Proverbs 18:7 Cross References - Lithuanian

⁷ Kvailio burna jį pražudo; jo lūpos­pinklės jo sielai.

³⁵ Pamatęs ją, jis perplėšė savo rūbus ir tarė: “Ak, mano dukra! Tu man suteikei daug skausmo ir esi tarp tų, kurie mane vargina. Aš daviau įžadą Viešpačiui ir nebegaliu jo atšaukti”.

²⁴ Izraelio vyrai tą dieną buvo pavargę, nes Saulius prisaikdino žmones, sakydamas: “Prakeiktas tebūna tas vyras, kuris valgytų iki vakaro, kol aš atkeršysiu savo priešams”. Todėl niekas nelietė maisto. ²⁵ Žmonės nuėjo į mišką ir rado medaus ant žemės. ²⁶ Žmonės, įėję į mišką, matė varvantį medų, tačiau nė vienas neragavo jo, nes bijojo prakeikimo. ²⁷ Jehonatanas negirdėjo, kaip jo tėvas prisaikdino tautą. Jis lazdos galu pakabino medaus ir pakėlė ranką prie savo burnos. Ir jo akys nušvito. ²⁸ Vienas iš žmonių tarė: “Tavo tėvas prisaikdino tautą, sakydamas: ‘Prakeiktas tebūna tas vyras, kuris šiandien valgytų’ ”. Ir žmonės buvo išsekę. ²⁹ Jehonatanas atsakė: “Mano tėvas pridarė bėdos žemėje. Žiūrėkite, kaip nušvito mano akys, kai paragavau truputį medaus. ³⁰ Jei šiandien žmonės būtų sočiai pavalgę iš priešo grobio, kurį rado, jie būtų išžudę daug daugiau filistinų”. ³¹ Tą dieną jie naikino filistinus nuo Michmašo iki Ajalono, ir žmonės buvo labai išsekę. ³² Jie griebė avis, jaučius ir karves, pjovė ant žemės ir valgė su krauju. ³³ Sauliui buvo pranešta, kad žmonės nusideda Viešpačiui, valgydami kraują. Jis tarė: “Jūs nusikaltote. Atriskite man didelį akmenį”. ³⁴ Ir Saulius įsakė: “Atveskite kiekvieną jautį ir avį čia, papjaukite ir valgykite, kad nenusidėtumėte Viešpačiui, valgydami kraują”. Visi žmonės atvesdavo savo jaučius tą vakarą ir ten papjaudavo. ³⁵ Saulius pastatė Viešpačiui aukurą; tai buvo pirmas aukuras, kurį jis pastatė Viešpačiui. ³⁶ Saulius sakė: “Pulkime filistinus naktį, plėškime iki ryto ir nepalikime jų nė vieno gyvo”. Jie atsakė: “Daryk, kaip tau atrodo tinkama”. Tada kunigas tarė: “Artinkimės čia prie Dievo”. ³⁷ Tuomet Saulius klausė Viešpatį: “Ar man pulti filistinus? Ar atiduosi juos į Izraelio rankas?” Bet Viešpats jam neatsakė tą dieną. ³⁸ Saulius įsakė: “Susirinkite čia visi vyresnieji ir išaiškinkime, kas šiandien nusikalto. ³⁹ Prisiekiu, kaip gyvas Viešpats, Izraelio gelbėtojas, nors tai būtų ir mano sūnus Jehonatanas, turės mirti”. Tačiau visi žmonės nieko neatsakė. ⁴⁰ Tada jis tarė visiems izraelitams: “Jūs būkite vienoje pusėje, o aš ir mano sūnus Jehonatanas būsime kitoje pusėje”. Žmonės atsakė Sauliui: “Daryk, kaip tau atrodo tinkama”. ⁴¹ Tuomet Saulius kreipėsi į Viešpatį: “Izraelio Dieve, duok ženklą”. Jehonatanas ir Saulius buvo apkaltinti, o tauta pripažinta nekalta. ⁴² Saulius tarė: “Meskite burtą tarp manęs ir mano sūnaus Jehonatano”. Kaltė krito Jehonatanui. ⁴³ Saulius klausė Jehonataną: “Pasakyk, ką padarei”. Jehonatanas jam atsakė: “Aš paragavau medaus, pasikabinęs lazdos galu. Ir štai aš turiu mirti”. ⁴⁴ Saulius tarė: “Tegul Dievas padaro man tai ir dar daugiau, nes tu, Jehonatanai, tikrai mirsi”. ⁴⁵ Ir tauta sakė Sauliui: “Argi Jehonatanas, laimėjęs Izraeliui išgelbėjimą, turėtų mirti? Jokiu būdu! Kaip Viešpats gyvas, nė vienas plaukas nenukris nuo jo galvos. Juk šiandien jis veikė kartu su Dievu”. Taip žmonės išgelbėjo Jehonataną iš mirties. ⁴⁶ Saulius nebepersekiojo filistinų ir filistinai sugrįžo į savo vietas.

⁸ Juos pražudys jų pačių liežuvis. Visi, kurie matys juos, šalinsis nuo jų.

⁹ Jie kelia galvas, aplinkui sustoję. Tegu jų piktybė juos pačius apdengia!

² tu įsipainiojai savo burnos žodžiais ir esi sugautas savo kalbomis.

⁸ Išmintingas širdimi priims įstatymus, o tauškiantis kvailystes suklups.

¹⁴ Išmintingi kaupia žinojimą, o kvailio burna arti pražūties.

¹³ Nedorėlis įkliūna į savo lūpų nusikaltimus, bet teisusis išeis iš priespaudos.

³ Kas saugo burną, saugo gyvybę; kas plačiai atveria lūpas, susilauks pražūties.

¹¹ Gyvatė gali įgelti, kol ji dar neužkalbėta, ir plepys už ją ne geresnis. ¹² Išmintingojo žodžiai maloningi, o kvailio kalbos pražudo jį patį; ¹³ jo kalbos pradžia yra kvailystė, o pabaiga­beprotybė. ¹⁴ Kvailys daug kalba. Nė vienas žmogus nežino, kas bus; kas gali jam pasakyti, kas bus po jo?

²³ Ir jis prisiekė: “Ko tik prašysi, aš tau duosiu, kad ir pusę savo karalystės!” ²⁴ Tada ji nuėjusi paklausė savo motiną: “Ko man prašyti?” O ši tarė: “Jono Krikštytojo galvos!” ²⁵ Toji, skubiai atbėgusi pas karalių, paprašė: “Noriu, kad man tuojau duotum dubenyje Jono Krikštytojo galvą”. ²⁶ Karalius labai nuliūdo, tačiau dėl priesaikos ir svečių nesiryžo jai atsakyti. ²⁷ Jis tuoj pat pasiuntė budelį ir įsakė jam atnešti Jono galvą. Šis nuėjęs nukirto jam kalėjime galvą ²⁸ ir, atnešęs ją dubenyje, padavė mergaitei, o mergaitė atidavė ją savo motinai.

¹⁴ Jie nuėjo pas aukštuosius kunigus bei vyresniuosius ir pasakė: “Mes siekte prisiekėme nieko neragauti, kol nužudysime Paulių. ¹⁵ Todėl dabar jūs kartu su sinedrionu prašykite tribūną, kad jis pristatytų jį jums rytoj, lyg norėtumėte tiksliau ištirti jo bylą. Tuo tarpu mes būsime pasiruošę užmušti jį kelyje”. ¹⁶ Apie šį suokalbį nugirdo Pauliaus sesers sūnus. Jis atėjo į kareivines ir pranešė Pauliui. ¹⁷ Tada Paulius, pasivadinęs vieną šimtininką, paprašė: “Nuvesk šį jaunuolį pas tribūną. Jis turi jam kai ką pranešti”. ¹⁸ Tas, paėmęs jį, nuvedė pas tribūną ir paaiškino: “Kalinys Paulius pasišaukė mane ir paprašė, kad atvesčiau pas tave šitą jaunuolį. Jis turįs tau kai ką pasakyti”. ¹⁹ Tribūnas, paėmęs jį už rankos, pasivedė į šalį ir paklausė: “Ką turi man pranešti?” ²⁰ Tas atsakė: “Žydai susitarė prašyti tave, kad rytoj nuvestum Paulių į sinedrioną, neva norėdami tiksliau ištirti jo bylą. ²¹ Netikėk jais! Nes jo tyko daugiau negu keturiasdešimt vyrų, kurie prisiekė nei valgyti, nei gerti, kol jį nužudys. Jie jau dabar pasiruošę ir laukia tavo sutikimo”. ²² Tribūnas atleido jaunuolį ir griežtai įsakė: “Niekam nesakyk, kad tu man tai pranešei”.