Proverbs 18 Cross References - Lithuanian

¹ Dėl savo užgaidų žmogus atsiskiria nuo kitų ir prieštarauja tam, kas teisinga. ² Kvailiui nerūpi išmintis, o tik parodyti, kas yra jo širdyje. ³ Kai ateina nedorėlis, ateina ir panieka, o su nešlove ateina gėda. ⁴ Žmogaus žodžiai yra gilus vanduo, išminties šaltinis­tekanti srovė. ⁵ Negerai būti šališku nedorėliui ir teisme nuskriausti teisųjį. ⁶ Kvailio lūpos sukelia vaidus, ir jis savo burna prašosi mušamas. ⁷ Kvailio burna jį pražudo; jo lūpos­pinklės jo sielai. ⁸ Apkalbos yra lyg skanėstas, kuris pasiekia žmogaus vidurius. ⁹ Kas tingi dirbti, yra naikintojo brolis. ¹⁰ Viešpaties vardas­tvirtas bokštas, teisieji bėga į jį ir yra saugūs. ¹¹ Turtuolio lobis yra jo įtvirtintas miestas, ir jo nuosavybė yra kaip aukšta siena jam. ¹² Prieš sunaikinimą žmogaus širdis pasididžiuoja, prieš pagerbimą eina nuolankumas. ¹³ Kas atsako, iki galo neišklausęs, tas kvailas ir begėdis. ¹⁴ Žmogaus dvasia palaiko jį negalioje, bet kas pakels sužeistą dvasią? ¹⁵ Supratingojo širdis įgyja pažinimo ir išmintingojo ausis pažinimo ieško. ¹⁶ Dovanos plačiai atidaro žmogui duris pas didžiūnus. ¹⁷ Pirmasis, kalbąs teisme, atrodo teisus, kol ateina jo kaimynas ir išklausinėja jį. ¹⁸ Metant burtus pašalinami nesutarimai ir padaromas sprendimas tarp galingųjų. ¹⁹ Įžeistas brolis yra kaip įtvirtintas miestas; ginčai atskiria lyg pilių užkaiščiai. ²⁰ Žmogus pripildys pilvą savo burnos vaisiais, pasisotins savo lūpų derliumi. ²¹ Mirtis ir gyvenimas yra liežuvio galioje; kas jį mėgsta, valgys jo vaisių. ²² Kas randa gerą žmoną, randa laimės ir Viešpaties palankumą. ²³ Beturtis kalba maldaudamas, o turtingas atsako šiurkščiai. ²⁴ Kas nori turėti draugų, turi pats būti draugiškas; būna draugų, artimesnių už brolį.

¹⁶ Nes kaip man sužinoti, kad aš ir Tavo tauta atradome malonę Tavo akyse? Ar ne iš to, kad Tu eisi su mumis? Taip aš ir Tavo tauta būsime išskirti iš visų žemės tautų”.

¹ Mano sūnau, jei priimsi mano žodžius ir paslėpsi širdyje mano įsakymus, ² jei tavo ausis atidžiai klausysis išminties ir širdis sieks supratimo, ³ jei šauksiesi pažinimo ir pakelsi balsą, prašydamas supratimo, ⁴ jei sieksi jo lyg sidabro ir ieškosi lyg paslėptų lobių, ⁵ tada tu suprasi Viešpaties baimę ir rasi Dievo pažinimą. ⁶ Nes Viešpats teikia išmintį, iš Jo burnos ateina pažinimas ir supratimas.

¹⁰ Širdis žino savo skausmą ir svetimasis nesidalina jos džiaugsmu.

¹⁴ Kivirčo pradžia kaip užtvankos plyšys, todėl liaukis ginčytis, kol nevėlu.

³ Garbė žmogui vengti ginčų, bet kiekvienas kvailys įsivelia į juos.

¹⁹ Kas vaikšto plepėdamas, atidengia paslaptis, todėl nesusidėk su pataikūnais.

²¹ Mano sūnau, bijok Viešpaties ir karaliaus, nesusidėk su maištininkais.

¹⁷ Kas praeidamas įsikiša į vaidus, kurie jo neliečia, elgiasi kaip tas, kuris šunį griebia už ausų.

⁸ Tavo teismų kelyje, Viešpatie, mes laukėme; mūsų sielos atsimena Tavo vardą ir ilgisi Tavęs. ⁹ Mano siela naktį ilgisi Tavęs, mano dvasia ieško Tavęs. Kai Tavo teismai pasireiškia žemėje, pasaulio gyventojai pasimoko teisumo.

¹⁷ Aš niekada nesėdėjau pašaipūnų būryje ir nesidžiaugiau. Aš sėdėjau vienišas dėl Tavo rankos, nes Tu pripildei mane apmaudo.

³ ir kareivijų Viešpaties kunigų bei pranašų paklausti: “Ar man pasninkauti ir verkti penktąjį mėnesį, kaip tai dariau daugelį metų?”

¹¹ Jėzus atsakė: “Jums duota pažinti dangaus karalystės paslaptis, o jiems neduota.

⁴⁴ “Dangaus karalystė yra kaip dirvoje paslėptas lobis. Atradęs jį, žmogus tai nuslepia; iš to džiaugsmo eina, parduoda visa, ką turi, ir perka tą dirvą.

³⁵ Anksti rytą, gerokai prieš aušrą, Jėzus atsikėlęs nuėjo į nuošalią vietą ir ten meldėsi.

¹¹ Jis atsakė: “Jums duota suprasti Dievo karalystės paslaptis, o pašaliniams viskas sakoma palyginimais,

¹ Paulius, Jėzaus Kristaus tarnas, pašauktas apaštalu, išrinktas skelbti Dievo Evangeliją,

¹⁷ Todėl: “Išeikite iš jų ir atsiskirkite,­sako Viešpats,­ir nelieskite to, kas netyra, ir Aš jus priimsiu

¹⁵ Todėl rūpestingai žiūrėkite, kaip elgiatės: kad nebūtumėte kaip kvailiai, bet kaip išmintingi, ¹⁶ branginantys laiką, nes dienos yra piktos. ¹⁷ Nebūkite tad neprotingi, bet supraskite, kokia yra Viešpaties valia.

¹⁹ Tai tie, kurie įneša susiskaldymą, sieliniai, neturintys Dvasios žmonės.

¹⁵ Balaamas toliau kalbėjo: “Kalba žmogus, Beoro sūnus Balaamas, kurio akys atvertos, ¹⁶ kuris girdi Dievo žodžius, pažįsta Aukščiausiojo mokslą, mato Visagalio regėjimus ir krinta atvertomis akimis.

¹ Palaimintas žmogus, kuris nesielgia, kaip pataria bedieviai, nestoja į nusidėjėlių kelią, nesėdi su apjuokėjais, ² bet mėgsta Viešpaties įstatymą ir mąsto apie Jo įstatymą dieną ir naktį.

⁷ Viešpaties baimė yra išminties pradžia, bet kvailiai niekina išmintį ir pamokymus.

²² “Neišmanėliai, ar ilgai dar mylėsite neišmanymą? Niekintojai, ar ilgai džiaugsitės savo patyčiomis? Kvailiai, ar ilgai nekęsite pažinimo?

²³ Nuovokus žmogus slepia pažinimą, o kvailio širdis skelbia kvailystes.

¹⁶ Kiekvienas sumanus žmogus viską daro apgalvojęs, o kvailys viešai parodo savo kvailumą.

¹⁶ Kam kvailiui mokėti pinigus už išmintį, kai jis jos visai netrokšta?

³ Kvailys, keliu eidamas, elgiasi neprotingai ir kiekvienam pasirodo, kad yra kvailas.

³⁴ Tada visas miestas išėjo pasitikti Jėzaus ir, Jį pamatę, maldavo pasišalinti iš jų krašto.

¹ Dėl aukų stabams mums aišku: mes visi turime pažinimą. Pažinimas išpučia, bet meilė ugdo.

¹² Taigi ir jūs, karštai trokštantys dvasinių dovanų, siekite jų bažnyčios ugdymui, kad gausiai jų turėtumėte.

¹⁵ Beje, kai kurie skelbia Kristų iš pavydo ir rungtyniaudami, kiti gera valia;

¹⁵ Palikę teisingą kelią, jie nuklydo ir pasuko Bosoro sūnaus Balaamo keliu, kuris pamėgo neteisumo atlygį, ¹⁶ tačiau buvo subartas dėl savo nedorybės: nebylus asilas prabilo žmogaus balsu ir sutrukdė pranašo beprotystę. ¹⁷ Jie yra šaltiniai be vandens, audros genami debesys; jiems skirta juodžiausia tamsybė per amžius. ¹⁸ Skelbdami išpūstas ir tuščias kalbas, kūno geismais ir pasileidimu jie suvilioja tuos, kurie yra vos pasprukę nuo gyvenančių paklydime. ¹⁹ Jie žada šiems laisvę, patys būdami sugedimo vergai: juk nugalėtasis tampa nugalėjusiojo vergu.

³⁰ Tada Saulius labai užsirūstino ir tarė Jehonatanui: “Tu iškrypėlės ir maištininkės sūnau, argi aš nežinau, kad tu išsirinkai Jesės sūnų savo ir savo motinos gėdai?

⁴ Dieve, ar girdi, kaip mes esame niekinami? Nukreipk jų priekaištus ant jų galvų, atiduok juos į priešų nelaisvę.

⁹ Uolumas dėl Tavo namų sugraužė mane, Tave plūstančiųjų keiksmai krito ant manęs.

²⁰ Pajuoka plėšo mano širdį, aš pavargau. Aš laukiau pasigailėjimo, bet jo nėra, ieškojau guodėjų, tačiau neradau.

³ Pasigailėk mūsų, Viešpatie, pasigailėk mūsų, nes per daug paniekinti esame! ⁴ Per ilgai mūsų siela varginama pašaipa turtuolių ir panieka išdidžiųjų.

² Kur ateina išdidumas, ten ateina ir gėda, o kur nuolankumas­ ten išmintis.

¹⁰ Išmesk niekintoją, ir liausis vaidai, barniai ir priekaištai.

¹⁶ Daugėjant nedorėliams, daugėja nusikaltimų; teisieji matys jų žlugimą.

³⁹ Einantys pro šalį užgauliojo Jėzų, kraipydami galvas ⁴⁰ ir sakydami: “Še Tau, kuris sugriauni šventyklą ir per tris dienas atstatai; išgelbėk save! Jei esi Dievo Sūnus, nuženk nuo kryžiaus!” ⁴¹ Taip pat tyčiojosi aukštieji kunigai su Rašto žinovais ir vyresniaisiais, kalbėdami: ⁴² “Kitus išgelbėdavo, o pats negali išsigelbėti. Jeigu Jis Izraelio karalius, tenužengia dabar nuo kryžiaus, ir mes Juo tikėsime. ⁴³ Jis pasitikėjo Dievu, tad teišvaduoja Tas dabar Jį, jeigu Jam Jo reikia, nes Jis sakė: ‘Aš Dievo Sūnus’ ”. ⁴⁴ Taip pat Jį užgauliojo ir kartu nukryžiuoti plėšikai.

⁴ Todėl jiems stebėtina, kad jūs nebebėgate kartu su jais pasinerti į tą patį ištvirkimo potvynį, ir jie piktžodžiauja.

¹⁴ Jei jus užgaulioja dėl Jėzaus vardo,­jūs palaiminti, nes šlovės ir Dievo Dvasia ilsisi ant jūsų. Jų Ji keikiama, o jūsų­šlovinama.

² Atversiu burną palyginimais, atskleisiu senovės laikų paslaptis.

¹¹ Teisiojo burna yra gyvenimo šulinys, bet nedorėlio burną dengia smurtas.

¹⁴ Išmintingojo pamokymas yra gyvybės šaltinis, gelbstintis iš mirties pinklių.

²² Supratimas yra gyvybės šaltinis tam, kas jį turi; kvailių pamokymas­kvailystė.

⁵ Patarimas žmogaus širdyje yra kaip gilus vanduo, sumanus žmogus jį semia.

³⁴ Angių išperos, kaip jūs galite kalbėti gera, būdami blogi?! Juk lūpos kalba tai, ko pertekusi širdis.

¹⁴ O kas gers vandenį, kurį Aš jam duosiu, tas nebetrokš per amžius, ir vanduo, kurį jam duosiu, taps jame versme vandens, trykštančio į amžinąjį gyvenimą”.

³⁸ Kas mane tiki, kaip Raštas sako, iš jo vidaus plūs gyvojo vandens upės”. ³⁹ Jis kalbėjo apie Dvasią, kurią turės gauti Jį įtikėjusieji. Mat Šventoji Dvasia dar nebuvo nužengusi, nes Jėzus dar nebuvo pašlovintas.

¹⁶ Kristaus žodis tegul tarpsta jumyse. Mokykite ir įspėkite vieni kitus visokeriopa išmintimi, su dėkinga širdimi giedokite Viešpačiui psalmes, himnus ir dvasines giesmes.

⁶ Jūsų kalba visuomet tebūna maloni ir druska pasūdyta, kad sugebėtumėte kiekvienam atsakyti.

¹⁵ Teisme teiskite teisingai, neatsižvelgdami, ar tai beturtis, ar žymus asmuo.

¹⁶ Įsakiau jūsų teisėjams: ‘Išklausykite bylas ir teisingai teiskite juos ir ateivius, ¹⁷ neatsižvelkite teisme į asmenis; išklausykite mažą ir didelį, nebijokite jokio žmogaus, nes teismas yra Dievo. Jeigu jums kas būtų per sunku, praneškite man, ir aš išklausysiu’.

¹⁹ Neiškraipyk teisingumo. Nepataikauk ir neimk kyšių, nes kyšiai apakina išmintinguosius ir iškraipo teisiųjų žodžius.

⁹ Laiškuose ji rašė: “Paskelbkite pasninką ir pasodinkite Nabotą į pirmą vietą tarp žmonių, ¹⁰ o prieš jį pasodinkite du vyrus, Belialo vaikus, kurie paliudytų, kad Nabotas keikė Dievą ir karalių. Po to išveskite jį ir užmuškite akmenimis”. ¹¹ Jo miesto vyrai, vyresnieji ir didžiūnai, gyvenantieji mieste, padarė taip, kaip buvo parašyta Jezabelės laiškuose, kuriuos ji jiems pasiuntė. ¹² Jie paskelbė pasninką ir pasodino Nabotą į pirmąją vietą tarp žmonių. ¹³ Po to atėjo du vyrai, Belialo vaikai, ir atsisėdo prieš jį. Tie liudijo prieš Nabotą, visiems žmonėms girdint: “Nabotas keikė Dievą ir karalių”. Po to jie, išvedę jį už miesto, užmušė akmenimis ¹⁴ ir pranešė Jezabelei: “Nabotas užmuštas akmenimis”.

⁷ Ar kalbėsite nedorai už Dievą ir sakysite melą už Jį? ⁸ Ar, būdami šališki, norite Dievą ginti?

¹⁹ O Jis neatsižvelgia į kunigaikštį ir neteikia turtuoliams pirmenybės prieš vargšus, nes jie visi yra Jo kūriniai?

² “Ar dar ilgai teisite neteisingai ir pataikausite nedorėliams?

¹⁵ Kas išteisina nedorėlį ir kas pasmerkia teisųjį, abu yra pasibjaurėjimas Viešpačiui.

²³ Tai taip pat išmintingiems. Būti šališkam teisme yra negerai.

²¹ Būti šališkam yra negerai; toks ir dėl duonos kąsnio nusikals.

²³ kurie išteisina nedorėlį už kyšius, o nekaltą pasmerkia.

¹⁴ Teisingumas yra atmestas ir teisybė pašalinta; tiesos nebėra miesto aikštėse, bešališkumas negali įeiti.

³ Jų rankos yra stropios piktam. Kunigaikštis ir teisėjas reikalauja dovanų, o turtuolis reiškia savo nedorus norus. Taip jie iškraipo teisingumą.

¹⁶ Jie nusiuntė pas Jį savo mokinių kartu su erodininkais, kurie klausė: “Mokytojau, mes žinome, kad esi tiesus, mokai Dievo kelio, kaip reikalauja tiesa, ir niekam nepataikauji, nes neatsižvelgi į asmenis.

¹⁶ Kvailas tuojau parodo savo pyktį, bet nuovokus pridengia gėdą.

¹⁰ Išdidumas sukelia ginčus, išmintingieji klauso patarimo.

³ Kvailio burnoje­išdidumo lazda, išmintingųjų lūpos juos apsaugo.

¹⁶ Išmintingas žmogus bijo ir vengia pikto, o kvailys karščiuojasi ir pasitiki savimi.

²⁷ Bedievis žmogus iškasa blogį, ir jo lūpose tarsi deganti ugnis. ²⁸ Ydingas žmogus sukelia vaidus, ir plepys išskiria draugus.

¹⁹ Kas greitas pykti, susilauks bausmės; jei tu jį išgelbėsi, turėsi tai daryti iš naujo.

²⁹ Teismai laukia niekintojų ir rykštės paruoštos kvailių nugaroms.

²⁴ Nedraugauk su pikčiurna ir neik su ūmiu žmogumi, ²⁵ kad neišmoktum jo kelių ir nepastatytum spąstų savo sielai.

²⁴ Geriau gyventi palėpės kampe negu su vaidinga moterimi dideliuose namuose.

³ Akmuo ir smėlis yra sunkūs, bet kvailio pyktis yra sunkesnis už abu.

⁹ Jei išmintingas susiginčija su kvailiu,­ar tas niršta, ar juokiasi,­nėra ramybės.

³⁵ Pamatęs ją, jis perplėšė savo rūbus ir tarė: “Ak, mano dukra! Tu man suteikei daug skausmo ir esi tarp tų, kurie mane vargina. Aš daviau įžadą Viešpačiui ir nebegaliu jo atšaukti”.

²⁴ Izraelio vyrai tą dieną buvo pavargę, nes Saulius prisaikdino žmones, sakydamas: “Prakeiktas tebūna tas vyras, kuris valgytų iki vakaro, kol aš atkeršysiu savo priešams”. Todėl niekas nelietė maisto. ²⁵ Žmonės nuėjo į mišką ir rado medaus ant žemės. ²⁶ Žmonės, įėję į mišką, matė varvantį medų, tačiau nė vienas neragavo jo, nes bijojo prakeikimo. ²⁷ Jehonatanas negirdėjo, kaip jo tėvas prisaikdino tautą. Jis lazdos galu pakabino medaus ir pakėlė ranką prie savo burnos. Ir jo akys nušvito. ²⁸ Vienas iš žmonių tarė: “Tavo tėvas prisaikdino tautą, sakydamas: ‘Prakeiktas tebūna tas vyras, kuris šiandien valgytų’ ”. Ir žmonės buvo išsekę. ²⁹ Jehonatanas atsakė: “Mano tėvas pridarė bėdos žemėje. Žiūrėkite, kaip nušvito mano akys, kai paragavau truputį medaus. ³⁰ Jei šiandien žmonės būtų sočiai pavalgę iš priešo grobio, kurį rado, jie būtų išžudę daug daugiau filistinų”. ³¹ Tą dieną jie naikino filistinus nuo Michmašo iki Ajalono, ir žmonės buvo labai išsekę. ³² Jie griebė avis, jaučius ir karves, pjovė ant žemės ir valgė su krauju. ³³ Sauliui buvo pranešta, kad žmonės nusideda Viešpačiui, valgydami kraują. Jis tarė: “Jūs nusikaltote. Atriskite man didelį akmenį”. ³⁴ Ir Saulius įsakė: “Atveskite kiekvieną jautį ir avį čia, papjaukite ir valgykite, kad nenusidėtumėte Viešpačiui, valgydami kraują”. Visi žmonės atvesdavo savo jaučius tą vakarą ir ten papjaudavo. ³⁵ Saulius pastatė Viešpačiui aukurą; tai buvo pirmas aukuras, kurį jis pastatė Viešpačiui. ³⁶ Saulius sakė: “Pulkime filistinus naktį, plėškime iki ryto ir nepalikime jų nė vieno gyvo”. Jie atsakė: “Daryk, kaip tau atrodo tinkama”. Tada kunigas tarė: “Artinkimės čia prie Dievo”. ³⁷ Tuomet Saulius klausė Viešpatį: “Ar man pulti filistinus? Ar atiduosi juos į Izraelio rankas?” Bet Viešpats jam neatsakė tą dieną. ³⁸ Saulius įsakė: “Susirinkite čia visi vyresnieji ir išaiškinkime, kas šiandien nusikalto. ³⁹ Prisiekiu, kaip gyvas Viešpats, Izraelio gelbėtojas, nors tai būtų ir mano sūnus Jehonatanas, turės mirti”. Tačiau visi žmonės nieko neatsakė. ⁴⁰ Tada jis tarė visiems izraelitams: “Jūs būkite vienoje pusėje, o aš ir mano sūnus Jehonatanas būsime kitoje pusėje”. Žmonės atsakė Sauliui: “Daryk, kaip tau atrodo tinkama”. ⁴¹ Tuomet Saulius kreipėsi į Viešpatį: “Izraelio Dieve, duok ženklą”. Jehonatanas ir Saulius buvo apkaltinti, o tauta pripažinta nekalta. ⁴² Saulius tarė: “Meskite burtą tarp manęs ir mano sūnaus Jehonatano”. Kaltė krito Jehonatanui. ⁴³ Saulius klausė Jehonataną: “Pasakyk, ką padarei”. Jehonatanas jam atsakė: “Aš paragavau medaus, pasikabinęs lazdos galu. Ir štai aš turiu mirti”. ⁴⁴ Saulius tarė: “Tegul Dievas padaro man tai ir dar daugiau, nes tu, Jehonatanai, tikrai mirsi”. ⁴⁵ Ir tauta sakė Sauliui: “Argi Jehonatanas, laimėjęs Izraeliui išgelbėjimą, turėtų mirti? Jokiu būdu! Kaip Viešpats gyvas, nė vienas plaukas nenukris nuo jo galvos. Juk šiandien jis veikė kartu su Dievu”. Taip žmonės išgelbėjo Jehonataną iš mirties. ⁴⁶ Saulius nebepersekiojo filistinų ir filistinai sugrįžo į savo vietas.

⁸ Juos pražudys jų pačių liežuvis. Visi, kurie matys juos, šalinsis nuo jų.

⁹ Jie kelia galvas, aplinkui sustoję. Tegu jų piktybė juos pačius apdengia!

² tu įsipainiojai savo burnos žodžiais ir esi sugautas savo kalbomis.

⁸ Išmintingas širdimi priims įstatymus, o tauškiantis kvailystes suklups.

¹⁴ Išmintingi kaupia žinojimą, o kvailio burna arti pražūties.

¹³ Nedorėlis įkliūna į savo lūpų nusikaltimus, bet teisusis išeis iš priespaudos.

³ Kas saugo burną, saugo gyvybę; kas plačiai atveria lūpas, susilauks pražūties.

¹¹ Gyvatė gali įgelti, kol ji dar neužkalbėta, ir plepys už ją ne geresnis. ¹² Išmintingojo žodžiai maloningi, o kvailio kalbos pražudo jį patį; ¹³ jo kalbos pradžia yra kvailystė, o pabaiga­beprotybė. ¹⁴ Kvailys daug kalba. Nė vienas žmogus nežino, kas bus; kas gali jam pasakyti, kas bus po jo?

²³ Ir jis prisiekė: “Ko tik prašysi, aš tau duosiu, kad ir pusę savo karalystės!” ²⁴ Tada ji nuėjusi paklausė savo motiną: “Ko man prašyti?” O ši tarė: “Jono Krikštytojo galvos!” ²⁵ Toji, skubiai atbėgusi pas karalių, paprašė: “Noriu, kad man tuojau duotum dubenyje Jono Krikštytojo galvą”. ²⁶ Karalius labai nuliūdo, tačiau dėl priesaikos ir svečių nesiryžo jai atsakyti. ²⁷ Jis tuoj pat pasiuntė budelį ir įsakė jam atnešti Jono galvą. Šis nuėjęs nukirto jam kalėjime galvą ²⁸ ir, atnešęs ją dubenyje, padavė mergaitei, o mergaitė atidavė ją savo motinai.

¹⁴ Jie nuėjo pas aukštuosius kunigus bei vyresniuosius ir pasakė: “Mes siekte prisiekėme nieko neragauti, kol nužudysime Paulių. ¹⁵ Todėl dabar jūs kartu su sinedrionu prašykite tribūną, kad jis pristatytų jį jums rytoj, lyg norėtumėte tiksliau ištirti jo bylą. Tuo tarpu mes būsime pasiruošę užmušti jį kelyje”. ¹⁶ Apie šį suokalbį nugirdo Pauliaus sesers sūnus. Jis atėjo į kareivines ir pranešė Pauliui. ¹⁷ Tada Paulius, pasivadinęs vieną šimtininką, paprašė: “Nuvesk šį jaunuolį pas tribūną. Jis turi jam kai ką pranešti”. ¹⁸ Tas, paėmęs jį, nuvedė pas tribūną ir paaiškino: “Kalinys Paulius pasišaukė mane ir paprašė, kad atvesčiau pas tave šitą jaunuolį. Jis turįs tau kai ką pasakyti”. ¹⁹ Tribūnas, paėmęs jį už rankos, pasivedė į šalį ir paklausė: “Ką turi man pranešti?” ²⁰ Tas atsakė: “Žydai susitarė prašyti tave, kad rytoj nuvestum Paulių į sinedrioną, neva norėdami tiksliau ištirti jo bylą. ²¹ Netikėk jais! Nes jo tyko daugiau negu keturiasdešimt vyrų, kurie prisiekė nei valgyti, nei gerti, kol jį nužudys. Jie jau dabar pasiruošę ir laukia tavo sutikimo”. ²² Tribūnas atleido jaunuolį ir griežtai įsakė: “Niekam nesakyk, kad tu man tai pranešei”.

¹⁶ Neliežuvaukite, vaikščiodami tarp savųjų. Netykokite savo artimo kraujo. Aš esu Viešpats.

² Tavo liežuvis planuoja pražūtį kaip aštrus peilis, tu klastadary!

³ Jie galanda savo liežuvį kaip kardą, taiko užnuodytą žodį kaip strėlę, ⁴ kad iš pasalų galėtų šauti į nekaltąjį. Jie šauna netikėtai ir nebijo.

¹⁸ Yra tokių, kurių žodžiai lyg kardo dūriai, bet išmintingojo liežuvis gydo.

²⁸ Ydingas žmogus sukelia vaidus, ir plepys išskiria draugus.

²⁰ Kai nėra malkų, gęsta ugnis; pašalinus apkalbėtoją, baigiasi ginčai. ²¹ Kaip iš anglių atsiranda žarijos ir iš malkų ugnis, taip vaidingas žmogus sukelia kivirčus. ²² Apkalbos yra lyg skanėstas, kuris pasiekia žmogaus vidurius.

²⁹ Aš tapau broliu šakalams ir draugu stručiams.

⁴ Tingi ranka daro beturtį, o stropiojo ranka praturtina.

²⁰ Nebūk su girtuokliais ir nevalgyk su besočiais. ²¹ Girtuokliai ir rajūnai nuskurs, o mieguistumas aprengs skarmalais.

³⁰ Aš ėjau pro tinginio lauką ir neišmanėlio vynuogyną. ³¹ Visur augo erškėčiai ir buvo pilna dilgėlių, o akmeninė tvora buvo apgriuvus. ³² Aš žiūrėjau, apsvarsčiau ir pasimokiau: ³³ “Truputį pamiegosi, truputį pasnausi, truputį pagulėsi, sudėjęs rankas, ³⁴ ir ateis skurdas kaip pakeleivis ir nepriteklius kaip ginkluotas plėšikas”.

²⁴ Kas apiplėšia tėvą ar motiną ir mano, kad tai nėra nusikaltimas, tas yra naikintojo bendras.

²⁶ Jo šeimininkas jam atsakė: ‘Blogasis tarne, tinginy! Tu žinojai, kad aš pjaunu, kur nesėjau, ir renku, kur nebarsčiau.

¹³ Praėjus kelioms dienoms, jaunesnysis sūnus, pasiėmęs savo dalį, iškeliavo į tolimą šalį. Ten, palaidai gyvendamas, iššvaistė savo turtą. ¹⁴ Kai viską išleido, toje šalyje kilo didelis badas, ir jis pradėjo stokoti.

¹ Jėzus kalbėjo ir savo mokiniams: “Buvo vienas turtingas žmogus ir turėjo ūkvedį. Tas buvo jam apskųstas, esą eikvojąs jo turtą. ² Tuomet, pasišaukęs jį, šeimininkas pasakė: ‘Ką aš girdžiu apie tave šnekant? Duok savo ūkvedžiavimo apyskaitą, nes daugiau nebegalėsi būti ūkvedžiu’.

¹¹ Uolumu nebūkite tingūs; būkite liepsnojančios dvasios, tarnaukite Viešpačiui.

¹² kad neaptingtumėte, bet būtumėte sekėjai tų, kurie tikėjimu ir kantrybe paveldi pažadus.

¹ Kai Abromas buvo devyniasdešimt devynerių metų amžiaus, Viešpats pasirodė Abromui ir tarė: “Aš esu Dievas Visagalis, vaikščiok mano akivaizdoje ir būk tobulas.

¹¹ Išgelbėk mane iš mano brolio Ezavo rankos, nes aš jo bijau, kad atėjęs nenužudytų manęs ir motinų su vaikais.

²⁸ Tada jis tarė: “Tu nebebūsi vadinamas Jokūbu, bet Izraeliu, nes tu kovojai su Dievu ir su žmonėmis ir nugalėjai”. ²⁹ Jokūbas klausė: “Pasakyk man savo vardą”. Bet tas atsakė: “Kam gi klausi mano vardo?” Ir jis ten jį palaimino.

¹³ Mozė klausė Dievo: “Kai aš ateisiu pas izraelitus ir jiems sakysiu: ‘Jūsų tėvų Dievas mane siuntė pas jus’, jie manęs klaus: ‘Koks yra Jo vardas?’ Ką turiu jiems atsakyti?” ¹⁴ Dievas tarė Mozei: “AŠ ESU, KURIS ESU. Sakyk izraelitams: ‘AŠ ESU mane siuntė pas jus’ ”. ¹⁵ Dievas dar kalbėjo Mozei: “Šitaip sakyk izraelitams: ‘Viešpats, jūsų tėvų Dievas, Abraomo Dievas, Izaoko Dievas ir Jokūbo Dievas, mane siuntė pas jus’. Toks mano vardas per amžius ir taip mane vadinsite per kartų kartas.

³ Aš pasirodžiau Abraomui, Izaokui ir Jokūbui kaip Dievas Visagalis, tačiau savo vardu Viešpats jiems neapsireiškiau.

⁵ Viešpats nužengė debesyje ir atsistojo šalia jo, ir paskelbė Viešpaties vardą. ⁶ Viešpats praėjo pro jį ir paskelbė: “Viešpats, Viešpats Dievas, gailestingas ir maloningas, kantrus ir kupinas gerumo bei tiesos, ⁷ parodantis gailestingumą tūkstančiams, atleidžiantis nusikaltimus, neteisybes ir nuodėmes, tačiau nepaliekantis kalto nenubausto, bet baudžiantis už tėvų nusikaltimus vaikus ir vaikaičius iki trečios ir ketvirtos kartos”.

⁶ Dovydas buvo labai nuliūdęs, nes žmonės tarėsi jį užmušti akmenimis; visi žmonės sielvartavo dėl savo sūnų ir dukterų. Bet Dovydas sustiprino save Viešpatyje, savo Dieve.

³ Dievas yra mano uola, Juo pasitikėsiu; Jis mano skydas ir išgelbėjimo ragas, mano apsauga ir mano aukštas bokštas, mano gelbėtojas. Tu gelbsti mane iš smurto.

⁴⁵ Svetimšaliai pasiduos man; kai tik išgirs apie mane, jie paklus man. ⁴⁶ Svetimšaliai išblykš, drebėdami išeis iš savo pilių. ⁴⁷ Viešpats yra gyvas! Palaiminta tebūna mano uola, išaukštintas tebūna Dievas­mano išgelbėjimo uola.

⁵¹ Jis išgelbėjimo bokštas karaliui; Jis parodo gailestingumą savo pateptajam Dovydui ir jo palikuonims per amžius”.

² Viešpats yra mano uola, tvirtovė ir išlaisvintojas. Dievas yra mano jėga, Juo pasitikėsiu; Jis­mano skydas, išgelbėjimo ragas, mano aukštas bokštas.

¹ Viešpats yra mano šviesa ir mano išgelbėjimas­ko man bijoti? Viešpats yra mano stiprybė­prieš ką man drebėti?

³ Kai baimė apima, Tavimi pasitikiu. ⁴ Dievu pasitikiu, kurio žodį giriu. Nebijosiu, ką gali padaryti man žmogus?

³ Tu esi man prieglauda, stiprus bokštas gintis nuo priešo. ⁴ Norėčiau gyventi Tavo palapinėje amžinai, pasitikėti Tavo sparnų priedanga.

² sako Viešpačiui: “Tu mano priebėga ir mano tvirtovė, mano Dievas, kuriuo pasitikiu!”

¹⁴ “Kadangi jis pamilo mane, Aš išlaisvinsiu jį ir apginsiu, nes jis mano vardą pažįsta.

² Jis yra mano gerumas, mano tvirtovė, mano aukštas bokštas, mano išlaisvintojas, mano skydas; Juo aš pasitikiu, Jis pavergia man tautas.

⁶ Kūdikis mums gimė, sūnus mums duotas. Ant jo peties viešpatavimas, jis bus vadinamas Nuostabusis, Patarėjas, Galingasis Dievas, Amžinasis Tėvas, Ramybės Kunigaikštis.

⁴ Pasitikėkite Viešpačiu visados, nes Viešpats Jahvė yra amžina stiprybė.

¹⁵ Taip sako Aukščiausiasis ir Prakilnusis, kuris gyvena amžinybėje, kurio vardas šventas: “Aš gyvenu aukštybėje ir šventoje vietoje su tais, kurie turi atgailaujančią ir nuolankią dvasią, kad atgaivinčiau nuolankiųjų dvasią ir atgailaujančiųjų širdį.

⁶ Jo dienomis Judas bus išgelbėtas ir Izraelis gyvens saugiai. Jo vardas bus: ‘Viešpats, mūsų teisumas’.

¹⁹ Viešpats Dievas yra mano stiprybė. Jis padarys mano kojas kaip elnių ir leis man pasiekti aukštumas”. Choro vadovui. Styginiais instrumentais.

²³ “Štai mergelė pradės įsčiose ir pagimdys Sūnų, ir Jį pavadins Emanueliu”, tai reiškia: “Dievas su mumis”.

⁸ “Aš esu Alfa ir Omega, Pradžia ir Pabaiga”,­sako Viešpats, kuris yra, kuris buvo ir kuris ateina, Visagalis.

³¹ Mūsų Uola nėra tokia, kaip jų uola, patys mūsų priešai tai liudija.

²⁴ Ar pasitikėjau auksu ir sakiau grynam auksui: ‘Tu mano viltis’? ²⁵ Ar džiaugiausi dideliais turtais, mano rankų sukauptais?

⁶ kurie savo turtais pasitiki ir giriasi gausiais savo lobiais? ⁷ Nė vienas žmogus negalės išpirkti savo brolio nė Dievui duoti išpirką už jį. ⁸ Didelė kaina už sielos išpirkimą­tiek niekad neturėsi, ⁹ kad galėtum amžinai gyventi ir nematytum sugedimo.

⁵ Todėl sunaikins tave Dievas amžiams; parblokš ir išmes iš palapinės, su šaknimis išraus iš gyvųjų žemės. ⁶ Teisieji tai matys ir bijosis, jie juoksis iš jo: ⁷ “Štai žmogus, kuris Dievo nepadarė savo stiprybe, bet, pasitikėdamas turtais, įsidrąsino daryti nedorybes”.

¹⁰ Nepasitikėkite priespauda, tuščiai nesivilkite grobiu. Jei didėja turtai, nepririškite prie jų savo širdies. ¹¹ Kartą Dievas kalbėjo, du kartus girdėjau tai: galybė priklauso Dievui

¹⁵ Turtuolio turtas yra jo tvirtovė, beturčių skurdas­jų pražūtis.

⁴ Turtai nepadeda rūstybės dieną, teisumas išgelbsti nuo mirties.

¹² Išmintis yra tokia pat apsauga kaip pinigai, bet pažinimo pranašumas tas, kad išmintis suteikia gyvenimą tam, kuris ją turi.

¹⁹ Tuomet sakysiu savo sielai: ‘Siela, tu turi daug gėrybių, sukrautų ilgiems metams. Ilsėkis, valgyk, gerk ir linksminkis!’ ²⁰ O Dievas jam tarė: ‘Kvaily, dar šiąnakt bus pareikalauta tavo sielos. Kam gi atiteks, ką susikrovei?’ ²¹ Taip yra tam, kuris krauna turtus sau, bet nesirūpina tapti turtingas pas Dievą”.

⁶ Todėl aš baisiuosi savimi ir atgailauju dulkėse ir pelenuose”. ⁷ Po pasikalbėjimo su Jobu Viešpats tarė temaniui Elifazui: “Mano rūstybė užsidegė prieš tave ir abu tavo draugus, nes jūs nekalbėjote teisingai apie mane kaip mano tarnas Jobas. ⁸ Dabar imkite septynis jaučius bei septynis avinus, eikite pas mano tarną Jobą ir juos aukokite kaip deginamąją auką už save, o mano tarnas Jobas melsis už jus. Aš išklausysiu jo maldas ir nebausiu jūsų, kaip esate nusipelnę, nes jūs nekalbėjote apie mane teisingai kaip mano tarnas Jobas”. ⁹ Tuomet temanas Elifazas, šuachas Bildadas ir naamatietis Cofaras padarė, ką Viešpats buvo jiems įsakęs, o Viešpats išklausė Jobą. ¹⁰ Kai jis meldėsi už savo draugus, Viešpats išvadavo Jobą ir davė jam visko dvigubai, negu jis anksčiau turėjo. ¹¹ Pas jį atėjo jo broliai, seserys ir visi jo pirmiau buvę pažįstami; jie valgė duoną su juo jo namuose, užjautė jį ir guodė nelaimėje, kurią Viešpats jam buvo siuntęs; kiekvienas dovanojo jam pinigų ir auksinį auskarą. ¹² Viešpats laimino Jobo senatvę labiau negu jaunystę. Jis turėjo keturiolika tūkstančių avių, šešis tūkstančius kupranugarių, tūkstantį jungų jaučių ir tūkstantį asilių. ¹³ Be to, jis turėjo septynis sūnus ir tris dukteris. ¹⁴ Pirmosios vardas buvo Jamima, antrosios­Kecija ir trečiosios­ Keren Hapucha. ¹⁵ Visoje šalyje nebuvo gražesnių moterų už Jobo dukteris. Jų tėvas davė joms paveldėjimą tarp jų brolių. ¹⁶ Jobas po to dar gyveno šimtą keturiasdešimt metų; jis matė savo vaikus ir vaikaičius iki ketvirtos kartos. ¹⁷ Jobas mirė senatvėje, pasisotinęs gyvenimo dienomis.

³³ Viešpaties baimė moko išminties, prieš pagerbimą eina nuolankumas.

¹⁸ Išdidumas eina sunaikinimo priekyje, puikybė­prieš žlugimą.

²³ Išdidumas pažemina žmogų, o nuolankus dvasia susilauks pagarbos.

⁵ Aš tariau: “Vargas man, aš esu žuvęs! Aš esu žmogus nešvariomis lūpomis ir gyvenu tarp žmonių nešvariomis lūpomis. Aš savo akimis mačiau Karalių, kareivijų Viešpatį!” ⁶ Vienas serafas atskrido prie manęs. Jis laikė rankoje žėruojančią anglį, kurią buvo pasiėmęs replėmis nuo aukuro. ⁷ Jis palietė ja mano lūpas ir tarė: “Štai ji palietė tavo lūpas, tavo kaltė panaikinta, nuodėmė apvalyta!” ⁸ Aš girdėjau Viešpaties balsą. Jis klausė: “Ką man pasiųsti? Kas eis už mus?” Aš atsiliepiau: “Aš čia, siųsk mane!” ⁹ Jis atsakė: “Eik ir sakyk šiai tautai: ‘Ir toliau girdėkite, bet nesupraskite, ir toliau žiūrėkite, bet nematykite’. ¹⁰ Sukietink širdį šitos tautos, apkurtink jos ausis ir aptemdyk akis, kad nematytų akimis, negirdėtų ausimis, nesuprastų širdimi, neatsiverstų ir nebūtų pagydyta”. ¹¹ Aš klausiau: “Ar ilgai, Viešpatie?” Jis atsakė: “Kol miestai pasidarys tušti ir be gyventojų, namai be žmonių, o kraštas pavirs dykyne. ¹² Viešpats ištrems žmones toli; kraštas visiškai ištuštės. ¹³ Jei iš jų liks dešimtoji dalis ir sugrįš, jie vėl bus naikinami. Tačiau kaip nukirtus uosį ar ąžuolą lieka kelmas, taip šventoji sėkla bus jų kelmas”.

⁴⁹ Tavo sesers Sodomos ir jos dukterų nusikaltimas buvo išdidumas, perteklius ir dykinėjimas; beturčiui ir vargšui jos nepadėjo. ⁵⁰ Jos kėlėsi puikybėn ir darė bjaurystes mano akivaizdoje. Todėl Aš sunaikinau jas.

² “Žmogaus sūnau, sakyk Tyro kunigaikščiui: ‘Taip sako Viešpats Dievas: ‘Tavo širdis išpuiko ir tu tarei: ‘Aš esu Dievas, sėdintis Dievo soste jūros vidury’. Tačiau tu esi žmogus, ne Dievas, nors save laikai lygiu Dievui.

⁹ Ar ir tada sakysi: ‘Aš­Dievas’, savo žudytojų akivaizdoje? Tu esi ne Dievas, o žmogus, patekęs į žudytojų rankas.

²³ Tu pasipūtei prieš dangaus Viešpatį, įsakei atnešti Jo namų indus ir tu bei tavo didžiūnai, tavo žmonos ir sugulovės gėrė iš jų vyną, ir tu gyrei sidabrinius, auksinius, varinius, geležinius, medinius ir akmeninius dievus, kurie negali nei matyti, nei girdėti, nei suprasti. O Dievo, kurio rankoje yra tavo gyvybė ir kurio žinioje yra visi tavo keliai, tu nešlovinai. ²⁴ Todėl Jis siuntė ranką, ir šitas raštas buvo užrašytas.

²⁰ Kai aš meldžiausi ir išpažinau savo bei Izraelio tautos nuodėmę, maldaudamas Viešpatį dėl mano Dievo šventojo kalno,

²³ Tavo maldos pradžioje buvo duotas paliepimas ir aš atėjau tau pranešti, nes tu labai mylimas. Įsidėmėk žodį ir suprask regėjimą.

¹¹ Kiekvienas, kuris save aukština, bus pažemintas, o kuris save žemina, bus išaukštintas”.

²¹ Nustatytą dieną Erodas, apsivilkęs karališkais drabužiais, atsisėdo į sostą ir sakė jiems prakalbą. ²² Liaudis ėmė šaukti: “Tai dievo, ne žmogaus balsas!” ²³ Ir beregint jį ištiko Viešpaties angelas, kad neatidavė Dievui garbės. Ir jis mirė, kirminų suėstas.

⁵ Taip pat jūs, jaunesnieji, būkite klusnūs vyresniesiems. Ir visi, paklusdami vieni kitiems, apsivilkite nuolankumu, nes “Dievas išdidiems priešinasi, o nuolankiesiems teikia malonę”.

¹⁴ rūpestingai ištirk bei išsiklausinėk, ir jei pasitvirtintų, kad tarp jūsų padaryta tokia bjaurystė,

⁴ Karalius tarė Cibai: “Kas buvo Mefi Bošeto, dabar priklauso tau”. Ciba atsakė: “Nuolankiai maldauju tave, mano valdove karaliau, leisk man surasti malonę tavo akyse”.

²⁴ Sauliaus sūnus Mefi Bošetas atvyko karaliaus pasitikti. Jis nebuvo plovęs savo kojų, kirpęs barzdos ir plovęs drabužių nuo tos dienos, kai karalius išėjo, iki jis sugrįžo. ²⁵ Jam atvykus iš Jeruzalės karaliaus pasitikti, karalius klausė: “Mefi Bošetai, kodėl nėjai su manimi?” ²⁶ Mefi Bošetas atsakė: “Mano valdove karaliau, mano tarnas apgavo mane. Tavo tarnas buvo jam įsakęs pabalnoti asilą, kad raitas galėčiau vykti su karaliumi, nes aš esu luošas, ²⁷ o jis apšmeižė mane tau. Tačiau karalius kaip Dievo angelas. Taigi daryk, kas tau patinka. ²⁸ Visi mano tėvo namai buvo tarsi mirę žmonės mano valdovo karaliaus akyse. O tu pasodinai savo tarną valgyti prie savo stalo. Argi dar daugiau galėčiau tikėtis iš karaliaus?” ²⁹ Karalius jam atsakė: “Kam tu visa tai kalbi. Aš pasakiau, kad tu ir Ciba pasidalintumėte žemę”. ³⁰ Mefi Bošetas atsakė karaliui: “Tegul Ciba viską ima, man gana to, kad mano karalius sveikas sugrįžo į savo namus”.

¹⁰ Karalius numovė žiedą nuo savo piršto ir padavė agagui Hamanui, Hamedatos sūnui, žydų priešui, ¹¹ ir tarė Hamanui: “Sidabrą pasilaikyk sau, o su žydų tauta daryk, kaip tau patinka”. ¹² Pirmo mėnesio tryliktą dieną buvo sušaukti karaliaus raštininkai ir, Hamanui diktuojant, buvo parašyti laiškai visiems vietininkams, kraštų valdytojams, kunigaikščiams ir tautoms jų kalba, karaliaus Ahasvero vardu ir užantspauduoti karaliaus žiedu. ¹³ Laiškai buvo išsiųsti per pasiuntinius į visus karaliaus kraštus, kad per vieną dieną, tai yra dvylikto mėnesio, vadinamo Adaru, tryliktą dieną, išžudytų ir išnaikintų visus žydus: jaunus, senus, moteris ir vaikus, o jų turtą paimtų. ¹⁴ Tų laiškų nuorašus įsakyta paskelbti visoms tautoms, kad jie pasiruoštų skirtai dienai. ¹⁵ Karaliaus įsakymu pasiuntiniai išskubėjo, ir šis įsakymas buvo paskelbtas sostinėje Sūzuose. Karalius ir Hamanas sėdėjo ir gėrė, o Sūzų miestas buvo sujudęs.

⁵ ir kalbėjo: “Jei karaliui patiktų ir jei radau malonę jo akyse, maldauju raštu atšaukti agago Hamano, Hamedatos sūnaus, laiškus, kuriais jis siekė išnaikinti visus žydus karaliaus kraštuose. ⁶ Kaip aš galėsiu ištverti, matydama savo tautos pažeminimą ir sunaikinimą?” ⁷ Karalius Ahasveras tarė karalienei Esterai ir žydui Mordechajui: “Aš atidaviau Esterai Hamano namus; jis buvo pakartas, kadangi drįso pakelti ranką prieš žydus. ⁸ Parašykite žydams karaliaus vardu, kaip jums patinka, ir užantspauduokite raštus karaliaus žiedu; nes įsakymai, parašyti karaliaus vardu ir užantspauduoti jo žiedu, yra neatšaukiami”. ⁹ Trečio mėnesio, vadinamo sivanu, dvidešimt trečią dieną buvo sušaukti karaliaus raštininkai ir parašyta tai, ką Mordechajas įsakė visiems žydams, karaliaus vietininkams, valdytojams bei kunigaikščiams nuo Indijos iki Etiopijos, šimtui dvidešimt septyniems kraštams jų raštu ir tautoms jų kalba, taip pat ir žydams jų raštu ir jų kalba. ¹⁰ Raštai buvo užantspauduoti karaliaus Ahasvero žiedu ir išsiųsti per raitus karaliaus pasiuntinius. ¹¹ Karalius leido žydams kiekviename mieste susirinkti ir ginti savo gyvybes, sunaikinti, užmušti ir pražudyti bet kokią žmonių ar krašto galybę, kurie puola juos, kartu su jų vaikais bei moterimis, o jų turtą pasiimti. ¹² Dvylikto mėnesio, vadinamo adaru, tryliktą dieną buvo įsakyta gintis visuose karaliaus Ahasvero kraštuose. ¹³ Rašto su įsakymu nuorašai buvo pasiųsti į visus kraštus ir paskelbti visoms tautoms, kad žydai pasiruoštų ir tą dieną atkeršytų savo priešams. ¹⁴ Karaliaus pasiuntiniai ant kupranugarių ir mulų skubėjo išnešioti tą įsakymą. Jis buvo paskelbtas ir sostinėje Sūzuose. ¹⁵ Tą dieną Mordechajas, pasipuošęs karališkais mėlynais ir baltais rūbais, plonos drobės purpuro apsiaustu ir su aukso karūna ant galvos, išėjo iš karaliaus akivaizdos. Sūzų miesto gyventojai džiūgavo. ¹⁶ Žydai buvo laimingi, patenkinti ir gerbiami. ¹⁷ Kiekviename krašte ir mieste, kur tik karaliaus įsakymas buvo paskelbtas, žydai džiaugėsi, linksminosi, puotavo ir šventė. Daugelis kitų tautų žmonių prisidėjo prie žydų, nes juos buvo apėmusi baimė dėl žydų.

¹⁶ Aš buvau tėvas beturčiams ir ištirdavau bylą, kurios nežinodavau.

²⁵ Spąstai žmogui­padaryti įžadą, o po to galvoti.

⁹ Karalius Darijus išleido nutarimą ir pasirašė.

¹⁴ Karaliui jų žodžiai labai nepatiko. Jis nusprendė išgelbėti Danielių ir ligi saulės laidos stengėsi jį išvaduoti.

⁵¹ “Argi mūsų Įstatymas teisia žmogų, jeigu jis pirmiau neišklausytas ir nežinoma, ką jis padaręs?”

²⁰ Jobas atsikėlė, perplėšė savo apsiaustą, nusiskuto plaukus ir, puolęs ant žemės, pagarbino, ²¹ tardamas: “Nuogas gimiau, nuogas ir mirsiu. Viešpats davė, Viešpats ir atėmė; tebūna palaimintas Viešpaties vardas”.

⁷ Šėtonas pasišalino iš Viešpaties akivaizdos ir ištiko Jobą skaudžiomis votimis nuo kojų padų iki viršugalvio. ⁸ Jis sėdėjo pelenuose ir, paėmęs šukę, gramdė pūlius. ⁹ Jo žmona jam tarė: “Ar tu vis dar laikaisi savo ištikimybės? Prakeik Dievą ir mirk”. ¹⁰ Jobas jai atsakė: “Tu kalbi kaip viena iš kvailų moterų. Argi priimtume gera iš Dievo rankos, o pikta nepriimtume?” Visu tuo Jobas nenusidėjo savo lūpomis.

⁴ Visagalio strėlės įsmeigtos į mane, jų nuodus turi gerti mano dvasia. Dievo baisenybės išsirikiavę prieš mane.

¹⁴ Tu baugini mane sapnais ir gąsdini regėjimais. ¹⁵ Todėl mano siela pasirinktų būti pasmaugta, ir mirtis man geriau už gyvenimą.

¹⁵ Jei aš nedorėlis, vargas man! O jei aš ir teisus, negaliu pakelti galvos, nes esu pilnas gėdos. Pažiūrėk į mano vargą, ¹⁶ nes jis didėja. Kaip liūtas mane medžioji ir pasirodai baisingas prieš mane. ¹⁷ Tu pastatai naujus liudytojus prieš mane ir daugini savo pasipiktinimą; permainos ir karai kyla prieš mane.

⁹ “Kokia Tau nauda iš mano kraujo, iš to, kad nužengsiu į duobę? Ar girs Tave dulkės, ar jos skelbs Tavo tiesą? ¹⁰ Išgirsk, Viešpatie, ir pasigailėk manęs; Viešpatie, būk man padėjėjas!”

³ Kol tylėjau, nyko mano kaulai nuo kasdieninio mano vaitojimo. ⁴ Dieną ir naktį sunkiai slėgė mane Tavo ranka. Mano jėgos seko, lyg vasaros kaitros džiovinamos.

² Tavo strėlės įsmigo į mane ir Tavo ranka slegia mane. ³ Nebėra nieko sveiko mano kūne dėl Tavo rūstybės ir poilsio mano kauluose dėl mano nuodėmės. ⁴ Mano kaltės iškilo virš mano galvos; lyg sunki našta jos pasidarė man per sunkios.

¹⁰ Kenčiu lyg kaulus laužant, priešai tyčiojasi iš manęs, kasdien klausdami: “Kur yra tavo Dievas?” ¹¹ Ko taip nusiminei, mano siela, ir ko nerimsti manyje? Lauk Dievo, nes aš dar girsiu Jį, savo veido pagalbą ir savo Dievą.

³ dėl priešo balso, dėl nedorėlių siautimo. Jie daro man pikta, užsirūstinę neapkenčia manęs.

⁵ Mane užklupo baimė ir drebulys, siaubas užpuolė mane.

² Savo nelaimės dieną ieškojau Viešpaties; per naktį ištiesta mano ranka nepavargo; mano siela nepriėmė paguodos. ³ Kai prisimenu Dievą­vaitoju, aš skundžiuosi ir alpsta mano dvasia.

¹⁴ Viešpatie, kodėl atstumi mane, slepi nuo manęs savo veidą? ¹⁵ Nuskurdęs ir pasiruošęs mirti esu nuo pat jaunystės, kenčiu Tavo siaubus, nežinau, ką daryti. ¹⁶ Tavo rūstybės įkarštis krinta ant manęs, naikina mane Tavo siaubai.

²² Aš esu vargšas ir beturtis, mano širdis sužeista.

³ Jis gydo sudužusias širdis, žaizdas jų sutvarsto.

¹³ Linksma širdis atsispindi veide, širdies skausmas slegia dvasią.

²² Linksma širdis gydo kaip vaistai; prislėgta dvasia džiovina kaulus.

³³ Pasiėmęs su savimi Petrą, Jokūbą ir Joną, Jis pradėjo nuogąstauti ir sielvartauti. ³⁴ Jis jiems sakė: “Mano siela mirtinai nuliūdusi. Pasilikite čia ir budėkite!”

³ Ir ne vien tuo. Mes taip pat džiaugiamės sielvartais, žinodami, kad sielvartas ugdo ištvermę, ⁴ ištvermė­patirtį, patirtis­viltį. ⁵ O viltis neapvilia, nes Dievo meilė yra išlieta mūsų širdyse per Šventąją Dvasią, kuri mums duota.

³⁵ Kas gi mus atskirs nuo Kristaus meilės? Ar sielvartas? ar nelaimė? ar persekiojimas? ar badas? ar nuogumas? ar pavojus? ar kalavijas? ³⁶ Parašyta: “Dėl Tavęs mes žudomi ištisą dieną, laikomi avimis skerdimui”. ³⁷ Tačiau visuose šiuose dalykuose mes esame daugiau negu nugalėtojai per Tą, kuris mus pamilo.

¹² Nes mūsų pasigyrimas yra toks: liudija mūsų sąžinė, kad pasaulyje, o ypač pas jus, mes elgėmės paprastai ir su dievišku nuoširdumu,­ne kūniška išmintimi, bet Dievo malone.

⁷ Net atvirkščiai, jūs turėtumėte jam atleisti ir jį paguosti, kad jo neapimtų pernelyg didelis liūdesys.

⁹ Bet Viešpats man pasakė: “Pakanka tau mano malonės, nes mano stiprybė tampa tobula silpnume”. Todėl mieliausiai girsiuosi savo silpnumais, kad Kristaus jėga ilsėtųsi ant manęs. ¹⁰ Patenkintas tad silpnumu, paniekinimais, sunkumais, persekiojimais ir priespauda dėl Kristaus, nes, būdamas silpnas, esu galingas.

² Mano broliai, laikykite didžiausiu džiaugsmu, kai patenkate į visokius išbandymus.

⁶ Tuo džiaukitės, nors dabar, jei reikia, trumpai kenčiate įvairiuose išmėginimuose,

⁹ Duok savo tarnui išmintingą širdį, kad galėčiau teisti Tavo tautą ir skirti gera nuo blogo. Kas galėtų valdyti tokią didelę Tavo tautą?”

⁹⁷ Kaip aš myliu Tavo įstatymą, mąstau apie jį ištisą dieną. ⁹⁸ Įsakymai Tavo padarė mane protingesnį už mano priešus, nes jie visuomet su manimi. ⁹⁹ Daugiau suprantu už visus savo mokytojus, nes mąstau apie Tavo liudijimus. ¹⁰⁰ Daugiau išmanau už senius, nes laikausi Tavo potvarkių. ¹⁰¹ Nuo bet kokio pikto kelio susilaikau, nes klausau Tavo žodžio. ¹⁰² Nuo Tavo sprendimų nenukrypau, nes Tu mokai mane. ¹⁰³ Kokie saldūs man yra Tavo žodžiai, saldesni mano burnai už medų. ¹⁰⁴ Dėl Tavo potvarkių tapau išmintingas, todėl nekenčiu jokio melo.

⁵ Išmintingas klausydamas taps išmintingesnis, o protingas gaus išmintingų patarimų,

⁵ Įsigyk išminties, įsigyk supratimo. Neužmiršk mano burnos žodžių ir nenukrypk nuo jų.

⁷ Svarbiausia yra išmintis; įsigyk išmintį ir už visą savo turtą įsigyk supratimą.

⁹ Patark išmintingam, ir jis taps dar išmintingesnis; pamokyk teisųjį, ir jo pažinimas išaugs.

¹⁴ Protingas ieško pažinimo, neišmanėlis maitinasi kvailystėmis.

²³ Pirk tiesą ir neparduok jos, o taip pat išmintį, pamokymą ir supratimą.

⁸ O dar kiti nukrito į gerą žemę ir išaugę davė šimteriopą derlių”. Tai papasakojęs, Jis sušuko: “Kas turi ausis klausyti­teklauso!” ⁹ Jo mokiniai paklausė: “Ką reiškia šis palyginimas?” ¹⁰ Jis atsakė: “Jums duota pažinti Dievo karalystės paslaptis, o kitiems jos skelbiamos palyginimais, kad ‘žiūrėdami nematytų ir girdėdami nesuprastų’ ”.

³⁹ Ji turėjo seserį, vardu Marija. Ši, atsisėdusi prie Viešpaties kojų, klausėsi Jo žodžių.

¹⁵ Tu nuo vaikystės žinai šventuosius Raštus, galinčius tave pamokyti išgelbėjimui per tikėjimą, kuris yra Kristuje Jėzuje. ¹⁶ Visas Raštas yra Dievo įkvėptas ir naudingas mokyti, barti, taisyti, auklėti teisumui, ¹⁷ kad Dievo žmogus taptų tobulas, pasiruošęs kiekvienam geram darbui.

⁵ Jei kuriam iš jūsų trūksta išminties, teprašo Dievą, kuris visiems dosniai duoda ir nepriekaištauja, ir jam bus suteikta.

²⁰ ir pridurkite: ‘Tavo tarnas Jokūbas taip pat ateina paskui mus’ ”. Jokūbas galvojo: “Aš jį permaldausiu dovanomis, kurias siunčiu pirma savęs, paskui sutiksiu jį patį. Gal jis mane draugiškai sutiks?”

¹⁰ Jokūbas tarė: “O ne! Jei radau malonę tavo akyse, tai priimk iš manęs šią dovaną. Aš matau tavo veidą, tarsi matyčiau Dievo veidą, ir tu esi man malonus.

¹¹ Tada jų tėvas Izraelis tarė: “Jei taip, darykite! Pasiimkite į savo maišus geriausių šio krašto vaisių ir nugabenkite tam vyrui dovanų: truputį balzamo, medaus, kvepiančių žolių, miros, riešutų ir migdolų.

²⁷ Štai dovanos, kurias tavo tarnaitė atgabeno savo valdovui, atiduok jas jaunuoliams, kurie seka mano valdovą.

⁸ Dovana lyg brangakmenis davėjo akyse; kur jis eina su ja, visur laimi.

⁶ Daugelis pataikauja kunigaikščiams, ir visi yra draugai su tuo, kas duoda dovanų.

¹⁴ Slapta dovana nuramina pyktį, o dovana į antį­stiprią rūstybę.

¹ Dovydui paėjus kiek toliau nuo kalno viršūnės, jį sutiko Mefi Bošeto tarnas Ciba su pora asilų, apkrautų dviem šimtais duonos kepalų, šimtu ryšulių džiovintų vynuogių, šimtu ryšulių vasaros vaisių ir odine vyno. ² Karalius klausė Cibą: “Kam tau visa tai?” Ciba atsakė: “Asilai­ karaliaus namiškiams joti, duona ir vaisiai­jaunuoliams valgyti, o vynas­nusilpusiems dykumoje atgaivinti”. ³ Karalius klausė: “Kur yra tavo valdovo sūnus?” Ciba atsakė karaliui: “Jis pasiliko Jeruzalėje, sakydamas: ‘Šiandien Izraelis man sugrąžins mano tėvo karalystę’ ”.

²⁴ Sauliaus sūnus Mefi Bošetas atvyko karaliaus pasitikti. Jis nebuvo plovęs savo kojų, kirpęs barzdos ir plovęs drabužių nuo tos dienos, kai karalius išėjo, iki jis sugrįžo. ²⁵ Jam atvykus iš Jeruzalės karaliaus pasitikti, karalius klausė: “Mefi Bošetai, kodėl nėjai su manimi?” ²⁶ Mefi Bošetas atsakė: “Mano valdove karaliau, mano tarnas apgavo mane. Tavo tarnas buvo jam įsakęs pabalnoti asilą, kad raitas galėčiau vykti su karaliumi, nes aš esu luošas, ²⁷ o jis apšmeižė mane tau. Tačiau karalius kaip Dievo angelas. Taigi daryk, kas tau patinka.

¹³ Kas atsako, iki galo neišklausęs, tas kvailas ir begėdis.

⁵ Mes nustatėme šį žmogų esant tarsi marą. Jis kursto maištą viso pasaulio žydijoje ir yra nazariečių sektos vadeiva. ⁶ Jis net mėgino išniekinti šventyklą. Štai kodėl jį suėmėme ir norėjome nuteisti pagal savąjį Įstatymą.

¹² Ir niekas manęs nematė su kuo nors besiginčijant šventykloje nei suburiant minią sinagogose ar mieste. ¹³ Jie negali įrodyti to, kuo dabar mane kaltina.

² Jie burtų keliu gavo žemes paveldėti, kaip Viešpats buvo įsakęs Mozei padalinti jas devynioms ir pusei giminės.

²¹ Kai Samuelis pašaukė Benjamino giminę šeimomis, buvo išrinkta Matrio šeima ir iš jos buvo išrinktas Kišo sūnus Saulius. Jie ieškojo jo, bet negalėjo surasti. ²² Todėl jie klausė Viešpaties: “Ar jis čia dar ateis?” Viešpats atsakė: “Jis pasislėpęs tarp mantos”. ²³ Nubėgę vyrai atvedė jį. Kai jis atsistojo tarp žmonių, buvo visa galva aukštesnis už kitus. ²⁴ Tada Samuelis tarė susirinkusiems: “Ar matote tą, kurį Viešpats išsirinko? Nėra jam lygaus visoje tautoje”. Tada žmonės pradėjo šaukti: “Tegyvuoja karalius!” ²⁵ Tada Samuelis išdėstė tautai karalystės nuostatus, juos surašė į knygą ir padėjo priešais Viešpatį. Po to Samuelis leido tautai grįžti į savo namus. ²⁶ Taip pat ir Saulius grįžo namo į Gibėją. Su juo nuėjo ir vyrai, kurių širdis palietė Dievas. ²⁷ Bet Belialo vaikai sakė: “Kaip šitas žmogus mus išgelbės?” Jie paniekino jį ir neatnešė jam dovanų. Bet Saulius išlaikė ramybę.

⁴² Saulius tarė: “Meskite burtą tarp manęs ir mano sūnaus Jehonatano”. Kaltė krito Jehonatanui.

⁶³ Merario sūnų palikuonys gavo žemes iš Rubeno, Gado ir Zabulono giminių­dvylika miestų.

³¹ Taip pat burtų keliu jie, tiek šeimos vyriausias, tiek jauniausias, nustatė eilę kaip ir jų broliai aaronitai karaliaus Dovydo, kunigų Cadoko ir Ahimelecho ir levitų šeimų vyresniųjų akivaizdoje.

¹ Tautos kunigaikščiai gyveno Jeruzalėje, o kiti metė burtą, kad vienas dešimtadalis gyventų Jeruzalėje, šventajame mieste, o devyni dešimtadaliai liktų gyventi kituose miestuose.

³³ Burtas metamas į skverną, bet jo išsidėstymas priklauso nuo Viešpaties.

⁵ tačiau į Kainą ir jo auką Jis nepažvelgė. Todėl Kainas labai supyko, ir jo veidas paniuro. ⁶ Viešpats tarė Kainui: “Kodėl tu supykai ir tavo veidas paniuro? ⁷ Darydamas gera, argi nebūsi priimtas? O jei gera nedarai, nuodėmė tyko prie durų. Ji traukia tave, tačiau tu turi viešpatauti jai”. ⁸ Kainas kalbėjo savo broliui Abeliui. Jiems esant laukuose, Kainas užpuolė savo brolį Abelį ir jį užmušė.

⁴¹ Ezavas nekentė Jokūbo dėl tėvo palaiminimo. Ir Ezavas sakė savo širdyje: “Artėja gedulo dienos dėl tėvo, tada užmušiu savo brolį Jokūbą!” ⁴² Rebekai buvo perduoti jos vyresniojo sūnaus žodžiai. Ji tada pasišaukė savo jaunesnįjį sūnų Jokūbą ir tarė: “Tavo brolis Ezavas rengiasi atkeršyti tau ir nori užmušti tave. ⁴³ Taigi dabar, mano sūnau, klausyk manęs! Bėk pas mano brolį Labaną į Charaną ⁴⁴ ir gyvenk pas jį, kol paliaus tavo brolio rūstybė, ⁴⁵ kol tavo brolio pyktis atsileis ir jis pamirš, ką jam padarei! Po to aš nusiųsiu ką nors, kad tave pargabentų. Kodėl turėčiau jūsų abiejų netekti vieną dieną?”

⁶ Pasiuntiniai, sugrįžę pas Jokūbą, pranešė: “Buvome nuėję pas tavo brolį Ezavą, jis ateina tavęs pasitikti su keturiais šimtais vyrų!” ⁷ Jokūbas labai išsigando ir susirūpino. Jis padalino žmones, avis, galvijus bei kupranugarius į du būrius ⁸ ir tarė: “Jei Ezavas užpuls vieną būrį ir jį sumuš, tai bent likęs išsigelbės”. ⁹ Jokūbas meldėsi: “Mano tėvo Abraomo ir mano tėvo Izaoko Dieve, Viešpatie, kuris man sakei: ‘Grįžk į savo šalį pas savo gimines, ir Aš tau gera darysiu’. ¹⁰ Aš nevertas net mažiausios Tavo malonės ir ištikimybės, kurią parodei savo tarnui. Aš tik su lazda perėjau Jordaną, o dabar turiu du būrius. ¹¹ Išgelbėk mane iš mano brolio Ezavo rankos, nes aš jo bijau, kad atėjęs nenužudytų manęs ir motinų su vaikais.

³ Izraelis mylėjo Juozapą labiau už kitus savo sūnus, nes jis gimė jam sulaukus žilos senatvės. Tėvas jam padarė margą apdarą. ⁴ Jo broliai, pastebėję, kad jų tėvas Juozapą myli labiau už visus brolius, neapkentė jo ir nesugyveno su juo. ⁵ Kartą Juozapas sapnavo sapną ir jį papasakojo savo broliams. Tada jie ėmė dar labiau jo nekęsti.

¹¹ Jo broliai pavydėjo jam, bet tėvas įsidėmėjo tuos žodžius.

¹⁸ Jie, iš tolo pamatę jį ateinant, slapta susimokė jį nužudyti. ¹⁹ Jie sakė vienas kitam: “Štai ateina sapnuotojas! ²⁰ Dabar užmuškime jį, įmeskime į duobę ir sakykime: ‘Plėšrus žvėris jį suėdė’; tada pamatysime, kas bus iš jo sapnų!” ²¹ Bet Rubenas, tai išgirdęs, išgelbėjo jį iš jų rankų, sakydamas: “Nežudykime jo. ²² Nepraliekite kraujo! Įmeskite jį į šitą dykumoje esančią duobę, bet nesutepkite savo rankų!” Jis taip kalbėjo, norėdamas jį išgelbėti iš jų rankų ir sugrąžinti tėvui. ²³ Juozapui atėjus pas brolius, jie nutraukė nuo jo margąjį apdarą, kuriuo jis vilkėjo, ²⁴ ir, sugriebę jį, įmetė į duobę, kurioje nebuvo vandens. ²⁵ Tada jie susėdo valgyti. Staiga jie pamatė izmaelitų karavaną, ateinantį iš Gileado, ir jų kupranugarius, nešančius kvepalų, balzamo ir miros. Jie traukė į Egiptą. ²⁶ Judas tarė savo broliams: “Ką laimėsime, užmušę savo brolį ir nuslėpę jo kraują? ²⁷ Parduokime jį izmaelitams ir nesutepkime savo rankų. Juk jis mūsų brolis, mūsų kūnas!” Broliai paklausė jo.

²² Abšalomas nekalbėjo su Amnonu nei geruoju, nei piktuoju, nes jis nekentė Amnono už tai, kad jis išprievartavo jo seserį Tamarą.

²⁸ Abšalomas įsakė savo tarnams: “Kai Amnonas bus įsilinksminęs nuo vyno ir aš jums pasakysiu: ‘Muškite Amnoną’, nužudykite jį; nebijokite, nes aš įsakau jums. Būkite drąsūs ir narsūs”.

²³ Karalius Saliamonas prisiekė Viešpačiu: “Tegul Dievas padaro man tai ir dar daugiau, jei šitas jo prašymas nekainuos Adonijui gyvybės. ²⁴ Kaip gyvas Viešpats, kuris man suteikė karalystę, pasodino mane į mano tėvo Dovydo sostą ir įkūrė man namus, kaip buvo pažadėjęs, šiandien Adonijas mirs”. ²⁵ Karalius Saliamonas pasiuntė Jehojados sūnų Benają, kuris nužudė Adoniją.

¹⁶ Izraelitai, pamatę, kad karalius nenori jų išklausyti, atsakė jam: “Mes neturime dalies Dovyde nei paveldėjimo Jesės sūnuje. Izraeli, į savo palapines! Dovydai, rūpinkis savo namais”. Ir Izraelis išsiskirstė į savo palapines.

¹⁷ Abija ir jo žmonės smarkiai sumušė juos, ir žuvo izraelitų penki šimtai tūkstančių rinktinių vyrų.

¹⁹ neteisingas liudytojas, kalbantis melą ir žmogus, sėjantis nesantaiką tarp brolių.

³² Lėtas pykti yra geresnis už galiūną, susivaldantis­už tą, kuris užima miestą.

³⁹ Kilo toks smarkus ginčas, kad jie vienas nuo kito atsiskyrė. Barnabas, pasiėmęs Morkų, išplaukė į Kiprą,

¹³ Nedorėlis įkliūna į savo lūpų nusikaltimus, bet teisusis išeis iš priespaudos. ¹⁴ Žmogus pasitenkins savo burnos vaisiumi, ir jam bus atlyginta pagal jo rankų darbą.

² Iš savo burnos vaisiaus žmogus valgys gėrybių, neištikimųjų siela­smurtą.

¹⁸ Tau bus malonu laikyti juos savo širdyje, ir jie tiks tavo lūpose.

²¹ kad pamokyčiau tave tiesos žodžių tikrumo ir tu galėtum duoti atsakymą tiems, kurie klaus tavęs?

¹¹ Laiku pasakytas tinkamas žodis yra kaip aukso obuolys sidabro įdėkle. ¹² Išmintingas įspėjimas paklusniai ausiai yra kaip aukso žiedas ar auksinis papuošalas.

¹⁹ Žodžių gausumas nebūna be nuodėmės, kas tyli, tas išmintingas. ²⁰ Teisiojo liežuvis yra rinktinis sidabras, o nedorėlio širdis nieko neverta. ²¹ Teisiojo lūpos pamaitina daugelį, kvailiai miršta dėl išminties stokos.

³¹ Teisiojo burna kalba išmintį, o ydingas liežuvis bus atkirstas.

³⁰ Teisiojo vaisius yra gyvybės medis, ir kas laimi sielas, tas išmintingas.

² Iš savo burnos vaisiaus žmogus valgys gėrybių, neištikimųjų siela­smurtą. ³ Kas saugo burną, saugo gyvybę; kas plačiai atveria lūpas, susilauks pražūties.

⁴ Žmogaus žodžiai yra gilus vanduo, išminties šaltinis­tekanti srovė. ⁵ Negerai būti šališku nedorėliui ir teisme nuskriausti teisųjį. ⁶ Kvailio lūpos sukelia vaidus, ir jis savo burna prašosi mušamas. ⁷ Kvailio burna jį pražudo; jo lūpos­pinklės jo sielai.

¹⁹ Ramybė ir taika arti ir toli esantiems,­sako Viešpats.­Aš ją pagydysiu.

³⁵ Geras žmogus iš gero širdies lobyno iškelia gera, o blogas iš blogo lobyno iškelia bloga. ³⁶ Todėl sakau jums: teismo dieną žmonės turės duoti apyskaitą už kiekvieną pasakytą tuščią žodį. ³⁷ Pagal savo žodžius būsi išteisintas ir pagal savo žodžius būsi pasmerktas”.

¹⁴ Kaip žmonės šauksis To, kurio neįtikėjo? Ir kaip jie įtikės Tą, apie kurį negirdėjo? Kaip išgirs be skelbėjo? ¹⁵ Ir kaip jie skelbs, jei nebus pasiųsti? Kaip parašyta: “Kokios puikios kojos tų, kurie skelbia ramybės Evangeliją, kurie neša geras žinias!”

¹⁶ Vieniems­mirties kvapas mirčiai, kitiems­gyvenimo kvapas gyvenimui. O kas gi yra tam tinkamas?

¹⁵ Tad nieko ypatingo, jei jo tarnai apsimeta teisumo tarnais. Bet jų galas bus pagal jų darbus.

²⁹ Joks bjaurus žodis teneišeina iš jūsų lūpų; bet tik tai, kas gera, kas tinka ugdymui ir suteikia malonę klausytojams.

¹⁰ Nes daug yra neklusnių, tuščiakalbių ir apgavikų, ypač iš apipjaustytųjų. ¹¹ Juos reikia užčiaupti, nes jie apverčia aukštyn kojomis ištisas šeimynas, mokydami, kas nedera, dėl nesąžiningo pelno.

⁶ ir liežuvis yra ugnis­nedorybės pasaulis. Liežuvis yra vienas iš mūsų narių, kuris suteršia visą kūną, padega gyvenimo eigą, pats pragaro padegtas. ⁷ Kiekviena žvėrių, paukščių, šliužų ir jūros gyvūnų veislė buvo sutramdyta ir yra sutramdoma žmogaus prigimties jėga. ⁸ O liežuvio joks žmogus nepajėgia suvaldyti; jis lieka nerimstanti blogybė, pilna mirtinų nuodų. ⁹ Juo laiminame mūsų Dievą Tėvą ir juo keikiame žmones, kurie sutverti pagal Dievo atvaizdą.

¹⁸ Skelbdami išpūstas ir tuščias kalbas, kūno geismais ir pasileidimu jie suvilioja tuos, kurie yra vos pasprukę nuo gyvenančių paklydime.

¹⁸ Viešpats Dievas tarė: “Negerai žmogui būti vienam. Aš padarysiu jam tinkamą padėjėją”.

⁶⁷ Izaokas įsivedė mergaitę į savo motinos palapinę. Jis paėmė Rebeką, ir ji tapo jo žmona, ir jis pamilo ją. Izaokas buvo paguostas po savo motinos mirties.

²⁰ Jokūbas tarnavo už Rachelę septynerius metus. Kadangi jis mylėjo ją, jam tas laikas atrodė kaip kelios dienos. ²¹ Po to Jokūbas tarė Labanui: “Duok man mano žmoną, nes atėjo laikas, kad pas ją įeičiau!”

²⁸ Jokūbas sutiko ir pabaigė tą savaitę. Tada Labanas davė jam savo dukterį Rachelę už žmoną.

⁴ Taip atrasi palankumą bei gerą įvertinimą Dievo ir žmonių akyse.

¹⁵ Gerk vandenį iš savo šulinio, tekantį vandenį iš savo versmės. ¹⁶ Ar tavo vandens šaltiniai išsilies po gatves, o vandens srovės aikštėse? ¹⁷ Tebūna jie tik tau, nedalink jų svetimiems. ¹⁸ Tebūna tavo šaltinis palaimintas ir džiaukis su savo jaunystės žmona. ¹⁹ Ji kaip miela stirna, kaip grakšti elnė. Tegul jos krūtys tenkina tave visą laiką, nuolat mėgaukis jos meile. ²⁰ Mano sūnau, kam tau mėgautis svetima moterimi ir apsikabinti su svetimąja? ²¹ Viešpats stebi visus žmogaus kelius ir apsvarsto visus jo takus. ²² Nedorėlį sugauna jo paties nedorybės ir supančioja jo nuodėmių pančiai. ²³ Jis miršta nepasimokęs, per savo didelį kvailumą nuklysta.

³⁵ Kas randa mane, randa gyvenimą ir įgis Viešpaties palankumą.

⁴ Gera moteris yra vainikas jos vyrui, o ta, kuri užtraukia gėdą,­lyg puvinys kauluose.

¹⁴ Namai ir turtai paveldimi iš tėvų, o išmintinga žmona­nuo Viešpaties.

¹⁰ Kas gali surasti gerą moterį? Ji yra daug vertingesnė už perlus. ¹¹ Vyro širdis visiškai pasitiki ja ir jo namuose netrūks pelno. ¹² Visą gyvenimą ji daro vyrui tik gera, o ne pikta. ¹³ Ji ieško vilnos ir lino, noriai dirba savo rankomis. ¹⁴ Ji lyg prekybininkų laivas parūpina maistą iš toli. ¹⁵ Ji keliasi anksti rytą, paruošia maisto šeimai ir paskiria tarnaitėms darbą. ¹⁶ Ji apžiūri lauką, jį nuperka ir savo rankų pelnu užveisia vynuogyną. ¹⁷ Ji susijuosia jėga, sustiprina savo rankas. ¹⁸ Ji supranta, kad jos darbas vertingas; jos žiburys negęsta naktį. ¹⁹ Jos pirštai paima verpstę ir jos rankos dirba. ²⁰ Ji ištiesia ranką išalkusiam ir beturčiui. ²¹ Ji nebijo šalčių, nes visi jos namiškiai yra aprengti vilnoniais rūbais. ²² Ji pasidaro antklodžių, plona drobė ir purpuras­jos drabužiai. ²³ Jos vyras yra žinomas vartuose, kai sėdi su krašto vyresniaisiais. ²⁴ Ji audžia plonų drobių ir parduoda, pristato juostų pirkliams. ²⁵ Ji, apsirengusi stiprybe ir grožiu, linksmai žiūri į ateitį. ²⁶ Ji kalba išmintingai ir ant jos liežuvio švelnus pamokymas. ²⁷ Ji prižiūri savo namus ir nevalgo tinginio duonos. ²⁸ Jos vaikai pakyla ir vadina ją palaiminta ir jos vyras giria ją: ²⁹ ‘Yra daug gerų moterų, bet tu pranoksti jas visas!’ ³⁰ Žavumas apgauna ir grožis praeina, bet moteris, bijanti Dievo, bus giriama. ³¹ Duok jai jos rankų vaisių, ir jos darbai tegul giria ją vartuose”.

⁹ Džiaukis gyvenimu, kurį tau Dievas davė, kartu su žmona, kurią myli. Tokia yra tavo gyvenimo dalis šiame pasaulyje.

¹² Jokūbas pabėgo į Siriją, Izraelis tarnavo už žmoną ir ganė bandą, kad ją gautų.

² Tačiau ištvirkavimui išvengti kiekvienas teturi sau žmoną ir kiekviena sau vyrą.

⁷ Juozapas, pamatęs savo brolius, atpažino juos, bet jis elgėsi su jais tarsi su svetimais. Šiurkščiai su jais kalbėdamas, klausė: “Iš kur atvykote?” Jie atsakė: “Iš Kanaano šalies maisto pirkti”.

³⁰ “Vyras, tos šalies valdovas, šiurkščiai kalbėjo su mumis ir mus palaikė žvalgais.

² Faraonas atsakė: “Kas yra jūsų Viešpats, kad klausyčiau Jo balso ir išleisčiau Izraelį? Aš nepažįstu Viešpaties ir neišleisiu Izraelio”.

⁷ Ji prašė: ‘Leisk man rinkti paskui pjovėjus nukritusias varpas’. Ji atėjo ir buvo čia nuo ryto iki dabar, tik trumpam buvo parėjusi į namus”.

³⁶ Tada išlikę tavo šeimos nariai atėję parpuls prieš jį už sidabrinį pinigėlį ar duonos kąsnį ir prašys, kad paskirtų juos kunigais ir jie galėtų užsidirbti pavalgyti’ ”.

¹⁰ Nabalas atsakė Dovydo tarnams: “Kas yra Dovydas? Kas yra Jesės sūnus? Šiandien yra daug pabėgusių nuo savo valdovų tarnų.

¹⁷ Taigi dabar pagalvok ir nuspręsk, ką darysi. Nelaimė tikrai gresia mūsų šeimininkui ir visai jo šeimynai. Jis yra Belialo vaikas, su kuriuo neįmanoma kalbėti”.

¹ Vieno pranašo žmona šaukė Eliziejui: “Tavo tarnas, mano vyras, mirė. Tu žinai, kad jis bijojo Viešpaties, tačiau skolintojas atėjo už skolą paimti vergais abu mano sūnus”. ² Eliziejus klausė: “Kuo galiu padėti? Sakyk, ką turi namuose?” Ji atsakė: “Nieko kito neturiu, tik ąsotėlį aliejaus”.

² Mano ranka visa tai sukūrė, ir taip visa atsirado,­sako Viešpats.­Aš pažvelgsiu į žmogų, kuris yra vargšas bei turi atgailaujančią dvasią ir dreba prieš mano žodį.

³ “Palaiminti vargšai dvasia, nes jų yra dangaus karalystė.

⁹ Tesigiria pažemintas brolis savo išaukštinimu, ¹⁰ o turtuolis savo pažeminimu, nes jis išnyks kaip lauko gėlė. ¹¹ Juk pakyla saulė, jos kaitra išdžiovina žolyną, ir jo žiedas nubyra, jo išvaizdos grožis pranyksta. Taip ir turtuolis sunyks savo keliuose.

³ Jūs žiūrite į tą, kuris puikiai apsirengęs, ir sakote: “Atsisėsk čia į gerą vietą”, o beturčiui tariate: “Stovėk ten”, arba: “Sėskis prie mano kojų”.

⁶ O jūs paniekinote beturtį! Argi ne turtuoliai jus spaudžia, ar ne jie tampo jus po teismus?

⁴ Jehonatanas kalbėjo gera apie Dovydą savo tėvui Sauliui: “Karaliau, nenusikalsk prieš savo tarną Dovydą, nes jis nenusikalto tau ir jo darbai tau buvo labai naudingi. ⁵ Jis statė į pavojų savo gyvybę, kovodamas su filistinu, ir jo dėka Viešpats suteikė didelį išgelbėjimą Izraeliui. Tu matei tai ir džiaugeisi. Kodėl dabar nori nusidėti prieš nekaltą kraują ir be priežasties nužudyti Dovydą?”

²⁶ Dovydas, sugrįžęs į Ciklagą, pasiuntė dalį grobio Judo vyresniesiems, savo draugams, sakydamas: “Štai jums dovana iš Viešpaties priešų grobio”. ²⁷ Jis siuntė į Betelį, į pietinį Ramotą, į Jatyrą, ²⁸ į Aroerą, į Sifmotą, į Eštemoją, ²⁹ į Rachalą, į jerachmeelitų ir kenitų miestus, ³⁰ į Hormą, į Bor Ašaną, į Atachą, ³¹ į Hebroną ir visas vietas, kur Dovydas buvo buvęs su savo vyrais.

²⁶ Aš gailiuosi tavęs, mano broli Jehonatanai! Labai brangus tu man buvai. Tavo meilė man buvo nuostabesnė už moterų meilę.

¹ Ir Dovydas sakė: “Ar yra išlikęs kas nors iš Sauliaus namų, kuriam aš galėčiau parodyti gerumą dėl Jehonatano?” ² Iš Sauliaus namų buvo tarnas, vardu Ciba. Jis buvo pašauktas pas Dovydą, ir karalius klausė: “Ar tu esi Ciba?” Tas atsakė: “Taip, tavo tarnas”. ³ Karalius klausė: “Ar išliko kas nors iš Sauliaus namų, kuriam galėčiau parodyti Dievo gerumą?” Ciba atsakė: “Yra raišas Jehonatano sūnus”. ⁴ Karalius vėl klausė jo: “Kur jis yra?” Ciba atsakė: “Jis gyvena Amielio sūnaus Machyro namuose, Lo Debare”. ⁵ Karalius Dovydas pasiuntė ir parsigabeno jį iš Lo Debaro, iš Amielio sūnaus Machyro namų. ⁶ Sauliaus sūnaus Jehonatano sūnus Mefi Bošetas, įėjęs pas Dovydą, puolė veidu į žemę ir nusilenkė. Dovydas tarė: “Mefi Bošetai!” Tas atsakė: “Štai tavo tarnas”. ⁷ Ir Dovydas kalbėjo jam: “Nebijok, aš tau būsiu geras dėl tavo tėvo Jehonatano ir sugrąžinsiu tau visas tavo tėvo Sauliaus žemes. Tu visada valgysi prie mano stalo”. ⁸ Mefi Bošetas nusilenkė ir tarė: “Kas yra tavo tarnas, kad tu atkreipei savo dėmesį į tokį pastipusį šunį kaip aš?” ⁹ Karalius pasišaukė Sauliaus tarną Cibą ir jam tarė: “Visa, kas priklausė Sauliui ir jo namams, atidaviau tavo valdovo sūnui. ¹⁰ Dirbk jo žemę su savo sūnumis ir tarnais bei nuimk derlių, kad tavo valdovo sūnus turėtų maisto, o tavo valdovo sūnus Mefi Bošetas visada valgys prie mano stalo”. Ciba turėjo penkiolika sūnų ir dvidešimt tarnų. ¹¹ Jis atsakė karaliui: “Kaip tu, karaliau, įsakei savo tarnui, taip tavo tarnas padarys”. Mefi Bošetas valgė prie Dovydo stalo kaip vienas iš karaliaus sūnų. ¹² Mefi Bošetas turėjo mažą sūnų, vardu Michėjas. Visa Cibos šeimyna buvo Mefi Bošeto tarnai. ¹³ Mefi Bošetas gyveno Jeruzalėje ir visada valgė prie karaliaus stalo. Jis buvo luošas abiem kojom.

¹⁷ Abšalomas paklausė jo: “Ar toks tavo dėkingumas draugui? Kodėl nėjai su savo draugu?”

²⁷ Dovydui atvykus į Machanaimą, Nahašo sūnus Šobis iš amonitų Rabos, Amielio sūnus Machyras iš Lo Debaro ir Barzilajas iš Gileado Rogelimo ²⁸ atgabeno antklodžių, dubenių, molinių indų, kviečių, miežių, miltų, paskrudintų grūdų, pupų, lęšių, ²⁹ medaus, sviesto ir sūrių. Visa tai jie atnešė Dovydui ir jo žmonėms, sakydami: “Žmonės dykumoje yra išalkę, nuvargę ir ištroškę”.

³⁰ Mefi Bošetas atsakė karaliui: “Tegul Ciba viską ima, man gana to, kad mano karalius sveikas sugrįžo į savo namus”. ³¹ Gileadietis Barzilajas atėjo iš Rogelimo palydėti karalių per Jordaną. ³² Jis buvo labai senas žmogus, aštuoniasdešimties metų amžiaus. Karaliui gyvenant Machanaime, jis aprūpino karalių maistu, nes Barzilajas buvo labai turtingas. ³³ Karalius sakė Barzilajui: “Eime su manimi į Jeruzalę, ten aš tave viskuo aprūpinsiu”. ³⁴ Barzilajas atsakė karaliui: “Kiek man beliko gyventi, kad aš eičiau su karaliumi į Jeruzalę? ³⁵ Man šiandien jau aštuoniasdešimt metų. Ar aš atskirsiu, kas gera ir kas bloga? Ar pajusiu tavo valgių ir gėrimų skonį? Ar beišgirsiu dainuojančių vyrų ar moterų balsus? Tai kodėl tavo tarnas turėtų būti našta mano valdovui karaliui? ³⁶ Tavo tarnas tik truputį palydės tave už Jordano. Kodėl tad karalius turėtų man taip atsilyginti? ³⁷ Prašau, leisk man grįžti į savo miestą, kad galėčiau mirti ten, kur mano tėvo ir motinos kapas. Tegul tavo tarnas Kimhamas eina su tavimi, karaliau, ir jam daryk tai, kas tau atrodys tinkama”. ³⁸ Karalius atsakė: “Kimhamas eis su manimi, aš jam atlyginsiu pagal tavo norą ir, ko prašysi, padarysiu”. ³⁹ Visi žmonės ir karalius persikėlė per Jordaną. Karalius pabučiavo Barzilają ir jį palaimino. Barzilajas sugrįžo į savo namus.

⁷ Tačiau karalius gailėjo Mefi Bošeto, sūnaus Jehonatano, sūnaus Sauliaus, dėl Viešpaties priesaikos, kuri saistė Dovydą su Jehonatanu.

³⁸ Visi šitie kariai, galintys eiti rikiuotėje, atėjo į Hebroną, pasiryžę paskelbti Dovydą viso Izraelio karaliumi. Visi kiti izraelitai taip pat buvo vieningai nusiteikę paskelbti Dovydą karaliumi. ³⁹ Pas Dovydą jie buvo tris dienas, valgydami ir gerdami, nes jų broliai buvo aprūpinę juos. ⁴⁰ Net Isacharo, Zabulono ir Naftalio kaimynai asilais, kupranugariais, mulais ir jaučiais gabeno jiems maisto: figų papločių, džiovintų vynuogių, vyno, aliejaus ir daugybę avių; džiaugsmas buvo visame Izraelyje.

¹⁷ Draugas visuomet myli ir brolis pasirodo nelaimėje.

⁹ Draugo žodžiai ir nuoširdūs patarimai gaivina širdį kaip aliejai ir brangūs kvepalai.

⁴⁹ Ir tuojau priėjęs prie Jėzaus, tarė: “Sveikas, Rabi!”, ir pabučiavo Jį. ⁵⁰ O Jėzus jam tarė: “Bičiuli, ko atėjai?” Tada jie priėjo, čiupo Jėzų rankomis ir suėmė.

¹³ Niekas neturi didesnės meilės kaip tas, kuris savo gyvybę už draugus atiduoda. ¹⁴ Jūs esate mano draugai, jei darote, ką jums įsakau. ¹⁵ Jau nebevadinu jūsų tarnais, nes tarnas nežino, ką veikia jo šeimininkas. Jus Aš draugais vadinu, nes jums viską paskelbiau, ką iš savo Tėvo girdėjau.