psalteriais; ir jie pranašaus. ⁶ Ant tavęs nužengs Viešpaties Dvasia, ir tu pranašausi kartu su jais ir tapsi kitu žmogumi. ⁷ Kai visi tie ženklai įvyks su tavimi, elkis pagal aplinkybes, nes Dievas su tavimi.

²⁹ Prisiartinęs prie Betfagės ir Betanijos, prie vadinamojo Alyvų kalno, Jis pasiuntė du mokinius, ³⁰ sakydamas jiems: “Eikite į priešais esantį kaimą ir įėję rasite pririštą asilaitį, kuriuo dar joks žmogus nėra jojęs. Atriškite jį ir atveskite. ³¹ O jeigu kas klaustų: ‘Kodėl jį atrišate?’, atsakykite: ‘Jo reikia Viešpačiui’ ”. ³² Pasiųstieji nuėjo ir rado, kaip jiems buvo pasakyta. ³³ Atrišant asilaitį, savininkai klausė: “Kodėl atrišate asilaitį?” ³⁴ Tie atsakė: “Jo reikia Viešpačiui”. ³⁵ Jie atvedė asilaitį pas Jėzų, apdengė savo apsiaustais ir užsodino Jėzų ant viršaus. ³⁶ Jam jojant, žmonės tiesė ant kelio savo drabužius. ³⁷ Besiartinant prie Alyvų kalno šlaito, visas mokinių būrys pradėjo džiaugsmingai ir garsiai šlovinti Dievą už visus stebuklus, kuriuos jie buvo regėję. ³⁸ Jie šaukė: “ ‘Palaimintas karalius, kuris ateina Viešpaties vardu!’ Ramybė danguje, šlovė aukštybėse!” ³⁹ Kai kurie fariziejai iš minios Jam sakė: “Mokytojau, sudrausk savo mokinius!” ⁴⁰ Jis jiems atsakė: “Sakau jums, jei šie tylės­akmenys šauks!”

⁴ Aš jums visa tai kalbėjau, kad tai valandai atėjus, atsimintumėte, jog buvau jus įspėjęs. Aš jums to nesakiau iš pradžių, nes buvau su jumis.

²⁶ Viešpaties angelas prabilo į Pilypą, sakydamas: “Kelkis ir eik pietų link ant kelio, kuris eina iš Jeruzalės į Gazą. Jis visiškai tuščias”. ²⁷ Jis pakilo ir iškeliavo. Ir štai važiuoja etiopas eunuchas, aukštas Etiopijos karalienės Kandakės dvariškis, viso jos iždo valdytojas. Jis buvo atvykęs į Jeruzalę pagarbinti, ²⁸ o dabar keliavo namo ir, sėdėdamas savo vežime, skaitė pranašą Izaiją. ²⁹ Dvasia pasakė Pilypui: “Prieik ir laikykis greta šito vežimo”.

³ O jeigu kas imtų dėl to teirautis, atsakykite: ‘Jų reikia Viešpačiui’, ir iš karto juos paleis”.

⁵ Kai Jėzus atėjo į tą vietą, pažvelgė aukštyn ir, pamatęs jį, tarė: “Zachiejau, greit lipk žemyn, nes šiandien turiu apsistoti tavo namuose”.

³¹ O jeigu kas klaustų: ‘Kodėl jį atrišate?’, atsakykite: ‘Jo reikia Viešpačiui’ ”.

³⁴ Tie atsakė: “Jo reikia Viešpačiui”.

²⁸ Tai pasakiusi, ji nuėjo ir slapčiomis pašaukė savo seserį Mariją, jai pranešdama: “Mokytojas atėjo ir šaukia tave”.

²⁰ Štai Aš stoviu prie durų ir beldžiu: jei kas išgirs mano balsą ir atvers duris, Aš pas jį užeisiu ir vakarieniausiu su juo, o jis su manimi.

²⁵ Jam nereikėdavo, kad kas paliudytų apie žmogų, nes Jis pats žinojo, kas yra žmoguje.

¹⁷ Jėzus paklausė trečią kartą: “Simonai, Jonos sūnau, ar myli mane?” Petras nuliūdo, kad Jis trečią kartą klausia: “Ar myli mane?”, ir atsakė: “Viešpatie, Tu viską žinai. Tu žinai, kad Tave myliu”. Jėzus jam tarė: “Ganyk mano avis.

¹³ Parėję jie susirinko aukštutiniame kambaryje, kur buvo apsistoję,­Petras ir Jokūbas, Jonas ir Andriejus, Pilypas ir Tomas, Baltramiejus ir Matas, Alfiejaus sūnus Jokūbas, Simonas Uolusis ir Judas, Jokūbo brolis.

¹⁴ Viena dievobaiminga moteris, vardu Lidija, prekiaujanti purpuro drabužiais, kilusi iš Tiatyrų miesto, klausėsi, ir Viešpats atvėrė jos širdį tam, ką kalbėjo Paulius. ¹⁵ Kai ji su savo namiškiais buvo pakrikštyta, ėmė mūsų prašyti: “Jei mane laikote Viešpaties tikinčiąja, ateikite ir pasilikite mano namuose”. Ji tiesiog mus privertė.

⁸ Aukštutiniame kambaryje, kur jie buvo susirinkę, degė daug žibintų.

³² Pasiųstieji nuėjo ir rado, kaip jiems buvo pasakyta.

³³ Dangus ir žemė praeis, o mano žodžiai nepraeis.

⁵ Jo motina tarė tarnams: “Darykite, ką tik Jis jums lieps”.

⁴⁰ Jėzus jai tarė: “Argi nesakiau tau, kad jei tikėsi, pamatysi Dievo šlovę?!”

⁸ Tikėjimu Abraomas pakluso, kai buvo pašauktas keliauti į šalį, kurią turėjo paveldėti, ir išvyko, nežinodamas kur einąs.

⁶ Aukok ją toje vietoje, kurią Viešpats, tavo Dievas, išsirinks savo vardui. Paschą aukok vakare, saulei leidžiantis, tuo metu, kai išėjai iš Egipto. ⁷ Kepk ir valgyk toje vietoje, kurią Viešpats, tavo Dievas, išsirinks, o rytą atsikėlęs grįžk į savo palapinę.

²⁰ Atėjus vakarui, Jėzus su dvylika sėdosi prie stalo.

³⁰ Apaštalai susirinko pas Jėzų ir papasakojo Jam viską, ką buvo nuveikę ir ko mokę.

¹⁷ Vakare Jis atėjo su dvylika.

⁵⁰ Bet Aš turiu būti pakrikštytas krikštu ir kaip esu slegiamas, kol tai išsipildys!”

³⁴ Bet Jėzus tarė: “Mano maistas­vykdyti valią To, kuris mane siuntė, ir baigti Jo darbą.

¹ Prieš Paschos šventę Jėzus, žinodamas, kad atėjo Jo valanda iš šio pasaulio keliauti pas Tėvą, ir mylėdamas savuosius pasaulyje, parodė jiems savo meilę iki galo.

¹ Tai pasakęs, Jėzus pakėlė akis į dangų ir prabilo: “Tėve, atėjo valanda! Pašlovink savo Sūnų, kad ir Tavo Sūnus pašlovintų Tave;

³⁷ Palaiminti tie tarnai, kuriuos sugrįžęs šeimininkas ras budinčius. Iš tiesų sakau jums: jis susijuos, susodins juos prie stalo ir priėjęs patarnaus jiems.

¹⁵ Tai išgirdęs, vienas iš sėdinčiųjų prie stalo tarė Jam: “Palaimintas, kas valgys duoną Dievo karalystėje!”

³⁰ kad mano karalystėje jūs valgytumėte ir gertumėte už mano stalo ir sėdėtumėte sostuose, teisdami dvylika Izraelio giminių”.

²⁷ Darbuokitės ne dėl žūvančio maisto, bet dėl išliekančio amžinajam gyvenimui! Jį duos jums Žmogaus Sūnus, nes Tėvas­Dievas Jį savo antspaudu yra pažymėjęs”.

⁵⁰ O ši duona yra nužengusi iš dangaus, kad, kas ją valgys, nemirtų. ⁵¹ Aš esu gyvoji duona, nužengusi iš dangaus. Kas valgo šitos duonos­gyvens per amžius. Duona, kurią Aš duosiu, yra mano kūnas, kurį Aš atiduosiu už pasaulio gyvybę”. ⁵² Tada žydai ėmė tarp savęs ginčytis ir klausinėti: “Kaip Jis gali duoti mums valgyti savo kūną?!” ⁵³ O Jėzus jiems kalbėjo: “Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jei nevalgysite Žmogaus Sūnaus kūno ir negersite Jo kraujo, neturėsite savyje gyvybės! ⁵⁴ Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas turi amžinąjį gyvenimą, ir Aš jį prikelsiu paskutiniąją dieną. ⁵⁵ Nes mano kūnas tikrai yra valgis, ir mano kraujas tikrai yra gėrimas. ⁵⁶ Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas pasilieka manyje, ir Aš jame. ⁵⁷ Kaip mane siuntė gyvasis Tėvas ir Aš gyvenu per Tėvą, taip ir tas, kuris mane valgo, gyvens per mane. ⁵⁸ Štai duona, nužengusi iš dangaus,­ne taip, kaip jūsų tėvai valgė maną ir mirė. Kas valgo šią duoną­gyvens per amžius”.

⁴¹ beje, ne visai tautai, o Dievo iš anksto išrinktiems liudytojams, būtent mums, kurie su Juo valgėme ir gėrėme, Jam prisikėlus iš numirusių.

¹ Kadangi Įstatymas turi tiktai būsimųjų gėrybių šešėlį, o ne patį dalykų vaizdą, jis niekada negali tomis pačiomis aukomis, kurios kasmet vis aukojamos ir aukojamos, padaryti tobulus tuos, kurie artinasi. ² Argi tos aukos nesiliautų, jeigu aukotojai, vienąkart apvalyti, daugiau nebejaustų sąžinėje nuodėmių? ³ Priešingai: jos metai iš metų vis primena nuodėmes. ⁴ Juk neįmanoma, kad jaučių ir ožių kraujas panaikintų nuodėmes. ⁵ Todėl, ateidamas į pasaulį, Jis sako: “Aukų ir atnašų Tu nenorėjai, bet paruošei man kūną. ⁶ Tau nepatiko deginamosios atnašos ir aukos už nuodėmes. ⁷ Tuomet tariau: ‘Štai ateinu, kaip knygos rietime apie mane parašyta, vykdyti Tavo, o Dieve, valios!’ ” ⁸ Anksčiau pasakęs: “Aukų ir atnašų, deginamųjų atnašų ir atnašų už nuodėmes Tu nenorėjai ir nemėgai”,­jos aukojamos pagal Įstatymą,­ ⁹ paskui paskelbė: “Štai ateinu vykdyti Tavo, o Dieve, valios”. Jis panaikina viena, kad įtvirtintų kita. ¹⁰ Tos valios dėka esame Jėzaus Kristaus kūno auka vieną kartą pašventinti visiems laikams.

⁹ Ir angelas sako man: “Rašyk: ‘Palaiminti, kurie pakviesti į Avinėlio vestuvių pokylį’ ”. Jis pridūrė: “Šie žodžiai yra tikri Dievo žodžiai!”

¹⁰ Pavalgęs ir būdamas sotus, garbink Viešpatį, savo Dievą, už gerą žemę, kurią Jis tau davė.

¹³ Įėję į miestą, jūs tuojau jį surasite, nes jis eis į aukštumą valgyti. Žmonės nepradės valgyti, kol jis ateis, nes jis palaimina auką; po to valgo pakviestieji. Eikite, nes dabar jį dar rasite”.

⁵ Tu paruoši man stalą mano priešų akivaizdoje, aliejumi man patepi galvą, mano taurė sklidina.

¹³ Aš paimsiu išgelbėjimo taurę, Viešpaties vardo šauksiuosi.

⁷ Nelauš duonos gedinčiam, nepaguos dėl mirusio ir neduos gerti paguodos taurės dėl tėvo ar motinos.

¹⁶ Tada, paėmęs penkis kepalus ir dvi žuvis, Jis pažvelgė į dangų, palaimino, laužė ir davė mokiniams, kad padalintų miniai.

¹⁹ Ir, paėmęs duoną, Jis padėkojo, laužė ją ir davė jiems, sakydamas: “Tai yra mano kūnas, kuris už jus atiduodamas. Tai darykite mano atminimui”.

⁶ Tas, kuris išskiria dieną, daro tai Viešpačiui, ir tas, kuris neišskiria dienos, nesilaiko jos Viešpačiui. Tas, kuris valgo­valgo Viešpačiui, nes jis dėkoja Dievui, o tas, kuris nevalgo­nevalgo Viešpačiui ir dėkoja Dievui.

⁴ Kiekvienas gi Dievo kūrinys yra geras, ir niekas neatmestina, jei priimama su padėka, ⁵ nes tai pašventinama Dievo žodžiu ir malda.

¹³ Vynmedis jiems atsakė: ‘Argi galiu atsisakyti vyno, kuris linksmina dievus ir žmones, ir nuėjęs valdyti medžius?’

¹⁵ ir vyną, kuris linksmina žmogaus širdį. Veidai spindi nuo aliejaus, o duona stiprina žmonių širdis.

⁶ Duok stiprius gėrimus nelaimingiems ir vyną liūdinčioms sieloms. ⁷ Tegul jie pasigeria ir užmiršta savo vargus ir skurdą.

¹ Aš atėjau į savo sodą, mano sesuo ir sužadėtine; rinkau mirą ir kvepalus, valgiau medaus iš korių, gėriau pieno ir vyno. Draugai, valgykite ir gerkite, mano mylimieji!

⁹ Nebeskamba vyną geriančiųjų dainos, stiprus gėrimas apkarto jo gėrėjams. ¹⁰ Tuštybės miestas bus sugriautas, namai užrakinti, niekas durų nebevarstys. ¹¹ Verkia dėl vyno gatvėse; išnyko įvairios linksmybės, džiaugsmas žemėje dingo.

⁶ Kareivijų Viešpats šitame kalne suruoš pokylį visoms tautoms; pokylį su geriausiu maistu ir senu bei nusistovėjusiu vynu.

¹ “Visi, kurie trokštate, ateikite prie vandens, visi, kurie neturite pinigų! Pirkite ir valgykite; pirkite vyno ir pieno be pinigų, veltui.

⁴⁴ Tų karalių dienomis dangaus Dievas įsteigs karalystę, kuri niekada nebus sunaikinta, kuri neatiteks jokiai kitai tautai. Ji sunaikins ir sudaužys visas karalystes ir pati pasiliks per amžius,

¹⁵ Kareivijų Viešpats juos gins, jie ris ir naikins mėtyklių akmenimis. Jie gers ir bus triukšmingi kaip nuo vyno, jie bus pilni kaip indai, kaip aukuro ragai.

¹⁷ Koks didis Jo gerumas ir grožis. Javai pradžiugins jaunuolius ir jaunas vynas mergaites.

¹⁸ Ir Aš tau sakau: tu esi Petras, ir ant šios uolos Aš pastatysiu savo bažnyčią, ir pragaro vartai jos nenugalės.

²⁹ Ir sakau jums: nuo šiol nebegersiu šito vynmedžio vaisiaus iki tos dienos, kada su jumis gersiu jį naują savo Tėvo karalystėje”.

¹ Jis jiems kalbėjo: “Iš tiesų sakau jums: tarp čia stovinčių yra tokių, kurie neragaus mirties, kol išvys Dievo karalystę, ateinančią su galybe”.

²³ Po to paėmė taurę, padėkojo, davė jiems, ir visi gėrė iš jos.

²⁵ Iš tiesų sakau jums: Aš daugiau nebegersiu vynmedžio vaisiaus iki tos dienos, kada gersiu jį naują Dievo karalystėje”.

²³ Ten davė Jam mira atmiešto vyno, bet Jis negėrė.

²⁷ Iš tiesų sakau jums: kai kurie iš čia stovinčiųjų neragaus mirties, kol išvys Dievo karalystę”.

³¹ Taip pat pamatę visa tai vykstant, žinokite, kad arti yra Dievo karalystė.

¹⁶ Sakau jums, nuo šiol daugiau jos nebevalgysiu, kol ji išsipildys Dievo karalystėje”.

³⁰ Būdamas pranašas ir žinodamas, jog Dievas jam prisiekdamas pažadėjo, kad iš jo palikuonių pagal kūną pakils Kristus užimti jo sosto, ³¹ Dovydas tai numatė ir kalbėjo apie Kristaus prisikėlimą, kad ‘Jo siela neliks pragare ir Jo kūnas nematys supuvimo’. ³² Tą Jėzų Dievas prikėlė, ir mes visi esame šito liudytojai. ³³ Dievo dešinės išaukštintas, Jis gavo iš Tėvo Šventosios Dvasios pažadą ir išliejo tai, ką dabar matote ir girdite. ³⁴ Juk Dovydas neįžengė į dangų. Jis pats kalba: ‘Viešpats tarė mano Viešpačiui: sėskis mano dešinėje, ³⁵ kol Aš patiesiu Tavo priešus, tarsi pakojį po Tavo kojų’. ³⁶ Tad tvirtai žinokite, visi Izraelio namai: Dievas padarė Viešpačiu ir Kristumi tą Jėzų, kurį jūs nukryžiavote”.

¹⁸ Ir nepasigerkite vynu, kuriame pasileidimas, bet būkite pilni Dvasios, ¹⁹ kalbėdami vieni kitiems psalmėmis, himnais bei dvasinėmis giesmėmis, giedodami ir šlovindami savo širdyse Viešpatį,

¹³ kuris išlaisvino mus iš tamsybių valdžios ir perkėlė į savo mylimojo Sūnaus karalystę.

²⁶ Septynios gražiosios karvės yra septyneri metai ir septynios gražiosios varpos yra septyneri metai. Sapnas reiškia vieną ir tą patį. ²⁷ O septynios plonosios ir bjauriosios karvės ir septynios tuščiosios, rytų vėjo išdžiovintos varpos yra septyneri ateinančio bado metai.

⁴ neslėpsime nuo jų vaikų, pasakosime būsimai kartai apie Viešpaties šlovę, Jo galybę ir stebuklus, kuriuos Jis padarė. ⁵ Jis davė liudijimą Jokūbe ir išleido įstatymą Izraelyje. Ką Jis įsakė mūsų tėvams, jie turi skelbti savo vaikams, ⁶ kad ir būsimoji karta­ateityje gimsiantieji vaikai­žinotų ir skelbtų savo vaikams,

⁴ Atsimintini yra Jo darbai. Maloningas ir užjaučiantis yra Viešpats.

⁴ Nusivesk mane! Mes bėgsime paskui tave. Karalius parsivedė mane į savo kambarius! Mes džiaugsimės ir linksminsimės dėl tavęs, mes prisiminsime tavo meilę labiau negu vyną. Jos tikrai tave myli.

¹¹ Tada Viešpats sakė man: “Žmogaus sūnau, šitie kaulai yra Izraelis. Jis sako: ‘Mūsų kaulai išdžiūvo, nebetekome vilties ir esame užmiršti’.

³⁸ Visur gyvenančius žmones, laukinius žvėris ir padangės paukščius atidavė į tavo rankas ir padarė tave visa ko valdovu. Tu esi auksinė galva.

²² esi tu, karaliau. Tu išaugai ir sustiprėjai, tavo didybė pasiekė dangų ir valdžia žemės pakraščius. ²³ Kadangi, karaliau, matei šventą sargą, nusileidžiantį iš dangaus ir sakantį: ‘Nukirskite medį ir sunaikinkite jį, bet kelmą, surakintą geležimi ir variu, palikite žemėje, tarp lauko žolės. Jis tebūna dangaus rasa vilgomas ir su lauko žvėrimis tebūna jo dalis, kol praeis septyni laikai’, ²⁴ tai toks aiškinimas, karaliau, ir toks Aukščiausiojo nutarimas, kuris ištiks mano valdovą karalių.

⁷ Švininis dangtis pakilo, ir štai inde sėdėjo moteris. ⁸ Angelas tarė: “Tai nedorybė”. Jis ją įstūmė atgal į indą ir uždengė.

¹⁹ Ir, liepęs miniai susėsti ant žolės, Jis paėmė penkis duonos kepalus ir dvi žuvis, pažvelgė į dangų, palaimino, laužė ir davė kepalus mokiniams, o tie dalijo žmonėms.

²⁶ Kai jie valgė, Jėzus paėmė duoną, palaimino, laužė ją ir davė mokiniams, sakydamas: “Imkite ir valgykite: tai yra mano kūnas”. ²⁷ Po to paėmė taurę, padėkojo ir davė jiems, tardamas: “Gerkite iš jos visi, ²⁸ nes tai yra mano kraujas, Naujosios Sandoros kraujas, kuris už daugelį išliejamas nuodėmėms atleisti.

²² Jiems bevalgant, Jėzus paėmė duoną, palaimino, laužė ir davė mokiniams, sakydamas: “Imkite ir valgykite: tai yra mano kūnas!” ²³ Po to paėmė taurę, padėkojo, davė jiems, ir visi gėrė iš jos. ²⁴ Jis jiems tarė: “Tai yra mano kraujas, Naujosios Sandoros kraujas, kuris išliejamas už daugelį.

¹⁷ Paėmęs taurę, Jis padėkojo ir tarė: “Imkite ir dalykitės.

²⁰ Lygiai taip po vakarienės Jis paėmė taurę, sakydamas: “Ši taurė yra Naujoji Sandora mano kraujyje, kuris už jus išliejamas.

³⁰ Atsisėdęs su jais prie stalo, paėmė duoną, laimino, laužė ir davė jiems.

²³ Iš Tiberiados atplaukė kitų valčių netoli tos vietos, kur žmonės buvo valgę duonos, Viešpačiui padėkojus.

⁵¹ Aš esu gyvoji duona, nužengusi iš dangaus. Kas valgo šitos duonos­gyvens per amžius. Duona, kurią Aš duosiu, yra mano kūnas, kurį Aš atiduosiu už pasaulio gyvybę”.

⁴ ir visi gėrė tą patį dvasinį gėrimą. Jie gėrė iš dvasinės juos lydinčios uolos, o ta uola buvo Kristus.

¹⁶ Argi laiminimo taurė, kurią laiminame, nėra bendravimas Kristaus kraujyje? Argi duona, kurią laužome, nėra bendravimas Kristaus kūne?

²³ Aš tai gavau iš Viešpaties ir perdaviau jums, kad Viešpats Jėzus tą naktį, kurią buvo išduotas, paėmė duoną ²⁴ ir padėkojęs sulaužė ir tarė: “Imkite ir valgykite; tai yra mano kūnas, kuris už jus sulaužomas. Tai darykite mano atminimui”. ²⁵ Taip pat po vakarienės jis paėmė taurę ir tarė: “Ši taurė yra Naujoji Sandora mano kraujyje. Kiek kartų gersite, darykite tai mano atminimui”. ²⁶ Taigi, kada tik valgote šitą duoną ir geriate šitą taurę, jūs skelbiate Viešpaties mirtį, kol Jis ateis. ²⁷ Todėl kas nevertai valgo tos duonos ir geria iš Viešpaties taurės, tas bus kaltas prieš Viešpaties kūną ir kraują. ²⁸ Teištiria žmogus pats save ir tada tevalgo tos duonos ir tegeria iš tos taurės. ²⁹ Nes kas valgo ir geria nevertai, Viešpaties kūno neišskirdamas, tas valgo ir geria sau pasmerkimą.

⁴ kuris atidavė save už mūsų nuodėmes, kad išgelbėtų mus nuo dabartinio blogo amžiaus pagal mūsų Dievo ir Tėvo valią,

²⁵ Hagara yra Sinajaus kalnas Arabijoje; ji atitinka dabartinę Jeruzalę, kuri vergauja su savo vaikais.

² ir gyvenkite mylėdami, kaip ir Kristus pamilo mus ir atidavė už mus save kaip atnašą ir kvapią auką Dievui.

¹⁸ Už viską dėkokite, nes tokia Dievo valia jums Kristuje Jėzuje.

¹⁴ Jis atidavė save už mus, kad išpirktų mus iš visų nedorybių ir nuskaistintų sau ypatingą tautą, uolią geriems darbams.

²⁴ Jis pats savo kūne užnešė mūsų nuodėmes ant medžio, kad mirę nuodėmėms, gyventume teisumui. “Jo žaizdomis jūs buvote išgydyti”.

⁸ Tada Mozė ėmė kraujo ir, šlakstydamas jį ant tautos, tarė: “Štai kraujas sandoros, kurią Viešpats padarė su jumis šiais žodžiais”.

³¹ Ateina dienos, kai Aš padarysiu su Izraeliu ir Judu naują sandorą,­sako Viešpats,­

¹¹ Dėl padarytos su tavimi kraujo sandoros Aš išleisiu tavo kalinius iš duobės, kurioje nėra vandens.

²⁸ nes tai yra mano kraujas, Naujosios Sandoros kraujas, kuris už daugelį išliejamas nuodėmėms atleisti.

¹⁶ Argi laiminimo taurė, kurią laiminame, nėra bendravimas Kristaus kraujyje? Argi duona, kurią laužome, nėra bendravimas Kristaus kūne? ¹⁷ Nors mūsų daug, mes visi esame viena duona ir vienas kūnas: juk mes visi dalijamės viena duona. ¹⁸ Pažiūrėkite į Izraelį pagal kūną: argi tie, kurie valgo aukas, nėra aukuro bendrininkai? ¹⁹ Ką gi sakau? Ar stabas ką nors reiškia? Ar ką nors reiškia auka stabams? ²⁰ Ne, bet pagonys, aukodami aukas, aukoja demonams, o ne Dievui. Ir aš nenoriu, kad jūs būtumėte demonų bendrininkai. ²¹ Jūs negalite gerti Viešpaties taurės ir demonų taurės. Negalite sėdėti prie Viešpaties stalo ir prie demonų stalo.

²⁵ Taip pat po vakarienės jis paėmė taurę ir tarė: “Ši taurė yra Naujoji Sandora mano kraujyje. Kiek kartų gersite, darykite tai mano atminimui”.

⁶ kuris padarė mus tinkamus būti Naujosios Sandoros tarnais­ne raidės, bet Dvasios, nes raidė žudo, o Dvasia teikia gyvybę.

⁶ Bet dabar Jis gavo juo prakilnesnį tarnavimą, juo tobulesnės, geresniais pažadais besiremiančios Sandoros tarpininkas yra. ⁷ Jeigu ta pirmoji Sandora būtų buvusi be trūkumų, nebūtų reikėję ieškoti vietos antrajai. ⁸ Jis sakė, peikdamas juos: “Štai ateina dienos,­sako Viešpats,­ kai Aš su Izraelio namais ir Judo namais sudarysiu naują Sandorą. ⁹ Ne tokią Sandorą, kokią buvau sudaręs su jų tėvais tą dieną, kai paėmiau juos už rankos, norėdamas išvesti iš Egipto žemės. Jie neišsaugojo mano Sandoros, ir Aš juos apleidau,­sako Viešpats.­ ¹⁰ Štai kokia bus Sandora, kurią sudarysiu su Izraelio namais, praslinkus anoms dienoms,­sako Viešpats:­Aš duosiu savo įstatymus jų protams ir juos įrašysiu jų širdyse, ir būsiu jų Dievas, ir jie bus mano tauta. ¹¹ Ir nė vienas nebemokys savo artimo nei savo brolio, sakydamas: ‘Pažink Viešpatį!’, nes visi mane pažins nuo mažiausio iki didžiausio. ¹² Aš būsiu gailestingas dėl jų neteisumo ir jų nuodėmių bei nedorybių daugiau nebeprisiminsiu”. ¹³ Sakydamas “naują Sandorą”, Jis nurodė, kad pirmoji yra pasenusi. O kas pasensta ir nukaršta, to greit nebeliks.

¹⁵ Ir todėl Jis yra naujosios Sandoros tarpininkas, kad, įvykus mirčiai pirmojoje Sandoroje padarytiems nusikaltimams atpirkti, pašauktieji gautų amžinojo palikimo pažadą.

¹⁷ Testamentas įgyja galią, mirus jo sudarytojui, o jam tebesant gyvam, testamentas negalioja.

²⁴ ir prie Naujosios Sandoros Tarpininko Jėzaus bei prie apšlakstymo kraujo, kuris kalba apie geresnius dalykus negu Abelio kraujas.

²⁰ Ramybės Dievas, amžinosios Sandoros krauju išvedęs iš numirusių didįjį avių Ganytoją­mūsų Viešpatį Jėzų,

¹⁹ Manimi bjaurisi mano artimiausi draugai; tie, kuriuos mylėjau, tapo mano priešais.

⁵ Netikėkite artimu, nepasitikėkite draugu! Saugokis net tos, kuri guli prie tavo šono. ⁶ Sūnus niekina tėvą, duktė sukyla prieš motiną, marti prieš anytą; žmogaus priešai yra jo paties namiškiai.

²¹ Jiems bevalgant, Jėzus tarė: “Iš tiesų sakau jums: vienas iš jūsų mane išduos”. ²² Jie labai nuliūdo ir kiekvienas klausė Jo: “Nejaugi aš, Viešpatie?” ²³ Jis atsakė: “Mane išduos dažantis kartu su manim duoną dubenyje. ²⁴ Žmogaus Sūnus, tiesa, eina, kaip apie Jį parašyta, bet vargas tam žmogui, per kurį Žmogaus Sūnus išduodamas. Geriau būtų buvę tam žmogui negimti”.

¹⁸ Jiems sėdint už stalo ir valgant, Jėzus tarė: “Iš tiesų sakau jums: vienas iš jūsų, valgančių su manimi, išduos mane”. ¹⁹ Jie labai nuliūdo ir vienas paskui kitą ėmė Jo klausinėti: “Nejaugi aš?”, “Nejaugi aš?” ²⁰ O Jis jiems tarė: “Vienas iš dvylikos, kuris dažo su manimi dubenyje. ²¹ Žmogaus Sūnus, tiesa, eina, kaip apie Jį parašyta, bet vargas tam žmogui, per kurį Žmogaus Sūnus išduodamas. Geriau būtų buvę tam žmogui negimti”.

¹⁸ Ne apie jus visus tai sakau. Aš žinau, ką išsirinkau, bet turi išsipildyti Raštas: ‘Tas, kuris valgo su manimi duoną, pakėlė virš manęs savo kulną’. ¹⁹ Sakau jums dabar, prieš įvykstant, kad įvykus tikėtumėte, jog Aš Esu.

²¹ Tai pasakęs, Jėzus, sukrėstas dvasioje, tarė: “Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: vienas iš jūsų išduos mane!” ²² Tada mokiniai ėmė žvalgytis vienas į kitą, nesusivokdami, apie kurį Jis taip pasakė.

²⁶ Jėzus atsiliepė: “Tai tas, kuriam padažęs paduosiu kąsnį duonos”. Ir, pamirkęs duoną, Jis padavė Judui Iskarijotui, Simono sūnui.

¹⁵ Aš sukelsiu priešiškumą tarp tavęs ir moters, tarp tavo sėklos ir moters sėklos. Ji sutrins tau galvą, o tu gelsi jai į kulnį”.

¹ Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai? Mano šauksmas toli nuo mano pagalbos. ² Mano Dieve, šaukiuosi Tavęs dieną, bet Tu neišklausai, ir naktį aš nenutylu. ³ Tu esi šventas, kuris gyveni Izraelio gyriuje. ⁴ Mūsų tėvai pasitikėjo Tavimi, ir Tu išgelbėjai juos. ⁵ Šaukėsi Tavęs ir buvo išgelbėti, pasitikėjo tavimi ir nebuvo sugėdinti. ⁶ Aš­ne žmogus, bet kirmėlė, žmonių išjuoktas, tautos paniekintas. ⁷ Kas mane mato, tyčiojasi iš manęs, sustato lūpas, kraipo galvą: ⁸ “Jis pasitikėjo Viešpačiu, teišvaduoja jį dabar, teišgelbsti jį, nes jį pamėgo”. ⁹ Tu gi mane išėmei iš įsčių, mane saugojai prie motinos krūtų. ¹⁰ Tavo globai buvau pavestas nuo gimimo, nuo pirmosios dienos buvai mano Dievas. ¹¹ Nebūk toli nuo manęs, nes bėda yra arti ir nėra, kas padėtų. ¹² Daug veršių mane apsupo, Bašano jaučiai mane apstojo. ¹³ Jie išsižiojo prieš mane tarsi plėšrus ir riaumojantis liūtas. ¹⁴ Aš išlietas lyg vanduo. Išnarstyti visi mano kaulai. Mano širdis kaip vaškas, ištirpęs krūtinėje. ¹⁵ Mano jėgos išdžiūvo lyg šukė, prie gomurio limpa liežuvis; į mirties dulkes Tu atvedei mane. ¹⁶ Apspito mane šunys, nedorėlių gauja aplink mane. Jie pervėrė mano rankas ir kojas. ¹⁷ Galiu suskaičiuoti visus savo kaulus. O jie žiūri ir stebi mane, ¹⁸ drabužius mano dalijas, meta dėl mano apdaro burtą. ¹⁹ Bet, Viešpatie, nebūk toli nuo manęs. Mano stiprybe, skubėk man padėti. ²⁰ Nuo kardo gelbėk mano sielą, iš šuns letenų­mano gyvybę. ²¹ Iš liūto nasrų gelbėk ir nuo stumbro ragų išgirdęs išvaduok mane. ²² Tavąjį vardą paskelbsiu broliams, susirinkimo viduryje girsiu Tave. ²³ Kurie bijote Viešpaties, girkite Jį! Šlovinkite Jį, visi Jokūbo palikuonys, bijokite Jo, visi Izraelio vaikai! ²⁴ Jis nepaniekino ir neatstūmė nuskriausto vargšo, nuo jo nepaslėpė veido, jo šauksmą išklausė. ²⁵ Jį girsiu dideliame susirinkime, vykdysiu įžadus tarp tų, kurie Jo bijo. ²⁶ Vargšai valgys ir pasisotins, Viešpatį girs visi, kas Jo ieško; jūsų širdys tegyvuoja per amžius! ²⁷ Prisimins ir gręšis į Viešpatį visi žemės pakraščiai, Jo akivaizdoje lenksis pagonių tautos. ²⁸ Viešpačiui priklauso karalystė, Jis viešpatauja pagonims. ²⁹ Visi žemės riebieji valgys ir pagarbins Jį, prieš Jį nusilenks tie, kurie į dulkes nužengia ir negali išlaikyti savo sielos gyvos. ³⁰ Palikuonys tarnaus Jam, jie pasakos apie Viešpatį būsimai kartai. ³¹ Jie ateis ir paskelbs Jo teisumą gimsiančiai tautai: “Viešpats tai padarė”.

¹² Jei priešas mane užgauliotų, galėčiau pakęsti. Jei tas, kuris nekenčia manęs, prieš mane pakiltų, pasislėpčiau nuo jo. ¹³ Bet tu­žmogus man lygus, mano bendras, artimas bičiulis! ¹⁴ Mums buvo malonu kartu, minioje eidavome į Dievo namus. ¹⁵ Juos mirtis teužklumpa! Gyvi į mirusiųjų buveinę tenužengia! Nedorybės jų buveinėse ir tarp jų.

¹ Gelbėk mane, Dieve, nes vandenys siekia mano sielą. ² Nugrimzdau į gilius dumblus, nėra kojai atramos. Esu vandens gelmėse, bangos ritasi per mane. ³ Pailsau šaukdamas, išdžiūvo gerklė, aptemo akys, belaukiant Dievo. ⁴ Daugiau kaip galvos plaukų yra tų, kurie be priežasties manęs nekenčia. Galingesni už mane tie, kurie melagingai puola mane. Turiu grąžinti, ko nepaėmiau. ⁵ Dieve, Tu žinai mano kvailystę ir mano nusikaltimai nepaslėpti nuo Tavęs. ⁶ Tenebūna gėdinami dėl manęs tie, kurie laukia Tavęs, Valdove, kareivijų Viešpatie! Tenebūna įžeidinėjami dėl manęs tie, kurie ieško Tavęs, Izraelio Dieve! ⁷ Dėl Tavęs kenčiu pajuoką, nuo gėdos rausta mano veidas. ⁸ Svetimas tapau savo broliams, pašalinis­mano motinos vaikams. ⁹ Uolumas dėl Tavo namų sugraužė mane, Tave plūstančiųjų keiksmai krito ant manęs. ¹⁰ Kai aš verkiau ir varginau sielą pasninku­jie užgauliojo mane. ¹¹ Vietoje drabužių vilkiu ašutinę­dėl to tapau jiems priežodžiu. ¹² Tie, kurie sėdi vartuose, kalba prieš mane ir geriantys vyną dainuoja apie mane. ¹³ O aš meldžiuosi Tau, Viešpatie, visą laiką. Dieve, dėl savo beribio gailestingumo išklausyk mane, dėl savo išgelbėjimo tiesos. ¹⁴ Išgelbėk mane iš dumblo, kad nenugrimzčiau, ištrauk iš gilių vandenų, išvaduok iš piktų priešų. ¹⁵ Teneužlieja manęs vandens srovė, tenepraryja gelmė ir teneapžioja manęs duobė. ¹⁶ Viešpatie, išklausyk mane dėl savo malonės gausos! Pažvelk į mane gailestingai. ¹⁷ Nepaslėpk savo veido nuo savo tarno, nes esu varge; skubiai išklausyk mane! ¹⁸ Priartėk prie mano sielos ir išpirk. Išlaisvink mane iš priešų! ¹⁹ Tu žinai, kaip mane plūsta, gėdina ir niekina; Tu matai visus mano prispaudėjus. ²⁰ Pajuoka plėšo mano širdį, aš pavargau. Aš laukiau pasigailėjimo, bet jo nėra, ieškojau guodėjų, tačiau neradau. ²¹ Vietoje maisto duoda man tulžies, ištroškusį girdo actu. ²² Jų stalas jiems patiems spąstais tevirsta ir jų gerovė­žabangais! ²³ Teaptemsta jų akys, kad neregėtų; padaryk, kad jų strėnos visada svyruotų. ²⁴ Išliek ant jų savo užsidegimą, ir Tavo rūstybės įkarštis tepasiekia juos. ²⁵ Jų buveinė tegul ištuštėja, palapinėse gyventojų tenelieka. ²⁶ Nes jie persekioja tą, kurį Tu ištikai, kurį sužeidei, tam jie didina skausmą. ²⁷ Tegul vis gausėja jų kaltės, ir teneįeina jie į Tavo teisumą. ²⁸ Tebūna jie išbraukti iš gyvųjų knygos ir teisiųjų sąrašuose tenebūna jų vardų! ²⁹ Aš esu vargšas ir kenčiu; Tavo išgelbėjimas, Dieve, teiškelia mane! ³⁰ Aš girsiu Dievo vardą giesme ir dėkodamas aukštinsiu Jį. ³¹ Tai Viešpačiui bus meiliau už jautį, už jauniklį jautuką su ragais ir nagais. ³² Tai matydami, linksminsis nuolankieji, ir atgys širdys tų, kurie ieško Dievo. ³³ Viešpats girdi vargšą ir neniekina savo belaisvių. ³⁴ Jį tegiria dangūs ir žemė, jūros ir visa, kas juda jose. ³⁵ Dievas išgelbės Sioną ir Judo miestus atstatys. Jie įsikurs ten ir gyvens, ³⁶ Jo tarnų vaikai paveldės tą žemę, o Jo vardą mylintys gyvens joje.

⁶ Atiduok tokį nedorėlių valiai, te šėtonas stovi jo dešinėje. ⁷ Teisme tebūna jis pasmerktas, jo malda tebūna nuodėmė. ⁸ Tebūna jo gyvenimas trumpas. Jo tarnystę tegauna kitas. ⁹ Jo vaikai tepalieka našlaičiais ir žmona­našle. ¹⁰ Elgetomis ir benamiais tegu tampa jo vaikai, tebūna jie išmesti iš savų sunaikintų namų. ¹¹ Skolintojas tepasiglemžia jo turtą ir svetimieji jo uždarbį teišgrobsto. ¹² Nė vienas jo tenesigaili ir tenebūna kas užjaustų jo našlaičius. ¹³ Jo palikuonys tesunyksta. Kitoje kartoje teišdyla jų vardas. ¹⁴ Viešpats teatsimena jo tėvų kaltes, ir jo motinos nuodėmė tenebūna išdildyta. ¹⁵ Tegu nuolat Viešpats juos stebi, kad nuo žemės nušluotų jų atminimą.

¹ Kas patikėjo mūsų skelbimu? Ir kam buvo apreikšta Viešpaties ranka? ² Jis išaugs Jo akivaizdoje kaip gležnas augalas, kaip šaknis iš sausos žemės. Neturi jis nei išvaizdos, nei patrauklumo, kai žiūrime į jį, nėra jokio grožio, kuris mus prie jo trauktų. ³ Jis paniekintas ir žmonių atmestas, skausmų vyras, negalią pažinęs; mes slėpėme nuo jo savo veidus, jis buvo paniekintas, ir mes jį nieku laikėme. ⁴ Tikrai jis nešė mūsų negalias ir sau pasiėmė mūsų skausmus. O mes laikėme jį nubaustu, Dievo ištiktu ir pažemintu. ⁵ Jis buvo sužeistas už mūsų kaltes ir sumuštas už mūsų nuodėmes. Bausmė dėl mūsų ramybės krito ant jo; jo žaizdomis esame išgydyti. ⁶ Mes visi buvome paklydę kaip avys, kiekvienas ėjome savo keliu. Bet Viešpats uždėjo ant jo visus mūsų nusikaltimus. ⁷ Jis buvo kankinamas ir žeminamas, bet neatvėrė savo burnos. Kaip avinėlis, vedamas pjauti, ir kaip avis, kuri tyli prieš kirpėjus, jis neatvėrė savo burnos. ⁸ Jis buvo paimtas iš kalėjimo ir teismo. Kas paskelbs jo giminę? Nes jis buvo atskirtas nuo gyvųjų šalies ir varginamas dėl mano tautos nusikaltimų. ⁹ Jam paruošė kapą su nedorėliais, su turtingais po jo mirties, nors jis nepadarė nieko blogo ir jo lūpose nebuvo melo. ¹⁰ Bet Viešpats panorėjo jį sumušti, Jis atidavė jį skausmui. Kai Tu padarysi jo sielą auka už nuodėmę, jis matys savo palikuonis, jo dienos bus prailgintos ir jo rankomis Viešpaties valia bus įvykdyta. ¹¹ Jis matys savo sielos vargą ir bus patenkintas. Per savo pažinimą mano teisusis tarnas nuteisins daugelį, nes jis neš jų nusikaltimus. ¹² Todėl Aš duosiu jam dalį su didžiaisiais, ir jis dalinsis grobį su stipriaisiais, kadangi jis atidavė savo sielą mirčiai ir buvo priskirtas prie nusikaltėlių. Jis nešė daugelio nuodėmes ir užtarė nusidėjėlius.

²⁴ Septyniasdešimt savaičių skirta tavo tautai ir tavo šventam miestui, kad užbaigtų nusikaltimą, padarytų galą nuodėmėms, atliktų sutaikinimą už nedorybes, įvestų amžiną teisumą, užantspauduotų regėjimus bei pranašystes bei pateptų patį švenčiausiąjį. ²⁵ Žinok ir suprask: nuo tada, kai bus duotas įsakymas atstatyti Jeruzalę, iki pateptojo kunigaikščio pasirodymo praeis septynios savaitės ir šešiasdešimt dvi savaitės. Ji bus atstatyta su aikštėmis ir sienomis, nors ir sunkiu metu. ²⁶ Praėjus šešiasdešimt dviem savaitėm, pateptasis bus nužudytas, bet ne dėl savęs. Vieno kunigaikščio pulkai sunaikins miestą ir šventyklą. Tada ateis galas lyg potvynis ir iki karo pabaigos bus baisių sunaikinimų.

⁷ Karde, pakilk prieš mano ganytoją, mano artimiausią!­sako kareivijų Viešpats.­Aš ištiksiu ganytoją, ir avys išsisklaidys. Aš atgręšiu ranką prieš mažuosius.

²⁴ Žmogaus Sūnus, tiesa, eina, kaip apie Jį parašyta, bet vargas tam žmogui, per kurį Žmogaus Sūnus išduodamas. Geriau būtų buvę tam žmogui negimti”.

⁵³ O gal manai, jog negaliu paprašyti savo Tėvą ir Jis bematant neatsiųstų man daugiau kaip dvylika legionų angelų? ⁵⁴ Bet kaip tada išsipildytų Raštai, kad šitaip turi įvykti?!”

⁵ Nusviedęs šventykloje pinigus, jis išbėgo ir pasikorė.

²¹ Žmogaus Sūnus, tiesa, eina, kaip apie Jį parašyta, bet vargas tam žmogui, per kurį Žmogaus Sūnus išduodamas. Geriau būtų buvę tam žmogui negimti”.

²⁵ Tada Jis jiems tarė: “O jūs, neišmanėliai! Kokios nerangios jūsų širdys tikėti tuo, ką yra skelbę pranašai! ²⁶ Argi ne taip turėjo Kristus kentėti ir įeiti į savo šlovę?” ²⁷ Ir, pradėjęs nuo Mozės, primindamas visus pranašus, Jis aiškino jiems, kas visuose Raštuose apie Jį pasakyta.

⁴⁶ ir pasakė: “Parašyta, kad Kristus kentės ir trečią dieną prisikels iš numirusių

¹² Kol buvau su jais pasaulyje, Aš išlaikiau juos Tavo vardu; Aš išsaugojau tuos, kuriuos man davei, ir nė vienas iš jų nepražuvo, išskyrus pražūties sūnų, kad išsipildytų Raštas.

¹⁶ “Vyrai broliai, turėjo išsipildyti Rašto žodžiai, kuriuos Šventoji Dvasia pranašiškai išsakė Dovydo lūpomis apie Judą, tapusį Jėzaus suėmėjų vadovu. ¹⁷ Jis juk buvo priskaitytas prie mūsų ir turėjo dalį šioje tarnystėje. ¹⁸ Bet jis nedorybės kaina įsigijo sklypą, paskui stačia galva puolė žemyn, perplyšo pusiau, ir visi jo viduriai išvirto. ¹⁹ Tai pasidarė žinoma visiems Jeruzalės gyventojams, ir anas sklypas jų kalba buvo pavadintas Hakeldamachu,­tai reiškia: ‘Kraujo sklypas’. ²⁰ Nes Psalmių knygoje parašyta: ‘Jo kiemas tepavirsta dykviete, ir tegul niekas ten nebegyvena’, ir: ‘Tegul kitas perima jo tarnystę’. ²¹ Taigi vienam iš vyrų, kurie drauge su mumis vaikščiojo visą laiką, kol Viešpats Jėzus buvo tarp mūsų, ²² pradedant Jono krikštu ir baigiant ta diena, kai Jis buvo paimtas iš mūsų aukštyn, reikia kartu su mumis tapti Jo prisikėlimo liudytoju”. ²³ Ir jie išskyrė du: Juozapą, vadinamą Barsabu, pravarde Justas, ir Motiejų. ²⁴ Po to meldėsi, sakydami: “Tu, Viešpatie, kuris pažįsti visų širdis, parodyk, kurį iš šių dviejų pasirenki, ²⁵ kad gautų dalį šioje tarnystėje ir apaštalystėje, nuo kurios nuklydo Judas, nueidamas į savąją vietą”.

²³ Jį, išankstiniu Dievo sprendimu bei numatymu atiduotą, jūs piktadarių rankomis nužudėte, prikaldami prie kryžiaus.

²⁵ Tu kalbėjai savo tarno Dovydo lūpomis: ‘Kodėl niršta pagonys, kam veltui tautos sąmokslus rengia? ²⁶ Žemės karaliai sukilo, valdovai susibūrė draugėn prieš Viešpatį ir Jo Kristų’. ²⁷ Prieš Tavo šventąjį Sūnų Jėzų, kurį Tu patepei, iš tiesų susibūrė Erodas, Poncijus Pilotas su pagonimis ir Izraelio tauta, ²⁸ kad įvykdytų, ką Tavo ranka ir sprendimas iš anksto buvo nulėmę įvykti.

²⁷ Nes Jeruzalės gyventojai ir jų vyresnieji nepažino Jo ir pasmerkdami įvykdė pranašų žodžius, skaitomus kiekvieną sabatą. ²⁸ Nors nerado Jame jokios mirties vertos kaltės, jie reikalavo iš Piloto, kad Jis būtų nužudytas.

²² Bet, Dievui padedant, iki šios dienos tebeliudiju mažam ir dideliam, neskelbdamas nieko viršaus, o tik tai, ką skelbė įvyksiant pranašai ir Mozė, ²³ būtent, kad Kristus kentės, jog pirmutinis prisikels iš numirusių ir paskelbs šviesą tautai ir pagonims”.

³ Pirmiausia jums perdaviau tai, ką pats gavau: kad Kristus numirė už mūsų nuodėmes pagal Raštus; ⁴ ir kad Jis buvo palaidotas, ir kad prisikėlė trečią dieną pagal Raštus;

¹¹ Jie tyrinėjo, kurį ir kokį laiką skelbė juose esanti Kristaus Dvasia, iš anksto nurodžiusi Kristaus kentėjimus ir juos lydinčią šlovę.

²² Jie labai nuliūdo ir kiekvienas klausė Jo: “Nejaugi aš, Viešpatie?”

¹⁹ Jie labai nuliūdo ir vienas paskui kitą ėmė Jo klausinėti: “Nejaugi aš?”, “Nejaugi aš?”

²² Tada mokiniai ėmė žvalgytis vienas į kitą, nesusivokdami, apie kurį Jis taip pasakė. ²³ Vienas iš Jo mokinių, kurį Jėzus mylėjo, buvo prisiglaudęs prie Jėzaus krūtinės. ²⁴ Simonas Petras pamojo jam, kad šis paklaustų, apie kurį Jis kalba. ²⁵ Tasai, pasilenkęs prie Jėzaus krūtinės, paklausė: “Kas jis, Viešpatie?”

²⁰ Tada prie Jėzaus priėjo Zebediejaus sūnų motina kartu su savo sūnumis ir, pagarbinusi Jį, ėmė kažko prašyti. ²¹ Jis paklausė jos: “Ko nori?” Toji atsakė: “Leisk, kad šitie abu mano sūnūs Tavo karalystėje sėdėtų vienas Tavo dešinėje, o kitas kairėje”. ²² Jėzus atsakė: “Nežinote, ko prašote. Ar galite gerti taurę, kurią Aš gersiu, ir būti krikštijami krikštu, kuriuo Aš krikštijamas?” Jie atsakė: “Galime”. ²³ Tuomet Jis tarė: “Mano taurę, tiesa, gersite, ir krikštu, kuriuo Aš krikštijamas, būsite pakrikštyti, bet vietą mano dešinėje ar kairėje ne Aš duodu; tai bus tiems, kuriems mano Tėvo paruošta”. ²⁴ Tai išgirdę, kiti dešimt mokinių supyko ant dviejų brolių.

³⁴ Jie tylėjo. Mat kelyje jie ginčijosi, kuris iš jų didžiausias.

³⁷ Jie tarė: “Leisk mums sėdėti vienam Tavo dešinėje, kitam­kairėje, Tavo šlovėje!” ³⁸ Jėzus atsakė: “Nežinote, ko prašote. Ar galite gerti taurę, kurią Aš geriu, ir būti pakrikštyti krikštu, kuriuo Aš krikštijamas?” ³⁹ Jie sakė: “Galime”. Jėzus jiems tarė: “Tiesa, taurę, kurią Aš geriu, jūs gersite, ir krikštu, kuriuo Aš krikštijamas, jūs irgi būsite pakrikštyti. ⁴⁰ Bet vietą savo dešinėje ar kairėje ne Aš duodu,­tai bus tiems, kuriems paskirta”. ⁴¹ Tai išgirdę, kiti dešimt labai supyko ant Jokūbo ir Jono.

⁴⁶ Tarp mokinių kilo ginčas, kuris iš jų didžiausias.

¹⁰ Švelniai mylėkite vienas kitą broliška meile; pagarbiai vertinkite kitus aukščiau nei save.

⁴ Meilė kantri ir maloni, meilė nepavydi; meilė nesigiria ir neišpuiksta.

³ Nedarykite nieko varžydamiesi ar iš tuščios puikybės, bet nuolankiai vienas kitą laikykite aukštesniu už save ⁴ ir žiūrėkite kiekvienas ne savo naudos, bet kitų. ⁵ Būkite tokio nusistatymo kaip Kristus Jėzus,

⁵ Gal manote, kad Raštas veltui sako: “Pavydžiai trokšta Dvasia, kuri gyvena mumyse”. ⁶ Bet Jis duoda dar didesnę malonę, ir todėl sako: “Dievas išdidiems priešinasi, o nuolankiesiems teikia malonę”.

⁵ Taip pat jūs, jaunesnieji, būkite klusnūs vyresniesiems. Ir visi, paklusdami vieni kitiems, apsivilkite nuolankumu, nes “Dievas išdidiems priešinasi, o nuolankiesiems teikia malonę”. ⁶ Tad nusižeminkite po galinga Dievo ranka, kad Jis išaukštintų jus metui atėjus.

²⁵ O Jėzus, pasikvietęs juos pas save, tarė: “Jūs žinote, kad pagonių valdovai jiems viešpatauja ir didieji juos valdo. ²⁶ Bet tarp jūsų taip neturi būti. Kas iš jūsų nori būti didžiausias, tebūnie jūsų tarnas, ²⁷ ir kas nori būti pirmas tarp jūsų, tebūnie jūsų vergas. ²⁸ Ir Žmogaus Sūnus atėjo, ne kad Jam tarnautų, bet pats tarnauti ir savo gyvybės atiduoti kaip išpirkos už daugelį”.

⁴¹ Tai išgirdę, kiti dešimt labai supyko ant Jokūbo ir Jono. ⁴² O Jėzus, pasikvietęs juos, tarė: “Jūs žinote, kad tie, kurie laikomi pagonių valdovais, viešpatauja jiems, ir jų didieji juos valdo. ⁴³ Bet tarp jūsų taip neturi būti. Kas iš jūsų nori būti didžiausias, bus jūsų tarnas, ⁴⁴ ir kas nori tarp jūsų būti pirmas, bus visų vergas. ⁴⁵ Juk ir Žmogaus Sūnus atėjo, ne kad Jam tarnautų, bet pats tarnauti ir savo gyvybės atiduoti kaip išpirkos už daugelį”.

³ ir tarė: “Iš tiesų sakau jums: jeigu neatsiversite ir nepasidarysite kaip maži vaikai, niekaip neįeisite į dangaus karalystę. ⁴ Taigi kiekvienas, kas nusižemins kaip šis vaikelis, bus didžiausias dangaus karalystėje”. ⁵ “Kas priima tokį vaikelį mano vardu, tas mane priima.

⁸ Bet jūs nesivadinkite ‘Rabi’, nes vienas yra jūsų Mokytojas­Kristus, o jūs visi esate broliai. ⁹ Ir nė vieno žemėje nevadinkite tėvu, nes vienas jūsų Tėvas, kuris yra danguje. ¹⁰ Taip pat nesivadinkite mokytojais, nes vienas jūsų Mokytojas­ Kristus. ¹¹ Kas iš jūsų didžiausias, tebūna jums tarnas. ¹² Ir kas save aukština, bus pažemintas, o kas save žemina, bus išaukštintas.

³⁵ Atsisėdęs Jis pasišaukė dvylika ir tarė: “Jei kas trokšta būti pirmas, tebūnie paskutinis ir visų tarnas!”

⁴⁸ ir tarė jiems: “Kas priima šį vaiką mano vardu, mane priima, o kas mane priima, priima Tą, kuris mane siuntė. Kas tarp jūsų mažiausias, tas bus didžiausias”.

² Ir neprisitaikykite prie šio pasaulio, bet pasikeiskite, atnaujindami savo protą, kad galėtumėte ištirti, kas yra gera, priimtina ir tobula Dievo valia.

³ ne kaip viešpataujantys jums patikėtiems, bet būdami pavyzdžiu kaimenei.

⁵ Taip pat jūs, jaunesnieji, būkite klusnūs vyresniesiems. Ir visi, paklusdami vieni kitiems, apsivilkite nuolankumu, nes “Dievas išdidiems priešinasi, o nuolankiesiems teikia malonę”.

⁹ Aš parašiau bažnyčiai, bet mėgstantis jiems vadovauti Diotrefas nepriima mūsų. ¹⁰ Todėl, jei atvyksiu, priminsiu jo darbus, kuriuos jis daro, skleisdamas apie mus piktas kalbas; maža to, nei pats nepriima brolių, nei kitiems, kurie norėtų priimti, neleidžia ir išmeta juos iš bažnyčios.

²⁸ Ir Žmogaus Sūnus atėjo, ne kad Jam tarnautų, bet pats tarnauti ir savo gyvybės atiduoti kaip išpirkos už daugelį”.

⁷ “Kas iš jūsų, turėdamas ariantį ar ganantį vergą, jam grįžus iš lauko, sakys: ‘Tuojau sėsk prie stalo’? ⁸ Argi nesakys jam: ‘Paruošk man vakarienę. Susijuosk ir patarnauk, kol aš valgysiu ir gersiu, o paskui tu pavalgysi ir atsigersi’? ⁹ Argi vergui dėkojama, kad jis atliko tai, kas jam liepta? Nemanau.

⁵ Po to įpylė vandens į praustuvą ir ėmė plauti mokiniams kojas bei šluostyti rankšluosčiu, kuriuo buvo persijuosęs. ⁶ Taip Jis priėjo prie Simono Petro. Šis Jam tarė: “Viešpatie, nejaugi Tu plausi man kojas?” ⁷ Jėzus jam atsakė: “Tu dabar nesupranti, ką Aš darau, bet vėliau suprasi”. ⁸ Petras atsiliepė: “Tu neplausi man kojų per amžius!” Jėzus jam atsakė: “Jei nenuplausiu tavęs, neturėsi dalies su manimi”. ⁹ Tada Simonas Petras sušuko: “Viešpatie, ne tik mano kojas, bet ir rankas, ir galvą!” ¹⁰ Jėzus jam atsakė: “Kas nuplautas, tam reikia tik kojas nusiplauti, nes jis visas švarus. Ir jūs esate švarūs, bet ne visi”. ¹¹ Nes Jis žinojo, kas Jį išduos, ir todėl sakė: “Jūs ne visi švarūs”. ¹² Nuplovęs jų kojas, Jis užsivilko drabužius ir atsisėdęs paklausė: “Ar supratote, ką jums padariau? ¹³ Jūs vadinate mane ‘Mokytoju’ ir ‘Viešpačiu’, ir gerai sakote, nes Aš Tas esu. ¹⁴ Jei tad Aš­Viešpats ir Mokytojas­nuploviau jums kojas, tai ir jūs turite vieni kitiems kojas plauti. ¹⁵ Aš jums daviau pavyzdį, kad Jūs darytumėte, kaip Aš jums dariau. ¹⁶ Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: tarnas ne didesnis už savo šeimininką ir pasiuntinys ne didesnis už savo siuntėją.

⁹ Nes jūs pažįstate mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus malonę, jog Jis, būdamas turtingas, dėl jūsų tapo vargšu, kad jūs per Jo neturtą taptumėte turtingi.

⁷ bet apiplėšė save ir esybe tapo tarnu ir panašus į žmones. ⁸ Ir išore tapęs kaip žmogus, Jis nusižemino, tapdamas paklusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties.

²⁸ Jėzus jiems atsakė: “Iš tiesų sakau jums: atgimime, kai Žmogaus Sūnus sėdės savo šlovės soste, jūs, mano sekėjai, irgi sėdėsite dvylikoje sostų, teisdami dvylika Izraelio giminių. ²⁹ Ir kiekvienas, kas paliko namus ar brolius, ar seseris, ar tėvą, ar motiną, ar žmoną, ar vaikus, ar laukus dėl mano vardo, gaus šimteriopai ir paveldės amžinąjį gyvenimą.

¹³ Bet kas ištvers iki galo, tas bus išgelbėtas.

⁶⁷ Tada Jėzus paklausė dvylika: “Gal ir jūs norite pasitraukti?” ⁶⁸ Simonas Petras atsakė: “Viešpatie, pas ką mes eisime?! Tu turi amžinojo gyvenimo žodžius.

³¹ Jėzus kalbėjo įtikėjusiems Jį žydams: “Jei jūs pasiliekate mano žodyje, iš tiesų esate mano mokiniai;

²⁵ kad gautų dalį šioje tarnystėje ir apaštalystėje, nuo kurios nuklydo Judas, nueidamas į savąją vietą”.

¹⁸ Pats iškentęs gundymus, Jis gali padėti tiems, kurie yra gundomi.

¹⁵ Juk mes turime ne tokį vyriausiąjį Kunigą, kuris negalėtų atjausti mūsų silpnybių, bet, kaip ir mes, visaip gundytą, tačiau nenusidėjusį.

⁴⁷ Iš tiesų sakau jums: jį paskirs valdyti visų savo turtų.

³⁴ Tuomet Karalius tars stovintiems dešinėje: ‘Ateikite, mano Tėvo palaimintieji, paveldėkite nuo pasaulio sukūrimo jums paruoštą karalystę!

¹⁸ Tuomet priėjęs Jėzus jiems pasakė: “Man duota visa valdžia danguje ir žemėje.

³² Nebijok, mažoji kaimene: jūsų Tėvas panorėjo duoti jums karalystę!”

¹⁷ Jis atsakė: ‘Gerai, stropusis tarne! Kadangi pasirodei ištikimas mažuose dalykuose, tu gauni valdyti dešimtį miestų’.

²⁵ Kiekvienas varžybų dalyvis nuo visko susilaiko; jie taip daro, norėdami gauti vystantį vainiką, o mes­nevystantį.

⁷ Ir mūsų viltis jumis tvirta, nes žinome, kad, būdami kentėjimų dalininkai, būsite ir paguodos dalininkai.

¹² Jei kenčiame, su Juo ir valdysime. Jeigu mes Jo išsižadėsime, ir Jis mūsų išsižadės.

⁵ Paklausykite, mano mylimieji broliai: ar Dievas neišsirinko pasaulio vargšų, kad jie būtų turtingi tikėjimu ir paveldėtų karalystę, pažadėtą Jį mylintiems?

⁴ O kai pasirodys Vyriausiasis Ganytojas, jūs gausite nevystantį šlovės vainiką.

¹⁴ Miesto sienos turi dvylika pamatų, ant kurių dvylikos Avinėlio apaštalų vardai.

⁹ Karalius pasišaukė Sauliaus tarną Cibą ir jam tarė: “Visa, kas priklausė Sauliui ir jo namams, atidaviau tavo valdovo sūnui. ¹⁰ Dirbk jo žemę su savo sūnumis ir tarnais bei nuimk derlių, kad tavo valdovo sūnus turėtų maisto, o tavo valdovo sūnus Mefi Bošetas visada valgys prie mano stalo”. Ciba turėjo penkiolika sūnų ir dvidešimt tarnų.

²⁸ Visi mano tėvo namai buvo tarsi mirę žmonės mano valdovo karaliaus akyse. O tu pasodinai savo tarną valgyti prie savo stalo. Argi dar daugiau galėčiau tikėtis iš karaliaus?”

¹⁴ Mirtis juos ganys kaip avis. Josios buveinei jie skirti ir į ją nužengs. Jų kūnas sunyks, pavidalas sudūlės; mirusiųjų buveinė bus jų namai.

¹¹ Todėl sakau jums: daugelis ateis iš rytų ir vakarų ir susės dangaus karalystėje su Abraomu, Izaoku ir Jokūbu.

²⁸ Jėzus jiems atsakė: “Iš tiesų sakau jums: atgimime, kai Žmogaus Sūnus sėdės savo šlovės soste, jūs, mano sekėjai, irgi sėdėsite dvylikoje sostų, teisdami dvylika Izraelio giminių.

¹⁶ Sakau jums, nuo šiol daugiau jos nebevalgysiu, kol ji išsipildys Dievo karalystėje”. ¹⁷ Paėmęs taurę, Jis padėkojo ir tarė: “Imkite ir dalykitės. ¹⁸ Sakau jums: Aš nebegersiu vynmedžio vaisiaus, kol ateis Dievo karalystė”.

² Ar nežinote, kad šventieji teis pasaulį? O jeigu teisite pasaulį, tai nejaugi esate neverti išspręsti menkų bylų? ³ Ar nežinote, kad mes teisime angelus, tad juo labiau­kasdieninius dalykus?

²⁶ Tam, kuris nugali ir iki galo laikosi mano darbų, Aš ‘duosiu valdžią tautoms: ²⁷ jis valdys jas geležine lazda, ir jos bus sudaužytos tarsi moliniai indai’,­kaip ir Aš esu gavęs valdžią iš savo Tėvo;­

²¹ Nugalėtojui Aš duosiu atsisėsti šalia savęs, savo soste, kaip ir Aš nugalėjau ir atsisėdau šalia savo Tėvo, Jo soste’.

⁴ Aplinkui sostą regėjau dvidešimt keturis sostus ir tuose sostuose sėdinčius dvidešimt keturis vyresniuosius baltais drabužiais, o jų galvas puošė aukso vainikai.

⁶ Vieną dieną Dievo sūnūs susirinko pas Viešpatį; atėjo ir šėtonas. ⁷ Viešpats klausė šėtoną: “Iš kur ateini?” Šėtonas atsakė Viešpačiui: “Aš vaikštinėjau po visą žemę”. ⁸ Viešpats vėl klausė šėtoną: “Ar atkreipei dėmesį į mano tarną Jobą? Juk žemėje nėra nė vieno jam lygaus. Jis yra tobulas ir teisus, bijo Dievo ir vengia pikto”. ⁹ Šėtonas atsakė Viešpačiui: “Ne veltui Jobas bijo Dievo. ¹⁰ Juk Tu saugoji jį, jo namus ir viską, ką jis turi! Jo darbus Tu laimini ir jo turtas didėja. ¹¹ Bet ištiesk savo ranką ir paliesk tai, ką jis turi, ir jis keiks Tave į akis”. ¹² Viešpats tarė šėtonui: “Visa, ką jis turi, atiduodu tavo valdžion, bet prieš jį neištiesk rankos”. Šėtonas pasišalino iš Viešpaties akivaizdos.

¹ Vieną dieną Dievo sūnūs vėl susirinko Viešpaties akivaizdoje; šėtonas atėjo su jais ir stojo prieš Dievą. ² Viešpats paklausė jo: “Iš kur ateini?” Šėtonas atsakė Viešpačiui: “Aš vaikštinėjau po visą žemę”. ³ Viešpats klausė šėtoną: “Ar atkreipei dėmesį į mano tarną Jobą? Juk žemėje nėra jam lygaus. Jis yra tobulas ir teisus, bijo Dievo ir vengia pikto. Jis ir toliau lieka man ištikimas, nors tu mane sukurstei prieš jį, kad be priežasties jam kenkčiau”. ⁴ Šėtonas atsakė Viešpačiui: “Oda už odą, bet žmogus viską atiduos, kad liktų gyvas. ⁵ Bet ištiesk savo ranką ir paliesk jo kaulus ir kūną, ir jis keiks Tave į akis”. ⁶ Viešpats tarė šėtonui: “Jis tavo rankose. Tik nepaliesk jo gyvybės”.

⁹ “Aš įsakysiu išsklaidyti izraelitus tarp visų tautų, kad jie būtų išsijoti kaip rėčiu, tačiau ir mažiausias grūdas nenukris žemėn.

¹ Jis man parodė vyriausiąjį kunigą Jozuę, stovintį prie Viešpaties angelo. Šėtonas stovėjo jo dešinėje, kad jam pasipriešintų.

⁴¹ Tačiau Viešpats atsakė: “Morta, Morta, tu rūpiniesi ir nerimauji dėl daugelio dalykų,

⁴ Jis krito ant žemės ir išgirdo balsą, sakantį jam: “Sauliau, Sauliau, kam mane persekioji?”

⁸ Būkite blaivūs ir budrūs, nes jūsų priešas velnias slankioja aplinkui kaip riaumojantis liūtas, tykodamas kurį nors praryti.

¹⁰ Aš girdėjau danguje galingą balsą, sakantį: “Dabar atėjo mūsų Dievo išgelbėjimas, galybė, karalystė ir Jo Kristaus valdžia, nes išmestas mūsų brolių kaltintojas, skundęs juos mūsų Dievui dieną ir naktį.

³ Kol tylėjau, nyko mano kaulai nuo kasdieninio mano vaitojimo. ⁴ Dieną ir naktį sunkiai slėgė mane Tavo ranka. Mano jėgos seko, lyg vasaros kaitros džiovinamos. ⁵ Savo nuodėmę Tau išpažinau ir savo kaltės neslėpiau. Tariau: “Išpažinsiu savo nusikaltimus Viešpačiui”. Tada atleidai man kaltę. ⁶ Dėl to kiekvienas teisusis melsis Tau, kai Tave galima surasti, kol didelis tvanas nepriartėjo prie jų.

¹² Grąžink man išgelbėjimo džiaugsmą ir laisvės dvasia sustiprink mane. ¹³ Tada mokysiu nusidėjėlius Tavo kelių, kad nusikaltėliai grįžtų pas Tave.

² Viešpats tarė šėtonui: “Viešpats, kuris išsirinko Jeruzalę, tesudraudžia tave, šėtone! Argi šitas ne nuodėgulis, ištrauktas iš ugnies?” ³ Jozuė stovėjo prie angelo, apsivilkęs nešvariais drabužiais. ⁴ Angelas sakė stovintiems prie jo: “Nuvilkite nuo jo nešvarius drabužius!” O jam jis tarė: “Štai aš pašalinau tavo kaltę, dabar aprengiu tave puošniais rūbais!”

³ ir tarė: “Iš tiesų sakau jums: jeigu neatsiversite ir nepasidarysite kaip maži vaikai, niekaip neįeisite į dangaus karalystę.

⁷⁵ Petras prisiminė Jėzaus žodžius: “Dar gaidžiui nepragydus, tu tris kartus manęs išsiginsi”. Jis išėjo laukan ir karčiai verkė.

⁷² Gaidys pragydo antrą kartą. Petras atsiminė, ką jam sakė Jėzus: “Gaidžiui nė dukart nepragydus, tu tris kartus manęs išsiginsi”. Tai prisiminęs, jis pravirko.

⁷ Eikite, pasakykite Jo mokiniams ir Petrui: Jis eina pirma jūsų į Galilėją. Ten Jį pamatysite, kaip Jis yra jums sakęs”.

¹³ Ant uolos­tai tie, kurie, išgirdę žodį, su džiaugsmu jį priima, bet neturi šaknų: jie kurį laiką tiki, o gundymo metu atkrinta.

⁶¹ Tada Viešpats atsigręžęs pažvelgė į Petrą. Ir Petras atsiminė Viešpaties žodį, kaip Jis buvo jam pasakęs: “Dar gaidžiui nepragydus, tu tris kartus manęs išsiginsi”. ⁶² Petras išėjo laukan ir karčiai pravirko.

¹⁹ Dar valandėlė, ir pasaulis manęs nebematys. O jūs mane matysite, nes Aš gyvenu ir jūs gyvensite.

⁹ Aš meldžiu už juos. Ne už pasaulį meldžiu, bet už tuos, kuriuos man davei, nes jie yra Tavo! ¹⁰ Ir visa, kas mano, yra Tavo, o kas Tavo, yra mano, ir Aš pašlovintas juose. ¹¹ Aš jau nebe pasaulyje, bet jie dar pasaulyje. Aš einu pas Tave. Šventasis Tėve, išlaikyk juos savo vardu­tuos, kuriuos man davei, kad jie būtų viena kaip ir mes.

¹⁵ Aš neprašau, kad juos paimtum iš pasaulio, bet kad apsaugotum juos nuo pikto. ¹⁶ Jie nėra iš pasaulio, kaip ir Aš ne iš pasaulio. ¹⁷ Pašventink juos savo tiesa! Tavo žodis yra tiesa. ¹⁸ Kaip Tu mane siuntei į pasaulį, taip ir Aš juos pasiunčiau į pasaulį. ¹⁹ Dėl jų Aš pašventinu save, kad ir jie būtų pašventinti tiesa. ²⁰ Ne tik už juos meldžiu, bet ir už tuos, kurie per jų žodį mane įtikės,­ ²¹ kad jie visi būtų viena. Kaip Tu, Tėve, manyje ir Aš Tavyje, kad ir jie būtų viena mumyse, kad pasaulis įtikėtų, jog Tu mane siuntei.

¹⁵ Papusryčiavus Jėzus paklausė Simoną Petrą: “Simonai, Jonos sūnau, ar myli mane labiau už šituos?” Jis atsakė: “Taip, Viešpatie, Tu žinai, kad Tave myliu”. Jėzus jam tarė: “Ganyk mano avinėlius”. ¹⁶ Ir antrą kartą Jėzus paklausė: “Simonai, Jonos sūnau, ar myli mane?” Tas atsiliepė: “Taip, Viešpatie, Tu žinai, kad Tave myliu”. Jėzus jam pasakė: “Ganyk mano avis”. ¹⁷ Jėzus paklausė trečią kartą: “Simonai, Jonos sūnau, ar myli mane?” Petras nuliūdo, kad Jis trečią kartą klausia: “Ar myli mane?”, ir atsakė: “Viešpatie, Tu viską žinai. Tu žinai, kad Tave myliu”. Jėzus jam tarė: “Ganyk mano avis.

¹⁹ Tad atgailaukite ir atsiverskite, kad būtų panaikintos jūsų nuodėmės, kad nuo Viešpaties veido ateitų atgaivos laikai

⁹ Tad dar tikriau dabar, kai esame išteisinti Jo krauju, mes būsime per Jį išgelbėti nuo rūstybės. ¹⁰ Jeigu, kai dar buvome priešai, mus sutaikė su Dievu Jo Sūnaus mirtis, tai tuo labiau mus išgelbės Jo gyvybė, kai jau esame sutaikinti.

³² Tas, kuris nepagailėjo savo Sūnaus, bet atidavė Jį už mus visus,­kaipgi Jis ir visko nedovanotų kartu su Juo?

³⁴ Kas pasmerks? Kristus mirė, bet buvo prikeltas ir yra Dievo dešinėje, ir užtaria mus.

⁴ kuris guodžia mus kiekviename mūsų sielvarte, kad mes galėtume paguosti bet kokio sielvarto ištiktuosius ta paguoda, kuria patys Dievo guodžiami. ⁵ Kaip gausėja mumyse Kristaus kentėjimai, taip gausėja per Kristų ir mūsų paguoda. ⁶ Jeigu patiriam sielvartą, tai jūsų paguodai ir išgelbėjimui, kuris padeda iškęsti tokius pačius kentėjimus, kokius mes kenčiame; o jeigu mes guodžiami, tai jūsų nusiraminimui ir išgelbėjimui.

¹³ nors anksčiau buvau piktžodžiautojas, persekiotojas ir akiplėša. Manęs buvo pasigailėta, nes taip elgiausi dėl neišmanymo ir netikėjimo. ¹⁴ Bet mūsų Viešpaties malonė išsiliejo be saiko su tikėjimu ir meile Kristuje Jėzuje. ¹⁵ Tikras žodis ir vertas visiško pritarimo, kad Kristus Jėzus atėjo į pasaulį išgelbėti nusidėjėlių, kurių pirmasis esu aš. ¹⁶ Todėl ir buvo manęs pasigailėta, kad manyje pirmame Jėzus Kristus parodytų visą savo kantrybę, duodamas pavyzdį tiems, kurie Jį įtikės amžinajam gyvenimui.

¹⁸ kurie nuklydo nuo tiesos, tvirtindami, kad prisikėlimas jau įvykęs, ir tuo griaudami kai kurių tikėjimą.

¹ Paulius, Dievo tarnas ir Jėzaus Kristaus apaštalas, pagal Dievo išrinktųjų tikėjimą bei dievotumą atitinkantį tiesos pažinimą

²⁵ Todėl Jis ir gali visada išgelbėti tuos, kurie per Jį eina prie Dievo, nes Jis amžinai gyvas, kad juos užtartų.

¹² Todėl pakelkite nuleistas rankas, sustiprinkite linkstančius kelius ¹³ ir ištiesinkite takus po savo kojomis, kad, kas luoša, neišnirtų, bet verčiau sugytų.

¹⁵ Žiūrėkite, kad kas neprarastų Dievo malonės, kad neišleistų daigų kokia karti šaknis ir nepadarytų vargo, suteršdama daugelį;

¹ Petras, Jėzaus Kristaus apaštalas, ateiviams, pasklidusiems Ponte, Galatijoje, Kapadokijoje, Azijoje ir Bitinijoje,

⁵ Dievo jėga per tikėjimą jūs esate saugomi išgelbėjimui, kuris parengtas apsireikšti paskutiniu laiku.

¹³ Todėl, susijuosę savo proto strėnas, būkite blaivūs ir visiškai pasitikėkite malone, kuri bus jums suteikta, kai apsireikš Jėzus Kristus.

⁸ Būkite blaivūs ir budrūs, nes jūsų priešas velnias slankioja aplinkui kaip riaumojantis liūtas, tykodamas kurį nors praryti. ⁹ Pasipriešinkite jam tvirtu tikėjimu, žinodami, kad tokius pačius kentėjimus patiria jūsų broliai pasaulyje. ¹⁰ O visokeriopos malonės Dievas, pašaukęs mus į savo amžinąją šlovę Kristuje Jėzuje, pats jus, trumpai pakentėjusius, ištobulins, sutvirtins, sustiprins ir pastatys ant tvirto pagrindo.

¹⁰ Todėl, broliai, dar uoliau stenkitės sutvirtinti savąjį pašaukimą ir išrinkimą. Tai darydami, jūs niekada nesuklupsite. ¹¹ Šitaip dar plačiau atsivers jums įėjimas į amžinąją mūsų Viešpaties ir Gelbėtojo Jėzaus Kristaus karalystę. ¹² Todėl aš niekad nesiliausiu jums priminęs šiuos dalykus, nors jūs ir žinote juos ir esate sutvirtinti turimoje tiesoje.

¹⁴ Todėl, mylimieji, šito laukdami, stenkitės, kad Jis rastų jus taikoje, nesuteptus ir nepeiktinus.

¹⁷ Tad jūs, mylimieji, iš anksto tai žinodami, saugokitės, kad, nedorėlių paklydimo traukiami, nenupultumėte nuo savo stiprybės. ¹⁸ Aukite malone ir mūsų Viešpaties ir Gelbėtojo Jėzaus Kristaus pažinimu. Jam šlovė dabar ir per amžius! Amen.

¹ Mano vaikeliai, rašau jums tai, kad nenusidėtumėte. O jei kuris nusidėtų, tai mes turime Užtarėją pas Tėvą, teisųjį Jėzų Kristų. ² Jis yra permaldavimas už mūsų nuodėmes, ir ne tik už mūsų, bet ir už viso pasaulio.

¹⁹ Jie yra išėję iš mūsų, tačiau nebuvo mūsiškiai. Jeigu jie būtų buvę mūsiškiai, jie būtų likę su mumis. Bet turėjo paaiškėti, jog ne visi yra mūsiškiai.

¹² Hazaelis klausė: “Kodėl tu verki, viešpatie?” Jis atsakė: “Dėl to, kad aš žinau, ką tu darysi izraelitams. Jų sutvirtintus miestus tu sudeginsi, jaunuolius išžudysi kardu, kūdikius sutraiškysi ir nėščias moteris perskrosi”. ¹³ Hazaelis atsakė: “Kas gi yra tavo tarnas? Ar aš šuo, kad galėčiau padaryti tokius didelius dalykus?” Eliziejus atsakė: “Viešpats man parodė, kad tu tapsi Sirijos karaliumi”.

²⁶ Kas pasitiki savo širdimi, yra kvailas, o kas išmintingai elgiasi, bus išgelbėtas.

²³ Viešpatie, aš žinau, kad ne žmogaus rankose yra jo keliai. Nė vienas negali pakreipti savo žingsnių, kaip jis nori.

⁹ Širdis yra labai klastinga ir be galo nedora. Kas ją supras!

²² Jėzus atsakė: “Nežinote, ko prašote. Ar galite gerti taurę, kurią Aš gersiu, ir būti krikštijami krikštu, kuriuo Aš krikštijamas?” Jie atsakė: “Galime”.

³³ Petras atsiliepė: “Jei net visi Tavimi pasipiktins, aš niekuomet nepasipiktinsiu!” ³⁴ Jėzus jam tarė: “Iš tiesų sakau tau: šią naktį, dar gaidžiui nepragydus, tu tris kartus manęs išsiginsi”. ³⁵ Bet Petras tvirtino: “Jei man reikėtų net mirti kartu su Tavimi, aš vis tiek Tavęs neišsiginsiu!” Taip kalbėjo ir visi mokiniai.

⁴⁰ Jis sugrįžo pas mokinius ir, radęs juos miegančius, tarė Petrui: “Nepajėgėte nė vienos valandos pabudėti su manimi? ⁴¹ Budėkite ir melskitės, kad nepatektumėte į pagundymą. Dvasia ryžtinga, bet kūnas silpnas”.

²⁹ Petras atsiliepė: “Jei ir visi pasipiktintų, tai tik ne aš!”

³¹ Bet Petras dar atkakliau tvirtino: “Jei man reikėtų net mirti su Tavimi, aš vis tiek Tavęs neišsiginsiu”. Tą patį kalbėjo ir visi kiti.

³⁷ Po to grįžta, randa juos miegančius ir taria Petrui: “Simonai, tu miegi? Nepajėgei nė vienos valandos pabudėti? ³⁸ Budėkite ir melskitės, kad nepatektumėte į pagundymą, nes dvasia ryžtinga, bet kūnas silpnas”.

³⁶ Simonas Petras Jį paklausė: “Viešpatie, kur Tu eini?” Jėzus atsakė: “Kur Aš einu, tu dabar negali paskui mane sekti, bet vėliau nuseksi mane”. ³⁷ Petras vėl klausė: “Viešpatie, kodėl gi negaliu dabar paskui Tave sekti? Aš savo gyvybę už Tave guldysiu!”

²³ tiktai Šventoji Dvasia kiekviename mieste man liudija, sakydama, kad manęs laukia pančiai ir suspaudimai. ²⁴ Bet tai man nesvarbu, ir aš nebranginu savo gyvybės. Svarbu, kad tik su džiaugsmu baigčiau savo bėgimą ir tarnavimą, kurį gavau iš Viešpaties Jėzaus: liudyti Dievo malonės Evangeliją.

¹³ Bet Paulius atsakė: “Kodėl raudate ir draskote man širdį? Aš pasirengęs Jeruzalėje dėl Viešpaties Jėzaus ne tik būti supančiotas, bet ir numirti!”

³⁴ Jėzus jam tarė: “Iš tiesų sakau tau: šią naktį, dar gaidžiui nepragydus, tu tris kartus manęs išsiginsi”.

⁷⁴ Tada jis ėmė keiktis ir prisiekinėti: “Aš nepažįstu to žmogaus!” Ir tuojau pragydo gaidys.

³⁰ Jėzus jam atsakė: “Iš tiesų sakau tau: dar šiandien, jau šią naktį, gaidžiui nė dukart nepragydus, tu tris kartus manęs išsiginsi”.

⁷¹ Tada jis pradėjo keiktis ir prisiekinėti: “Aš nepažįstu to žmogaus, apie kurį jūs kalbate!” ⁷² Gaidys pragydo antrą kartą. Petras atsiminė, ką jam sakė Jėzus: “Gaidžiui nė dukart nepragydus, tu tris kartus manęs išsiginsi”. Tai prisiminęs, jis pravirko.

³⁸ Jėzus atsakė: “Tu guldysi už mane gyvybę? Iš tiesų, iš tiesų sakau tau: dar gaidžiui nepragydus, tu tris kartus manęs išsiginsi!”

²⁷ Petras ir vėl išsigynė, ir tuojau pragydo gaidys.

¹⁵ Ir jis laimino Juozapą: “Dievas, kurio akivaizdoje vaikščiojo mano tėvai Abraomas ir Izaokas, Dievas, kuris vedė mane per visą mano gyvenimą iki pat šios dienos,

² Atsimink kelią, kuriuo Viešpats, tavo Dievas, vedė tave keturiasdešimt metų per dykumą, kad palenktų ir išmėgintų tave, ir sužinotų, kas yra tavo širdyje, ar tu vykdysi Jo paliepimus. ³ Jis pažemino tave alkiu ir davė valgyti maną, kurios nepažinai nei tu, nei tavo tėvai, kad suprastum, jog žmogus gyvas ne vien duona, bet kiekvienu Dievo žodžiu.

¹⁶ maitino tave dykumoje mana, kurios nepažino tavo tėvai, kad pažemintų tave ir išmėgintų tave ir kad galiausiai darytų tau gera,

¹ Viešpats yra mano ganytojas­aš nestokosiu.

⁹ Bijokite Viešpaties, Jo šventieji, nes nieko nestokoja tie, kurie Jo bijo. ¹⁰ Jauni liūtai pritrūksta ir badauja, bet tie, kurie ieško Viešpaties, nestokoja jokio gero.

³ Pasitikėk Viešpačiu ir daryk gera, tada gyvensi žemėje ir būsi pamaitintas!

³¹ Todėl nesirūpinkite ir neklausinėkite: ‘Ką valgysime?’, arba: ‘Ką gersime?’, arba: ‘Kuo vilkėsime?’ ³² Visų tų dalykų ieško pagonys. Jūsų dangiškasis Tėvas juk žino, kad viso to jums reikia. ³³ Pirmiausia ieškokite Dievo karalystės ir Jo teisumo, o visa tai bus jums pridėta.

⁹ Neimkite nei aukso, nei sidabro, nei variokų į savo juostas; ¹⁰ nei kelionmaišio, nei dviejų tunikų, nei sandalų, nei lazdos, nes darbininkas vertas savo valgio.

⁸ Liepė, be lazdos, nieko neimti į kelionę­nei krepšio, nei duonos, nei pinigų dirže,­ ⁹ tik apsiauti sandalais, bet neapsivilkti dviejų tunikų.

³ Jis pasakė jiems: “Nieko neimkite kelionei: nei lazdos, nei krepšio, nei duonos, nei pinigų. Neturėkite nė dviejų tunikų.

⁴ Nesineškite nei piniginės, nei krepšio, nei sandalų ir nieko kelyje nesveikinkite.

²⁹ Ir neklausinėkite, ką valgysite ar gersite, ir nesirūpinkite! ³⁰ Visų tų dalykų ieško šio pasaulio pagonys. O jūsų Tėvas žino, kad viso to jums reikia. ³¹ Verčiau ieškokite Jo karalystės, o visa tai bus jums pridėta.

²² Jūs būsite visų nekenčiami dėl mano vardo. Bet kas ištvers iki galo, bus išgelbėtas. ²³ Kai jus persekios viename mieste, bėkite į kitą. Iš tiesų sakau jums: dar nebūsite išvaikščioję Izraelio miestų, kai ateis Žmogaus Sūnus. ²⁴ Mokinys nėra aukštesnis už savo mokytoją nei tarnas už šeimininką. ²⁵ Pakanka, jei mokinys prilygsta mokytojui ir tarnas šeimininkui. Jei namų šeimininką jie praminė Belzebulu, tai ką bekalbėti apie namiškius!”

²⁰ Atsiminkite žodžius, kuriuos jums sakiau: ‘Tarnas ne didesnis už savo šeimininką!’ Jei persekiojo mane, tai ir jus persekios; jeigu laikėsi mano žodžio, laikysis ir jūsų.

³³ Aš jums tai kalbėjau, kad manyje turėtumėte ramybę. Pasaulyje jūs turėsite priespaudą, bet būkite drąsūs: Aš nugalėjau pasaulį!”

¹⁴ Jūs, broliai, tapote sekėjais Dievo bažnyčių Kristuje Jėzuje, kurios yra Judėjoje. Jūs tą patį iškentėjote nuo savo tautiečių, kaip ir jos nuo žydų, ¹⁵ kurie nužudė Viešpatį Jėzų ir savo pranašus ir persekiojo mus. Jie nepatinka Dievui ir yra priešiški visiems žmonėms,

⁴ Dar būdami tarp jūsų, iš anksto sakėme, kad turėsime kentėti priespaudą, ir, kaip žinote, taip ir įvyko.

¹ Kadangi Kristus kentėjo kūnu už mus, tai ir jūs apsiginkluokite ta pačia mintimi,­nes kas kenčia kūnu, tas pametė nuodėmę,

¹² Todėl Aš duosiu jam dalį su didžiaisiais, ir jis dalinsis grobį su stipriaisiais, kadangi jis atidavė savo sielą mirčiai ir buvo priskirtas prie nusikaltėlių. Jis nešė daugelio nuodėmes ir užtarė nusidėjėlius.

⁵⁴ Bet kaip tada išsipildytų Raštai, kad šitaip turi įvykti?!” ⁵⁵ Tą valandą Jėzus tarė miniai: “Kaip prieš plėšiką išėjote su kalavijais ir vėzdais suimti mane. Aš kasdien sėdėjau šventykloje su jumis ir mokiau, ir manęs nesuėmėte. ⁵⁶ Bet viskas šitaip įvyko, kad išsipildytų pranašų Raštai”. Tada visi mokiniai paliko Jį ir pabėgo.

²⁷ Kartu su Juo nukryžiavo du plėšikus: vieną dešinėje, kitą kairėje.

³¹ Jėzus pasišaukė dvylika ir tarė: “Štai mes einame į Jeruzalę, ir ten išsipildys visa, kas per pranašus parašyta apie Žmogaus Sūnų.

²² Žmogaus Sūnus, tiesa, eina, kaip Jam paskirta, bet vargas tam žmogui, kuris Jį išduoda!”

³² Kartu su Juo buvo vedami žudyti du nusikaltėliai.

⁴⁴ Paskui Jėzus jiems tarė: “Ar ne tokie buvo mano žodžiai, kuriuos jums kalbėjau dar būdamas su jumis: turi išsipildyti visa, kas parašyta apie mane Mozės Įstatyme, Pranašuose ir Psalmėse”. ⁴⁵ Tada Jis atvėrė jiems protą, kad jie suprastų Raštus, ⁴⁶ ir pasakė: “Parašyta, kad Kristus kentės ir trečią dieną prisikels iš numirusių

³⁵ Jeigu Jis vadina dievais tuos, kuriems skirtas Dievo žodis (o Raštas negali būti panaikintas),

⁴ Aš pašlovinau Tave žemėje. Atlikau darbą, kurį buvai man davęs nuveikti.

²⁸ Tada, žinodamas, jog viskas įvykdyta,­kad išsipildytų Raštas, Jėzus tarė: “Trokštu!” ²⁹ Tenai stovėjo indas, pilnas rūgštaus vyno. Jie pakėlė ant yzopo šakelės kempinę, pamirkytą vyne, ir prinešė prie Jo lūpų. ³⁰ Paragavęs to vyno, Jėzus tarė: “Atlikta!” Ir, nuleidęs galvą, Jis atidavė dvasią.

²⁷ Nes Jeruzalės gyventojai ir jų vyresnieji nepažino Jo ir pasmerkdami įvykdė pranašų žodžius, skaitomus kiekvieną sabatą. ²⁸ Nors nerado Jame jokios mirties vertos kaltės, jie reikalavo iš Piloto, kad Jis būtų nužudytas. ²⁹ Išpildę visa, kas buvo apie Jį parašyta, nuėmė Jį nuo medžio ir paguldė į kapą.

²¹ Nes Tą, kuris nepažino nuodėmės, Jis padarė nuodėme dėl mūsų, kad mes Jame taptume Dievo teisumu.

¹³ Kristus mus atpirko iš įstatymo prakeikimo, tapdamas už mus prakeikimu, nes parašyta: “Prakeiktas kiekvienas, kuris kybo ant medžio”,­

⁵² Tuomet Jėzus jam tarė: “Kišk kalaviją atgal, kur buvo, nes visi, kurie griebiasi kalavijo, nuo kalavijo ir žus.

⁴⁹ Esantieji su Juo, matydami, kas bus, paklausė: “Viešpatie, gal mums kirsti kalaviju?”

³⁶ Jėzus atsakė: “Mano karalystė ne iš šio pasaulio. Jei mano karalystė būtų iš šio pasaulio, mano tarnai kovotų, kad nebūčiau atiduotas žydams. Bet mano karalystė ne iš čia”.

³ Nors mes gyvename kūne, kovojame ne pagal kūną. ⁴ Mūsų kovos ginklai ne kūniški, bet galingi Dieve griauti tvirtoves.

¹⁰ Pagaliau, mano broliai, būkite stiprūs Viešpatyje ir Jo galybės jėga. ¹¹ Apsirenkite visa Dievo ginkluote, kad galėtumėte pasipriešinti prieš velnio klastas. ¹² Nes mes grumiamės ne su kūnu ir krauju, bet su kunigaikštystėmis, valdžiomis, šio amžiaus tamsybių valdovais ir dvasinėmis blogio jėgomis danguje. ¹³ Todėl imkitės visų Dievo ginklų, kad galėtumėte piktą dieną pasipriešinti ir, visa atlaikę, išstovėti. ¹⁴ Tad stovėkite susijuosę savo strėnas tiesa, apsivilkę teisumo šarvais ¹⁵ ir apsiavę kojas pasiruošimu skelbti taikos Evangeliją. ¹⁶ O svarbiausia, pasiimkite tikėjimo skydą, su kuriuo užgesinsite visas liepsnojančias piktojo strėles. ¹⁷ Pasiimkite ir išgelbėjimo šalmą bei Dvasios kalaviją, tai yra Dievo žodį, ¹⁸ visada melsdamiesi Dvasioje visokeriopomis maldomis ir prašymu. Ištvermingai budėkite, malda užtardami visus šventuosius

⁸ O mes, priklausydami dienai, būkime blaivūs ir apsirengę tikėjimo bei meilės šarvus ir užsidėję išgelbėjimo vilties šalmą. ⁹ Pasipriešinkite jam tvirtu tikėjimu, žinodami, kad tokius pačius kentėjimus patiria jūsų broliai pasaulyje.

¹ Kai jie prisiartino prie Jeruzalės ir atėjo į Betfagę prie Alyvų kalno, Jėzus pasiuntė du mokinius,

³⁰ Pagiedoję himną, jie išėjo į Alyvų kalną.

³⁶ Tuomet Jėzus su jais atėjo į vietą, vadinamą Getsemane, ir tarė mokiniams: “Pasėdėkite čia, kol Aš ten nuėjęs melsiuos”. ³⁷ Pasiėmęs Petrą ir abu Zebediejaus sūnus, pradėjo liūdėti ir sielvartauti. ³⁸ Tada tarė jiems: “Mano siela mirtinai nuliūdusi. Likite čia ir budėkite su manimi”.

¹¹ Taip Jėzus įžengė į Jeruzalę ir į šventyklą. Viską apžiūrėjęs,­ kadangi buvo jau vakaro valanda,­Jis su dvylika išėjo į Betaniją.

¹⁹ Atėjus vakarui, Jėzus su mokiniais išėjo iš miesto.

³ Kai Jis sėdėjo Alyvų kalne, priešais šventyklą, Petras, Jokūbas, Jonas ir Andriejus atskirai nuo kitų klausė Jį:

²⁶ Pagiedoję himną, jie išėjo į Alyvų kalną.

³² Jie atėjo į vietą, vadinamą Getsemane. Jėzus sako savo mokiniams: “Pasėdėkite čia, kol Aš melsiuosi”. ³³ Pasiėmęs su savimi Petrą, Jokūbą ir Joną, Jis pradėjo nuogąstauti ir sielvartauti. ³⁴ Jis jiems sakė: “Mano siela mirtinai nuliūdusi. Pasilikite čia ir budėkite!”

³⁷ Taip Jėzus dienomis mokydavo šventykloje, o naktis praleisdavo vadinamajame Alyvų kalne.

¹ Baigęs kalbėti, Jėzus su savo mokiniais nuėjo anapus Kedrono upelio, kur buvo sodas. Jis ir mokiniai įėjo į sodą. ² Jo išdavėjas Judas taip pat žinojo tą vietą, nes Jėzus ir Jo mokiniai dažnai ten rinkdavosi.

¹⁰ Jabecas šaukėsi Izraelio Dievo: “Norėčiau, kad Tu mane laimintum ir praplėstum mano krašto sienas, kad būtum su manimi ir saugotum mane nuo pikto, kad nepatirčiau vargo”. Dievas suteikė jam tai, ko jis prašė.

⁵ Palaikyk mane einantį Tavo takais, kad mano kojos nepaslystų.

¹³ Savo tarną apsaugok nuo akiplėšiškumo, kad nuodėmės manęs nepavergtų. Tada būsiu doras ir išvengsiu didelių nuodėmių.

¹¹⁶ Palaikyk mane, kaip žadėjai, kad gyvenčiau, tenebūsiu sugėdintas dėl savo vilties. ¹¹⁷ Suteik pagalbą, ir aš būsiu saugus, nuostatų Tavo niekados nepamiršiu.

¹³³ Kreipk mano žingsnius pagal savo žodžius, kad neteisybė man neviešpatautų.

⁸ Pašalink nuo manęs tuštybę ir melą; neduok man turtų nė skurdo, maitink mane tuo, ko man reikia, ⁹ kad pasisotinęs neišsiginčiau Tavęs ir nesakyčiau: ‘Kas yra Viešpats?’ arba nuskurdęs nevogčiau ir be reikalo neminėčiau Dievo vardo.

¹³ Ir nevesk mūsų į pagundymą, bet gelbėk mus nuo pikto; nes Tavo yra karalystė, jėga ir šlovė per amžius. Amen’.

³⁶ Tuomet Jėzus su jais atėjo į vietą, vadinamą Getsemane, ir tarė mokiniams: “Pasėdėkite čia, kol Aš ten nuėjęs melsiuos”. ³⁷ Pasiėmęs Petrą ir abu Zebediejaus sūnus, pradėjo liūdėti ir sielvartauti. ³⁸ Tada tarė jiems: “Mano siela mirtinai nuliūdusi. Likite čia ir budėkite su manimi”. ³⁹ Paėjęs kiek toliau, Jėzus parpuolė veidu į žemę ir meldėsi: “Mano Tėve, jeigu įmanoma, teaplenkia mane ši taurė. Tačiau ne kaip Aš noriu, bet kaip Tu!” ⁴⁰ Jis sugrįžo pas mokinius ir, radęs juos miegančius, tarė Petrui: “Nepajėgėte nė vienos valandos pabudėti su manimi? ⁴¹ Budėkite ir melskitės, kad nepatektumėte į pagundymą. Dvasia ryžtinga, bet kūnas silpnas”. ⁴² Ir vėl nuėjęs antrą kartą, meldėsi: “Mano Tėve, jei ši taurė negali praeiti mano negerta, tebūnie Tavo valia!” ⁴³ Sugrįžęs vėl rado juos miegančius, nes jų akys buvo apsunkusios. ⁴⁴ Tada, palikęs juos, vėl nuėjo ir trečią kartą meldėsi tais pačiais žodžiais. ⁴⁵ Paskui grįžo pas mokinius ir tarė: “Jūs vis dar miegate ir ilsitės... Štai atėjo valanda, ir Žmogaus Sūnus išduodamas į nusidėjėlių rankas. ⁴⁶ Kelkitės, eime! Štai mano išdavėjas čia pat”.

³² Jie atėjo į vietą, vadinamą Getsemane. Jėzus sako savo mokiniams: “Pasėdėkite čia, kol Aš melsiuosi”. ³³ Pasiėmęs su savimi Petrą, Jokūbą ir Joną, Jis pradėjo nuogąstauti ir sielvartauti. ³⁴ Jis jiems sakė: “Mano siela mirtinai nuliūdusi. Pasilikite čia ir budėkite!” ³⁵ Paėjęs truputį toliau, sukniubo ant žemės ir meldėsi, kad, jei įmanoma, Jį aplenktų toji valanda. ³⁶ Jis sakė: “Aba, Tėve, Tau viskas įmanoma. Atitolink nuo manęs šitą taurę! Tačiau ne kaip Aš noriu, bet kaip Tu”. ³⁷ Po to grįžta, randa juos miegančius ir taria Petrui: “Simonai, tu miegi? Nepajėgei nė vienos valandos pabudėti? ³⁸ Budėkite ir melskitės, kad nepatektumėte į pagundymą, nes dvasia ryžtinga, bet kūnas silpnas”. ³⁹ Jis vėl nuėjo ir meldėsi tais pačiais žodžiais. ⁴⁰ Sugrįžęs Jis vėl rado juos miegančius­jų akys buvo apsunkusios, ir jie nežinojo, ką atsakyti. ⁴¹ Jis atėjo trečią kartą ir tarė jiems: “Vis dar tebemiegate ir ilsitės? Gana! Atėjo valanda: štai Žmogaus Sūnus išduodamas į nusidėjėlių rankas. ⁴² Kelkitės, eime! Štai mano išdavėjas čia pat”.

⁴ ir atleisk mums mūsų kaltes, nes ir mes atleidžiame kiekvienam, kuris mums kaltas. Ir nevesk mūsų į pagundymą, bet gelbėk mus nuo pikto’ ”.

⁴⁶ Jis tarė jiems: “Kodėl miegate? Kelkitės ir melskitės, kad nepakliūtumėte į pagundymą!”

⁷ Ir kad perdėm neišpuikčiau dėl gausybės apreiškimų, man duotas dyglys kūne, šėtono pasiuntinys, kad mane smūgiuotų ir aš neišpuikčiau. ⁸ Dėl to tris kartus meldžiau Viešpatį, kad tai nuo manęs atitrauktų. ⁹ Bet Viešpats man pasakė: “Pakanka tau mano malonės, nes mano stiprybė tampa tobula silpnume”. Todėl mieliausiai girsiuosi savo silpnumais, kad Kristaus jėga ilsėtųsi ant manęs. ¹⁰ Patenkintas tad silpnumu, paniekinimais, sunkumais, persekiojimais ir priespauda dėl Kristaus, nes, būdamas silpnas, esu galingas.

¹⁸ visada melsdamiesi Dvasioje visokeriopomis maldomis ir prašymu. Ištvermingai budėkite, malda užtardami visus šventuosius ¹⁹ ir mane, kad, man atvėrus lūpas, būtų duotas žodis drąsiai atskleisti Evangelijos paslaptį,

⁷ Visų dalykų galas arti. Todėl būkite blaivūs ir budėkite maldose.

⁸ Būkite blaivūs ir budrūs, nes jūsų priešas velnias slankioja aplinkui kaip riaumojantis liūtas, tykodamas kurį nors praryti. ⁹ Pasipriešinkite jam tvirtu tikėjimu, žinodami, kad tokius pačius kentėjimus patiria jūsų broliai pasaulyje.

¹⁰ Kadangi tu išlaikei mano kantrybės žodį, tai ir Aš tave apsaugosiu nuo išbandymo valandos, kuri ištiks visą pasaulį, kad būtų išmėginti žemės gyventojai.

³⁹ Paėjęs kiek toliau, Jėzus parpuolė veidu į žemę ir meldėsi: “Mano Tėve, jeigu įmanoma, teaplenkia mane ši taurė. Tačiau ne kaip Aš noriu, bet kaip Tu!”

³⁵ Paėjęs truputį toliau, sukniubo ant žemės ir meldėsi, kad, jei įmanoma, Jį aplenktų toji valanda.

¹¹ Fariziejus stovėdamas taip sau vienas meldėsi: ‘Dėkoju Tau, Dieve, kad nesu toks, kaip kiti žmonės­plėšikai, sukčiai, svetimautojai­arba kaip šis va muitininkas.

⁸ Man patinka vykdyti Tavo valią, mano Dieve; Tavo įstatymas yra mano širdyje”.

¹⁷ Pabusk, pabusk, kelkis, Jeruzale! Tu gėrei iš Viešpaties rankos Jo rūstybės taurę; svaiginančią rūstybę išgėrei iki pat dugno.

²² Taip sako Viešpats, tavo valdovas, tavo Dievas, kuris gina savo tautą: “Aš paėmiau iš tavo rankos apsvaigimo taurę; tu nebegersi daugiau mano rūstybės.

¹⁵ Viešpats, Izraelio Dievas, man įsakė: “Imk šitą rūstybės vyno taurę iš mano rankos ir girdyk juo visas tautas, pas kurias Aš tave siunčiu.

⁴² Ir vėl nuėjęs antrą kartą, meldėsi: “Mano Tėve, jei ši taurė negali praeiti mano negerta, tebūnie Tavo valia!”

⁴⁴ Tada, palikęs juos, vėl nuėjo ir trečią kartą meldėsi tais pačiais žodžiais.

³⁶ Jis sakė: “Aba, Tėve, Tau viskas įmanoma. Atitolink nuo manęs šitą taurę! Tačiau ne kaip Aš noriu, bet kaip Tu”.

¹⁷ Paėmęs taurę, Jis padėkojo ir tarė: “Imkite ir dalykitės. ¹⁸ Sakau jums: Aš nebegersiu vynmedžio vaisiaus, kol ateis Dievo karalystė”. ¹⁹ Ir, paėmęs duoną, Jis padėkojo, laužė ją ir davė jiems, sakydamas: “Tai yra mano kūnas, kuris už jus atiduodamas. Tai darykite mano atminimui”. ²⁰ Lygiai taip po vakarienės Jis paėmė taurę, sakydamas: “Ši taurė yra Naujoji Sandora mano kraujyje, kuris už jus išliejamas.

³⁰ Iš savęs Aš nieko negaliu daryti. Aš teisiu, kaip girdžiu, ir mano teismas teisingas, nes Aš ieškau ne savo valios, bet valios Tėvo, kuris mane siuntė”.

³⁸ nes Aš nužengiau iš dangaus vykdyti ne savo valios, bet valios To, kuris mane siuntė.

²⁷ Dabar mano siela sukrėsta. Ir ką Aš pasakysiu: ‘Tėve, gelbėk mane nuo šios valandos!’? Bet juk tam Aš ir atėjau į šią valandą. ²⁸ Tėve, pašlovink savo vardą!” Tada iš dangaus pasigirdo balsas: “Aš jį pašlovinau ir dar pašlovinsiu!”

¹¹ Jėzus pasakė Petrui: “Kišk kalaviją į makštį! Nejaugi Aš negersiu tos taurės, kurią Tėvas man davė?”

²⁸ Kalbėk Jozuei, jį padrąsink ir sustiprink, nes jis eis šitos tautos priekyje ir jiems išdalins žemę, kurią tu matysi’.

³ Tu daugelį pamokei ir sustiprinai jų pailsusias rankas. ⁴ Klumpantį tavo žodžiai palaikė, linkstančius jo kelius tu sutvirtinai.

¹¹ Jis įsakys savo angelams saugoti tave visuose keliuose. ¹² Ant rankų jie nešios tave, kad neužsigautum kojos į akmenį.

¹⁶ Štai kažkas, panašus į žmogaus sūnų, palietė mano lūpas. Tada aš kalbėjau stovinčiam prieš mane: “Mano viešpatie! Regėjimo metu mane apėmė skausmai ir aš netekau jėgų. ¹⁷ Kaipgi aš, viešpaties tarnas, galėčiau kalbėti su savo viešpačiu? Manyje nebėra jėgų ir aš neatgaunu kvapo”. ¹⁸ Tada mane vėl palietė ir sustiprino tas pats žmogaus pavidalas. ¹⁹ Jis tarė: “Nebijok, didžiai mylimas vyre! Ramybė tau! Būk stiprus. Taip, būk stiprus!” Jam kalbant su manimi, aš buvau sustiprintas ir tariau: “Tekalba mano viešpats, nes tu mane sustiprinai!”

¹ “Nuo pirmųjų Darijaus, medo, viešpatavimo metų stiprinau jį ir jam padėjau.

⁶ ir tarė Jam: “Jei Tu Dievo Sūnus, pulk žemyn, nes parašyta: ‘Jis lieps savo angelams globoti Tave, ir jie nešios Tave ant rankų, kad neužsigautum kojos į akmenį’ ”.

¹¹ Tuomet velnias nuo Jo atsitraukė, ir štai angelai prisiartino ir Jam tarnavo.

⁵³ O gal manai, jog negaliu paprašyti savo Tėvą ir Jis bematant neatsiųstų man daugiau kaip dvylika legionų angelų?

¹⁰ nes parašyta: ‘Jis lieps savo angelams saugoti Tave, ¹¹ ir jie nešios Tave ant rankų, kad neužsigautum kojos į akmenį’ ”.

³² Bet Aš meldžiau už tave, kad tavo tikėjimas nepalūžtų, ir tu atsivertęs stiprink savo brolius!”

²³ Pabuvęs ten kiek laiko, vėl leidosi į kelionę ir ėjo per Galatijos kraštą bei Frygiją, stiprindamas visus mokinius.

¹⁶ Ir neginčijamai yra didelė dievotumo paslaptis: Dievas buvo apreikštas kūne, išteisintas Dvasioje, matomas angelų, paskelbtas pagonims, įtikėtas pasaulyje ir paimtas į šlovę.

⁶ Ir vėl, įvesdamas Pirmagimį į pasaulį, Jis sako: “Tepagarbina Jį visi Dievo angelai”.

¹⁴ Argi jie visi nėra tarnaujančios dvasios, išsiųstos tarnauti tiems, kurie paveldės išgelbėjimą?

¹⁷ Todėl Jis turėjo visu kuo tapti panašus į brolius, kad būtų gailestingas ir ištikimas Dievui vyriausiasis Kunigas ir permaldautų už žmonių nuodėmes.

²⁴ Jokūbas pasiliko vienas. Ten jis grūmėsi su vienu vyru iki aušros. ²⁵ Matydamas, kad neįstengia jo įveikti, tas vyras smogė Jokūbui į šlaunį ir išnarino Jokūbo šlaunies sąnarį. ²⁶ Tada tas vyras tarė: “Paleisk mane, nes jau aušta!” Jokūbas atsakė: “Nepaleisiu tavęs, jei manęs nepalaiminsi!” ²⁷ Tas klausė: “Kuo tu vardu?” Jis atsakė: “Jokūbas”. ²⁸ Tada jis tarė: “Tu nebebūsi vadinamas Jokūbu, bet Izraeliu, nes tu kovojai su Dievu ir su žmonėmis ir nugalėjai”.

¹ Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai? Mano šauksmas toli nuo mano pagalbos. ² Mano Dieve, šaukiuosi Tavęs dieną, bet Tu neišklausai, ir naktį aš nenutylu.

¹² Daug veršių mane apsupo, Bašano jaučiai mane apstojo. ¹³ Jie išsižiojo prieš mane tarsi plėšrus ir riaumojantis liūtas. ¹⁴ Aš išlietas lyg vanduo. Išnarstyti visi mano kaulai. Mano širdis kaip vaškas, ištirpęs krūtinėje. ¹⁵ Mano jėgos išdžiūvo lyg šukė, prie gomurio limpa liežuvis; į mirties dulkes Tu atvedei mane. ¹⁶ Apspito mane šunys, nedorėlių gauja aplink mane. Jie pervėrė mano rankas ir kojas. ¹⁷ Galiu suskaičiuoti visus savo kaulus. O jie žiūri ir stebi mane, ¹⁸ drabužius mano dalijas, meta dėl mano apdaro burtą. ¹⁹ Bet, Viešpatie, nebūk toli nuo manęs. Mano stiprybe, skubėk man padėti. ²⁰ Nuo kardo gelbėk mano sielą, iš šuns letenų­mano gyvybę. ²¹ Iš liūto nasrų gelbėk ir nuo stumbro ragų išgirdęs išvaduok mane.

¹ Kantriai laukiau Viešpaties, Jis pasilenkė prie manęs ir išgirdo mano šauksmą. ² Jis ištraukė mane iš baisios duobės, iš klampaus purvo ir pastatė ant uolos mano kojas, sutvirtino mano žingsnius. ³ Jis įdėjo į mano lūpas naują giesmę­gyrių mūsų Dievui. Daugelis tai matys, bijosis ir pasitikės Viešpačiu.

¹⁴ Išgelbėk mane iš dumblo, kad nenugrimzčiau, ištrauk iš gilių vandenų, išvaduok iš piktų priešų. ¹⁵ Teneužlieja manęs vandens srovė, tenepraryja gelmė ir teneapžioja manęs duobė. ¹⁶ Viešpatie, išklausyk mane dėl savo malonės gausos! Pažvelk į mane gailestingai. ¹⁷ Nepaslėpk savo veido nuo savo tarno, nes esu varge; skubiai išklausyk mane! ¹⁸ Priartėk prie mano sielos ir išpirk. Išlaisvink mane iš priešų!

¹ Viešpatie, mano išgelbėjimo Dieve, dieną ir naktį šaukiau Tavo akivaizdoje. ² Tepasiekia mano malda Tave! Išgirsk mano šauksmą! ³ Mano siela pilna skausmų ir mano gyvybė arti mirties. ⁴ Mane laiko tokiu, kuris nužengė į duobę, esu bejėgis žmogus. ⁵ Tarp mirusiųjų yra mano guolis, guliu kape kaip užmuštieji, kurių Tu nebeatsimeni, nes jie nuo Tavęs atskirti. ⁶ Tu įstūmei mane į giliausią duobę, į tamsą, į gelmes. ⁷ Mane slegia Tavo rūstybė, Tavo bangos ritasi per mane. ⁸ Tu atitolinai nuo manęs mano pažįstamus, jiems padarei mane bjaurų. Esu uždarytas ir negaliu išeiti. ⁹ Mano akys aptemo nuo vargo. Kasdien šaukiausi Tavęs, Viešpatie, tiesdamas į Tave rankas. ¹⁰ Ar parodysi stebuklus mirusiems? Ar mirusieji kelsis ir girs Tave? ¹¹ Ar pasakojama apie Tavo malonę ir ištikimybę mirusiųjų karalystėje? ¹² Ar žinomi Tavo stebuklai tamsoje ir Tavo teisumas užmiršimo šalyje? ¹³ Viešpatie, Tavęs aš šaukiuosi, mano malda kas rytą kyla į Tave. ¹⁴ Viešpatie, kodėl atstumi mane, slepi nuo manęs savo veidą? ¹⁵ Nuskurdęs ir pasiruošęs mirti esu nuo pat jaunystės, kenčiu Tavo siaubus, nežinau, ką daryti. ¹⁶ Tavo rūstybės įkarštis krinta ant manęs, naikina mane Tavo siaubai. ¹⁷ Jie visą laiką supa mane kaip vandenys ir skandina. ¹⁸ Tu atitolinai nuo manęs mielą bičiulį, mano pažįstami pamiršo mane.

¹ Iš gilybės šaukiuos Tavęs, Viešpatie! ² Viešpatie, išgirsk mano balsą! Tegul Tavo ausys išgirsta mano maldavimus.

⁶ Tiesiu rankas į Tave, mano siela trokšta Tavęs tartum išdžiūvusi žemė vandens. ⁷ Skubiai išklausyk mane, Viešpatie, nes silpsta mano dvasia. Neslėpk nuo manęs savo veido, kad nebūčiau kaip tie, kurie žengia į duobę.

¹⁰ Bet Viešpats panorėjo jį sumušti, Jis atidavė jį skausmui. Kai Tu padarysi jo sielą auka už nuodėmę, jis matys savo palikuonis, jo dienos bus prailgintos ir jo rankomis Viešpaties valia bus įvykdyta.

¹² Ar tai nieko nereiškia jums, einantiems pro šalį? Pažvelkite ir pagalvokite, ar kas kenčia tokį vargą kaip aš? Viešpats baudžia mane savo rūstybės įkarštyje.

⁵³ įmetė mane gyvą į duobę, mėtė akmenimis. ⁵⁴ Vanduo pakilo iki mano galvos; maniau, esu žuvęs. ⁵⁵ Viešpatie, iš duobės gilybės šaukiausi Tavęs. ⁵⁶ Tu išgirdai mano balsą. Nenukreipk savo ausies nuo mano šauksmo.

² “Aš šaukiausi Viešpaties savo varguose, ir Jis išklausė mane. Kai iš mirusiųjų buveinės pilvo šaukiau, Tu išgirdai mano balsą. ³ Tu įmetei mane į gelmę, į jūrų širdį. Vandenys apsupo mane, visos Tavo bangos ir vilnys ritosi per mane.

²⁷ Dabar mano siela sukrėsta. Ir ką Aš pasakysiu: ‘Tėve, gelbėk mane nuo šios valandos!’? Bet juk tam Aš ir atėjau į šią valandą.

⁷ Jis savo kūno dienomis siuntė maldas bei prašymus su garsiu šauksmu bei ašaromis Tam, kuris galėjo išgelbėti Jį nuo mirties, ir buvo išklausytas dėl savo dievobaimingumo.

⁴⁰ Jis sugrįžo pas mokinius ir, radęs juos miegančius, tarė Petrui: “Nepajėgėte nė vienos valandos pabudėti su manimi?

⁴³ Sugrįžęs vėl rado juos miegančius, nes jų akys buvo apsunkusios.

³⁷ Po to grįžta, randa juos miegančius ir taria Petrui: “Simonai, tu miegi? Nepajėgei nė vienos valandos pabudėti?

⁴⁰ Sugrįžęs Jis vėl rado juos miegančius­jų akys buvo apsunkusios, ir jie nežinojo, ką atsakyti. ⁴¹ Jis atėjo trečią kartą ir tarė jiems: “Vis dar tebemiegate ir ilsitės? Gana! Atėjo valanda: štai Žmogaus Sūnus išduodamas į nusidėjėlių rankas.

⁴ Neduok miegoti savo akims ir neleisk užsimerkti akių vokams. ⁵ Gelbėkis kaip elnė iš medžiotojo, kaip paukštis iš paukštgaudžio rankų. ⁶ Tinginy, eik pas skruzdę, apsvarstyk jos kelius ir būk išmintingas. ⁷ Ji neturi vadovo, prižiūrėtojo ar valdovo, ⁸ bet paruošia sau maisto vasarą ir pjūties metu renka atsargas. ⁹ Ar ilgai miegosi, tinginy? Kada atsikelsi iš savo miego? ¹⁰ Truputį pamiegosi, truputį pasnausi, truputį pagulėsi sudėjęs rankas, ¹¹ ir ateis skurdas kaip pakeleivis ir nepriteklius kaip ginkluotas plėšikas.

⁶ Kapitonas atėjo pas jį ir klausė: “Kaip tu gali miegoti? Kelkis, šaukis savo Dievo! Gal Jis prisimins mus ir mes nežūsime?”

³⁴ Saugokitės, kad jūsų širdys nebūtų apsunkintos nesaikingumo, girtavimo ir gyvenimo rūpesčių, kad toji diena neužkluptų jūsų netikėtai. ³⁵ It žabangai ji užgrius visus žemės gyventojus. ³⁶ Todėl visą laiką budėkite ir melskitės, kad būtumėt palaikyti vertais išvengti visko, kas įvyks, ir stoti prieš Žmogaus Sūnų”.

⁴⁰ Atėjus į vietą, Jis tarė jiems: “Melskitės, kad nepakliūtumėte į pagundymą!”

⁴⁵ Paskui grįžo pas mokinius ir tarė: “Jūs vis dar miegate ir ilsitės... Štai atėjo valanda, ir Žmogaus Sūnus išduodamas į nusidėjėlių rankas. ⁴⁶ Kelkitės, eime! Štai mano išdavėjas čia pat”. ⁴⁷ Dar Jam tebekalbant, štai pasirodė Judas, vienas iš dvylikos, o su juo didelė minia, ginkluota kalavijais ir vėzdais, pasiųsta aukštųjų kunigų ir tautos vyresniųjų. ⁴⁸ Jo išdavėjas nurodė jiems ženklą, sakydamas: “Kurį pabučiuosiu, tai Tas! Suimkite Jį!” ⁴⁹ Ir tuojau priėjęs prie Jėzaus, tarė: “Sveikas, Rabi!”, ir pabučiavo Jį. ⁵⁰ O Jėzus jam tarė: “Bičiuli, ko atėjai?” Tada jie priėjo, čiupo Jėzų rankomis ir suėmė. ⁵¹ Ir štai vienas iš buvusių su Jėzumi ištiesė ranką, išsitraukė kalaviją, puolė vyriausiojo kunigo tarną ir nukirto jam ausį. ⁵² Tuomet Jėzus jam tarė: “Kišk kalaviją atgal, kur buvo, nes visi, kurie griebiasi kalavijo, nuo kalavijo ir žus. ⁵³ O gal manai, jog negaliu paprašyti savo Tėvą ir Jis bematant neatsiųstų man daugiau kaip dvylika legionų angelų?

¹⁰ Judas Iskarijotas, vienas iš dvylikos, nuėjo pas aukštuosius kunigus išduoti Jėzų.

⁴¹ Jis atėjo trečią kartą ir tarė jiems: “Vis dar tebemiegate ir ilsitės? Gana! Atėjo valanda: štai Žmogaus Sūnus išduodamas į nusidėjėlių rankas. ⁴² Kelkitės, eime! Štai mano išdavėjas čia pat”. ⁴³ Ir tuojau, dar Jam tebekalbant, pasirodė vienas iš dvylikos­Judas, o kartu su juo didelė minia, ginkluota kalavijais ir vėzdais, pasiųsta aukštųjų kunigų, Rašto žinovų ir vyresniųjų. ⁴⁴ Išdavėjas buvo jiems nurodęs ženklą: “Kurį pabučiuosiu, tai Tas. Suimkite Jį ir veskite saugodami!” ⁴⁵ Atėjęs jis tuojau prisiartino prie Jėzaus ir tarė: “Rabi!”, ir pabučiavo Jį. ⁴⁶ O kiti čiupo Jėzų rankomis ir suėmė. ⁴⁷ Vienas iš ten stovinčiųjų, išsitraukęs kalaviją, smogė vyriausiojo kunigo tarnui ir nukirto jam ausį. ⁴⁸ O Jėzus jiems tarė: “Kaip prieš plėšiką išėjote su kalavijais ir vėzdais suimti manęs. ⁴⁹ Aš kasdien buvau su jumis šventykloje ir mokiau, ir jūs manęs nesuėmėte. Tačiau turi išsipildyti Raštai”. ⁵⁰ Tada visi paliko Jį ir pabėgo.

³ O šėtonas įėjo į Judą, vadinamą Iskarijotu, vieną iš dvylikos. ⁴ Tas nuėjęs tarėsi su aukštaisiais kunigais ir sargybos viršininkais, kaip Jį išduoti. ⁵ Šie apsidžiaugė ir sutarė duoti jam pinigų. ⁶ Judas pažadėjo ir ieškojo progos išduoti jiems Jėzų, miniai nematant.

² Jo išdavėjas Judas taip pat žinojo tą vietą, nes Jėzus ir Jo mokiniai dažnai ten rinkdavosi. ³ Taigi Judas, gavęs kareivių būrį ir aukštųjų kunigų bei fariziejų tarnų, atėjo ten su žibintais, deglais ir ginklais. ⁴ Tuomet Jėzus, žinodamas visa, kas Jo laukia, išėjo į priekį ir paklausė: “Ko ieškote?” ⁵ Jie atsakė: “Jėzaus iš Nazareto!” Jėzus tarė jiems: “Tai Aš”. Jo išdavėjas Judas irgi stovėjo tarp jų. ⁶ Kai Jėzus ištarė: “Tai Aš”, jie atšoko atgal ir parpuolė ant žemės. ⁷ O Jis vėl juos klausė: “Ko ieškote?” Jie atsakė: “Jėzaus iš Nazareto”. ⁸ Jėzus atsiliepė: “Jau jums sakiau, kad tai Aš. Jei tad manęs ieškote, leiskite šitiem pasišalinti”,­ ⁹ kad išsipildytų Jo pasakyti žodžiai: “Iš tų, kuriuos man davei, nepražudžiau nė vieno”. ¹⁰ Tuomet Simonas Petras, kuris turėjo kalaviją, išsitraukė jį, smogė vyriausiojo kunigo tarnui ir nukirto jam dešinę ausį. Tarnas buvo vardu Malkus. ¹¹ Jėzus pasakė Petrui: “Kišk kalaviją į makštį! Nejaugi Aš negersiu tos taurės, kurią Tėvas man davė?”

¹⁶ “Vyrai broliai, turėjo išsipildyti Rašto žodžiai, kuriuos Šventoji Dvasia pranašiškai išsakė Dovydo lūpomis apie Judą, tapusį Jėzaus suėmėjų vadovu. ¹⁷ Jis juk buvo priskaitytas prie mūsų ir turėjo dalį šioje tarnystėje. ¹⁸ Bet jis nedorybės kaina įsigijo sklypą, paskui stačia galva puolė žemyn, perplyšo pusiau, ir visi jo viduriai išvirto.

⁹ Joabas klausė Amasos: “Ar tu esi sveikas, broli?” ir paėmė dešine ranka jam už barzdos, lyg norėdamas jį pabučiuoti. ¹⁰ Amasa nepastebėjo kardo Joabo rankoje; tuo metu Joabas dūrė jam į pilvą, ir visi jo viduriai išvirto ant žemės. Antro smūgio nereikėjo, ir Amasa mirė. Joabas ir jo brolis Abišajas vijosi Bichrio sūnų Šebą.

²¹ Slidesnė už sviestą jų burna, o širdyse karas; žodžiai švelnesni už aliejų, tačiau jie yra nuogi kardai.

⁶ Žaizdos nuo draugo yra geriau negu klastingas priešo pabučiavimas.

⁴⁸ Jo išdavėjas nurodė jiems ženklą, sakydamas: “Kurį pabučiuosiu, tai Tas! Suimkite Jį!” ⁴⁹ Ir tuojau priėjęs prie Jėzaus, tarė: “Sveikas, Rabi!”, ir pabučiavo Jį. ⁵⁰ O Jėzus jam tarė: “Bičiuli, ko atėjai?” Tada jie priėjo, čiupo Jėzų rankomis ir suėmė.

⁴⁴ Išdavėjas buvo jiems nurodęs ženklą: “Kurį pabučiuosiu, tai Tas. Suimkite Jį ir veskite saugodami!” ⁴⁵ Atėjęs jis tuojau prisiartino prie Jėzaus ir tarė: “Rabi!”, ir pabučiavo Jį. ⁴⁶ O kiti čiupo Jėzų rankomis ir suėmė.

³⁸ Jie tarė: “Viešpatie, štai čia du kalavijai!” Jis atsakė: “Gana!”

⁵¹ Ir štai vienas iš buvusių su Jėzumi ištiesė ranką, išsitraukė kalaviją, puolė vyriausiojo kunigo tarną ir nukirto jam ausį.

⁴⁷ Vienas iš ten stovinčiųjų, išsitraukęs kalaviją, smogė vyriausiojo kunigo tarnui ir nukirto jam ausį.

¹⁹ Nekeršykite patys, mylimieji, bet palikite tai rūstybei, nes parašyta: “Mano kerštas, Aš atmokėsiu”,­sako Viešpats.

⁴ Mūsų kovos ginklai ne kūniški, bet galingi Dieve griauti tvirtoves.

⁸ Jėzus atsiliepė: “Jau jums sakiau, kad tai Aš. Jei tad manęs ieškote, leiskite šitiem pasišalinti”,­ ⁹ kad išsipildytų Jo pasakyti žodžiai: “Iš tų, kuriuos man davei, nepražudžiau nė vieno”.

²¹ Nesiduok pikto nugalimas, bet nugalėk pikta gerumu.

¹ Aš pats, Paulius, jus maldauju Kristaus romumu ir švelnumu­aš, kuris “akyse su jumis esu toks nusižeminęs, o už akių toks drąsus”.

²¹ Juk jūs tam pašaukti; ir Kristus kentėjo už mus, palikdamas mums pavyzdį, kad eitumėte Jo pėdomis. ²² Jis “nepadarė nuodėmės, ir Jo lūpose nerasta klastos”. ²³ Šmeižiamas neatsakė tuo pačiu, kentėdamas negrasino, bet pavedė save Tam, kuris teisia teisingai.

¹⁵ Kunigas Jehojada įsakė šimtininkams: “Išveskite ją pro eiles! Kas ją seks, nužudykite kardu”. Nes kunigas sakė: “Kad ji nebūtų nužudyta Viešpaties namuose”.

⁵⁵ Tą valandą Jėzus tarė miniai: “Kaip prieš plėšiką išėjote su kalavijais ir vėzdais suimti mane. Aš kasdien sėdėjau šventykloje su jumis ir mokiau, ir manęs nesuėmėte.

⁴⁸ O Jėzus jiems tarė: “Kaip prieš plėšiką išėjote su kalavijais ir vėzdais suimti manęs. ⁴⁹ Aš kasdien buvau su jumis šventykloje ir mokiau, ir jūs manęs nesuėmėte. Tačiau turi išsipildyti Raštai”.

⁴ Tas nuėjęs tarėsi su aukštaisiais kunigais ir sargybos viršininkais, kaip Jį išduoti.

²¹ Filistinai, nutvėrę jį, išdūrė jam akis, nusivedė į Gazą ir, sukaustę varinėmis grandinėmis, pristatė jį sukti girnas kalėjime. ²² Tuo laiku jo galvos plaukai pradėjo ataugti. ²³ Filistinų kunigaikščiai susirinko aukoti gausių aukų savo dievui Dagonui ir pasidžiaugti laimėjimu. Jie sakė: “Mūsų dievas atidavė į mūsų rankas Samsoną, mūsų priešą”. ²⁴ Žmonės, jį matydami, garbino savo dievą: “Mūsų dievas atidavė į mūsų rankas mūsų priešą, kuris nusiaubė mūsų šalį ir daug mūsiškių išžudė”. ²⁵ Įsilinksminę jie tarė: “Pašaukite Samsoną, kad jis mus palinksmintų”. Jie atvedė Samsoną iš kalėjimo ir jį pastatė tarp kolonų, kad juos linksmintų. ²⁶ Samsonas sakė jaunuoliui, kuris vedė jį už rankos: “Privesk mane prie kolonų, ant kurių laikosi pastatas, kad galėčiau atsiremti į jas”. ²⁷ Pastatas buvo pilnas vyrų ir moterų, ten buvo ir visi filistinų kunigaikščiai. Ant stogo buvo apie tris tūkstančius vyrų bei moterų, kurie žiūrėjo, kaip Samsonas juos linksmino. ²⁸ Samsonas šaukėsi Viešpaties: “Viešpatie Dieve, prašau, atsimink mane! Sustiprink mane, Viešpatie, dar kartą, kad atkeršyčiau filistinams vienu smūgiu už savo akis!” ²⁹ Samsonas įsirėmė į abi vidurines kolonas, kurios laikė pastatą, į vieną­dešine, į kitą­kaire ranka ³⁰ ir tarė: “Mirštu drauge su filistinais!” Ir iš visų jėgų pastūmė. Pastatas griuvo ant kunigaikščių ir ant visų jame buvusiųjų. Žuvusiųjų, kuriuos jis užmušė mirdamas, buvo daugiau negu tų, kuriuos užmušė gyvendamas.

⁵ nedorėlių džiaugsmas trumpas ir veidmainių džiaugsmas tik akimirka?

¹² Įėjęs į Dievo šventyklą, Jėzus išvarė visus parduodančius ir perkančius šventykloje, išvartė pinigų keitėjų stalus bei karvelių pardavėjų suolus ¹³ ir tarė jiems: “Parašyta: ‘Mano namai vadinsis maldos namai’, o jūs pavertėte juos ‘plėšikų lindyne!’ ” ¹⁴ Šventykloje prie Jo susirinko aklų ir luošų, ir Jis išgydė juos. ¹⁵ O aukštieji kunigai ir Rašto žinovai, pamatę stebuklus, kuriuos Jis padarė, ir vaikus, šaukiančius šventykloje: “Osana Dovydo Sūnui!”, įpyko

²³ Kai Jėzus atėjo į šventyklą ir pradėjo mokyti, priėjo prie Jo aukštųjų kunigų ir tautos vyresniųjų, kurie klausė: “Kokią teisę turi taip daryti? Ir kas Tau davė šitą valdžią?”

³⁷ Taip Jėzus dienomis mokydavo šventykloje, o naktis praleisdavo vadinamajame Alyvų kalne. ³⁸ Ir nuo ankstyvo ryto visi žmonės rinkdavosi Jo pasiklausyti šventykloje.

²⁵ Kai kurie Jeruzalės gyventojai klausinėjo: “Ar tik ne šitą nori nužudyti? ²⁶ Štai Jis viešai kalba, ir niekas Jam nieko nesako. Gal vyresnybė įsitikino, jog Jis iš tiesų Kristus?

³⁰ Tada jie norėjo Jėzų suimti, bet nė vienas nepakėlė prieš Jį rankos, nes dar nebuvo atėjusi Jo valanda.

⁴⁵ Sargybiniai sugrįžo pas aukštuosius kunigus bei fariziejus, o tie klausė: “Kodėl Jo neatvedėte?”

³⁰ Jau nebedaug su jumis kalbėsiu, nes ateina šio pasaulio kunigaikštis, ir manyje jis neturi nieko.

²⁰ Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jūs verksite ir vaitosite, o pasaulis džiaugsis. Jūs liūdėsite, bet jūsų liūdesys pavirs džiaugsmu. ²¹ Gimdydama moteris būna sielvarto prislėgta, nes atėjo jos valanda, bet, kūdikiui gimus, ji skausmą užmiršta iš džiaugsmo, kad gimė į pasaulį žmogus. ²² Taip ir jūs dabar nuliūdę, bet Aš vėl jus pamatysiu; ir jūsų širdys džiūgaus, ir jūsų džiaugsmo niekas iš jūsų nebeatims.

¹⁸ kad atvertum jų akis ir jie iš tamsybių gręžtųsi į šviesą, nuo šėtono valdžios­į Dievą ir, tikėdami mane, gautų nuodėmių atleidimą bei paveldėjimą su pašventintaisiais’.

³ O jeigu Evangelija yra paslėpta, tai ji paslėpta žūstantiems, ⁴ kuriems šio amžiaus dievas apakino protus; netikintiems, kad jiems nesušvistų Kristaus, kuris yra Dievo atvaizdas, šlovės Evangelijos šviesa. ⁵ Mes ne save pačius skelbiame, bet Kristų Jėzų kaip Viešpatį, o mes­jūsų tarnai dėl Jėzaus. ⁶ Nes tai Dievas, kuris įsakė iš tamsos nušvisti šviesai, sušvito mūsų širdyse, kad suteiktų mums Dievo šlovės pažinimo šviesą Kristaus veide.

¹² Nes mes grumiamės ne su kūnu ir krauju, bet su kunigaikštystėmis, valdžiomis, šio amžiaus tamsybių valdovais ir dvasinėmis blogio jėgomis danguje.

⁹ Taip buvo išmestas didysis slibinas, senoji gyvatė, vadinamas Velniu ir Šėtonu, kuris suvedžioja visą pasaulį. Jis buvo išmestas žemėn, ir kartu su juo buvo išmesti jo angelai. ¹⁰ Aš girdėjau danguje galingą balsą, sakantį: “Dabar atėjo mūsų Dievo išgelbėjimas, galybė, karalystė ir Jo Kristaus valdžia, nes išmestas mūsų brolių kaltintojas, skundęs juos mūsų Dievui dieną ir naktį. ¹¹ Ir jie nugalėjo jį Avinėlio krauju ir savo liudijimo žodžiu. Jie nebrangino savo gyvybės, net iki mirties. ¹² Todėl džiūgaukite, dangūs ir jų gyventojai! Bet vargas gyvenantiems žemėje ir jūrai, nes pas jus numestas velnias, kupinas didelio įniršio, žinodamas mažai beturįs laiko”.

³¹ Tačiau kai Babilono kunigaikščių pasiuntiniai atvyko pas Ezekiją teirautis apie stebuklą, kuris įvyko krašte, Dievas paliko jį, norėdamas išmėginti ir sužinoti, kas yra jo širdyje.

⁵⁷ Tie, kurie suėmė Jėzų, nuvedė Jį pas vyriausiąjį kunigą Kajafą, kur buvo susirinkę Rašto žinovai ir vyresnieji. ⁵⁸ O Petras sekė Jį iš tolo iki vyriausiojo kunigo rūmų kiemo ir įėjęs atsisėdo su tarnais pasižiūrėti, kaip viskas baigsis.

⁵³ Jėzų nuvedė pas vyriausiąjį kunigą, kur buvo susirinkę visi aukštieji kunigai, vyresnieji ir Rašto žinovai. ⁵⁴ Petras sekė Jį iš tolo iki vyriausiojo kunigo rūmų kiemo. Ten jis atsisėdo su tarnais ir šildėsi prie ugnies.

³³ Petras atsiliepė: “Viešpatie, aš pasiruošęs kartu su Tavimi eiti ir į kalėjimą, ir į mirtį!” ³⁴ Bet Jėzus atsakė: “Sakau tau, Petrai: dar šiandien, gaidžiui nepragydus, tu tris kartus išsiginsi, kad mane pažįsti”.

¹² Būrys, jo vadas ir žydų tarnai suėmė Jėzų, surišo ¹³ ir nuvedė pirmiausia pas Aną. Mat jis buvo tų metų vyriausiojo kunigo Kajafo uošvis. ¹⁴ Tai tas pats Kajafas, kuris buvo žydams pataręs: “Geriau, kad vienas žmogus mirtų už tautą”. ¹⁵ Paskui Jėzų nusekė Simonas Petras ir kitas mokinys. Tas mokinys buvo pažįstamas su vyriausiuoju kunigu ir įėjo su Jėzumi į vyriausiojo kunigo kiemą. ¹⁶ O Petras liko stovėti lauke prie vartų. Tada anas mokinys, kuris buvo pažįstamas su vyriausiuoju kunigu, išėjo laukan, pasikalbėjo su durininke ir įsivedė Petrą vidun. ¹⁷ Tarnaitė durininkė tarė Petrui: “Ar tik ir tu nebūsi vienas iš to žmogaus mokinių?” Šis atsakė: “Ne!”

²⁴ Tada Anas pasiuntė Jį surištą pas vyriausiąjį kunigą Kajafą.

¹ Palaimintas žmogus, kuris nesielgia, kaip pataria bedieviai, nestoja į nusidėjėlių kelią, nesėdi su apjuokėjais,

⁴ Nesėdžiu su klastingaisiais, nesilankau pas apsimetėlius. ⁵ Nekenčiu piktadarių draugystės ir nesėdžiu su nedorėliais.

³ Neatstumk manęs kartu su nedorėliais, su piktadariais, kurie maloniai kalba su artimu, bet pikta mano savo širdyse.

⁶ Atsisakykite kvailystės ir gyvenkite; eikite supratimo keliu”.

²⁰ Kas vaikšto su išmintingais, taps išmintingas, o kvailių bendrininkas pražus.

³ Tuomet aukštieji kunigai, Rašto žinovai bei tautos vyresnieji susirinko į vyriausiojo kunigo Kajafo rūmus

⁶⁹ Tuo metu Petras sėdėjo kieme. Viena tarnaitė priėjo prie jo ir tarė: “Ir tu buvai su Jėzumi Galilėjiečiu”. ⁷⁰ Bet jis išsigynė visų akivaizdoje: “Aš nežinau, ką tu sakai”. ⁷¹ Einantį vartų link, jį pastebėjo kita tarnaitė ir kalbėjo aplinkiniams: “Šitas buvo su Jėzumi Nazariečiu”. ⁷² Jis ir vėl išsigynė, prisiekdamas: “Aš nepažįstu to žmogaus!” ⁷³ Po kiek laiko priėjo ten stovėjusieji ir sakė Petrui: “Tikrai tu vienas iš jų, nes tavo tarmė tave išduoda”. ⁷⁴ Tada jis ėmė keiktis ir prisiekinėti: “Aš nepažįstu to žmogaus!” Ir tuojau pragydo gaidys. ⁷⁵ Petras prisiminė Jėzaus žodžius: “Dar gaidžiui nepragydus, tu tris kartus manęs išsiginsi”. Jis išėjo laukan ir karčiai verkė.

⁶⁶ Petrui esant žemai, kieme, atėjo viena vyriausiojo kunigo tarnaitė ⁶⁷ ir, pamačiusi besišildantį Petrą, įsižiūrėjo į jį ir tarė: “Ir tu buvai su šituo Nazariečiu Jėzumi”. ⁶⁸ Bet Petras išsigynė, sakydamas: “Nei žinau, nei suprantu, ką sakai”. Jis išėjo į prieškiemį, ir pragydo gaidys. ⁶⁹ Pamačiusi jį, tarnaitė vėl pradėjo sakyti aplink stovėjusiems: “Šitas yra iš jų!” ⁷⁰ Jis vėl išsigynė. Kiek vėliau šalia stovintieji sakė Petrui: “Tu tikrai vienas iš jų, juk tu irgi galilėjietis, ir tarmė tavo tokia”.

⁴⁴ Vidinės kovos draskomas, Jis dar karščiau meldėsi. Jo prakaitas pasidarė tarsi tiršto kraujo lašai, varvantys žemėn.

¹⁶ O Petras liko stovėti lauke prie vartų. Tada anas mokinys, kuris buvo pažįstamas su vyriausiuoju kunigu, išėjo laukan, pasikalbėjo su durininke ir įsivedė Petrą vidun. ¹⁷ Tarnaitė durininkė tarė Petrui: “Ar tik ir tu nebūsi vienas iš to žmogaus mokinių?” Šis atsakė: “Ne!” ¹⁸ Ten stoviniavo samdiniai ir tarnai, dėl šalčio susikūrę ugnį, ir šildėsi. Prie jų atsistojo Petras ir taip pat šildėsi.

²⁵ Simonas Petras tebestovėjo ir šildėsi. Aplinkiniai paklausė jį: “Ar tik nebūsi vienas iš Jo mokinių?” Tas išsigynė: “Ne!” ²⁶ Vienas iš vyriausiojo kunigo tarnų, giminaitis to, kuriam Petras nukirto ausį, pasakė: “Argi aš nemačiau tavęs sode kartu su Juo?” ²⁷ Petras ir vėl išsigynė, ir tuojau pragydo gaidys.

³³ Neapsirikite: “Blogos draugijos gadina gerus papročius!”

¹⁵ Kaipgi galima gretinti Kristų su Beliaru? Arba kokia dalis tikinčio su netikinčiu? ¹⁶ Ir kaip suderinti Dievo šventyklą su stabais? Juk jūs esate gyvojo Dievo šventykla, kaip Dievas yra pasakęs: “Aš gyvensiu juose ir vaikščiosiu tarp jų; būsiu jų Dievas, ir jie bus manoji tauta”. ¹⁷ Todėl: “Išeikite iš jų ir atsiskirkite,­sako Viešpats,­ir nelieskite to, kas netyra, ir Aš jus priimsiu

⁶⁹ Tuo metu Petras sėdėjo kieme. Viena tarnaitė priėjo prie jo ir tarė: “Ir tu buvai su Jėzumi Galilėjiečiu”.

⁶ Bet Jėzus atsiliepė: “Palikite ją ramybėje! Kam ją skaudinate? Ji man padarė gerą darbą.

⁶⁶ Petrui esant žemai, kieme, atėjo viena vyriausiojo kunigo tarnaitė ⁶⁷ ir, pamačiusi besišildantį Petrą, įsižiūrėjo į jį ir tarė: “Ir tu buvai su šituo Nazariečiu Jėzumi”. ⁶⁸ Bet Petras išsigynė, sakydamas: “Nei žinau, nei suprantu, ką sakai”. Jis išėjo į prieškiemį, ir pragydo gaidys.

¹⁷ Tarnaitė durininkė tarė Petrui: “Ar tik ir tu nebūsi vienas iš to žmogaus mokinių?” Šis atsakė: “Ne!”

³³ O kas išsižadės manęs žmonių akivaizdoje, ir Aš jo išsižadėsiu savo dangiškojo Tėvo akivaizdoje”.

⁷⁰ Bet jis išsigynė visų akivaizdoje: “Aš nežinau, ką tu sakai”.

⁹ O kas manęs išsigins žmonių akivaizdoje, to bus išsiginta Dievo angelų akivaizdoje.

²⁵ Simonas Petras tebestovėjo ir šildėsi. Aplinkiniai paklausė jį: “Ar tik nebūsi vienas iš Jo mokinių?” Tas išsigynė: “Ne!”

¹³ Abraomo, Izaoko ir Jokūbo Dievas, mūsų tėvų Dievas, pašlovino savo tarną Jėzų, kurį jūs išdavėte ir kurio išsižadėjote Piloto akivaizdoje, kai tas buvo nusprendęs Jį paleisti. ¹⁴ Jūs išsižadėjote Šventojo ir Teisiojo, o pareikalavote atiduoti jums žmogžudį.

¹⁰ Todėl aš visa pakenčiu dėl išrinktųjų, kad ir jie įgytų išgelbėjimą Kristuje Jėzuje su amžinąja šlove. ¹¹ Štai patikimas žodis: jei mes su Juo mirėme, su Juo ir gyvensime. ¹² Jei kenčiame, su Juo ir valdysime. Jeigu mes Jo išsižadėsime, ir Jis mūsų išsižadės.

⁹ Jeigu išpažįstame savo nuodėmes, Jis ištikimas ir teisingas, kad atleistų mums nuodėmes ir apvalytų mus nuo visų nedorybių.

⁷¹ Einantį vartų link, jį pastebėjo kita tarnaitė ir kalbėjo aplinkiniams: “Šitas buvo su Jėzumi Nazariečiu”. ⁷² Jis ir vėl išsigynė, prisiekdamas: “Aš nepažįstu to žmogaus!”

⁶⁹ Pamačiusi jį, tarnaitė vėl pradėjo sakyti aplink stovėjusiems: “Šitas yra iš jų!” ⁷⁰ Jis vėl išsigynė. Kiek vėliau šalia stovintieji sakė Petrui: “Tu tikrai vienas iš jų, juk tu irgi galilėjietis, ir tarmė tavo tokia”.

⁷³ Po kiek laiko priėjo ten stovėjusieji ir sakė Petrui: “Tikrai tu vienas iš jų, nes tavo tarmė tave išduoda”. ⁷⁴ Tada jis ėmė keiktis ir prisiekinėti: “Aš nepažįstu to žmogaus!” Ir tuojau pragydo gaidys.

³⁴ Bet Jėzus atsakė: “Sakau tau, Petrai: dar šiandien, gaidžiui nepragydus, tu tris kartus išsiginsi, kad mane pažįsti”.

²⁷ Jis žiūrės į žmones ir sakys: ‘Buvau nusidėjęs ir nukrypęs nuo tiesos, bet man už tai neatlygino’.

¹⁵ Taip sako Aukščiausiasis ir Prakilnusis, kuris gyvena amžinybėje, kurio vardas šventas: “Aš gyvenu aukštybėje ir šventoje vietoje su tais, kurie turi atgailaujančią ir nuolankią dvasią, kad atgaivinčiau nuolankiųjų dvasią ir atgailaujančiųjų širdį. ¹⁶ Aš neamžinai bylinėsiuos ir nevisada rūstausiu, nes tada gyvybės dvasia, kurią Aš įkvėpiau, sunyktų. ¹⁷ Aš užsirūstinau dėl nuodėmingo tautos godumo, smogiau jai ir savo veidą paslėpiau, bet ji ėjo toliau klaidingu savo širdies keliu. ¹⁸ Aš mačiau jos kelius ir Aš gydysiu bei vedžiosiu ją, suteiksiu jai ramybės ir paguodos.

¹⁸ Aš girdžiu, kaip Efraimas dejuoja: ‘Nuplakei mane kaip nesuvaldomą veršį. Sugrąžink mane, ir aš sugrįšiu, nes Tu esi Viešpats, mano Dievas! ¹⁹ Kai aš buvau nuklydęs­atgailavau, kai buvau pamokytas­mušiausi į krūtinę. Aš gėdijuosi ir raustu dėl savo jaunystės darbų’. ²⁰ Argi Efraimas ne mano mielas sūnus, argi jis ne mano mylimas vaikas? Nors kalbėjau prieš jį, Aš su meile jį prisimenu. Mano širdis ilgisi jo ir Aš tikrai jo pasigailėsiu,­sako Viešpats”.

⁶³ Tu atsiminsi, gėdysies ir neatversi burnos, kai tau atleisiu visa, ką darei’,­sako Viešpats Dievas”.

³¹ Tada jūs atsiminsite savo piktus kelius, blogus darbus ir bjaurėsitės jais bei savo nusikaltimais. ³² Bet ne dėl jūsų Aš tai darysiu,­sako Viešpats Dievas.­Izraelitai, žinokite, gėdykitės ir raudonuokite dėl savo kelių.

⁸ Kaipgi paliksiu tave, Efraimai, kaip atstumsiu tave, Izraeli? Ar galiu tau padaryti kaip Admai, ar galiu su tavimi pasielgti kaip su Ceboimais? Mano širdis suminkštėjo, jaučiu tau gailestį.

³⁰ Ir Jėzus iš karto pajuto, kad iš Jo išėjo jėga, ir, atsigręžęs į minią, paklausė: “Kas prisilietė prie mano apsiausto?”

¹³ Pamačiusiam motiną Viešpačiui pagailo jos, ir Jis tarė: “Neverk!”

³¹ Dievas išaukštino Jį savo dešine kaip Karalių ir Išgelbėtoją, kad suteiktų Izraeliui atgailą ir nuodėmių atleidimą.

¹¹ Todėl atsiminkite, kad jūs kadaise buvote kūnu pagonys, kuriuos vadino neapipjaustytais vadinamieji apipjaustytieji, apipjaustyti kūne rankomis.

⁵ Taigi prisimink, nuo kur nupuolei, atgailauk ir vėl imkis pirmykščių darbų, o jeigu ne,­jei neatgailausi,­greitai ateisiu ir patrauksiu iš vietos tavo žibintuvą.

¹⁸ Išpažinsiu savo kaltę, gailėsiuosi dėl savo nuodėmės.

⁵ Kurie ašarodami sėja, tie su džiaugsmu pjaus. ⁶ Verkia žmogus, į dirvą berdamas sėklą, bet su džiaugsmu grįžta, nešdamas pėdus.

¹ Iš gilybės šaukiuos Tavęs, Viešpatie! ² Viešpatie, išgirsk mano balsą! Tegul Tavo ausys išgirsta mano maldavimus. ³ Viešpatie, jei Tu neatleisi kalčių, kas, Viešpatie, išsilaikys? ⁴ Bet Tu atleidi nuodėmes, kad Tavęs bijotų.

¹ Viešpatie, išgirsk mano maldą, išklausyk mano maldavimą. Būdamas teisus ir ištikimas, atsakyk man. ² Nepatrauk į teismą savo tarno, nes Tavo akivaizdoje nė vienas žmogus negalės pasiteisinti. ³ Persekioja mane priešas, sutrypė į žemę mano gyvybę, kaip negyvėlį tamsoje gyventi verčia. ⁴ Mano dvasia nusilpo, sustingo širdis man krūtinėje.

¹⁸ Aš girdžiu, kaip Efraimas dejuoja: ‘Nuplakei mane kaip nesuvaldomą veršį. Sugrąžink mane, ir aš sugrįšiu, nes Tu esi Viešpats, mano Dievas!

¹⁶ Jei kas išsigelbės, bus kaip slėnių balandis kalnuose; jie visi dejuos dėl savo nuodėmių.

¹⁰ o Dovydo namams ir Jeruzalės gyventojams išliesiu malonės ir maldos dvasią. Jie žvelgs į mane, kurį jie perdūrė, apraudos, kaip aprauda vienintelį sūnų, ir liūdės, kaip liūdi, netekę pirmagimio.

⁴ Palaiminti, kurie liūdi, nes jie bus paguosti.

¹² Todėl, kas tariasi stovįs, težiūri, kad nekristų.

⁹ Dabar aš džiaugiuosi, žinoma, ne todėl, kad jums teko nuliūsti, bet kad jūsų nuliūdimas atvedė jus į atgailą. Jūs buvote nuliūdę dievišku liūdesiu, todėl iš mūsų pusės nebuvo jums jokios skriaudos. ¹⁰ Dieviškas liūdesys gimdo atgailą išgelbėjimui, dėl kurio nereikia gailėtis; o pasaulio liūdesys gimdo mirtį. ¹¹ Ir štai kaip tik tas dieviškas nuliūdimas pagimdė jumyse tokį susirūpinimą, tokį teisinimąsi, apmaudą, baimę, tokį stiprų troškimą, uolumą, tokį atpildą! Jūs visais atžvilgiais pasirodėte švarūs šiame reikale.

⁹ Jis savo rūstybe parbloškė mane ir griežia dantimis prieš mane. Mano priešo akys įsmeigtos į mane. ¹⁰ Jie atvėrė prieš mane savo burnas, plūsdami smogia man į veidą, jie susirinko prieš mane.

⁹ O dabar tapau priežodis jų dainose, ¹⁰ jie bjaurisi manimi, traukiasi nuo manęs ir nesidrovi spjauti man į veidą. ¹¹ Kadangi Jis atleido savo templę ir ištiko mane, jie taip pat nebesivaržo mano akivaizdoje. ¹² Man iš dešinės pakyla gauja, stumia mane nuo kelio ir siekia mane sunaikinti. ¹³ Jie išardo mano taką, apsunkina mano nelaimę, jie neturi pagalbininko. ¹⁴ Lyg pro plačią spragą įsiveržę, jie neša man pražūtį.

⁶ Aš­ne žmogus, bet kirmėlė, žmonių išjuoktas, tautos paniekintas. ⁷ Kas mane mato, tyčiojasi iš manęs, sustato lūpas, kraipo galvą:

¹³ Jie išsižiojo prieš mane tarsi plėšrus ir riaumojantis liūtas.

¹⁵ Bet kai aš susvyravau, jie džiaugėsi ir susibūrė prieš mane; puolėjai susibūrė prieš mane man nežinant ir drasko mane be paliovos. ¹⁶ Veidmainiškai tyčiojasi iš manęs, griežia dantimis prieš mane.

²⁵ Tenemano jie savo širdyje: “O! To mes ir siekėme!” Tenesako: “Mes jį prarijome!”

⁷ Dėl Tavęs kenčiu pajuoką, nuo gėdos rausta mano veidas. ⁸ Svetimas tapau savo broliams, pašalinis­mano motinos vaikams. ⁹ Uolumas dėl Tavo namų sugraužė mane, Tave plūstančiųjų keiksmai krito ant manęs. ¹⁰ Kai aš verkiau ir varginau sielą pasninku­jie užgauliojo mane. ¹¹ Vietoje drabužių vilkiu ašutinę­dėl to tapau jiems priežodžiu. ¹² Tie, kurie sėdi vartuose, kalba prieš mane ir geriantys vyną dainuoja apie mane.

⁷ Taip sako Viešpats, Izraelio atpirkėjas, jo Šventasis, valdovų vergui, kurį žmonės paniekino ir tautos bjaurisi: “Karaliai pamatys ir atsistos, kunigaikščiai pagarbins dėl Viešpaties, kuris ištikimas, ir Izraelio Šventojo, kuris tave išsirinko”.

⁶ Aš leidausi mušamas ir tąsomas, neslėpiau veido nuo mane plūstančių ir į mane spjaudančių. ⁷ Viešpats Dievas padės man, todėl aš nebūsiu sugėdintas. Aš padariau savo veidą kietą kaip titnagas ir žinau, kad nebūsiu pažemintas.

¹⁴ Kaip daugelis baisėjosi tavimi, taip jo veidas buvo nežmoniškai sudarkytas, jis buvo nebepanašus į žmogų.

³ Jis paniekintas ir žmonių atmestas, skausmų vyras, negalią pažinęs; mes slėpėme nuo jo savo veidus, jis buvo paniekintas, ir mes jį nieku laikėme.

¹ Dabar surink kariuomenę, kad kariautų su priešu, kuris apgulė mus. Priešas trenks į veidą Izraelio teisėjui!

⁵⁹ Tuo tarpu aukštieji kunigai, vyresnieji ir visas sinedrionas ieškojo melagingo parodymo prieš Jėzų, kad galėtų Jį nuteisti mirti, ⁶⁰ tačiau nerado, nors buvo išėję į priekį daug melagingų liudytojų. Pagaliau išėjo priekin du ⁶¹ ir tarė: “Šitas sakė: ‘Aš galiu sugriauti Dievo šventyklą ir per tris dienas ją atstatyti’ ”. ⁶² Tada atsistojo vyriausiasis kunigas ir paklausė Jėzų: “Tu nieko neatsakai į šituos kaltinimus?!” ⁶³ Bet Jėzus tylėjo. Tuomet vyriausiasis kunigas Jam tarė: “Prisaikdinu Tave gyvuoju Dievu, kad mums pasakytum, ar Tu esi Kristus, Dievo Sūnus?!” ⁶⁴ Jėzus atsakė: “Taip yra, kaip sakai. Bet Aš jums sakau: nuo šiol jūs matysite Žmogaus Sūnų, sėdintį Galybės dešinėje ir ateinantį dangaus debesyse!” ⁶⁵ Tada vyriausiasis kunigas persiplėšė drabužius ir sušuko: “Jis piktžodžiauja! Kam dar mums liudytojai?! Štai girdėjote Jo piktžodžiavimą. ⁶⁶ Kaip jums atrodo?” Jie atsakė: “Vertas mirties!” ⁶⁷ Tada jie ėmė spjaudyti Jam į veidą ir daužyti Jį kumščiais. Kiti mušė Jį per veidą, ⁶⁸ sakydami: “Pranašauk mums, Kristau! Kas Tau smogė?”

²⁸ Jie išrengė Jį ir apsiautė raudonu apsiaustu. ²⁹ Nupynę erškėčių vainiką, uždėjo Jam ant galvos, o į Jo dešinę įspraudė nendrę. Po to tyčiodamiesi klūpčiojo prieš Jį ir sakė: “Sveikas, žydų karaliau!” ³⁰ Spjaudydami Jį, stvėrė iš Jo nendrę ir čaižė per galvą. ³¹ Pasityčioję iš Jo, jie nusiautė apsiaustą, apvilko Jo paties drabužiais ir išsivedė nukryžiuoti.

³⁹ Einantys pro šalį užgauliojo Jėzų, kraipydami galvas ⁴⁰ ir sakydami: “Še Tau, kuris sugriauni šventyklą ir per tris dienas atstatai; išgelbėk save! Jei esi Dievo Sūnus, nuženk nuo kryžiaus!” ⁴¹ Taip pat tyčiojosi aukštieji kunigai su Rašto žinovais ir vyresniaisiais, kalbėdami: ⁴² “Kitus išgelbėdavo, o pats negali išsigelbėti. Jeigu Jis Izraelio karalius, tenužengia dabar nuo kryžiaus, ir mes Juo tikėsime. ⁴³ Jis pasitikėjo Dievu, tad teišvaduoja Tas dabar Jį, jeigu Jam Jo reikia, nes Jis sakė: ‘Aš Dievo Sūnus’ ”. ⁴⁴ Taip pat Jį užgauliojo ir kartu nukryžiuoti plėšikai.

⁵⁵ Aukštieji kunigai ir visas sinedrionas ieškojo prieš Jėzų liudijimo, kad galėtų nuteisti Jį mirti, bet nerado. ⁵⁶ Nors daugelis melagingai liudijo prieš Jį, tačiau jų liudijimai nesutapo. ⁵⁷ Kai kurie atsistoję melagingai kaltino Jį, teigdami: ⁵⁸ “Mes girdėjome Jį sakant: ‘Aš sugriausiu šitą rankomis pastatytą šventyklą ir per tris dienas pastatysiu kitą, ne rankų darbo’ ”. ⁵⁹ Bet ir šie kaltinimai nesutapo. ⁶⁰ Tada vyriausiasis kunigas, atsistojęs viduryje, paklausė Jėzų: “Tu nieko neatsakai į šituos kaltinimus?” ⁶¹ Tačiau Jis tylėjo ir nieko neatsakė. Tada vyriausiasis kunigas vėl Jį paklausė: “Ar Tu esi Kristus, Palaimintojo Sūnus?!” ⁶² Ir Jėzus pasakė: “Aš Esu. Ir jūs išvysite Žmogaus Sūnų, sėdintį Galybės dešinėje ir ateinantį dangaus debesyse”. ⁶³ Tada vyriausiasis kunigas persiplėšė drabužius ir sušuko: “Kam dar mums liudytojai? ⁶⁴ Jūs girdėjote piktžodžiavimą! Kaip jums atrodo?” Ir jie visi nusprendė Jį esant vertą mirties. ⁶⁵ Kai kurie pradėjo į Jį spjaudyti, dangstė Jam veidą, mušė kumščiais ir sakė: “Pranašauk!” O tarnai daužė Jį per veidą.

¹⁶ Kareiviai nusivedė Jį į rūmų kiemą, tai yra pretorijų, ir ten sušaukė visą kuopą. ¹⁷ Jie apvilko Jį purpuriniu apsiaustu, nupynę uždėjo Jam erškėčių vainiką ¹⁸ ir pradėjo Jį sveikinti: “Sveikas, žydų karaliau!” ¹⁹ Jie daužė Jam per galvą nendrine lazda, spjaudė ir priklaupdami garbino Jį. ²⁰ Pasityčioję nuvilko Jam purpurinį apsiaustą, apvilko Jo paties drabužiais ir išvedė nukryžiuoti.

²⁷ Kartu su Juo nukryžiavo du plėšikus: vieną dešinėje, kitą kairėje. ²⁸ Taip išsipildė Rašto žodis: “Jis buvo priskaitytas prie piktadarių”. ²⁹ Einantys pro šalį plūdo Jėzų, kraipydami galvas ir sakydami: “Še Tau, kuris sugriauni šventyklą ir per tris dienas ją atstatai. ³⁰ Išgelbėk save, nuženk nuo kryžiaus!” ³¹ Panašiai tyčiojosi ir aukštieji kunigai su Rašto žinovais, kalbėdami tarp savęs: “Kitus gelbėdavo, o savęs negali išgelbėti. ³² Tegul Kristus, Izraelio karalius, dabar nužengia nuo kryžiaus, kad pamatytume ir įtikėtume”. Kartu nukryžiuotieji irgi užgauliojo Jį.

²² Jam tai pasakius, vienas iš ten buvusių tarnų smogė Jėzui per veidą, tardamas: “Šitaip atsakai vyriausiajam kunigui?!”

² žiūrėdami į mūsų tikėjimo pradininką ir atbaigėją Jėzų. Jis vietoj sau priderančio džiaugsmo, nepaisydamas gėdos, iškentėjo kryžių ir atsisėdo Dievo sosto dešinėje.

²³ Šmeižiamas neatsakė tuo pačiu, kentėdamas negrasino, bet pavedė save Tam, kuris teisia teisingai.

²¹ Filistinai, nutvėrę jį, išdūrė jam akis, nusivedė į Gazą ir, sukaustę varinėmis grandinėmis, pristatė jį sukti girnas kalėjime.

²⁵ Įsilinksminę jie tarė: “Pašaukite Samsoną, kad jis mus palinksmintų”. Jie atvedė Samsoną iš kalėjimo ir jį pastatė tarp kolonų, kad juos linksmintų.

³¹ “Sakau jums: kiekviena nuodėmė ir piktžodžiavimas bus žmonėms atleisti, bet piktžodžiavimas Dvasiai nebus jiems atleistas. ³² Jei kas tartų žodį prieš Žmogaus Sūnų, tam bus atleista, o kas kalbėtų prieš Šventąją Dvasią, tam nebus atleista nei šiame, nei būsimajame amžiuje.

³⁹ Einantys pro šalį užgauliojo Jėzų, kraipydami galvas

¹⁰ Kas tars žodį prieš Žmogaus Sūnų, tam bus atleista, o kas piktžodžiaus Šventajai Dvasiai, tam nebus atleista.

¹¹ Visose sinagogose dažnai juos bausdavau, versdavau piktžodžiauti ir, be saiko prieš juos įtūžęs, persekiojau net svetimuose miestuose.

¹³ nors anksčiau buvau piktžodžiautojas, persekiotojas ir akiplėša. Manęs buvo pasigailėta, nes taip elgiausi dėl neišmanymo ir netikėjimo. ¹⁴ Bet mūsų Viešpaties malonė išsiliejo be saiko su tikėjimu ir meile Kristuje Jėzuje.

¹ Kodėl pagonys siaučia ir tautos tuščias užmačias rezga? ² Sukyla žemės karaliai, valdovai sąmokslus rengia prieš Viešpatį ir Jo pateptąjį. ³ Jie sako: “Sutraukykime jų pančius, nusimeskime jų virves”.

²² O Aš jums sakau: kas be reikalo pyksta ant savo brolio, turės atsakyti teisme. Kas sako savo broliui: ‘Pusgalvi’, turės stoti prieš sinedrioną. O kas sako: ‘Beproti’, tas smerktinas į pragaro ugnį.

¹ Rytui išaušus, visi aukštieji kunigai ir tautos vyresnieji nusprendė, kad Jėzus turi būti nužudytas.

¹ Tuojau iš ryto aukštieji kunigai pasitarė su vyresniaisiais ir Rašto žinovais bei visu sinedrionu ir, surišę Jėzų, jie Jį nuvedė ir perdavė Pilotui.

²⁸ Iš Kajafo rūmų jie nuvedė Jėzų į pretorijų. Buvo ankstyvas rytas. Jie patys nėjo į pretorijų, kad nesusiteptų ir galėtų valgyti Paschą.

⁵ Tai gali paliudyti ir vyriausiasis kunigas, ir visa vyresniųjų taryba. Iš jų buvau gavęs laiškus broliams ir keliavau į Damaską, kad tenykščius surištus atgabenčiau į Jeruzalę nubausti.

³ Jo paklausti: “Ar Tu esi Tas, kuris turi ateiti, ar mums laukti kito?” ⁴ Jėzus jiems atsakė: “Eikite ir pasakykite Jonui, ką girdite ir matote: ⁵ aklieji praregi, luošieji vaikščioja, raupsuotieji apvalomi, kurtieji girdi, mirusieji prikeliami, vargšams skelbiama Evangelija.

⁶¹ Tačiau Jis tylėjo ir nieko neatsakė. Tada vyriausiasis kunigas vėl Jį paklausė: “Ar Tu esi Kristus, Palaimintojo Sūnus?!” ⁶² Ir Jėzus pasakė: “Aš Esu. Ir jūs išvysite Žmogaus Sūnų, sėdintį Galybės dešinėje ir ateinantį dangaus debesyse”. ⁶³ Tada vyriausiasis kunigas persiplėšė drabužius ir sušuko: “Kam dar mums liudytojai? ⁶⁴ Jūs girdėjote piktžodžiavimą! Kaip jums atrodo?” Ir jie visi nusprendė Jį esant vertą mirties. ⁶⁵ Kai kurie pradėjo į Jį spjaudyti, dangstė Jam veidą, mušė kumščiais ir sakė: “Pranašauk!” O tarnai daužė Jį per veidą. ⁶⁶ Petrui esant žemai, kieme, atėjo viena vyriausiojo kunigo tarnaitė

³¹ Tačiau Abraomas tarė: ‘Jeigu jie neklauso Mozės ir pranašų, tai nepatikės, jei kas ir iš numirusių prisikeltų’ ”.

³⁹ Jūs tyrinėjate Raštus, nes manote juose turį amžinąjį gyvenimą. O Raštai liudija apie mane, ⁴⁰ bet jūs nenorite ateiti pas mane, kad turėtumėte gyvenimą”. ⁴¹ “Šlovės iš žmonių Aš nepriimu. ⁴² Aš žinau, kad neturite savyje Dievo meilės. ⁴³ Aš atėjau savo Tėvo vardu, o jūs manęs nepriimate. Jei kitas ateitų savo vardu, tą jūs priimtumėte. ⁴⁴ Kaipgi jūs galite tikėti, jeigu vienas iš kito priimate šlovę, o tos šlovės, kuri iš vieno Dievo ateina, neieškote? ⁴⁵ Nemanykite, kad Aš jus kaltinsiu Tėvui! Jūsų kaltintojas yra Mozė, į kurį esate savo viltis sudėję. ⁴⁶ Jeigu jūs tikėtumėte Moze, tai tikėtumėte ir manimi, nes jis rašė apie mane. ⁴⁷ Bet jeigu jūs netikite jo raštais, kaipgi patikėsite mano žodžiais?!”

⁴³ Kodėl gi nesuprantate, ką jums sakau? Todėl, kad negalite mano žodžių klausyti. ⁴⁴ Jūsų tėvas­velnias, ir jūs norite vykdyti savo tėvo troškimus. Jis nuo pat pradžios buvo žmogžudys ir nesilaikė tiesos, nes jame nėra tiesos. Kalbėdamas melą, jis kalba, kas jam sava, nes jis melagis ir melo tėvas. ⁴⁵ O kadangi Aš kalbu tiesą, jūs netikite manimi.

²⁷ Šis atsakė: “Aš jau sakiau jums, tik jūs neklausėte. Ar dar kartą norite išgirsti? Gal ir jūs norite tapti Jo mokiniais?” ²⁸ Tada jie išplūdo jį ir pasakė: “Tu esi Jo mokinys, o mes­Mozės mokiniai.

²⁴ Ten Jį apstojo žydai ir ėmė klausinėti: “Kaip ilgai laikysi mus abejonėse? Jeigu esi Kristus, pasakyk mums atvirai!” ²⁵ Jėzus jiems atsakė: “Aš jums sakiau, bet jūs netikite. Darbai, kuriuos darau savo Tėvo vardu, liudija apie mane. ²⁶ Bet jūs netikite, nes jūs­ne iš manųjų avių, kaip jums ir sakiau.

³⁷ Nors Jis jų akivaizdoje padarė tiek daug ženklų, jie Juo netikėjo,­ ³⁸ kad išsipildytų pranašo Izaijo žodžiai: “Viešpatie, kas patikėjo mūsų skelbimu ir kam buvo apreikšta Viešpaties rankos galybė?” ³⁹ Jie neįstengė tikėti, nes vėl, anot Izaijo: ⁴⁰ “Jis apakino jų akis ir sukietino jų širdį, kad nematytų akimis ir nesuvoktų širdimi, ir neatsiverstų, ir Aš jų nepagydyčiau”. ⁴¹ Izaijas tai pasakė, regėdamas Jo šlovę ir kalbėdamas apie Jį. ⁴² Vis dėlto daugelis įtikėjo Jėzų net iš vyresnybės, tačiau dėl fariziejų Jo neišpažino, kad nebūtų pašalinti iš sinagogos, ⁴³ nes žmonių šlovę jie brangino labiau už Dievo šlovę.

³ Jis jiems tarė: “Aš irgi paklausiu jus vieno dalyko, ir atsakykite man: ⁴ ar Jono krikštas buvo iš dangaus, ar iš žmonių?” ⁵ Jie svarstė tarpusavyje: “Jei pasakysime­iš dangaus, Jis mus klaus: ‘Tai kodėl juo netikėjote?’ ⁶ O jei sakysime­iš žmonių, visa minia užmėtys mus akmenimis, nes žmonės įsitikinę, kad Jonas buvo pranašas”. ⁷ Ir jie atsakė, kad nežino iš kur.

⁴¹ Jis paklausė jų: “Kodėl sakoma, jog Kristus esąs Dovydo Sūnus? ⁴² Juk pats Dovydas Psalmių knygoje sako: ‘Viešpats tarė mano Viešpačiui: sėskis mano dešinėje, ⁴³ kol patiesiu Tavo priešus tarsi pakojį po Tavo kojų’. ⁴⁴ Taigi Dovydas vadina Jį Viešpačiu,­kaip tada Jis gali būti jo Sūnus?”

¹ Viešpats tarė mano Viešpačiui: “Sėskis mano dešinėje, kol patiesiu Tavo priešus tarsi pakojį po Tavo kojomis”.

¹³ Aš mačiau nakties regėjime dangaus debesimis ateinantį tarsi žmogaus sūnų. Jis buvo privestas prie Amžinojo. ¹⁴ Jam buvo duota valdžia, šlovė ir karalystė, kad visų kalbų tautos ir giminės jam tarnautų. Jo valdžia­amžina valdžia, kuri nesibaigs, ir jo karalystė­nesunaikinama!

⁴⁴ ‘Viešpats tarė mano Viešpačiui: sėskis mano dešinėje, kol patiesiu Tavo priešus tarsi pakojį po Tavo kojų’.

⁶⁴ Jėzus atsakė: “Taip yra, kaip sakai. Bet Aš jums sakau: nuo šiol jūs matysite Žmogaus Sūnų, sėdintį Galybės dešinėje ir ateinantį dangaus debesyse!”

⁶² Ir Jėzus pasakė: “Aš Esu. Ir jūs išvysite Žmogaus Sūnų, sėdintį Galybės dešinėje ir ateinantį dangaus debesyse”.

¹⁹ Baigęs jiems kalbėti, Viešpats buvo paimtas į dangų ir atsisėdo Dievo dešinėje.

⁵⁵ O Steponas, kupinas Šventosios Dvasios, žvelgė į dangų ir išvydo Dievo šlovę ir Jėzų, stovintį Dievo dešinėje. ⁵⁶ Jis tarė: “Štai regiu atsivėrusį dangų ir Žmogaus Sūnų, stovintį Dievo dešinėje”.

²⁰ Ja Jis veikė Kristuje, prikeldamas Jį iš numirusių ir pasodindamas savo dešinėje danguose, ²¹ aukščiau už kiekvieną kunigaikštystę, valdžią, jėgą, viešpatystę ir už kiekvieną vardą, tariamą ne tik šiame amžiuje, bet ir būsimajame, ²² ir visa paklojo po Jo kojomis, o Jį patį pastatė viršum visko, kad būtų galva bažnyčios, ²³ kuri yra Jo kūnas, pilnatvė To, kuris visa visame pripildo.

⁸ Todėl sakoma: “Pakilęs aukštyn, nusivedė belaisvius ir davė žmonėms dovanų”. ⁹ Ką reiškia “Jis pakilo”, jeigu ne tai, kad Jis pirma ir nusileido į žemesniąsias žemės vietas. ¹⁰ Tas, kuris nužengė, yra ir Tas, kuris iškilo aukščiau už visus dangus, kad visa užpildytų.

¹ Jeigu esate su Kristumi prikelti, siekite to, kas aukštybėse, kur Kristus sėdi Dievo dešinėje.

³ Jis, Dievo šlovės spindesys ir Jo esybės tikslus atvaizdas, viską laikantis savo jėgos žodžiu, pats nuplovęs mūsų nuodėmes, atsisėdo Didybės dešinėje aukštybėse,

¹ Bet iš to, ką sakome, svarbiausia yra štai kas: mes turime tokį vyriausiąjį Kunigą, kuris danguje atsisėdo Didybės sosto dešinėje

²² kuris, įžengęs į dangų, yra Dievo dešinėje; Jam yra pavaldūs angelai, valdžios ir jėgos.

¹ Jis parodė man tyrą gyvenimo vandens upę, tvaskančią tarsi krištolas, ištekančią nuo Dievo ir Avinėlio sosto.

⁷ Aš paskelbsiu nutarimą, kurį Viešpats man pasakė: “Tu­mano Sūnus, šiandien Tave pagimdžiau.

¹² Bučiuokite Sūnų, kad Jis nerūstautų ir nežūtumėte kelyje, Jo rūstybei staiga užsidegus. Palaiminti visi, kurie Juo pasitiki.

¹⁷ Ir štai balsas iš dangaus prabilo: “Šitas yra mano mylimas Sūnus, kuriuo Aš gėriuosi”.

³ Prie Jo prisiartino gundytojas ir tarė: “Jei Tu Dievo Sūnus, liepk, kad šie akmenys pavirstų duona”.

¹¹ O Jėzus stovėjo valdytojo akivaizdoje. Valdytojas Jį klausė: “Ar Tu esi žydų karalius?” Jėzus atsakė: “Taip yra, kaip sakai”.

⁴³ Jis pasitikėjo Dievu, tad teišvaduoja Tas dabar Jį, jeigu Jam Jo reikia, nes Jis sakė: ‘Aš Dievo Sūnus’ ”.

⁵⁴ Šimtininkas ir kiti su juo saugojantys Jėzų, pamatę žemės drebėjimą ir visa, kas dėjosi, labai išsigando ir sakė: “Tikrai šitas buvo Dievo Sūnus!”

² Pilotas paklausė Jį: “Ar Tu esi žydų karalius?” Jis atsakė: “Taip yra, kaip sakai”.

⁴¹ Iš daugelio išeidavo demonai, šaukdami: “Tu Dievo Sūnus!” Bet Jis drausdavo juos, neleisdamas jiems kalbėti, nes jie žinojo Jį esant Kristų.

³ Pilotas Jį paklausė: “Ar Tu esi žydų karalius?” Jėzus atsakė: “Taip yra, kaip sakai”.

³⁴ Ir aš mačiau, ir liudiju, kad šitas yra Dievo Sūnus”.

⁴⁹ Natanaelis sušuko: “Rabi, Tu Dievo Sūnus, Tu Izraelio karalius!”

³⁰ Aš ir Tėvas esame viena”.

³⁶ kaip tad jūs galite sakyti Tam, kurį Tėvas pašventino ir pasiuntė į pasaulį: ‘Tu piktžodžiauji’, kai Jis pasakė: ‘Aš esu Dievo Sūnus!’?

³⁷ Tada Pilotas Jį paklausė: “Vadinasi, Tu esi karalius?” Jėzus atsakė: “Taip yra, kaip sakai: Aš esu karalius. Aš tam gimiau ir atėjau į šį pasaulį, kad liudyčiau tiesą. Kiekvienas, kas laikosi tiesos, klauso mano balso”.

⁷ Žydai jam atsakė: “Mes turime Įstatymą, ir pagal mūsų Įstatymą Jis turi mirti, nes laikė save Dievo Sūnumi”.

⁶⁵ Tada vyriausiasis kunigas persiplėšė drabužius ir sušuko: “Jis piktžodžiauja! Kam dar mums liudytojai?! Štai girdėjote Jo piktžodžiavimą. ⁶⁶ Kaip jums atrodo?” Jie atsakė: “Vertas mirties!”

⁶³ Tada vyriausiasis kunigas persiplėšė drabužius ir sušuko: “Kam dar mums liudytojai? ⁶⁴ Jūs girdėjote piktžodžiavimą! Kaip jums atrodo?” Ir jie visi nusprendė Jį esant vertą mirties.